0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
  Mergaitė anksčiau nė negalėjo pagalvoti, kad pasaulis už paveikslo rėmelio vienu metu gali būti toks nuostabus, paslaptingas, fantastiškas ir gražus bei tuo pačiu metu baisus, kupinas pavojų ir liūdesio. Pasaulyje slypėjo laimė, tačiau tuo pačiu metu ir liūdesys. Turbūt nebuvo nė vieno gyvo organizmo, kuris nebūtų pajutęs abiejų šių jausmų pusių ir tai nebuvo blogai. Ir laimė, ir liūdesys mokė gyventi, parodė tikrąsias pasaulio spalvas, išmokė būti tikru žmogumi ir mokytis iš savų klaidų. Taip, Arabella pagaliau suprato, kad neturėtų žvelgti į praeitį, netūrėtų liūdėti dėl jos, prisiminti jos ir gailėtis. Praeitis turėtų būti jai viena didelė pamoka, iš kurios ši pasimokytų ir kurios klaidų ši nebekartotų. Ji turėtų džiaugtis dabartimi, ateitimi ir būti laiminga su tais žmonėmis, kurie supo ją dabar, o ne kurie liko praeityje, paliko ją. Ji buvo pagaliau pasiruošusi pasinerti į tikrojo pasaulio naujoves, leisti sau pasitikėti naująja šeima, leisti sau klysti, liūdėti, atsistoti ant kojų ir mokytis, o kas svarbiausia, nebežvelgti su liūdesiu į prarastus žmones ir praeitį tame mažame paveikslėlyje. Ji pagaliau leido sau atsiverti, šviesti tikromis savomis spalvomis, ieškoti tikrosios savęs ir rado žmogų, kuris rodosi apgintų nuo kiekvieno pavojaus, rodytų pavyzdį kokiu žmogumi ji norėjo tapti. O visam tam reikėjo tik tiek ne daug, vieno mažyčio, bet tokio artimo pokalbio...
  - Jis nuostabus, - akimis nulydėdama vilką, kuris išnyko žalumos apsuptyje, tarė mergaitė. Ji jautė tą ryšį, kuris buvo tarp Lunos ir vilko, ir tikėjosi atrasti tokį patį ryšį taip pat. Gal ne dabar, gal dar negreitai, bet ji norėjo šalia turėti tokį padarėlį, kurį ji galėtų suprasti be žodžių, kuris suprastų ir ją.
  - Pasaulis nuostabus, tačiau nesu įsitikinusi, kad esu pasiruošusi keliauti kažkur toliau. Vis dar bandau susipažinti su šia teritorija, ištyrinėti ją, nežinau kaip jaučiausi svetimoje vietoje, nežinau ar esu tam pasiryžusi. Paveikslas nebuvo toks didelis, koks yra tikrasis pasaulis. Dar vis bandau susitaikyti su šia mintimi. Galbūt palikim tai ateičiai? Aš noriu tai pamatyti, bet jaučiu, kad dar ne laikas, - nuoširdžiai tarė tamsiaplaukė ir pasitaisiusi nosimi slystančius akinius, nusišypsojo nežymia, tačiau nuoširdžia šypsena. Nusprendė beveik nieko nebeslėpti nuo Lunos, galbūt kiek sustiprinti ryšį tarp jų.
  - Namo? - paklausė varniukė, pati puikiai žinodama atsakymą į savo pačios užduotą klausimą ir pagaliau jausdama tikrąją šio žodžio reikšmę. Akys vis dar buvo tarsi pagrobtos nuostabaus vaizdo, kurį kūrė dangus su gamta. Tačiau, kad ir kaip ši bebūtų paskendusi šiame grožyje, atsistojo, susirinko daiktus, priglaudė prie krūtinės ir pažvelgė į globėją. Nusekė jos pėdomis, vis dar širdyje tikėdamasi, kad žvilgsnis susitiks su miške klaidžiojančio pilkio paslaptinguoju žvilgsniu, galbūt jis ir taps tuo padarėlių, juos sies artimas ryšys.
 

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
   Veidą papuošė nedidelė, santūri šypsena. Delgadas akivaizdžiai paliko didelį įspūdį jaunajai Holland. Kiek spėjo pastebėti, mergaitė retai kada išreikšdavo savo jausmus taip atvirai, o dabar ne tik dėl keturkojo atvirai pasisakė, bet ir dėl būsimų kelionių.
   Kurį laiką tylėjo svarstydama, ką vertėtų atsakyti. Arabella nuo jos skyrėsi nepaprastai stipriai. Lunai niekuomet nereikėdavo apsiprasti su teritorija ar priprasti prie žmonių. Ji buvo kovotoja ir retai ruošdavo tokie dalykai. Arabella buvo daug įžvalgesnė ir labiau prisirišanti prie aplinkos ar žmonių. Buvo daug jautresnė, trapesnė. Priešingai nei ji, Luna.
   Pakreipusi galvą žvilgtelėjo į mergaitę. Kukli ir santūri, jokios drąsos, tik kuklumas ir baikščios akutės. Jokio kovingumo ar aršumo. Ir visgi, ji turėjo kažką tokio, kas siejo jas abi. Tokio, kas privertė pamilti tą trapią būtybę.
   Kilstelėjo galvą. Satyrinės akys nuklydo į tolį. Paprasčiausiai linktelėjo. Suprato, ko buvo prašoma ir buvo pasiryžusi nespausti Holland, nekviesti keliauti, kol ši pati nepaprašys, nesuvoks, kad atėjo metas ir viduje kirba noras viską pažinti ir pamatyti. Giliai įkvėpė. Padvelkė drėgmę ir vėsumą. Artėjo lietus, nors debesies dar nesimatė, bet buvo tikra, kad netrukus dangus prakiurs ir ims lyti. Iki tol reikėjo sugrįžti į namus.
   - Namo, - dar sykį linktelėjo palikdama Šermuonėlio galvos kalvą ir patraukdama į namus. Prie pat miško stabtelėjo įsitikinti, ar Arabella tikrai ją seka, nors vilkiška klausa ir girdėjo tylu žolės šiurenimą už nugaros. Mergaitė ėjo tyliai ir ramiai, paskendusi savo mintyse.
   Šyptelėjusi pažvelgė į horizontą. Saulė pamojo joms dar sykį, o tada dingo už kalvos laukdama naujos dienos. Nauja diena visada atneša kažką naujo.
   Apsigręžusi trumpam žvilgtelėjo į Arabellą, paragindama pasigrožėti saulėlydžiu ir raudonai nusidažiusi dangumi, o tuomet įsitikinusi, kad saugu, paragino skubėti į namus. Vis stipriau dvelkė artėjančia gaiva ir drėgme.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Kai saulė nusileido, Igoris sėdėjo ant akmens. Daug laiko praėjo, kai paskutinį kartą čionais lankėsi. Vardai, vietos, daiktai - viskas susipynė į vieną blankią prisiminimų masę. Daug vandens nutekėjo. Bet jis čia neatėjo paskęsti nostalgijos upėje, tą jis galėjo padaryti bet kuriame pasaulio kampelyje.
Net ir padėjęs burtų lazdelę ant žemės, juto, kaip magija, kaip švelnus vasaros vėjas, sruveno pro pirštų galiukus. Igoris užsimerkė.
Vėjo sruogos vijosi aplink medžių šakas, į Igorio rudas garbanas, tamsūs debesys tyliai plaukė per dangaus skliautą. Buvo tyku ir gera.
Vilkolakis švelniai, savim patenkintas, vyptelėjo. Ir tada pakilo ir neskubėdamas nuėjo kalno šlaitu žemyn. Kitą akimirką pasigirdo pokštelėjimas, kuris tik akimirką sudrumstė gamtos ramybę.
Einam toliau bandyti.