0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
   Rytas, kuomet trys vis dar daugiau ar mažiau sveiki čempionai turėjo atlikti jau antrąją užduotį, išaušo kiek apniukęs, o iš dangaus protarpiais krito šlapi ir nedailūs sniego kąsniai. Nuo pirmosios užduoties jau buvo praslinkę pora mėnesių, apgydžiusių įvairias žaizdas, leidusių atsigauti po pirmojo iššūkio ir vėl sukėlusių visų pilies gyventojų smalsumą.
   Antroji užduotis nebereikalavo konkretaus atlikimo laiko, tad keletas ankstyvų smalsuolių galėjo spėti apžiūrėti visą per naktį laukymėje iškilusį reginį dar prieš renginio pradžią. O vaizdas buvo neprastas – dešimtys didžiulių Gluosnių Galiūnų, išdėstytų kieme kaip tik tokiu atstumu, kad šakoms įsisiūbavus vos beliktų vietos prasisprausti bet kokiai gyvai dvasiai. Ir visgi, vietos šiek tiek ten buvo – kaip tik tiek, jog visai pašėlus, medžiai nesusitrenktų su esančiaisiais greta. Visos tos teritorijos pakraštyje ir vėl iškilo eilė tribūnų, į kurias jau netrukus ėmė gūžėti turnyro žiūrovai.
   Laikrodžiui išmušus devynias valandas ir čempionams išsirikiavus užduoties pradžiai, prieš juos buvo padėtos trys ganėtinai neprastos, bet ir ne visiškai naujos šluotos. Ore tuojau pat pasigirdo tylus zvimbimas ir tarp pūpsančių medžių sublizgo daugybė aukso kruopelių – mikliai nardančių ir iš sąstingio nubusti Gluosnius verčiančių šmaukštų. Tačiau tai nebuvo kvidičo rungtynės ir ne auksas šįkart buvo svarbiausias – tarp tos gausos auksuolių maišėsi dar trys sidabriniai, besiliejantys su pilku, šlapdribą spjaudančiu dangumi, kurie ir lems šios užduoties sėkmę.

Antroji užduotis

Antrosios užduoties tikslais Hogvartso teritorijoje vietoj vieno Gluosnio Galiūno rizikingai mažais atstumais laikinai pasodinta visa jų gausa, o be viso to, aplink juos zuja dar ir gausybė aukso šmaukštų. Tačiau ne šie šįkart svarbiausi – tarp jų visų yra įsimaišę dar trys, kiekvienam čempionui po vieną skirti sidabro šmaukštai, kurie ir yra tikrasis raktas į sėkmingą užduoties įveikimą. Pasitelkdami visą savo vikrumą, išmoktus burtus ir atsižvelgdami į tai, kaip sekėsi nustatyti sidabro svarbą pasiruošimo metu, su jiems skirtomis šluotomis čempionams reikia pagauti po sidabro šmaukštą, kuris slėps užuominą į trečiąją užduotį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Elridė keikė save kaip tik galėjo. Iš kur ji turėjo žinoti, kad užduotyje reikės pagauti kažką? Jai nuoširdžiai atrodė, kad bus vienas medis į kurį reikės lipti, bet ką gi... Visiškai nebūdama tikra, kad jos burtažodis suveiks mergaičiukė pasistengė susikaupti, juk ji privalėjo užbaigti užduotį, negalėjo pridaryti gėdos Grifų Gūžtai.
Išrinko mane ne šiaip sau... Tikiuosi. Tad reikia tai įrodyti... Save drąsindama, užduočiai prasidėjus, baltapūkė pasiėmė į ranką šluotą, aišku, kitoje buvo burtų lazdelė, ir vos vos šyptelėjo.
-O kad būčiau pasiėmus savo...-prisiminus, kaip ruošdamasi Kvidičo rungtynėms skrajojo sava šluota, mergaitė svajingai nužvelgė šmaukštus, o tada nusipurtė, kadangi žvilgsnis nukrypo į medžius - didįjį pavojų.
Dar truputį pabuvusi ant žemės, Elridė pasiruošė, suspaudė šluotos kotą ir atsispyrė. Gan staigiai nėrusi tarp medžių žaliaakė pasigailėjo savo tokio veiksmo ir riebiai nusikeikusi, palaidojusi savo naujus akinius, iškėlė burtų lazdelę. Tik, deja, suvokusi, kad burtažodžio panaudoti nespės, kadangi didžiulė šaka skriejo į ją, rodos, žaibo greičiu, greit nėrė į viršų svarstydama, kaip aukštai tos šakos gali pasiekti. Ir, gaila, siekė jos tikrai aukštai, tad Elridei vis tiek teko pasistengti laviruoti su ne pačia geriausia šluota, o gebėjimai jos buvo taip pat ne patys geriausi, visgi Kvidiče grifiukė buvo ne gaudytoja... O kaip gerai būtų buvę tada... Juk tokioj užduoty mokėtų puikiai skrajot, gaudyt šmaukštus, o dabar, nei rega jos tobula, akinius gali bet kada pamesti, nei šluotos valdymas buvo kažkoks ypatingas, nors labai norėjosi to.
Dar aukščiau pakilusi mergaičiukė šiek tiek atsikvėpė ir įsižiūrėjo į tolumą, kur buvo pulkelis spindinčių auksu šmaukštų ir kažkur tarp jų turėjo būti sidabrinis šmaukštas.
-Nerti kaip strėlei, ar pasistengti atsargiai ir neskubant?-garsiai savęs paklaususi mergina suvokė, kaip kvailai skambėjo jos mintys, bet juk reikėjo kažką pasirinkti.
Giliai įkvėpusi, pajautusi, kaip jos širdis trankosi, Elridė nusišypsojo. Širdis šėlo ne tik todėl, kad buvo baisu, šviesiaplaukė norėjo to, ji stengėsi save nuteikti, kad to nori, ir, regis, jai sekėsi puikiai. Pavarom! Dar kartą save paraginusi baltapūkė nėrė žemyn, į nesaugią zoną, šmaukštų pulkelio link. Tik labai greit jos "strėlės nėrimas" sugriuvo, kai ji išvydo atskriejančią šaką.
-Depulso,-šį kartą paruošta burtų lazdelė ir gan greita reakcija suveikė, burtažodis pataikė į šaką ir ši atsitraukė nuo dalyvės. Šmaukštai ėmė skirstytis, kas Elridei labai nepatiko, juo labiau, jai reikėjo atpažinti sidabrinį šmaukštą, o ten, jos akims, buvo vien auksiniai kamuoliukai.
Išleidus kažkokį garsą, panašų į urzgimą, Elridei teko vėl nerti į viršų bandant išvengti jau nebe vienos, o kelių atskriejančių šakų.
-Depulso! Depulso!-ne savu balsu klykdama mergaičiukė laidė visomis pusėmis burtažodžius, bet to buvo negana. Sakytum, tikrai sėkmingas vaikis, kadangi į ją pataikė ne tokia stipri jėga, tai buvo šakos galas, plonesnis, nors smūgio užteko išsklaidyti visą motyvaciją ir pusiausvyrą. Grifė susvirduliavo, vos išsilaikė, o tada dar vienas smūgis, šis panelytę nubloškė į medžių sūkurį, kuris galėjo reikšti ir mirtį.
-Eikit jūs Merlinui plaukus skaičiuot!-supykusi, išsigandusi ir su juntamu skausmu, baltapūkė suspaudė rankose šluotą ir burtų lazdelę, gerai, kad jų nepaleido, nors smūgis į žemę buvo toks stiprus, kad kvapą užgniaužė. Tik atsikvėpti dayg laiko nebuvo, visas medis griuvo į vietą, kurioje gulėjo Elridė, tad šiai teko iškart ridentis į šoną. Vos gaudydama kvapą, per plauką išvengusi medžio smūgio grifė toliau keikėsi nenuleisdama akių nuo medžio, jos galva buvo atsijungusi, ji netikėjo, kad depulso suveiks, kadangi tai buvo didžiulis medis įsitvirtinęs šaknimis... Bet, jos laimei, šį kartą jis puolė savo ilga stora šaka, ant kurios burtažodis suveikė, nors ir ne per geriausiai, išlošta laiko buvo nedaug, bet to mergaitės galvelei užteko. Nors ir per skausmus ji šoko medžio kamieno link ir ranką pridėjo prie gumbo, apie kurį buvo skaičiusi ir net užsirašiusi.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Auksė krimsdama lūpą delnu spaudė šluotos kotą. Ji nervinosi labiau, nei prieš pirmąją užduotį. Jau gal trejetą metų nebuvo sėdusi ant šio, jos galva galėjusio tik sulaužyti koją ar ranką, transportinio įrankio, o dabar mergaitė laukė starto. Kvidičo rudaplaukė nemėgo niekada, tad tikrai galėjo būti priskaičiuota prie tų kelių procentų burtininkų, nežiūrinčių varžybų. Prieš maždaug pusvalandį buvo sugėrusi nei daug, nei mažai žiobariškų tablečių nuo skausmo, turėjusių padėti pamiršti pirmos užduoties paliktus skausmus. Akys nefiksavo vaizdo tiksliai, rodėsi, viskas liejosi. Vienos rankos pirštais Marlena pasitrynė akis. Startas.
Varnė net nepajuto, kaip pakilo į orą. Kairė ranka laikė šluotą, o dešinė - lazdelę. Ji palinko pirmyn, spaudėsi šalia transporto. Hale nugirdo vis garsėjusį ūžesį bei pakėlusi akis nuo lazdelės, laikytos tarp pirštų, virš savęs išvydo artėjančią milžinišką šaką. Varnė visiškai prisiplojo šalia šluotos, net pilvu jautė kotą bei šovė į priekį, tiesiai į šių prakeiktų medžių tankumyną. Po keliasdešimties metrų stabtelėjo ore. Apsisuko iki kitos pusės. Širdis tvinksėjo it gavusi gerą baimės bei adrenalino dozę. Pro ją vos per keletą sekundžių prazvimbė kažkoks mažytis kamuolėlis. Mergaitė papurtė galvą. Šakų trankymaisi į kietą žemę varė iš proto - kodėl tokie garsai erzinti ėmė tik dabar?
- Protego horibilis! - nukreipė lazdelę tiesiai į dar vieną augalo galūnę, iškilmingai su visa jėga link jos judėjusią, kuri tikrai troško nutėkšti vargšę Hale kažkur toli toli. Auksė nežinojo, kaip tai išdrįso padaryti - juto tik milžinišką baimę ir girdėjo širdies dūžius. Skydas sušvito niūrumoje, bet ilgai laikytis negalėjo. Šitai suvokusi Marlena kilstelėjo šluotos galą, kurio laikėsi įsitvėrusi, aukštyn, skriejo link dangaus platybių. Visgi, greitai sustojo pažiūrėti iš viršaus, kas vyko medžių šakų raizgalynėje - skydas seniausiai buvo ištirpęs. Ji atsiduso. Negi kiekvienos užduoties metu bijos ir stebės savo tik drebėti sugebėjusį kūną? Ne, mergaitė to leisti negalėjo.
Marlena pamažu bandė nedidinus greičio leistis arčiau žemės - čia tikrai turėtų jaustis saugesnė. Per tą drebulį dėl šluotos net užmiršo aukščio baimę! Visgi, greitį teko didinti, kaip ir laviruoti tarp šakų ir šaknų ar kokios kitos velniavos, galėjusios gerokai pakenkti.
Marlena skriejo beveik pažeme, kaip spėjo pakraščiu. Nuo kiekvieno šakos dūžio į žemę vis kokios smėlingos ar greičiau jau juodžemio dalelės pakildavo aukštyn. Tai ypač erzino mergaitę - tekdavo prisimerkti arba visiškai užsimerkti, o dėl to negalėjo matyti, kur skrido.
Kažkas zvimbtelėjo. Garsas nepriminė atskriejusių šakų ar kitų medžio dalių, bet kai ką kitą. Kažką girdėto. Ji suktelėjo galvą į vieną, kitą puses. Marlena šyptelėjo pamačiusi auksinį kamuoliuką. Nusprendusi jį pagaudyti bei šitaip prasimanyti nedidelę treniruotę bei pavalyti smegenis nuo įkyrių minčių. Hale įsikando tarp dantų lazdelę bei paskutinę akimirką šastelėjo arčiau aukso kamuolio, šmaukšto, jei gerai prisiminė, nors vos ant jos neužgriuvo dar viena šaka milžinė, tik šįkart nepastebėjo to. Priskriejus prie zvimbeklio, jis suplakė sparnais keletą kartų beveik vienoje vietoje, sugavęs visą mergaitės dėmesį. Tarsi kikendamas, šmaukštas nulėkė aukštyn, link medžių viršūnių. Tarp varnės lūpų sužaidė nedidelis šypsnis. Labai minimalus, kad lazdelė nenulėktų žemyn, o to labai nereikėjo. Pasportuojam? Pasportuojam. Marlena abejomis rankomis įsitvėrė pagalio ir šovė paskui, į aukštumas. Mergaitę užvaldė žaismas, azartas ir keistokas linksmumas. O gal dar ir laimė nusišypsos ir aš pamatysiu tai, ko man reik?

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ir tai suveikė. Elridė galėjo trumpam atsipalaiduoti. Ji dėkingai atsiduso ir nužvelgė tolėliau orą bečaižančius medžius. Aišku, kilo keli klausimai: kiek laiko šis medis bus sustingęs ir ar jai pavyktų tą padaryti su kiekvienu medžiu? Bet atsakymai ateis su laiku, o ne tada, kada jų norisi, nors tie klausimai buvo labai greit užmiršti, kadangi mergaičiukė išgirdo garselį, kurį, jos manymu, turėtų skleisti skraidantis šmaukštas, ir neklydo. Tiesiai pro jos akis praskrido auksinis šmaukštas, deja, šio Burtų Trikovės dalyvei nereikėjo. Išvydusi jį žaliaakė kelioms sekundėms apsidžiaugė, o tada, supratusi, kad šmaukštas buvo auksinis, netgi pabandė nuvyti šalin su savo šluota.
Tada mergina nužvelgė tą šluotą ir burtų lazdelę ir, apsidžiaugusi, kad šie buvo sveiki, pakėlė galvą aukštyn akimis ieškodama kokio nors sidabrinio kamuolėlio, bet, gaila, matė tik nelemtus auksinius skrajoklius.
– Įdomu... Jei pagaučiau auksinius kelis... Galėčiau juos parduoti? – apžergdama šluotą Elridė išreiškė savo mintį garsiai, tada pati prunkštelėjo dėl jos ir atsargiai pakilo aukštyn.
Nors mintis ir kvaila, šaunu, kad bent tos minties autorė suvokia, kad ji yra tokia, ir nesiima dėl pelno gaudyti auksinių šmaukštų vietoj sidabrinio. Ir visgi kas iš to pelno, jei bus gėda Grifų Gūžtai?
– Nagi... Pasirodyk... – tyliai murmėjo baltapūkė it mėgintų sidabrasparnį užkalbėti. Grifė nuolat dairėsi, tačiau nieko gero nepastebėjo, tik netikėtą medžio judesį, nors tas medis turėjo būti sustingęs. Tai suvokusi mergaičiukė iškart ėmė kilti aukštyn, kadangi labai bijojo atskriejančių šakų.
Spėjo. Šaka it gigantiškas čiuptuvas dar bandė trenktis į skrajojančią dalyvę, bet ši buvo per aukštai. Tik bėda, kad būdama tokiame aukštyje Elridė galėjo pastebėti šmaukštus tik tokiu atveju, jei jų buvo daug ir vienoje krūvoje, o sidabrinių šmaukštų daug nebuvo, tad reikėjo nusileisti kažkur žemiau.
– Padėkit man kas norit, kad tik likčiau gyva... – nežinia kokiems dievams sukalbėjusi „maldą“ Grifų Gūžtos atstovė suspaudė kairiąja ranka šluotą, pasilenkė, kad geriau skristų ir, prispaudusi prie krūtinės lazdelę, šovė bet kuria kryptimi dairydamasi atskriejančių šakų ar šmaukštų.
Pirmiausia Elridė pastebėjo kelis auksinius šmaukštus. Supykusi, kad niekur nemato sidabrinio, mergaitė vos nepradėjo rėkti ne savu balsu, kad jos reikiamo šmaukšto nėra, tačiau jai teko gintis nuo šakos. Spėjusi sureaguoti ji pakilo aukščiau nei skriejo šaka ir taip išvengė jos, tačiau žinojo, kad tuoj tuoj atskries dar viena. Džiugu, kad šie medžiai bent ne žaibo greičiu švaistosi savo šakomis... Taip ir buvo, tas pats medis vėl gerai užsimojo ir ta pati šaka, tik iš kitos pusės, skriejo į baltapūkę, bet šį kartą ji buvo pasiruošusi.
Depulso, – nuskambėjo burtažodis, balta švieselė pasirodė iš burtų lazdeles galiuko, merginos burtažodis suveikė ir nubloškė šiek tiek tolėliau nuo jos medinę šaką.
Nedelsdama nei sekundės baltapūkė iškart šovė tolyn, bandydama pastebėti reikiamą sidabrinį kamuoliuką, bet, deja, po akimis maišėsi tik auksiniai. O tada prieš Elridės sielos veidrodžius plykstelėjo kažkas stebuklingai sidabriško. Mergina pulte puolė į ten, bet suvokė, jog tai tebuvo krentanti snaigė. Ir jų vis daugėjo. 
Panelytė iš pykčio stipriai sučiaupė lūpas, nes suprato, kad pastebėti sidabrinį kamuolėlį bus dar sunkiau. Dabar teko vėl išvengti atskriejančios šakos. Jei Elridė būtų dar bent truputį labiau supykusi, turbūt, vietoj to, kad išvengtų tos šakos, ji pradėtų ant jos rėkti ir gautų gerą smūgį, bet, jos laimei, neigiamos emocijos dar nebuvo tokios deginančios ir bukinančios. Balti plaukai palietė šaką, bet tik todėl, kad nespėjo pasivyti savininkės, kuri staigiai nukreipė šluotos kotą į žemę ir pačiu laiku išvengė pavojaus.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Wrena buvo tikra, jog Sausainėlis neša nelaimes. Kelis kartus pabėgo, o švilpė nesileisdavo niekur be keleto vabzdžių ir arbatinuko. Kažkoks keistas tas okamis buvo. Nors greičiausiai problema buvo laiko trūkume, o ne gyvūnėlyje. ,,Kaip prisiaukinti okamį per penkias dienas" knygos bibliotekoje nebuvo, tad teko dirbti pačiai. O kai viską darai savo nuožiūra... Na, išeina kaip visada.
Sausainėlį ji atsinešė arbatinuke, į kišenę įsidėjo porą degtukų dėžučių su vabzdžiais - tas gyvūnėlis privertė ją gaudyt įvairias muses ir vabalėlius. Labai nenorėjo sužinoti užduoties, tačiau pamačiusi šluotas ir gluosnius, vos neišsižiojo. Šiek tiek susitvardė, kadangi suprato, jog išsižiojus atrodys labai juokingai. Visai nereikėjo klastuolių pašaipų.
O kas, jeigu okamis išsigąs ir pabėgs? Mergaitė apsižvalgė ir pamačiusi kiek čia yra žmonių, nervingai nusišypsojo. Jog Elridė žaidė kvidičą, žinojo gerai. Dėl Auksės nebuvo tikra. Tačiau gerai žinojo, jog pati ant šluotos jautėsi kaip į ežerą įmesta višta. Tačiau, ačiū Helgai Švilpynei Kajui, bent jau žinojo, kad nebedrebės taip, kaip tą kartą, ketvirto kurso pabaigoje.
Žmonių buvo daugybė, o matydama tą gluosnių daugybę, net neįsivaizdavo ką galėtų padaryti. Prisiminė tą kartą, kai su Roana, Gaja ir Kajumi susitiko žviegiančioje būdoje. Tik ne Sausainėlis, o Akro jai tą kartą padėjo. Bet ar tie medžiai turi slėptuves? Vargu. Būtų per daug paprasta.
Paleido jau sustiprėjusi okamį iš arbatinuko ir atsisėdo ant šluotos. Gal jai pasiseks kaip aklai vištai rasti grūdą? Reikės skraidyti, o okamis bent jau mokėjo tai padaryti geriau už ją. Va ką iš tiesų reiškė ta sidabrinė šluota. Greičiausiai organizatoriai pataupė kokiam brangesniam metalui. Arba net aukso šmaukštams.
Nuskambėjus teisėjo švilpukui, piktas okamis jau norėjo kažką pulti, tačiau persigalvojo ir nusekė atsispyrusią nuo žemės švilpiukę. Aš tuojau nukrisiu. Aš tuojau užsimušiu. Ko aš čia norėjau? Man pasikartos kaip Sedrikui. Abu iš Švilpynės ir abu mirę turnyro metu. Tik man nereikės net Voldemorto. Ai!
Pakilus kiek per aukštai, mergaitė pamatė mojuojančias gluosnių šakas ir pakreipė šluotkotį žemyn - nėrė į keistą mišką. Nepatiko būti aukštai ore, prie žemės jautėsi saugiau. Skrido visai pažeme, dairėsi į šalis, bandydama išvengti Gluosnių Galiūnų šakų, tačiau prie pat žemės buvo kiek ramiau. Jeigu pakilčiau, jie turbūt mane pamėtytų it koks batutas. Gniauždama delnuose šluotkotį, Alder juto kaip nugara teka prakaito upelis. O ji dar beveik nieko nepadarė! Tik išgyveno pusę minutės šio išbandymo.
Prieš nosį sumirgėjo auksas. Atskridęs aukso šmaukštas buvo kažkoks labai tingus, ne toks judrus, kaip per Grifų Gūžtos rungtynes su Švilpyne (tiesą sakant, net kiek atsibodo jas stebėti, o sutemus nieko nesimatė). Greičiausiai mano pergalę sučiups iš pat nosies, kaip tuomet rungtynių pergalę iš Švilpių.
Nežinojo ką daryti, o organizatoriai nieko nepasakė. Ar šitų auksinukų reik surinkt dvidešimt? Gal penkiasdešimt? O gal ieškoti kokio ypatingo? Jei jau susimovė pirmoje užduotyje, galėjo garantuoti, kad susimaus ir šitoje. Ištiesė ranką link šmaukšto, tačiau tas tik paplasnojo savo sparniukais ir nuskrido.
- ,,Kaip atsikratyti mokiniais?". Jie tikrai galėjo parašyti tokią knygą,- tyliai po nosim.- Suleist į patalpą su akhamanom. Tuomet įduot šluotas ir liept kovot prieš Gluosnius Galiūnus... Sausainėli, kaip manai, ką mums reikėtų padaryti?- Švilpė pakėlė galvą ir greitai besileidžiančią šaką, kuri, it kokia vanta pirtyje, norėjo ją išvanoti. Žinoma, kaip visuomet tokiais atvejais, pamiršo savo burtų lazdelę, laikomą nedidelėje kišenėje, pamišo, jog ir augalus galima užsiutinti ir pasielgė turbūt blogiausiai, kaip galėjo padaryti - pasileido taip greitai, kad baimės kur nors atsitrenkti grafiko kreivė kirto viršutinę ribą ir kažkur pradingo. Nė neįsivaizdavo kas blogiau - būti pritrėkštai šakų, ar įsirėžti su šluota į medį.
Miškas tankėjo, ko gi buvo galima tikėtis? Laviruoti tarp medžių buvo sunkiau ir teko sustoti. Vos neįsirėžė į medį.
Liko gyva.
Gerai.
Pametė Sausainėlį.
Blogai.
-Sausainėėėliii,- pakvietė, tačiau okamis neatskrido. Gal jį pritrėškė kuris nors medis? O gal Sausainėlis pabėgo iš užduoties vietos?
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Grifė per plauką neatsitrenkė į jau nebe tokią žalią žolę, savo laimei, pačiu laiku pakreipė šluotą aukštyn ir išvengusi pražūtingo smūgio ėmė laviruoti pažeme tarp didžiulių medžių, bandančių ją nublokšti nuo šluotos taip, kaip ji į šalis blaškė jų šakas. Taip skrisdama Elridė pastebėjo, kad gluosniai bandė tvoti ne tik jai ar kitiems dalyviams – jie taip pat šakomis vaikė įkyrius šmaukštus. Vaizdelis panašus į karštą vasaros dieną vidury saulėto lauko stovinčią karvę ir ilga uodega vaikančią kandančias į šonus muses. Toks vaizdas Elridei pakėlė nuotaiką, o pagaliau ėmė kurtis visokiausi planai, kaip lengviau išvengti medžių agresijos.
Nusprendusi, kad reikia skrist ten, kur yra daugiau šmaukštų, mergina žvilgtelėjo atgal, kadangi norėjo patikrinti, ar ten nėra jokio pulkelio. Toks veiksmas jai vos nekainavo gero susidūrimo su medžiu, gerai, kad vėl spėjo pakreipti savo šluotą. Galbūt kvidičo treniruotės išėjo į naudą – dabar ji nardė zigzagais aplink gluosnius galiūnus ir jų šakas it patyręs banglentininkas. Tik Elridė balnojosi ne bangą, o vėją. Medžiai it pamišę vis dar mojavo šakomis, iš įsiūčio net ir patys siūbavo, kamienas pavojingai palinkdavo tai į vieną, tai į kitą pusę – rodos, ims ir sulūš! – tačiau pataikyti į Elridę nepavykdavo. Mergina įprato nuolat šnairuoti į šalis ir vis labiau atkreipti dėmesį į judesius bei šniokštelėjimą, išduodantį artėjantį galimą smūgį. Šįkart klausa pasitarnavo dar labiau, nes mergina išgirdo tą tylų, švelnesnį nei auksinių, skambesnį sidabro sparnelių plasnojimą. Grifė žvilgtelėjo šiek tiek dešiniau savęs ir išvydo netoli skrendanti sidabrini šmaukštą.
Įsivaizduoti tiesiog neįmanoma, kokia laimė ją apėmė. Akys buvo išplėstos iš nuostabos ir vilties, veide sustingo šypsena, o šluota, rodos, pati šovė reikiama kryptimi – sakytumei, išvydus savo gyvenimo meilę. Aišku, viskas negalėjo būti taip paprasta. Šmaukštas vikriai smigo tarp gluosnio šakų ir pasislėpė už medžio kamieno.
Susikaupusi, nė nemirksėdama mergina norėjo pakartoti lygiai tą patį, tačiau išvydusi artėjančią šaką turėjo staigiai kilti į viršų. Pati nesuvokdama, kaip tą padarė, Elridė netikėtai prarado pusiausvyrą, o išsisukti nuo medžio atakos reikėjo dar kartą. Aišku, ji tą bandė daryti, buvo pakankamai sėkminga, kad išvengtų šakos, bet nepakankamai, kad gerai išsilaikytų ant šluotos. Ji šiek tiek nuslydo į dešinįjį šoną, stengėsi nepaleisti šluotos koto kairiąja ranka. Kairiąja koja užsikabino už šluotos per kelio lenkiamą vietą.
Nepatogi pozicija, sunkiai valdoma šluota ir netoliese medžiai, tik ir trokštantys tave nudobti ar bent sulaužyti porą svarbių kaulų – geriau būti negali, ar ne? Aišku, kad gali. Tiesiai pro Grifų atstovės akis praskrido sidabrinis šmaukštas, tačiau gaudyti jo mergina negalėjo, kadangi buvo mėtoma į šonus ir desperatiškai stengėsi nenukristi. Buvo ir kitas dalykas – medžio šakos, bet šios nesugebėjo pataikyti į merginą, nes ji chaotiškai mėtėsi į šonus, aukštyn ir žemyn.
Susiraukusi ir iš visų jėgų Elridė pasistengė užtraukti savo kūną į patogią poziciją ant šluotos. Pirmas bandymas, antras. Ranka šiek tiek pavargo, nors dėl užsikabinusios kojos laikytis buvo šiek tiek lengviau. Trečias bandymas – ir vėl nieko gero. Prieš ketvirtąjį mergina nusileido kiek žemiau, medžio šaka jos vos nenunešė su didžiule jėga, tačiau ignoruodama tai ji stengėsi sugalvoti kažkokią išeitį.
Tuomet baltapūkė įsidėjo savo burtų lazdelę į burną ir tvirtai ją sukando tikėdamasi, kad nuo to nieko nenutiks. Tada užsikabino dešiniąja ranka ir šiaip ne taip užtraukė savo kūną, kad galėtų normaliai valdyti šluotą. Vos spėjus tvirčiau įsitaisyti Elridei prireikė dar kartą išvengti medžio puolimo. Burtų lazdelė vis dar buvo burnoje, tad teko darsyk atlikti mirties kilpą ir pasistengti vėl neprarasti pusiausvyros.
Viskas pavyko gerai, grifės akys žaibišku greičiu ėmė dairytis sidabrinio šmaukšto, kuris, rodos, visai neseniai praskrido pro šalį. Na, tai nutiko tikrai neseniai ir pats sparnuotasis nesugebėjo nuskristi toli, jis buvo dar vienas taikinys to paties medžio, nuo kurio teko gintis merginai. Radau... Vos vos šyptelėjusi Elridė movė šmaukšto link ir nepastebėjo, kaip mažai trūko, ką ją būtų „nunešusi“ stora šaka.
Baltapūkė taip stipriai troško pasakyti kokią nors gražią, poetišką frazę tam sidabriniui šmaukštui, tačiau negalėjo, kadangi burtų lazdelė vis dar buvo burnoje...

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
- Sausainėli, tai visai nejuokinga! Išlįsk!,- išrėkė, tačiau okamio nepamatė.- Negi Kolinsas pakišo kokį brokuotą?- sumurmėjo tyliau ir išgirdo lapų šlamėjimą. Gluosnis ją norėjo užmušti ir tai skambėjo daug įtikinamiau, nei anksčiau kartoti ,,Igoris mane užmuš, jei pasielgsiu blogai" ir ,,Igoris mane užmuš, jei iš kerėjimo gausiu trolį". Kažkur trainiojosi keletas aukso šmaukštų, tačiau kadangi nebuvo tikra gaudytoja, jai gyvybė buvo svarbesnė už auksinio kamuoliuko sugavimą.
Šluotą pakreipė ir apskriejo gluosnį, tačiau šalia buvę nesnaudė - trankė šakomis žemę, kur ką tik buvo švilpiukė. Mirsiu. Dabar jau tikrai mirsiu. Suprato, jog tikimybė įsirėžti į medį ir taip didelė, tad vieną ranką įkišo į kišenę. Degtukų dėžutė. Spurdanti degtukų dėžutė (ar okamis būtų toks kvailas, kad mistų padvėsusiais vabzdžiais?). Lazdelė. Nudžiugo suradusi ją, tačiau džiaugės vos milisekundę - Gluosnis Galiūnas trenkė į visai šalia buvusią žemę ir kiek kabino švilpę. Susiraukė iš skausmo, stipriai suspaudė lazdelę delne, kitame delne suspaudė šluotą ir spaudė bandydama išvinguriuoti šiame miške.
Tavo žodžiai lemtingi, Kolinsai. Sveikinu, tave subraižys mažiau nei mane.
Atsitrenkė į medį. Na ir kvaiša. Teks mokėti Kolinsui už okamį, nes nuvylė ir švilpį, ir pradangino gyvūną, kuris gal būt jau buvo negyvai uždaužytas. Tačiau kas tie galeonai, jeigu su šitokia puikia sėkme neištvers čia nė pusvalandžio, o ne per toliausiai buvusioje greitosios pagalbos palapinėje jai padėti turbūt nesuspės.
Visą kūną skaudėjo, nes gluosnis, į kurį atsitrenkė, pradėjo daužyti šakomis. Lazdelė išslydo iš rankos, kiti gluosniai prisidėjo ir liko tik melstis kačių ir Hogvartso dievams. Tiesė ranką link burtų lazdelės, vienintelės gelbėtojos šią akimirką, tačiau skaudžios šakos ją tik nutolino nuo tikslo. Liko tik šluota, kuri gulėjo prispausta prie žemės visu penkiolikmetės svoriu.
Alder užsimerkė, tačiau mintyse priminė, jog šį kartą tai nėra eilinis košmaras ir niekaip nuo jo nepabėgs. Nors kartą kažkoks garsus žmogus buvo pasakęs, jog nežino ar yra žmogus, sapnuojantis, jog yra drugelis, ar drugelis, sapnuojantis esąs žmogumi, tačiau Wrena būtų atidavusi bet ką, kad galėtų būti drugeliu, sapnuojančiu šitokius košmarus. Deja.
Man rodos, švilpiam nelabai patinka mane tokią stebėti,- pamąstė, nors iš tiesų nežinojo ar jie gali ją pamatyti dabar. Dėl akhamanų buvo tikra, tačiau ar organizatoriai įsigudrino medžius paversti nematomais žiūrovo akimis? Vargu.
Atsargiai kėlėsi, bandydama prisiminti tuos, kurie ją dabar pamatę nusiviltų. Nuvilti jų tikrai nenorėjo, o būdas kaip palengvinti situaciją buvo tik vienas - stotis ir kovoti nagais ir dantim už Švilpynę ir mažutį, beveik spėjantį išdžiūti pasitikėjimo savimi lašelį. Tačiau su gluosniu žodžiais nepakovosi, teko imtis veiksmų, tad greitai sugriebė lazdelę, kitu delnu suspaudė šluotkotį ir nukreipė viršun. Dėl labai nepatogios pozos slystelėjo, šluota pavojingai pakrypo, gluosnis norėjo trenkti, tačiau pasilenkė ir šakos prašvilpė virš galvos. Milimetras ir galėčiau prisijungti prie Begalvių Medžiotojų Būrelio. Gluosnis nenorėjo jos lengvai paleisti, tačiau ji turėjo šluotą, su kuria pranėrus tarp dviejų šakų, galėjo milisekundę atsipūsti.
Rankoje stipriai spaudė lazdelę, tačiau neįsivaizdavo ką reiktų su ja daryti ir kokiais kerais gintis. Šakos galėjo trenkti iš bet kurios pusės, o jos stiprios, tad protego greičiausiai ne ką padėtų. Kaip ji pyko ant savęs, kad nekovodavo daugiau nei reikalauja per pamoką ir nemokėjo parinkti tinkamo burtažodžio tinkamu metu... Šie lyg išgaruodavo iš galvos ir užleisdavo vietą visiškai kvailoms mintims, kurios verčiau sutrukdytų negu padėtų. Gal geriau būtų buvę tiesiog būti medūza, neturėti smegenų ir nieko negalvoti, tačiau teko žmogaus kūnas. Gal kitam gyvenime (ne)pasiseks. Gal galės būti medūza.
-Immobulus!- pasakė gerokai per garsiai, kad net kiek nusigando savo pačios balso. Beveik ją palietusi šaka sustojo ir sustingo keletai sekundžių, o per tą laiką penkiolikmetė pasistengė nuskristi kuo toliau. Kai išgirdo trenkimą į žemę, apsidairė ieškodama aukso šmaukštų, kurie turbūt patys išsigando gluosnių ir išsislapstė. Arba juos surinko kitų koledžų atstovės. O kaip reikėtų sugauti tą aukso šmaukštą? Wrenutė pasimetė, nes tai bandė padaryti labai labai seniai, pirmame kurse, kuomet tik supažindino su kvidičo kamuoliais, kad mokinukai nesijaustų atsilikę stebint rungtynes (tiesa, dauguma ir taip žinojo apie tų kamuolių reikšmes). Na, o švilpei tą kartą šmaukštą sugauti sekėsi... Kaip čia pasakius - džiaugėsi, jog liko gyva. O ten nebuvo visos Gluosnių Galiūnų girios.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Mergaičiukė lėkė didžiausiu savo greičiu, bet labai greit suprato, kad tempą teks lėtint ir sumąstyti kažką geresnio, kadangi nelemtas šmaukštas ramiausiai skrajojo aplink medžio šakas, kamieną, erzindamas ir Gluosnį Galiūną, ir gaudytoją. Ir kaip Elridė turėjo sučiupti tą kamuolėlį? Kai jis buvo toks vikrus, kad net medis negalėjo pataikyti ir numušti kažkur tolyn nuo savęs, o pati mergaičiukė galėjo lengviausiai ir paralelinį pasaulį po jo smūgio pamatyti, o dar geriau, kad tas šmaukštas, rodos, nežadėjo trauktis nuo medžio it jausdamas, kad čia jam saugiausia. Galbūt grifė galėjo panaudoti depulso burtažodį, bet supratusi, kad tada pames tą kamuolėlį, greit išstūmė šią mintį tolyn iš galvos. Deja, daugiau minčių nebebuvo.
Taigi, Elridei teko sukti ratus aplink medį, toliau išsisukinėti nuo šakų ir laukti, kol tas sidabrinukas sugalvos nuskristi kiek toliau nuo kamieno. Viena minutė, kita minutė ir Grifų Gūžtos atstovei jau atsibodo, jai ėmė atrodyti, kad ji pagavo medžio kapojimo šakomis it botagais ritmą, šiek tiek pažemėjo ir, nebekreipdama dėmesio, kilo tai aukštyn, tai žemyn...
Kvaila, akivaizdu. Galingas medis nieko nelaukęs visu savo kamienu tvojosi į žemę prie pat baltapūkės, taip ją išgąsdindamas. Bet visgi nėra to blogo, kas neišeitų į gera – šmaukštas, nuo kurio žalios akutės nesitraukė netgi ir po tokios medžio atakos, pagaliau nustojo sukti ratus ir ėmė skristi kitų medžių link. Tai pastebėjusi mergina nekreipdama dėmesio, kad tas pats medis užsimojo savo didžiule šaka, pasuko šmaukšto link.
Deja, bet susikoncentravimas tik į kamuolėlį kainavo jai gerą smūgį į pilvą. Šaka nunešė merginą į šoną kartu su viskuo, ką ji turėjo. Nuo patirto skausmo Elridė sukando dar stipriau lazdelę, kuri buvo burnoje ir krito ant žemės. Atsistoti spėjo, bet medis vėl užsimojo savo šaka ir mergaičiukei teko šokti per čiuptuvą it per žiobarišką šokdynę. Naudodamasi maža pertraukėle nuo kito smūgio grifė pagaliau paėmė savo dešiniąja ranka burtų lazdelę.
Depulso!, – į šaką pataikęs burtažodis ją atitraukė truputėlį atgal, bet, gaila, nenunešė tolyn nuo dalyvės tiek, kiek norėtųsi.
Čiupusi šluotą, kuri gulėjo ant žemės, ačiū Dievui, sveika ir nesulaužyta, mergaitė pati turėjo vėl kristi ant žemės dėl artėjančios šakos. Parkritusi ji labai greit stryktelėjo ant kojų ir užlipusi ant šluotos atsispyrė nuo žemės. Pačiu laiku, nes dar viena šaka švystelėjo prie pat žemės po dalyvės kojomis. Apsidžiaugusi, kad medis užsimojo taip aukštai, mergina nukūrė tolyn nuo jo saugios vietos link, kadangi turėjo bent truputį atsigauti.
Kuo toliau skrido, tuo labiau ėmė justi skausmus įvairiausiose kūno vietose. Turbūt per visą tą laiką dėl sukilusio adrenalino viskas buvo nuskausminta, o dabar, kai ji galėjo atsipalaiduoti, kadangi medžiai jos buvimo vietos nebesiekė, ėmė ryškėti.
– Ką man daryti, velniai rautų... – burbtelėjusi po nosimi, susiraukusi, Elridė apsidairė.
Medžiai toliau čaižė orą ir šmaukštų būrelius savo šakomis ar net visu kamienu, sidabrinis šmaukštas buvo dingęs ir ji nenutuokė, kurioje vietoje šis galėtų būti. Įkyriai apie save primenantys skausmai neleido blaiviai mąstyti. Sukandusi dantis mergaitė apsižvalgė – ji turėjo kažkur padėti burtų lazdelę, kad galėtų pagauti šmaukštą ir skristi pilnu greičiu, bet kur ją galėjo palikti? Į burną dėtis vėl nenorėjo, dar po to dantis išsilauš, arba pačią lazdelę sukramtys, o kišti kažkur kitur irgi nebuvo kaip, nors... Gerai, kai lazdelė nebuvo tokia ilga. Baltaplaukė atsargiai pasilenkė ir įkišo burtų lazdelę į batą ir įsitikinusi, kad ji, jos manymu, neiškris, vėl nužvelgė visus Gluosnius Galiūnus.
– Kur gali būti mano taip nekenčiamas bičiulis... – savęs klausdama Elridė netgi prisimerkė, kad geriau matytų. Ir tik tada suvokė, kad ji pametė savo akinius. Vėl. Kur ir kaip tai nutiko, nežinia, bet laiko nervams skirti negalėjo, nors ir pajuto pyktį. Galėsi nervintis, kai šmaukštas bus tavo rankose... Susiimk.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
-TU RUPŪŽE KARPUOTA!- suriko pamačiusi kaip leidžiasi vieno gluosnio šaka. Teko gerokai paspartinti šluotą, lazdelę įsikišo atgal į kišenę, nes greitesnei šluotai reikėjo ir greitesnės reakcijos ir spartesnių judesių, o valdant tik viena ranka klausimas ar net tikram kvidičininkui būtų pavykę prasisukti tarp tų velnio neštų ir pamestų medžių (nors turbūt Kajus būtų lengvai susitvarkęs).
Šakos kabino plaukus, tačiau nesustojo - išrauti keli plaukai buvo ne tokie svarbūs kaip gyvybė, kuriai grėstų didesnis pavojus sustojus. Jautėsi apgailėtina - kitos dalyvės gal net jau baigė užduotį (nors nesigirdėjo plojimų, tad turbūt dar ne) arba buvo gerokai įpusėjusios, kol Alder sugebėjo tik atsitrenkti į medį ir būti pritvota šakų. Praėjus gal minutei ir niekur neatsitrenkus, vėl pajuto kaip viską skauda. Nė neabejojo, jog liks mėlynės, tačiau dabar apie jas galvoti nenorėjo. Švilpė tiesiog PRIVALĖJO susikoncentruoti į užduotį, nes švilpių nuvilti negalima, tačiau norėjo tik gauti gerą eliksyro nuo skausmo porciją. Reikėjo išsivirti porą buteliukų eliksyro... Būtų naudingesnis už Sausainėlį...
-Sausainėėėėliii!- pakvietė dar sykį, tikėdamasi, jog okamis sugrįš, tačiau teko pripažinti, jog turbūt greičiau laimės turnyrą nei tas velniukas sugrįš pas ją, atskris per pusę miško. Keisti tie magiški gyvūnai - prijaukinami sudėtingiau nei paprasti.
Rankas skaudėjo ir nenorėjo daugiau nieko daryti, kraipyt šluotos į visas puses, tačiau pamatė didelį šmaukštų būrį. Jei ne dabar... Kada atsiras dar laiko bent pamėginti sugauti šmaukštą? Alder paspartino šluotą ir pasilenkus, jog jos nekabintų medžiai, kiek svirduliuodama nuskrido prie šmaukštų būrio ir greitai ištiesus ranką, vieną pačiupo. Pasisekė it aklai vištai rasti grūdą, tai suprato net labai gerai, mat kiti šmaukštai išsilakstė, o su tokiais menkais gebėjimais pagauti įprastomis sąlygomis nebuvo įmanoma.
Akys pamatė kažką keisto. Čia tarp gluosnių buvo kiek didesnis tarpas, tad galėjo sekundėlę atsipūsti, tačiau net pailsėti nesuspėjo, mat pamatė tai, ko pamatyti negalėtų. Prisimerkė, bandydama įsitikinti ar čia tikrai šmaukštas, gal jau akys ją apgaudinėjo ar šviesa atspindėjo kitaip. Juk būna, net ir skaidriausiame ežere vaizdas atsispindi kreivai ar kitais atspalviais.
Akys nemelavo. Greičiausiai. Organizatoriai įrodydavo, kad net neįmanomi dalykai gali būti galimi. Anksčiau manė, jog Gluosnių Galiūnų miško būti negalėtų. Vat. Visas miškas. Manė, jog aukso šmaukštai auksiniai. Prašom - sidabro spalvos. Jis ypatingas... Kitoks nei visi. Negi reikia jį sugauti? Wrena apsižvalgė, tačiau jis jau skrido į kitą pusę, tad penkiolikmetė pradėjo jį vytis. Kitaip nei tingesni auksinukai, šis buvo judresnis. Netyčia paleidusi pagautąjį, įdėmiai stebėjo sidabro rutuliuką su sparneliais, skrendantį vis toliau ir toliau nuo jos.
Sausainėli, galėtum ir padėti! Okamiui ji tai labai norėjo sušukti, tačiau būtų pametusi iš akių gaudomą objektą.
Priskrido per arti vieno iš medžių, šis užsimojo šakomis, tačiau netrukus švilpės ten jau nebebuvo. Neįsivaizdavo koks didelis šis miškas, jeigu dar nesutiko nė vienos iš dalyvių (arba medžiai susodinti taip, kad jos niekad nesusitiktų, nors klausimas ar kas taip stengtųsi, tačiau iš organizatorių galėjai tikėtis visko). Pametus tą sidabriuką galėjo jo nerasti iki nakties, panašiai kaip per Grifų Gūžtos ir Švilpynės rungtynes, kurias, ačiū Merlinui, praleido tribūnose, o ne ant šluotos.
-Sausainėli?- sutriko pamačiusi okamį. Lyg koks feniksas iš pelenų sugrįžo. Tiesą sakant, pasiilgus jo buvo, tačiau tas gyvačiukas sugebėjo pasirodyti pačiu netinkamiausiu metu - šmaukštas dingo iš penktakursės regos lauko.- Labai ačiū, tu viską tik gadini, mažyli,- toliau skrisdama burbėjo, o okamis, gal netyčia supratęs jos žodžius, stabtelėjo ir į jį vos netrenkė gluosnis.- Žioplys.
Wrena net nepastebėjo kaip supyko ant to mažo padarėlio, kurį taip mėgino prisijaukinti. Vykstant turnyrui pyko ant visko. Profesorių, duodančių namų darbų, organizatorių, Sausainėlio, kartą net ant Kolinso, kad įdavė tą okamį. Ak, kad būtų mokėjusi nurimti...
-Už ką man tave tokį įdavė... Klausyk, surask už mane sidabro šmaukštą ir sugauk, gerai?- mestelėjo žvilgsnį į šalimais skrendantį gyvūnėlį ir atsiduso.- O taip, aš irgi žinau, jog tai labai sudėtinga.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Wrena Alder »
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Lazdelę tarp dantų laikyti nebuvo itin paranku, o tuo labiau, kad visiškai nepatogu. Delnai sugniaužę šluotos kotą drėko nuo prakaito, seilės kaupėsi burnoje, tačiau Auksė negalėjo jų nuryti, kitaip išmestų lazdelę iš dantų. Tai būtų labai labai blogai.
Per tą savo keistą azarto pliūpsnį, kuris galėjo tęstis ir ilgiau, mergaičiukė pamiršo savitą aukščio baimę. Šaudama aukštyn į dangų, paskui prašapusį geltoną kamuolį, daugumos taip trokštą rungtynių metų, aukso šmaukštą, Marlena ją prisiminė. Vėjas trenkė tiesiai link veidelio, plaukai šastelėjo atgalios, o ji pati vos nenukrito nuo šluotos šitaip staigiai, stačiu kampu kilusi į debesų gelmes. Griausmai netilo, kamienų traškesiai taipogi. Auksė tvirčiau suspaudė lazdelę tarp dantų, net žandikaulį suskaudo. Palinko prie pat šluotos, pilvu vos neatsigulė ant pačio koto. Hale buvo priversta šauti į kairįjį šoną, apsisukti aplink savo ašį, kad tik nenutrauktų kaklo nuo galvos tos prakeiktos šakos. Apsvaigusi nuo vėjo blaškymų ir staigių keletos ratų, kuriuos turėjo apsisukti, praradusi orientaciją mergaitė skrido tiesiai, pati nežinojusi kur.
Atgavusi šiokią tokią pusiausvyrą bei orientavimosi gebėjimą, sustojo ore. Auksė kabėjo tiesiai virš aukščiausių Gluosnio Galiūno šakų, pačiame pačiame viršuje. Vaizdas puikiai atskleidė visą medžių kliūčių ruožą. Grožėtis bei baisėtis trumpų plaukų savininkė laiko neturėjo. Po ja buvusios šakelės sukosi tai dešinėn, tai kairėn - priklausė nuo medžio kamieno pasisukimo kampo. Marlena paleido dešinę ranką nuo šluotos - kairė baisiausiai drebėjo, kojos dar labiau prisispaudė prie šluotos. Iš dantų mergaičiukė ištraukė lazdelę, pagaliau galėjo atpalaiduoti dantis, už ką žandikauliai pasijuto dėkingi, varniukei net palengvėjo. Lazdelė buvo šlapia nuo seilių, Marlenai tai nepatiko - ji susiraukė. Visgi, greitai sugalvojo apvalyti į savo aprangą. Vienos akies kraštelis dar kartą nuklydo į žemės pusę. Širdis suspurdėjo greičiau, drebėdama mergaičiukė įkvėpė vėsaus oro. Nurimk. Įkvėpk ir lėk žemyn - juk žinai, ko reikia tau. Nagi, nagi, judink subinę, Aukse! Ne, tu nesi bailė ir nebandyk sakyti sau taip. Argi bailys būtų įmetęs savo vardą į taurę?
Į paskutinį klausimą, nuskambėjusį galvoje, Marlena sau nebeatsakė. Kovodama su baime tarsi priešas su priešu karo lauke, varniukė dideliu greičiu palengva skrido žemyn. Akys išsiplėtė, nes skrito tiesiai į žemę, visgi, nebe taip, kaip kilo į dangų - stataus kampo jautėsi tik nuotrupos. Ji slydo ore, palengva krito žemyn, spausdama lazdelę dešiniajame delne. Auksė šitaip įsibėgėjo, kad priešais išnirus šakai nespėjo nei pakilti aukštyn ar žemyn, nei sukurti dar kokio triuko. Šaka stipriai trenkė Marlenai į pilvą. Tokio skausmo ji nebuvo jaustųsi niekados anksčiau. Varnė suklykė skriedama atgal, paleido lazdelę ir šluotą. Visa akimirka tarsi sulėtėjo bei skausmas užvaldė protą.
Auksė tėškėsi ant kietos žemės. Per nugarą perbėgo skausmo šiurpuliukai, bet jie nesugebėjo nustelbti to smūgio į pilvą. Marlena klausėsi savo netvirto, labai drebėjusio kvėpavimo. Gulėjo ant nugaros ir mirksėjo. Turi keltis. Privalai. Tu privalai. Aukse, nagi. Mergaičiukė labai lėtai, vėžlio greičiu, atsisėdo. Maudė pečius bei visą stuburą. Už poros žingsnių gulėjo šluota, lazdelės nebuvo matyti. Atsistoti dar nepajėgė, o gal nebuvo nusiteikusi, kad galėjo tai padaryti. Trumpų plaukų savininkė prisilaikiusi rankomis šliaužė link šluotos. Sugriebė ją. Viena koja. Kita. Pirštai atsiplėšė nuo kietos žemės. Tik dabar mergaičiukė suprato, kaip aplipusi žemėmis ji buvo, kokia purvina iš šalies galėjo atrodyti. Auksė netvirtai stovėjo ant žemės. Kairė ranka laikė šluotą. Varnė apsidairė aplink save. Kiek sugebėjo pamatyti aplink save, kiek tarp sutalžytos žemės įstengė įžvelgti, lazdelės niekur nebuvo. Ir velniop tave. Mergaičiukė pavartė akis, su ašaromis dėl vis dar užsilaikiusio skausmo po kelių smūgių, apžergė šluotą bei lengvai pakilo nuo žemės. Daugybė šmaukštų. Gerai. Kaip tai susiję su užuomina? Aukse, Aukse, Aukse!! Sidabras! Sidabras! Mergaitė švelniai šyptelėjo sau. Nulenkė galvą, bet vis tiek lazdelės nematė. Varnė papurtė galvą, pakilo kiek aukščiau. Keletą kartų apsisuko ore, pagavo vėjo gūsį, tėškusį šaltą antausį. Ji šastelėjo aukštyn žemyn, į skirtingas puses. Dingdavo už medžių šakų, vėliau vėl išnirdavo.
Vis dar maudė nugarą, spazmavo pilvą, tačiau jai nerūpėjo. Reikėjo tik darkart skaudžiai nusitėkšt - antro karto neišgyventų. Auksę apleido jėgos - iš nuovargio ir tų velniškų smūgių ėmė suktis galva bei viskas pradėjo temti. Pamažu mergaitė leidosi žemyn, visgi nebuvo pakilusi aukštai, kaip prieš tai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Auksė Marlena Hale »

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Užduotis kitokia nei manė iš pradžių. Bandė viską susidėlioti į vadinamuosius stalčiukus, esančius galvoje, tačiau visos protingos mintys išskrido į pietus kartu su paskutinėmis žąsimis. Jei būtų mokėjusi gerai skraidyti... Tuomet mintys būtų skaidrios it krikštolas ir būtų galėjusi apgalvoti sekančius veiksmus. Tačiau pergyvendama dėl prastų skraidymo įgūdžių, sunkios užduoties ir švilpių nusivylimo ja, jautėsi lyg sapne. Lyg kūnas judėtų, turėtų atskiras mintis, tačiau tikrosios penkiolikmetės mintys būtų šalutinės, nesvarbios ir beveik nekeičiančios sapno eigos, kaip nedidelis šalutinis keliukas prie autostrados.
Alder vos neįsirėžė į medį, okamio ramybę kažkas sudrumstė ir jis puolė vieną iš aukso šmaukštų, jį nusivijo ir pradingo. Tačiau buvo netoliese, kartais švilpė pamatydavo violetinę odą, tačiau liepė sau ieškoti šmaukšto. Jei būtų buvusi užduotis sugauti okamį, aplinkui ją juk būtų buvę daug okamių, o ne daug šmaukštų.
Auksiniai šmaukštai ją erzino. Nors tas buvo išskirtinis, tačiau bijojo, jog gali jį pražiopsoti. O trečios progos surasti greičiausiai nebus.
Jei kas manė, jog šmaukštą pastebėti lengva, labai klydo. Skrendant, bandant neįsirėžt į medį ir atskirt sidabrą nuo aukso buvo sudėtinga. Labai sudėtinga.
Nesuvaldė šluotos. Dar sykį vožėsi į medį, šį kartą - gerokai skaudžiau. Šluota sustojo, lyg išsigandusi gruoblėto kamieno, tik stuktelėjo į jį. O penktakursė vožėsi. Ir dar taip neblogai atsitrenkė - prisiplojo prie medžio, nukrito, ir jau beveik išryškėjo žvaigždučių ar galvas susitrenkusių paukščiukų aureolė. Aš esu kerėpla.
Gluosnio šakos pradėjo ją trankyti, mestelėjo į orą ir jau buvo galima paploti gavus metų nevykelės apdovanojimą. Wrenai buvo nebesvarbu. Skausmas, pervėręs visą kūną, nuo galvos iki pirštų galiukų buvo nebepakeliamas. Galiūnas ją mėtė, trankė, o mergaitė jau nebeturėjo jėgų priešintis. Kam priešintis, jeigu žinai, kad nebelaimėsi? Kodėl Taurė neišrinko labiau verto kovoti žmogaus? Atleisk, Igori...
Griežtas globėjo veidas ir nusiminęs Wintersas. Gaja turbūt čiauškėtų ir pasiūlytų dar sykį nusidažyti plaukus. Bet ar ji įrodė tai, dėl ko ėjo į turnyrą? Ne. Vidinė kova, galima sakyti, net kova su savimi, noras parodyti, jog gali būti tikra ragana ir jog motina buvo neteisi sakydama, kad iš jos nieko gero neišeis. Aš noriu numirti. Jau neberūpėjo kas ką pasakys. Juk būsimiems lavonams niekas neberūpi, tiesa?
Numesta gluosnio ant žemės, pajuto dar vieną didžiulę skausmo bangą. Nesuspėjo įsikibti į šaką - kentės. Medis šiek tiek jos pasigailėjo (arba pamanė, jog auka užsimušė) ir nebetrankė šakomis. Gal ir teisingai padarė - Wrena ir taip jautėsi lyg susilaužiusi kokius dešimt kaulų. Prišliaužė skausminga mina iškreiptu veidu prie šluotos, šią sugriebė delnais, tačiau jėgų kovoti jau nebebuvo.
Prie pat nosies praskrido sidabro šmaukštas. Nors prieš minutėlę jautėsi lavonėliu, tačiau šoko ant šluotos ir sukandus dantis skrido. Paverkti galėsi paskui. Kai įvykdysi užduotį, išgydys visas mėlynes.
Ranka tekėjo silpna kraujo srovelė, nes galingos šakos pramušė odą. Skaudėjo, norėjo bėgti iš čia, bet šmaukšto pamesti negalėjo. Tik ne dabar, tuo metu, kai jeigu tik atsitrenktų į medį, nebeatsistotų. Kamuolys nardė tarp medžių, o Alder mėgino jį pasivyti. Kartais ištiesdavo ranką, tačiau lyg nusikvatodabas sparnuotis nuskrisdavo dar toliau, pakildavo iki kokio medžio šakų (Wrena neberizikavo pati kilti, tad laukdavo). Kamuoliukas buvo per mažas, kad gluosniai jį pultų, tačiau Wrena - per didelė, jog paprastai ją praleistų.
Labiausiai neramino kairė ranka. Ją vos pajudinus skaudėjo, tad penkiolikmetė įtarė, jog čia kažkas negerai. Jei būtų turėjusi daug laiko, ramiai nueitų iki hilerių palapinės, išgertų kokį šlykštaus skonio eliksyrą, snūstelėtų ir sugrįžtų jau visiškai sveika. Tačiau kiekviena poilsio sekundė buvo prabanga, už kurią negalėjo susimokėti dėl per didelės kainos.
-Sausainėli,- pakvietė okamį, kuris skraidė netoliese ir mostelėjo ranka, parodydama į šmaukštą. Jei jau taip vijosi auksinius, gal išimtis nebus ir sidabrinis?
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Prieš pat nusileidimą ant žemės vaizdas buvo juodas, ji nebejautė nieko. Nežinia kiek laiko prabėgo, kai mergaičiukė prabudo. Pabandė pakelti galvą - nepajėgė, nieko pajudinti negalėjo. Pasuko akis į šoną bei išvydo gumdą. Velnias. Auksė visiškai pamiršo apie Gluosnių gumbus ir jų galimybę stingdyti. Dabar tegalėjo galvoti, kiek laiko turės šitaip gulėti bei spoksoti aukštyn, juk neatsistos. Marlena plūdo save mintyse. Per savo neapdairumą aukojo laiką, kurio metu galėjo baigti šį košmarą. Dangus rodėsi pilkas nuo debesų, tačiau akys prisimerkė - negalėjo ištverti pilnai atmerktomis akimis. Jas taip pat skaudėjo. Rudaplaukė užsimerkė. Jautėsi itin pavargusi bei išsekusi, nors ir nebuvo patogu (taip įsivaizdavo), pabandė atpalaiduoti suparalyžuotą kūną, kad galėtų bent truputuką pailsėti. Kvėpavimą girdėjo vangiai, kažkur tolumoje vis dar krebžteldavo šakos bei sutraškėdavo Gluosnių Galiūnų kamienai. Varnė užsnūdo.
Pradėjo mausti pečius, skausmas ėmė plisti per visą nugaros juostą palei stuburą. Susiraukusi Hale atsimerkė. Per vieną trumpą akimirką perbėgo visas dabartinių įvykių sūkurys, jai net bloga pasidarė. Bent tiek, kad galiu judinti galūnes! Bijodama nugriūti mergaitė pradžioje vėžlio greičiu atsistojo ant keturių, o po poros minučių nepatogioje pozoje, išsitiesė pilnu ūgiu. Pasuko kaklą į dešinę bei kairę. Trakštelėjo. Auksė nužvelgė žemę. Už maždaug dvidešimties žingsnių Marlena pamatė apdaužytą, nudraskytą ir vos ne po puriu žemės sluoksniu palaidotą šluotą. Jos žingsniai link reikalingo daikto skraidymui buvo lėti bei ne itin užtikrinti - kojos neklausė, raumenys drebėjo. Hale sustojo prie šluotos, tingiai ją kilstelėjo nuo žemės (vos išlaikė pusiausvyrą ir dėl to tik per stebuklą nenusitėškė vėl) ir atsiduso. Apsidairė vėl, mergaitės vienos akies kraštą patraukė keista šakelė beveik prie pat vieno medžio kamieno, už kelių šimtų metrų. Mergaičiukė palinko pirmyn bei tarsi sėlindama link grobio prisimerkė. Turėjo stebėti šakas, vis dar talžiusias viską savame kelyje.
Po keliais žemių sluoksniais kažkas gulėjo, kyšojo tik gražiai nudailintas kraštelis. Likus porai žingsnių Marlena atpažino savo lazdelę.
- Ar mane lanko stebuklai? - paklausė savęs, numetusi tolėliau šluotą, - arba manęs sugalvojo aukštesniosios gyvybės formos pasigailėti.
Trumpų plaukų savininkė šastelėjo po šaka, nukrito ant pilvo, tačiau išvengė smūgio ir pirštų galais jau lietė lazdelę. Keturiomis Auksė paršliuožė iki numestos šluotos, vis žiūrėdama aukštyn, ar kokia šaka negalėtų vožtelti per makaulę. Visgi, tokių nepasitaikė.
Auksė apžergė šluotą, rankoje suspaudė lazdelę ir atsiplėšė nuo žemės. Skaudėjo visą kūną, kiekvieną raumenėlį be išimčių. Dėl kaulų buvo klausimų, tačiau mergaičiukė nesivargino galvoti.
Auksė skriejo aukštyn, primerktomis akimis koncentruotai ieškojo sidabro spalvos kamuoliukų. Niekur jų nesimatė, o ir laviruoti tarp medžių bei šakų nebuvo didelis malonumas.
- Protego! - šūktelėjo dar geroku atstumu būdama nuo link jos artėjusios medžio šakos, pro kurią tik palengva ir greitai praskriejo, kol dar veikė jos pasitelkti kerai. Marlena žvalgėsi net žemyn, tik už savęs pabijojo. Vėjas dėl greičio talžė plaukus ir žnaibė veidą, tačiau dabar jos dėmesys buvo kitur. Mergaičiukė buvo sulyg medžių šakų viduriu. Štai pralėkdama pro vieną iš Gluosnių Galiūnų beveik prie žemės pastebėjo šmaukštą, tik, deja, ne iš sidabro, o auksinį. Varžybose jis būtų aukso vertės, tačiau šiame turnyre nereiškė nieko. Mergaitė apsuko šluotą bei prikando lūpą.
- Jie negalėjo niekur dingti! - pyktelėjo taip, kad net su savimi pradėjo kalbėti. - Nagi, sidabro šmaukšte, man tavęs reikiaaaaa, - užtęsė paskutinio žodžio paskutinį garsą, tarsi dainuotų ir šovė arčiau žemės, į tą pačią pusę, iš kur skriejo. Tik aplenkusi vieną medį nusuko kairėn.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Juokingai bekraipydamas galvą, Sausainėlis priskrido arčiau šmaukšto. Stebėdama juos abu, švilpė skrido toliau. Aš taip stengiausi ieškodama tų vabzdžių... Nejaugi man jų taip ir ne prireiks?
Ant šmaukšto pailsėti nutūpė kažkoks vabzdys. Okamis tai pastebėjo daug anksčiau už penktakursę bei pradėjo vytis šmaukštą vien dėl to vabzdžio. Abu skrido greitai, tik Wrena nespėjo paskui juos. Mažesniems tarp medžių prasisukti buvo žymiai paprasčiau, o mergaitę palyginus su jais, galėjai palaikyti kokiu nors drambliu.
Skraidydamas tarp šakų, okamis matė ne sidabru žėrintį gražuolį šmaukštą, kuris iš tiesų patraukė gyvačioko akį, bet tą vabzdį, kurį netrukus ėmė ir sugavo. Lyg kokiais žiobariškais super moment klijais buvo prisiklijavęs tas kažkoks, pamiršęs, jog jau šalta, vabzdys ir nenorėjo prarasti nemokamų šmaukšto taksi paslaugų. Juk ne kiekvienam paprastam vabzdžiui prieš mirtį pasiseka pasiskraidyti tokiomis puikiomis oro linijomis. Tik reisas buvo nesėkmingas ir užpuolus teroristui (dar žinomam Sausainėlio vardu) visi keliaiviai buvo negailestingai nužudyti (ir suvalgyti), tačiau lėktuvas, nors ir pakliuvęs į teroristo spąstus, nenukentėjo.
Teroristui pasitraukus nuo objekto, netyčia vos neatsitrenkė į porą medžių, tačiau šį kartą persekiojo lėktuvą jau nebežinia dėl kažkokių priežasčių. Jei Wrenos kas nors vėliau būtų paklausęs, ji tik gūžtelėtų pečiais ir atsakytų, jog turbūt dėl to, kad okamiai išsirita iš sidabro spalvos kiaušinių, o Sausainėlis turbūt labai pasiilgo mamytės. Arba buvo mažiukas ir viskas įdomu, tad pavaikyti kažkokį skraidantį kamuoliuką atrodė geras žaidimas.
Belėkdama paskui juos, Wrena beveik pamiršo tai, jog viską skauda, jos skraidymo įgūdžiai yra tragiški, o turbūt jau ir apsijuokė prieš visą mokyklą. Okamis jai darė didelę paslaugą - sekti violetinės spalvos skraidančią gyvatėlę buvo daug lengviau nei mažutį sidabrinį ir visur pasislepiantį šmaukštą. Atrodytų, šmaukštas pamatytas, jį sega okamis (šį kartą - jau padedantis Sausainėlis), tik imk ir gaudyk tą šmaukštą. Tik nors pamiršo baimę skristi, tačiau įgūdžių šmaukštui gaudyti neįgavo. Vis pasukdama šluotą, jog neatsitrenktų į kokį nors medį, galvojo. Mintyse peržvelgė visas kvidičo taisykles. Jei organizatoriai parodydavo, jog neįmanoma gali tapti įmanoma, kodėl ir pačiai Alder nesulaužyti kokios kvidičo taisyklės?
Negalima naudoti padedančių eliksyrų. Na, šitos jau nesulaužys, nes sėkmės eliksyro neleido vartoti ir turnyro organizatoriai, o šis buvo labiausiai draudžiamas. Rodos, jei tik gerai prisiminė, nebuvo galima pradėti muštynių kvidičo aikštėje. Šitas irgi atkrito iškart, mat čia nebuvo nei kvidičo aikštės teritorija, nei žmonės, su kuriais būtų galima susimušti. Jeigu būtų trenkusi Galiūnui, tuomet tik pati gautų į kaulus, o iš to nieko gero neišeitų. Jeigu aš noriu būti tikra ragana, ką aš turiu padaryti?
Atsakymas buvo aiškiau nei aiškus, tad Wrena jau norėjo trenkti sau per kaktą, jog anksčiau to nesugalvojo. Kam jai tie ketveri su puse metų mokykloje? Juk ne kad pradėtų muštis su Gluosniu Galiūnu. Taigi tiek vargo su burtais, o dabar juos pamiršo!
Sausainėlis, it koks išdavikas, nusprendė, jog jam metas pamiegoti grožio miego arba parodyt, jog karališko kraujo gyvūnams žaisti su sidabriniais šmaukštais nedera (reikia auksinių). Gerai bent tiek, jog Wrena jau buvo sugalvojusi ką darys, tad paliko okamį ir nusekė kamuoliuką. Atsargiai išsitraukė lazdelę, nukreipė pirmyn. Šmaukštas jau norėjo skristi tolyn, tačiau švilpė greitai ištarė burtažodį:
-Immobulus!
Šmaukštas atsitrenkė į sustingusią gluosnio šaką ir staigiai prie jo šovusi mergaitė permetė lazdelę į kairę ranką ir dešiniąja sugriebė sidabro kamuoliuką. Nusivertė nuo šluotos, gluosniai vėl pradėjo trankyti, tačiau rankoje ji jau turėjo šiandienos užduoties rezultatą - sidabrinį šmaukštą.
Nors kūną vėl be proto maudė, tačiau sėdo ant šluotos ir pasileido iš to miško. Sunku buvo susigaudyti, bet skridus į priekį ir tik į priekį, tai padaryti pavyko. Žmonės. Švilpiai, grifai, varniai ir klastuoliai. Organizatoriai. Tikiuosi, užduotis buvo sugauti ta kamuoliuką...
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Jai jau viskas nusibodo. Tie patys medžiai, atrodė, net šakos bei tie prakeikti gumbai vienodi. Marlena skrido tai tiesiai, tai nusuko į vis kitą pusę lenkdama gluosnius. Keletą kartų mergaičiukei pasirodė, kad sugebėjo net pasiklysti. Dėka šakų varniukė turėjo skrieti tarsi per žiobariškus amerikietiškus kalnelius, vis bandydama aplenkti kerų naudojimą, nors nebuvo tikra, kodėl visiškai nenorėjo naudoti burtų.
- Protego horibilis! - suspygo betiesusi lazdelę link galiūnės medžio šakos, it uraganas slinkusios jos link. Tuo pačiu metu Marlenos akys užkliuvo už sidabrinio šmaukšto. Net nepažiūrėjusi, kur skriejo, trumpų, rudų plaukų savininkė pasileido tiesiai beveik prie pat Gluosnio Galiūno kamieno. Hale trūko vos sekundės ir nebūtų spėjusi praskrieti po šaka, kurią vis dar prilaikė kerai, o būtų gerokai gavusi per savo galvelę bei minkštoką smegeninę. Taip pat Marlena seniausiai ir vėl skrietų ant žemės, jei paskutinę akimirką nebūtų prisiminusi kerų, apie kuriuos jai sušnabždėjo viena jos koledžo draugė. Mergaičiukė to net nepastebėjo, nes aklai skriejo link to sidabro kamuolėlio. Pačiu paskutiniu momentu šmaukštas suzvimbė bei pakilo kiek aukščiau ir, kai Auksė ranka galėjo priliesti kamieną, šovė aukštyn bei į varnės dešinę.
- Kad tave... - pradėjo burbuliuoti susiraukusi. Greitai susigriebė didinti šluotos greitį ir šauti paskui šios užduoties tikslą. Sidabro šmaukštas vis tolo, tačiau mergaitė nepasidavė. Palindo ir skriejo po keliomis šakomis, po kiek laiko buvo priversta šauti virš jų bei per staigumą ir netikėtumą vos išlaikė pusiausvyrą, dėl ko širdis tik dar smarkiau suplakė. Papurčiusi galvą trumpučių plaukų savininkė iš akių nepaleido kamuoliuko, sau neleido tokios prabangos. Marlenos žvilgsnis atsargiai ir atsitiktinai nuslydo iki rūbų. Ji buvo visa purvina, žemėta ir tikrai neatrodė superinės formos, greičiau kaip nukankintas kareivėlis, sugebėjęs ištverti pirmąsias karo pratybas. Deja, Auksei jos dar nesibaigė, bet mergaičiukė jau matė finišo tiesiąją.
Kai šmaukštas nusuko ir aplenkė medį, buvusį jos kairėje iš medžio dešinės pusės, Marlena atsilikdama aplenkė tą patį gluosnį iš kairiosios pusės. Dar labiau padidinus greitį ji jau skriejo beveik prie pat šmaukšto. Auksės akys sublizgo iš laimės. Kaip tik tuo momentu mergaičiukė susigriebė, jog neturėjo laisvos rankos, su kuria galėtų gaudyti šmaukštą. Teko ekspromtu priimti sprendimą. Lazdelė vėl atsirado tarp dantų. Dėka šio reikalo Hale šiek tiek atsiliko nuo kamuoliuko, bet buvo pakankamai priartėjusi, kad galėtų pagauti. Rudų plaukų savininkė, spėjusi išsimaudyti žemių voniose, mažino atstumą. Tirpdė tarsi vandenynas tirpdė ledo luitus. Paskutinę minutę šalia sidabrinio iš kažkur šastelėjo kitas, bet šįkart - auksinis šmaukštas. Jos akys vargo, jas skaudėjo ir vaizdas per visą judėjimą nepajėgė taip greitai doroti visų spalvų ir informacijos. Marlena nematė, jog skrido nuo viso lauko, palikdama medžius - priekyje beliko vos du. Akimis varniukė stebėjo kaip šmaukštai žaidė su jos protu - tarpusavyje makalavosi ir maišėsi. Nedvejodama Marlena šovė artyn. Liko vos keletas sekundžių, o Auksė vis dar nebuvo nusprendusi, ką darys, kurį šmaukštą griebs?
- Velniop jus abu, - palinko pirmyn, paleido šluotą iš rankos, kita gaudė vieną šmaukštą. Šluota krito žemyn, mergaitė laisvuoju delnu iškart sučiupo šmaukštą, tačiau antrąjį pirmiau sugriebė tik galiukais, bet nusprendusi nepasiduoti, spėjo sugauti ir tą.
Marlena krito ant nugaros. Varnė pametė kritimų skaičių, tačiau buvo tikra, jog aukščio baimė po šios užduoties tik dar padidės. Žemė nepasitiko džiugu apkabinimu - per visą nugaros juostą nuvilnijo skausmas. Auksė pasuko galvą į kairę bei atvėrė delną - auksinis. Širdis daužėsi smarkiau, negi ji susimovė? Pasisuko į dešinę - šiame delne zvimbė sidabrinis. Varniukė sunkiai atsistojo bei iškėlė abu šmaikštus į dangų. Kodėl aš rodau abu, jei reikia vieno? Ai, nesvarbu. Tu padarei tai. Tu padarei, Aukse.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Grifiukė dar kelias sekundes niurzgėjo dėl nepastebimai pamestų akinių, tada nėrė į pavojaus zoną, tikėdamasi pastebėti sidabrinį šmaukštą. Ji įtempė klausą ir, nors ir jau su nebe pačią geriausią, rega, bet vis tiek stengėsi kažką pastebėti.
– Nagi... Nagi... – mergaičiukė drąsino save, be perstojo dairydamasi aplink.
Į ją eilinį sykį atskriejo medžio šaka, bet šį kartą Elridė lengvai išsisuko. Grifei ėmė atrodyti, kad labai ilgai gaišo laiką ir privalo susiimti, kitaip bus blogai ir pralaimės, o to, aišku, nenorėjo. O ir medžio šakos po daugybės smūgių ir išsisukimų nebeatrodė tokios baisios. Išsisukti nuo jų nebuvo taip tragiškai sunku kaip nuo akhamanų, nors mergina jau buvo išsekusi, galvoje nuo įtampos tvyrojo chaosas, o dar tos snaigės... Tikrai! Žaliaakė buvo tokia susikaupusi ties užduotimi ir pavojumi, kad visai pamiršo, jog sninga. O visgi žiemą mergina pastaruoju metu pamėgo, tad nuotaika šiek tiek pakilo.
– Naaagi, – kiek entuziastingiau ištarusi tą patį žodį mergina nėrė pro medžius, ignoruodama jų šakas, nors ir viena per plaukelį nenudyrė jai odos, o tada – tik spėk pamatyti! Zvimbiantis it širšė kamuoliukas praskrido tiesiai prieš nosį.
Taikinys užfiksuotas, Elridė it atgijusi šovė paskui šmaukštą tikėdamasi, kad jis jau tuoj bus jos rankose. Bet, deja, ne viskas taip lengva. Sidabrinis šmaukštas buvo labai arti merginos, ji jau ėmė tiesti savo ploną ranką, kai suprato, kad tuoj atsitrenks į medžio kamieną, tad teko pamiršti bent kelioms sekundėms apie sidabrinuką ir išsisukti nuo gero susidūrimo su medžiu. Jos laimei, tą patį padarė ir šmaukštas ir dar – į tą pačią pusę, tad jo baltapūkė nepametė.
- Nepabėgsi nuo manęs...– kadangi galėjo kalbėti, Grifų Gūžtos atstovė nestokojo komentarų savo taikiniui ir vis stengėsi jį pagauti, bet, gaila, nesėkmingai.
Elridė suirzo, nes jau kelissyk pajutus pirštais lengvą sparnelių plazdėjimą, šmaukštas tyčia mesdavosi į šoną ir taip pasprukdavo nuo grifiukės, bet mergina save tramdė, kadangi suvokė, kad kuo daugiau nervinsis, tuo sunkiau bus. Susikaupk, tebūnie tai kaip treniruotėj... Bandydama save nuteikti pozityviai, ji ėmė įsivaizduoti, kad yra pas savo globėją namuose, kur dažnai praktikuodavosi įvairius burtažodžius, o ten susikaupimo reikėjo daug ir bet kokios neigiamos emocijos trokštamą pasiekti rezultatą atitolindavo.
Bet mergaičiukei teko vėl išsisukti nuo sadisto gluosnio, kadangi dėmesys buvo per daug sutelktas vien į šmaukštą ir ji tik kelias sekundes prieš beveik mirtiną smūgį pastebėjo atskriejantį medinį botagą. Elridė staigiai pakreipė šluotos kotą į viršų, kad išsisuktų, bet šaka vis tiek gerokai rėžėsi per koją ir nunešė ją šiek tiek į šoną.
– Sėkmingai... – burbtelėjusi mergina vėl ėmė dairytis, kadangi pametė savo jau ilgą laiką turėtą akiratyje šmaukštą.
O tas, tarkim, draugelis, nors ir nežinia, ar šmaukštai turi smegenis, sugalvojo iš dalyvės pasityčioti. Jis, rodos, tyčia ėmė vikriai sukiotis aplink merginos kojas. Elridė prisispraudė prie šluotos koto, nes norėjo jį pagauti, bet jai teko vėl išsisukti nuo šakos, tad bandymas buvo nesėkmingas.
Grifiukei pakilus aukščiau, nei užsimojo šaka, šmaukštas, nusprendęs, kad prie tokio agresyvaus medžio neskraidys, patraukė kito gluosnio link. Baltapūkė tik įdėmiai nužvelgė vis labiau su aplinka susiliejantį sidabrinį šmaukštą, o tada staigiai šovė paskui jį melsdamasi, kad tik nepamestų iš akiračio. Ir, savo laimei, nepametė. Kamuoliukas priskrido prie kito medžio, apsuko ratą, aišku, tą patį padarė ir jį sekdama Elridė, ir patraukė dar kito medžio link.
– Tu bandai mano kantrybę... – vydamasi šmaukštą mergina eilinį sykį suniurzgė, o tada pamatė, kaip arti ji buvo to nelemto sidabriuko. Žaliaakė staigiai ištiesė savo ranką ir kaip tik galėjo stengėsi pasiekti tą kamuoliuką, bet lengvai pasiduoti jis nežadėjo.
Dar viena šaka švystelėjo Elridei pro šoną, nors jos ir nepalietė, grifė ignoruodama tai toliau siekė savo taikinio, labiau pasilenkė, netgi ėmė kairia ranka trauktis į priekį, kad tik pasiektų tą sidabrinį kamuolėlį. Ir tada mergina pajautė stiprų smūgį nugaroje, tai buvo kaip paskatinimas prisiartinti prie šmaukšto, bet tuo pačiu didžiulis skausmas ir numatytas vakaras lovoje nejudant.
Baltapūkė paleido savo šluotą iš rankos, buvo nutėkšta šakos tolyn, bet gulėdama ant žemės tvirtai spaudė dešinįjį kumštį ir šypsojosi net negalvodama apie tai, kad tuoj pat ją užgriūti gali sunki šaka ar net visas medis.
– Aš jį turiu!