0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #45 Prieš 3 metus »
 Ech, sugebėjo rasti kažkokį peraugusį vaiką, geriantį alų. Ar jis manė, jog viską žino ir visuomet yra teisus? Sėdėti darėsi nemalonu, bet jokiu būdu nenorėjo to išduoti. Stengėsi į jo paistalus nekreipti dėmesio, nes atrodė, jog raudonplaukis turėtų rimtų pykčio problemų arba labai didelę hormonų audrą, tačiau dabar visi mokiniai jau buvo išvykę mokytis, tad jis turėjo būti suaugusiu burtininku. Bent aštuoniolikos, nes buvo rudens pradžia. Dėl Merlino barzdos ramybės - ta, kuri sutiks su juo praleisti likusią gyvenimo dalį, kentės ir pabaigs šv. Skutelio psichiatrijos skyriuje. Kai taip pamąstė, pasidarė šiek tiek geriau, nes pagalvojo, kad kai kurių, pavyzdžiui, Claudie vienatvės priežastis yra ne pačios moterys, o susmirdę vyrų charakteriai. Pati dar per daug nepergyveno, dvidešimt ketveri yra tik gyvenimo pradžia ir jei net saldi kaip jos kepami keksiukai sesutė nieko nesusirado, jai pergyvent dar nereikėtų. Nors turbūt tekėti už jo būtų ne ką geriau, nei už psicho.
 Neatsakinėdama į klausimą gurkštelėjo pasukų punšo, tačiau turbūt tai kainavo drabužius, nes į kelnes pradėjo gertis nemaloniojo pašnekovo gėrimas. Tai tik dar kartą įrodė, kad šalia jos sėdi nesuaugęs penkiametis, išmokęs visus įžeidinėti.
 Tvardydamasi atsiduso, išsitraukė lazdelę ir kiek apvaliusi, ant kojų užsimetė švarkelį. Palaimingosios ramybės neliko ir nors taip neseniai džiaugėsi, kad nereikia nikotino ir dervų plaučiuose, iš pakelio išsitraukė cigaretę ir nepasiūliusi vaikinui kitos, užsidegė. Čia buvo Kiauras Katilas ir dėl dūmų jau seniai niekas neprikaištaudavo.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #46 Prieš 3 metus »
Nepanašu, kad šita būtų nusiteikusi šnekučiuotis. Gal ir geriau - ta kita girtuoklė Greywindpalaikio draugužė pernelyg daug pliurpė. Tad dabar vyravusi tyla buvo tam tikra palaima. Žinoma, gal kiek nuobodoka, kai net apsižodžiuoti negali, tačiau buvęs klastuolis neketino specialiai skatinti tokių veiksmų.
Deja, beveik nulinė moteriškės reakcija į alumi apipiltas kelnes gerokai nuvylė vaikiną. Jis taip laukė keiksmo ar bent kažkokio pykčio! O čia... Taip atrodo, kad susidūrė su akmens gabalu, kuriam niekas nerūpi. Dafydd piktokai žiūrėjo į ją. Nieko nesakė. Jeigu jau šita boba tyli, jis tikrai nepradės kalbėti. Ne toks jis jau ir mažvaikis. Šiaip ar taip, jam jau devyniolika metų.
Ir tada, bobos nelaimei, ji išsitraukė cigaretę. Toks poelgis negalėjo praslysti nepastebėtas. Raudonplaukis staigiai pasilenkęs ištraukė cigaretę anai iš burnos. Kvapas buvo labai klaikus, tad reikėjo tą šlykštynę kažkaip sunaikinti. Kur geriausia užgesinti? Žinoma, į tą kvailį, kuris ją užsidegė. Ilgai nesvarstęs velsietis bedė cigarete į moteriškės rankovę. Pajutęs svilėsių kvapą vaikinas pasijuto patenkintas. Laimei, nelabai ilgai trukus šlykštynė (cigaretė, ne ją rūkiusi boba) užgeso.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #47 Prieš 3 metus »
 Porą kartų į plaučius įtrauktas nikotinas neatnešė pilnos laimės, nes netrukus buvo išplėšta jos pačios cigaretė net nespėjus nukratyti pirmų pelenų. Paskutinį dūmą išpūtus tiesiai į vaikiną sukando dantis, nes mažvaikis pridegtą nuodų lazdelę įbedė tiesiai į ją. Plonus marškinius pradeginus liepsnelė užgeso, palikus žymę ant Ministerijos darbuotojos odos. Nebuvo apie ką per daug galvoti - pusė likusio punšo atsidūrė ant nemalonaus ryžo pašnekovo (ar todėl sklando gandai, kad ryžus plaukus turintys žmonės neturi sielos?), stalo ir minkštos, cigarete nudegintos odos.
Šito vaiko tverti jau nebegalėjo, tačiau gerai, jog nebuvo nieko po ranka, ką galėtų mesti į jį. Paskutiniai kantrybės lašai seko, padeginti marškiniai ir nudegimo skausmas pagarbos jam nepridėjo. Jei ne tai, kad buvo likę du pasukų punšo gurkšniai, būtų neištvėrus, tačiau tik pabaigė gėrimą ir prieš atsistodama nesusilaikė:
 - Linkiu surast tą ieškomą Greywindpalaikio girtuoklę, kartu būtumėt puiki pora. Tik prieš pasimatymą negerk, nes drebančios ir alų išpilančios rankos nekaip atrodo,- pridūrė ir pasiėmus švarką taip, kad bent šiek tiek pridengtų alaus dėmę, greitu žingsniu išdrožė iš Kiauro Katilo, net nepažiūrėdama į Ministerijos darbuotojų stalą.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #48 Prieš 3 metus »
Ar tai bus tokios pat muštynės, kokias jis prieš kokius šimtą metų turėjo prie Švilpynės stalo Hogvartso didžiojoje salėje? Kažin ką veikia tas idiotas Monro? paklausė savęs Dafydd nusibraukdamas pasukų punšą nuo akių. Piktai pažvelgė į moteriškę, tačiau ši akivaizdžiai buvo brandesnė už aną švilpį. Panašu, kad daugiau kivirčytis nebenorėjo. Toks variantas raudonplaukiui visai tiko - ypač jeigu ji teiksis išsinešdinti. Juk jis tenorėjo kaip visada prisigerti, o ne paplepėti su girtuoklėmis babcėmis.
- Aš tikiuosi niekada daugiau gyvenime jos nepamatyti! - suriko pavymui Dafydd, kai alumi apipilta boba teikėsi eiti tolyn. Tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo vaikinui. Jis palaimingai atsiduso. Gal vis dėlto gyvenimas nėra toks jau blogas. Dabar galima ramiai prisigerti (pinigai? Gaus iš kur nors jų), pamiršti, kad sutiko šitą kvailę. O dėl pasukų punšo... Visi Dafydd drabužiai buvo ir taip pakankamai purvini, tad tai beveik nieko nepakeitė.
Kiek laiko pasėdėjęs Dafydd susiprato, kad nebeturi ką gerti - juk viską, ką buvo nusipirkęs, ant savo drabužių išsinešė ta girtuoklė Greywindpalaikio draugužė nr. 2, neprisipažįstanti, kad jį pažįsta. Tai buvo labai apmaudu, bet išeitys čia buvo dvi: keliauti namo (?) arba pasiimti dar vieną gėrimą. Kiek pasvarstęs buvęs klastuolis pasirinko pirmąjį variantą, tad atsistojo ir koja už kojos nusivilko išėjimo link.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #49 Prieš 3 metus »
Joseph' as - Elijah' aus tėvas. Kaprizingas, užsispyręs ir niekada nepaminantis savo išdidumo. Nors Dawson' ų šeimos atstovai ne retai tokie ir buvo, tačiau rudaplaukis iš jų išsikyrė. Prie jų nepritapo, buvo kitoks. Galbūt, todėl jo kūrėjas - niekada nerado bendros kalbos su sūnumi, vengdavo šeiminynių pokalbių, juos paversdamas dalykiniais. Juk šie du niekada, nuo pat motinos (žmonos) išvykimo, normaliai nebendravo, gyveno pasislėpę savo kiautuose ir iš jų nelindo. Iki šiol.
Vampyras pagaliau ryžosi paminti savo principus, vardan šventos ramybės, kurios dėka galės jaustis saugus. Tad prieš pradėdamas savo - savo asmeninį gyvenimą jis nusprendė išmesti visus kauliukus sietinus su juodaplaukiu.
Nusprendė, bent kelis dešimtmečius negrįšti atgal, ten, kur jis jaučiasi esąs pasiuntinukas - juk visvien jis ten nebuvo laimingas, galbūt kas jį tiek laiko ten laikė tebuvo kvailas įprotis. Pripratimas neleidęs atsiriboti, tačiau dabar viskas keičiasi. Grynakraujis suaugo, išmoko paleisti tai, kas jį skandina, tempia į dugną, neleidžia atsitiesti ir judėti toliau.
Tad siųsdamas tėvui laišką, jame daug informacijos nepateikė. Tik datą, laiką bei vietą. Žinojo, kad jei parašys priežastį, tikslą ar kitą bereikalingą žinią - jis neatvyks. Nors pastaruoju metu Joseph' as ėmė keistis. Tai kas anksčiau jam nerūpėjo - pasidarė svarbu. Netgi pats palikuonis, kuris daugybė metų buvo atstumtas, dabar tapo reikalingas ir nebe tik kaip tarnas, bet kaip sūnus. Turbūt tiesa, kad laikas keičia žmones, tas supratimas jis pakysta, tačiau ar ne per vėlai?
Tiesa ta, kad Chris' ui dabar labiausiai rūpėjo tik vienas asmuo - Luna. Mergina, kuri lydėjo Elijah į patį svarbiausią pokalbį jo gyvenime. Na, gal ir nesvarbiausią, tačiau vieną iš rimčiausių, mat kuo visa tai baigsis - neaišku. Vampyras nežinojo ko tikėtis, kada judu supažindins, tačiau ta nesantaiką tarp rasių buvo kiek švelnesnė, aprimusi, o juodaplaukis nebuvo vienas iš diskriminuotojų, todėl tikėjosi, kad viskas klostysis gerai. Bet ar tai realu?
- Viskas bus gerai, - patikino šalia žingsniuojančią safyrinių akių savininkę, tačiau tie žodžiai buvo kur kas  reikalingesni jam pačiam.
Pravėręs baro duris, praleido sužadėtinę, o įžengęs į vidų paskui ją ėmė dairytis, suaugusio juodaplaukio.
- Štai jis, - bakstelėjo rodamuoju pirštu į tėvą. Šiek tiek susijaudino, sumišo, norėjosi apsigręžti ir iš ten dingti, tačiau vėl atidėti tai kas neišvengiama - neverta.
Keli žingsniai ir jaunuoliai stovėjo šalia šalčiu dvelkiančio vampyro. Elijah nenumanė kaip elgtis, net ištarti paprastą žodį "labas" - tapo sudėtinga. Jiedu ilgesio kupinais žvilgsniais stebėjo vienas kitą, tačiau tai tik jausmas, kūnas ir protas nenorėjo tam paklusti.
- Sveikas, sūnau, - kaip niekada užtikrintai tarstelėjo ir žaliomis akimis nuskenavo šalia stovėjusią priešingosios lyties atstovę, tačiau ilgai netrukus grįžo ties vaikinu.
- Labas, - staiga nutylo, tačiau išvydęs kūrėją taip intensyviai stebint juodaplaukę, suprato turįs juos pristatyti, - čia Luna.. - Nenoromis pristatė mylimąją, - Luna, čia Joseph' as.. mano tėvas - Giliau įkvėpė, tačiau stovėjo kaip stovėjas, pirmą kartą jis jautėsi išsigandęs. 
- Prisėskit, - draugiškai, gal net kiek neįprastu balso tonu ištarė vyras. Chris' as kiek sutriko, nežinojo ar tas perdėtas paslaugumas nėra tik vaikiškas apsimetinėjimas prieš ką nors negero? Klausiamai nužvelgė tėvą, tačiau jo paklausė. Atitraukė vieną kėdę savo išrinktajai, o ant kitos prisėdo pats. Stengėsi save įtikinti, kad po paskutinio jo pokalbio - vyresnysis Dawson' as viską pergalvojo.
- Tėti, norėjau atsiprašyti už viską, - nudelbęs akis į graubulėtą stalo paviršių išlemeno rudaplaukis. - Galbūt, neturėjau savivaliauti, - pridūrė.
- Neturėjai, tačiau viskas gerai, tai buvo tavo pasirinkimas, aš.. - keturiasdešimtmetis užčiaupė burną, skausmo pripildytomis akimis pažvelgė į savo palikuonį, - aš neturėjau taip pasielgti, sūnau, dabar renkiesi tu.. - Paskutiniai žodžiai taip nenorėjo būti garsiai ištarti, strigo gerklėje, tačiau buvo laikas paleisti tai, ką laikė prisiryšęs taip ilgai, paparasčiausiai jis bijojo jo netekti.
Tvirtaus kūno sudėjimo asmuo atsiduso, tvirta ranka patapšnojo jaunuoliui per petį ir akimirkai apsistojo ties mergina.
- Tai čia būsi tu, apsukusi galvą mano berniukui? - Linksmesnis balsas nuskambėjo šiame baro kampelyje, tačiau tai buvo pirmas kartas, kada vedlys šypsojosi, nieko nekeikdamas ir nesmerkdamas. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #50 Prieš 3 metus »
   Pirmąsias dienas elgėsi, kaip maža, kaprizinga mergaitė, prieštaraujanti Elijah'aus idėjai. Jų santykiai buvo tik jų reikalas, todėl niekada nematė reikalo pažindinti vaikino su savo tėvais ar susipažinti su garsiuoju vampyrų vadeiva. O ir nenorėjo jo pažinoti. Neatrodė malonus žmogus, su kuriuo būtų smagu paplepėti, nors mergina taip pat nebuvo linkusi į ilgus, bereikšmius pokalbius.
   Šiam susitikimui, kuriame turėjo dalyvauti jie trys, Luna iš anksto nusiteikė prastai. Joseph'ui spėjo pajusti neapykantą dar jo nepažinodama. Būtų mielai išrėžusi viską, ką apie jį galvojo, tačiau žinodama, kad į susitikimą Elijah'us keliauja atsiprašyti, norėdamas ramiai gyventi, tuoj pat tokią mintį nustūmė šalin. Susitvardys bent jau dėl rudaplaukio, regis, išsigandusio savo tėvo.
   Pašaipiai žvilgtelėjo į vampyrą, vos tik jiedu įžengė į barą. Alkoholikų lankomas baras išties buvo nuostabi vieta atsiprašymui. Nors galbūt čia ir buvo gudrybė. Šitaip Joseph'as nežinos, ko tiksliai turėtų tikėtis. Priskyrusi kelis nuopelnus rudaplaukiui už tokią idėją, beviltiškai papurtė galvą. Drąsus, užsispyręs, įžūlus jaunuolis ką tik tapo po šluota besislepiančiu peliuku.
   -Drebi, kaip triušis,-tėškė nusivylusi tokiomis vaikino emocijomis. Šio tėvas nebuvo toks baisus, kad šitaip drebėti. Nuo jo dvelkė atšiaurumu ir grėsmingumu, bet nieko daugiau. Iš kaktos neaugo ragai, iš minkštosios vietos - uodega, o ir rankose šakių nelaikė. Taigi, žmogus, o tiksliau - vampyras, kaip vampyras.
   Atidžiai nužvelgė juos pasitikusį vyriškį. Vampyriškumas gelbėjo nuo senėjimo. Dailus, griežtų veido bruožų, juodų plaukų kupeta, tvarkingai sušukuota. Tapo aišku iš kur jos sužadėtinis paveldėjo neįprastą priežiūros reiklumą plaukams. O gal tik sutapimas.
   -Sveiki, Joseph'ai,-pasisveikino vos tik buvo pristatyta. Balsas buvo nedraugiškas, šaltas, o veide nė ereliškomis akimis nebūtum sugebėjęs įžiūrėti šypsenos. Puikiai pademonstravo savo požiūrį į priešais stovintį vyriškį.
   -Ačiū už leidimą,-mestelėjo dėbtelėdama. Norėjo kuo greičiau iš čia nešdintis. Kuo toliau nuo šio asmens.
   Trumpam žvilgtelėjusi į rudaplaukį, atsisėdo ant jai atstumtos kėdės, prisitraukė, o tada erzinančiai įsispoksojo į šio tėvą. Matė ne kitaip, kaip tik savo priešą.
   Susilaikė nuo noro įsiterpti į pokalbį, leido abiems: tėvui ir sūnui, ramiai pasikalbėti. Bent jau tiek ramiai, kiek jai atrodė.
   -Ta pati,-linktelėjo nepasitikėdama linksmu vyriškio balsu. Vaikinas ne kartą minėjo, kad jo tėvas retai būna linksmas, tad priėmė tai, kaip vaidybą. Bandymas įsiteigti. Nieko daugiau.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #51 Prieš 3 metus »
Dawson' as sarkastiškai šyptelėjo, išgirdęs Lunos repliką: "drebi, kaip triušis". Na, ji  Joseph' o nepažinojo, su juo neaugo ir nelabai numanė, koks jis gali būti agresyvus, šaltas ir nemalonus. Nors šįkart, juodaplaukio elgesys prieštaravo jo įprastiniam, tačiau Elijah' us nesiruošė apsigauti, žinojo, savo tėvo taktiką, nors su šia dar niekad nebuvo susiduręs.
Keistai nuskenavo priešais sėdintį tėvą, susimąstė. Galbūt, jis tikrai pasikeitė?
- Kas yra? Kažkas ne taip? - Įtartinai pažvelgė į palikuonį, tarsi nesuprasdamas, ko šis taip paslaptingai į jį spokso. Juk dabar jis elgiasi taip, kaip jis prašė, kaip jis norėjo. Įsiklausė į jo pageidavimus. 
- Na, tiesa sakant, keistoka.. Neatmenu, kada paskutinį kartą mačiau tave besišypsant. Gal tik.. - užčiaupė žaptus nespėjus jiems prasiverti, kalbėti apie mamą ne laikas ir ne vieta. Jis tik paštrintu situaciją, į ją priberdamas aštrių prieskonių.
- Na, kai matau prieš save sėdintį tokį grožį, - žvilgsnis apsistojo ties kiek įžūliai atrodančią Gardner. - Na ką sūnau, nors kažką iš manęs paveldėjai, puikus skonis, damoms, - galima buvo pajusti šiokį tokį priekaištą šiame girtuoklių bare, tačiau balsas buvo malonus, jokio agresyvumo ar nepasitenkinimo.
- Ai, - Chriis' as prisiminė svarbų faktą, kurio dar taip ir nepaminėjo, - mes susižadėjom, - švelniai delnu spustelėjęs vilkės plaštaką ant kurios, puikavosi auksinis, mažas žiedas su brangakmeniu, į ją pažvelgė. Tada vėl grįžo ties kiek nustebusiu vyriausiųjų vadeiva.
- Šito neminėjai, - rauktelėjo antakius.
- O kada turėjau? - Kiek griežčiau debtelėjo Dawson' as, tačiau suprato, jog dabar nenusiteikęs pradėti tų kvailų, nesibaigiančių kivirčų, - Na dabar sakau..
Vyriausiasis Dawson' as kelias minutes nieko nepratarė, tik išdidžiai, kiek pyktelėjęs spoksojo į šiuos du, kol galiausiai pakilo iš savo vietos, žengtelėjo kelis žingsnius arčiau jaunuolių ir jiems abiems tiesė rankas, tarsi bandydamas tokiu būdu juos pasveikinti.
- Sveikinu, be to šaunuolis Chris' ai, nuostabus žiedas, - tvirčiau spustelėjo sūnaus ranką, mat tik tiek jis sugebėjo. Apkabinti dar nedrįso, galbūt, toks veiksmas tik dar labiau priverstų palikuonį abejoti jo elgesiu.
- Ačiū, - nustebusios akys nusekė keturiasdešimtmetį, o šiam ištiesus ranką, vampyras vos susilaikė ne prukštelėjęs, kas jam darosi? Žinoma, jis atsakė tuo pačiu, tačiau nelabai suvokė šių veiksnių.
- Manau, reiktų kažko užsisakyti, juk tokia proga, - pilkšvomis akimis stebėjo prieš jį sėdinčius sužadėtinius, - ko norėsit? - Klaustelėjo.
- Aš nieko, o tu? - Pasukė galvą į kairę, kur sėdėjo jo mylimoji. - Be to, aš dar noriu kai ką pasakyti, - grįžo ties tėvu, - aš nebegrįšiu, - užtikrintai pabrėžė Elijah' us ir laukė, atgrasaus veiksmo.
- Kaip tai? Niekada? - Vieną sykį debtelėjo į Luną, po to į melsvai žalsvas akis, jautėsi tarsi po skausmingo smūgio, o gal netgi infarkto?
- Nežinau, na bent keliolika metų tikrai.. Tu puikios sveikatos, pats susitvarkysi, o aš.. Aš turiu ką veikti, - linktelėjo galvą, taip dar sykį patvirtindamas savo pirmąjį teiginį.
Elijah niekada nieko neatsisakydavo ar nepalikdavo savo noru, tačiau dabar buvo tikras, kad nori poilsio, ramybės ir pabodo skęsti pavojuose.
- Na, jei jau tu taip nusprendei, tebūnie, tačiau visada tavęs lauksiu, - net idiotas pastebėtų, kad Joseph' as nuliūdo, tas atšiaurumas virto nusiminimu. Ar kas galėtų tuo patikėti? Vargu, bet tai po šitiek metų buvo tiesa, kas galėjo taip pakeisti, šį vyrą? 
Grynakraujis nustebo. Įsprogdino akis negalėdamas patikėti tai, ką kalba tėvas, atrodo dabar taip norėtųsi trenkti sau per veidą, jog atsikelti iš šio gražaus ir nuostabaus sapno. Negi, jis tikrai sušvelnėjo ir suminkštėjo?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #52 Prieš 3 metus »
   Prisimerkė. Atrodė, kad tarp dviejų čia besėdinčių asmenų vyko nebylus pokalbis, kurio ne tik ji, bet ir jie patys nesuprato. Trumpam žvilgtelėjo į vaikiną. Susimąstęs, sutrikęs ir vis dar bandantis suprasti, kas čia vyko. Joseph'o ji nepažinojo, nors vyresnysis vampyras kažkuo priminė jos tėvą. Galbūt tas atšiaurumas ir keistas šaltis, sklindantis nuo jo, ir buvo panašumas. Nė vienas nemokėjo šypsotis.
   Dėbtelėjo į vyriausią čia esantį asmenį. Dabar puikiai suprato, kad vampyrų vadeiva padlaižiavo jai. Bandė palenkti į savo pusę ir įgauti pasitikėjimą.
   Kvailys...
   Luna ne tik buvo išskirtinė mergina dėl savo įžūlumo bei neįprastos gimimo dienos, tačiau ir dėl savotiško charakterio. Ji nekentė, kai jai buvo padlaižiaujama ar meilikaujama, ypač, kai tokiu būdu bandoma užsitarnauti pasitikėjimą ir įgauti palankumą. Bevertis bandymas. Sakydami komplimentus žmonės retai tai daro iš geros valios, arba būdami išties nustebinti. Dažnai tai tik siekis sau naudos. Naudos siekė ir Joseph'as.
   -Džiaugiuosi, kad Elijah'us neperėmė kitų jūsų bruožų,-dar kartą įgėlė priešais sėdinčiam vyriškiui. Buvo įdomu, ką šis sumanys, kai jo kantrybės taurė bus perpildyta tokio įžūlaus ir nepagarbaus elgesio. Ji neketino apsimetinėti, vaidinti mielą ir draugišką būsimą jo sūnaus žmoną. Galbūt mergina ir buvo erzinanti būtybė, bet veidmainiškumo nepripažino.
   Safyrinės akys staigiai šovė prie vampyrų vadeivos po to, kai akimirkai buvo nukreiptos į ant jos delno besiilsinčią vaikino ranką. Juto švelnų spustelėjimą. Prisivertė šyptelėti. Ji siuto ant Joseph'o, o ne Elijah'aus. Būtent tokios reakcijos juodaplaukė ir tikėjosi. Dėbtelėjo į vampyrą triumfuodama. Blykstelėjęs pyktis pasakė daugiau nei būtų galėję tūkstantis žodžių. Deja, netrukus vyresniojo Dawson šeimos atstovo veide neliko nė kruopelytės pykčio. Šitai nustebino Luną. Sutrikusi kelis kartus sumirksėjo. Dar kartą prisimerkė. Vis dar bandė suprasti, ko Joseph'as siekė.
   -Nieko,-kiek šilčiau atsakė, mat atsakymas buvo adresuotas vaikinui, o ne vadeivai vampyrų,-nemanau, kad mums derėtų čia užsibūti. Elijah'us pasakė viską, ką norėjo,-išdėstė būsimą jų išėjimo priežastį. Vylėsi, kad rudaplaukis tam neprieštaraus ir atsisveikinęs su tėvu netrukus dings iš čia.
   Matė, kaip juodaplaukio veide blykstelėjo liūdesys. Regis, jam išties buvo skaudu žinoti, kad šalia nebus sūnaus. Kitu atveju būtų bandžiusi atkalbėti savo sužadėtinį nuo tokios minties, tačiau dabar, žinodama, kad jis apsisprendė pats ir tas sprendimas buvo tvirtas, tylėjo. Jei jau nusprendė - tebūnie.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #53 Prieš 3 metus »
Nenatūralus Joseph' o elgesys privertė Elijah' u sunerimti. Jis nesuvokė, kodėl šio balso tonas - toks ramus, o atšiauriame ir šalčiu dvelkiačiame veide - lengva įmatyti kilstelėtus lupų kampučius. Kas pasikeitė per ne pilną savaitę? Atžarus, šiukštus vyras patapo žavingai maloniu? Vargu, ar įmanoma taip pasikeisti per tokį trumpą laikotarpį. Juk vampyrui prireikė daugiau nei penkerių metų, kad persilaužtu, įsilietu į visuomenę, o šis per keturias dienas, viską pergalvojo ir susiprato?
Na, kažkur giliai krebždėjo noras patikėti tėvo kiekvienu maloniu veiksmu, tačiau protas nujautė čia brandinamą apgaulę. Jis per daug gerai šį pažinojo, kad patikėtų jo dabartiniais vyksmais.   
- Ji įžūli, - nustebęs, debtelėjo į vaikiną. - Jis perėmė daugiau, bet, kol kas, tu to dar nematai, - išliko budrus ir į provokaciją nesivėlė, nenorėjo nuvilti sūnaus, bent šiandien jis leis jai, jį dergti, jei tai neperžengs ribų.
Lunos kandi replika te privertė Elijah nusišypsoti, o tėvo poelgis dar sykį sunerimti.
- Įžūli ar ne, ne tavo reikalas, - neapkentęs atrėžė Joseph' ui. - Ir, manau, kad mes jau eisim, man reikia viską permąstyti, - lengvai pakilęs nuo kėdės, žvilgtelėjo į tėvą, kuris rodosi, irgi spurdėjo iš čia dingti, - tavo elgesys... Jis.. Jis kitoks, sunku patikėti, supranti? - Žalsvai melsvos akys įsisteiblijo į juodaplaukį.
- O tai tu pats to prašei, - Joseph' ui kilo įtarimas, kad sūnus iš jo tyčiojasi. Juk jis prašė jį elgtis tėviškai, o šiam pakeitus savo manieras, Elijah' us vėl nepatenkintas.
- Naturalumo tėve, ne vaidybos, - papurtė galvą į šonus, taip išreikšdamas savo nusivylimą. - Ir, manau, mes jau eisim, turim reikalų, - pažvelgė į sužadėtinę, tikėdamasis, kad ši jam neprieštaraus ir pritars.
- Kaip nori, tavo pasirinkimas, jei jau taip, tada iki geriausio, ir.. - Vyresnysis Dawson' as buvo suirzęs ir, tas nepasitenkinimas aiškiai girdėjosi, jo kiek sugriežtėjusiame balse, - ir sėkmės jums, ypač tau mergyt, - pamosavo šiai ranka ir nepastebimai greitai iš čia išsinešdino, matyt tikrai kančia buvo jam čia būti.
- Nekreipk tu į jį dėmesio, - nejaukiai šyptelėjo, - gal norėtum pasivaikščioti? Ar pasidaryti "mini" ekskursiją po Londoną? - Nupaišęs ore kabutes, tikrai tikėjosi, kad Luna sutiks, mat pastaruoju metu tiek reikalų, rūpesčių, kad jiedu pamiršta skirti laiko sau. 
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #54 Prieš 3 metus »
   Lėtai pasuko galvą į šalia sėdintį. Apsimetė besidairanti, nors safyrinės akys akylai stebėjo melsvai žalias. Pasigailėjo taip ir neišmokusi išskaityti jausmų iš kito akių. Pravartus dalykus ir visai nesvarbu, ar tu politikas, ar ne. Toks gebėjimas praverčia ir kasdieniame gyvenime, jei pažintis su vampyrų vadeiva, sužadėtinio tėvu yra pakankamai kasdieniška.
   Visgi vaikino žvilgsnis leido suprasti, kad ne ji viena taip įtariai vertina keistą Joseph'o elgesį. Ji nepažinojo jo, bet iš Elijah'aus pasakojimų nuomonę susidarė. Ir ji, švelniai tariant, nebuvo gera. Taigi dabar matant priešais save juodaplaukį taip besiskiriantį nuo apibūdinimo variantai buvo du: pirma - jos sužadėtinis viską išsigalvojo, kuo Luna netikėjo, antra - Joseph'as puikus aktorius. Šituo mergina tikėjo.
   -Manau, jūsų sūnų pažįstu geriau nei jūs pats,-rėžė atgal imdama niršti. Kaip galima sakyti, kad pažįsti savo sūnų, jei jis tebuvo tik pasiuntinukas, bijantis parodyti tikrąjį save, nuolat apsimetinėjantį. Apgailėtina. Štai toks tas šeimyninis gyvenimas. Manai, kad pažįsti, o iš tiesų - nė velnio.
    Žodžius apie įžūlumą ignoravo, nors rudaplaukis jų nepraleido negirdomis. Rėžė tėvui atgal visai, kaip ir ji. Regis, jiedu nebuvo tokie jau skirtingi bent jau Joseph'o atžvilgiu.
   -Pasilaikykit ją sau,-vyptelėjo atbula ranka atmesdama plaukus per petį ir išdidžiai žvilgtelėdama į priešais sėdintį asmenį. Bjaurus charakteris susilaukė tinkamo priešininko. Be galo įdomus pokalbis.
   Lengvai atsistojo nuo kėdės viduje džiūgaudama, kad jie pagaliau galės iš čia dingti, o jai nebeteks girdėti meilikavimo siekiant įgauti palankumą. Deja, vampyrų vadeiva dingo iš čia greičiau nei Luna spėjo mirktelėti. Nustebusi išplėtė akis spoksodama į duris, pro kurias visai neseniai išsinešdino vampyras. Žinojo, kad šie greiti ir visa kita, bet, kad šitaip palikti savo sūnų... Tiek to ir mandagumo.
   -Bet kas bus geriau už šitai,-papurtė galvą nužvelgdama Kiaurą katilą ir paragindama vaikiną nešdintis iš čia kuo greičiau.
   Net susitikimas su Dafyyd atrodė geriau už tokį pokalbį su sužadėtinio tėvu. Bent jau turėtų galimybę deramai "pasikandžioti".
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #55 Prieš 2 metus »
 Vėjas plėšė nuo medžių šviežiai žalius lapus, o negailestingi lietaus šuorai plakė visus, nespėjusius pasislėpti. Mašinų valytuvai dirbo greičiau nei padavėja per pietų metą, cypimu papildydami iš pypsėjimo bei variklių bildesio sudarytą chorą, o šaligatviai netikėtai tapo Temzės vaikais, nešdami pageltusias žiedadulkių putas...
 Burtininkų toks oras taip pat nedžiugino. Kas kerais išsibūręs skėtį, kas įlindęs į parduotuvėlę ar smuklę, visi nepatenkintai spoksojo į šėlstančią gamtos stichiją. Beveik juodas dangus ir degantys žibintai tarė - tai užtruks ilgai.
 Vieniša, beveik suicidaliai atrodanti apsiaustuota figūra lėtai traukė užeigos link. Nors medžiagos gabalas, turėjęs apsaugoti jo šeimininką nuo drėgmės, buvo peršlapęs, o rudos garbanos, prilipę prie perbalusio veido, tiko tik vandens lašams bėgti, regis, vaikinui tas buvo nusispjauti. Tvirtai vienoje rankoje spausdamas vėrinį su kryželiu, o kitoje - tvirtai į popierių įrištą knygą, garbanius, dėdamas koją už kojos bei murmėdamas visas žinomas maldas - nuo „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ iki neaiškių ištraukų iš Biblijos, šlovinančių Kūrėją bei Jo galią - pagaliau pasiekė užeigos duris.
 O peržengęs jas tarsi su visu plaukuose buvusiu vandeniu nusipurtė keistąjį elgesį, mat rožančius buvo paslėptas po marškiniais, o knyga atrodė kaip bet kuri kita itin saugoma brangi prekė. Pakabinęs kiaurai permirkusį apsiaustą ant kėdės atlošo, jis klestelėjo ant jos, pro šalį ėjusiai padavėjai tardamas, kad norėtų užsisakyti arbatos. Šilto maisto bei židinio kvapas maloniai kuteno nosį, leisdamas pamiršti apie lauke siaučiančią gamta, tad rudaplaukis giliai įkvėpė ir, ištiesęs kojas, užsimerkė ir atsiduso.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #56 Prieš 2 metus »
Tokiomis akimirkomis Matthew savo darbą mylėjo ir neketino to neigti. Nusibodo Kiauliasodyje stypsanti "Trijų šluotų" smuklė? Baigėsi vyno atsargos savo kabinete, o ir vėl keliauti pas Rafaelį darosi gėda ar nejauku? Ne problema - galima nesunkiai atsidurti Londone ir ten susirasti ne tokią nuzulintą vietą. Kartais herbologas susimąstydavo, kad neturėtų pernelyg dažnai mėgautis tokiais malonumais, bet profesoriaus darbas buvo varginantis, mokiniai - erzinantys, o Rafaelio ir/ar Monicos draugija - visai smagi. Kol Deoiridh pernelyg daug nežino, viskas gerai.
Oras, tiesa, šį kartą nelepino. Matthew netruko kiaurai peršlapti, tad pasiskubino atsidurti tinkamiausioje vietoje - Kiaurame katile. Apsižvalgęs gavo maloniai nustebti: prie atokaus staliuko sėdėjo senas butelio draugas, kurio herbologas nuoširdžiai pasigedo Hogvartse.
- Markai! - gal kiek pernelyg džiaugsmingai šūktelėjo Turner artindamasis prie draugo ar, tiksliau sakant, sugėrovo. Pakeliui mostelėjo padavėjai prašydamas vyno butelio ir dviejų taurių. Šypsodamasis klestelėjo ant kėdės šalia Marko ir nekantriai laukė, kada pagaliau gaus savo vyną. Tokį netikėtą susitikimą buvo tiesiog būtina atšvęsti.
Galiausiai sulaukęs užsakymo Matthew dosniai pripylė abi taures ir vieną draugiškai pastūmė Marko link. Dar kartą nusišypsojęs herbologas pakėlė savąją ir pažvelgė į buvusį kolegą.
- Į sveikatą, - nelaukdamas, kol Markas paims taurę, gurkštelėjo iš savosios. - Ką veiki, kaip sekasi?
Šypsena niekaip nedingo iš Matthew veido - jo nuomone, ši kelionė į Londoną nepraėjo veltui.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #57 Prieš 2 metus »
 Šiluma maloniai glostė drėgną pašiurpusią odą. Tokiomis akimirkomis Markas mintimis sugrįždavo į Hogvartso pilį, kurios nematė jau keleri metai. Ir būtinai sąžinė pasibelsdavo, primindama Adelę. Ak, jaunas, nepatyręs kvailys, sugadinęs vaikui gyvenimą. Gal ir gerai, kad pragėręs paskutinius profesoriavimo metus pabėgo, palikdamas viską už savęs. Neretai didžiausi mūsų troškimai tampa nuopuolio priežastimi.
 Ne itin malonius apmąstymus bei eilinį mazochistišką savęs plakimą psichologiniu rimbu nutraukė žmogysta, prisėdusi šalimais. Pakėlęs tamsias akis, Markas įsistebeilijo į kaip grybą po lietaus išdygusį Matthew. Jo balsą bei plaukų kupetą šiek tiek prisiminė iš savo girtų naktų, kai, supylęs dalį santaupų Velnio lašais į gerklę, svirduliuodamas traukdavo Kiauliasodžio gatvelėmis. Greitai žvilgsniu nučiupinėjęs vyro veidą, garbanius padarė išvadą, kad pastarieji keleri metai herbologo irgi nelepino. Arba tiesiog jau senatvė pradėjo tiesti savo pirštus, braukdama savo dvokiančiais pirštais per odą, bešukuodama plaukus ir juos vis labiau ir labiau praretindama.
 Na, Markui čia pasisekė - jo giminėje garbanų kupetą nešiojantys vyrai nebuvo linkę plikti anksti, o ir faktas, kad burtininkai gyvena ilgiau nei jų nemagiškieji kaimynai kažkaip neguodė. Geriau mirti jaunam ir gražiam. Bent jau į laidotuvių nuotraukas maloniai žiūrėti.
 Linktelėjęs vyriškiui, garbanius stebėjo, kaip šis lengva ranka pasiima taurę. Tamsiai raudonas skystis, savo švelniu kvapu kviečiantis paragauti ir patyrinėti skonį keistai atrodė šiek tiek purvinoje taurėje. Papurtęs galvą, Markas ištiesė ranką į arbatos puodelį, bet gintarinis skystis plono porceliano inde kažkaip irgi nebežavėjo. Bandydamas atidėti nejaukų pokalbį, rudaplaukis vis tiek gurkštelėjo arbatos ir šiek tiek susiraukė. Pigi ir per stipri.
-Sveikas, Matthew,-pagaliau teikėsi pasisveikinti jis.-Neseniai grįžau į Angliją. Žinai, kelionės, nauji įspūdžiai, patirtys. Gyvenimas. Pokyčiai. Nieko reikšmingo,-Melagis.-Kaip tavo gyvenimas? Dar profesoriauji ar susiradai kokią naudingesnę veiklą?
 Tikėdamasis, kad pavyks nukreipti pokalbį, Markas šyptelėjo ir vėl gurkštelėjo arbatos. Piguva.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #58 Prieš 2 metus »
Matthew pasirodė, kad Markas jį atidžiai nužiūrinėja, ir tai privertė pasijusti nejaukiai. Pats irgi atidžiau nužvelgė buvusį kolegą ir susimąstė, ar jis kuo nors pasikeitęs. Galbūt kiek suaugęs? Šiaip ar taip, vis dar buvo jauniklis - kažkodėl visi herbologo sugėrovai buvo vos ne dvigubai jaunesni už jį patį. Vos vyresni už Deoiridh pastebimai krūptelėjo Turner.
Ar Markas atsisakė vyno taurės? Tai buvo labai netikėta, tad Matthew nustebęs pažvelgė į jį. Kas galėjo atsitikti, kad jaunuolis atsisakė šio tegul ir žalingo, bet itin smagaus malonumo? Antrasis gurkšnis nebuvo toks didelis, bet nuo to nė kiek ne mažiau skanus.
- Nieko reikšmingo? - nepatikėjęs kilstelėjo antakį herbologas. Pats Matthew taip lengvai atsisakyti alkoholio nebūtų galėjęs, nors tai, ko gero, ir buvo didžiausia problema. - Taip, kelionės - geras dalykas, - neaiškiai sumurmėjo Matthew. Ne veltui jis ir pats trejus metus blaškėsi po Europą ir pasaulį.
Matthew apie kažką susimąstė, tad vos nepraleido pro ausis klausimų, skirtų jam.
- Tebedirbu, baigiu jau ir priprasti... - nutęsė herbologas. Susiprato laiku prikąsti liežuvį - buvęs kolega apie Deoiridh nieko nežinojo. - Kartais būna visai smagu, - kiek gyviau pratęsė Matthew ir pakėlęs akis į Marką šyptelėjo. Pabaigė gėrimą savo taurėje ir reikšmingai žvilgtelėjo į tą, kurią buvo pastūmęs draugui. - Tikrai nenori kažko rimtesnio nei ta... arbata?
Turner nužvelgė Kiaurą katilą. Ne, tai nebuvo vieta, kur jis vestųsi Daviną, bet ir čia buvo visai jauku. Pasėdėti su draugais - kodėl ne? Galėtų susirinkti čia visi keturi - prie judviejų puikiai tiktų Rafaelio ir Monicos kompanija.
- Nesvarstai grįžti profesoriauti? - mintimis peršoko atgal prie mokyklos herbologas. Viduje kirbėjo nuojauta, kad čia kažkas ne taip, ir tą, ko gero, labiausiai lėmė akivaizdus Marko nenoras gerti.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #59 Prieš 2 metus »
 Vyno taurė, apčiuopiama, užuodžiama ir net mintyse girdima nuodėmė. Markas stengėsi nekreipti dėmesio į tamsiai raudoną skystį, kurio paviršiuje žaidė šviesos atspindžiai, bet ranką vis dar norėjosi ištiesti. Tik vieną gurkšnį, prisiminimui. Pasimėgauti šio pigaus vyno vos juntamu vaisiniu aromatu bei salstelėjusiu skoniu.
 Bandydamas nukreipti mintis kita linkme, garbanius nejučiomis padėjo ranką ant į popierių suvyniotos knygos bei įsistebeilijo į arbatos puodelį. Iškart pastebėjo tamsiai pilką, ploną liniją rodančią, kad paskutinį kartą jį taisęs burtininkas nebuvo itin gabus kerėtojas. Arba tiesiog jam arba jai nerūpėjo. Vis gi, tai tik darbas ir kas užeigose apžiūrinėja puodelius?
 Nors mintys blaškėsi, Matthew užduotas klausimas neliko neišgirstas. Liūdnai linktelėjęs, garbanius tarsi bandė įtikinti buvusį kolegą, kad visi šie pokyčiai nėra reikšmingi ar įdomūs. Šiuo metu nesinorėjo apie tai kalbėti matyt todėl, nes rudaplaukis giliai viduje žinojo, kokia būtų herbologo reakcija. Todėl viduje net palengvėjo, kai vyras tęsė pokalbį pasakodamas apie savo gyvenimą.
-Smagu? Maniau šitą žodį gali vartoti tik tavo mokiniai,-šiek tiek pašaipiai taręs Markas nuskandino šiek tiek skaudesnę repliką arbatos gurkšnyje. Puodelyje kartaus skysčio liko mažokai, dėl ko dėmesys nejučiomis vėl nukrypo taurės ir jos turinio link.
-Šiandien alkoholio nesinori. Tik geriau paruoštos arbatos,-vengdamas pažvelgti į Matthew dar kartą susigrūmė su nagus į jį besiruošiančią suleisti nuodėme rudaplaukis. Šiek tiek norėjosi pasipasakoti apie savo atradimus - ypač vidinius. Norėjosi įrodyti, kad gyvenimo prasmė tai ne čia ir dabar. Galbūt todėl buvęs klastuolis subtiliai užsiminė apie savo ateities planus:
-Nemanau, kad tai, ko mokiau, yra mano tikrasis pašaukimas. Išties... Rengiuosi išvykti studijuoti. Galbūt sugrįžti į Angliją, gal net Kiauliasodį. Galbūt...
 Norėdamas vėl pasičiupti iki šiol sėkmingai leidusį išvengti pokalbio puodelį, Markas ranka pastūmė paketą ir šis dusliai nukrito ant purvinų užeigos grindų.