[Luna Gardner]

   Greitai mintyse permetė visas panašias situacijas, kai kam nors grasino, ir tapo aišku, kad nepažįstamoji nebuvo pirma ir turbūt ne paskutinė, kuri šitaip įžūliai kalbėjo su savo užpuolike. Šiais lakais žmonės visai prarado sveiką protą.
   - Man bus prastai? - netikėdama tuo, ką išgirdo, perklausė rauktelėdama antakius. - Ar tik tai sugebėjai sugalvoti? - nusivylusi papurtė galvą giliai atsidusdama.
   Tikėjosi, kad tokia įžūli ir drąsi mergina taip pat bus ir kūrybinga, arba bent jau pateiks šiek tiek įdomesnį variantą. Visgi per daug nesigilindama į šios kūrybingumą galiausiai teikėsi nuleisti durklą. Žinoma, ne dėl to, kad pabijojo, kad baigsis prastai. Paprasčiausiai suvokė, kad neverta gąsdinti žmogaus, kuris negali suteikti reikiamos informacijos.
   Paslėpusi ginklą prie bato pritvirtintame specialiame dėkle, išsitiesė iš aukšto pažvelgdama į auksaakę. Aukštas ūgis leido pasimėgauti šitaip žvelgti į kitus asmenis, tyrinėti juos ir deramai įvertinti.
   - Negi tikrai manai, kad atėjusi čia su ginklu aš neapgalvojau visų galimų variantų, įskaitant ir tavo to "bus prastai"? Manęs negąsdina tokia mintis, - gūžtelėjo pečiais paslėpdama juodus, ilgus plaukus po apsiausto gobtuvo, o rankas pačiame apsiauste.
   Tebestovėdama šešėlyje ji puikiai susiliejo su tamsa ir tik safyrinės akys išdavė, kad čia pat slepiasi pavojus. Atsirėmusi į sieną kurį laiką žvelgė į auksaakę. Ji nebelaikė ginklo prispaudusi prie nepažįstamosios gerklės, bet mergina vis tiek su baime žvelgė į ją. Ir tai patiko Lunai. Šyptelėjusi atsitraukė nuo sienos.
   - Būk atsargesnė, jei nenori mirti panašioje aplinkoje, - mestelėjo per petį trumpam stabtelėdama, o tada dingdama iš atokaus skersgatvio.

[Selena Lawrenz]

  Baimingos akys vis dar stebėjo tamsiaplaukę, kuri profesionaliai žaidė, su Magijos ministerijoje dirbančios merginos nervais, baimėmis ir išgyvenimais. Nesuprato, kaip galėjo pasiduoti tokiam spaudimui ir šitaip išsigąsti. Tiesą sakant, visiškai nebesusigaudė. Stengėsi giliai kvepuoti ir klausytis safyrinių akių savininkės žodžių, tačiau sukaustyta baimės, tiesiog nebeatsakinėjo į tamsiaplaukės klausimus, pastebėjimus ir kitokius kliedesius.
  Selena nesumanė, ką veiks po viso įvykio, nebuvo užtikrinta, kad išgyvens. Užpuolikės veiksmai buvo visiškai neprognozuojami, kas kėlė dar daugiau panikos. Jautė, kaip bet kurią akimirką, mergina gali žengti tvirtą žingsnį prie jos ir tiesiog perrėžti gerklę su durklu. Vien tik pagalvojus apie tai, merginai pradėjo dar labiau svaigti galva.
  Vos tik užpuolikė nuėjo keliais metrais toliau nuo Selenos ir pagaliau paliko ją visiškai vieną, Magijos minsiterijoje dirbanti mergina suklupo ir atsisėdusi ant šalto akmeninio grindinio jautė, kaip jos skruostu rieda šaltos ašaros. Ji atrėmė savo nugarą į kažkokio seno pastato sieną ir tai, kad pastatas nebuvo švarus, panelei visiškai nerūpėjo. Tiesą sakant, Lawrenz vos galėjo įkvėpti, jai labai trūko oro ir tai, kad verkė tikrai nepalengvino atrodo paprasto įkvėpimo. Tik dabar suprato, kaip švaistė gyvenimo dienas. Kas būtų buvę, jei safyrinių akių šeimininkė nebūtų jos pasigailėjusi? Kas galėjo atsitikti, jeigu Selena numirtų po dviejų minučių? Ar aštuoniolikmetės kažkas pasigestų, o gal kaip tik džiaugtųsi? Panašios mintys vijo, viena kitą. Niekada negalėjo įsivaizduoti, kad viena didžiausių jos baimių - mirtis.
   Įdomu ar jau sugebėjau išprotėti ar aš tik ant išprotėjimo ribos, - pagalvojo apimta nevilties, vos galėjo įkvėpti. Ji nemenkai drebančiomis rankomis perbraukė per tą vieną vėjo valdomą sruogą tuo pat metu apsikabino kelius ir padėjo galvą ant jų. Atrodė, tuoj pradės dusti ir dėl to numirs. Panika nemažėjo, atrodė, ji dauginosi akimirksniu.   

[Davina von Sjuard]

   Šaltas, atšiaurus žiemiškas vėjas, nusiteikęs visai nedraugiškai, pasitikėjo žaviąją lankininkę ir ši buvo priversta tvirčiau įsisupti į kreminės spalvos, šiltą žieminį paltą. Nors čia, Londone, žiema retai kada būdavo itin šalta ir gili, tačiau prie šilto, saulėto klimato pratusiai ispanei ji atrodė gana atšiauri. Turbūt taip ir nepavyks galutinai priprasti prie kitokio klimato.
   Pakreipė galvą apsižvalgydama. Miestas jau seniai skendėjo tamsoje, nors laikrodis terodė tik ankstyvą vakarą. Šviestuvų nutviekstos gatvės buvo tuščios ir keistai slėgė. Vasaros metu įprastai tokiu laiku visur knibždėte knibždėdavo žmonių, o dabar - tuščia. Tarsi jausdamos merginos jausmus, iš dangaus ėmė leistis, didelės, dailios snaigės. Ir taip nemenkas sniego sluoksnis grasino tapti dar storesnis.
   Kurį laiką Davina taip ir stovėjo stebėdama besileidžiančias snaiges. Nors nebuvo didelė žiemos gerbėja, bet toks vaizdas hipnotizavo, ypač žavingai atrodė šviestuvų šviesoje besileidžiančios snaigės. Viskas priminė nuostabią pasaką.
   Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius, nenorėdama per daug užtrukti, jog Fasirui nereiktų be reikalo nerimauti, patraukė tolyn. Ilgus, šviesius plaukus, susegtus iš šonų paslėpė po palto gobtuvu. Trumpam žvilgtelėjusi į ant riešo esantį sidabrinį laikrodį vylėsi, kad į parduotuvę dar suspės užsukti, antraip abu mažieji keturkojai bus priversti dalintis savo porcijomis vienas su kitu.
   Nusprendusi sutrumpinti kelią ir šitokiu būdu greičiau nusigauti iki tikslo, patraukė link atokaus skersgatvio. Žieminių batelių kulnas tyliai kaukšėjo kiekvieną kartą merginai žengus žingsnį, o kur dar girgždantis sniegas...
   Drąsiai ir užtikrintai žingsniuodama dar kartelį tvirčiau susisiautė paltą ir paslėpė rankas kišenėse. Atšiaurus vėjas draskė veido odą ir šviesiaplaukė pajuto nenugalimą norą kuo greičiau sugrįžti į namus ir šiltai, su puodeliu arbatos susirangyti priešais židinį. Nuo tokios minties šyptelėjo kaip tik tą akimirką, kai žvilgsnis užkliuvo už prie sienos besiklaudžiančios, ant žemės sėdinčios merginos. Sutrikusi apsidairė ir atsargiai, kad neišgąsdintų žengė kelis žingsnius artyn.
   - Kas... - stabtelėjo atpažinusi Magijos ministerijoje sutiktą merginą. - Selena? Kas nutiko? - susirūpinusi įveikė likusius kelis žingsnius ir pritūpė prie merginos.
   Šaltas vėjas plūstelėjo į veidą, o nuo sniego ir šaltos žemės sklindantis šaltis negelbėjo. Nujausdama, kad šitaip sėdėdama mergina gali peršalti, o vėliau susilaukti rimtų pasekmių, atidžiai nužvelgė tikrindama jos aprangą. Išsitiesusi visu ūgiu ištiesė ranką.
   - Eikš, - draugiškai nusišypsojo nusprendusi, kad jokie drabužiai neapsaugos nuo šalčio. - Antraip gali peršalti, - rūpindamasi beveik nepažįstamu asmeniu, matytu vos vieną kartą, ispanė nė akimirkai nenustojo šypsotis, nors iš melsvų akių nedingo susirūpinimas.

[Selena Lawrenz]

  Selena apkabinusi kelius ir padėjusi savo galvą ant jų bandė nurimti, įtikinti save, kad tai daugiau niekada nebepasikartos ir mergina neturėjo dėl ko jaudintis, nors iš tikro mąstė visai kitaip.
  Gintarinių akių savininkės veidu ritosi karčios ašaros, jeigu šioji dabar būtų buvusi kitoje vietoje, stengtųsi tvardytis, o dabar to tiesiog nereikėjo ir tamsiaplaukė abejojo, kad šią akimirką būtų sugebėjusi tai padaryti. Neprisiminė, ar kada būtų buvusi tokioje situacijoje, kaip ši. Negalėjo negalvoti apie tai, kas įvyko prieš keliolika minučių.
  Per kūkčiojimus, net neišgirdo, kaip prie jos priėjo mergina, nepakėlė akių į ją, tačiau švelnus ir raminantis balsas leido atsiminti, koks žmogus šiuo metu stoviniavo prie pat Magijos ministerijos darbuotojos.
  - Davina...- neužtikrintu, tyliu, baimės sukaustytu balsu sumurmėjo sau po nosimi - Aš, - giliai įkvėpusi tarė ir drebančia ranka perbraukė per nuo verkimo ir baimės išbalusį veidą. - Aš neįsivaizduoju, kaip jums viską paaiškinti, - kiekvieną žodį pasakė lėtai, baiminosi, kad von Sjuard pagalvos arba jau dabar spėjo sumąstyti, kad aštuoniolikmetė visiškai prarado sveiką protą.
  Selena privertė save atsikelti nuo šalto akmeninio grindinio. Nenorėjo pasirodyti tokia silpna, kokia jautėsi dabar, o ir nevykdyti ministro žmonos prašymų, kad ir šiek tiek aptemusiu protu, Isabella vis gi nežadėjo.
  Aštuoniolikmetė dar kartą perbraukė per išbalusį veidą ranka, taip stengdamasi nuslėpti ledines ašaras, išduodančias panelės paniką ir baimę. Tą pačią minutę, gintarinių akių savininkė eilinį kartą giliai įkvėpusi, bandė susikaupti ir pasakyti ką nors daugiau.

[Davina von Sjuard]

   Žvelgti į ant žemės sėdinčią merginą, tyliai raudančią vidury tamsios, tuščios gatvės, besibaiminančios dėl kiekvieno garso ar judesio, buvo nepakeliamai graudu. Selena atrodė tokia trapi, kad, regis, būtų užtekę menkiausio vėjelio ir ši būtų palūžusi dar labiau.
   Švelniai mėlynoms akims, primenančiomis jūrą, susidūrus su auksinėmis, šviesiaplaukė liūdnai šyptelėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji buvo atpažinta. Žinoma, būdama Magijos ministro žmona ji retai kada likdavo neatpažinta ar nepastebėta, bet dabar, stovėdama priešais tamsiaplaukę, su kuria susipažino pačioje Magijos ministerijoje, nujautė, kad atpažinta buvo ne dėl savo santuokos įžadų Fasirui.
   Nenumanė, kas galėjo nutikti, kad tamsiaplaukė su tokia baime žvelgtų į aplinką. Auksinėse akyse sutilpo begalė jausmų ir Davina kaip įmanydama stengėsi juos perprasti ir surasti būdą, kaip galėtų padėti. Buvo atsidūrusi begalėje situacijoje, kai privalėjo gelbėti gyvybę žinodama, kad gali tekti paaukoti savąją, daugybę kartų guodė kitą, tačiau, kaip paguosti tą, kurio nežinai, kaip paguosti.
   Nusprendusi, kad Selenai dabar daug labiau reikia žinojimo, kad ji ne viena, o ne beverčių žodžių, atsargiai žengė dar vieną žingsnelį ir švelniai apglėbė auksaakę.
    - Nurimk, - sušnabždėjo savo švelniu, aksominiu balsu.
   Mintys nuo grįžimo į namus, židinio, maloniai šildančio visą kūną po žvarbaus vėjo kompanijos, ir dviejų keturkojų, besimalančių prie jos ir Fasiro kojų, nukrypo prie bandymo sugalvoti tinkamą būdą padėti merginai. Pirmiausia, kas galėjo padėti - minčių nukreipimas kitur.
   - Fasiras minėjo, kad tau neblogai sekasi. Kaip pati jautiesi dirbdama Magijos ministerijoje? - švelniai braukdama per merginos nugarą, palikusi galimybę bet kurią akimirką išsivaduoti, tyliai paklausė.
   Nujautė, kad tokia tema nebuvo geriausias pasirinkimas, tačiau komentuoti oro taip pat nesinorėjo.

[Selena Lawrenz]

  Selena norėjo susigūžti arba kur nors pasislėpusi susigyventi su ta mintimi, kas šį vakarą įvyko, tačiau vien tik pagalvojus apie tai, merginos akyse kaupėsi dar daugiau ašarų, kurios atrodė, kad nesibaigs niekada. Net negalėjo suprasti, kodėl jautėsi, taip kaip dabar.
  Aštuoniolikmetė neįstengė suvaldyti savo veiksmų, bet bent jau bandė tai daryti. Jau įsivaizdavo, kaip kvailai atrodė prieš ministro žmoną, kokios mintys sukiojosi pas ją galvoje. Privalėjo nuslėpti skruostu riedančias ašaras. Bent jau jas.
  Net nepajėgė galvoti, kodėl Davina darė, tai ką darė. Ir kodėl sugalvojo prieiti būtent prie jos? Negi tokioje padėtyje buvo vienintelė Londone? Tokios mintys sukėlė dar vieną raudojimų bangą, tik ne ant šalto, akmeninio grindinio, o Davinai ant peties. Vylėsi, kad ji nesupyks dėl to, ką šiuo metu darė mergina.
  – Atsiprašau, – apglėbta Davinos, tuo metu atsargiai ir vos girdimai sušnibždėjo, vylėsi, kad mėlynakė pasižymėjimo geresne klausa, vis gi Magijos ministerijos darbuotoja, nebūtų įstengusi pakartoti to dar kartą.
  Selena užmerkė ir atmerkė akis, vis dar tikėjosi, kad viskas, kas įvyko atokiame skersgatvyje buvo sapnas. Priverstinai šyptelėjo, Davinai prakalbus apie Magijos ministeriją. Nors ir nesuvokė viso to reikšmės ir nesuprato, kaip būtų geriausia atsakyti į viską, kas bent kiek susiję šiuo klausimu, stengėsi susimąstyti. Vis gi ignoruoti ministro antros pusės klausimą, buvo per ne lyg nemandagu.
  – Nežinau...gerai? – atsakė į merginos klausimą ir net pati pajautė, kaip pasikeitė balsas. Iš dažniausiai užtikrinto arba bent jau ne tokio liūdno balso, jis jos ausyse skambėjo, neužtikrintai, tyliai ir visiškai neramiai. Mintys susijusios su šia vieta ir vėl vijo viena kitą, o pastangos nuslėpti šaltas ašaras, taip pat buvo bevertės.

[Davina von Sjuard]

   Vilkiškai klausai sugavus tylų, vos girdimą atsiprašymą žavioji lankininkė įsiklausė vildamasi iš tamsiaplaukės išgirsti dar ką nors. Ką nors, kas paaiškintų už ką gi šioji atsiprašė, tačiau Selenos lūpų daugiau nepaliko nė vienas žodis ir Davina buvo priversti pati suvokti ir nuspręsti už ką buvo atsiprašyta. Kelias akimirkas padvejojusi, ar verta ką nors į tai atsakyti, galiausiai nusprendė palaikyti Lawrenz be žodžių. Nujautė, kad jai draugiško palaikymo reikia kur kas labiau nei kelių paguodžiančių žodžių.
   Greitai von Sjuard gavo nusivilti. Nukreipti merginos minčių nuo to, kas neseniai nutiko ir ką ši buvo priversta iškentėti, nepavyko. Viso labo sulaukė neužtikrinto, nedrąsaus atsakymo, o tai reiškė, kad situacija kur kas blogesnė nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
   Giliai įkvėpusi šviesiaplaukė apsidairė. Atokiame skersgatvyje jos stovėjo vienui vienos, regis, čia nebuvo nė gyvos dvasios, tad svarstydama, kas gi galėjo nutikti, kiek atsitraukė nuo Selenos. Dabar auksaakė nė iš tolo nepanašėjo į tą savimi pasitikinčią, drąsią ir malonią merginą, atėjusią į Magijos ministeriją.
   Pastebėjusi, kad auksinės akys sudrėko nuo sūrių ašarų, o viena suspėjo ir ištrūkti bei nusiristi skruostu, Davina atsargiai kilstelėjo ranką ir nubraukė ją. Dailių bruožų veidą papuošė nedidelė, liūdna šypsenėlė.
   - Nusiramink, - švelniai sušnabždėjo. - Dabar tu saugi, viskas bus gerai. Nesu tikra dėl to, kas neseniai tau nutiko, bet tam, kad galėčiau padėti, turiu žinoti, kas nutiko. Man labai gaila, kad esi priversta dar kartą viską išgyventi... - liūdnai tarstelėjo.
   Atšiaurus vėjas, šaltis, besiskverbiantis pro kiekvieną plyšį ir šaldantis odą, jaukumo nepridėjo, o ir nepagelbėjo tokioje situacijoje. Pudelis šiltos, raminančios arbatos, raminanti, jauku šiluma ir atsipalaidavęs kūnas Selenai būtų padėjęs daug labiau, tačiau tokių patogumų Davina pasiūlyti negalėjo, bent jau ne čia, atokiame skersgatvyje.
   Galinga vėjo banga plūstelėjo į veidą ir von Sjuard buvo priversta trūkčiojamai įkvėpti ir susilaikyti nesudrebėjus. Laimei, netrukus vėjas nurimo ir ispanė galėjo kiek atsipalaiduoti.

[Selena Lawrenz]

  Selena giliai įkvėpusi atsiduso, tai, kad Davina su beveik nepažįstama mergina elgėsi taip maloniai, šiltai ir draugiškai, pradėjo raminti panelę. Tiesa reikėjo pripažinti, kad tik kelioms minutėms, kai tik į galvą sugrįždavo ta pati mintis ar prisiminimas, aštuoniolikmetės skruostu ir vėl riedėjo ašara. Per kelias minutes, tai kartojosi pakankamai dažnai.
  - Aš stengiuosi...atsiprašau, - ištarė, balse galėjo išgirsti tik baimę, kas dar labiau nuvylė merginą. - Aš..aš nežinau ar jūs kažką suprasite, nupasakoti viską, kas įvyko prieš kelioliką minučių neatrodo lengva, - kiek labiau atsipalaidavusi ir ne taip įsitempusi tarė ir giliai įkvėpė, stengėsi tvardytis ir sudėlioti sakinius taip, kad von Sjuard sugebėtų bent kažką suprasti. - Viskas prasidėjo gerai, - nerimstančiu balsu sumurmėjo. - Ėjau namo. Iš ministerijos, - pridūrė, tą pačią minutę baimingai apsižvalgė. Kodėl viską patirti turėjo būtent ji? Negi iš tikrųjų buvo taip nusikaltusi? - Ir pasukus čia, - išsigandusi, tarp kiekvieno žodžio giliai įkvėpdavo. Magijos ministerijos darbuotoja nujautė, kad Davina jos galėjo visiškai nesuprasti. Balsas drebėjo pakankamai stipriai. - Aš neįsivaizduoju kodėl, bet prie manęs pristojo kažkokia mergina na...tiksliau užpuolė, - paskutinius žodžius ištarė visiškai tyliai. Neįstengė pasakyti ką nors daugiau, nors minčių kurias norėjo išreikšti šviesiaplaukei būtent dabar galvoje egzistavo neišpasakytai daug.
  Selenos lūpas paliko atodūsis, ši dar kartą perbraukė per išbalusį veidą, drebančia ranka, taip mėgindama nuslėpti ašaras. Nors pradėjo abejoti, kad bandyti tai padaryti, jai buvo įmanoma. Visgi šiuo atveju buvo per ne lyg palaužiama, net neįsivaizdavo, ko labiausiai norėjo šiuo metu. Matyt, von Sjuard atsako. Panelė turėjo vilties, kad mergina nežadėjo atsukti nugaros Selenai ir lyg niekur nieko nukulniuoti toliau nuo šio atokaus skersgatvio. Ji neatrodė tokia pat, kaip ta užpuolikė, neperseniausiai Isabellą palikusią vieną. Selenai beliko viltis, kad tokia mintis buvo tiesa ir ji iš tikro galėjo pasitikėti mėlynake.

[Davina von Sjuard]

   - Neatsiprašinėk, - papurtė galvą tuoj pat paprieštaraudama tamsiaplaukei. - Tu nepadarei nieko dėl ko turėtum atsiprašinėti, - girdėti Magijos ministerijos darbuotojos balse baimę, išvaikiusią visus kitus jausmus, buvo be galo liūdna.
   Žinojo, kad net ir menkas sukrėtimas gali pakeisti žmogų ir jo mąstymą, tad nujautė, kad tai, kas nutiko, nemenkai paveikė auksaakę. Ir Davina buvo pasiryžusi atitaisyti tai, kas buvo padaryta, pasiryždama imtis bet kokių priemonių. Jai nuoširdžiai daug labiau patiko matyti Seleną tokią, kokia ji buvo Magijos ministerijoje.
   - Tu, - pataisiusi kreipinį, skirtą jai pačiai, nežymiai šyptelėjo. - Kreipkis į mane tu.
   Būti Magijos ministro žmona nebuvo lengva. Pirmiausia žavioji lankininkė buvo priversta priprasti prie viešumo, nuolatinio bandymo įsikišti į jos ir Fasiro asmeninį gyvenimą bei neretai perdėtos pagarbos ir mandagumo. Visą gyvenimą skiepytos vertybės neleido taip paprastai toleruoti tokio elgesio, bet būtent tos vertybės  ir leido suprasti, kad šitaip įprastai daroma ne iš blogos valios. Visgi atradusi galimybę išvengti visos tos perdėtos pagarbos, mandagumo ir neįprasto, žvilgsnio, nukreipto į ją, ispanė būtent tai ir apdarydavo. Ji žinojo, kas jos laukia tapus von Sjuard. Žinojo ir tai, kad sugebės su viskuo susitvarkyti, o svarbiausia - buvo verta.
   - Žinau, - lėtai linktelėjo neskubindama auksaakės ir suteikdama tiek laiko, kiek jai reikėjo. - Todėl, jei manai, kad geriau bus nepasakoti, neversiu tavęs dar kartą viso to išgyventi.
   Visgi pasakojimo ji sulaukė. Nedetalaus, bet pakankamo, kad galėtų padaryti tinkamas išvadas ir suvokti, ko mergina taip bijo. Toks nutikimas bet kuriam vampyrui ar vilkolakiui turbūt didelio įspūdžio nebūtų palikęs. Jie visi buvo pratę prie medžiotojų, tad susidurti su panašia situacija būtų vieni juokai, bet paprastiems burtininkams, regis, iš tiesų buvo nelengva, ypač, kai šie vos sulaukę pilnametystės.
   - Viskas gerai, dabar tu saugi, - bandydama nuraminti nužvelgė skersgatvį.
   Jos vis dar buvo vienui vienos ir, regis, niekas čia neketino pasirodyti. Niekas, kas kėsintųsi į merginą, saugomą vilkolakės. Tik tai vilkolakei reikėjo padaryti kur kas daugiau nei apsaugoti auksaakę. Pirmiausia ją reikėjo nuraminti.
   - Galiu palydėti tave iki namų ir pabūti tiek, kiek reikės, kad nurimtum, - draugiškai šyptelėjo pasiryžusi įvykdyti savo pasiūlymą. - Arba galėčiau duoti eliksyrą. Įspūdingo poveikio jis neturi, bet padės nusiraminti, - žinodama, kad rankinėje turi vieną buteliuką, o gal netgi ir kelis su panašiu eliksyru, pakreipė galvą nužvelgdama Seleną.
   Tamsiaplaukei iš tiesų reikėjo pagalbos, paguodos ir draugijos, o Davina nuoširdžiai nežinojo, kaip nuraminti Magijos ministerijos darbuotoją. Su Kaylie buvo daug lengviau, nors situacija, regis, buvo daug sudėtingesnė. Visgi trauktis neketino.

[Selena Lawrenz]

  Švelnus ir kerintis, Davinos balsas pasiekė tamsiaplaukės ausis. Nors ši ir teigė, kad aštuoniolikmetė yra saugi ir viskas gerai, neišdrįso paprieštarauti, nors ir galvojo visiškai kitaip. Tiesa, von Sjuard malonus elgesys džiugino, bet baimė kad safyrinių akių savininkė galėjo sugrįžti čia, bet kurią minutę, neapleido auksaakės.
  – Jei...tau nesunku, pirmasis variantas bent jau man skamba priimtiniau, – liūdnai šyptelėjo ir savo žvilgsniu apdovanojo mėlynakę. Ko jau ko, o tokio elgesio iš ministro antros pusės tikrai nesitikėjo, tad pakreipusi galvą stengėsi įsitikinti, kad mergina kalbėjo rimtai. – Aš suprantu, kad jūs, turite daug reikalų ir tikrai nepyksiu, jei palydėti tiesiog negalite, - tarstelėjo ir atsiduso. Nesidžiaugė trukdydama šviesiaplaukei, iš tikro numanė, kiek daug darbų ir reikalų galėjo turėti panelė, o galbūt tiesiog norėjo pabūti su šeima. Juk ir ministras tikriausiai jau laukė mėlynakės namuose... Tuo pačiu nenorėjo, kad kažkas rūpintųsi ja, tačiau buvo užtikrinta, kad po visko, daug ko viena padaryti tiesiog negalės. O ir šviesiaplaukė atrodo kalbėjo visiškai rimtai. Tiesa, net nebandė galvoti kitaip, Selena abejojo, kad tokia geraširdė, kaip ministro žmona iš vis kada nors galėjo juokauti, ypač tokioje padėtyje, kaip ši.
  Ilgai netrukus Davinos ir tamsiaplaukės neliko atokiame skersgatvyje, tolumoje girdėjosi žingsniai link Lawrenz namų. Šiuo metu tai, kad Isabella gyveno vos už kelių gatvių buvo milžiniškas pliusas, šiek tiek nuraminęs gintarinių akių savininkę.

[Rafael Beaumont]

Profesorius vos gavęs algą norėjo eiti išgerti, bet nusprendė, kad neturi su kuo išgerti. Visi jo draugai jau seniai nebedėstė Hogvartse, o susisiekimo su jais nebuvo. Dėl šios priežasties Beaumont pavardės savininkas tiesiog išėjo pasivaikščioti Londono gatvėmis. Jos, žinoma, nebuvo tokios gražios ir nuostabios kaip Paryžiaus gatvės, bet vis geriau nei niekas arba tiesiog gėrimas kažkokiame baro kampe. Juk gal nebegirtuokliaudamas susiras naujų draugų Hogvartse ar už jo ribų. Prancūzui buvo kiek liūdna dėl draugų neturėjimo. Čia, Anglijoje, ir taip viskas kiek kitaip nei jo gimtojoje Prancūzijoje. Žmonės liūdnesni, negeria vyno prie pietų stalo ir panašiai. Prancūzijoje juk taip nėra.
Rafael'is atsiduso. Dabar jis žingsniavo kažkokiu atokiu skersgatviu. Jis dar be to ir buvo siauras. Profesorius atsiduso ir atsirėmė į sieną. Kodėl jis nuvyko į Hogvartsą? Juk apie tėvus nieko nesužinojo, nieko apie juos nerado. Jam tiesiog nepavyko. O ir profesorius nebuvo labai geras. Kai kurie mokiniai jo net nemėgo. Dar vienas atodūsis vėl paliko profesoriaus lūpas. Galėjo jis geriau išgerti. Tada jo bent nelankytų liūdnos ir teisingos mintys. Pasaulį jis matytų pro rožinius akinius.

[Elride Endlercat]

Lėti sunkūs žingsniai aidėjo per visą skersgatvį. Elridė eilinį sykį užsidėjo savo sunkius kerzinius batus, mat jai labai patiko kaip jie atrodo. O kodėl ji žingsniavo šiuo neaiškiu skersgatviu? Visko atsakymas buvo smalsumas. Mergina vis dažniau ėmė vaikščioti Londono visokiausiomis gatvėmis, skersgatviais, ar neaiškiomis vietomis, nes norėjo jas pažinti. Ji stengėsi įsiminti kiekvieną vietą ir ieškojo tokios, kuri jai labiausiai patiktų.
Aišku, bent kol kas, toks skersgatvis tikrai nebuvo pati maloniausia vieta, kurią mergina būtų aplankiusi. Ta keista drėgmė dvelkianti bėdomis, o ir kiekvienas jos žingsnio garsas atsimušantis į akmenis, kėlė šiek tiek keista jausmą. Aišku, mergina nebijojo, o kodėl turėtų? Ji žingsniavo su savo geriausia drauge - burtų lazdele. Kodėl ji turėtų kažko baimintis, kažkokių neaiškių žiobarų, ar kad ir tamsiųjų gyvių, jei buvo įsitikinusi, kad puikiai gebės apsiginti. Vis dėl to, panelė netgi buvo Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesorė, aišku, tik vienerius metus, bet vis šis tas. Nors mergina galbūt mielai ir būtų tęsusi savo darbą, bet suknistas popierizmas, darbų vertinimas... Nee, tai buvo dalykai, kurių ji neapkentė.
Taip juodaplaukei bežingsniuojant jos ausis pasiekė gilus atodūsis ir privertė panelytę suklusti, ji tiksliai nematė kas tai per padaras, bet vis tiek truputį įsitempė ir dar labiau sulėtino tempą, lyg sėlintų prie kažko. Nors tiesą sakant, sėlinimu to pavadinti negalėtum, kadangi sunkūs batai vertė aidėti kiekvieną merginos žingsnis. Gal ir nebuvo gera mintis šitie gražuoliai...

[Rafael Beaumont]

Vaikinas kumščiu trinktelėjo į sieną. Kažkokia keista nuotaika šiandien jį kankino. Jo mintys buvo padrikos. Atrodė, kad normalus jų išsidėliojimas ir rišlumas tiesiog išgaravo. Beaumont pavardės savininkas iš nervų pavėlė savo plaukus ir vėl tyliai atsiduso. Su visu minčių nerišlumu jautėsi ir išsisekęs. Gal taip jį veikė Hogvartsas ir Anglija?
Po kelių baisiai ilgų akimirkų vaikinas išgirdo žingsnius. Jis atsitraukė nuo sienos ir apžvelgė aplinką. Visai netoli pamatė stovinčią merginą. Ji tikrai nebuvo mokinė, atrodė kiek vyresnė nei mokinės amžiaus. Rafael'is nusprendė, kad jai yra apie dvidešimt. Nors tai buvo kiek kvailas spėjimas, kadangi šiame tamsiame skersgatvyje jo manymu buvo kiek per tamsu spėti žmogaus amžių. Juk tamsa gali pasendinti arba pajauninti ir panašiai. O dėl to gali ir žmogų netokiu pašnekovu palaikyti. Dėl šių priežasčių profesorius priėjo kelis žingsnius arčiau.
- Sveika, - ištarė vidutinio garso tonu. Nežinojo ką daugiau sakyti, tad tiesiog pasisveikino. Norėjo pasirodyti draugišku ir negąsdinančiu, nors matyt gąsdino vien faktas, kad jie susitiko kažkokiame Londono pakraštyje esančiame skersgatvyje.

[Meghan Natali Pritz]

Meg sumirksėjo ir pabandė apsidaryti, kad suprastų, kur pateko. Tačiau vos pasijudinus mergaitė pajuto visą kūną varstantį skausmą ir susiraukė. Ji giliai įkvėpė ir, remdamasi į sienas, pabandė atsistoti. Pavyko ne iš pirmo karto, tad rudaplaukei prireikė minutėlės, kol vėl galėjo matyti pasaulį įprastu kampu. Atsistojusi švilpiukė apsidairė. Jai svaigo galva, tad mergaitė ne iš karto susigaudė, kur pateko. Susivokti padėjo keisti namukai ir parduotuvėlės. Turbūt aš Londone, kažkokiame skersgatvyje. Bet kaip aš čia patekau? Meg beveik nieko neprisiminė, todėl suspaudusi pirštais smilkinius, atsirėmė į artimiausią sieną, bandydama sudėlioti viską iš pradžių.
Ji buvo Švilpynės mergaičių miegamajame kai pamatė kažkokį keistą mėlyną porcelianinį puodelį, padėtą ant jos lagamino. Tokio puoduko Meg tikrai neturėjo, tačiau smalsumas nugalėjo, tad ji nuėjo ir paėmė tą puodelį. Vos tik mergaitės pirštai palietė puodelį, jis pradėjo švytėti mėlyna šviesa, viskas aplinkui pradėjo suktis, švilpiukė užsimerkė, o nuo tada ji nieko nebeprisiminė. Mergaitė atsibudo šiame skersgatvyje.
Meg atsisėdo ant šalto grindinio, nugara remdamasi į sieną ir užsimerkė. Gal tai buvo nešyklė? svarstė rudaplaukė. Tačiau kam ji buvo skirta? Ir ką ji veikė ant mano lovos? Kodėl ji perkėlė mane būtent čia? Aš neturiu jokių pažįstamų Londone... Švilpiukė krūptelėjo. Būtent tai ir buvo blogiausia dalis - ji neturėjo jokių pažįstamų Londone. Ir ji net nebuvo visiškai tikra, kad pateko būtent į Londoną. Kas, jei ji atsidūrė kitame pasaulio gale? O jei ji ir Londone, kaip grįžti atgal? Į Hogvartsą? Rudaplaukė įkišo ranką į apsiausto kišenę ir pajuto, kad jai šiek tiek palengvėjo. Jos lazdelė buvo savo vietoje ir nenukentėjusi. Rudaplaukė bent jau nebuvo beginklė. Meg virpančiomis kojomis atsistojo ir nusprendė eiti apsižvalgyti. Gal pavyks surasti ką nors, kas jai padės grįžti.

[Veronica Spellman]

Rudenėlio vėlų vakarą, vampyrė tiesiog svajojo. Svajojo apie gyvenimą. Iš tiesų, merginai buvo keista, kad seseriai taip pasisekė, o Veronicai nelabai. Sabrina buvo juk daug jaunesnė, o jau turi ir vyrą, ir vaikus. Mergina nesijautė per daug vienišai, nes buvo pati įsimylėjusi vaikiną, tačiau su juo šansų neturėjo. Jis juk kilęs iš aristokratų šeimos, o pati vampyrė nebuvo tokio lygio. Nors ir gyveno turtingai, turtingajame name, turėjo net gi du darbus, vis tiek neturėjo šansų. Ech... tikriausiai viskam ateis laikas. Tik reikia truputuką, truputuką, palaukti. Tamsiaplaukė sėdėjo ant miško medelio ir valgydama šokoladinį pudingą, stebėjo į mėnulį ir tas krentančias žvaigždes. Akys šiek tiek merkėsi. Pirmą kartą. Šiandien mergina nenorėjo kraujo, tikriausiai norėjo tik šokoladinio pudingo ir bulvių traškučių. Sočiai pavalgiusi, planavo palikti šią Londono vietelę kuri vadinosi- miškas ir eiti pasivaikščioti kokiais nors skersgatviais arba Oksfordo gatvėmis.
    Užsivilkusi savo juodą apsiaustą, kuris priminė mokyklos laikus, pradėjo žingsniuoti. Tiesiog kur kojos vedė ir kur mažiau žmonių. Kas jei vėl norėsis kraujo? Vampyrė vis labiau negali susivaldyti. Dėl viso pikto, gurkštelėjo kraujo iš savo maišelio. Turėtų užtekti šiandienai. Vaikščiodama, nusuko atokaus skersgatvio link. Taip, labai žinomo skersgatvio, kuriame labai dažnai lankydavosi. Ši vieta šiek tiek pradžiugindavo menininkę, nes primindavo irgi... paauglystę. Nors, ir iki dabar, laikė save paaugle. Neatrodė kaip suaugusi moteris, tuo labiau nenorėjo taip atrodyti. Žinoma, vaikščioti nusprendė ne viena. Su savo pačiomis geriausiomis draugėmis, varlytėmis. Pasiėmė net tris varlytes, Pėpą, Valinskį ir Ablisą. Visos varlytės buvo saugiai sumestos dėžutėje, kurioje net ne trūko oro. Kaip džiaugiuosi, kad gyvenu ne viena, o su varlėmis.. Kurios mane puikiai supranta ir gerbia. Visados palaiko man kompaniją. Radusi kažkokį suoliuką, atsisėdo. Dėžutę padėjo prie savęs. Tuomet atsiduso ir vėl žiūrėjo į dangų. Taip ir bėgo tos naktys, nuobodžiai. Mielai sėdėtų laive, arba peizotų piešinius, tačiau turėjo ilgas atostogas. Daug geriau darbas, nei atostogos. Daug geriau tas laiko trūkumas, nei neturėjimas veiklos. Atsegusi savo kuprinę, pamatė, kad dar yra likę tekilos. Paėmusi tą mažą gertuvėlę, atsigėrė. Nuo pat dvylikos metų, tekila ir vynas, buvo du gėrimai kuriuos Veronica tiesiog dievino. Jau jautė, jog nori visą butelį tiesiog ištuštinti.  Bet ir nenorėjo prisigerti. Norėjo bent kartą pasijausti normali. Kaip žmogus. Nors toks ir nebuvo. O ne! Dėžutė stipriai užsidarė. Nebeatsidarė. O ten gi pats didžiausias turtas. Reikėjo kažko imtis.
     Mergina staigiai stojosi ir ieškojo žmogaus. Kažkokio. Juk vis tiek galės panaikinti jo atmintį, pasikalbėjus. O gal net ir neprireiks. Taip, pagaliau. Bent vienas žmogelis. Daug žemesnis, nei pati laivo kapitonė. Nesvarbu tas amžius. Svarbu varlės.
- Labas, - Nusišypsojo mergina. - Žinai, skambėsiu keistai, bet gal turi kokį peiliuką arba nežinau... žirkles? - Klustelėjo ir vėliau prisiminusi, kad skamba kaip kokia žudikė, tęsė pokalbį. - Na, pas mane dėžutė užsidarė ir man reiktų ją atidaryti, neįsivaizduoju kuo...- Nutilo ji ir pasižiūrėjo atidžiau į mergaitės veidą. Ji atrodė tikrai jauna, galbūt vampyrė per daug ją išgąsdino. Aš tikrai atrodau bauginančiai.. manau.. tokį vėlų vakarą, prilindau prie vaiko.. bet tai ji ir pati ką čia veikia tokiu metu.