0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Tobias stebėjo nepažįstamosios veidą. Akivaizdžiai jo žodžiai jai įspūdžio nepadarė. Arba ji to tiesiog neparodė.
- Ką dabar daryti, tai jau tavo reikalas. Aš tau nenurodinėsiu. Tik noriu pasakyti, kad tavo burtų knygoje ne viskas rašoma. Ir ne viskas tiksliai. O aš tavo brangiąją varžovę pažįstu jau seniai.
Juodaplaukiui darėsi vis sunkiau atsekti, ką jaučia nepažįstamoji mergina, mat ji slėpėsi tikrai puikiai. Arba apsimetinėjo. Būsi puiki aktorė, mergyt. pamanė Tobias, tačiau garsiai nieko nepasakė. Ir vis dėlto, štai kaip žmonės jaučiasi bendraudami su manimi. Ši mintis privertė vaikiną nusišypsoti.
- O, dėkui, kaip malonu, kad rūpiniesi mano gyvybe kaip tik po to, kai į ją pasikėsinai. - apsimestinai dėkingu tonu atsakė. Čia kas? Vaidybos ir sarkazmo varžybos?
- Įsivaizduok taip, prieš dešimt metų. Nesileisiu į smulkmenas, nes tau jos akivaizdžiai neįdomios ir vienintelis dalykas, kurį tu dabar nori padaryti, tai nusukti man sprandą, tačiau mudu su Ja - seni geri draugai. - ramiai tarė vaikinas. - Beje, jei bandysi mane nužudyti, rekomenduoju tai daryti toliau nuo sienos. Nieko nėra bjauriau, nei atsimušusi kraujo čiurkšlė, staiga aptaškanti drabužius. Apie įkalčių naikinimą (jei tu tai darai) iš vis net nekalbu... Vienas vargas. Galėtų žmogus neturėti kraujo - visiems lengviau būtų.
Merginai paskelbus, kad yra vilkolakė, Tobias pritariamai linktelėjo.
- Taip ir žinojau, kad ne žmogus. O kadangi tamstelė būsite vilkas, tai su žudymu tau tik dar lengviau. Puiku, viskas išsisprendė!
Juodaplaukis apsimestinai linksmai nusišypsojo ir persibraukė ranka plaukus. Tada vėl pažvelgė į vilkolakės akis. Jose spindėjo drąsa, pasitikėjimas savimi ir dar nežinia kas. Mergina mokėjo pasislėpti.
- Tiesiog imti ir pasakyti? Ar tavęs niekas nemokė apie sandorius ar panašius dalykus? O be to, nežinau, kur ji yra. Tai žino tik ji pati. Tačiau žinau kelias vieteles kur ji galėtų būti arba kelias potencialias aukas. Tačiau nieko nežadu ir už nieką nelaiduoju šimtu procentu. - pareiškė vaikinas ir kraupiai nusišypsojo. - Tai kaip? Vis dar skubi namo, ar nori pabendrauti?
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
   Vos matomai kilstelėjo lūpų kamputį pastebėjusi, kad tamsiaplaukis mėgina išskaityti iš jos veido emocijas. Nesisekė, kad ir kaip šis norėjo. Tiesa, vaidinti merginai nereikėjo, jos nesužavėjo pasakyti žodžiai, tiesa sakant, nuvylė, nes tikėjosi svarbesnės informacijos, tad dabar tik vienas vaikinas slėpėsi po savo kauke. Ir jam visai nereikėjo suprasti, kad Pusmėnulio gaujos alfa po tokia nesislepia.
   - Mano "burtų knygoje" bent jau rašomi dalykai, kurie man padeda susekti tokius, kaip ji. Tavo informacija niekam tikusi. Kaip suprantu, ją pažįsti iš anksčiau, ilgą laiką nebendravot, todėl daug kas galėjo pasikeisti, vadinasi, kad ir ką bepasakysi, man tai bus nenaudinga. - Gūžtelėjo pečiais laukdama pašnekovo reakcijos. Vylėsi, kad jis paminės bent vieną faktą, kuris priverstų ją pasilikti, jei ne, ji nė nesiruošė čia ilgiau stoviniuoti.
   - Visada prašom. - Perdėtai plačiai nusišypsojo safyrines akis išlaikydama tokias pat šaltas ir nedraugiškas.
   Klausydama pasakojimo, kuris ir vėl jai nieko naudingo nedavė, nieko naujo nesužinojo, tik papurtė galvą. Toptelėjo, jog galbūt ji tyčia yra gaišinama, kad jos auka sugebėtų kuo toliau pabėgti, o tada jai būtų tik sunkiau surasti ją. Visgi ji kėsinosi į vaikiną. Nebent visa tai buvo vaidyba... Tokiu atveju... Ji žinojo, kad yra sekama. Mėgindama išsiaiškinti daugiau prisimerkė atidžiai žvelgdama į aukštaūgį, gaudydama kiekvieną balso toną. Vylėsi, kad anksčiau ar vėliau jis išsiduos, jei abejonės tikros.
   - Man patinka, kai mano drabužiai permirkę aukos krauju, - kraupiai šyptelėjo. - Bet ačiū už patarimą. Iš tavo pusės labai miela, - vyptelėjo atsitraukdama, kad padidintų tarp jų esantį atstumą ir galiausiai atsirėmė į sieną.
   - Aš nesudarinėju sandorių, - išsitraukusi iš po apsiausto durklą lėtai šį pasukiojo, tuomet kilstelėjo galvą, žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir pervėrė lediniu žvilgsniu. - Namai man vis dar skamba patraukliau. Neįtikinai manęs, - gūžtelėjo pečiais pirštais švelniai perbraukdama per durklo geležtę.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #77 Prieš 2 metus »
Vaikinas kilstelėjo antakius.
- Neįtikinai manęs, - sarkastiškai pakartojo. - Sakytum, čia man reikia medžioti tą psichopatę. Jei tau taip viskas aišku ir paprasta, kodėl tu dabar stovi čia ir plepi su manimi, kol ji traukia į Vokietiją? Prisiekiu, nemaniau, kad tu tokia kvaila. Su visa derama pagarba, bet taip jau yra. - skėstelėjo rankomis. - Aiškini, kad viską sugebi pati, tačiau nepasijudini iš vietos. Sakai, kad namai tau patrauklesni, bet kažkodėl stovi skersgatvyje ir kalbi su pirmą kartą gyvenime matomu vaikinu. Pareiški, kad aš tau nieko naujo nepasakiau, nors, galiu lažintis, to tu net nežinojai. Nori taip ištraukti iš manęs informaciją? Deja, turiu tave nuvilti, su Reivena, neskaitant šio vakaro, paskutinį kartą kalbėjau prieš tris metus. Jai pradėjus savo žudikės karjerą. Tada mūsų keliai išsiskyrė.
Juodaplaukis trumpam nutilo, mat prisiminimai, kurių jis kaip įmanydamas vengė, vėl sukilo į paviršių.
- Taigi, - tarė Tobias, atsiremdamas į sieną priešais merginą, - jeigu tau namai tokie patrauklūs, keliauk. Aš tavęs nelaikau. Prisiekiu, man nei šilta, nei šalta dėl to, ką tu ketini daryti. Vis tiek ieškosiu Reivenos, nes ji jau peržengė ribas. O tu gali keliauti į savo patogius namučius. Arba kaukti į mėnulį. Man vis vien.
Pasekdamas merginos pavyzdžiu, išsitraukė savąjį durklą ir ėmė sukioti tarp pirštų. Šaltas metalas ir pažįstamos briaunos ramino tamsiaplaukį. Vaikinas nusprendė luktelėti kelias minutes, kad išgirstų, ką pasakys mergina ir tada keliauti. Tobias žinojo, kad jam reikia surasti Reiveną. Pasikalbėti su ja. Sustabdyti. O gal prisidėti... Niekas nežino. Tačiau vaikiną traukė namai. Tikrieji namai. Kuriuos paliko jau seniai.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
   Kilstelėjo vieną lūpų kamputį supratusi, kad priešais stovinčio vaikino ji taip lengvai iš vėžių neišmuš. Atrodė, kad tamsiaplaukis puikiai perprato viską, ką Luna ketino daryti ar sakyti. Regis, bus nuvertinusi savo pašnekovą per anksti. Ką gi, dar nevėlu pasitaisyti.
   - Galbūt dėl to, kad pasitikiu savimi ir žinau, kad ją rasiu bet kur ir bet kada? - gūžtelėjo pečiais iš tiesų per daug nesijaudindama, kaip dabar reikės surasti savo auką. Anksčiau ar vėliau suras, tik paieškos kiek užsitęs, bet kuo ilgiau grobio ieškai, tuo labiau jis tampa įdomesnis.
   - Koks netikėtas gyvenimo posūkis, - vyptelėjo dar kartą pasukiodama durklą tarp pirštų, o tada trumpam žvilgtelėjusi į prie sienos stovintį pasipūtėlį, paslėpė šį po apsiaustu. Nujautė, kad pokalbis nebenuves toli, o ir informacijos naudingos daugiau nesužinos. Tiksliau, informacijos, mat iki šiol visa pateikta informacija nieko nepagelbėjo.
   Kurį laiką klausėsi vaikino. Buvo akimirkų kai nežymiai prisimerkė bandydama suprasti, kas iš tiesų jam rūpi ir kaip stipriai. Iš pradžių atrodė, kad jie paprasčiausiai šnekučiuojasi apie orą. Vėliau Luna buvo tikra, kad pastebėjo, kad kažkas jo akyse blykstelėjo. Jam rūpėjo. Jam rūpėjo ji. Kiek labai, čia jau kitas klausimas.
   - Nuojauta man kužda, kad mes dar tikrai susitiksim, - paslaptingai šyptelėjo nujausdama, kad Reivena gali užverbuoti tamsiaplaukį ir padaryti savo sąjungininku. Ką gi, tuomet Gardner galės nudėti abu, arba juos pristatyti savo vadovui ir pakankinti juos.
    Nusigręždama nuo vaikino dar stabtelėjo. Kiek kryptelėjo galvą per petį į šio pusę, tačiau nieko nebesakė. Vylėsi, kad jis daug protingesnis už Reiveną ir nesugalvos prie jos prisidėti. Tos merginos dienos buvo suskaičiuotos. Papurčiusi galvą atsigręžė į tamsų skersgatvį, lėtai įkvėpė, o tuomet dingo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Kumščiais prasiskynęs kelią Bretas nė neketino paleisti raudonplaukio kvailio. Ne, čia toli gražu viskas dar nebuvo baigta. Reikėjo tiesiog pasitraukti šiek tiek toliau nuo smalsių akių, kurių savininkai tik ir grasina iškviesti policiją ir taip apraminti įsiaudrinusius mušeikas. Ar kalėjime duoda valgyti? mintyse paklausė savęs rudaplaukis, bet skubiai nuvijo tokius kvailus klausimus į šalį. Dabar reikėjo pagaliau pamokyti raudonplaukį žioplį, per kurį įsivėlė į šią situaciją. Kai pagalvoji, jis tiesiog norėjo užkąsti, o vėliau - susirasti kokią dailią panelę… Ir būtinai kažkoks nevykėlis turi pasipainioti kelyje ir dar sugurinti žavaus jaunikaičio nosį!
Po kiek laiko pikto ėjimo rudaplaukis suprato atsidūręs kiek nuošalesnėje vietoje. Tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo, tad paleido priešininką ir nustūmė jį sienos link. Tikėjosi, kad žioplys tvosis taip, kad nereikės nieko daugiau daryti. Šią akimirką Bretas be galo troško kiek aukštesnį vaikiną užmušti vietoje. Neapykantos kupinomis akimis varstė nepažįstamą, bet pernelyg daug susierzinimo sukėlusį žmogų ir toliau nieko nesakė. Buvo pasiruošęs bet kokiems jo veiksmams: niekada negali žinoti, kas užplauks raudonais plaukais apaugusiam vyriokui. Kad tokie yra pavojingi ir nestabilūs, Bretas jau seniai pastebėjo.
Geidžiamiausias Britanijos bomžas buvo įsitaisęs netoli šiukšliadėžės. Jos dangtis atrodė pakankamai lengvas, kad būtų pakeliamas, bet pakankamai sunkus, kad jo smūgis į makaulę būtų nemalonus. Tai buvo tiesiog idealus variantas, tad Breto veide sušvito jo “žavioji” šypsena. Pagriebęs dangtį suprato, kad jis kiek sunkesnis nei tikėtasi, bet priešininkui tą žinoti tikrai nebuvo reikalo. Ne, tegul dreba kaip koks bailys, nes garantuotai toks ir yra! Iš kažkur vėl atsiradęs pyktis privertė rudaplaukį paspartinti žingsnius, tad kvailį pasiekė vos per akimirką. Ir toliau nieko nesakė - nematė reikalo dėl kažkokio po kojomis pasipainiojusio nevykėlio aušinti burną. Paprasčiausiai užsimojo sunkiu metaliniu dangčiu ir buvo pasiruošęs trenkti suerzinusiam berneliui į veidą.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
O kad tave kur... Kaip aš galėjau į tai įsivelti? Mane užpuolė Suknistas terminatorius. Padėtis buvo tiesiog žavinga. Tie vyriokai, kurie bandė juos sutramdyti patys gavo į galvą. Auris, kuris neketino niekur bėgti vėl pakliuvo rudaplaukio akiratin o tada... Kaip šitaip nutiko? Klausė savęs Senkleris. Tasai paprasčiausiai išsitempė raudonplaukį iš turgaus. Visai nieko būdas, žmonės net ėmė skirtis juos praleisdami. Į Aurio makaulę ėjo visokios mintys. Jis nusivaipė įsivaizduodamas kaip jie dabar abu atrodo. Tada liovėsi vaipytis. Po galais, man su galva negerai.
Jis nesipriešino ir leidosi ištempiamas lauk. Dabar kuo ramiausiai galėsiu tiesiog užkerėti tą žmogėną ir viskas. Puiku.
Jie atsirado kažkokiame skersgatvyje ir tada rudaplaukis smarkiai jį pastūmė. Auris buvo įsitempęs, laukė kokių nors veiksmų, todėl gerokai palėkė, bet sugebėjo sustoti. Dabar tau amen. Bet lazdelės jis vis dar nesiėmė. Sutriuškinsiu šitą žiobariūkštį jo būdais. Tvirtai nusprendė. Nors giliai širdyje žinojo, kad tai kvailystė. Jog šitas žmogus kur kas labiau patyręs mušeika, juk sutvarkė net kelis vyrus tame turguje.
Auris pamatė konteinerio dangtį jo rankose. Dar akys užgriebė stiklinį butelį, besivoliojantį ant grindinio. Bet šitas ginklas buvo per menkas. Gal vėliau išeis suraižyti jo marmūzę. Jis kuo greičiausiai šoko ant savo priešininko. Troško atimti jo ginklą, kol pačiam nekliuvo. Taigi tvirtai įsikabino į dangtį ir smarkiai patraukė į save.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Tas žioplys net į sieną nesugeba atsitrenkti! Jį akivaizdžiai reikėjo pastumti stipriau. Ši mažytė nesėkmė, švelniai tariant, nesumažino Breto pykčio. Iš viso, kodėl jis prasidėjo su kažkokiu raudonplaukiu žiopliu, kuris net nesugeba užleisti eilės?! Sugaišo daugybę laiko! Jau seniai galėjo būti pavalgęs ir susiradęs dailiausią panelę, su kuria praleis vakarą ir naktį. Bet ne! Reikėjo čia pasipainioti kažkokiam nevykėliui, kuris apsimeta, kad moka muštis! Tik visokias senutes jam ir daužyti!
Tai, kad raudonplaukis buvo dar ir gyvybingas, anglui visiškai nepatiko. Tikėjosi lengvai suknežinti tą makaulę ir pagaliau nueiti ko nors užkąsti. Prieš tai, žinoma, ištuštintų to nevykėlio kišenes. Deja, panašu, kad teks griebtis plano B, C o gal net ir Z. Bet kažkaip atsikratyti šito prielipos buvo tiesiog būtina. Deja, panašu, kad situacija bus keblesnė nei geidžiamiausias Britanijos bomžas tikėjosi. Ar jis dar nesuprato, kad neturi visiškai jokių šansų?! mintyse plūdosi vyrukas. Siutas nė neketino kažkur trauktis. Jau ruošėsi trenkti sunkiu dangčiu kvailiu į galvą, kai tas turėjo tiek įžūlumo sutrukdyti! Bretas tiksliai nesuprato, kas atsitiko, bet sunkusis ginklas sujudėjo kažkaip neplanuotai ir išsprūdo iš rankos. Rudaplaukis neišlaikė pusiausvyros, tačiau sugebėjo nenugriūti į niekur - rėžėsi į priešininką ir su visu dangčiu nusivertė ant žemės. Garsus skambesys visiškai nepatiko, tačiau nebuvo laiko galvoti apie tokias nesąmonės. Patraukęs metalo gabalą pamatė šiuo metu labiausiai nekenčiamą snukelį. Nusispjovęs ant to veido Bretas kurį laiką spoksojo į jį. Akys tiesiog degė neapykanta, o galvoje sukosi mintys, ką reikėtų padaryti, kad raudonplaukis kuo nukentėtų kuo skaudžiau. Kol kas nieko įmantresnio nesugalvojo tiesiog žiebė į nosį ir skubiai pašoko ant kojų. Vis dar nenuleido nuo priešo akių: buvo pasiruošęs bet kokiems to išprotėjusio kvailio veiksmams.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
Juodu sukėlė nežmonišką triukšmą, kai barškėdamas į grindinį nukrito konteinerio dangtis. O toliau... Na o tada Aurį galutinai nusinešė pykčio jūra.
Jis vėl atsidūrė ant žemės, bet nebuvo ten ilgai. Rankove nusibraukė to driskiaus seiles. Visas tiesiog užvirė įniršiu. Pajuto smūgį, nosis dar kartą paplūdo krauju. Auris negalėjo sau leisti voliotis, nes žinojo, kad jeigu vėl bus prispaustas prie žemės, tada... Na neaišku kaip pasibaigs. Taigi mikliai pašoko ant kojų. Galva truputį svaiguliavo, bet pakenčiamai. Kokio velnio šitas psichopatas nori? Niekaip negalėjo suprasti Senkleris. Tada jam dar toptelėjo tiesiog paranojiška mintis, kad jis yra Džamilės draugelis. Kad ta mergiotė atsiuntė šitą žmogų jo užmušti. Nesąmonė, Džamilė nesiųstų kažkokio žiobariūkščio. Pasiųstų burtininką. O jeigu jie pažįstami? Vis dar abejojo jis. Bet nesnaudė. Galvojimams čia nebuvo vietos.
Auris nuspyrė dangtį ir tas tarškėdamas nuskrido šalin. Nenorėjo jo imti, nes tas daiktas buvo per griozdiškas, o Senkleris pats įrodė, kad jį labai lengva atimti. Todėl čiupo rudaplaukį už atlapų ir iš visų jėgų tėškė ant žemės. Tuomet paleido į darbą kojas. Avėjo labai tinkamais batais, kerzais, kaip visada. Tegu dabar persiskaičiuoja šonkaulius. Suknistas terminatorius. Pikdžiugiškai galvojo Senkleris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Triukšmas, kurį sukėlė nelemtas dangtis buvo toks, kad, atrodė, čia tuoj sulėks pusė Londono ir bandys suprasti, kas atsitiko. Nuo ko viskas prasidėjo. O šito Bretas, deja, tikrai nebūtų galėjęs atsakyti: neįsivaizdavo, kodėl jiedu dabar daužosi, tačiau žinojo, kad nori raudonplauki sumušti taip, kad jis neatsikeltų.
Pamatęs, kaip išprotėjęs kvailys šluostosi seiles, vyrukas garsiai nusijuokė. Atrodė, kad pergalė jau čia pat, tuo labiau, kad visai nedaili nosytė netruko paplūsti kraujais. Tinka prie plaukų pagalvojo anglas plačiai nusišypsodamas. Dabar jau liko ne tiek ir daug. Dar porą kartų trinktelės, ir tas nebepajudės.
Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kvailys pašoko ir turėjo tiek įžūlumo artintis prie geidžiamiausio Britanijos bomžo! Nutėkštas ant žemės pastarasis skaudžiai prisitrenkė nugarą, bet nė neketino to prisipažinti. Nebuvo galima leisti tam žiopliui pamanyti, kad jis laimėjo. Na jau ne, tokio malonumo tikrai nesuteiks! Tiesa, kai tas pradėjo dar ir spardytis, Bretas neištvėrė: susirietė į kamuoliuką ir sudejavo. Laimei, netrukus susivokė, kad taip viskas bus tik blogiau: jį užsipuolęs kvailys buvo toks beprotis, kad taip ir spardytų, kol priešininkas išleis kvapą. Ne, mirti rudaplaukis tikrai nesiruošė, tad prisivertęs išsitiesti čiupo už jį spardančios kojos ir stipriai trūktelėjo tikėdamasis, kad raudonplaukis neišsilaikys stačias. Kad ir kaip dabar skaudėtų, jis būtinai pamokys šitą nevykėlį! Mano esąs stipresnis? Tegul sau mano!
Vis dar nepaleisdamas idioto kojos persivertė ant kito šono. Tai sukėlė siaubingą skausmą, tačiau dabar raudonplaukis neturėjo šansų išlikti stačias. Nieko, tuoj ateis ir jo eilė! Dabar tereikėjo kelias akimirkas pailsėti.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
Ką tu darai Auri, ką darai? Kažkur labai giliai po pykčio sluoksniu šaukė sąžinės balsas. Bet Aurio čia nebuvo. Nebeliko to, kuris mėgo knygas ir muziką. Kuriam patiko darbas su mokiniais. Čia siautėjo kažkas kitas. Tas kažkas mėgavosi po kojomis tysančio žmogaus skausmu. Jam patiko jausti galią, patiko, kad tasai susigūžė, kad išvengtų jo smūgių. Vėliau, sugrįžus į mokyklą ir pasilikus vienumoje Auris persuks viską. Bjaurėsis savimi. Įsivelti į muštynes viena, o mėgautis skausmu, tai jau kitas reikalas. Bet dabar to nebuvo. Išgirdęs priešininką aimanuojant linksmai pasakė.
- Aš tau sakiau driskiau, kad paliktum mane ramybėje. Sakiau, įspėjau, kad pasigailėsi. - Rudaplaukis pasivertė ir čiupo jį už kojos. Auris trūktelėjo ją, bet neišlaikė pusiausvyros. Krito ant žemės, skaudžiai susitrenkdamas jau ir taip sutrenktą nugarą. Krisdamas sugebėjo gerokai pasitemti koją. Dabar jie abu gulėjo ant asfalto. Bet net ir tada Senkleris neketino liautis. Jis prarado kelias brangias sekundes, per kurias galėjo veikti. Bet galvoje siautėjant vieninteliai minčiai, kad turi nudėti tą driskių žiobariūkštį čiupo tą patį, seniau pastebėtą stiklinį butelį, kuris kaip tik voliojosi prie pat dešinės rankos. Trenkė jį į žemę ir nudaužė dugną. Dabar turėjo puikų aštrų ginklą. Kitos smulkesnės šukės pasiliko ant grindinio.
Auris pabandė keltis, bet išnarinta koja prakeiktai nelaikė ir jis pasiliko sėdėti.
- Tik prisiartink, suraižysiu supratai? - Rankoje spaudė savo ginklą. Abu jie dabar buvo ne pačios geriausios būklės, bet Auris neketino pasiduoti. Jis vis dar turėjo burtų lazdelę, kurios taip ir nepanaudojo.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
Dar šitas čia pasišaipys?! Ar jis išties mano esąs stipresnis už Bretą? Porą kartų netyčia spirtelėjo, tad dabar galvoja esąs pats geriausias?! Tai jau ne, geidžiamiausias Britanijos bomžas jam dar parodys! Tereikėjo šiek tiek atsikvėpti. O jau tada... Tada tas raudonplaukis kvailys pasigailės atsiradęs šiame pasaulyje!
Linksmas žioplio balsas, švelniai tariant, nepradžiugino, tad išgirdęs ir pamatęs, kaip jis skaudžiai drebiasi ant žemės, Bretas piktdžiugiškai nusišiepė. Žinoma, skauda ir pačiam, bet daugiau šitas idiotas negalvos esąs pranašesnis! Jau ką ką, o muštis rudaplaukis tikrai mokėjo. Ir panašu, kad reikia šitam nevykėliui tą įrodyti!
- Oi, tik nesusipjaustyk savo dailių rankyčių, - suurzgė anglas, priešininkui apsirūpinus ginklu. Tai kiek gąsdino, bet Bretas neketino to pripažinti. Buvo pernelyg įsiutęs, kad bent pagalvotų apie kovos pabaigą. Ne, daužys šitą kvailį tol, kol jis gulės savo paties kraujo klane. Tam reikėjo atsistoti. Geidžiamiausias Britanijos bomžas pabandė tai padaryti, bet buvo pernelyg skausminga. Pro kietai sučiauptas lūpas prasprūdo dar viena aimana, tačiau Bretas apsimetė, kad nieko nebuvo. Neketino parodyti nevykėliui, kaip jam skauda. Kelias akimirkas gaudęs kvapą pagaliau išsitiesė ir netrukus buvo stačias. Žioplys norėdamas galėjo pagalvoti, kad priešininkas traukėsi. Rudaplaukis tikėjosi, kad jis taip ir pamanys: taip paprasčiau prieiti nepastebėtam ir spirti tiesiai į galvą.
Deja, paaiškėjo, kad vaikščioti yra pernelyg sunku. Bretas susiraukė. Buvo per kelis žingsnius nuo nekenčiamiausio padaro, neverto vadintis žmogumi. Vis dėlto reikėjo prisiartinti ir gerai jį pamokyti. Galiausiai pavyko pakelti koją nuo šaligatvio, ir netrukus rudaplaukis atsidūrė kvailiui už nugaros. Daugiau nieko nelaukęs spyrė jam į nugarą - pakelti koją iki galvos buvo pernelyg skausminga ir sudėtinga.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #86 Prieš 2 metus »
- Užsičiaupk. - Piktai atrėžė Auris į rudaplaukio repliką dėl stiklų. Dabar jo padėtis pasidarė gal net blogesnė nei tada, kai turguje gulėjo prispaustas prie žemės ir panikavo. Prakeikimas, pergalė jau atrodė tiesiog jo rankose, Bet ėmė ir išsprūdo.
Delne smarkiai spaudė nudaužtą butelį ir visas įsitempęs stebėjo tą žmogėną. Jis mėgino stotis. Auris dabar negalėjo greitai judėti ir jam sukliudyti. Tikėjosi, kad nieko tam driskiui nesigaus, bet kur tau.
Gavęs gerą spyrį į nugarą susigūžė, nes pervėrė smarkus skausmas. Net sustingo trumpam tokia poza. Vaikinas pajuto ir visus kitus tvinkčiojimus. Veidas rodėsi svetimas, ir dar ta koja, kurią taip kvailai sugebėjo išsisukti.
Pagaliau pabandė atsitiesti raukydamasis iš skausmo. Juk jam irgi skauda. Bandė galvoti Senkleris. Mintis, kad pasiliks tysoti gatvėje sudaužytas kažkokio žiobariūkščio tiesiog dusino Aurį.
Senkleris pastebėjo, kad rudaplaukis juda sunkiai ir neužtikrintai, taigi tikėjosi, kad dar bent kas nors jam gausis. Bent jau nepasiduosiu taip greitai. Šmėstelėjo mintis. Jis pyktelėjo  ant savęs už šią mintį, nes tai reiškė, jog jau pralaimėjo.
Vaikinas sunkiai atsiklaupė ant kelių. Koja tino, buvo niekam tikusi. Tada kiek galėdamas staigiau ir smarkiau kumščiu rėžė jam į šoną, kur gerokai kliuvo kai tasai tysojo ant žemės. Dar pabandė įsikabinti į jo drabužius ir nusitempti ant grindinio. Kitoje rankoje buvo butelis, bet kol priešas stovėjo stačias Auris negalėjo pasiekti jo veido. Jei pavyktų jį dabar parversti, tai galėtų atsisveikint su savo žaviuoju veideliu. Piktai pagalvojo Auris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #87 Prieš 2 metus »
Užsičiaupk, užsičiaupk. Pats ir užsičiaupk! mintyse plūdosi Bretas, kai raudonplaukis žioplys nesugebėjo pasakyti ko nors protingesnio. Kita vertus, ko daugiau iš tokio galima tikėtis? Išminties? Tau jau ne! Tik erzinti ir tesugeba. Breto nuomonė apie raudonplaukius tikrai buvo nekokia, tad šis atrodė esantis niekuo neišskirtinis.
Kvailiui susigūžus iš skausmo Breto veide atsirado pergalinga šypsena. Va dabar tikrai viskas baigta! Gal tas žioplys pagaliau pripažins esąs silpnesnis? Daugiau nei akivaizdu, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas jį nugalėjo. Kam čia dar priešintis?
Deja, neatrodė, kad mušeika kvailys turėtų bent kiek proto. Jis, matote, bandė stotis! Tai atrodė labai juokingai, tad Bretas faktą, kad ir pats gerokai nukentėjo, paprasčiausiai ignoravo. Vypsodamas žiūrėjo, kaip priešininkas bando kažką padaryti. Mielai būtų su patyčia pasiūlęs pagalbą, bet netrukus gavo tokį smūgį į šoną, kad nejučia susirietė ir sudejavo. Neapykanta tam berneliui tiesiog suliepsnojo viduje. Deja, nespėjo nieko padaryti, nes tas turėjo tiek įžūlumo sugriebti drabužius ir perplėšti geriausią megztinį. Bretas neišsilaikė ant kojų ir nudribo tiesiai ant raudonplaukio. Tu man dar atsiimsi mintyse keikė nekenčiamą žmogų anglas. Garsiai nepasakė nieko. Reikėjo akimirkos ar dviejų atsikvėpti. O tada tai jau jį pamokys!
Nė nesistengė atsitraukti nuo raudonplaukio, tačiau kol kas jo ir nedaužė. Kol kas, žinoma. Tiesiog atsikvėpė ir galiausiai trinktelėjęs kvailiui į nosį sunkiai atsistojo. Tai padaryti tikrai nebuvo lengva, mat skausmas varstė visą kūną. Šito, tiesa, Bretas nepaisė: jį pernelyg siutino perdrėksti drabužiai. Kurį laiką geidžiamiausias Britanijos bomžas spoksojo į nekenčiamą idiotą, tačiau galiausiai suprato, kad nieko iš to, ką jis čia daro, nebus. Jeigu tas žioplys dar nepasimokė, yra pernelyg kvailas, kad kas nors su juo gaištų laiką. Taigi rudaplaukis sukaupęs paskutines jėgas spyrė priešui į šoną ir neskubėdamas nužingsniavo šalin. Skaudėjo visą kūną, bet Bretas nė už ką nebūtų pripažinęs pralaimėjimo.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #88 Prieš 2 metus »
Tuoj aš tau padarysiu šventę. Sukosi mintis jo galvoje, kai tempė driskių apačion. Ir iš to nieko gero nepasiekė, tik suplėšė jam megztinį, o dar tasai sugebėjo užvirsti ant sudaužyto Senklerio kūno. Jo kaulai buvo tuo baisiai nepatenkinti. Auris užmerkė akis ir suspaudė lūpas, kad nepradėtų šaukti. Raudonplaukis pabandė jį nustumti, kad taptų laisvas, bet nesigavo.
Kulminacija atėjo tada, kai vaikinas trečią kartą gavo į nosį. Tai sukurstė mirtiną neapykantą tam psichui, o kai rudaplaukis pagaliau atsistojo ir dar spyrė jam, mintis kovoti be lazdelės pasirodė kvaila. Kas aš? sumautas Grifas? Ne... Reikėjo jį nudėti. Aš gi vienu rankos mostu galėjau jį ištaškyti. Bet mat principai... Siuto jis pats ant savęs.
Buvo labai gera matyti jį nueinantį. Auris gėrėjosi vaizdu, kaip driskius terminatorius tolsta. Nesijautė visiškai pralaimėjęs. Jei ne ta koja, tam žiobariūkščiui būtų buvę amen. Be to jis nuėjo. Bet kažkur giliai viduje Auris žinojo, kad jam išties labai nusisekė. Kad galėjo pasibaigti daug blogiau.
Varstomas skausmų jis sunkiai atsisėdo. Dabar reikėjo parsikapanoti į dvarą, pasigydyti ten ir paskui sugrįžti į mokyklą.
- Portus. - Pagaliau išsitraukęs lazdelę jis užkerėjo tą patį stiklinį butelį. O tada Auris Senkleris dingo iš to atokaus skersgatvio. Jį nunešė nešyklė.
Čia pasiliko tik smulkios stiklo šukės, konteineris ir atokiai gulintis jo dangtis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #89 Prieš 2 metus »
Dafydd visiškai neturėjo jėgų trenktis į Londoną ir dar susitikti ten su Tobiu. Per keletą misijų, į kurias vyko kartu su šiuo vyruku, pajuto jam šokią tokią pagarbą. Vis dėlto dabar reikės jį mokyti ir paruošti dar vienai kelionei į pasaulio kraštą, kur Dafydd nė už ką nesitrenks. Buvo šiek tiek neramu, kad viršininkai vieną gražią dieną gali netekti kantrybės ir iškelti ultimatumą. Vis dėlto dabar vaikinas tikrai negalėjo palikti šeimos. Vis dar buvo be proto baisu, kad jam nesant namuose kažkas atsitiks. Kad Mayrai pasidarys blogiau, kad mažyliai suerzins ar supykdys mamą, o ji...
Kad ir kaip ten būtų, raudonplaukis tikrai nesiruošė keliauti kažkur, kur gali būti sunkiai sužeistas, o gal net ir nukautas. Negalėjo sau leisti negrįžti namo kelias dienas ar net savaites. O gal Mayra mane pastebėtų, jei grįžčiau su sutraiškyta ranka? paklausė savęs Dafydd, bet skubiai nustūmė tokias mintis į šoną. Kad ir kaip norėjosi, kad mylimoji žinotų jį egzistuojant, nebuvo galima leisti jai jaudintis. Dabar svarbiausias darbas buvo daryti viską, kad Mayra ir vaikai galėtų jaustis esantys saugūs, mylimi ir reikalingi.
Galvodamas tik apie juos raudonplaukis persikėlė oru į Londoną. Apsižvalgė, ar jo niekas nepastebėjo, bet aplinkui buvo tuščia. Diena buvo šilta ir saulėta, tad Dafydd daug mieliau leistų ją paplūdimyje su Mayra ir vaikais, o ne kažkokiame Londono užkaboryje, kur turės apsimesti, kad geba mokyti. Spėjo, kad Tobias tiesiog demonstruos panieką ir nenorą mokytis iš nelabai patyrusio vadovo, tad viskas bus tik dar sudėtingiau. Beliko tikėtis, kad ilgai neužtruks. Jau dabar buvo pasiilgęs Mayros ir mažylių, tad galvoje besisukančios mintys tikrai neturėjo nieko bendro su sudėtinga magija, banku ir juodosios magijos daikčiukais.
Pasiekęs atokų skersgatvį, kur buvo liepta susitikti su kolega, Dafydd nužvelgė gatviūkštę. Tokiam susitikimui ji, ko gero, buvo netgi labai tinkama: akivaizdu, kad ne itin dažnai lankoma gatvelė šį kartą buvo užversta kažkokiu šlamštu, kurį bus galima panaudoti kaip kliūtis. Viskas būtų buvę tikrai neblogai, jeigu tik pavyktų susikaupti ir galvoti, kaip ir ką reikėtų papasakoti Tobiui, kad jis geriau pasiruoštų artėjančiai misijai. Ar jis žino, kad nevyksiu kartu? paklausė savęs Dafydd, bet nesivargino apie tai mąstyti pernelyg ilgai. Nesvarbu, ar Tobias žino, ar ne, bet kuriuo atveju jiedu tiesiog šiek tiek pasipraktikuos, ir jis, Dafydd, keliaus tiesiai namo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »