[Matthew Turner]

Matthew ir Markas niekada nebuvo artimi draugai. Ko gero, labiau tiktų apibūdinimas sugėrovai. Tad gal ir nereikėjo stebėtis, kad šiandieninis pokalbis, pasižymintis ilgomis susimąstymo pauzėmis, buvo itin įtemptas ir neaiškiai sudėtingas. Matthew atrodė, kad buvęs kolega nenori kažko sakyti, pačiam apie pernelyg dažną taurės kilnojimą kalbėti taip pat nesinorėjo.
Pašaipa nepraslydo herbologui pro akis. Jis apsimetė jos neišgirdęs, tačiau supratimas, kad net ir buvę (o gal netgi ir ne tik buvę) kolegos mėgsta pasišaipyti iš ne itin vykusio Matthew kerėjimo, buvo kiek skaudus.
- Pasitaiko ir įdomių bei protingų mokinių, - išspaudė šypseną Turner. Nenoromis pagalvojo apie Sabriną - ji tikrai buvo ir įdomi, ir protinga. O kad pavertė jo gyvenimą pragaru, ko gero, ne jos kaltė.
- Tu pasikeitęs, - tiesiai šviesiai išdrožė Matthew. Įdėmiai nužvelgė Marką. Herbologas nebuvo žmonių žinovas, bet akivaizdus vengimas sudurti žvilgsnius nepraslydo pro akis. Labai norėjosi pakamantinėti tą jauną vyruką apie tai, kas jį slegia. Kažkas tikrai slėgė. - Studijuoti? - ši žinia juodaplaukį kažkodėl nuoširdžiai nustebino. Jis norėjo dar kažką pasakyti, bet tuo metu nukritęs daiktas privertė beveik pašokti nuo kėdės. Vedamas smalsumo Matthew pasilenkė jo pakelti. Knyga? dar kartą nustebo herbologas. Taip, Markas jį stebina vis labiau ir labiau. Vartydamas rankoje paslaptingą ir be galo sudominusį paketą Matthew vėl nužvelgė buvusį kolegą.
- Ar tikrai nenori pasipasakoti, kas tave slegia? - dar kartą draugiškai pasiteiravo reikšmingai žvilgtelėdamas į vis dar nepaliestą taurę.

[Markas Moore]

 Markas, bandydamas nuslėpti siaubą, kurį jis apėmė tą akimirką, kai Matthew palietė knygą, išplėšė iš herbologo rankų į šiugždantį popierių suvyniotą pirkinį ir kelis kartus perbraukė, tarsi valydamas nematomas dulkes. To, kas buvo viduje, nebuvo galima taip neatsakingai mėtyt. Atsargiai padėjęs paketą ant stalo, nusisuko nuo pašnekovo ir atsikrenkštė.
-Slegia?-balsas nejučiomis šiek tiek pakilo.-Ne ne, priešingai. Jaučiuosi apvertęs savo gyvenimą į gerąją pusę.
 Vis dar šiek tiek sutrikęs bei bandydamas nusiraminti, Markas vėl paėmė į rankas paketą ir pradėjo jį vartyti. Trumpai pamąstęs ir apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“, garbanius švelniai atkėlė vieną įvyniojimo kraštą ir atsargiai ištraukė, kas slėpėsi viduje. Tai buvo solidi, raudonu odiniu viršeliu papuošta knyga. Raudonyje švietė auksinės raidės: Nova Vulgata Bibliorum Sacrorum Editio. Magija persmelktas popierius kvepėjo šviežumu, kai Markas atvertė atsitiktinį puslapį. „Petrus vero ad illos: “Paenitentiam, inquit, agite, et baptizetur unusquisque vestrum in nomine Iesu Christi in remissionem peccatorum vestrorum, et accipietis donum Sancti Spiritus“. Kaip tinkama. Atsargiai perbraukęs ranka per viršelį, rudaplaukis šyptelėjo ir paklausė Matthew:
-Ar tiki Dievu?

[Matthew Turner]

Marko reakcija dar kartą nustebino Matthew. Atrodo, laiko nepraėjo tiek ir daug, tačiau jaunasis (buvęs) kolega atrodė gerokai pasikeitęs. Tai privertė susimąstyti, ar ir jis pats taip pasikeitė per klajonių metus. Nori nenori teko pripažinti: koks buvo nevykėlis, toks ir liko. Paketą teko atiduoti nesipriešinant (tarsi herbologas galėtų pasipriešinti tam, kuris magiją išmanė milijoną kartų geriau).
Herbologas metė žvilgsnį į knygą, bet keistas Marko paslaptingumas tarsi pakuždėjo mintį, kad tai yra ne jo reikalas, tad tylėjo. Ne, geriau buvo gurkštelėti dar vyno, ką Matthew skubiai ir padarė. Su apmaudu pastebėjęs, kad taurė nemaloniai tuščia, įsipylė dar.
Patikėti, kad Markas "apvertė savo gyvenimą į gerąją pusę," Matthew kažkodėl negalėjo ar bent jau nenorėjo. Na, bet jeigu žmogus taip sako, kas jis toks, kad ginčytųsi? Tuo labiau, kad, kaip dar kartą sau priminė juodaplaukis, artimi draugai jiedu niekada nebuvo. Ką gali žinoti, gal jaunuolį užpuolė kokios bėdos, apie kuriuos su buvusiu kolega sugėrovu šnekėtis nesinori? Buvęs sugėrovas siurbtelėjo šviežiai įsipilto vyno, kai pasijuto taip, tarsi naujas klausimas būtų trinktelėjęs jam per galvą.
- Dievu? - perklausė Matthew tarsi pirmą kartą išgirdęs tokį žodį ar jo nesupratęs. Jis žvelgė į Marką išplėstomis akimis. Kiek prisiminė, buvęs apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius nebuvo iš tų, kurie galėtų kandidatuoti į aklai tikinčiųjų gretas. Ar tai buvo kokia provokacija? Gal kodas, kurį jis, Matthew, turėtų atpažinti, o dabar tiesiog susimovė? Ne, geriau jau galvoti, kad klausdamas apie dievą Markas jį ir turėjo omenyje. - Niekada labai daug apie tai negalvojau. Religinio švietimo neturiu, - galų gale atsakė į klausimą.
Dar vienu gurkšniu palengvinęs taurei vyno naštą Matthew vėl atsisėdo į kėdę. Vis dar nenuleisdamas akių nuo jaunuolio vis labiau ir labiau stebėjosi šiuo susitikimu.
- Gal planuoji įsirašyti į vienuolius? - sukikeno herbologas. Jeigu ne, galbūt Markas tai priims kaip (ne)pavykusį pokštą. Jeigu taip, Matthew tiesiog gaus dar kartą baisiausiai apstulbti.

[Markas Moore]

 Klausydamasis Matthew, Markas linksėjo. Jo atsakymas ir buvo toks, kokio jis tikėtųsi iš daugumos pasauliečių - netikiu, nes nežinau. Toks buvo ir pats garbanius prieš sutikdamas Adelę ir pasikrikštydamas. Nors krikštą jis priėmė vien tik dėl to, nes tikėjosi vieną dieną sutikti savo mėlynakę gražuolę prie altoriaus, apie gilesnes šventųjų raštų studijas nebuvo net minties. Tačiau net ir dabar vaizduotėje pasirodžiusi Adelė su balta suknele bei nuometu sukeldavo burtininkui neaiškius jausmus, o maža dalis vis dar troško pajusti merginą šalia.
-Nepatikėsi, bet... Planuoju stoti į kunigų seminariją,-vis dar šypsodamasis tarė Markas, vyniodamas knygą į popierių.-Kol keliavau, priėmiau Sutvirtinimą, taip pat palaikau ryšį su vyskupu ir, na, jeigu norėčiau, galėčiau bandyti. Nors, kaip sakė pats vyskupas, mane greičiausiai priimtų.
 Knyga, vėl saugoma popieriaus, buvo padėta ant stalo, o Markas, pažiūrėjęs į tuščią arbatos puodelį atsiduso. Prisiminus bažnyčią bei seminariją, nuodėmingoji vyno taurė taip nebeviliojo, tad burtininkas tiesiog pastūmė ją buvusio kolegos link.
-Nešvaistyk vyno, nors ir pigus,-sumurmėjo garbanius ir susimąstydamas atsiduso.

[Matthew Turner]

Neatrodė, kad Matthew atsakymas nustebino Marką. Gal ir normalu: jis buvo pakankamai aptakus ir lankstus, kad įsižeisti nebūtų vietos, ir nepakankamai entuziastingas, kad būtų palaikytas apsimestiniu. Aha, pasirodo, moku protingai išsisukti apsidžiaugė Matthew.
O štai buvusio kolegos pareiškimas herbologą pribloškė. Nevykęs pajuokavimas apie vienuolius tebuvo pajuokavimas. Bet tai, ką į jį atsakė Markas, buvo tiesiog sunkiai tikėtina. Matthew išplėtęs akis žvelgė į jaunesnį vyrą ir suprato, kaip jam reikia dar vieno gurkšnio. Skubiai įvykdęs organizmo prašymą ar, tiksliau, reikalavimą, Turner ir toliau nenuleido nuo Marko akių. Negi tai vyno poveikis? niekaip neatsigaunantis nuo netikėtos naujienos Matthew nenorėjo patikėti, kad tai yra tiesa. Jis nė nepastebėjo ant stalo atsidūrusios knygos, bet priartėjusią taurę akys užfiksavo ir nusiuntė smegenims signalą. Herbologas tiesė ranką gėrimo link, bet netyčia jį užkliudė, ir vynas išsitaškė aplinkui, aplaistydamas abu vyrus.
- Ak, atsiprašau, - sukikeno Matthew. Šiaip ne taip sugraibęs savąją taurę ją ištuštino ir vėl įsmeigė akis į Marką.
- Sakyčiau, įdomus pasikeitimas, - beveik neapgirtusiu tonu pratarė Turner. - Kodėl kunigystė? Toks, hm... kraštutinis atvejis, ar ne? Juk į bažnyčią gali eiti ir neapsivilkęs sutanos.
Matthew juto, kad pradeda šnekėti nesąmones, bet naujiena buvo pernelyg netikėta. Markas ir bažnyčia tiesiog buvo du pernelyg nesuderinami dalykai.
- Kur keliavai, kad staiga priėmei tokį įdomų sprendimą? - ištuštinęs taurę pasidomėjo juodaplaukis. Butelyje buvo likęs vos lašas gėrimo, bet Matthew nesidrovėdamas išvarvino jį į stiklą. Šiek tiek apsiblausiusiomis akimis herbologas nužvelgė stalą ir grindis tikėdamasis rasti tą, kurią jis nušveitė tolyn, bet panašu, kad ją likimas jau buvo nunešęs kažkur toli. Liko tiesiog vėl įsispoksoti į buvusį kolegą ir bandyti suprasti, kas lėmė tokius drastiškus pasikeitimus.

[Markas Moore]

 Regis, naujienos herbologą pritrėškė ne blogiau nei koks mokinio paliestas vazonas per pamoką. Ir lygtais dar nebuvo padaro, priėmusio šią naujieną su tokia nuoširdžia nuostaba. Na, ir Markas dar niekam realiai ir nepranešė apie savo gyvenimo kelio posūkius. O gal ir neturėjo kam pranešti? Mayrai? Ji apsikrovusi vaikais, namais ir vyru. Draugų jis... Kaip ir neturi. Su niekuo nei mokykloje, nei po jos nebendravo artimai, na, išskyrus Adele. Bet ji dabar turi savo gyvenimą, kuriame jis nedalyvauja.
 Vyno bala plėtėsi ant stalo, pasiekdama jo kraštą ir keli lašeliai, atsiskyrę nuo savo motinos, dingo garbaniaus kelnių tamsumoje. Knyga, įsupta į neperšlampamą popierių, saugiai gulėjo atokiau nuo katastrofos vietos. Marškiniai taip pat buvo pasipuošę nesuprantamu raštu. Tiek jau to.
-Viskas gerai,-keliais lazdelės mostelėjimais sugrąžinęs gėrimą į taurę, tuo pačiu mintyse dėliodamas atsakymą į ką tik nuskambėjusį klausimą.
-Žinai, kartais to ėjimo į bažnyčią nepakanką. Jauti, kad reikia daryti daugiau. Be to, nejaučiu, kad užsidarysiu save Kiauliasodžio bažnyčioje ir vesiu Mišias kartą per savaitę. Tikiuosi... Teks pakeliauti dirbant,-labai ramiai, ignoruodamas apgirtusį Matthew savo viltis ir lūkesčius dėliojo Markas. Po tiek kalbėjimo pats mielai būtų ko gurkštelėjęs, mat išdžiuvo gerklė, bet teko apsidarius nusivilti - iš oro arbatos neatsirado.
-Keliavau? Ak, tiesa. Apsilankiau Ispanijoje, Italijoje, Vatikane, Izraelyje... Šiek tiek pasibasčiau po Rusiją dar, bet ten, na, šalta. Kaip matai, nieko itin įdomaus. Daug skaičiau. Ir mąsčiau. Vienatvė kartais padeda. O pats ką veiki gyvenime? Gal pagaliau kokią merginą sugebėjai šiltnamy išsiauginti?-bandydamas nukreipti pokalbį nuo savęs paklausė Markas ir šyptelėjo herbologui.

[Matthew Turner]

Markas įrodė esąs daug geresnis burtininkas nei Matthew. Tai pastarąjį kažkodėl privertė sukikenti. Jam pačiam išlietas vynas būtų neapsakomas praradimas, o štai buvęs kolega sugeba kuo puikiausiai viską sutvarkyti. Reikėtų pasimokyti neprašyta mintis išlindo galvoje, bet Matthew skubiai papurtė galvą ir nuvijo ją šalin. Daug įdomiau buvo klausytis, ką šneka Markas. Jam užsiminus apie bažnyčią Kiauliasodyje, herbologas nesusilaikęs prunkštelėjo. Tiesą sakant, jeigu kolega įsidarbintų būtent ten, jis atsivilktų paklausyti mišių. Viskas vis dar atrodė pernelyg neįtikėtina, kad galėtų būti tiesa.
- O kunigai keliauja? - kuo nuoširdžiausiai nusistebėjo Matthew taip parodydamas savo neišprusimą šioje srityje. Nepasikuklinęs susipylė Marko taip dosniai grąžintus lašus į burną ir pažvelgė į jaunąjį vyruką įdėmiau. Darėsi sunku sukoncentruoti žvilgsnį, o dar labiau - dėmesį ties tolimesniais Marko žodžiais.
- Ak, Ispanija... - išsprūdo juodaplaukiui. Po šio žodžio jis nebegirdėjo nieko, tik galvojo apie laiką, kai pats ten lankėsi. Ak, smagus buvo tas susitikimas, nors jis ir apsijuokė Davinos akyse. Bet pamatyti tą jauną žavią moterį visada buvo gera.
- A? - "žvaliai" reagavo į klausimą Turner. - Merginą? Ar tu juokauji? - Matthew nusikvatojo, tarsi buvęs kolega išties būtų pasakęs geriausią juokelį pasaulyje. - O kam man? Man užtenka ir... - į smegenis atėjo supratimas, kad Markas apie Deoiridh nieko nežino. Nebent pats kada išsipliurpė padauginęs... - Augalų, - besipinančiu liežuviu užbaigė herbologas. Jis ilgokai spoksojo į buvusį kolegą ir atkakliai bandė kažką prisiminti. Niekaip nesisekė, o tuščias butelis visai nepadėjo.
- Pats juk buvai nusikabinęs mergiūkštę, ar ne? - galiausiai paklausė Matthew. - Ar įtaisysi ją į vienuoles prieš eidamas į kunigus?
Matthew vėl sukikeno ir vos susilaikė nepasidėjęs galvos ant stalo. Kažko labai patraukė prie miego.

[Markas Moore]

 Prisiminus keliones, Marko veide atsirado vos matoma šypsena. Šv. Petro bazilika, istorija, slypinti sienose, ir sodai, į kuriuos garbanius sugebėjo naktį prasmukti pasitelkęs magiją, regis tik dar labiau sutvirtino jo pasiryžimą tapti kunigu. Ne, popiežiaus vietos jis nesiektų, nors laisvai galėtų ten prasmukti, sulaužydamas keletą žiobariškųjų ir magiškųjų įstatymų, bet valdžia jo netraukė. Kaip pats sau seniai pasakė - per daug atsakomybės.
-Ne visi,-į klausimą apie kunigus atsakė Markas.-Žiobarui būtų sunku išsmukti kelioms valandoms į kitą šalį ar miestą bei sugrįžti ryte. Man? Visiškai įmanoma, ypač jei vyskupas nebus burtininkas. O jei ir bus, tai jis mane supras. Arba tiesiog niekada nesužinos. Plius, jei apsiimsiu Kiauliasodį, kuris, beje, bažnyčiai žinomas, ten ar taip, ar taip neturėsiu ką veikti. Labai maža bendruomenė, tai ir poreikiai nedideli.
Dūsavimus apie Ispaniją rudaplaukis paprasčiausiai ignoravo, mat nejautė, kad jam reikia kišti nosį į svetimus reikalus, o Matthew juokas privertė jį krūptelėti. Šiek tiek sutrikęs Markas spoksojo į buvusį sugėrovą.
-Adelė?-širdį kažkodėl nudiegė,-Ak, Adelė... Su ja viskas baigta. O ir į vienuolyną tokio viesulo neuždarysi - išlėktų su visais šventųjų vitražais. Tokioms moterims reikia... Nuotykių. O mane traukia mokslas.
Girtas herbologo gulėjimas ant stalo garbaniui kėlė tik gailestį. Jis suprato, kad žmonės - nuodėmingi padarai, o ir sielose slypi daugybė įtrūkimų, silpnybių, kuriuose veisėsi nuodėmė. Kaip koks purvas, kurį reikia išvalyti. Tačiau pamokslaut nesinorėjo. Sunkiai atsidusęs, Markas atsirėmė į atlošą.
-Ką planuoji veikti ateityje?-netikėtai išsprūdo klausimas, skirtas pokalbiui tęsti. O gal garbanius paklausė vien dėl to, kad sužinotų, ar ateityje dar susitiks su žmogumi, kurį galėtų pavadinti...draugu?
Vienas Dievas težino, o dabar Moore per daug nekvaršino sau galvos ir užsisakė dar arbatos sau, o Matthew - alaus bokalą.

[Matthew Turner]

Markas atrodė pernelyg… Rimtas? Staiga suaugęs? Matthew tikrai nežinojo, bet buvęs kolega tikrai buvo kažkoks ne toks. Ne tas, kuris sandėliuke po laiptais vykusiose išgertuvėse bandė pakabinti kolegę. Ar įtikėjimas dievu gali taip pakeisti žmogų? Herbologas tikriausiai būtų susidomėjęs, bet išgertas vynas pamažu darė savo, tad reikėjo susikoncentruoti ties tuo, kad bent jau neišsitėkštų ant grindų.
- Kiauliasodžio bažnyčiai reikia gero kunigo, - rimtu tonu sumurmėjo Matthew tarsi bandydamas įtikinti, kad Markas turi įgyvendinti šitą idėją. Tiesą sakant, buvo smalsu, kaip į tokią naujieną reaguotų tiek Deoiridh, tiek kiti vyresni Hogvartso mokiniai, prisimenantys Moore kaip apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių. Apgirtusios smegenys nutarė, kad reikia kažkokiu būdu įtikinti Marką padaryti kaip tik tai, apie ką jis užsiminė. Matthew beveik grakščiai pakėlė galvą ir norėjo kažką sakyti, bet nespėjo: garbanius pradėjo šnekėti apie kažkokią Adelę. Herbologui prireikė kelių akimirkų, kad tai yra ta “mergiūkštė”, apie kurią jis pats užsiminė.
- Pasitaiko… - sumurmėjo Turner ir nenoromis vėl pagalvojo apie Daviną. Neįsivaizdavo, kaip jai dabar sekasi. Gal jau ir ištekėjusi?.. Ši mintis nebuvo labai tinkama prie tuščios vyno taurės, tad maloniai užsakytas bokalas ant staliuko atsirado labai laiku. Negalvodamas, kaip jausis rytoj, Matthew šyptelėjęs Markui nugėrė gurkšnį ir pasistengė susitelkti ties užduotu klausimu.
- Turbūt dar kiek pasiliksiu Hogvartse, - galų gale pratarė jis. Puikiai suprato, kad Deoiridh baigus mokyklą jam ten nebebus ką veikti - profesoriaus darbo taip ir nepamėgo. - O pats jau skubi mokytis ar dar planuoji pasiblaškyti po pasaulį?
Klausimas, užduotas tik iš mandagumo, visai neatrodė reikalingas. Jį palydėjo dar vienas gurkšnis, ir Matthew apsiblaususiomis akimis įsispoksojo į buvusį kolegą.

[Markas Moore]

 Ne itin juoda arbata su pienu egzistavo puodelio kraštų apibrėžtoje erdvėje. Markas spoksojo į skystį, bandydamas ignoruoti viduje kylančius nemalonius jausmus. Juk Jėzus Kristus leido laiką su prostitutėmis ir luošiais - kodėl jis dabar negali pabūti su apgirtusiu draugu?
-Jau užsirašiau į seminariją. Atsikeliavau daugiau, nei tikėjausi. Laikas prisėsti prie knygų ir gerai apmąstyti savo gyvenimą,-pakankamai garsiai, kad girdėtųsi per kasdieninius užeigos garsus, tarė Markas ir gurkštelėjo arbatos. Pagaliau išdrįsęs pakelti akis į Matthew iš karto pastebėjo apsiblaususį žvilgsnį, kurį taip dažnai išvysdavo Dublino benamių, alkoholikų bei narkomanų gretose. Norėjosi kažką pasakyti, pasiūlyti pagalbą tačiau Moore, vis dar būdamas bailys (kad ir kaip anksčiau tai neigė) galėjo tik sėdėti ir žiopsoti. Galiausiai atsikrenkštęs pridūrė:
-Žinai, jeigu kada reikės pagalbos ar norėsi pasikalbėti... Parašyk man laišką į Šv. Petro koledžą Airijoje. Manau, adresą pats susirasi. Jokių pelėdų, prašau - neturėsiu net kur leisti joms pasiilsėti.
 Persibraukęs ranka per išsipūtusias garbanas, Markas atsiduso. Greitai žvilgsniu apsidairęs po užeigą, suėmė po marškiniais buvusį paprastą sidabrinį kryželį ir sumurmėjo:
-Viešpatie, kaip aš bijau.

[Matthew Turner]

Seminariją? kiek pavėluotai sutriko Matthew, atrodo, pamiršęs, ką Markas sakė. O gal tiesiog nežinojo, kaip yra tampama kunigu. Vis dėlto herbologas suvokė sutrikęs per vėlai, tad nieko nebesakė. Atsargiai žvilgtelėjo į buvusį kolegą ir skubiai nuleido akis į bokalą. Norėjosi padovanoti sau dar vieną gurkšnį, bet kažkas lyg sulaikė nuo tokio veiksmo. Ar tai galėjo būti pasikeitęs Marko elgesys? Ar jis gali priversti susimąstyti ir patį Matthew?
Po kiek laiko herbologas vėl pakėlė akis ir norėjo kažką sakyti. Deja, susidūrę žvilgsniai nepadėjo. Teko susikaupti, kad skubiai nenusuktų žvilgsnio kaip maža mergaitė. Nelabai ką matydamas spoksojo buvusiam kolegai į akis ir laukė, kol jis tęs pokalbį. Pačiam tai padaryti buvo pernelyg sunku: vynas jau buvo davęs per galvą, o dabar taip smagiai naikinamas alus nepadėjo prasiblaivyti.
Ko gero, labiausiai nustebinęs dalykas šią dieną buvo Marko žodžiai, nuskambėję kaip pasiūlymas. Tai buvo taip netikėta, kad Turner staiga pasijuto gerokai prablaivėjęs. Šiek tiek labiau koncentruotu žvilgsniu ilgokai stebeilijęs į Marką galiausiai sugebėjo prasižioti ir pats:
- Pagalbos? - smegenys kurį laiką atkakliai dirbo bandydamos įsisąmoninti šito žodžio reikšmę. - Manai man reikia pagalbos?
Žvilgsnis nuslydo atgal prie alaus bokalo, bet paimti jį į ranką buvo nejauku. Norėjosi gurkštelėti to skysčio, bet galų gale Matthew suprato: jam buvo gėda. Jauniklis Markas sugebėjo rasti gyvenimo kelią ir nustoti mėgautis ne pačiais tinkamiausiais žemiškais malonumais. O štai jis pats… Panašu, kad darosi vis labiau beviltiškas. Šios niūrios mintys privertė kilstelėti bokalą iki lūpų, bet kažkodėl alus staiga nebebuvo toks skanus.
- Galbūt tau reikia pagalbos? - neužtikrintu tonu sumurmėjo Matthew - tarėsi išgirdęs tyliai ištartus žodžius.

[Markas Moore]

 Nuo kūno įšilęs metalas, deja, neatnešė pakylėjančios ramybės. Mintyse liko tas pas chaosas, besismelkiantis į kiekvieną egzistencijos užkampį. O ir laiko net ir trumpai maldai nebuvo - tuoj pat nuskambėjo Matthew atsakymas. Ištrauktas iš savo galvos, garbanius krūptelėjo, nustebintas profesoriaus tono.
-Tai tik pasiūlymas. Jeigu kada nors prireiks,-paslėpdamas emocijas balsą tvirtai tarė Moore.-Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Todėl nepaliksiu tavęs, jeigu ko nors prireiks.
 Nors jis nesiruošė čia evangelizuoti ar dirbti nemokamu neprofesionaliu psichiatru ar psichologu, eilutė iš Naujojo Testamento išsprūdo nepastebėta. Dabar nebuvo laikas kalbėti apie Dievą ar bandyti išgelbėti nemirtingą draugo sielą, tačiau gal kada jie ir pasikalbės apie tai. Garbanius suėmė į popierių suvyniotą Bibliją. Vieną dieną jis atves Matthew pas Kristų.
 Pro šalį ėjusi padavėja, kuriai iš rankų išslydo padėklas su bokštu bokalų, užgožė kad ir ką herbologas sakė. Tiesą pasakius, pats Markas nežinojo, ar kas nors išvis buvo pasakyta, ar jam tik pasirodė šiek tiek sukrutėjusios Matthew lūpos. Turbūt užeigos karštis bei triukšmas išvargino ir jį. Mostelėjęs padavėjai, kad ši atneštų sąskaitą, rudaplaukis išgėrė arbatą ir paklausė profesoriaus:
-Namo palydėt?

[Matthew Turner]

Situacija buvo keistai nejauki. Matthew suprato išgėręs truputį per daug, tačiau dabar jau buvo per vėlu. Herbologas tik žvelgė į buvusį kolegą ir bandė prisiminti, nuo ko prasidėjo šitas pokalbis.
- Aha... - nelabai suvokdamas, kam pritaria, nutęsė Matthew, tačiau netrukus gavo dar kartą nustebti: Marko žodžiai buvo visiškai nesuprantami ir nelogiški. Apie kokią meilę jaunuolis galėjo šnekėti? Tai gerokai trikdė. Atidžiau nužvelgė garbanių, bet taip ir liko nesupratęs. Kažkur smegenų kertelėje krustelėjo mintis, kad paskutiniai žodžiai būtų nesuprantami net ir tuo atveju, jeigu alkoholio šiandien būtų išgerta mažiau.
Vis dėlto Turner nusprendė nesigilinti. Buvo pernelyg pavargęs ir, tenka pripažinti, girtas. Reikėjo kažkokiu būdu grįžti... į Hogvartsą? Tai kažin ar šiuo metu buvo įmanoma, tad reikėjo greitai ieškoti sprendimo.
- Aš... - bandė suregzti sakinį Matthew ir šiaip ne taip atsistojo. Teko skubiai įsitverti stalo, kas buvo šiek tiek keista: herbologas neišgėrė tiek jau daug. - Nežinau... Hogvartsas?.. - neaiškiai murmėjo profesorius. Išties, kur jam dabar pernakvoti? Tai buvo sudėtingas klausimas, tad jis viltingai pažvelgė į buvusį kolegą tarsi tikėdamasis kažkokios išganingos idėjos.
- Einu... Į viešbutį, - galiausiai pratarė Matthew. Nesiryžo paleisti stalo, tad ilgokai stypsojo vienoje vietoje. Galų gale nutaręs, kad pavyks išslinkti iš baro, atsikabino ir žengė užtikrintą žingsnį lauko durų link. Net pats nustebo, bet į lauką išėjo pakankamai sėkmingai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kelionė iki Kiauro katilo buvo daugiau nei nejauki. Dafydd viltys, kad profesorius Turner imsis lyderio vaidmens, žlugo pernelyg greitai. Pats pliurpti tikrai neketino - bent jau ne dabar. Tiesą sakant, jau nebesuprato, kodėl iš viso sutiko kažkur eiti. Ir ką vis dėlto pagalvos Mayra? Ji, žinoma, tiksliai nežino, kada Dafydd turi grįžti namo, bet vaikinas žinojo: būtinai papasakos apie šitą susitikimą. Kad ir kuo viskas baigsis, norėsis viskuo atvirai pasidalinti.
Nenuostabu, kad kulniuojant (kažin ar Turner moka keliauti oru…) Kiauro Katilo link mintys sukosi tik apie namuose laukiančią žmoną ir mažylius. Apie tai galvoti buvo nepalyginamai lengviau ir, žinoma, smagiau. Argi verta ėsti save mintimis apie tai, kas laukia visai netrukus? Pokalbis su Hogvartso profesoriumi neskambėjo kaip viliojanti perspektyva, bet varginti save klausimais “kodėl aš čia einu?” taip pat nesinorėjo. Ne, geriau galvoti apie tuos, kurie yra brangiausi.
Pagaliau pasiekus Kiaurą katilą reikėjo išsirinkti tinkamą vietą. Prie baro, kur triukšminga? Ne, nelabai tinkama mintis - Dafydd buvo įpratęs šnekėti tyliai (dažniausiai tiesiai Mayrai į ausį), o viską kartoti kelis kartus tikrai nesinorėjo. Geriau įsitaisyti kur atokiau, kur bus galima ramiai pasišnekėti.
Bet ar Dafydd norėjo ramiai pasišnekėti? Ar jis iš viso norėjo ką nors pasakoti? Dėl šito vis dar nebuvo tikras. Atrodė, kad nori pasigirti turintis be proto mylimą žmoną, norėjosi šnekėti apie tą nuostabią merginą, kuri pamilo ne ką kitą, o jį. Kita vertus… Ar profesorius Turner tuo patikės? Turbūt tik pagalvos, kad Dafydd girtas ar šiaip pasižymintis lakia vaizduote.
Kad yra laikomas šiukšle, vaikinas kuo puikiausiai žinojo. Vis dėlto jeigu kitas žmogus pareikš, kad jis kalbėdamas apie Mayrą meluoja, Dafydd jausis tiesiog sugniuždytas. Kodėl - nebūtų galėjęs pasakyti, bet kad bus būtent taip, neabejojo.
Pagaliau nužiūrėjęs staliuką toliau nuo baro Dafydd patraukė jo link. Profesorius Turner, ko gero, ėjo iš paskos, nors velsietis suprato trokštantis, kad tai būtų Mayra. Nurijęs eilinį atodūsį įsitaisė prie staliuko ir žvilgtelėjo į profesorių laukdamas, kol jis pagaliau imsis iniciatyvos.

[Matthew Turner]

Ko gero, Matthew turėjo šnekėti. Daryti ką nors, kad tyla nebūtų tokia siaubingai nejauki. Būtent jis iniciavo tai, kas vyko dabar, bet tai nepadėjo sugalvoti, ką pasakyti. Mintys sukosi apie tai, kaip reikėtų išpešti ką nors iš staiga labai tyliu tapusio Llewellyn. Apėmė toks smalsumas ir azartas, kad Turner jautėsi tuoj sprogsiąs - žūtbūt reikėjo ką nors išsiaiškinti. Tik kaip tą padaryti? Palenkti į savo pusę Deoiridh prireikė ne vienerių metų. Llewellyn… Atrodė, kad po penkiolikos minučių neš kudašių.
Pasiekus Kiaurą katilą apėmė kažkoks sąstingis. Norėjosi, kad buvęs mokinys parodytų bent menkiausią norą čia būti. Jis, laimei, tą ir padarė. Būtent taip Turner įvertino faktą, kad Llewellyn teikėsi išsirinkti staliuką. Ne prie baro, kur norėjosi įsitaisyti pačiam, o kiek ramesnėje vietoje. Ką gi, bus gerai ir taip - gal bent pavyks išgirsti jaunuolio žodžius. Jei jis teiksis ką nors pasakyti, žinoma.
Nerūpestingai įsitaisęs prie staliuko Matthew apsižvalgė. Visada mėgo šį barą: atmosfera jauki, magiška, o ir vynas neblogas. Gal kaip tik jo reikėtų užsisakyti?
- Arbatos? Kavos? - paklausė jaunuolio ir tarsi neužtikrintai pridūrė: - O gal ko stipresnio?
Priėjusiai padavėjai parodė meniu sąraše esantį mėgstamiausią vyną ir netrukus įsmeigė akis į Llewellyn. Nesinorėjo nužiūrinėti, bet labai jau norėjosi palyginti šį žmogų, su tuo, kuris griaudavo visas iš eilės pamokas. Sulysęs? kiek nustebo Turner, tik dabar atkreipęs į tai dėmesį. Taip, taip tikrai buvo tiesa. Tai dar labiau sudomino, bet apie tai užsiminti lyg ir nederėjo.
- Paskutinį kartą buvau čia su profesoriumi Moore, - staiga prisiminęs šį faktą pratarė Matthew. Kiek žinojo, būtent tuometinis Klastūnyno vadovas pranešė Llewellyn apie išmetimą iš Hogvartso. Galbūt paminėta nekenčiama (na, turbūt) pavardė sugebės ištraukti bent kelis žodžius?