0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
   Apsvarstyti gautą pasiūlymą prireikė kelių dienų. Laimei, laišką siuntęs žmogus, matyt, apie tai buvo pagalvojęs, mat, po pelėdos, atnešusios laišką, apsilankymo prabėgo kelios dienos, kai tamsiaplaukei teko nuspręsti, ar sutiks pamatyti pranešimo autorių ir išklausyti jo pasiūlymą.
   Nujausdama, kas vyksta Iano galvoje ir koks sujudimas turėtų vykti Magijos Ministerijoje, Luna ilgą laiką mąstė apie neigiamą laiško atsakymą. Ji, kaip ir visa Pusmėnulio gauja, pasirinko neultralią pusę, todėl neketino ginti nė vienos pusės, ypač, Iano. Magijos pasaulyje tvyrojo pakankamai įtampos, pilti žibalo neketino, mat, toks susitikimas galėtų būti suprastas kiek kitaip nei būtų iš tiesų.
   Ir vis dėl to smalsumas nugalėjo. Nors laiško autoriaus pasirinkta vieta ir laikas kėlė įtarimą, mat, jį siuntęs žmogus vis dar mokėsi Hogvartse, mergina į tai per daug dėmesio nekreipė.
   Londono gatvėmis žingsniavo itin tvirtais ir savimi pasitikinčiais žingsniais. Miestas tokiu laiku buvo tuščias. Retas kuris prapėdindavo kiek labiau žinoma gatvele, tad nerimauti, kad kas nors pamatys burtus, žinoma, jei teks šiuos panaudoti, neverta. Be to, tamsiaplaukė visuomet spinduliavo pasitikėjimu savimi ir karingumu, tad šis atvejis niekuo nesiskyrė nuo kitų. Juodojo krištolo kardas maloniai slėgė juodą odinį diržą, paslėptą po tokios pat spalvos ilgu apsiaustu.
   Kilstelėjus galvą į tamsų dangaus skliautą ryškios, safyro spalvos akys susidūrė su jauno mėnulio šviesa. Dėka šios Londono gatvės neskendėjo tamsoje. Deja, šiąnakt, žvaigždėtu dangumi pasigėrėti neteko, mat, tamsūs debesys slėpė nakties pažibas.
   Žvilgtelėjusi į laikrodį, puošiantį riešą, kiek rauktelėjo antakius. Sutartoje vietoje turėjo būti prieš geras dešimt minučių. Laimei, iki sutarto skersgatvio liko vos keli žingsniai. Trumpam stabtelėjusi užuodė cigarečių kvapą, sumišusį su vos juntamais kvepalais.
   Įžengus į vietą, kur jau laukė keleriais metais jaunesnė mergaitė, Luna atidžiai šią nužvelgė. Vilkolakio akys leido be jokių kliūčių nuskenuoti personą, priešingai nei šiai teko susidurti su gana tamsia naktimi ir visiškai juodu merginos siluetu, mat, visas alfos kūnas slėpėsi po apsiaustu.
   Laiško autorė buvo gerokai žemesnė už aukštaūgę mėlynakę ir kur kas mažiau turėjo raumenų. Treniruotės su kardu ir kitais vilkais davė naudos.
   Nusiėmusi gobtuvą mergina nežymiai šyptelėjo. Kairė ranka instinktyviai nusileido ant kardo rankenos. Nujautė, kad šio nereiks panaudoti, tačiau be jo jautėsi, tarsi be rankos ar kojos.
   -Tu drąsi,-vos matomai kryptelėjusi galvą mergina dar kartą įvertino savo pašnekovę. Pasirengimas kovai tapo įpročiu net ir tuomet, kai tai tebūdavo paprasta diena.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
 Nikotinas pagaliau trinktelėjo merginai į smegenis ir ši, lyg koks nerimo apimtas triušis, akimis lakstė nuo vienos plytos sienoje prie kitos. Kelis kartus nekantraudama Mayra žvilgtelėjo į telefono ekraną (Londonas - ne Hogvartsas, telefono magiškai nesudegins). Luna vėlavo. Arba neateis. Ak, kvaila. Mayra nebuvo nepratusi daryti tokių nesąmonių, jai smagiau tiesiai su žmonėmis, kai jie nieko nesitiki, pradėti bendrauti. Tada lėtai pakreipti pokalbį sava linkme ir...
 Betiksles mintis išblaškė netoliese sušnarėjusi figūra. Mayra nejučiomis siektelėjo lazdelės, bet žmogystai nusiėmus gobtuvą, Mayrai toptelėjo mintis, kad čia galbūt jos laukiama mergina. Šiai prakalbus, visos abejonės išsisklaidė.
-Arba neįtikėtinai kvaila,-atsakė Lunai Mayra.-Bet mes čia ne apie mane paplepėti susitikom. Ianas tau turi pasiūlymą. Prisijunk prie mūsų ir jis pasirūpins, kad galėtum praplėsti savo gaują. Kaip, kada ir kur galėsi tartis su juo, aš tik atnešiau žinutę.
Mayros širdis daužėsi kaip išprotėjusi, o rankos buvo tokios šlapio, kad prireikus vargu ar nulaikytų tvirtai lazdelę. Klastuolė tikėjosi, kad iki to viskas neišsirutulios ir lazdelė taip ir liks saugiai paslėpta po rūbais.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
   Safyro spalvos akims sugrįžus prie rudų, kone juodų mergaitės akių Luna kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjo bandydama "perskaityti" tai, kas dėjosi juodų plaukų savininkės viduje. Akivaizdu buvo tai, kad, regis, klastuolių globotinė nervinosi. Nebyli kūno kalba išdavė apie nerimą. Ar ji bijojo Pusmėnulio gaujos alfos ar paties susitikimo? Draugiškumu su savo priešais Luna nepasižymėjo, būdavo itin žiauri ir negailestinga. Vis dėl to jaunos mergaitės, kuri užėmė tik pasiuntinės vietą, pribaigti neketino.
   Prieš rausvoms mergaitės lūpoms prasiveriant ir ištariant pasiūlymą, mėlynakė įžvelgė dar kažką. Kažką, kas nedavė jaunajai klastuolei ramybės, deja, kas tai buvo, nesuprato.
   Klausą pasiekus Mayros žodžiams, mergina nežymiai šyptelėjo taip pritardama savo pašnekovei. Vien mintis, kad ši pavaldi Ianui leido suprasti, kad ji nežino, koks vilkolakis iš tiesų jis yra, apie pasiryžimą susitikti su didžiausia Iano prieše - nebeverta nė kalbėti.
   Sunėrusi rankas ties krūtine atidžiai kurį laiką klausėsi juodaplaukės. Po šios žodžių skersgatvį leido užlieti tylai.
   Ne, pasiūlymo Pusmėnulio gaujos alfa nesvarstė, atsakymą žinojo nuo pat pradžių. Mėlynų akių savininkė svarstė, ką tokio Ianas turėjo pažadėti Mayrai, jog ši sutiktų su tokiu jo pasiūlymu. Amžiną apsaugą? Vietą šalia savęs? Ne, jam tai nebūdinga.
   -Prisijunti prie jūsų?-tarsi netikėdama tuo, ką neseniai išgirdo, pakartojo atidžiai stebėdama pašnekovę,-maniau, Ianas kur kas protingesnis... Akivaizdu, jog klydau,-balsas buvo tvirtas ir griežtas,-perduok Ianui, jog Laertas siunčia linkėjimus,-plačiai šyptelėjo žinodama, kad tokią užuominą naujasis vilkolakių "lyderis" supras. Pusmėnulio gauja kartą jau įsikišo į Iano šeimos planus, antras kartas galėjo būti lemiamas ir pačiam Ianaui.
   -Beje, palinkėk jam sėkmės ir toliau į savo gretas įtraukiant mažamečius,-mirktelėjo klastunyno globotinei akivaizdžiai pademonstruodama pasitikėjimą savimi ir pasibjaurėjimą priešininko taktika.
   -Viso, Mayra,-paskutinį kartą žvilgtelėjusi į juodaplaukę užsidėjo gobtuvą ir apsisukusi dingo nakties tamsoje.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
 Mayra sukandusi dantis klausėsi merginos atsakymo. Kitokio ji nelabai tikėjosi, o ir Luna galėjo tiesiog nužudyt pasiuntinę, nusiųsdama daug aiškesnę žinutę Ianui. Tada klastuolei nereiktų rašyt to prakeikto atsakymo ir teisintis. Nereiktų nieko daryt, tik po keliais metrais žemės vartytis kaip kirmėlei. Apgailėtina. Jos pašnekovei mirktelėjus ir dingus, Mayra susimąstė. O kas jai iš to? Negi ji buvo taip pripratusi būti lengvai pakeičiama pėstininke kitų planuose, kad apie tai net nesusimąstė? Paėmusi į rankas lazdelę, mergina abejojo savo pasirinkimu. Žinodama, kad nieko jau nebepakeis, išlindo iš atokaus skersgatvio ir sparčiu žingsniu nukulniavo tuščiomis Londono gatvėmis metro link. Šiąnakt jos laukia dar daugiau darbų ir viso to negali sugadinti viena nesėkmė.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
Šią šeštadienio žiemos dieną snyguriavo. Dideliais kąsniais krentančios snaigės gulė po Melijandros kojomis, šiai ramiai žingsniuojant viena iš Londono gatvių. Žmonių nebuvo per daug, atsmosfera gatvėse buvo palyginant rami, taiki. Pati Mela buvo atsipalaidavusi.
Jai pavyko gauti atkeikėjų užduotis per pilnatis, iš tikrųjų jos toks prašymas nustebino, bet tuo pačiu kartu ir pradžiugino jos viršininką. Retas kuris lobių atkeikėjas ryžosi dirbti per pilnatis, žinant, kad kažkur slankioja vilkolakiai. Kolegos visai naują lobių atkeikėją palaikė drąsia, bet kiti ją išvadino kvaile. Kas drįstų taip rizikuoti? Rizikuoti savo  gyvybe? Melijandra dėl to per daug nesuko galvos. Kaip vilkolakė, gan ramiai jautėsi tarp svetimų vilkolakių, žinojo, jog šie retai puls gentainį, trokšdami tik numalšinti žudymo norą. Niekas iš Gringotso kolegų nutuokė apie jos tikrąją rasę, net tada, kai jau įvyko Magijos Ministerijos mūšis, kai jau pradėta kreivai žiūrėti į tuos, kurie dingsta kas pilnatį. Žinančių Melijandros paslaptį buvo tik keletas. Niekas iš jų negalėjo niekam kitam atskleisti šios paslapties. Jei Lorijan būtų sužinojusi, jog kažkas prasitarė, akimirksniu tai palaikytų išdavyste ir su vargšeliu greitai susidorotų.
Išėjusi iš Gringotso, galėjo tiesiu taikiniu grįžti į Ūdrų Žabangus, tačiau persigalvojo. Dabar žingsniavo buvusios savo darbovietės link - krautuvėlės "Cukrinis kiškutis". Greičiausias kelias nusigauti iki hipogrifų gatvės buvo šis atokus skersgatvis. Daugiau, apart nei jos, čia nebuvo, todėl jautėsi ramiai, skrajodama po savo mintis.
Jos gyvenime daug kas pasikeitė. Visai neseniai grįžusi iš Egipto užduoties, jautėsi kaip naujai atgimusi. (Ne)naujas žmogus atsirado gyvenime ir Melijandrai vėl reikės susigaudyti ką ji nori su savo gyvenimu daryti. Pasileisti į jausmų, kad ir kaip šie trikdė ir neramino lobių atkeikėją, glėbį ar išlaikyti šaltą, kartais kandų protą? Ką gi, Melijandra jautėsi beviltiškai, bet jau gerąja reikšme. Jai rūpi gyvenimas, jai rūpi pati ji. Jau praėjo tie laikai, kai būdama Magijos Ministerijos šeštojo departamento vadovė, galvojo apie savo galą. Atmintyje iškilo prisiminimas - pokalbis su velione Avery, kuri po judviejų pokalbio lyg niekur nieko šovė informaciją kur kali Igoris. Mela tučtuojau metė mintis šalin. ji nė kiek nenorėjo prisiminti Avery! Ji vėl neįklimps į tą duobę, kai gailisi dėl to buvusio ryšio su ta Iano žudike! Ji nesikartos, kai nepakenčia tai, jog Avery šiek tiek artimiau pažinojo! Spartesniais žingsniais pasileido per tuščią skersgatvį, tarsi bėgdama nuo savo prisiminimų. Stipriau įsisuko į žieminę mantiją. Buvo šalta, buvo neramu, buvo skaudu. Melijandra norėjo pamiršti visus prisiminimus, susijusius su velione Avery Mišele Streikers. Tačiau kaip norėjo, taip ir negalėjo.
Galiausiai žingsnį sulėtino ir pradėjo eiti ramesniu tempu. Tačiau mintys nepaliko jos ramybėje.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
 Dar vienas šeštadienis. Dar viena nyki diena, stengiantis pabėgti nuo slegiančios realybės pasineriant į bokalo dugną. Jau metus su puse Markas praleido dėstydamas Hogvartse arba, kitaip tariant, švaistydamas gyvenimą. Į pilį grįžo iš nevilties, o pasiliko... Nes kur gi jis daugiau reikalingas? Su tėvu per paskutinį susitikimą taip susipyko, kad net negavo pakvietimo į vestuves. Per mūšį... Nenorėjo to prisiminti. Ministerijoje chaosas, gėdingas pasprukimas iš pastato, pasinaudojant lavonais ir dūmų uždanga... Bailys. Adelė? Jis tik gadina merginai gyvenimą, o paleisti jos negali. Tokiai šiukšlei tik ir reikia nusigėrus kur nors užsimušti griovy.
 Iš užeigos vaikinas ne kiek išėjo, bet išvirto. Šaltas ir drėgnas oras leido šiek tiek prasiblaivyti, bet lengvas svyravimas vis dar matėsi jaunuoliui traukiant Londono gatvėmis. Bala žino kur jis ėjo, gal į metro, gal kur į kokį židinį susilankstyti, o beeinant pažliugusiu sniegu papuoštu šaligatviu dar ir peršlapo batai. Blogai, regis, visas pasaulis prieš jį nusistatęs. Plaukai - ir tie nuo drėgmės pasišiaušė kaip kokio seniai kirpto pudelio kailis!
 Susierzinimas tik augo ir net nesiruošė užleisti vietos girtam atbukimui. Markas įvirto į kažkokį skersgatvį. Nelabai vaikinui rūpėjo, kur randasi, svarbu atokiau, kad neapvemtų kokiam ponui batų. Muštynių, kuriose pranašumas būtų ne jo, išvengti irgi norėjosi.
 Bet skersgatviu ramiai ėjosi moteris vis tiek užkliudė šį nelaimingą girtuoklį savo egzistavimu. Pasilenkęs, Markas plikomis rankomis sumaigė sniego gniūžtę ir paleido nepažįstamosios link.
 Kažkodėl ji jam pasirodė matyta.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
Būtų taip ir praėjusi šį skersgatvį, jei ne išgirsti netvirti žingsniai, ir tada, sniego gniūžtė pataikė į šios petį. Melijandra iš karto atsisuko ir išvydo nepavydėtinos išvaizdos jaunuolį. Girtas kaip pėdas, jo tamsiai rudi plaukai taip pasišiaušę, tarsi pats vaikinas būtų pakratytas elektros. Mela kilstelėjo antakius iš nuostabos. Kaip šis girtuoklėlis dar sugebėjo mesti sniego gniūžtę į ją? Jo neatpažino. O iš kur atpažins, kai Hogvartse kaip profesorė lankėsi prieš trejus metus? Neturėjo jokių galimybių išgirsti nei apie šio profesoriaus pamokas, pasisakymus prieš vilkolakius, nei išvysti Magijos Ministerijos mūšyje, palaikantį gynėjų pusę? Jei tik būtų aštuntajame lygyje užsibuvus ilgiau, gal ir būtų jį įsidėmėjusi ir dabar atpažinusi. Tačiau jau laiko neatsuksi ir dvivardė lobių atkeikėja spoksojo į šį, nesuprasdama kam taip girtuoklis pasielgė. Kiek Melijandra įskaitė, nematė girtuoklio akyse kažkokios paniekos, pykčio, keršto. Įprastai būtų nuėjusi tolyn, nekreipusi dėmesio į sniego gniūžtę, bet dabar...Po Magijos Ministerijos griūties...Melijandra negalėjo šiaip sau mostelti ranka ir niekur nieko pasitraukti.
-Gal ką nors padėti?- paklausė Mela, žengteldama artyn žalio jaunuolio. Neatrodė toks senas ir neatrodė jau toks mažiaus.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
 Sniego gniūžtės metimas šiek tiek išmušė Marką iš pusiausvyros ir vaikinas turėjo įsikibti į sieną, kad nepargriūtų į nelabai švaraus sniego patalus. Užtat gniūžtė pasiekė savo tikslą ir moteris atsisuko. Apgirtusio garbaniaus mintyse pradėjo suktis mūšio vaizdai. Ką jis ten matė? Moterį su kruvinu milžinišku katinu? Taip, dabar du ir du jo galvoje susidėjo ir Markas prapliupo juoktis.
-Tu...-bandydamas susivaldyti, išspaudė. Atsistūmęs nuo sienos, profesorius susikišo rankas giliai į kišenes, pirštais užčiupdamas lazdelę. Jei dabar pradėtų muštis, žinoma, pranašumas nebūtų jo, bet tamsaus gintaro spalvos skysčio įkvėpta drąsa visai nepadėjo vaikinui tinkamai vertinti situacijos.
 Truputį vietoje pasvirduliavęs, Markas pradėjo artintis prie rudaplaukės. Priėjo pakankamai arti - dar vienas žingsnis ir jie būtų lietęsi. Mokytojas paniekinančiai šyptelėjo.
-Tu ta boba iš Ministerijos, kur su katinu. Žinai, kodėl paprasti žmonės neatpažįsta jūsų?-vaikinas nusijuokė.-Nes jie bijo žiūrėti į akis! Nors užtenka ir geros uoslės. Nuo tavęs trenkia šlapiu šunimi. Visi vilkpalaikiai dvokia žvėrimis. Įdomu ar ta smarvė išsivėdino iš pastato, žinant, kiek jūsų įsitaiso aukštose vietelėse, norėdami apsisaugoti.
 Ir dar daugiau girtuokliško juoko. Visos šios teorijos Markui atrodė vos ne kaip švenčiausia tiesa. Ir tik pabandyk jas paneigti.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #23 Prieš 3 metus »
Buvo žiemos atostogos, kai Etanas pasiklydo Londone. Jis buvo ėjęs iš Skersinio Skersgatvio ir pasimetė nuo Melijandros.
-Velnias, velnias!- keikėsi antrakursis, klampodamas per purviną, sutižusį sniegą. Nežinojo, kur eiti. Nežinojo, ko klausti, o didžiausia baimė buvo jo plaukai. Ką žiobarai pamanys, pamatę  besikeičiančius jo plaukus?! Sulaužys burtininkų slaptumo įstatymą! Etanas nenorėjo patekti į Azkabaną.
Praeidamas pro panašaus amžiaus žiobarų būrelį, švilpis stipriau užsimaukšlino kepurę iki pat akių.
Kad niekas nesuprastų, kad niekas nepamatytų!
Nežinia kaip atsidūrė atšiauriame skersgatvyje. Nors skersgatvis neatrodė svetingas, užtat buvo tuščias. Lorijanas lengviau atsiduso.
-Gal pro čia pateksiu į Skersinį Skersgatvį?
Berniukas nenutuokė, ką dabar veikė Mela, bet vylėsi, jog ši jį greitai ras. Be savo augintinių jautėsi vienišas. O be to...Londonas atrodė toks bjaurus!
Žengtelėjo skersgatvio gilumon.
Netikėtai kažkas čiupo už riešo, žaibiškai trenkė į sieną. Baltos, ilgos iltys sužino prieš pat Etano akis.
Tamsiai mėlyna, šviesi turkio ir magentos spalvos it su banga suplūdo ant Etano plaukų. Švilpį sukaustė siaubas, tik vienas paklaikęs riksmas išsprūdo iš antrakursio lūpų.


*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #24 Prieš 3 metus »
   Žiema jaunajai von Sjuard patiko. Buvo pratusi prie Khomricho, jo gilios žiemos ir daugybės sniego, o svarbiausia žiema patiko ir Saiko. Dievino žiemos atostogas. Tokiomis progomis abu su haskiu galėjo griuvintėti sniege į valias, šūkauti ir gaudyti vienas kitą pro langą stebint jos broliui. Jis šypsodavosi, Sabrina tai puikiai žinojo. Retai praleisdavo progą stebėti tokią seserį. O ir suaugusi mergina mažai kuo pasikeitė. Didžiąją dalį žiemos praleido taip pat: maudėsi sniege su Saiko ir suko galvą dėl kalėdinių dovanų.
   Kiek nusivylusi ir suirzusi žingsniavo šaligatviu. Sniego netrūko ir čia, bet štai dovanos, kurią mergina taip tikėjosi rasti Sorenui - nebuvo. Išpirko, mat, viską.
   - Taip nesąžininga.
   - Dovanomis rūpintis reikia iš anksto.
   - Tu man nepadedi, Fandangai.
   Marso sakalo ant peties nebuvo. Tai sukeltų per daug įtarimų žiobarams, pritrauktų nereikalingą dėmesį. Laimei, rudaplaukė galėjo be didelio vargo bendrauti su augintiniu šiam būnant namuose. Laukiant jos.
   Giliai įkvėpusi, o tuomet lėtai iškvėpusi nupėdino iki atokaus skersgatvio. Reikėjo grįžti į namus ir nors keliauti oru jai patiko, šitai reikėjo padaryti be papildomų akių. Nenorėjo atsidurti Fasiro nemalonėje, nors retkarčiais susimąstydavo, kodėl nepasinaudojo burtais būdama mokinė. Puikus būdas atkeršyti sūnėnui. Ech, gaila, kad nesuspėjo ir apie tai nepagalvojo anksčiau.
   Grįžtelėjusi per petį ir žvilgtelėjusi į šalį, įsitikinusi, kad tikrai saugu, buvo pasiruošusi nerti į tamsų skersgatvį, kai pajuto kraujo kvapą. Ne iškart suvokė, iš kur šis sklinda. Sutrikusi apsidairė. Kūną perskrodė keistas jausmas. Troškulys. Nenumaldomas, neapsakomas troškulys šviežio žmogaus kraujo.
   Kryptelėjo galvą akimirksniu atsidurdama prie aukos ir jos užpuoliko. Auksinės akys susidūrė su tokiomis pat - alkanomis, degančiomis pragariška liepsna, žiauriomis ir bauginančiomis. Kažkas suspindo ir auksinėse. Žvilgsnis nuslydo prie riešu tekančio kraujo. Bendrarasio laikomas berniukas bijojo. Sabrina tai aiškiai matė iš paklaikusių akių. Matė, kaip šis drebėjo, kaip klykė nepraverdamas lūpų.
   Riešu tekantis kraujas tebuvo pagąsdinimas. Vampyras ketino gauti reikiamo skysčio iš nesaugomos kaklo odos. Jį irgi kankino troškulys, tik nuo rudaplaukės jis skyrėsi. Ji niekuomet negėrė žmogaus kraujo. Turbūt šitai pastebėjo ir raudonakis. Šelmiškai šyptelėjęs, iš pradžių šnypštęs ant jos, o vėliau blizgančiomis akimis stebeilydamas, pamojo ranka prieiti. Ir mergina tam nesipriešino.
   - Sabrina, nereikia.
   Lyg iš tolumos atsklido Fandango balsas. Ji nesiklausė. Nenorėjo klausytis, jai buvo nesvarbu, ji troško vieno - kraujo. Šilto, tikro žmogaus kraujo, tekančio tiesiai iš kraujagyslių. Kiekvieno vampyro svajonė.
   - Nagi, - ragindamas naują kompanionę išsišiepė parodydamas aštrius it skustuvai dantis. Rausvos lūpos prasivėrė, bet ilčių nebuvo. Ji slėpė jas nuo visų, bet tai niekuomet netrukdė išgerti nekalto žvėrelio kraują. Netrukdys ir šįkart.
   Antrą kartą raginti nereikėjo. Alkanos auksinės akys alsuote alsavo troškuliu. It užhipnotizuota prisiartino prie berniuko, atsistojo šalimais, godžiai nužvelgė riešu tekantį kraują.
   - Sabrina, liaukis. Sabrina!
   Kilstelėjo galvą. Auksinės akys susidūrė su baime. Ji buvo alkana. Jai nerūpėjo.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
Kraujas slydo berniuko riešu, paklaikusios rudos akys žvelgė į vampyro raudonas. Jis mirs!
Skersgatvis bluko, mirguliavo prieš Etaną, slopūs balsai sklido kažkur iš toli, iš kažkur aukščiau. Silpna Etano galva buvo atremta į šaltą mūrinę ar akmeninę (bala nematė) sieną, bet tai nepadėjo atsigauti iš siaubo.
Ką kalbėjo dvi blausio žmogystos (iš kur antra atsirado?) Išpiltas šalto prakaito, išbalęs švilpis nieko nesuprato. Jam tai mažiausiai rūpėjo.
Dešinė ranka silpo. Jam buvo baisu. Negi jau viskas? Pamatė, kaip antroji žmogysta prisiartino arčiau. Antrakursis susigūžė dar labiau. Etanas niekad nepamirš to ištroškusio auksinio žvilgsnio, įsispitrinusio į jį. Net kojas pakirto iš to siaubo. Negi čia jau ir pabaiga?Negi aš tikrai mirsiu nuo vampyrų?
Kūnas buvo tarsi akmeninis, neturėjo nė vieno raumens. Švilpis niekaip negalėjo pasitraukti nuo šių dviejų vampyrų. Siena trukdė. Siaubas trukdė. Jis bejėgis. Jam galas.
Paskutinį sykį užsimerkė.
Bent pamatysiu tėvus ir Danielį...


*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #26 Prieš 3 metus »
   Nejučia apsilaižė lūpas. Auksinės akys nė sekundei nenukrypo nuo būsimos aukos. Dar niekad gyvenime nesijautė tokia alkana. Nejuto tokio didelio alkio. Nejuto tokio poreikio pasimaitinti krauju. Žmogaus krauju.
   Jei būtų mačiusi save šalto proto - būtų pasibaisėjusi, pasišlykštėjusi ir niekuomet sau neatleidusi. Laimei, protą temdė alkis ir ji kantriai laukė akimirkos, kai kiek pasmailėję dantys pradurs nesaugomą kaklo odą ir ji nieko netrukdoma galės puotauti. To laukė ir šalia esantis bedrarasis. Nebyliai ragino kuo greičiau viską pradėti ir pagaliau leisti ir jam pasimėgauti dar šiltu, šviežiu krauju.
   Jis buvo labiau patyręs. Pavojingas ir grėsmingas, bet ir šitai jaunajai von Sjuard nerūpėjo. Ji norėjo tik vieno ir netrukus rausvos lūpos nusidažys raudonai.
   - Sabrina... Jis to ir telaukia. Jam to tik ir reikia.
   Žengė dar vieną žingsnį arčiau. Nuo mėlynplaukio ją teskyrė vos keli centimetrai, kurie išgaravo bematant. Pravėrė rausvas lūpas nusišypsodama, bet šypsena nebuvo ta, kuria ji šypsodavosi Sorenui ar Deoiridh. Šypsena buvo kraupi, kaip ir akys, įprastai džiugiai žvelgiančios į artimus. Ji pasikeitė. Neatpažįstamai ir tik laiko klausimas, kada viskas apsivers aukštyn kojomis.
   - Sorenas nusivils... Leopoldo to neatleis... Niekada.
   Net ir tai merginai nerūpėjo. Sunkiai prisiminė, kas tas Sorenas ar Leopoldas. Vardai ir atsiminimai buvo blankūs. Pernelyg blankūs, kad ji aiškiai suvoktų, kas yra kas.
   Dar kartą apsilaižė lūpas ir tyliai sušnypštė. Jai patiko kankinti savo auką. Matė, kokiomis didelėmis, baimės kupinomis akimis jis žvelgė į ją. Juto, kaip stipriai daužosi jo širdis. Štai, kokia ta mirtis. Maloni ir saldi.
   - Sabrina, paklausyk... Nereikia to... Išniekinsi motinos atminimą.
   Sustingo it perlieta ledinio, stingdančio vandens. Šiltai besišypsančios moters veidas, it auroelė apgaubtas rudų, kone juodų trumpų plaukų. Motinos paveikslas buvo aiškus. Skaudžiai aiškus.
   Sumirksėjusi žvilgtelėjo į berniuką. Auksines akis nustojo temdyti alkis ir šėtoniškos liepsnos. It žaibas trenkė suvokimas, ką ji padarė. Ir ko, laimei, nepadarė. Dabar jos širdis ėmė daužytis it pašėlusi, grasindama iššokti ir nubėgti tolyn.
   - Laikykis, - taip tyliai sušnibždėjo, jos ne tik už nugaros, vos už kelių pėdų esantis vampyras neišgirdo, bet turbūt negirdėjo ir buvusi auka. Ji pasilenkė arčiau ir tą pat akimirką, kol nepažįstamasis grobuonis nesuspėjo suvokti, pasinaudojo savo galiomis. Oras pokštelėjo ir atokiam skersgatvyje liko stovėti vienui vienas vampyras, kruvinomis lūpomis ir įniršio perkreiptu veidu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sabrina von Sjuard »
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #27 Prieš 3 metus »
Saulė švietė, oras pasakiškas, tik Christina būdavo visados vieniša, kompaniją jai palaikydavo visados ne kas kitas, o  tik Maila. Buvo gana liūdna diena, na, bent jau mergaitei, nes skaudūs prisiminimai pilyje, sudaužydavo mokinei širdį. Tačiau, kad geriau apie tai apsvarstyt, ji nutarė paslampinėti atokaus skersgatvio gatvėmis, ji žinojo, jog tenai bus ne viena, bet visą dieną Hogvartse ji būti nebegalėjo. Kadangi buvo pavasario atostogos, o ji kažkada iš savo tėčio gavo šluotą, tad atsisėdo ant jos ir nulėkė iki atokaus skersgatvio. Po truputį pradėjo ir temti, nes galbūt jau per vėlai ji nusprendė ten nuvykti, bet viskas buvo gerai, nes tamsos ji visiškai nebijojo. Bet juk aš turėčiau dėmesio turėti daugiausia, aš juk esu princesė, o ne kokia eilinė mergaitė neturinti draugų.. kodėl mano tėvai manęs atsisakė? Ar aš jiems rimtai buvau visiškas nulis? Tos keistos mintys tik dar labiau graudino mergaitę, o nesusitramdžiusi iš akių pradėjo bėgti šaltos kaip ledas ašaros, nors tai buvo gana keista.
- Ach, Maila, gal nereikia man grįžti į burtų ir kerėjimo mokyklą? Gal reikia palikti šį pasaulį ir nusileist nuo žemės? Aš jau ir pati nebežinau ką daryti.. galbūt prisėsiu ant šio suoliuko, nelabai švaraus ir išsibursiu kokios arbatos, vis dėl to visą šią dieną nieko nevalgiau. - Be vilčių kalbėjo tamsiaplaukė.
Ji prisiminė, kad už mokyklos ribų negali burti, tad patraukė šią gerą mintį šalin ir galvojo kur galėtų nusipirkti arbatos. Kažkoks vyras eidamas link jos nešėsi sumuštinių su sūriu ir karštos arbatos, tikriausiai pagalvojo, jog ji kokia nors našlaitė. Ašaros krito į arbatą, o, kad to daugiau nebebūtų, ji su savo pūsta rankove apsivalė akis ir gerdama arbatą svarstė ką toliau darys. Mintys jau absoliučiai nebesivaldė, iš liūdnų prisiminimų, ji pradėjo galvoti apie savo didžiausią baimę - ančiasnapį. Ši mintis ją gąsdino, bet bent jau nebebuvo ašarų ir to nemalonaus jausmo, tik nugarą galbūt nuo drebėjimo pradėjo šiek tiek skaudėti. Nu dink tu man iš galvos, po paraliais jei kažkada norėsiu mirti, ko nebus tai ir išsikviesiu tave, kodėl tu kaip tyčia turi lysti man į mintis. Pasidarė jau ir šaltoka, nes ji tik sėdėjo vietoje, o nuo to sėdėjimo pasidarė ir šalta. Tad ji išsitraukė iš savo kuprinės degtukus ir mylimiausią žalią žvakę. Degančią žvakutę pasidėjo šalia savęs ir šildėsi, kad nereiktų vietoj to vaikščioti. Galbūt Christina ir jautėsi geriau, bet jos gyvūnėliui visiškai priešingai, iš tiesų Mailai nepatiko tiesiog sėdėti ir viskas, jai patikdavo vaikščioti ar patirti kokius nors nuotykius, o labiausiai patikdavo gauti ką nors pavalgyti.
- Nu žinau, kad tau nepatinka, bet aš nieko daugiau nenoriu daryti, mes ilgai skridom, man kojas skauda, o jei jau nori valgyti, imk.
Ji iškišo ranką fenekui, ant kurios buvo gabalėlis sūrio. Iš kažkur atėjo ir jos katinas- Ocelis, dažniausiai jis mergaitę sekiodavo, kai nujausdavo, jog greitai atsitiks kažkas blogo. Ta katino nuojauta, Christiną visados gąsdindavo, bet kadangi šis katinėlis mokėdavo puikiausiai apginti mokinę, tai nebuvo jau taip ir kažko bijoti.
- Oceli, labas, kaip džiaugiuosi, jog bent jus su manim, aš be jūsų daugiau draugų neturiu, palauk ką tu sakai? Mano tėvas? Kas, ką? Oceli, juk tu žinai, kad aš nelabai moku kačių kalbos, paaiškink man aiškiau. - Sunerimus klausinėjo katino, Granger.
Bet ji niekaip negalėjo išsiaiškinti ką nori pasakyti katinas, nes jis tik murkė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Christina Granger »



Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
Ramus pavasario vakaras, kai pro plaukus prašvilpė vasarą primenantis vėjelis nebuvo niekuo labai ypatingas.
  Mokslinčė atsiduso, nebuvo kur ir dėl ko skubėti, buvo tokios nuotaikos, kad pasigerėti nuostabiai besileidžiančia saule buvo vien tik malonumas. Šios dienos saulėlydis buvo pasakiškas. Tiesą sakant į tokius dalykus mergina nedažnai ir atkreipdavo dėmesį, manė, kad buvo per daug užsiėmusi daryti tokius beprasmius darbus, tačiau šiandien viskas buvo kažkaip kitaip. Ji nudelbė akis nuo saulėlydžio, jau ir taip per ilgai jį stebėjo, todėl palengva nužingsniavo kažkur atokiau prisimindama savo kasdienines ir ne tik problemas. Ilgai netrukus mergina atžingsniavo į atokų skersgatvį, ten nesimatė nieko ypatingo iki, kol Mokslinčė neišvydo pažįstamo veido. Tik ne pirmakursis, tik ne pirmakursis, - meldė ji, tačiau šį kartą jos maldos nepadėjo.  Letu žingsniu priėjo ir nužvelgė pirmakursę. Kas spėjo ją nuliūdinti pirmiau nei aš? - sutriko ir persibraukė per rudus plaukus bemąstydama, kaip gi maloniau pasisveikinti su ant suoliuko sėdinčia mergaite.
  - Labas vakaras, - nuobodžiaudama ištarė. Nedegė noru su kažkuo bendrauti, tačiau buvo išauklėta ir privalėjo pasisveikinti, nenoromis prisėdo šalia, šyptelėjo, nors iš tikro ką tik eidama vos neišsisuko kojos. Kartais tie aukštakulniai būna tragedija, - pamintijo ir džiaugėsi, kad šį kartą kojos ji neišsisuko. Keista, bet tai nebuvo pirmas geras dalykas šiandien, jos mintys ir vėl skraidaliojo prisimenant saulėlydį, ir gatvę apšviestą žibintais, jautėsi lyg paslaptingame filme, tačiau jos prisiminimus išsklaidė ne, bet kas, o jos mielasis knisius. Pamiršo, kad šis keliavo su Žana, todėl paėmė jį į savo glėbį, po kelių minučių ištiesė ir Christinai, vien tiek dėl to, kad ta pratartų bent žodelį, prie kurio galėtų prikibti. Šiandien skaityti moralus jai būtų buvęs milžiniškas malonumas.
  - Čia mažasis knisius, vardo dar neturi, bet ir be jo supranta, kada man jo reikia, - bandydama maloniai šnekėti ištikro viską pratarė įprastu, šaltu balsu ir perbraukė per magiškojo gyvūnėlio kailį jausdama, kad tas padarėlis atrado kokį galeoną ar kelis betūnodamas pas Žaną portfelyje.
 - Matyt, tave dar reikės auklėti ir auklėti, - pripažino nepaneigiamą faktą mergina ir atemė vieną galeoną iš mielojo gyvūnėlio, kad ir, kaip buvo gaila Žana buvo pasiryžusi šį išauklėti, kad ir kiek laiko tai užims, o, kad neįsitvyrotų nemaloni tyla Žana prisiminusi Christiną paklausė:
  - Na, tai, kaip tau sekasi Hogvartse? Nuostabu, tiesa?
  Netikėjo, kad pirmakursiui gali nepatikti Hogvartse, todėl kitokio atsakymo ir nesitikėjo, tačiau ką jau padarysi, turėjo imtis iniciatyvos kalbėti, šis klausimas buvo vis geriau už tą bauginančią tylą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
Mirtis atėjo. Christina užsisvajojusi išgirdo pažįstamą balsą, tai buvo ne kieno kito, o tetos Žanos balsas. Mergaitė su savo ryškiai mėlynomis akimis žvelgė ramiai į Žaną, bet pamačiusi savo didžiausią baimę, suprato, jog ji buvo teisi, kad mirtis ateis greitai. Karaliaus duktė pradėjo visa drebėti, o ir tas knisius šiek tiek sukriuksėjo kaip kokia kiaulė.
- AAA... Trauk.. trauk šalin, šitą ančiasnapį, koks dar mažasis, čia visa žiurkė, trauk greitai, jis išvogs tuoj mano visus turtus iš kuprinės, o galų galiausiai dar ir mano kokią akį pavogs! Ir jūs dar klausiate kaip man sekasi? Kaip gali sektis artėjančiam lavonui?! - Suriko kiek tik galėdama mergaitė.
Kad nebūtų taip baisu, ji užsimerkė kaip kokia kvailelė ir leidosi būti žeminama. O gal, gal reikia atsimerkti? Juk mano Ocelis, jis gal jau ir nužudė tą knisių, o gal ir ne.. Ji lėtai atsimerkė ir pamatė kaip iš gražios elegantiškos suknelės tapo apdraskyta, išsiardžiusi suknelė.
- O Jėzus, eik, eik man nupirkti naujos suknelės, arba Ocelis su tavim labai mandagiai elgsis, eini, man nesvarbu ar tau trisdešimt ar šešiasdešimt, aš princesė, ir daugiau nebebūsiu žeminama. - Ryžtingai tarė Christina.
Ji piktai spoksojo į knisių ir į Žaną, o elgėsi kaip tikra beprotė. Galbūt padėtų ilga skara kuria užsimaskavusi savo apdraskytą suknelę, atrodys tikrai "gražiau". Tačiau atsisegusi kuprinę, nerado nei cento, nei brangakmenio, nei išmanaus laikrodžio.
- Žana, pasiaiškini dabar, tu turėsi ne tik atpirkti suknelę, bet ir visus mano turtus, čia man tėvas atsiuntė, o tas tavo ančiasnapis viską pasiėmė iš manęs, jis mane negerbia, jis nesupranta, kad aš princesė!
Mergaitė vis dar atstatė į Žaną stačiokišką veidą ir prakalbo:
- Na, galbūt tau tėvai kažkada apie karališką gyvenimą ir nepasakojo, bet.. tarnai lenkdavosi princesėms ir karaliams, manau tau teks tą patį daryt, atsiprašiukas, bet jau toks tas gyvenimas.
Po isteriško Christinos rėkimo, pasimatė dar vienas veidas, ne, bet ko. Tėvas? Kodėl jis su karūna ir peiliu? Mergaitė dar kartą žvilgtelėjo į Žaną ir tyliai prakalbo:
- Mes turime pasislėpti, jis norės mus nužudyti, be to ten mano tėvas, karalius, žodžiu nesvarbu, bet galime pasislėpti už šio krūmo.
Buvusi princesė nusitempė Žaną iki aukšto krūmo ir įsakė jai būti tyliai. Tačiau ne viskas buvo gerai, piktas karalius pamatė jas ir nugriovė su savo stora koja krūmą. Blogiausia diena tikriausiai mano gyvenime..