[Matthew Turner]

Pagaliau pavasaris. Pagaliau. Tokiomis nuotaikomis profesorius Turner atkeliavo į magijos istorijos kabinetą. Kurį laiką vyrukas net mąstė padaryti pamoką lauke. Tačiau nutarė, kad tam priežasčių neturi, vadinasi, ir nedarys.
Pasiruošimo profesorius daug neturėjo. Svarbiausia buvo paruošti eliksyrus, tačiau Matthew mėgo, kad mokiniai juos pasiimtų patys, tad tereikėjo ištraukti dėžes ir padėti ant savo stalo.
Pagaliau pradėjo rinktis mokiniai. Profesorius Turner juos tingiai stebėjo ir tikėjosi, kad miegančių nebus. Naivuolis pagalvojo buvęs grifas, nužvelgęs kai kurių veidus. Matėsi, kad bent keli mokiniai atėjo pasnausti. Profesorius Turner tyliai atsiduso. Ir tikėjosi, kad mokiniai jo neišgirdo.
Pagaliau - paskutiniam mokiniui uždarius duris - Matthew atsistojo nuo savo kėdės ir dar kartą apžvelgė klasę.
- Sveiki susirinkę į dar vieną magijos istorijos pamoką. Tikiuosi, per ankstesniąsias ko nors išmokote ir šiandien taip pat išmoksite. O pakalbėsime apie goblinų karus.
Turner nutilo ir atidžiau pažvelgė į mokinius. Nežinojo, ar pasirodė, ar ne, bet bent keli veidai atrodė itin nelaimingi. Ką gi, visiems neįtiksi.
- Pradėsime nuo teorijos, - tęsė Matthew. - Taigi, ką galite pasakyti apie goblinų ir burtininkų karus?

Atsakydami remkitės HP ir namų darbu, tačiau pridėkite ir savo fantaziją. Atsakymai kartotis negali. Teorija iki sausio 31 d.

[Matthew Turner]

Ko gero, Matthew, pamanęs, kad mokiniai, išgirdę pamokos temą, susiraukė, neklydo. Nė vienas net nebandė atsakyti į tokį, mokytojo nuomone, nesudėtingą klausimą. Profesorius Turner stengėsi neparodyti, kaip jaučiasi, tačiau kelias minutes trukusi gūdi tyla gerokai numušė jo pasitikėjimą savimi. Tačiau galiausiai buvęs grifas suprato, kad mokiniai nebandys atsakyti į klausimą, tad prabilo pats.
- Ką gi, nė vienas nepasisakėte, tad trumpai papasakosiu aš. Tiksliai nėra žinoma, kada prasidėjo goblinų nesutarimai su burtininkais. Tačiau pagrindinė priežastis yra ta, kad goblinai visada norėjo daugiau teisių negu burtininkai norėjo duoti. Taip pat goblinai yra labai geri kalviai, kuriems labai nepatinka, kai burtininkai su goblinų išradimais elgiasi kaip su savais.
Profesorius trumpam nutilo. Jis svarstė, ar verta daugiau ką nors pasakyti, kol galiausiai nutarė, kad ne.
- Pereikime prie pertraukos, - pratarė profesorius Turner po kiek laiko. - Vis dėlto siūlyčiau prieš ją perskaityti apie goblinų karus vadovėlyje, ten tikrai yra daugiau informacijos negu aš jums pateikiau.
Matthew nutilo ir pagalvojo, kad, ko gero, nė vienas mokinys nė nepasivargins atsiversti vadovėlio. Ką gi, ne mano problemos pagalvojo Matthew. Ir dar kartą prakalbo:
- Šios pamokos praktinės užduoties metu jūs visi tapsite goblinais metraštininkais. Išgėrę šio eliksyro, - profesorius parodė į žaliu skysčiu užpildytus buteliukus, - persikelsite į praeitį. Į kažkokį goblinų miestelį, karo lauką ar panašiai, čia jau jūsų sėkmės reikalas. Jūsų užduotis - aprašyti tai, ką matote. Pastebėjimas: metraštininkai jokiu būdu nerašo pirmu asmeniu ir savęs iš viso nemini. Jūsų metraštyje turi būti bent šeši šimtai žodžių. Ir laukiu tinkamos pabaigos. Kai baigsite, išgerkite šį eliksyrą, - profesorius Turner parodė į geltono eliksyro buteliukus, - ir grįšite į klasę.
Matthew nutilo ir labai tikėjosi, kad bent dabar mokiniai teiksis dirbti...

Trumpai: išgeriate eliksyrą, tampate goblinu ir persikeliate į praeitį. Tai, ką rašysite postuose, ir bus tai, ką rašo jūsų veikėjas. Žodžių skaičiuoti nereikia, užtenka, kad postai būtų pakankamo ilgio. Nepamirškite: vyksta karas, be to, jūs esate goblinas, kuris nejaučia pačių šilčiausių jausmų burtininkams. Bent du postai, pamoka iki vasario 9 d.

[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus pratylėjo, slapčiomis analizuodamas profesoriaus elgesį. Grifiukui dar buvo tekę matyti profesorių mokinio suole, tad kilo pagunda jį lyginti. Kiek jo, kaip profesoriaus, elgesys ir kalbėjimas pasikeitė... Be to, berniukas nebuvo pratęs atsakinėti pirmas, tad visai klasei tylint tylėjo ir pats. Apsimetė, kad skaito vadovėlį, o po to ir iš tikrųjų susidomėjo. Po nejaukios pauzės pamokoje profesoriui paskelbus praktikos darbą, Green'as atsiduso.
   ,,600 žodžių? Juokauji?" - pasipiktino moksleivis. Kaži, ar ir per visą gyvenimą buvo tiek parašęs. Na, gerai, perdėti nereikia - aišku, kad buvo. Bet vienu ypu parašyti tiek... Na, bet teks. Marcus'as kiek susiraukęs dėbtelėjo į žalią skystį buteliukuose, o tuomet atsidusęs atsistojo ir pirmasis nuėjo vieną pasiimti. Nenumirs. Gal.
   Skystis smirdėjo kaip goblino bezdalai. Green'as susiraukė ir atsimerkė, kai jau išbaigė jį gerti, tiksliau, nebeištvėrė tokio skonio daugiau. Bala nematė, į haliucinaciją juk persikelti vis dėl to pavyko.
   Pirmiausia, ką pamatė grifiukas, buvo jo paties ilgapirštės, plonos ir pilkos rankos. Ir keistai plaukuotos lygiais, pilkais, ilgais šeriais. Kaip šerno. Jis, goblinų metraštininkas, sėdėjo ant akmeninės kažkokios atbrailos. Aplink atrodė tylu ir ramu, bet veikiai ilgos, į galus smailėjančios padaro ausys užfiksavo daužomos geležies garsą.
   Marcus išvydo savo rankose senoviškai įrištą ir apkaustytą knygą. Įrašas jau buvo pradėtas.

1458 Žmonių eros metai, 9585 Goblinų karaliaus Echkvederzunghko Pirmojo metai
   Pagaliau mūsų, Khvahederzulo miesto armija su pačiu princu Echvkvederzunghku Dvyliktuoju stojo į mūšį su paskutiniaisiais mongolais. Pagaliau Čingischano sūnūs nebedrums kalnų goblinų ramybės...

   Berniukas išplėtęs akis pažvelgė tolyn, bet matė vien kalnus. Mūšis vyko tarp kalnų. Jei tiksliau - bemaž tiesiai jam po kojomis. Nuo aukščio žvelgiant žemyn svaigo galva.

[Bastiano Zuccarelli]

   Neištvėręs berniukas goblino kailyje pasislinko nuo krašto toliau, tuomet atsigulė ant jo taip, kad galėtų labai saugiai stebėti apačioje vykstantį mūšį bei viską išsyk užrašinėti į metraštį, ar kaip čia jį pavadinus.
   Mūšis, rodos, buvo ką tik prasidėjęs. Kariai, apsirengę dvejopomis - goblinai sidabrinėmis ir žmonės pilkomis - aprangomis, na, ko gero, šarvais. Dalis goblinų su lazdomis stovėjo kiek toliau nuo pagrindinio mūšio. Tik vėliau Marcus'as suprato, jog jie buvo armijų magai ir stengėsi mūšyje padėti saviškiams bei pakenkti priešams. Tai grifui pasirodė ganėtinai keista - jis dar nebuvo matęs, kaip vyksta mūšiai su magijos pagalba. Mongolai, beje, bent iš pirmo žvilgsnio atrodė visiškai nesusiję su magija.
   Karts nuo karto krisdavo karys tai vienose, tai kitose gretose. Moksleivis nespėjo gaudyti jų akimis ir užrašinėti. Na, o mūšio eigą stebėti buvo vis sunkiau - skirtingų spalvų karių aprangos kuo toliau, tuo labiau sunkėsi juodu magiškų būtybių ir raudonu žmonių krauju, tad kas kur kovoja ir kas laimi, istorikui per tokį atstumą suprasti būtų buvę sunku, jei ne ūgio skirtumai. Štai, kas padėjo berniukui identifikuoti, kas kur vyksta. Goblinų pusėje stovėjo magija ir kiekis, o mongolų - ūgis ir jėga.
   Tiesą sakant, Marcus'ą, kaip dar gana jauną ir mažai patyrusį, trikdė ir mūšio žiaurumas - vienas mongolas galėdavo beširdiškai nukirsti du gerokai mažesnius ir silpnesnius goblinus, o burtininkai savo ruožtu karts nuo karto užleisdavo kuriam nors žmogui kokią nors baisią mirtį - pajuosdavo veidas, žmogus imdavo dusti ar spjaudytis krauju. Berniukui žiūrint į tai užšaldavo viduriai.
   Visgi ne už ilgo jis pastebėjo kelis mongolus su kardais dantyse, šliaužiančius burtininkų link jiems iš už nugarų. Kilo pagunda įspėti ,,saviškius", bet logiškai mąstydamas grifas į mūšio eigą neįsikišo. Žudikai neįtikėtinai aštriais kardais veikiai sudorojo visus burtininkus, o paskui prisijungė prie savo kolegų.
   ,,Mūsų kariai kovėsi narsiai." - parašė ir tašką padėjo Marcus'as, užbaigdamas savo įrašą. Veikiai viskas aplink jį ėmė blėsti, tik prieš grįžtant į klasę jam pasirodė, jog jam už nugaros išryškėjo tamsus mongolo šešėlis. Istorikas, matyt, irgi neišgyveno.

[Matthew Turner]

Profesorius Turner nepajėgė nuslėpti prastos nuotaikos. Pamoka kaip reikiant nenusisekė. Jis prisiminė, kaip pačiam būdavo sunku prisiversti eiti į pamokas pavasarį. Tačiau jeigu nueidavo, stengdavosi ką nors nuveikti.
Tačiau buvęs grifas suprato, kad nereikia parodyti nusiteikimo. Nors ir buvo nusivylęs, tačiau iš praktikos "grįžusiam" ponaičiui Green jis įstengė šyptelėti. Ką nors pasakyti buvo be galo sunku, nes Matthew bijojo, kad balsas gali išduoti tikruosius jausmus. Tačiau nieko nesakyti ir būtų keista. Profesorius pasijuto įkliuvęs į spąstus. Galiausiai šiaip ne taip pasakė:
- Ačiū už darbą pamokoje. Perskaitysiu, ką parašei ir tuomet sužinosi įvertinimą. Susitiksime per egzaminą.
Profesorius Turner palaukė, kol Green'as išeis ir tada lengviau atsiduso. Ką gi, liko ištverti egzaminą pagalvojo Matthew.