0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Mokinė ėjo į priekį. Daugiau jokių skraidančių gyvačių ar paukščių nepasitaikė. Žinoma, tai buvo gerai, tačiau Wrena kiek nerimavo. Juk negalėjo būti taip ramu! Organizatoriai norėjo gero reginio nedalyvaujantiems turnyre, o tiesiog stebėti vaikščiojančius ar bėgiojančius žmones nebuvo įdomu. Skaudėjo galvą, tačiau įkyrios mintys pastoviai nedavė ramybės. Gi apsiverkė beveik be reikalo. Žinoma, buvo priežastis - labai skaudėjo, tačiau ar visiems tikrai reikėjo pamatyti jos ašaras? Galėjo palaukti vakaro, kuomet visi sumigs. Galėjo, bet nesugebėjo. Praeities nepakeisi, visiems atminties neištrinsi. Juk nesusimaus visas gyvenimas dėl kelių ašarėlių.
Ėjo tik į priekį, tačiau toje sienų painynėje nesuprato ar bent juda į priekį. O gal kaip tik - atgal? Norėjo būti ten, prie stebėtojų ir matyti kur yra centras bei kur reikia pasukti.
Aplinkui buvusios liepsnos tik karščiau suliepsnojo (gal tik pasirodė?). Nugara nutekėjo prakaito srovelė, o nuo kaktos prakaitą reikėjo nubraukti. Keli ant pūslių užkritę lašeliai pradėjo graužti, tad Wrena baigė save teisti dėl ašarų.
Švilpė tikėjosi, kad gyvenime tokių iššūkių daugiau nebebus. Juk padarė vos vieną klaidą - užsirašė į turnyrą. Ji buvo nepasirengusi tokiai atsakomybei. Tačiau... Kvailoje galvelėje sukirbėjo mintis, jog dėl to kaip tik turėtų pabaigti užduotį. Nelaimės, tačiau bent pabandys. Pasileidus bėgom rado kelis akligatvius, kartą vos nebuvo liepsnų įkalinta nedidelėj vienutėj. Vietoj kalėjimų galėtų tokius labirintus statyt. Tik be išėjimų. Pamažėtų nusikaltėlių skaičius, kitiems atsibostų ir patys įsimūrytų į sieną. Treti dehidratuotų. Geriau už Azkabaną!
Galėjo garantuoti, jog gyvenime daugiau niekuomet nekels kojos į jokį labirintą. Nesvarbu ar ugnies, ar paprastą. Tačiau gi kažkada turi pasisekti, tiesa? Sėkmė, angelas sargas ar šventoji Helga globojo mergaitę visą turnyrą. Jei ne pagalba, būtų numirus jau trečią susitikimo su akhamanomis minutę. Ar Helga, ar nuojauta pašnibždėjo pasukti kairėn. Nors visą laiką bandė eiti dešinėn, tačiau pasuko į kairę. Keletas posūkių, o tuomet - dar vienas, niekuo neišsiskiriantis posūkis. Wrena jau iš toli matė, jog teks pasirinkti - eiti tiesiai ar pasukti į šoną. Jau norėjo pro jį sąžiningai praeiti, tačiau akys pastebėjo kažką keisto. Už to pasukimo buvo tamsiau, nebuvo šitiek daug liepsnų. Sustojus mokinė persigalvojo ir pasuko į šoną.
Vos nepražygiavus pro savo tikslą - centrą, pastebėjo centro vidury esančią pakylą. Priėjus prie jos įsikando į lūpą, jog nepravirktų. Ten kur turėjo būti taurė, jos nebuvo! Vandens bala, o kiek toliau - pribaigta senė. Irgi baloj, tik kraujo. Jei ne viena iš dalyvių, tai abi jau buvo čia ir pasiėmė taurę. Ašaros kaupėsi akyse ir jau suprato, kad jų nebesuvaldys, tačiau kamputyje kažkas sublizgėjo. Priėjo, pritūpė ir plačiai išsišiepė. Gal nebuvo pirma, tačiau jai irgi paliko taurę. Visai nedidelę, lyg laimėjus net trečią vietą (greičiausiai taip ir buvo), tačiau vis kažkas. Mokinės širdelė vėl pradėjo stipriau plakti, tačiau šį kartą ne iš baimės. Jai teliko tik paliesti tą taurę. Viskas bus baigta. O gal tai tik iliuzija? Suabejojo. Nenusišnekėk. Ko tikėjais? Princo ant balto žirgo? Karietos? Penkiolikos patiekalų? Sulauksi dar savo baliaus, nenumirk tiek suknelės besieiškodama. Jei, žinoma, turėsi su kuo eiti.
Švilpynės koledžo atstovė nusijuokė per ašaras.
- Jokių akhamanų. Jokių Gluosnių Galiūnų. Jokių liepsnų,- sušnibždėjo ir įsidėjus lazdelę į kišenę su nedidele skyle, abiem rankom paėmė taurę. Taurė nušvito ir švilpė jau nebejuto kaitrių labirinto liepsnų. Net pasidarė kiek vėsoka, tačiau nebe taip šalta, kaip per susitikimą su tomis kuprotomis šokėjomis.Pagaliau.
Deja, ji nebuvo tokia laiminga, kokia galėjo būti. Mintis, jog galėjo įdėti daugiau pastangų, įkyriai tupėjo galvoje.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
   Liepsnojantis labirintas buvo kaip niekad ryškus vakarėjančiame aikštės fone, tad iš aukštų tribūnų buvo galima be vargo sekti jame bevykstantį veiksmą ir jo sūkuryje atsidūrusios koledžų čempiones. Kiekviena jų kovojo su labirinto keliamais iššūkiais kaip įmanydama ir nenuginčijamai įrodydama savo vertę.  Ir visgi, nors šiuo metu jos buvo trys, pabaigoje didžiąja nugalėtoja galėjo tapti tik viena.
   Vos visos dalyvės atsikovojo kelią prie vienos iš taurių ir ją palietė, tuojau pat buvo iškeltos iš labirinto vidurio į išorę, kur jau laukė pagalbą pasirengęs suteikti hileris ir visa gausa sveikinimo šūksnius laidančių pilies gyventojų. Kiekviena čempionė gniaužė savo rankoje trofėjų ir kiekvienas iš jų, be jokių abejonių, buvo jo verta. Paskutinė burtų trikovės rungtis pagaliau baigėsi ir teliko sulaukti turnyro uždarymo, kurio metu ir paaiškės geriausiai pasirodžiusi, čempionų čempiono vardą užsitarnavusi dalyvė. Na, o kol kas visos galėjo pasidžiaugti be pragaištingų sužalojimų pasiekta pabaiga bei bendramokslių rodomu dėmesiu, kuomet šie kone kaip banga išnešė dalyves iš aikštės, kartu nenutraukdami savo sveikinimų lavinos. Trys užduotys buvo įveiktos, teliko kaip nors išgyventi ir nebūti sutryptoms džiūgaujančios minios.

I wish I told a different tale