0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Tuoj pat paėmė knisių į glėbį, nenorėjo mergaitė šio mielo ir švelnaus gyvūnėlio pamatyti, tai ir nereikėjo. Aišku, Žana nepatylėjo. Nežadėjo šiandien klausytis mergaitės klykavimų, todėl tuo pat metu glostė Mokslinčės rankose svajojantį gyvūnėlį, aišku, ilgai ir netylėjo, bet kitaip ji ir nemokėjo.
  - Visų pirma reikia pasisveikinti, - šaltu balsu ištarė supratusi, kad mergaitę šiandien turės mokinti elementarių mandagumo taisyklių.
  - Antra...Jis tau nieko nepadarė, nusiramink tu vieną kartą, o jeigu tu ir princesė, tai etiketo taisykles žinoti turėtum, - pašaipiai tarė ir nuleido knisių ant žemės, nenorėjo, kad šis vargšelis klausytų šitos pirmakursės nesąmonių, todėl leido jam palakstyti prieblandoje, atokaus skersgatvio gatvėmis. Nusekė šį išdykėlį savo tamsiomis akimis, atrodė, kad šis iš tikro labai mėgavosi egzistavimu keliais žibintais apšviestoje vietoje, todėl mergina šyptelėjo. Padarėlis jai iš tikro labai rūpėjo, linkėjo jam tik gero, o žinodama, kad šis buvo visai paklusnus, neabejojo, kad spindinčių daikčiukų mėgėjas nepasimes.
  - Kaip nuostabiai tavo katinėlis pasidarbavo, - sarchastiškai ištarė pažvelgusi į Grifų Gūžtos koledže besimokančios vienuolikmetės mergaitės suknelę. Tiesą sakant jau žinojo, kaip viską sutvarkyti, kad būtų, kaip nauja, tačiau net nežadėjo kažko daryti Christinos labui. Jeigu katinėlio šeimininkė nesugebėjo į Žaną kreiptis pagarbiai, tai pati Parker mama nežadėjo kažko daryti dėl jos.
Stebėjo mergiūkštę besegant kuprinę, tikriausiai, kad kažkokį labai žiobarišką daiktą, tačiau ko gali norėti, visur naujovės ir čia tikrai nieko nepakeisi. Nesitikėjo išgirsti dar mergaitės klyksmų, bet jautėsi, taip, kad privalėjo išklausyt tokių Christinos žodelių.
Nors Žana galėjo paprasčiausiai atsistoti, numoti ranka ir pasikvietusi knisių keliauti kažkur toliau, ji tikrai nežadėjo to daryti. Giliai širdyje ji norėjo padėti šitai mergaitei, kuri šią akimirką jau pakėlė skandalą ir vėl primindama savo tėvą - karalių. Mergina atsiduso, Christina tikrai atrodė, kaip išprotėjusi burtininkė, kuri turėtų nevaikščioti atokaus skersgatvio gatvėmis, tačiau kol kas to dar nebuvo. Kelias minutes pasvarstė, tačiau nevyniodama žodžių į vatą, garsiau nei įprasta, tačiau ne rėkdama prabilo:
  - Ar tu užsičiaupsi vieną kartą!? Jeigu nesugebi prižiūrėti savo spindinčių brangakmenių ir visokių kitokių niekam nereikalingų smulkmenų, tai ,panele, suauk. Nežadu, tau čia vaidinti tarnaitės, kuri viską padaro už tave. Tu, Christina, neesi kažkokia lėle, kuri negali pajudėti, todėl prašau čia manęs nekaltinti dėl visko, kas papuola.
Nieko ypatingo nepasakiusi ir išliejusi kruopelytę savo pykčio atsiduso mintyse vis dar kartojo žodžius ir sakinius, kuriuos pasakė. Tikėjosi, kad Granger viską suprato iš karto ir pirmakursei to kartoti nereikės, o jei ir reikėtų, tai ta mergiūkštė Žanai nieko nepadarytų. Vis gi ji tik pirmakursė, kuri te sugeba išsiburti arbatos puodelį, nors ir to čia - Londone negalėjo padaryti, mat jos amžiaus burtininkams už Hogvartso ribų burti tikrai buvo draudžiama.
- Nieko aš tau nepirkinėsiu, - pridūrė po kelių minučių, nežadėjo čia dar ilgiau klausyti princesės klykavimų, nors...kokia ji ir princesė, jeigu visiškai nesielgė, kaip tokia. Na, nebent nepagarba kitam žmogui ar burtininkui buvo pavyzdingas princesės elgesys, nes tą Granger sugebėjo padaryti tiesiog tobulai. Mokslinčė giliai įkvepė ir iškvepė, atrodo, kad mergaitė nutilo, tolumoje girdėjosi tik paukštelių čiulbėjimas ir keli žmonių balsai, kas buvo nuostabu, nebuvo visiškos tylos. Tylos, kurios Žana negalėjo pakęsti.
Nepraėjus nei kelioms minutėms išgirdo Christinos šnabždėjimą. Bent jau neklykauja, - pamintijo ir toliau klausėsi mergaitės nesąmonių. Jau žiojosi sakyti kelis žodelius, bet už rankos buvo nutempta iki kažkokio aukšto, žalsvos spalvos lapelius turinčio krūmo. Nieko nelaukusi ir pati suprato, kad kol sugalvos, kokį čia burtažodį apsimokiausia panaudoti tūnojo pasislėpusi už jo akimis stebėdama apdirskusias drabužiais pasidabinusią panelę šalia.
- Ar tai tavo kasdienybė? - dar kartą sarkastiškai mestelėjo kelis žodelius negalėdama susilaikyti, o paskiau pastebėjo, kaip krūmas krenta į jas. Spektaklis prasideda, - pamintijo, tačiau ilgai nelaukusi pagriebė princesytę už jos rankos ir paskubomis nutempė toliau, dairydamasi, kur gi pasislėpti bent kelioms minutėms, kol iš tikro sugalvos ką daryti tokioje neįprastoje situacijoje. Ji greitu žingsniu tempėsi Christiną ir pastebėjo seną pastatą, dėl to tiesiog sustojo už jo. Christinos tėvo su peiliu nesimatė.
- Mirti aš dar kol kas nenoriu, todėl nebandyk pratarti nei vieno žodelio, - šaltu tonu traukdama iš guobos pagamintą lazdelę prakalbo, iš tikro nenorėjo mirti, o pagalvojus, kad vos ne ant mirties slenksčio stovėjo jau ne pirmą kartą per kūną perėjo šiurpuliukai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
Galbūt mirtys turėjo ateiti šiek tiek vėliau, nes jos spėjo dar pasislėpti už kažkokio pastato.
- Tu manęs netildyk, norėsiu ir kalbėsiu čia aš princesė, o ne tu, oi, atsiprašau, jūs. - Nemandagiai tarė žodžius tamsiaplaukė.
Mergaitė visa drebėjo, tai buvo jos didžiausias košmaras, ančiasnapis, žudikas tėvas ir moralų karalienė. Jos buvo svajonė, jog tai būtų sapnas, bet deja tai buvo visiška realybė. Reikia dabar savo firminį šaut..
- Aš princesė ir įsakau tau greitai atnešti man mano katiną, jis gal kažkiek mus apsaugos, Ocelis, jis yra nužudęs daug gyvūnų, nors to ir neverčiau, eik, nebent nori mirti. - Tyliai kalbėjo Žanai, Christina.
Ji vis dar stovėjo už pastato ir stebėjo savo savanaudį tėvą kuris galbūt turėjo dešimt akių, nes sugebėjo jas pamatyti. Ar bėgt ar mirt? Karalius nusivedė Žaną ir Christiną prie kažkokio stovinčio automobilio ir laikė prieš jas peilį.
- T..ė..t..i, aš juk tavo dukra, nežudyk mūsų. - Su didžiausiu drebėjimu tarė išsigandusi mokinė.
Nežinia ar tai suveikė, bet iš karaliaus pasipylė ašaros, o jis dar ir prakalbo.
- Ir kodėl turėčiau nežudyt? Ar jus suprantate, kad už tai gausiu du milijonus, rinkitės, kiek žinau esate Žana, kažkada man mano duktė rašė laišką apie jus, kad esate jos mėgstamiausia profesorė, na, buvusi, malonu susipažinti, aš Vaidilas, esate labai graži moteris, galbūt jūs nežudysiu, nužudysiu tik Christiną ir jos bejėgį katiną, arba paliksiu jums kokią tik vieną kojelę, būsite dar gražesnė.
Kas jam negerai? Jeigu galėčiau, aš savo tėvą iškart nužudyčiau.. Praėjo kelios minutės, po karaliaus šnekos, atėjo jo ir draugai ir draugės, tikriausiai pastiprinimui.
- Susipažinkite, čia mano draugas Izbombas ir Drumbas, o ten mergelės, Ana ir Agnė, jos padės man iš jūsų padaryti vakarienę, tiksliau iš Christinos, o jūs Žana, būsite mano žmona? Galėsite gyventi karalystėje ir būti karalienė. - Atsivedęs savo draugus, šnekėjo karalius.
Ž... mona? Galbūt nuo tos karalystės jam smegenys nuvažiavo kažkur toli.. Tikriausiai dabar, kalbėjo daugiausiai tik tėvas.
- Na tai Žana, keliaujame į karalystę? Ten dažniausiai pas mus pakeičia vardus jei tokie dažni būna labai, tai galėtum būti Meškertė.
Jis tikrai išprotėjo, vieną minutę nori nužudyti, o kitą susituokti..
- Teta Žana! Nevažiuokite, ir nepalikite manęs vienos čia, aš dar noriu pagyventi! - Suriko kiek tik galėdama Christina.
- Teta Žana? Gal dar kalofijorė? - Garsiai išsityčiojo tėvas.
Ach.. kokia gėda.. Žana, kalbėk gi tu, kaip norėčiau jos dabar atsiprašyti, galbūt ji tuomet išgelbėtų mane, o dabar mane pakabins kaip kokį Jėzų ant kryžiaus ir nužudys..
- Gerai, mes turime karalystėje grupę tokią ,,Karaliai geresni už princeses" gal norėtum prisijungti prie jos, Žana? Be to, padėsi pasmaugti Christin'ą ar bent su kokiais valdymo kerais ją sustabdyt? Dar reiks tavo gyvūnėlio šio mielo, knisiaus, ji jo labai bijo, tai dar daugiau sutraumuos, be to, po viso šio cirko, norėsiu aplankyti burtininkų kalėjimą, ten girdėjau kažkoks Edgaras yra ar koks ten jau jo vardas, pas mus pilyje yra tokia ekstrasensė kuri viską žino, tai ji mums pranešė, kad kažkokiame burtininkų kalėjime yra Edgaras, supažindinsi Žana, mane su juo, įdomu darosi ko jis ten jau prisidirbo, tas dzedas. - Išsityčiodama juokėsi tėvas.
Pasidarė vėl tyla, o kai ji buvo, buvo ir tikimybė, kad greitai pas Christiną apsilankys mirtis.



Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
  Stovėjo be žado nepratardama nė žodelio. Vis dar buvo labai sutrikusi, tačiau bent jau jos ir Christinos nepastebėjo Granger tėvas. Tiesą sakant visiškai nebesusigaudė kas vyksta, dėl ko tam karaliui reikėjo to aštraus pagaląsto įrankio ir kodėl ponas ėmėsi tokios iniciatyvos.
  Ji nebuvo pratusi prie tiek daug streso, to pasekoje stresavo dar labiau. Mokslinčė giliai įkvepė ir iškvepė ir būtent tą sekundę prasidėjo princesės pageidavimai, kurių dizainerė tikrai nežadėjo vykdyti, dėl to vos girdimai rimtai, šiek tiek drebančiu balsu atsakė:
  - Jeigu tau taip reikia tavo katino, kuris yra žudikas, tai pati ir pasiimk, tik abejoju, kad tada grįši į šią vietą, kurioje dabar slepiamės visiškai sveika.
  Mergina jokių žodžių stengėsi nevynioti į vatą, tačiau kartais tai padaryti buvo sunku, kad ir, kaip būtų keista pastarosiomis dienomis ji nedegė noru kažką užmušti ir niekam nelinkėjo mirties. Ji tenorėjo ramiai praleisti šį laikotarpį ir tik tiek.
  Ilgai netrukus Žana pakėlė galvą ir pamatė ne, bet ką kitą, o peilį. Tuo pat metu nepastebimai traukė lazdelę, kai jau buvo vedama prie automobilio. Tas automobilis buvo iš praeitų laikų, kažkoks senas, tokiais tikrai joks mirtingasis nebevažinėjo, įskilusiu priekiniu stiklu ir beveik visiškai nuleista padanga, o tai Žanos akimis buvo absurdiška, vos susilaikė nepasakius kelių žodelių, tačiau prieš akis matant peilį kažkaip kalbėti nelabai ir norėjosi. Visiškos tylos nebuvo, o tai ir buvo svarbiausia, ko gi buvo galima norėti daugiau? Na, nebent nemirti, bet čia jau, kaip nors.
  - Suprantama, kodėl turite noro mus nužudyti, - sarkastiškai leptelėjo, kaip visad negalėdama susilaikyti, vis dar žvelgė į tą baisų automobilį ir bandė įsivaizduoti jame sėdintį nevisprotį karalių su kraujuotu peiliu. Gal, tas peilis nebus kraujuotas, - vylėsi Žana ir po kelių minučių sugrįžo į realybę. Realybę, kuri visiškai nebuvo realistiška, net tokiai burtininkei, kaip Žana. Ji nugirdo, kad buvo Christinos mylimiausia profesorė, tai jai sukėlė daug linksmų ir nelabai prisiminimų, ji ir vėl mintimis išskrido į tą akimirką, kai pirmą kartą gyvenime įžengė į kerėjimo kabinetą, prisėdo ant krėslo ir gėrė nuostabią arbatą. Ji labai to pasiilgo, tačiau matyt, to buvo verta. Niekada negalėjo žinoti, kad tai atsitiks būtent jai, tačiau laiko atsukti ji nenorėjo. Galbūt nebūtų tokia kokia yra, jeigu nebūtų gavusi to laiško, o jeigu...
  Merginos kelionė po savo prisiminimus greitai baigėsi. Ji giliai įkvepė ir iškvepė, o tada ir vėl stebėjo visą komediją, kuri po truputį pradėjo virsti tragedija. Už nugaros dešinės rankos plaštakoje vis dar laikė iš guobos pagamintą lazdelę, rankos šiek tiek drebėjo, bet ji buvo užtikrinta, kad jeigu tas vyras kažką bandys padaryti, Mokslinčė tikrai atras bent lašelį jėgų ištarti burtažodį ar net kelis, beliko tikėtis, kad to neprireiks. Nepraėjus net kelioms minutėms Žana pradėjo girdėti komplimentus, kuriems čia buvo tikrai ne vieta. Taip, ji žinojo, kad ji graži ir mėgo komplimentus, bet gal jau ne iš žudiko su peiliu prie jos veido. To pasekoje ši tik šyptelėjo, nenorėjo padėkoti per anksti, nežinia, ką dar šis žiobaras būtų galėjęs sugalvoti.
  Tik tų klounų ir betrūko, atrodo, kad tas karalius čia visą cirką atsitempė - pamintijo mergina išvydusi grupelę tikriausiai, kad tokių pat nenormalių, kaip ir pats vyras, žadantis nužudyti jo tikrą dukterį - Christiną.
  Vis kas klostėsi pakankamai normaliai, vyras buvo jau beveik pamiršęs, kad prieš Žanos ar Christinos veidą laikė peilį, kurį bet kurią akimirką būtų nuleidęs, tačiau štai tau staigmena. Žana gavo malonų pasiūlymą būti Vaidilo žmona. Ji vos susilaikė neklykus išorėje, ką viduje darė jau seniai. Giliai įkvepė ir iškvepė, čia jau šyptelėti jai tikrai nebūtų pavykę. Ji rimtu veidu pažvelgė į tą vyrą bandydama įsitikinti, kad tai tik nepavykęs juokelis, tačiau suprato tai, kad jis čia juokauti ir nesusirinko. Ji ramiai persibraukė per rudos spalvos plaukus, kadangi peilis nebebuvo taip arti, kažkur penki centimetrai nuo jos veido, o tai jau buvo vis šis tas.
  - Atsiprašau, bet aš ištekėjusi ir greit turėsiu ir antrą vaiką, - rimtu, šaltu ir sau įprastu balsu prakalbo modelis, o supratusi, kad karalius galėjo paprasčiausiai nesuprasti pridūrė: - taigi ne, tikrai su jumis į jokias paslaptingas karalystes tikrai nekeliausiu. Aš tuo tikra.
  Atsiduso ir nieko daugiau nepratarė, stipriau suspaudė už nugaros laikomą lazdelę ir pradėjo galvoti kokiu specialiu būdu ji turės išgelbėti savo, jos vaiko ir Christinos gyvybę, kai karalius toks galingas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
Ačiū Dievui, kad bent teta Žana normali, o ne tokia kaip mano šis išprotėjęs tėvas, bet tai kokia gėdą jis man pridarė.. Christina žvilgtelėjo laimingu veidu į Žaną, džiaugdamasi, jog ji nesutiko, nes jos tikrai lauktų ne koks gyvenimas, karalystėje. Po kelių minučių Vaidilas pradėjo kalbėtis.
- Palauk, nesupratau? Ištekėjusi? Jus girdėjote? Ištekėjusi, aš irgi turiu žmoną ir dukrą, bet moterie, dabar yra ne penkioliktas amžius ir antrų pusių galima turėti, kad ir dešimt, na, tu galėjai gauti visą pilį, būti karalienė, gauti karališkas vestuves, savo dukrą galėtum atsivežti, ten galėtum siūti daug drabužių, bet pasirinkai priešingai, gerai, tuomet Žana, bent pritapk prie mūsų draugijos ir padėk užmušti šią kvailą mergiotę. - Piktokai kalbėjo Vaidilas.
Kokias dar vestuves? Ką jis čia nusišneka.. jei Žana sutiks jam padėti, aš daugiau jai nebeatleisiu, niekad. Karalius iš niekur nieko išsitraukė taures, butelį vyno ir skrebučių.
- Tėve, kam to viso reikia? Jeigu tu bandai taip sudominti Žaną, tai tu visiškas mulkis ir žinai, tu mirsi, kažkaip, bet mirsi. - Griežtai tarė rudaplaukė.
Christinos tėvas tik nusijuokė, ir pripylė taurę vyno Žanai.
- Manau, reiktų šiek tiek pailsėti nuo viso šio chaoso, atsigerk vyno, jis iš mūsų pilies, o šiaip ko mes čia? Gal nueiname į kokį restoraną, nors tikriausiai čia visi jie prasti, tik pas mus pilyje restoranai yra dešimt iš dešimt. - Su mandagumo balsu kalbėjo Žanai, Christinos tėtis.
Mergaitei nebuvo dar visiškai blogai, kol Vaidilas ją pririšo prie medžio ir užklijavo su kažkokiu limpančiu popiergaliu mokinės burną, tikriausiai, jog ji nepratartų nei vieno žodelio.
- Na tai, kaip jums sekasi? Nesijaudinkite, ją užrišau, nes tiesiog argi mums reikia triukšmo tokią gražią dieną? O jus vyrukai, eikite kur nors nupirkti mums kokios nors skanios vakarienės, nes tokiems gražiems žmonėms valgyti skrebučius ne lygis, beje Žana, kai pavalgysime, eisime kankinti jos, atsineši knisių, aš atsinešiu peiliukų ir šitaip ją kankinsime, o tau tikriausiai kyla klausimas kodėl ar ne? O todėl, nes ji šmeižė mane, išvogė mano turtus kai kuriuos, jus net neįsivaizduojate ką ji kalbėjo apie jus, kažkada gal ir buvote jos mėgstamiausia mokytoja, bet vėliau ji man rašė laišką kaip jus ją sekiojote ar ten neapsaugojot jos nuo slibinų, tai žinokite ji nusipelno kankynės. - Ramiu balsu kalbėjo užkandžiaujantis Vaidilas.
Aš nebegaliu, aš... aš noriu sugražinti laiką atgal, mano svajonė tikriausiai, jog kas nors nužudytų jį, ar bent pakankintų, taip, galbūt visi pridaro klaidų, bet juk iš klaidų mes mokomės ... Po kažkur penkiolikos minučių, atlėkė ir tie patys Vaidilo draugeliai su maišeliais, kuriuose buvo tikriausiai maistas.
- Ką jus čia mums atnešėte? Kas čia per maišas? Mes ne kokie benamiai jums, o išsilavinę, elegantiški žmonės, tuo labiau aš, nu, bet jau gerai tiks, atleiskite Žana, tiesiog jiems galbūt sklerozė.. - Dar kartą pasakė tėvas.
Kai karalius užkandžiavo, pas Christiną atlėkė jos katinėlis ir fenekas kurie tikriausiai atėjo atrišti mergaitę, kas buvo sunku. Ocelis buvo protingas katinas, tad jis atplėšė su savo nagais lipnią juostą nuo burnos, o fenekas nugraužė nuo kojų virvę. Šiaip taip ji stebuklingai išsilaisvino ir tyliai atsistojusi pasiėmė feneką ir katiną, pasiėmus pasislėpė už dar vieno seno automobilio ir stengėsi būti kiek tik galėdama tyliau. Vaidilas ir vėl kalbėjo.
- Visai skanus tas maistas sakyčiau, nu, bet pilyje gautum tikrai skanesnį, o šiaip jei jau žmona ir karalienė būti nenori, aš galėčiau jums suteikti už Christinos nukankinimą gerų dalykėlių, aplankyčiau tavo dukrą, dovanočiau jai už gerą kainą dovanas, žinoma ir tau, deimantų padovanočiau, tik mums reikia nukankinti mano dukterį ir, kad vietoj jos būtų princesė Nikolė, ar ne? - Šypsodamasi paklausė.
Nikolė? Ar jus rimtai? Mano vietos nieks, nieks neužims. Bet tai iš kur jis žino? Gal vėl pasakė ta ekstrasensė?

 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Christina Granger »



Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
  Sulaukė žvilgsnio iš Christinos, kuri švytinčiu veidu žvelgė į moterį. Matyt, Žana pradžiugino šią vienuolikmetę, bet ar ji galėjo pasielgti kitaip? Mokslinčė nenorėjo linksminti pirmakursės, tačiau tekėti už nevispročio tikrai nežadėjo.
  - Atsiprašau, galbūt neaiškiai pasakiau? - įžūlesniu balsu prakalbo, nejautė didelio malonumo šnekučiuotis su Vaidilu, bet neturėjo kito pasirinkimo, lazdelę rankoje vis dar laikė stipriai, nežinia, kas galėjo atsitikti po, kad ir penkių sekundžių. Šis asmuo buvo visiškai neprognozuojamas.
  - Nežadu nieko čia žudyti ir teptis rankų, - teištarė ir nusuko veidą kitur. Nebegalėjo žiūrėti tam karaliui į akis, kai tas elgėsi kvailiau už įprastus žiobarus. Net neskaitė jo, kaip karaliaus, žinojo, kad jis net neužsiema karalystės valdymu, o viską daro jo žmona.
  - Christina, šis asmuo yra žiobaras, tiesa? - uždavė šiek tiek kvailą klausimą, lyg negalėtų pati to suprasti iš pirmo žvilgsnio į jį. Burtininkai taip neįprastai nesielgė, na arba Mokslinčė nebuvo savo akyse regėjusi nei vieno, kuris pirmiausia būtų su peiliu, mėgintu ją nužudyti, pasipirštų, o dabar siųlytų ir...vyną? Ne, jai atrodė, kad jau sapnuoja. Tas ponas buvo visiškai išprotėjęs! Žana jau mieliau būtų bendravusi su prichais, negu su tokiu, kaip jis. To pasekoje dizainerė paprasčiausiai nebeatsakė į jo užduotą klausimą apie vyną, tačiau po kelių minučių suprato, kad karaliui nei motais ar ji sutiks ar ne, kadangi jai buvo ištiesta taurė vyno.
  - Aš negaliu išgerti vyno, - bandė išlikti rami, tačiau labai abejojo, kad tai pavyko, savo gležna ranka paleido vyno taurę akimis stebėdama ją lėtai krintant ant atokaus skersgatvio plytelių, kai taurė suskilo į daug stiklo šukių, mergina tik meldė, kad jos knisius neužliptų ant vienos iš jų arba dar blogiau, nesugalvotų vienos praryti.
   Mažasis gyvūnėlis toliau lakstė po atokaus skergatvio gatvę ir mėgavosi gyvenimu, net nekreipdamas dėmesio, kad čia vyksta tokie cirkai. Jis vartaliojosi, žaidė ir kitaip linksminosi, kol jo ausis pasiekė dar negirdėdas garsas, jo žvilgsnis tuoj pat nukrypo link Žanos numestos taurės, o nepraėjus nei kelioms sekundėms jis jau drybsojo prie jos. Jo švelnios letenėlės pagriebė vieną didesnę, spindinčią  stiklo šukę ir tas savo akytėmis pradėjo tyrinėti ar tai buvo kažkas vertingo, tačiau užuodė dar niekada nejustą kvapą, primenanti vynuoges - uogas, kurias jis labai mėgo, todėl paragavo lašelį vyno. Daugiau paragauti šio skysčio knisiui nepavyko, kadangi drybsoti ir tiesiog svajoti beragaujant gėrimą jam sutrukdė ne, bet kas, o pati Žana. Ši staigiai jį pagriebė į glėbį, o tas išsigando taip, kad net gi pats paleido stiklo šukę, kuri atsitrenkusi į grindinį suskilo į dar šimtus šukelių.
  Taip pralekė dar dešimtis minučių, knisius buvo saugus, kolkas dar nebuvo apsvaigęs, nors nežinia, ko buvo galima tikėtis, jis buvo išsidrėbęs pas Žaną rankoje, kadangi kitoje vis dar laikė lazdelę, nors vis labiau ėmė abejoti ar jos prireiks. Nors ir nebuvo labai stipri jautė, kad bet kurią akimirką tiesiog trenks tam vyrui į veidą ir jokios magijos čia nebeprireiks.
  Absurdiška situacija, - atsiduso ir vėl klausė Christinos tėvo paistalų. Jau suprato į ką atsigimė vienuolikmetė, garbanotais plaukais, net gi buvo jos šiek tiek pagailę. Pagaliau suvokė, kodėl princesė buvo įvaikintą Willy - astronomijos profesorės dėstančios Hogvartse.
  - Tokio šlamšto aš nevalgau, - pamanė, kad tiek užsiminti pakaks ir atsistojo nuo suoliuko. Nuėjo kur toliau ir lėtai pažvelgė į lazdelę, kelias minutes pagalvojo ką gi daryti, tačiau net nesuvaldydama pačios savęs nukreipė lazdelę į tą vyrą ir garsiai ištarė:
  - Sustink!
  Nesuprato kodėl taip padarė, pasijautė tokia bevertė, kai nesugebėjo suvaldyti pačios savęs, bet gal...jis buvo vertas. Suprato, kokį tobulą pavyzdį davė pirmakursei todėl prisiekė sau paskiau pasakyti mergaitei, kad nedarytų taip, kaip padarė ji, tačiau vaikai ėmė tik prastą pavyzdį, ko pasekoje, Žana nieko čia ir negalėjo pakeisti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
Pasislėpusi Christina išgirdo klausimą iš Žanos, ji dar nebuvo tokia, kad neatsakytų, tad priėjo prie Žanos, tėvo ir jo draugelių ir atsakė:
- Na taip, jis žiobaras.. am, tai va.. O kas dabar? Žudysi mane ar ne? - Beviltiškai kalbėjo mergaitė.
Reikėjo sulaukti tik nuostabaus Žanos įniršio, ta supyko ant karaliaus ir dar sudaužė stiklinę kurioje buvo tikriausiai brangus vynas. Teisingai Žana, jis nenusipelnė tavo mandagumo. Galbūt vieną akimirką Christina ir pasidžiaugė, o kitą norėjo dingti. Matėsi, jog karalius baisiai supyko ant moteries ir dar stipriai užrėkė.
- Moterie, kas jums darosi!? Ir kokį tu čia šūdą į mane paleidai? - Piktai šūktelėjo Vaidilas.
Kadangi Žana sustingdė jį su kerais, tad jis negalėjo nė pajudėti. Vaidilas stovėjo sustingęs, o dar matėsi kažkokie tolimi žirgai, ant kurių sėdėjo graži, šviesiais plaukais moteris ir kitos moterys. M.. mama? Žirgai sustojo joti, o ši nulipo nuo arklio ir ėjo link Žanos, Christinos ir sustingusio vyro. Galbūt kažkada ji ir švytėjo džiaugsmu, bet kai pasižiūrėjo į Žaną, jos veide tūnojo tik pyktis. Ir kas čia dabar bus?
- Na tai laba diena, klausykite, ponia, ar čia jūs kažką padarėte mano vyrui!? Visa karalystė jo pasigedo, kol galiausiai žemėlapiais radome šią keistą vietą, ir žinau, ponia jus jam kažkokius burtus paleidote ar ne? Kažkada buvau burtininkė, na, bet ne esmė, o dabar jums moteryte, laukia galas!  Beje, labas dukryte. - Kalbėjo Christinos mama.
Dorotėja apsiverkšlenusi priėjo prie savo sustingusio vyro.
- Ach Vaidilai, kaip aš tavęs pasiilgau, tu juk karalius, o stovi sustingęs prie kažkokios moters ir ne tikros dukros, patikėk ta Žana dar pasigailės, juk ji tave sustingdė tiesa? - Verkianti kalbėjo sustingusiam žmogui, Dorotėja.
Christinos motina net nesugebėjo iš skausmo kažką padaryti Žanai, ji tik prisėdo ant to pačio suoliuko ir toliau verkė. Net mergaitei pagailo mamos, todėl ji atsisėdo šalia jos ir viską pasakė ką ir turėjo.
- Mama, tu net nesupranti kas tas tavo vyras, jis siūlėsi šiai moteriai būti jo žmona, tu juk supranti, kad jis buvo tau ne ištikimas, palik tu jį velniop ir mėgaukis gyvenimu be šio šunsnukio. - Nuraminančiai kalbėjo Granger.
- Ach... ne ištikimas... nesistebiu, atleiskite man ponia, aš tiesiog esu labai jautri ir jį tikrai myliu, nors dabar supratau, jog tiesiog neverta, galbūt norėtumėte kažkada mane aplankyti? N a, atvykti į pilį, galėčiau daug ką jums aprodyti, jei turite kokių vaikų galite ir juos atsivežti, aš jums adresą parašyčiau. - Kiek pralinksmėjusi tarė motina.
Kadangi viskas kaip ir šiek tiek susitvarkė, mokinė prisiminė, jog turi nuo seno stiklainiukų ir moliūgų sulčių. Tad išsitraukė iš kuprinės ir pripilstė Žanai ir savo mamai.
- Na, ne taip jau karališkai, bet kadangi tėvas yra sustingęs, sargybiniai kažkur išbėgo, likome tik mes, tad pabūkime mergaitiškai ir sakau tostą, už tai, jog liktume stiprios ir gražios. - Linksmai pakėlė tostą, Christina.
Atsigėrusi gurkšnį moliūgų sulčių, matėsi sargybinių veidai. Į tai mergaite net nebandė kreipti dėmesio, nes manė, jog jai vaidenasi. Viskas gerai, viskas susitvarkė, nėra jokių sargybinių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Christina Granger »



Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
  Ji lėtai nuleido lazdelę, vis dar jausdamasi kalta, tačiau nežadėjo to žiobaro atstingdinti. Apsižvalgė, ar nebuvo matyti dar kažko, kas galėtų sukelti įtarimą, norą dar kartą panaudoti kerus, galbūt kažkokį stipresnį burtažodį, o gal ir ne.
  - Christina, tu negali kartoti to ką padariau dabar, - beviltiškai priėjo arčiau garbanotus plaukus turinčios mergaitės. Šiandien ji tikrai išgyveno daug, taip pat, kaip ir Žana, aišku viską padarė modelis, todėl Granger aplodismentų tikrai nesulauks.
  Tyla. Ir vėl ta beviltiška, gąsdinanti tyla, kuri buvo tik kelias minutes.
  Mergina įbedė akis į atriedančią karietą, du baltus, sušukuotus, tobulai atrodančius žirgus, kurie atrodė lyg iš pasakos, spindinčią sidabrinę karietą, į kurią pažiūrėjus buvo galima pastebėti ir savo atvaizdą, o atvėrus kerietos duris tikriausiai turėjo išlipti būti kokia nors ponia, princesė, o gal ir karalienė. Tikriausiai turėjo graksčiai išlipti, pamojuoti ir panašiai, na arba tai buvo tik Žanos skaitytų knygų istorijos, kurios galėjo būti tikros, todėl ši tik tikėjosi, kad viskas taip ir bus. Vylėsi, kad iš žirgų traukiamos karietos išlips išauklėta, maloni ir tobulų manierų moteris, tokia su kuria Mokslinčė laisvai surastų apie ką šnekučiuotis.
  Nepraėjo daug laiko, kol karieta sustojo keli metrai nuo pačios dizainerės, todėl ta žengė dar kelis žingsnus atgal. Nerimastingai apsižvalgė, išgirdo keistą garsą, tikriausiai, kad karietos durelės atsivėrė, o tai patraukė moters dėmesį. Ji neatitraukė tamsių akių nuo panašaus amžiaus moters, kaip ir ji, tiesiog turėjo suprasti ar tai yra asmuo su, kuriuo bus malonu bendrauti, tačiau to net nebaigusi išgirdo žemesnio, nei įprasta balso žodžius, sugrąžinančius nesuvaldomą pyktį, tokį, koks buvo prieš tai, kai nesuvaldydama savęs sustingdė tikriausiai, kad šios moters, kuri stovėjo tiesiai prieš ją vyrą.
  - Laba diena, - teištarė klausydama tikriausiai, kad karalienės žodelių, todėl iš karto šaltu sau įprastu tonu pridūrė: - jeigu esate burtininkė tikrai sugebėsite jį atkerėti, nežadu čia daryti to ko nenoriu, beja, prieš tai noriu jums pasakyti, kad jūsų vyras prieš gal pusvalandį panoro man pirštis, aš aišku - nesutikau, su tokiais, kaip jis nieko bendro turėti nenoriu.
  Tylos nebuvo, o tai ir buvo svarbiausia, Žana stebėjo ašaras liejančią moterį, tačiau guosti jos tikrai nežadėjo. Ar gi jai už tai kažkas mokėjo? Aišku, kad ne. O gal ir turėtų...
  Visai užsigalvojusi mergina pakėlė galvą į dangų, po truputį temo, matyt, kad neturėjo priežasties buti čia, kai viskas, kaip ir išsisprendė, prieš tai dar paėmė moliūgų sulčių iš Christinos, tačiau nebūtų ji Žana, jei nepastebimai nebūtų jų davusi knisiui. Mažasis jos draugužis šias išgėrė akimirksniu, tačiau vis dar nepasisotino, matyt, kad kulniuojant namo jam reiks nupirkti dar kažko.
  - Jeigu jūs neprieštaraujate, aš jau eisiu, vis gi vakaras, o iki nakties atokiame skersgatvyje užsibūti aš nenorėčiau, - atsiduso ir su malonumu nužingsniavo Kiauliasodžio link, knisių nuleido ant žemės, mažasis draugužis vartaliojosi, žaidė ir dūko, bent jau šiam mielumo įsikūnyjimui šis vakaras patiko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
   Vakaro prieblandoje skendintis miestas privertė kai kuriuos londnoniečius traukė namų link, slėptis nuo užklupusios tamsos, saugiai ir patogiai įsitaisyti priešais televizorių ir praleisti vakarą su šeima, kitus - priešingai - privertė iškišti nosį lauk.
   Visgi gatvės pamažu tuštėjo, šurmulys rimo, o pravažiuojantys automobiliai vis rečiau ir rečiau prakošdavo pro šalį. Miestas ruošėsi pasitikti naktį. Ir nors gatvėse tyla darėsi vis didesnė, panorėjęs galėjai sutikti vieną kitą paauglių grupelę, šmirinėjančią po įvairiausius užkampius. Drąsos pastariesiems netrūko.
   Drąsos netrūko ir tamsiaplaukei. Tiesa sakant, drąsos jai netrūkdavo niekuomet. Net ir tada, kai tekdavo daryti beprotiškiausius dalykus. Svarbiausia buvo neleisti veikti baimei ir nerimui. Viską daryti neapgalvotai, spontaniškai ir improvizuojant. Ir dabar mėlynakė žingsniavo Londono gatvėmis neturėdama jokio plano. Tiksliau - turėjo, tačiau tokį veiksmų kratinį vargiai palaikytum planu. O to jai ir nereikėjo. Svarbiausia buvo veikti.
   Kiek sulėtino žingsnius, pakreipė galvą įsiklausydama. Šešėlis uždengė dalį merginos veido, o iš aukštai šviečiantis šviestuvas ir kampu krentanti šio šviesa privertė safyrines akis blykstelėti it tikrus safyrus. Ir iš tiesų, juodame pavidale žibančios akys priminė du brangakmenius.
   Į veidą plūstelėjęs vėjelis atnešė pažįstamą miesto kvapą - greito maisto užkandinių, sumišusių su degalais ir daugybe įvairių kvepalų aromatų. Kiek rauktelėjusi antakius nuo tokio mišinio nužvelgė tuščią gatvę. Iš už nugaros žingsniavęs jaunuolis nusuko į netoliese esantį daugiabutį. Jos nė nepastebėjo, buvo per daug užsiėmęs telefono maigymu ir muzikos klausimu. Nuo to Lunai buvo tik geriau.
   Įsitikinusi, kad gatvė tuščia paspartino žingsnius ir nėrė į atokų skersgatvį. Vilkiškos regos dėka viską matė kuo puikiausiai. Girdėjo taip pat puikiai. Apsidairiusi žengė kelis žingsnius į šešėly, susiliejo su šiuo ir ėmė laukti.
   Kvėpavo taip tyliai ir ramiai, kad ir norėdamas nebūtum išgirdęs. Mergina ėmė panašėti į šešėlį, o ne į gyvą būtybę.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Selena Lawrenz

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
  Selena kulniavo akmeniniu grindiniu, siaura gatvele. Dailias merginos rankas dengė ilgesnės, baltos it sniegas pirštinės, siekiančios alkūnes ir prie pečių, kaip visad buvo prigludęs smėlinės spalvos paltukas. Tamsūs plaukai, kaip ir kiekvieną įprastą dieną buvo surišti į netvarkingą kuodą, tik ta vieniša juodaplaukės plaukų sruoga buvo nemaloniai valdoma vėjo ir šiek tiek trukdė matyti, tačiau gintarinių akių savininkei tai nebuvo labai svarbu. Lawrenz veide buvo galima išvysti dailią šypsenėlę, puošiančią jos išblyškusį veidą, ištisą dieną. Tiesa, šypsena, kaip mat dingo, merginai prisiminus, kiek daug darbų laukė jos vos grįžus namo ar į ministeriją.
  Prikąsdama lūpą mergina šiek tiek greitesniu žingsniu pasuko už vieno pastato. Apsižvalgė, regėjo kelis žiobarus, tačiau daugiau nepastebėjo kažko ypatingo. Nepraėjus kelioms minutėms, greitesniu žingsniu nuėjo kita linkme už dar vieno pastato pastatyto iš praradusių raudoną spalvą, plytų ir atsidūrė kažkokiame neregėtame skersgatvyje. Lawrenz lūpas paliko atodūsis, nors tai, kad čia nesimatė nei vienos gyvos dvasios ir buvo nuostabu, ji vos galėjo nustovėti ant kojų, tad atsirėmė į vieną iš švaresnių atokaus skersgatvio sienų ir dar kartą atsiduso. Vylėsi, neišsipurvinti šviesaus palto, tačiau nujautė, kad tokios viltys buvo beprasmiškos.
  Gintarines akis nukreipė į dešinę ranką, ant kurios turėjo būti užsegtas sidabrinio atspalvio laikrodis, rodantis valandas, tačiau jo nebuvo. Daiktas paliktas namie būtų sukėlęs dar daugiau rūpesčių, tačiau šiandien Isabella namo tikrai neskubėjo. Šiuo metu jau negyveno kartu su tėvais, taigi nieko nebūtų nutikę, jeigu po įvairius skersgatvius, nežinomas gatveles ir vietoves būtų šmirinėjusi visą naktį. Selena, taip ir būtų padariusi, tačiau buvo apgaubta nuovargio „skraistės“.
  Magijos ministerijos darbuotoja beveik nebesigaudė tamsioje aplinkoje, tad apsidairiusi ir aišku, nieko nepastebėjusi, žengė kelis žingsnius pirmyn. Tikėjosi, kad namai buvo toje pusėje, kurioje ir įsivaizdavo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
   Senokai bebuvo tokioje pasaloje. Na, bent jau kaip žmogus. Įprastai susilieti su aplinka mokė tik dar vilkolakių gyvenimą pažinti pradėjusius savo gaujos narius, o dabar ji buvo vienui viena, neprivalėjo nieko mokyti ir buvo žmogaus pavidale. Paskutinį kartą, kai rimtai į ką nors kėsinosi, tai buvo Magijos ministerijos mūšis. Tebeprisiminė paskutinius savo aukos žodžius. Kaip ir reikėjo tikėtis, jie neišsipildė. Ministerijoje ir vėl viskas buvo gerai, bent jau tiek gerai, kiek buvo leista žinoti eiliniams burtininkams.
   Lengvu judesiu išsitraukė juodojo kristalo durklą, papuošta paauksuota rankena kartu su susirangiusiu drakonu, slepiančiu brangakmenį, panašų į safyrą. Nė nežvilgtelėdama į durklą, paslėpė šį apsiausto rankovėje, švelniai pirštais perbėgo per rankeną, tūkstantąjį kartą ištyrinėjo šio linijas ir visus kontūrus, o tuomet sukluso.
   Link atokaus skersgatvio artėjo žingsniai - sunkūs, greiti ir neužtikrinti. Pakreipusi galvą pabandė įžiūrėti, tačiau persona nusuko taip ir nepasiekusi Lunos tikslo. Apie savo būsimą auką žinojo ne daug, tačiau numanė, kad informacijos užteks - vidutinio ūgio mergina, liekno sudėjimo ir keleriais metais jaunesnė už ją. Ne daug, tačiau užtektinai, kad sugebėtų užpulti tinkamą žmogų, ypač, kai čia retas, kuris vakarais drįsdavo kišti nosį.
   Lūkuriuodama ištyrinėjo kiekvieną priešais esančio pastato centimetrą ir jau buvo bepradedanti nuobodžiauti, kai klausą ir vėl pasiekė žingsniai. Šįkart šie buvo kur kas lengvesni, niekur neskubantys, o ir žmogaus siluetas puikiai atitiko jos lauktą asmenį. Atidžiai stebėdama šios veiksmus ir neskubėdama imtis skubotų priemonių, išlaukė iki tinkamos progos, o tada žengusi tvirtą, didelį žingsnį laisvu judesiu prispaudė merginą prie savęs ir prikišusi durklą prie gerklės sušnypštė:
   - Neketinu nieko tau daryti, nebent imsi klykti, - įspėjo iškvėpdama šiltą orą. - Atsakysi į kelis klausimus ir paleisiu, - burbtelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Selena Lawrenz

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
  Selena apsidairė, nebuvo matyt nė gyvos dvasios, tad aplinka atrodė rami. Lawrenz sulėtino žingsnį, tačiau eiti į tą pusę, kurioje turėjo būti Isabellos tėvų namai, mergina nesustojo. Nors jau ir buvo tamsu, Magijos ministerijos darbuotoja nesibaimino. Juk nieko nutikti negalėjo, jos nesekė kažkoks neaiškus tipas, kaip iš kažkokių baimę keliančių serialų ar filmų. Nenorėdama prisigalvoti, dar daugiau nesąmonių šyptelėjo. Deja, neilgam.
  Aštuoniolikmetė sucypė, prieš savo gintarines akis, atrodo žėrinčias tamsoje, pamačiusi spindintį durklą. Kad ir, koks sunkus gyvenimas, jai būtų buvęs, Selena tikrai nenorėjo mirti būtent tokiu būdu. Ilgai nesukusi galvos, Magijos ministerijos darbuotoja pasimuistė, bandydama ištrūkti. Deja, durklas buvo per arti jos gerklės, kad galėtų imtis neapgalvotų ir impulsyvių veiksmų. O galbūt, prie viso to prisidėjo ir milžiniškas nuovargis, kadangi pasprukti iš matyt, profesionalės šioje srityje gniaužtų, Lawrenz atrodė lengviau, nei buvo iš tikro...
  – Paleisk, – žodis, turėjęs nuskambėti užtikrintai ir šiek tiek pavojingai, rožės raudonumo spalva padažytas lūpas paliko netvirtai, vis baiminantis užpuolikės sugalvotų žodžių ar užuominų. Tiesa, reikėjo bent jau pamėginti suktis iš vienos baisiausių gyvenimo situacijų, per visus aštuoniolika metų, tačiau kiekvieną sekundę noras tai daryti, blėso vis labiau.
  Skersgatvyje neryškiai švietė, tas vienintelis žibintas, leidęs Selenai pastebėti, kad personos veidas buvo matytas. Aišku, Magijos ministerijos darbuotoja, vos galėdama įkvėpti tikrai neprisiminė, kokio įvykio dėka, teko susipažinti su safyrinių akių šeimininke, tačiau tai, kad kažkas ją sugalvojo užpulti, galvoje sukėlė nemenką sąmyšį. Šlykščios ir dar labiau gąsdinančios mintys neapleido juodaplaukės galvos. Šiai beliko laukti durklą laikančios panelės nurodymų, kuriuos buvo nevisiškai, tačiau bent jau šiek tiek pasiruošusi, pasistengti vykdyti.
  Pasukti į šį skersgatvį buvo beprotiška gyvenimo klaida...

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #41 Prieš 2 metus »
   Vilkišką klausą sudirgino merginos cyptelėjimas ir Luna neiškentusi pavartė akis. Laimei, ši nesugalvojo imti klykti ir prikviesti bereikalingo dėmesio ir žiūrovų.
   - Tu tikrai manai, kad, jei pasakysi "paleisk", aš imsiu ir paleisiu tave? - nusijuokusi papurtė galvą iš tokio absurdiško paliepimo.
   Ši situacija prilygo senai, kai žiūrint siaubo filmą pagrindinis veikėjas naktį išdrįsta nusileisti į rūsį, kur karaliauja tik aklina tamsa, kartu su keisčiausiais, šiurpą keliančiais garsais, o tuomet nusprendęs išsiaiškinti, ar rūsyje nieko nėra, ima ir paklausia "Ar kas nors čia yra?". O taip, monstras tikrai ims ir atsilieps: "Taip, čia esu aš, Anabelė, ir ketinu tavo gyvenimą paversti košmaru". Tokiu atveju siaubo filmas virstų tragiška, absurdiška komedija.
   Laimei, jos glėbyje suspausta mergina neketino nei bėgti, nei klykti, nei spurdėti taip, kad durklo geležtė imtų pjauti ploną, nieko nesaugomą kaklo odą.
   Pravėrė rausvas lūpas ketindama pateikti visus klausimus, kuriuos ketino užduoti ir išsiaiškinti atsakymus, tačiau atminty iškilus prisiminimui prie nedidukės kavinukės, kur visai neseniai slėpėsi nuo lietaus, lūpos taip ir liko pravertos, neištarusios nė vieno žodžio. Mėgindama prisiminti, kur buvo girdėjusi tą balsą, permetė greitai visus prisiminimus, o tuomet tapo aišku - mergina, kurią ji laikė, buvo ta pati, kurią sutiko prie tos kavinukės. Nutrenkė durimis ir nė neatsiprašė. Neabejojo, kad tai tas pats asmuo.
   Paleidusi šią taip pat staigiai, kaip ir buvo sučiupusi, atidžiai nužvelgė. Priešais stovinti juodaplaukė buvo jau sykį matyta persona. Papurčiusi galvą, nusivylusi savo "medžiokle", mat netikėjo, kad ji galėtų būti jos ieškomas asmuo, suraukė antakius.
   - Tu, - tyliai atsiduso. - Ką čia veiki? - pasipiktinusi savimi, tik išliejusi pyktį kitur, visai nedraugiškai pateikė klausimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Selena Lawrenz

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #42 Prieš 2 metus »
  Selenos širdis atrodo, būtų iššokusi iš krūtinės. Nors aštuoniolikmetė ir stengėsi susitaikyti su ta mintimi, kad dabar nieko pakeisti jau negali, pačiai padaryti tai, buvo ypatingai sunku. Neįsivaizdavo, ko užpuolikei reikėjo būtent iš jos. Juk nedirbo ministerijoje tiek laiko, kad žinotų kažkokias neįprastas, merginą dominančias paslaptis, o gyvendama niekuo neypatingą žiobarišką gyvenimą, taip pat menkai galėjo pagelbėti. Na, nebent safyrinių akių savininkei reikėjo išspręsti matematikos uždavinį, nors tai ir skambėjo per ne lyg absurdiškai. Vis gi užpuolikė atrodė nusiteikusi rimtai.
  Baimės kupinos, Magijos ministerijos darbuotojos akys, nekrypo į panelę, kažkokiu stebuklingu būdu paleidusios ją. Nors sveiko proto žmogus, būtų bėgęs, kiek kojos neša, Magijos ministerijos darbuotoja vis dar buvo vos ne sustingusi iš panikos ir baimės.
  Nors tamsiaplaukės užpuolikės manieros visiškai nepasikeitė, o Selenai šiek tiek svaigo galva ši, nusprendė neignoruoti safyrinių akių šeimininkės klausimo, per daug jos bijojo, kad stengtųsi suerzinti. Tačiau taip pat nenorėjo pasirodyti lyg koks angelėlis. Vis gi ji galėjo nesitikėti, kad Magijos ministerijoje dirbanti aštuoniolikmetė viską pamirš ir lyg niekur nieko šyptelės, taip parodydama, kad tai, kas nutiko prieš kelias minutes nieko nereiškė.
  – Aš nemaniau, kad vaikščioti čia uždrausta, – nesusivaldžiusi vos girdimai sumurmėjo ir neatitraukė savo gintarą primenančių akių, nuo panelės. - Tai gal vis gi nuleisk tą durklą, – pridūrė ir žengė netvirtą žingsnį toliau, nuo tamsiaplaukės.
  Cha, o sakei mano „paleisk“ nepadės, – pamintijo ir nejučia šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #43 Prieš 2 metus »
   Gatvėje karaliaujant tylai, o šviestuvų šviesai neapšviečiant skersgatvio taip gerai, jog būtum sugebėjęs pamatyti kiekvieną kampelį, Luna įsiklausė. Nepažįstamosios širdis, regis, kėsinosi iššokti jai iš krūtinės, o gilus kvėpavimas ir drebantis kūnas tik patvirtino paniškos baimės priepuolį.
   Nežymiai kilstelėjusi vieną lūpų kamputį lėtai iškvėpė orą. Mirties glėbyje buvo atsidūrusi ne vieną sykį, ne vieną sykį teko ir grumtis dėl savo gyvybės, tačiau niekuomet nebuvo puolusi į tokią paniką. Toptelėjo, kad šitai lėmė ilgi metai treniruočių, kasdienis ginklo matymas ir budrumas, neleidžiantis užsimiršti, kad gali nukentėti. Atsidūrusi pavojuje, kaip įmanydama bandydavo išsilaisvinti, sukurti planą ar paprasčiausiai improvizuoti tam, kad apsisaugotų, bet niekuomet neapmąstė to, kas gali nutikti, jei ji mirs. Pasidarė smalsu apie ką gi galvojo auksaakė atsidūrusi taip arti mirties. Atsisveikino su brangiais žmonėmis? Išsigando, kad nespėjo nugyventi ilgo ir prasmingo gyvenimo? O gal nuliūdo, kad būtent taip mirs? Visgi klausimus pasiliko sau. Nė karto nepaklausė to, kuriam grasino, kaip šis jaučiasi. Neklaus ir šįkart.
   - Ooo, - dramatiškai nutęsė apsimesdama nustebusi - šitai mokėjo nepakartojamai. - Ar nematei lentelės su užrašu "Vaikščioti draudžiama? - klausimai dirstelėjo ir tą pat akimirką surimtėjo.
   Durklą vis dar laikė rankoje, nutaikytą į jau kiek laisviau kvėpuoti galinčią merginą. Šio įžūlumas kartu ne tik erzino, bet ir žavėjo. Žvelgdama į auksines akis, išryškintas gatvės žibintų šviesų, kurių dėka nepažįstamosios akys priminė auksą, matė tai, ko negalėjo paaiškinti. Trumpaplaukė kažkuo buvo panaši į ją, Luną Gardner. Būtent ji taip įžūliai drįsdavo atsikirsti savo užpuolikui.
   - Arba tu esi kvaila, arba drąsi, jei šitaip kalbi su žmogumi, kuris laiko į tave nukreiptą durklą, - prisikandusi apatinę lūpą kiek pakreipė galvą.
   Ginklą kiek tvirčiau suspaudė, tačiau taip ir nenuleido, nepaslėpė šio. Žinoma, minties, kad mergina gali pulti ją, nebuvo. Tamsiaplaukė matė nepažįstamosios akyse baimė, o tokia baimė nebūtų leidusi imtis neapgalvotų, gyvybei pavojų sukelti galinčių veiksmų. Neabejojo, kad ji buvo vikresnė, greitesnė ir daugiau patyrusi kovoje nei auksaakė. Persvara buvo jos pusėje.
   - Išvardink nors tris priežastis kodėl turėčiau tai padaryti, - kilstelėjo antakius.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Selena Lawrenz

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #44 Prieš 2 metus »
  Tiesą sakant Selena tikėjosi iš baimės nesusipažinti su milžinišku panikos priepuoliu, atokiame skersgatvyje. Net neįsivaizdavo ką darytų tokioje situacijoje, kokių veiksmų imtųsi ir ar iš vis sugebėtų kažką atlikti. Beliko viltis, kad taip tiesiog nenutiks ir viskas išsispręs be tokių pasekmių. O gal tai, ką jautė dabar jau buvo galima pavadinti panikos priepuoliu? Tiesą sakant visiškai nebesusigaudė, tačiau žinojo, kad jeigu iš čia pavyks išsineždinti gyvai arba bent pusgyvei, kažko to paklaus.
  Nebuvo neatmetusi ir galimybės, kad prieš ją stovinti užpuolikė tiesiog žaidė su jos nervais, baime ir įvairiais jausmais lyg kokia profesionalė. Giliai įkvėpusi suprato, kad jeigu taip buvo iš tikrųjų, safyrinių akių savininkei tai atlikti sekėsi tiesiog nepriekaištingai.
  Kvailė, kas aš daugiau? – paprasčiausiai atsakė į teiginį mintyse ir baimės kupinomis gintarinėmis akimis vis dar stebėjo tą patį durklą, kurio kaip suprato, juodaplaukė tikrai nežadėjo nuleisti. Mintyse iškeikusi save, taip ir nesuprato, kaip išvis išdrįso kažką pasakyti safyrinių akių savininkei.
  Lawrenz tyliai atsiduso, nenuleisdama akių nuo to pačio ginklo. Jau galėjo įsivaizduoti, kaip durklas susminga į krūtinę, užpuolikė šyptėli ir ją palieka. Tobula gyvenimo pabaiga, gyvenimo, kuris net gi neprasidėjo.
  – Na, tau tiesiog bus prastai? – nesumintyjusi nieko geresnio, vos girdimai pratarė. Magijos ministerijoje dirbančios aštuoniolikmetės pasakytas teiginys, intonacija priminė klausimą.
  Ak, jeigu tik Selena būtų sugebėjusi atsukti laiką atgal...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »