0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
   Išaušus taip ilgai kai kurių su nerimu lauktai dienai, rudeniškas oras džiugino tingiais saulės spinduliais. Šie nebuvo kaitrūs – tik maloniai glostantys akis ir kuriantys švelnios atmosferos iliuziją. Ir visgi, pilies oras buvo pertvindytas nerimastingu laukimu bei įtampa. Tiesa, šioji tikriausiai kamavo anaiptol ne visus – daugeliui tai tebuvo nepamirštamą reginį žadantis renginys.
   Atokiau nuo smalsių akių vyko paskutiniai pasiruošimai šiandienos vakarui. Pirmyn atgal siaurais takeliais zujo darbuotojai, stengdamiesi nepražiopsoti nė menkiausios smulkmenos, galinčios lemti nesėkmę. Bet likimas nenuspėjamas, tad ką atneš šioji naktis, buvo paslaptis ir jiems patiems. Užtat bent jau galėjo pasirūpinto, kad jo smūgiai būtų kaip galima švelnesni.
   Jų pastangomis uždraustojo miško  užuoglaudoje išdygo savotiškai šiurpus statinys. Priminė jis kiek senovišką, apgriuvusią ir nelabai pasitikėjimą keliančios gotiškos architektūrinės struktūros šventyklą, kurios bet kuri siena, regis, galėjo imti ir išgriūti vien nuo smarkesnio kvėptelėjimo. Bet taip galėjo tik pasirodyti, mat nepaisant visko, buvo jos ganėtinai tvirtos. Viena šoninė ir ilgiausia siena, susirinkusių stebėtojų patogumui, buvo užburta, kad žvelgiant iš išorės atrodytų tarsi perregimas stiklas ir jie galėtų matyti, kas vyksta viduje, o štai esantiesiems viduje išorės vaizdas liktų neatskleistas. Nemažoje laukymėje, kurioje visa tai stovėjo, buvo dar ir besivaržantiems dalyviams skirta palapinė, kurioje laukė nenumatytiems atvejams pasirengęs personalas, taip pat ir žiūrovams iškeltos tribūnos, su nuo vėjo saugančiomis užuodangomis – visgi naktis laukė netrumpa.

   Laikrodžio rodyklėms artėjant vienuoliktos valandos link, miško apsupta laukymė pamažu pilnėjo. Žiūrovai kelią skynėsi jiems tarp medžių padarytu taku, na, o čempionai paskutines minutes skaičiavo vėjo taršomoje palapinėje, kur pagaliau buvo sudarkytas gandų šydas ir atskleista visa užduotis. Laiko apsiprast su mintimis jiems nebeliko, kadangi vos išmušus vienuoliktai čempionai vienas paskui kitą buvo suleisti į sutemose skendinčią šventyklą. Sunkios durys užsitrenkė jiems už nugarų ir pirmoji užduotis prasidėjo.

Pirmoji užduotis

   Uždraustojo miško laukymėje stūksanti šventykla – ne šiaip visų užmirštas praėjusių amžių palikimas. Po jos stogu gyvena gausybė akhamanų – šlykščios išvaizdos, gleivėtų, kuprotų, kiek senoles primenančių būtybių, kurios labiau už viską trokšta būti išvestos pašokti, o kad pasiektų savo troškimus, taip pat nevengiančių pasitelkti žiaurius būdus aukoms kontroliuoti. Tačiau yra vienas bet – paprastai savo partnerius šios būtybės nušokdina negyvai. Patekę vidun, čempionai turi pasitelkti visą savo išmonę, gudrumą ir magiškuosius gebėjimus, kad ištvertų šių būtybių draugiją iki pat pirmųjų saulės spindulių mirtinai neišsekę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Auksė su jauduliu laukė lemtingosios nakties. Visgi, nebuvo tikra ar ją plūdo adrenalinas, ar pavėluotai sėlinti nusprendusi panika.
Prisikaišiojusi visą rinkinį buteliukų su tuo pačiu, energijos papildymo poveikį turinčiu eliksyru, po visas kelnių ir megztiniu kišenes, ji tikėjo, kad jie nesuduš bei bent šiek tiek pasitarnaus užduotyje. Paskutinės laikrodžio minutes tiksėjo iki pragariškos nakties pradžios. Miško apsuptoje laukymėje mergaitė trainiojosi jau gerą valandą - jautėsi kupina jėgų - naktį prieš sugebėjo net gerai išsimiegoti. Lazdelės Marlena nenulaikė vienoje rankoje - vis permesdavo iš vienos į kitą, it žaidimą žaisdavo dėl tos nervinės įtampos.
Lygiai vienuolika. Varnė giliai įkvėpė. Išgirdus pilną užduotį ir lėkdama bėgte tiesiai į šventyklą, dviems minutėms pasidavė baimė. Galvą užplūdo klausimai apie mirtį ir kitokias baisybes. Įlėkus į vidų buvo tamsiau negu požemiuose ar Uždraustajame miške viduržiemio naktį. Hale papurtė galvą. Kvėpavimas iš baimės padažnėjo, rankos pradėjo drebėti.
- Lumos! - drebančiu balsu, neužtikrintai tarstelėjo. Silpna švieselė pasirodė ties lazdelės galiuku, nors vis tiek beveik niekuo nepadėjo. Ji giliai įkvėpė. Vienoje kišenėje suskambo buteliukas ir mergaitė savanaudiškai išsišiepė. Nesvarbu, kad neturėjo visiško plano. Tuo momentu to užteko.
Už nugaros kažkas krebžtelėjo, tarsi per sieną perbraukė nagais. Auksė apsisuko, mosikavo ranka, kurioje turėjo lazdelę, bet vis tiek nieko nepamatė. Pasigirdo juokas iš kitos pusės. Marlena pradėjo iš lėto judėti tos pusės link. Tiesiai prieš ją iššoko persikreipusi, už pačią mergaitę mažesnė... Senė? Šių padarų varnė nebuvo mačiusi anksčiau, bet girdėjo gandų apie gebėjimą nuvaryti nuo kojų iki mirties.
Hale pradėjo trauktis atgal, akhamana iš paskos. Prilipo prie dalyvės taip, kad truko poros centimetrų ir susiliestų. Būtybė vėl nusijuokė. Keistas dvokas pasklido iš nasrų. Na, ji nebuvo tikra, ar nasrų, bet šių žabtų burna vadinti nedrįso. Auksė skaudžiai nugara atsitrenkė į vieną iš sienų. Senė tik sukikeno ir prisišliejo arčiau. Jos akis patraukė švieselė mergaitės lazdelės gale. Savo ilgais pirštais akhamana norėjo ją čiupti, bet paskutinę akimirką persigalvojo. Čiupo varnę už kito riešo ir stipriai timptelėjusi nusitempė kažkur gylyn.
Skaudėjo beprotiškai. Visąlaik, kol buvo tempiama iš paskos, Marlena mąstė, ar ta senė nenorėjo paprasčiausiai sutrupinti vargšo riešo į trupinius. Būtybė paleido mergaitę kitoje patalpoje - čia buvo erdvu, stovėjo dvi kėdės, stalas ir daugybė degusių žvakių. Jos buvo įvairių spalvų, o kambarys apšviestas labiau, nors ir tvyrojo prieblanda.
- Nox, - panaikino kerus, tačiau lazdelės nepaslėpė. Hale ruošėsi atsikvėpti, bet toji kikentoja buvo dingusi. Visgi, ji to nepastebėjo. Dalyvę užbūrė sienų grožis, atrodė, jog viskas tapyta prieš šimtus metų. Kaip užkerėta mergaitė spoksojo į sienas, kol išgirdo murmesius. Atsisukusi išpūtė akis - į ją pirštais badė ir kažką sau laimingos murmėjo keturios, oi, ne, penkios akhamanos! Auksė giliai įkvėpė ir vėl. Taip darys daug kartų šiąnakt, ji tai jautė. Mergaitė iš kelnių kišenės išsitraukė buteliuką, atidarė, kamštį numetė į šalį, išgėrė viską iki dugno ir nusibraukusi likučius nuo lūpų, paleido buteliuką į sieną.
- Metas pašokti, - kilstelėjo antakius būtybėms, nenumanydama, ką jos buvo jai suplanavusios. Dvi iš penkių šoko tiesiai į ją, viena savo baisiais pirštais apsivijo kaklą, kita - pradėjo sukti mergaitės plaukus aplink pirštą. Hale širdis pradėjo plakti dažniau, plūdo jėgos. Ji spyrė būtybei, glosčiusiai kaklą ir gerokai tvojo žaidusiai su plaukais. Abi atšlijo bei stebėjo dalyvę iš saugaus atstumo. Visgi, viena piktai šypsojosi, nors Auksė tai pavadintų visišku pabaisos nasrų demonstravimu.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Elridė giliai kvėpavo ir kaupėsi momentui, kai teks dingti iš palapinės ir išbandyti savo jėgas. Ji bijojo, nors jau nebe taip stipriai kaip tada, kai sužinojo, kad pateko į tokią tragediją. Iš tikrųjų mergaitę labiau kankino ilgesys nei kažkokia neaiški baimė, kadangi jai atrodė, jog jei žinotų, kad kažkur yra jos mama ir kad po visko ji ją galės pamatyti, viskas būtų visai kitaip. Nors, kai pagaliau teko keliauti iš palapinės, įtampa ėmė augti ir maišytis su kitais jausmais. Mergaitė paskubomis ėjo šventyklos link, dar užmesdama akį į tolėliau esančius žmones. Ji ieškojo tų, kuriuos pažinojo, nors tokių minioje buvo vos keli. Deja, Elridė nepastebėjo nei vieno ir turėjo viską užmiršti, kadangi užduotis prasidėjo.
Tamsa iškart įbaugino grifę, kadangi šios mergina bijojo, na, tiksliau ne tamsos, o to jausmo, kad negali nieko regėti. Žaliaakė nužvelgė kitą dalyvę, kad ir kaip prastai ją matė dėl blausios švieselės sklindančios nuo burtų lazdelės, tačiau nusprendė, kad pati to nedarys, kadangi bus lengviau pastebima, ir tiesiog kelias sekundes stebėjo, kaip ši dingsta. Aišku, nebent tos būtybės puikiai mato tamsoje, tada grifės toks elgesys neturėjo kažkokios geros reikšmės jai, bet, deja, Elridė daug apie tuos padarus nežinojo ir dėl to kaltinti galėjo tik save.
Baltapūkė stipriai suspaudė burtų lazdelę – tai buvo vienintelis dalykas, kuris teikė jai kažkokios vilties tuo metu, ir neskubėdama patraukė kažkur gilyn į tamsą. Mergaitė girdėjo krebždesius, visą laiką jautėsi, lyg ją kažkas stebėtų. Tuomet pasigirdo juokas, kuris privertė ją stipriai sučiaupti lūpas ir sustoti. Elridė stengėsi susigaudyti, iš kur sklinda tas garsas - kadangi buvo tamsu, ji kraipė galvą ir atidžiai klausėsi, tačiau nieko gero nepešė, ir tada ją pasiekė klaikus jausmas, kad už jos yra tikrai bent viena būtybė, kuri troško pasilinksmint. Nugurkusi seiles, susikaupusias burnoje, ir pajutusi kažkieno prisilietimą grifė staigiai atsispyrė ir leidosi bėgti į priekį, bet atsitrenkė į dar vieną būtybę.
– Velnias... – tylus žodelis išsprūdo jai iš burnos. Išsigandusi ir pamiršusi visiškai visus savo burtažodžius mergaitė atsitraukė nuo abiejų būtybių, o tada vos vos šyptelėjo. Jai tereikėjo susikaupti, sugrąžinti į smegeninę visą informaciją apie jai spėjusį patikti burtažodį, o toliau – kaip bus, taip.
Stipriai spaudžiama lazdelė pakilo ir Elridės lūpos sujudėjo:
Aguamenti, – nors burtažodį ji ištarė tyliai, bet, rodės, kad jį galėjo išgirsti visi, kas buvo toje šventykloje. Iš burtų lazdelės pasileido gan stipri vandens srovė, kiek geresnė, nei merginai pavykdavo treniruojantis, tačiau, aišku, ji to nesuprato, kadangi visiškai nieko nematė. Nežinia, kaip panelytė dar neparkrito ant žemės, kai už kažko užkliuvo...
Pamosavusi lazdele į puses, kur jai atrodė, kad yra tos būtybės, Elridė įsiminė, į kurią pusę gali bėgti ir neatsitrenkti į sieną, tad būtent ten ir pasileido. Pro jos rankas praslydo susiraukšlėjusi ir šlapia ranka, baltapūkė suvokė, kad pataikė į bent jau vieną neaiškų gyvį, kas ją pradžiugino. Kelis metrus pabėgėjusi ji pastebėjo, kad kitose vietose yra žvakės, tad nebereikės taip jaudintis dėl to, kad nieko nemato, nors apšvietimas ir nebuvo tobulas.
Ir tada ji išvydo patalpą, kurioje jau buvo žmogus – lygiai ta pati mergina, kurią ji neseniai matė su šviečiančia burtų lazdele. Ir ji, rodos, gynėsi nuo tų baisių būtybių. Tai buvo pirmas kartas, kai Elridė išvydo jas, o jos reakcija buvo labai paprasta:
– Šlykštalai... – pasakiusi tai garsiau, nei tikėjosi, rodos, ji atkreipė ten esančių pabaisų dėmesį, o dar, prie viso to, išgirdo, kad link jos artinosi garsus juokas iš už nugaros.
Grifė nieko nelaukusi įbėgo į minėtąją patalpą ir atliko puikiai įsimintą judesį su lazdele.
Aguamenti! – garsiai surikusi mergaitė plačiai išsišiepė, kadangi vanduo keliavo tiesiai ant šokančių būtybių ir... kitos dalyvės.
Baltapūkės šypsena dingo, nors, rodos, atkrapštyti nuo nepažįstamos merginos pabaisas pavyko.  Nuotaiką gadino bandymai įsivaizduoti, kokia bus šios reakcija po netikėtų maudynių miniatiūriniame cunamyje. Juo labiau, kokios reakcijos teks laukti iš tų bjaurių senučių, kurios, jei atvirai, labai priminė Elridės įsivaizduojamas vaikystėj raganas.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Pažadų reikia laikytis. Deja, tačiau dažniausiai tai būna be proto sunku. O juk pažadėjo Igoriui pabandyti nesinervuoti.
Anksti ryte pabudusi švilpiukė nežinojo ką daryti, mat iki vakaro buvo dar daugybė laiko. Pasitreniravo, pavartė knygas, tačiau nieko gero nesuradus, nuėjo snūstelėti. Nors naktį laikė miego metu, tačiau organizatoriams kažkodėl tai pasirodė atvirkščiai. Na ką gi, jeigu nori dalyvauti, reiks kažką paaukoti. Pavyzdžiui, miego rėžimą.
Atsikėlė taipogi per anksti, tad girdėjo mokinių spėliojimus ir jautė sujudimą Hogvartse. Vos trys žmonės, o toks sujudimas! Lyg kokios kvidičo varžybos ir patiems reikėtų dalyvauti. Buvo sunku suprasti, jog švilpiai iš jos tikisi geros vietos ar net pergalės, kuomet Alder galvojo, jog į Turnyrą patekti neturėjo. Bet Taurė juk turėjo iš ko rinktis, tiesa?
Šiltai apsirengė ir susirišo plaukus, o tuomet patraukė link jau paskelbtos užduoties vietos - uždraustojo miško. Su savimi turėjo tik lazdelę, jokių augalų ar eliksyrų nebuvo sugalvojusi pasiimti, nors paskutinę minutę dingtelėjo į galvą atsinešti kokį nors buteliuką, pavogtą iš gausios von Sjuardo kolekcijos, paliktos Hogvartse (mergaitė bent jau spėjo, kad paliko, kadangi klausimas ar šitiek turto buvo galima išsivešti). Na, jei tik Lizertas jos neištuštino, kuomet profesoriavo.
Lauke buvo šalta, tačiau galėjai jausti kylančią įtampą. Palapinėje tiksintis laikrodis rodė be penkių minučių vienuoliktą, o Alder bandė suskaičiuoti kiek laiko reikės ištverti tą užduotį - rudens lygiadienio dar nebuvo, vadinasi, tamsu apie vienuolika su puse valandos. Saulė nusileidusi jau prieš kurį laiką, taigi... Greičiausiai apie aštuonias valandas. Pala ką? Aštuonias valandas? Tikrai aštuonais? Ne šešias ar tris? Kodėl nesugalvojo turnyro rengti pavasarį, kuomet saulė šviečia ilgiau?
Trys minutės. Protego. Lumos. Ko man dar prireiks? Penkiolikmetė pažvelgė į savo priešininkes. Kodėl aš turbūt žemiausia iš mūsų trijų? Ai, koks skirtumas? Svarbu ne ūgis, o smūgis! Nenorom dingtelėjo mintis, jog taip ir neišmoko to smūgio duoti.
Tiksėjo paskutinės sekundės, o šalimais esanti šventykla atrodė taip baugiai, lyg tuojau pat sugriūtų. Bet tai tikrai nebuvo pats šiurpiausias dalykas. Nebūtų buvę nieko įdomaus, jeigu dalyves tiesiog sutraiškytų plytos. Žmonės norėjo įdomios kovos. Juk dėl to čia visi susirinko, tiesa? Na, gal dėl noro palaikyti. Šventyklos viduje buvo kažkas, kas tikrai galėjo nugalabyti, tačiau Alder nė neįsivaizdavo kas.
Paskutinės sekundės. Juk ir jos bijo, tiesa? Iškvėpusi orą švilpiukė nusišypsojo ir laikrodžio dūžiai paskelbė pirmosios užduoties pradžią. Bandydama kuo mažiau drebinti kinkas, išėjo iš palapinės, tačiau nespėjo minioje surasti pažįstamų švilpių veidų, nes šventykla buvo visai šalia. Stipriai suspaudusi lazdelę, mokinė įėjo į baugiai atrodantį pastatą. Sunkios durys tuojau pat užsivėrė, tačiau susilaikė neatsigręžusi į jas pažiūrėti - padarai galėjo pulti bet kada.
Reikėjo kažką daryti, tačiau ką - nežinia. Buvo aišku, jog čia kažkas yra. Ar tie padarai gerai mato? O gal girdi? Užuodžia?
Tamsoje sužibo akys. Daugybė akių. Mergaitė lėtai judėjo link sienos, kadangi tuomet niekas negalėtų užpulti iš nugaros. Jeigu padarų akis matė net žmogus, vadinasi, greičiausiai jie mato ją. Reikėjo kažkaip pasielgti. Paleisti kerus. Tačiau kokius?
- Lumos,- padarams artėjant aiškiai ištarė burtažodį ir iš lazdelės galiuko pasklido mėlyna šviesa, apšvietusi tas būtybes.
Švilpė vos nesuriko jas pamačius - žinojo, kad yra stebima, tad nenorėjo pasirodyti baile, kokia vis dėl to iš tikro buvo. Kuprotos, šlykščios, baisesnės nei ta senė, kuria apsimetė karalienė, norėdama nužudyti Snieguolę. Gleivėtos... Brrr, plaukai šiaušėsi vien pažiūrėjus į jas.
Galvoti, bet ne per daug... Kas jos? Stebėdama lėtai besiartinančias gleivėtas būtybes, bandė prisiminti. O tos nebuvo tokios lėtos, arba laikas tiesiog bėgo kitaip. Ilgus gleivėtus pirštus jau tiesė link Alder.
-Nox,- sušnabždėjo prisiminus, jog paskui matys prastai, o kova galėjo užsitęsti net iki ryto.- Protego!
Pirmieji į galvą šovę kerai buvo būtent tie, kuriuos taip įnirtingai treniravosi. Išburtas skydas atmušė būtybių nagus, tačiau ilgai skydo neišlaikė - buvo per daug išsigandusi. Nuo senių sklido šlykštus dvokas, daug stipresnis, nei tuomet, kai Akro kažkada sugalvojo, jog dėžutės ribas reikia praplėsti. Kojos drebėjo, tačiau reikėjo kažką daryti. Viskas ką sugalvojo - bėgti.
Būtybės puolė ant jos lyg kokie alkani grifai, pamatę safaryje nugaišusią gazelę.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Auksė stebėjo tą būrį baidyklių. Atrodė, jos rezgė planą ar bent jau taip jų murmesius suprato ji. Apčiuopusi vieną vienintelę laisvą kišenę, mergaitė paslėpė lazdelę. Vos tik tai spėjo padaryti, būtybė šoko visa savo jėga tiesiai ant varnės kūno, nuversdama ant žemės. Gerai buvo bent tai, jog krito ant nugaros, o šonai su eliksyrų atsargomis išgyveno. Bent jau Marlena vylėsi, kad tas gėralas neišsiliejo ant drabužių.
Ta prietema turėjo migdyti, tačiau vienas buteliukas vis dar veikė - širdis daužėsi sparčiau nei visados, po visą kūną varinėjo itin daug azarto arba kitaip - energijos. Mergaitė gulėjo ant šalto bei kieto grindinio. Spoksojo į viršų, bandė kaži ką įžvelgti prietemoje, blausioje žvakių šviesoje. Ta nelemta akhamana, nuvertusi varnę žemėn, spoksojo savo tuščiomis ir baisiai mažomis akutėmis palinkusi tiesiai prieš jos veidą. Mergaitę nukrėtė šiurpuliukų banga.
Po kažkiek minučių, turbūt kokių maksimum penkių, Auksė trenkė per vėsų būtybės veidą - ši tik surėkė kažką į veidą atvėpusi nasrus, iš kurių sklido itin gerai pastebima smarvė. Bet ji atšlijo. Džiaugdamasi bent tokiu laimėjimu, Marlena lėtai atsisėdo - baisiai suskaudo nugarą. Dvi akhamanos priešais, prie išėjimo kikeno (bandė suprasti iš keistokų garsų), viena, kiek toliau, trynėsi savo vargšą žandelį ir akimis dorojo mergaitę, o kitų dviejų nesimatė. Varnė atsistojo.
Vos spėjus pakelti sėdynę, viena būtybė greitai ją apsuko, kita stvėrė už rankų, tiksliau - riešų, bei pradėjo sukti mergaitę tai pirmyn, tai atgal. Pasirodė, kitos kažką stūgavo kaip pritariančios dalyvės. Turbūt Hale vaidenosi garsai, juk eliksyras galėjo turėti šalutinį poveikį. Na, nepasidomėjo. Dabar buvo gan vėlu apie tai galvoti.
Akhamana greitu žingsniu užtampė čempionę nuo vieno kambario galo iki kito, šokdino į aukštį, suko ratais, kad prarastų orientaciją ir dar visaip vargino. Kai atrodė, jog net gėralas nebepadėjo, iš pirmosios būtybės ją vargais negalais atlupo kita ir pradėjo šokdinti savaip. Dabar Marlena galėjo pasidžiaugti, jog ši pabaisa nebandė sutrupinti riešų - šįkart spaudė delnus ir pirštus. Tiek priverstinis rankų sukabinimas, tiek patys žingsniai priminė itin greitą pramoginio, jei ji neklydo, šokio versiją. Kažkas galvoje sukuždėjo, kad žiobarai tai vadindavo lėtu valsu. Na, šis tikrai lėto nepriminė. Auksė duso. Ji nespėjo kvėpuoti, diegė šoną. Būtybė tik nusijuokė ir apsukusi dešimtį kartų varnę po ranka, paleido norėdama, kad ši tėkštųsi į sieną ar nuverstų porą žvakių.
Viskas lingavo į šalis, nors jai tai nerūpėjo. Marlena stovėjo stabiliai, nejudėjo - gaudė ir į plaučius traukė orą. Ketveriukė pabaisų tarsi saugojo išėjimą bei stebėjo mergaitę - testavo akimis. Šįkart prišliejo kita, jau trečioji. Kišosi į asmeninę varnės erdvę - grūdo savo baisią galvą, tiksliau - veidą, kuo arčiau mergaitės veidelio.
Hale norėjo kažko įdomesnio: kovos dėl grobio tarp pačių būtybių (ir taip buvo aišku, kas tas grobis) ar bent kokių muštynių, o dabar vien šokiai. Trečiajai suspaudus vieną jos delną ir, kai jau siekė antrojo, šliūkštelėjo vanduo, iš niekur. Tarsi kas būtų atšliaužęs specialiai užpilti kibiro lietaus vandens.
Akhamanos baisiai suspiegė, net ausyse suskaudo. Visos susibėgo į krūvą ir rėkė kaip pašėlusios. Per visą tą šokimą Auksė gerokai sukaito, tad vėsuma gan atgaivino. Ji pakėlė akis išėjimo link - norėjo bėgti iš patalpos kuo greičiau ir kuo toliau. Marlena išvydo kitą dalyvę. Neprisiminė tiksliai, iš kurio ji buvo koledžo, nors varnei tai nerūpėjo. Hale pradėjo tyliai palei sieną sliūkinti išėjimo link, kol tie velnio pamesti padarai neatsipeikėjo. Visgi, pamažu būtybės akutėmis jau žvalgėsi kaltininkų ir tai nežadėjo nieko gero. Auksė stabtelėjo šalia kitos merginos. Viena akhamana surėkė atverdama žabtus, o jai tai pasirodė kaip švelnus įspėjimas.
- Bėgam! - spėjo suklykti visa gerkle merginai, pati pradėjusi bėgti į visišką tamsą. Pirštais bandė siekti sienų, kažko lygaus ir pastovaus. Besidaužiusi varnės širdis vylėsi, kad ją sekė ne tik akhamanų pulkas, bet ir jai pagelbėjusi mergina. Nors per ją tapo visa šlapia, tai dabar atrodė mažiausia problema.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Mergaitė stypsojo su baime, o tada ausis perrėžė stingdantis klyksmas. Elridė pajautė jį, pajautė ne tik savo ausimis, bet visu kūnu. Nugara nuėjo pagaugai, per galvą, lyg didžiulis kūjis, trinktelėjo silpnumas, baimė ėmė kirsti kojas. Viskas atrodė ne taip blogai iki po to klyksmo. Dabar jis lyg hipnotizuojanti giesmė ją susilpnino ir privertė pasimesti. Baltapūkė visą laiką žiūrėjo į vieną tašką, ji buvo tokia išsigandusi, kad per plauką neišmetė burtų lazdelės.
Klyksmas pasikartojo. Per kūną vėl perbėgo šiurpuliukai, grifė pagaliau atkreipė dėmesį į kitą žmogų ir susivokė, kas vyksta.
– Merlino barzda!.. – spėjusi surikti mergaitė puolė paskui kitą dalyvę iš paskos – kažkur gilyn į tamsą.
Elridė tiksliai nenutuokė, kodėl taip pasielgė, kadangi viduje turėjo aiškią mintį, kad ją imsis vytis nebe kelios, o minia monstrių. Gal panelytė turėjo ne tik grifiškų savybių? Nežinia, kaip po tokio veiksmo reaguos teisėjai, bet, aišku, kai Elridė bėgo, galvoje buvo visai kita kas. Jei rimtai, tai jos galva buvo visiškai tuščia, širdis daužėsi kaip patrakusi, ji nematė, kur bėga, keliai linko, rankos drebėjo... Spaudžiama burtų lazdelė bet kada galėjo iškristi, tačiau tai vis tiek nestabdė vyresnėlės, ją sustabdė tik dar vienas klyksmas visiškoje tamsoje. Žaliaakė staiga suvokė, jog balso savininkė buvo visai prieš ją, o širdis nusirito į ir taip iš baimės apsunkusius kulnus.
Baltapūkė buvo gerai įsibėgėjusi – apsisukti ir dumt kažkur kitur nespėjo, tad atsitrenkė į šlykščią senę ir staigiai žengtelėjo žingsnį atgal, o ši patenkinta, nors jos kūno vietos, kurios nežinia, ar sugebėtum pavadinti veidu, išraiškos Elridė nematė, kadangi buvo tamsu, čiupo jai už dešiniojo riešo ir trūktelėjo dar arčiau.
Mergaitė bandė priešintis, tvirtai spaudė rankoje burtų lazdelę, apsidairė, norėdama pamatyti dalyvę, kurią išgelbėjo, tačiau matė tik tamsą. Jai besimuistant nukrito akiniai ir mergiotė supyko ant savęs. Akhamana stipriai laikė jos ranką ir nežadėjo paleisti, bet Elridė, aišku, lengvai pasiduoti negalėjo ir vijo tolyn mintis, kad bet kurią sekundę atlėks dar daugiau tų baisių būtybių. Žmonių rasės atstovė muistėsi, atsilošė atgal, įsiremdama kojomis ir laisvąja ranka užsiėmus už pagriebtosios, tačiau nepagalvojo, kad ta šlykštynė turėjo proto ir galėjo ją tiesiog paleisti, ką ir padarė. Grifė tėškėsi ant plačiosios, kairioji ranka prislėgė akinius, dešinioji paleido burtų lazdelę. Žaliaakė suvokė, kad šansas, jog akiniai bus nesulūžę, buvo mažas, todėl staigiai apgraibom tamsoje ėmė ieškoti burtų lazdelės.
Elridė lazdelę užčiuopė, spėjo ją suimti, kai už šonų pagriebė rankos ir pasigirdo ne vienos būtybės juokas. Mergina nespėjo priešintis, kai ją jau tempė kažkur, nė nepastatytą ant kojų, bet trumpas poilsis, jos manymu, nepakenks, kadangi nuo kritimo skaudėjo sėdimąją ir išsekimo lygis buvo aukštas. Labai.
Grifė apsvarstė visus savo galimus veiksmus, stipriau suspaudė burtų lazdelę ir metėsi į priekį tikėdamasi, kad jai pavyks ištrūkti nuo rankų, apsivyniojusių jos kūną, bet, deja. Pasigirdo garsus juokas, plaštakos nepaleido baltapūkės, o ši įpyko, kaip prieš kelis metus pykdavo ant viso pasaulio. Mergaitės akys užsidegė, ji nebenorėjo būti toje prakeiktoje vietoje, atrodė, kad praėjo nežinia kiek laiko ir viskas turėtų baigtis.
– DINKIT NUO MANĘS JŪS SUKNISTOS ŠLYKŠTYNĖS, – Elridė ėmė klykti, rodos, ne blogiau už pačias pagrobėjas.
Akivaizdu, šios to nesitikėjo, tad gniaužtai atsileido, nors, rodos, iki patalpos, iš kurios grifė taip neseniai išbėgo, buvo keli metrai. Pasinaudojusi proga vyresnėlė šoko į priekį ir pasileido koridoriumi tolyn.
– SUKNISTOS RAGANOS, GADINAT MAN VISKĄ, – keikdama šlykščias būtybes mergina suvokė, kaip stipriai yra pavargusi.
Bėgti jai nebesisekė, iškart ėmė dusulys, grifė norėjo gerti ir miego. Nieko nelaukusi ji suspaudė burtų lazdelę dar stipriau, sustojo ir patogiai ją iškėlė.
Aguamenti!, – aiškiai surikusi burtažodį mergaitė žinojo, kad šis jai pavyks, kadangi galvoje buvo tik jis. O tada, kai atrodė, kad gera vandens banga turėjo pristabdyti būtybes, Elridė pakartojo burtažodį, tik šį kartą srovė buvo silpna ir panaudota ne apsiginti, o atsigaivinti. Elridė godžiai nugurkė vandenį ir pasijautė per vieną šimtąją procento geriau.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Gaila, bet Elridė atsigaivino, bet poilsio negavo. Klykiančios ir šlapios akhamanos vėl ją ėmė pulti, per plaukelį neišmušė burtų lazdelės iš rankų, o mergaitė negalėjo matyti, kur ir kiek jų yra, ji tik juto kiekvieną šiurkštų prisilietimą ir vis labiau niršo, kadangi būti liečiamai jai nepatiko.
Būtybės vėl tempė grifę į patalpą, kurioje turbūt norėjo pasilinksminti, o mergaičiukė nebepajėgė apsiginti. Nors ir nieko nematė, ji bandė smūgiuoti, tačiau akhamanos it nujausdamos buvo tvirtai sugniaužusios jos riešus. Tad nei smogsi, nei lazdele tinkamai mostelėsi.
Pagaliau išvydusi šviesą mergaičiukė klastingai šyptelėjo. Dabar ji matė bent siluetus tų šlykštynių, tad pataikyti į bent kažkurią būtybę buvo daugiau šansų. Kai tik jos ją paleis, kai tik jos nustos gniaužti jos rankas... Elridė pasimuistė, nors ir bergždžiai. Tegu tik paleidžia.
Spaudžiamas rankas, riešus ir kitas kūno dalis skaudėjo, tačiau jos galvoje bandė kurtis tik koks nors pabėgimo planas. Deja, nuo nuovargio burtažodžiai iš galvos buvo išgaravę ir prie viso to – suurzgė jos pilvas prašydamas valgyti.
Elridė buvo stumdoma, akhamanos toliau kabinėjosi prie jos, draskė, juokėsi, darė nesuvokiamus dalykus, kadangi „šokiu" to mergina negalėjo pavadinti. Tada kelios atsitraukė, pasiliko vos dvi būtybės, kurios ėmė „šokti“. Mergaičiukei tai pasirodė kiek juokinga, ji nesuvokė, kaip kažkas gali šokti be muzikos, juo labiau, kad tai buvo ne koks šokis, o žmogaus tampymas į vieną, ar kitą pusę, bet pažvelgusi į artimiausią pabaisą susimąstė, kad kartais nuo vienatvės taip gali nutikti.
– Kokios jūs šlykščios... – vis dar pikta ir išsekusi mergaitė tvirčiau suspaudė burtų lazdelę ir žvilgtelėjo į už jos esančią pabaisą, reikėjo kažką daryti ir greitai...
Baltapūkė stipriai trenkė alkūne už jos stovinčiai akhamanai, kadangi kairioji ranka buvo šiek tiek laisvesnė, pasigirdo klyksmas, jos riešai visiškai atlaisvėjo, mergaitė vėl šoko į priekį, kad tik galėtų dingti iš tos patalpos, bet prie išėjimo buvo dar viena siaubūnė. Ji griebė bėgančiai paauglei už rankos ir išleido kažkokį neaiškų garsą. Elridė trūktelėjo savo ranką bandydama ištrūkti. Pilvas vėl suurzgė. Žaliaakė ėmė svarstyti, kiek laiko liko iki pabaigos arba momento, kai ji mirs. Nesinorėjo apie tai galvoti, ji nenorėjo to pripažinti, bet sąmonėje švytavo įvairios nemalonios mintys, mat viskas čia dėliojosi jai taip nepalankiai. Iš tikrųjų, o kas, jei mergaitei nepasiseks jau pirmoje užduotyje? Ar Grifų Gūžtos mokinukai gedės jos, ar keiks kaip nevykėlę burtininkę? Ne... Nevykusia būti ji nenorėjo, visą laiką nuo to bėgo ir stengėsi nesusimauti, tad ir šį kartą jai reikia pasistengti.
Ji dar kartą iš visų jėgų trūktelėjo savo ranką ir ištrūko. Šventykloje nuaidėjo kraupiai pergalingas juokas ir buvo jis pačios vyresnėlės. Ji pasileido į kitą šventyklos pusę, ten, kur dar nebuvo bėgusi, ieškodama kažkokio užkampio, kuriame galėtų apsiginti ir atsikvėpti. Tik nežinia, ar toks buvo, kai, rodos, kiekviename užkampyje krebždėjo akhamanos, kurios norėjo porininkų šokiams.
Elridė gaudė kvapą, stengėsi nesustoti ir nepasiduoti, bet buvo labai sunku. Atrodė, kad jau tuoj nukris ant žemės ir nebeturės jėgų net įkvėpti – ir iš siaubo, ir iš nuovargio. Elridė papurtė galvą, ištiesė ranką ir pirštais tyrinėti sieną, ieškodama kažkokio posūkio ir tikėdamasi, kad sugebės kažką padaryti. Ir kai tik pajuto, kad yra posūkis į kairę pusę, ji staigiai metėsi į šoną. Dar vienas keistas kambarėlis, jo viduryje ant stalo buvo viena vienintelė žvakė, vargiai tepadedanti ką nors geriau įžlibinti. Nors Elridė buvo be akinių, o patalpoje tvyrojo prieblanda, mergina netikėtai pastebėjo, kad kambario grindys įtrūkusios, suskilinėjusios... Elridės galvoje iškart atsirado planas. Nors ji jautėsi baisiai, sukaupė jėgas ir perbėgo į kitą patalpos pusę. Visąlaik ji atidžiai žvalgėsi, kad nepargriūtų, pastačiusi koją ant nelygių grindų ne taip... Ir būtent tada į patalpą sugužėjo šlykščiosios būtybės.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ploni gleivėti pirštai apsivijo švilpės rankas ir norėjo išplėšti lazdelę. Jeigu ją atiduosiu, čia daugiau neištversiu nei minutės.
Senės pradėjo ją tempti į skirtingas puses, lyg norėtų perplėšti per pusę. Plano reikėjo skubiai, tačiau jo nebuvo, nes planai šiaip sau nesimėto kaip kartais randami knutai Kiauliasodyje.
Senės, šlykščios, dvokiančios, gleivėtos... Negi jų nebuvo toje knygoje apie padarus, kurią skaičiau? Mėlynosios varlės, ugninės salamandros... Koks ten pavadinimas? Buvo nupieštos prie tos milžiniškos varlės!
Būtybės kišo savo snukius prie jos, o Wrena net nežinojo ką daryti su lazdele, kurią aukštai iškėlusi laikė virš galvos. Ją tempė prie altoriaus, ant kurio degė žvakės.
Ak... Akhamanos! Prisiminė pavadinimą, o netrukus prisiminusi kas jos tokios, sustingo.
- Šventoji Helga,- sušnabždėjo ir viena iš akhamanų pagriebė jos lazdelę. Kol nepametė jos iš akių, Alder griebė ant altoriaus degusią žvakę ir užtėškė karšto vaško ant ją sugriebusios būtybės. Ši cypdama ją paleido, o kitos trumpam atgniaužė pirštus. Penkiolikmetė pradėjo bėgti paskui vagilę. Kad ir kaip buvo nemalonu, šoko ant gleivėtos senės, kuri jau norėjo išslysti, tačiau mokinė užpylė karšto vaško ant jos rankos. Akhamana pradėjo šnypšti it kokia gyvatė, tačiau lazdelės nepaleido. Susiprotėjusios būtybės jau artėjo prie jų, tačiau lazdelė mergaitei buvo būtina. Sugniaužus kumštį, trenkė per vagilės ranką ir išlupo lazdelę iš gleivėtų pirštų. Burtų pagaliukas buvo visas gleivėtas, o ant švilpės drabužių - taip pat gleivių žymės.
- Nenoriu jūsų nuvilti, brangutės, tačiau esu prasta šokėja.
Atsistojo ant kojų su lazdele ir nusiteikusi labai rimtai, panaudojo Protego ir sukūrė jau stipresnį skydą. Apsidairė - šventykla iš tiesų atrodė baugiai. Tačiau pastatas negriuvo, tik gyveno daugybė tų šlykštynių, nuo kurių grindys buvo slidžios.
Kažkur netoliese girdėjosi bekovojančios kitų dviejų koledžų atstovės. Kur tiksliau -nematė, o ir nenorėjo matyti, nes tai būtų kainavę nemažai brangaus laiko.
Bjaurybė šoko ant jos, apsivijo koją pirštais ir nenorėjo paleisti. Kita šoko ir įsikibo į ranką. Penkiolikmetė mėgino jas nupurtyti, tačiau tvirtai įsikibusios į galūnes, senės net negalvojo paleisti. Mergaitė sunkiai pakėlė ranką su būtybe ir užsimojo, lyg norėtų nusviesti ją į kitą šventyklos kampą. Gleivėti pirštai atsileido, kadangi išsigando skrydžio.
Su kita buvo sudėtingiau, kadangi buvo įsikibusi į koją. Gleivėti, tačiau stiprūs pirštai buvo visur. Vieni kabinosi už megztinio, kiti vijosi apie galūnes. Kažkuri ranka stipriau truktelėjo už megztinio ir švilpė, kiek nuleidus galvą, prie savęs išvydo šiurpiai išsiviepusią marmūzę. Naujokės sėkmė baigėsi - patekusi į tos šokėjos glėbį, netrukus su ja sukosi daugybę kartų, jog net pasimetė kur yra lubos, o kur grindys. Darėsi bloga, pykino, o neatsižvelgianti į situaciją partnerė nė nemanė sustoti.
Apsisukus daugybę kartų, Wrena tiesiog sustojo. Senė to nesitikėjo ir pasileido. Apsidžiaugusi kita įsikibo ir pradėjo šokt kažkokį labai greitą šokį, kurio mokinė nesuprato, kadangi viskas vis dar sukosi. Pasauliui grįžtant į savas vėžes ir prakaitui bėgant upeliais, susivokė, jog šitaip nebus gerai ir senei norint atlikti turbūt kokį nors greitą judesį, stipriai užmynė ant kojos, spyrė į pilvą ir bandydama kuo lygiau, jog neatrodytų lyg girta, pasileido prie altoriaus. Ant jo užsiropštusi susiprotėjo, jog kažko trūksta. Lazdelė liko kažkur. Greičiausiai - akhamanos delne.
Tarp daugybės visiškai identiškų būtybių, išvydo vieną, turinčią jos lazdelę. Greičiausiai - paskutinę partnerę. Švilpė atsiduso ir pasigriebus porą žvakių, nušoko nuo altoriaus bei lyg kokia karė su geru kalaviju, bėgo į mūšio lauką. Tik tarp vienodų senių buvo sunku surasti tą, kuri turbūt net nesuprato kokį vertingą daiktą buvo pasivogusi.
Gal ir buvo stiprios bei protingos, tačiau šį kartą pasielgė labai kvailai, dėl ko Alder tik padėkojo. Akhamana sugalvojo pamojuoti lazdele, tad ją rasti buvo žymiai lengviau. Tik kliūtis - daugybė tokios pat rūšies atstovių stovėjo priešais ją, lyg norėdamos apginti vagilę. Įdomu buvo sužinoti, ar jos supranta lazdelės vertę, ar tik laiko ją niekučiu, tačiau to išsiaiškinti neteko. Švilpė labai nenorėjo lįsti į tą šokių ir mirties sūkurį, tačiau lazdelės labai reikėjo, o tai galėjo būti ir paskutinė galimybė ją pamatyti. Ką žinai, gal sulaužys ir vėliau reikės apmėtyti žvakėmis?
Nusiteikusi dar vienai kankinimų bangai (kilo klausimas kas kentės - ar Wrena, ar šokti negavusios akhamanos), raganaitė greit įbėgo į kuprotų ir nemalonių senučių būrį. Kokio velnio aš mečiau tą lapelį į Ugnies Taurę?
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Auksė nėrė į visišką tamsą. Širdis daužėsi itin greitai, veidas buvo persmelktas baimės. Ironiška, bet gal ir gerai, jog viskas vyko tamsoje. Bent jau niekas negalėjo pamatyti iš baimės išpūstų akių. Na, vylėsi, kad to nebuvo galima pamatyti per tokią tamsumą. Ji šitaip skuodė pirmyn, net užmiršo dairytis į šalis. Nors tai niekaip nepadėtų, tad galbūt taip bandė taupyti laiką, bet ką galėjai sutaupyti? Naktis greičiau nepralėks.
Marlena pamiršo apie nepažįstamąją, kol nenugirdo klyksmų. Sustojo. Ar jai pasigirdo? Ji nebuvo tikra. Išvis, šiąnakt mergaitė vengė pasitikėti bet kokiais pojūčiais. Tikėjo, kad akys galėjo apmauti su vaizduotės ir baimės pagalba, pirštai čiuopti viena, o galvoje matyti visai ką kita. Apie uoslę negalėjo nieko pasakyti - nebuvo jokio kvapo. Klausa irgi, rodėsi, kūrė netikrus garsus.
Varnė apsidairė. Ji liko vienui viena. Kažkas krebžtelėjo. Hale pasisuko dar ketvirtį. Juoduma siutino, bet dėl to negalėjo nieko padaryti. Širdis vis dar daužėsi, tačiau pamažu ji ėmė atgauti kvapą. Būtent dabar puikiai Auksė pajuto, kokia buvo šlapia. Net drebulys pasisveikino ir nenorėjo palikti, darėsi šalta. Pirmasis gėralo buteliukas po truputį baigė savo veikimą - pasijuto nuovargis, mieguistumas. Ji nusižiovavo. Tirtančiais pirštais čempionė iš vienos kišenės išsitraukė lazdelę. Ištiesė priekyje ir lėtai žengė po žingsnelį pirmyn. Nejučiomis ėmė taip spausti delne pagaliuką, kad net kelios kibirkštys pasirodė. Būtent ir trūko tik vienos švieselės - akhamana iš kaži kur šoktelėjo ant tam visiškai nepasirengusios Marlenos. Tiesa, šioji nepargriovė. Tik sugriebė už pečių, gerokai paspaudė. Tyla. Kažkas šalto čiupinėjo jos kūną. Lazdelė buvo nukreipta į grindinį, jei toks išvis egzistavo. Akimirką jai šovė beprotiška idėja:
- Lumos! - šūktelėjo ir pradėjo lazdelę makaluoti į visas puses - sukvykusi akhamana kiek atsitraukė, slėpdama savo baisų veidą. Išnaudodama šią laisvą sekundę, Hale išsitraukė antrąjį buteliuką su gėralu. Jau buvo beatsidaranti jį, tačiau būtybė spygtelėjo į veidą, o iš to netikėtumo mergaitė paleido ir lazdelę, ir buteliuką žemėn - šis sudužo, visas turinys nuėjo veltui. Būtybė pagriebė ranką, bet Auksė spėjo pasitraukti šalin bei šiaip ne taip išsisukti nuo jos. Pasilenkė ir greitai sučiupo lazdelę. Akhamana stovėjo vietoje ir spoksojo. Tai mergaitei pasirodė tarsi įspėjamasis ženklas. Deja, nuojauta pasirodė teisi.
Iš už nugaros ją sugriebė kita būtybė. Šitaip suspaudė pilvą, kad Marlena pradėjo rėkti, o dar ir tempė kažkur atgalios... Švieselė lazdelės gale priešais buvusiai ją tempusios pabaisos šeimos narei pasirodė kaip kelrodis - sekė nedidelį žiburį. Kojos slydo grindiniu, akhamana suspaudė mergaitės šonkaulius dar stipriau - dabar Marlenai nedaug trūko, kad perlaužtų lazdelę. Skausmas pasirodė toks begalinis, jog rėkė atvira gerkle. Apie aidą buvo baisu pagalvoti. Dėka galingo pabaisos rankų suspaudimo prie kūno vienas iš buvusių buteliukų sudužo - čempionė girdėjo dar garsą, pajuto nedidelį skausmą. Ji vis dar truputį drebėjo iš šalčio, o rankos artėjo prie ledo temperatūros.
Daugybė posūkių ir vingių. Ar monstrių porelė tempė mergaitę į kažkokį slaptą kambariuką ar tunelį? Ji bijojo apie tai pagalvoti. Po keletos minučių būtybė tikriausiai pavargo tempti mergaitę, nes tiesiog paleido iš savo rankų. Auksė skaudžiai krito ant grindinio. Buvo tamsu. Tas pats koridorius. Ji gulėjo ant nelygaus ir šalto grindinio, jei taip tą dangą buvo galima pavadinti. Skaudėjo šoną, o ranka nebeturėjo jėgų laikyti lazdelės. Liko vienas buteliukas. Marlena norėjo miego ir pasiduoti. Kūnas to troško, bet protas priešinosi.
- Nox, - su atodūsiu tarstelėjo iš lėto atsisėsdama. Būtybės liko netoliese, tačiau nebegalėjo gerai jos pastebėti, o Hale nematė jų. Bet nedidelė baimė liko.
Varnė susigrūdo lazdelę į kelnių kišenę, iš paskutinės slėptuvės ištraukė buteliuką. Atidarant pasigirdo garsus poškimas, mergaitė krūptelėjo. Nieko. Greitai sugėrė dideliais gurkšniais gėralą, buteliuką numetė kuo toliau - sudužo. Prisišliejusi prie sienos Marlena iš kelnių ištraukė marškinėlių kraštą ir nuo kūno nubraukė šukes. Pagal atsargius lietimus ir vaizduotę žaizdos buvo negilios ir nedidelės; galės gyventi ir nenukraujuos. Tikėjosi.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Mergaitė stipriai suspaudė burtų lazdelę. Pamačiusi tiek akhamanų ji labai išsigando. Atrodė, kad tuoj į kambarį įsiverš visos būtybės, kiek tik jų buvo prakeiktoje šventykloje. O kad šioji buvo prakeikta, tai riebus faktas. Visą kūną nukrėtė drebulys, Elridė žiūrėjo į tas šlykščias senes ir visiškai pamiršo, ką ketino daryti.
– Mes žengsime, grifai, mes žengsim į saulę,/ Į drąsą, teisybę, į taiką pasaulio... – tyliai niūniuodama savo koledžo himną, kadangi labai bijojo tų pasišiaušusių būtybių, grifė kaupė drąsą. Ji buvo sustingusi, laukė tinkamo momento, kai kažkuri senė užklius už įtrūkimo grindyse ar labai nepatogiai iškilusios plytelės. Ir tas momentas atėjo gan greitai. Susigrūdusios akhamanos puolė link merginos vieną kitą stumdydamos, tad jų netvirtus žingsnius Elridė pastebėjo puikiai.
Aguamenti, – per patalpą nuaidėjo vandens kerų burtažodis.
Didžiulė banga pataikė į pulkelį senučių, kurios buvo gerokai nublokštos atgal ir užkliuvusios už kažkokių plyšių parkrito. Nuaidėjo garsus klyksmas. Antras pulkelis sulėtėjo – jos geriau apgalvojo savo žingsnius, tačiau grifė netikėtai vėl panaudojo savo pamėgtą burtažodį:
Aguamenti! – galinga vandens srovė smogė į antrąjį pulką šlykštynių ir šios vėl sugriuvo it kėgliai. Dar kartą pasigirdo klaikus klyksmas, mergaitės oda nuėjo pagaugais, jai reikėjo naudotis proga ir sprukti, tačiau daugelis akhamanų stojosi ant savo kojų.
– Kariausim jei reiks, mes ginsime garbę,/ Kurią mūsų protėviai davė pavargę, – toliau tęsdama savo koledžo himną grifė vos vos šyptelėjo.
Tie žodžiai iš tikrųjų teikė šiokios tokios vilties ir motyvacijos, kad jai pavyks, kad ji privalo ištverti visą šią nesąmonę. Mergina dar kartą panaudojo burtažodį ir puolė per išdribusias pabaisas lauk iš patalpos. Būtent šios plano dalies ji puikiai neapgalvojo, tad nujautė, kad viskas sugrius ir ji susimaus. Elridė šoko per kelias akhamanas, tačiau šios griebė savo susiraukšlėjusiomis rankomis jai už čiurnų ir patraukė į save, ko pasekoje grifė plojosi ant žemės kaip blynas ir sukėlė didžiulį džiaugsmą baidyklėms. Kambario tylą sudraskė aštrūs keiksmai, Elridei stipriai paskaudo šonkaulius ir delnus, kuriais pasirėmė krisdama, deja, nesėkmingai. Mergina greit čiupo burtų lazdelę, kuri iškrito iš rankų, tačiau suvokė, kad nieko gero padaryti nebegalės. Skausmas užgožė jos sąmonę, baltapūkė nužvelgė savo rankas, nors dilbius dengė suplėšyta mantija, ant delnų puikiai matėsi ilgų nagų įdrėskimai ir kraujo krešuliai. Apstulbusi nuo tokio dalyko Elridė susiraukė, ji negalėjo puikiai suvokti, kaip per visą tą laiką nepastebėjo, kad jos rankos atrodė būtent taip? Kaip ji nepajautė to skausmo?
Jos minčių ir klausimų sūkurys buvo sustabdytas, kai akhamana čiupo mergaitę ir ją pastatė ant kojų. Būtybė buvo įpykusi, tačiau, rodos, vis tiek norėjo šokti. Grifei judėti buvo sunku, skaudėjo šonus, tačiau kažkaip reikėjo suktis iš padėties. Ji žvelgė į ją šokdinančią siaubūnę, kai ją greit pakeitė visai kita, kuri šoko kur kas grubiau. Dabar Elridė pajautė įbrėžimą į ranką, grubų prisilietimą prie šono, kuriame pasijautė staigus skausmas.
Baltapūkė norėjo pasiduoti, norėjo dingti iš ten, nes galvojo, kad daugiau penkiolikos minučių nebeištvers, tačiau tada sumąstė, kad iš šventyklos išeis arba gyva, arba bus išnešta, kaip lavonas, o antrojo varianto ji nenorėjo.
Mergina suspaudė dar kartą burtų lazdelę ir ėmė priešintis akhamanoms, kurių, beje, vis daugėjo ir kiekviena norėjo šokti su žmogaus rasės atstove. Aišku, toks priešinimasis ir netikėti smūgiai jas labai supykdė, senutės ėmė kabinėtis prie mergaitės, norėdamos ją sustabdyti ir pasigviešti pačios, tačiau sekėsi joms ne per geriausiai.
Grifė kelioms sekundėms tvirtai atsistojusi nužvelgė prieš save esančią būtybę, merginos kairioji ranka tuo metu buvo laisva, tad panelytė nieko nelaukusi pylė siaubūnei į vietą, kurią dažniausiai žmonės vadina veidu, ir patenkinta garsiai nusijuokė. Toks veiksmas jai suteikė energijos.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Energija greitai ėmė plisti po visą kūną. Dingo mieguistumas, nors smegenys visiškai atsisakė dirbti. Auksė nežinojo, kiek laiko praleido šalia sienos. Net nenumanė, kuriame pastato gale atsidūrė. Nesigirdėjo nieko. Grįžo paranoja, o ją numalšinti mergaitė pabandė ištraukusi ir suspaudusi lazdelę. Laiko nuovoka senokai išnyko, tad net nesuvokė, kiek laiko turės kovoti už savo gyvenimą. Eliksyro nebeturėjo, aplink atrodė tylu. Ji girdėjo savo kvėpavimą, drebėjo kiekvienas raumenėlis, buvo šalta. Pabaisų nesigirdėjo. Visgi, Marlena vengė pasitikėti savais pojūčiais, o tai reiškė, kad ji neturėjo jokio plano, žinių ir tingėjo mąstyti - netikėjo, jog galėjo kažką padaryti geriau.
Čempionė, viena ranka čiuopdama sieną, kitoje laikydama lazdelę, žengė žingsnį į priekį. Nieko. Hale veida sušmėžavo nedidelė šypsena, kupina pasitikėjimo ir paslėptos ironijos. Dar keli žingsniai pirmyn. Tamsa sekino apeidama jėgų suteikusį gėralą. Skaudėjo akis, diegė šoną. Rodės, jį ne tik perštėjo - su kiekvienu žingsniu mergaitė galėjo justi vis daugiau iš kūno ištekėjusio kraujo. Arba varnei prasidėjo tokia paranoja, kad smegenys šitaip bandė ginti kūną. Širdis daužėsi smarkiai ir Auksė nebuvo tikra ar iš baimės, nuovargio bei streso ar iš energijos antplūdžio. Ji vėl stovėjo vienoje vietoje, pasiruošusi žengti dar vieną žingsnelį. Užsisvajojo, tačiau nebuvo tikra apie ką. Papurtė galvą - bandė prablaivėti. Pirštais pabandė čiuopti sieną, bet ji baigėsi. Tuštuma.
Nurimk. Sulauk aušros, nors bala žino, kaip apie ją sužinosi. Visgi, galėsi kuo greičiau griūti į lovą ir miegoti kiek tik širdis geidžia... Marlena pradėjo svajoti apie minkštą, šiltą lovą, pledą... Rodės, net seilės susikaupė. Teko dar kartą papurtyti galvą, bet buvo vėlu: kažkas sugriebė ir nagais perbrėžė per ranką, kuri atstovavo vedlį bei čiupinėjo sieną prieš dešimtis minučių.
Ji suklykė.
- Profego! - sušuko plaikstydamasi į visas šalis. Sukiojosi kaip pašėlusi, lazdelę kraipė vargindama beiveik vienos akhamanos sutrupintą riešą. Nieko. Tylus kikenimas. Pala.. Neveikia?! Kažką maišau. Ne ne ne!! Galvoje, galbūt ir pasąmonėje, vyko minčių karas. Plūdo keiksmai sau, burtažodžių skyrelis dirbo kaip pašėlęs, o klaidų spintelė siuto taip, tarsi būtų kilęs gaisras prekybos centre... Mergaitę tempė atgal. Akhamana tempėsi kažkur šalin. Spaudė tą pačią ranką, pagal skausmą ir perštėjimą rodėsi, jog liks daugybė per visą ranką nusitęsusių randų.
Užvirė pyktis. Jos veidas persimainė, susiraukė. Lazdelę įsikando į dantis, sustojo. Pabaisa truktelėjo stipriau už rankos. Auksė giliai įkvėpė. Užsimojo šitaip smarkiai, kad net pati nustebo. Sukosi atgal staiga, vožė tamsai. Skaudėjo labiau, nei bet kada. Marlena vos nesucypė, tačiau būtybė būtent tai ir padarė.
- Taip tau ir reikia! - suburbėjo iš dantų ištraukusi lazdelę pabaisai. Nusisuko (vylėsi, kad nusisuko) ir pasileido bėgte pirmyn. Diegė šoną, ranką, bet jėgų buvo tiek, kad norėjosi net pašokti po keletą kartų. Marlena bėgo tai sulėtindama, tai pagreitindama tempą. Galop, kai pasiekė greičio piką ir net nusišypsojo, dideliu greičiu trenkėsi į sieną. Suskaudo kaktą taip, jog net atsitraukė maždaug šešis žingsnius atgal. Susvyravo į šonus bei susiraukė. Ar jau po šios užduoties reiks kreiptis į vadovę ir prašyti žiobariško invalido vežimėlio kitai užduočiai?
- Lumos, - tarstelėjo. Švieselė apakino prie tamsos pripratusias akis. Hale stypsojo tiesiai priešais sieną. Kairės rankos marškinėlių ir megztinio rankovės tebebuvo krauju suteptos draiskanos.
Koridorius šakojosi, teko pasirinkti vieną kryptį. Iš pirmosios sklido vis garsesni prunkštimo garsai, tad net nedvejodama, ar bus blogiau, varnė šovė už antrojo posūkio. Ir ji neklydo - dabar mergaitę puolė vytis visas tuzinas baisių ir šlykščių akhamanų. Dabar tempo negalėjo mažinti jokia kaina, tik šauti į priekį.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Adrenalinas tiesiog plūdo žiobarų kilmės burtininkės gyslomis ir Elridė visiškai pamiršo apie savo burtų lazdelę. Ji mušėsi su akhamanomis kaip bokso ringe, o tada mergaitės akys užfiksavo vilties nešantį daktą. Tik prieiti prie jo nebuvo lengva. Pajutusios, kad Elridės dėmesys joms nuslopo, būtybės žaibiškai prie jos subėgo ir ėmė šokdinti, tad panelytė tokiu neapdairumu dar labiau sau viską apsunkino. Bet savo naujojo plano atsisakyti ji nežadėjo. Mergina leidosi šokdinama ir po truputį slinkosi blausią viltį (ir šviesą) skleidžiančio tikslo link.
Po kelių minučių vadinamų šokių ji priartėjo prie jo, nors kojos jau degė it braidant po lavą. Į paauglės galvą vėl ėmė veržtis klausimai ir dvejojimai, ji iš visų jėgų stūmė juos tolyn. Kiek laiko liko sėdėti šioje skylėje? Kiek laiko jai dar liko iki mirties arba išsigelbėjimo?
Tada Elridei iš dangaus buvo suteiktas šansas: netikėtai jos rankas akhamanos paleido dėl kažkokio keisto šokio judesio. Mergina nesnaudė ir pro krypuojančias senutes spruko prie žvakės, į  kurią jau kurį laiką spitrino akimis.
Būtybės pašėlo iš įniršio ir puolė Grifų Gūžtos atstovę. Elridė pasičiupo žvakę - nuo vėjo, staiga paplūdusio į liepsnelę, ši beveik užgeso - kuriam laikui sudvejojo ir palaukė, kol ugnelė įsidegs, o tada ištiesė prieš save kaip apsaugą nuo šlykštynių.
Planas suveikė. Akhamanos pabūgo ugnies, skleidžiančios karštį joms į šaltus ir gleivėtus veidus, nors šilumos žiburėlis buvo toks mažas.
Siaubūnės bandė sėlinti prie Elridės iš šono ir nugaros, bet daugiau nebedelsusi grifė metė žvakę į artimiausią būtybę, tikėdamasi, kad ši nebus tokia šlapia po jos vandens bangų ir metėsi į šoną, norėdama dingti iš tos patalpos. Ir mergina liko nustebinta – akhamanos apdarai po truputį įsidegė. Rodos, pabaisos dar turėjo sausų plotelių po maudynių. O gal išsidžiovino savo drapanas?
Tarp būtybių kilo sumaištis - jos nežinojo, kaip elgtis su alkana ugnimi. Elridė naudojosi tokia proga ir iš lėto ėmė trauktis, kad galėtų pasprukti nepaliesta senučių ir ugnies, kadangi jau pasimokė, kad jei nors truputį sudvejosi, gali skaudžiai nukentėti. Atsitraukusi kiek kairiau mergina nebekreipė dėmesio, kas vyko tarp akhamanų, kaip ir šios nebekreipė dėmesio į turnyro dalyvę ir klykė dėl degančios draugužės.
Baltapūkė pasileido lauk iš patalpos stengdamasi užsidengti ausis, kadangi tų būtybių riksmai ją varė iš proto. Merginai atrodė, kad kai išeis iš šventyklos, ji bus kurčia vien todėl, kad būtybių klyksmai bus susprogdinę jos ausų būgnelius. Bet, pabėgėjusi tolėliau nuo kambario, kuriame akhamanos dabar „šoko“ su ugnimi, Elridė pagaliau sustojo ir pasilenkė, atsiremdama delnais į kelius ir giliai kvėpuodama. Jai gyvybiškai reikėjo minutės atokvėpio. Mergina nieko nematė tamsoje, bet nujautė, kad būtybių aplink ją kol kas nebuvo. Rodos, visos bjaurastys vis dar morališkai palaikė degančią draugužę, o gal prisijungė prie jos?
Po pertraukėlės grifiukė iškėlė burtų lazdelę aukštyn ir dėkingai atsiduso.
Aguamenti, – tylus balselis nuaidėjo koridoriuje, iš lazdelės ištryško silpna vandens srovė, grifė vėl atsigėrė vandens ir patenkinta prisišliejo prie sienos. Tada ji pasvarstė apsiplauti rankas, kurios buvo sudraskytos akhamanų, tačiau susilaikė. Pačiu laiku. Mergaitė pajuto grybštelėjimą per liemenį ir iškart atšoko atgal.
– Kaip netikėta... – ji išsigando, nors per daug nenustebo, kad prie jos prisiartino būtybė.
Merginai tebuvo keista, kaip ji neišgirdo, kad pabaisa prisiartino. Galbūt akhamana netoliese buvo visą laiką, tačiau laukė tinkamo momento? Na, kad ir kaip buvo, Elridei vėl teko tvarkytis su šlykščiu padaru, kurio šią sekundę nekentė labiau nei žmonių, kurie mėto spagečius į šiukšliadėžes.
Senukė vėl letenomis surakino jos riešus, tik baltapūkė buvo jau pasimokiusi ir lengvai išlaisvino rankas. Tuomet Elridė pasileido tolyn, bandydama suvokti, kiek laiko jau sėdi šventykloje. Ji labai stipriai norėjo poilsio ir miego, o ir dar prie viso to, aišku, mergina norėjo valgyti. Mintis apie maistą privertė jos pilvuką suurgzti. Pavarčiusi akis moksleivė sulėtino tempą, mat suprato, kad daugiau bėgti negalės ir bet kada gali nukristi ant žemės iš išsekimo. Ji juto pulsą kakle, kas ją labai gąsdino, bet privalėjo suduoti paskutinį smūgį ją besivejančiai akhamanai, kuris buvo, aišku, tiek kartų kartotas burtažodis.
Aguamenti, – ištiesusi lazdelę kryptimi, kur, atrodo, ir buvo šokių ištroškusių monstrų padermės atstovė, mergaitė meldė, kad tik kuo greičiau viskas baigtųsi.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Akhamanos prie švilpės lipo kaip musės prie medaus. Nė nesuprasi kodėl tokie padarai vis dar vaikščiojo žeme. Juk negalėjo būti kokia labai svarbia ekosistemos dalimi. Nieko gero jos nedarė, nebent nušokdindavo žmogų negyvai.
Wrena sušnypšė ir užmynė vienai ant kojos. Ši nugriovė šalimais buvusią, tačiau kitų pirštai tik dar labiau suspaudė mergaitės rankas. Nereikėjo man ieškoti tos lazdelės. Mokinė pavertė žvakę ir karštas skystis nudegino į ją įsikibusios akhamanos ranką, tačiau senė net negalvojo jos paleisti, tik žiūrėjo skausmo pilnomis juodomis akimis, kriokė (geriau jau to būtų negirdėjusi), tačiau buvo kaip užsispyrus ožka - nepaleido. Iš tiesų, užsispyrusia ožka kartais būti net labai gerai (pavyzdžiui, užsimanius laimėti ir tą patį Burtų Trikovės Turnyrą), tačiau jei kiti patampa užsispyrusiomis ožkomis, būna nemažai problemų. O, Helga! Ištrauk mane iš čia, prašau.
Kai bus sunku, nepamiršk dėl ko metei lapelį į Ugnies taurę. Mintyse nuskambėjo globėjo žodžiai ir švilpė prisiminė katiną. Ne tik dėl katino ji kovojo, tačiau jeigu susimaus ir pasiduos toms šokėjoms, kas taip stipriai mylės Akro kaip ji? Kajus turi savo Sniegą, o tikrai drįso suabejoti, jog Igoriui ar Melai patiko katės. Turbūt jie labiau buvo šunų žmonės, tačiau apie kiekvieną vasarą jų namuose atostogaujančius katinus nieko nesakė.
Stengdamasi ne apgalvoti, o tiesiog pajusti kovą, mergaitė spaudėsi tarp ją bandančių pašokdinti būtybių, kol vėl pamatė tą, turinčią jos lazdelę. Metė jau spėjusią užgesti žvakę į šalimais buvusią akhamaną, ši atsitraukė, taip išvengdama smūgio, tačiau atidengė vagilę. Stiprūs priešininkių pirštai traukė atgal, o iki lazdelės buvo likę vos pora metrų. Dar truputėlį... Šiek tiek... Porą žingsnių... Švilpė užpūtė žvakę, greit atsisegė megztinio užtrauktuką bei palikus megztinį it kokią išnarą, šoko ant vagilės. Buvo pasirengusi padaryti bet ką, jog atgautų lazdelę. Plačiai išsiviepusi priešininkė gulėjo ant žemės rankoje stipriai spausdama tokį brangų burtų pagaliuką (greičiausiai net jos dabar suprato, koks jis vertingas Švilpynės koledžą atstovaujančiai mergaitei) , o Alder net nenutuokė ką reikėtų daryti. Stipriai suspaudus žvakę, vos jos nesulaužė. Tuomet gimė idėja. Be jokių gimdymo skausmų, tiesiog galvoje. Raganaitė nusišypsojo visai nedailiai šokėjai, kuri net nesuprato kas tuojau nutiks. Mergaitė visuomet galėjo pasidalinti maistu (ar ne tik maistu) nejausdama pavydo, tad ir šį kartą pasielgė taip pat net su priešininke. Pamaitino naktipiečiais - senoka, ne pačios gražiausios išvaizdos, tačiau vis dar tinkama naudoti žvake. Dar specialiai pasistengė įkišt į keistą gerklę kuo giliau - nereik lazdelių vogti ir pavydėti jas turintiems. Jei būtų gimusi ragana, akhamana pati turėtų lazdelę, tačiau turbūt praeitame gyvenime labai nusikalto, todėl gavo tokį šlykštų kūną. 
Kol būtybė spjaudėsi, penkiolimetė ištraukė lazdelę iš kiek atsipalaidavusių pirštų ir nubėgo prie altoriaus, kol nespėjo atsivyti kitos. Greitai užsiropštė nuversdama keletą kažkokios jai nežinomos religijos statulėlių. Paukšteliai, varlytės, kryžiukai - viskas skriejo nuo altoriaus, nes vietos buvo per daugiausiai.
Artėjo ir akhamanų būrys. Šios, išsiviepusios ir laimingos, nes rado pabėgusią galimą porą, šiurpiai artėjo link jos. Pasidarė šalta, tačiau su siaubu Alder suvokė, kad ne dėl baimės sutikti artėjančias būtybes. Nors išsisuko atiduodama megztinį, tačiau antro negavo. Ir negaus. Vadinasi, teks šalti visą likusį laiką, o atrodė, jog naktis net neįpusėjo. Kvailė. Kitos išsisuks arba jas gelbės nuo akhamanų, o tu... Tu tiesiog sušalsi! Prieš akis atsirado Akro snukutis. Tas nenaudojantis elektros mažas radiatoriukas (sunku buvo pripažinti, jog katinas jau užaugo ir nebėra mažiukas) dabar būtų pats tas - minkštas kailiukas būtų geriau už bet kokį megztinį. Šiluma ir draugas viename!
O vat kuprotos senės nebuvo draugės. Nors anksčiau manė, kad visi yra draugai, tačiau dabar jau buvo supratusi tą žiaurią tiesą. Jei visi būtų draugiški, tėvai nebūtų jos išspyrę iš namų, nebūtų piktai nusiteikusių klastuolių, nuodingų gyvačių ir šių akhamanų. Deja, tačiau daugybė savanaudiškų ir net neatsiklaususių, ar Wrena nori šokti būtybių artėjo, tad teko gintis, jog jai pačiai viskas nepasibaigtų liūdniau negu pykčiai pasaulyje. Nuvaliusi lazdelę į ant altoriaus buvusią staltiesę, atsistojo ant altoriaus ir ore lazdele nubrėžė nesudėtingą lazdelės ornamentą, tačiau labai susikaupė:
 -Protego!
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Lazdelės gale buvęs žiburėlis labai pravertė mergaitei - matė, kur bėgti. Visgi, ta švieselė turėjo milžinišką trūkumą - traukė kaip medus mešką tas velnio neštas ir pamestas akhamanas. Auksė šnopavo. Garsas, sklidęs iš jos burnos priminė bėgiojusio bei jau beveik pavargusio šuns lėkiojimą, kai liežuvis nebetilpdavo nasruose.
Nesvarbu, jog energijos turėjo pakankamai ir bėgioti galėjo ratais bei kvadratais, per visas salas ir įlankas (gaila, kad čia buvo tik šėtoniškų būtybių lizdas tarp apkerėtų griuvėsių), tačiau diegė šoną, perštėjo ranką. Kraujas sunkėsi per nagų žymes rankoje. Judėdama Marlena nuolat jautė prie žaizdų limpusias, raudonu jos kūno skysčiu permirkusias, megztinio ir marškinėlių draiskanas. Šoną skaudėjo mažiau, turbūt kraujas sukrešėjo ties žaizdomis.
Užtat diegė kitą šoną, tarsi kas būtų žvakę laikęs ir liepsna kankinęs. Hale vos spėjo kvėpuoti. Bėgimo tempas buvo nežmoniškas - čempionė šitaip dar nebuvo bėgusi gyvenime. O to vos per plauką užteko - gera šutvė akhamanų tiesiogine prasme lipo varnei ant kulnų.
Mergaitė prašovė it kulka pro kambariuką su žvakių šviesa. Jai buvo visiškai nusispjauti, ar ten kas nors dėjosi - net žvilgtelėti nespėjo per savo žaibišką judėjimą. Krūtinės sritis degė drauge su vienu apatiniu šonu, po šonkauliais. Mintyse Auksė meldė, kad tik eliksyras veiktų dar nors penkias minutes. Kadangi buvo praradusi laiko nuovoką ir visiškai pasimetusi šioje naktyje, tikriausiai kas pusę minutes kartojo šiuos žodžius, tapusius tarsi malda. Ji bėgo ir bėgo pirmyn. Auksė dar prieš maždaug šimtą metrų koridorius turėjo aklavietę priekyje ir du išsišakojimus į kairę bei į dešinę. Bijodama suklupti, tačiau surizikavusi, galvą pakreipė atgalios. Net akys išsipūtė pamačius šitokią baisybę, o gal geriau tiktų pasakyti, visą gaują, baidyklių. Kai kurios bandė ją siekti savo nagais, leisti kraupius garsus, tačiau visos siekė vieno - sučiupti ją. Marlena per tą baimę vos nepaleido lazdelės iš rankų, paskutinę akimirką atsuko galvą atgalios bei spėjo sugraibyti pagaliuką su žiburiu.
- Nox, - tarstelėjo prieš pat išsišakojimą ir aklavietę. Šviesulys dingo, o ji staigiai nėrė į kairę. Norėjosi sustoti, atsikvėpti, gal net nusišypsoti, tačiau vienoje vietoje užsibūti negalėjo. Nebuvo tikra, ar dalis iš to tuzino pabaisų nenusuko paskui. Tačiau girdėjo, kaip viena akhamana šimtu procentu tėškėsi į sieną. Gal net kelios.
Dabar Marlena žingsniavo pirmyn. Lazdelę laikė rankoje, tačiau jokio burtažodžio nesuburbėjo. Nežinojo, ar išvis kokio reikėjo. Kadangi galėjo iš lėto žingsniuoti pirmyn į visišką nežinią, nutarė, jog niekas nesekė. Tamsa vėl badė akis, jas skaudėjo. Trūko vos kelių mirktelėjimų ir net ašaroti ėmė. Aš išgyvensiu. Aš sugebėsiu. Nebedaug. Nebedaug liko, Aukse! Ji norėjo verkti. Atsiremti į sieną, nuslysti iki nelygaus grindinio, atsisėsti bei pasiduoti. Užsidengti veidą ir pravirkti. Marlena kvėpavo drebėdama, tarsi kūkčiodama. Subraižyta ranka rėmėsi į sieną, dėl ko skausmas tik dar labiau paaštrėjo. Kojos vos vilkosi, lazdelė nubelsta į žemę, sugniaužta delne itin stipriai.
Žingsnis. Dar vienas. Kada baigsis ši beprotybė, ši naktis? Kiek dar turėsiu skausmo justi, kad viskas baigtųsi? Žiaurūs klausimai kankino išsekusias smegenis. Visas kūnas drebėjo, skaudėjo daugybę vietų. Akyse spindėjo ašaros, kai kurios riedėjo per skruostus, nors ji tvardėsi - negalėjo skleisti bereikalingų garsų.
Po kiek laiko ašaros baigė džiūti, o mergaitė jau nebesitrynė petimi ir kruvina ranka į sieną. Širdis daužėsi lengviau, veide šmėžavo pasitenkinimo ir palengvėjimo šypsena. Ji nežinojo kodėl. Atrodė, viskas turėjo baigtis. Iš tiesų, o ne galvoje. Tarsi per visą nuovargį smegenys spėjo skaičiuoti laiką bei norėjo pranešti apie aušrą. Varnė nebuvo tikra, ar vertėjo pasitikėti sava nuojauta, tačiau tik susigrūdo lazdelę į kelnių kišenę bei per tamsą patraukė ieškoti išėjimo, tikėdamasi daugiau nesusikauti su dar viena ar visu tuzinu akhamanų.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Būtybės atsitrenkė į skydą ir nesusipratusios pasitraukė, įsibėgėjo, dar sykį trenkėsi ir net atšoko. Švilpė nusišypsojo - vis dėl to, išmokti protego buvo geresnė nei gera mintis.
Žinoma, buvo galima burti skydus ligi pat ryto, tačiau klausimas ar kas gero iš to išeis. Susigėdo - kitos greičiausiai panaudojo nemažai kerų, o ką padarė ji? Sukišo akhamanai žvakę į gerklę! Jei tik liks gyva ir sugebės laimėti Burtų Trikovės Turnyrą (tiesa, dėl antro punkto buvo nemažai abejonių), pasižadėjo parašyti knygą, pavadinimu ,,Kaip kovoti, jog visi numirtų iš juoko arba kodėl burtažodžiams ateina galas". Greičiausiai tokią knygą būtų pirkę žiobarų kilmės vaikai, kuriems niekaip nesisektų magija. Nors... Turbūt ir kaip anekdotų knygą pavyktų parduoti.
Penkiolikmetė vos neužkliudė šalia buvusių žvakių. Iš šono turbūt atrodė kaip kokia karvedė, vedanti karius į kovą. Arba sudeginimui ruošiama ragana. Tik buvo šalta. Labai šalta. Spėjusios gerai atvėsti sienos, kažkur viršuj - atidarytas mažutėlis langelis, tačiau per jį sprukti neketino. Greičiau būtų tik sugriovusi dalį šventyklos pajudinus porą plytų ir žuvus po nuolaužomis.
O megztinis... Tas! Vienintelis! Švilpiškas! Nepakartojamas! Jį buvo atidavusi toms šlykščioms senėms, jog išsivaduotų. Lazdelė kainavo megztinį. Šalta, jėgos seko, akys norėjo merktis, tačiau buvo atmerktos iš baimės.
- Pamiegosi, kai viskas pasibaigs,- tyliai sumurmėjo sau ir iš aukšto stebėdama akhamanas, bandė sugalvoti planą. Ant grindų - gleivės. Po ja - staltiesė. Šie dalykai niekaip nesugebėjo susipinti. Turėjo dvi beproto kvailas mintis. Pirmoji - paimti staltiesę, padegti (lazdele arba nuo žvakės) ir užmesti ant tų kuprotų senių. Tačiau nežinojo iš ko tiksliai buvo padarytos grindys. Jei medinės, galėjo užsidegti. Tuomet reikėtų viską užgesinti, o kadangi su vandeniu sekėsi sunkiau, būtų pasirinkusi glacius kerus. O tuomet ji būtų likusi tik su plonais ilgarankoviais marškinėliais šaltyje.
Buvo ir kita galimybė. Kaip nors nubaidyti tas būtybes toliau ir paleisti šalčio. Gleivės turėtų sustingti... Na ir tuomet gal būt jos pasitrauktų. O gal ir ne. Tačiau irgi būtų šalta, tik staltiesė likusi. Vargšelė, nučiupinėta ir su skylėmis.
Na, buvo galima ir užkurti laužą (padegti gabalą grindų, altorių ar kokį nors paveikslą), šokti apie tą laužą ir užtraukti kokią nors pigmėjų šamanų dainą, tuomet jos būtų tikrai pasitraukusios. Bet pasibaigus nakčiai būtų išvežta į psichiatrinę ligoninę. Tiksliau į Skutelį - burtininkai neturi psichiatrinių ligoninių. Visa graži, gleivėta būtų patekus į stipriausių hilerių rankas. Na, tik globėją matytų dažniau, o Magijos Žinios išspausdintų gražų straipsnį, su gražia antrašte ,,Hogvartse pakvaišo penkiolikmetė".
- Avifors. Avifors,- pamačiusi nukritusią statulėles su paukščiais, nukreipė į jas lazdelę ir netrukus vietoj nedidelių statulėlių atsirado nedidukų, tačiau greičiausiai šokėjas atbaidysiančių paukštelių pulkas. Lazdele nukreipdama paukščius į senes, šyptelėjo pamačiusi tai, ko norėjo. Paukščiai joms visai nepatiko, ėmė blaškytis ir trauktis atgal. Greičiausiai niekada nebuvo mačiusios paukščių.
Sekanti paukščių ataka irgi buvo pakankamai stipri. Turbūt neveltui mane vadina paukšteliu,- švilpė šyptelėjo, tačiau netrukus šypsena dingo nuo veido. Kažkuriai iš akhamanų šovė mintis paukščių atsikratyti. Sugriebus nedidelį paukštuką, stipriai jį suspaudė ir netrukus trakštelėjo silpnas kakliukas. Rupūžė. Šlykštynė. Kaip ji taip galėjo pasielgti. Kaip... Šitaip... Mergaitė stipriai sukando dantis. Tai tokias kaip ji reikėtų žudyti, o ne tokius nekaltus paukštelius. Kas, kad jis netikras! Jei čia būtų buvęs tikras, ta bjaurybė būtų padariusi tą patį. O paukštis... Paukštis... Wrena jautėsi lyg pati būtų žudoma, mat paukšteliai ją lydėjo nuo pat gimimo. Net vardas reiškė paukščio rūšį. O tai, kad čia tebuvo tik kerų darbas, suprasti buvo be proto sunku.
-GLACIUS!- suriko sukaupus visą pyktį ir iš lazdelės pasileidusi šaldymo kerų juosta netrukus palietė žemę ir pradėjo šaldyti būtybes. Kad pati gali sušalti, Wrena nebegalvojo. Tačiau ta gleivėta oda traukė šaltį it koks magnetas. Akhamanos apsidairė, išsigando to, kas tuojau gali nutikti. Bet ne. Švilpė nenorėjo sunaudoti visų likusių jėgos lašelių tam, jog kažkokius lavonus primenančios kvailės pataptų ledo kubeliais. Ne vasara, o ir gėrimo iš tokios nepasidarysi.
Drebėdama nuo šalčio švilpė pažiūrėjo į beveik gęstančią žvakę ir nutraukė kerus. Šlykštynėms sustingus, galėjo jaustis geriau ir laisviau, tačiau taip nebuvo. Atsargiai nukėlus žvakes nuo staltiesės, į ją įsisupo ir atsisėdus pridėjo delniukus arčiau liepsnelės. Beveik jokios šilumos. Beveik jokios.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"