[Markas Moore]

 Prasivėrė užeigos durys ir gaivus skersvėjis parbėgo per Marko garbanas. Pažvelgęs į atėjūną, vaikinas išvydo Juaną ir nustojo drybsoti ant kėdės kaip nuo karščio nuleipusi gėlė. Kunigui atsisėdus priešais jį, garbanius nukreipė akis į stalą. Nežinojo, nuo ko pradėti. Turbūt pirma reikia pasisveikinti.
-Labas,-Markas sugniaužė rankas. Pro jo akis nepraslydo ir tai, kaip Juanas apsidairė. Turbūt ieško Adelės. Liūdna mintis apie mėlynakę praplaukė kaip tingus debesėlis.-Aš norėčiau, kad Adelė nenustotų bendrauti su tavimi. Jai reikia kitų žmonių. Žmonių, kurių negalėčiau pasiekti, pats žinau... Koks galiu būti,-prisiminęs, kaip jis sustingdytą merginą nešėsi per mišką, Markas nukreipė akis į šoną. Ak tie kunigai. Užtenka jiems būti šalia ir jau norisi išsipasakoti visas savo nuodėmes,-Aš nežinau, ko pats noriu. Na, noriu, kad Adelė būtų laiminga, bet su manimi ji tokia nebus. Cha, tik pažiūrėk į mane. Suknistas žmogžudys. Man tik su numirėliais dirbti,-vaikino pirštai įsivėlė į jo plaukus ir jis atsirėmė alkūnėmis į stalą,-Aš jai viską papasakojau. Maniau, kad mane paliks, bet... Bet ji vis dar šalia. Juanai, aš jos nenusipelniau. Man reikia pasikeisti. Tapti tokiu žmogumi, kurio ji nusipelno. Aš...-vaikino balsas užlūžo.-Aš nežinau...
Markas nedrįso pakelti akių į kunigo veidą. Jautėsi toks gėdingai silpnas ir menkas. Kodėl jo širdy pilna ankščiau nematytų prieštaravimų? Kam jis turi būti dėkingas už šį proto prašviesėjimą?

[Juan Martin de la Cruz]

  Juanas įdėmiai, nesiryždamas pertraukti, klausėsi vaikino. Matydamas tokį beviltišką sutvėrimą prieš save net atsiduso. Sunkiai, žadėdamas kaip nors paprotinti. Visada kalbėdavo su Adele apie viską, visuomet ją nukreipdavo tinkama linkme, saugojo ir niekada negalvojo, jog ateis laikas ir jos vaikiną protint.
- Klausyk,- krenkštelėjo. Buvo sunku formuluoti tai, ką norėjo pasakyti. Nustūmė jo žodžius apie galimą prisipažinimą.- Pradėsiu nuo to, kai pirmą kartą susitikau su Adele. Nežinau, ar ji pasakojo, tačiau kai ją metė tėvai ir ši atvyko pas mane,- užtilo. Skaudžiai prisiminė tą dieną.- Atrodė visiškai sužlugdyta, pametusi viltį, tikėjimą. Nepasitikėjo niekuo, tačiau nusikeikusi parklupo vidury bažnyčios ir kaip skerdžiama klykė, verkė. Nežinojau, ką turėjo žmogus išgyventi, kad taip jaustųsi,- kunigas atsargiai patapšnojo vaikinui per petį, norėjo pamatyti jo akis.- Man visiškai nesvarbu kas įvyko anksčiau, koks buvai, tačiau prie Adelės tave matau kaip vienintelį jos ramstį. Meksikoje ji atrodė beveik taip pat sugniuždyta kaip ir tuomet bažnyčioje. Ji nepakels dar vieno palikimo. Aš pats ją įtikinau tau atleisti. Dievaži, ar tu matei kaip ji švyti iš laimės būdama šalia tavęs? Jau seniausiai būtų pabėgusi nuo tavęs, jeigu... Jeigu nemylėtų, Markai,- pamosavo rankomis į šonus.- Man ji kaip sesuo, žinau apie ją viską, visus jos troškimus ir tąnakt, kai keliavom į Meksiką, Adelė pati sakė, kad neįsivaizduoja be tavęs nei vienos dienos. Būtum atvykęs vėliau, nežinau, ar būtum atpažinęs ją. Klausyk, be tavęs jai blogai. Tu esi tas, kurio jai visuomet reikėjo.
  Ir vėl nutilo. Kaip suknistai sunku kalbėti neapsiverkusiam apie savo žiburėlį, vienintelę merginą, kurią nuoširdžiai globojo ir mylėjo. Kaip seserį. Jautė drebančias rankas. Jam buvo taip nesvarbu, kad prieš jį sėdintis vaikinas dar norėjo su savimi išsinešti Adelę velniai žino kur. Žinojo, jautė, kad Adelei, jo Adelei viskas gerai, kai šalia Markas. Suglaudė rankas, pasirėmė galvą. Sumurmėjo kažkurią iš maldų, kad suteiktų tiek jam, teik šalimais esančiam vaikinui stiprybės, drąsos.
- Adelė buvo pasakojusi, jeigu savo batų raištelius,- kažkaip skaudžiai nusijuokė.- Suriši su kito, tačiau šie atsiriša, tai ne tas skirtasis. Tačiau, jeigu suriši ir jie pasilieka, keliauji toliau. Galiu pasakyti, jog ji jūsų batuose padarė visiškus mazgus, kad niekada neatsikabintumėt, nepasimestumėt. Ir ką tu gali žinoti, gal Dievas atsiuntė ją tau, kad taptum geresniu.
  Tikėjosi, jog bent kažkiek prašviesino profesoriaus smegeninę. Ginger neištvers dar vieno palikimo ar paleidimo, ne, Juanas dėl to buvos įsitikinęs. 

[Markas Moore]

 Gėda. Gėda parodyti savo silpnumą prieš beveik nepažįstamą žmogų. Markas jautėsi, tarsi Juanui tik krautų savo problemas. Ak, bet ką daryti, kai nori pasikalbėti apie tokius dalykus, bet neturi su kuo?
 Garbanius susikaupęs klausėsi Juano žodžių ir, pajutęs kunigo prisilietimą, krūptelėjo. Į jį be gailesčio ar pasibjaurėjimo žiūrėjo rudos akys. Markas vis tiek galvojo, kad nenusipelnė Adelės, kad ir kaip jo svarbą merginai bandė pabrėžti kunigas. Vaikinas pats suprato, koks yra nestabilus ir kaip greitai viskas gali pasisukti bloga linkme.
 O dėl raištukų Markas trumpam šyptelėjo. Kaip gerai, kad nenešioja batų su jais.
-Juanai, aš ir nesiruošiu palikti Adelės. Man jos buvimas šalia būtinas kaip oras. Kai išsivežei ją į Meksiką... Maniau išprotėsiu. Ir aš jau buvau išprotėjęs, pats tada matei, kai sutikai koridoriuje, nešantį Adelę. Man jau tada protas buvo aptemęs vien nuo minčių apie ją. Mano šeimoj tai pakankamai dažna. Juanai, o kas jeigu aš ją nuskriausiu? Kas jeigu man ji bus svarbi ne kaip Adelė, bet tiesiog kaip kūnas, skirtas mano malonumui? Aš bijau to, ką galiu padaryti. Prašau, padėk ją apsaugoti nuo manęs,-Markas maldaujamai žiūrėjo į Juano akis. Kad tik kunigas sutiktų. Markas leistų jam jį paskandinti šventame vandenyje, kalbant savo maldas, kad tik šis žmogus, kurio darbas sukasi aplink palaužtas sielas, kaip jo ir Adelės, jam padėtų.

[Juan Martin de la Cruz]

  Kaip keista, kai visados sėdėdavo klausykloje ir klausydavo išpažinčių, o dabar turi susidurti akis į akį su vaikinu. Vieninteliai žmonės, su kuriais nuoširdžiai, be jokių klausyklų kalbėdavosi, buvo tėvai ir Adelė. Panašu, jog ratas plėtėsi.
  Juanas beviltiškai atsiduso, tikriausiai pirmą kartą atsidūrė tokioje situacijoje, kurioje nežino, ką pasakyt, ką patarti. Spaudė širdį nereikalingas kaltės jausmas, jog negali padėti jaunuoliui. Prisiminė save tokio amžiaus, rodos, neturėjo jokių problemų. Nei šeimoje, nei bažnyčioje, nei dar kur. Viskas visuomet būdavo gerai. Nuostabu. O štai čia, priešais jį, visiška priešingybė.
- Mačiau,- sumurmėjo. Prisiminė apakinęs vaikiną, o dėl to dar ir graužė save visą kelią namo. Iki šiol jautėsi nemaloniai.- Bet juk galima pasistengti kaip nors susitvardyti, turi būti būdų, Markai. Nagi, juk tarp jūsų nebūna vien fizinis, kūniškas kontaktas, juk kalbatės. Negi iškart susitikę sugulėt? Kažkas turėjo įvykti prieš tai, kad suartėjote,- Juanui Adelė niekad nepasakojo, kaip šie susipažino. Visad nukreipdavo temą.- Kalbėkitės daugiau arba mes galim susitikti dažniau ir bandyti spręsti šią problemą. Juk sakau, Adelė tau kaip Dievo paskirtas angelas, o ir ji pati pajus jeigu jūsų santykiai per daug toksiški, patikėk, ji stengsis viską pataisyti. Kitas dalykas, ar nemanai, jog turėtum pats save apsaugoti nuo vidinių tų lendančių velniukų?- iš kišenės ištraukė dėžutę su medikamentais.- Kol nepamiršau, perduok juos Adelei, jai reikia juos suvartoti po panikos atakos,- padėjo dėžutę priešais vaikino akis.- Galų gale, pasidarykit bent mėnesio laiko celibatą ir suprasit ar vienas prie kito esat prisirišę tik kūniškai ar ne.
  Buvo liūdna stebėti beviltiškai palūžusį profesorių, nesusitvarkantį su savimi. Ir už ką tu jam taip, Dieve? Kunigas įsistebeilijo į tokias pats rudas akis, už kurių rainelių slypėjo kažkas daugiau, galbūt gyvatės, kartas nuo karto išlendančios ir trikdančios vyro rutiną. Nežinia. 

[Markas Moore]

 Markas, klausydamasis Juano, galėjo tik linksėti savo garbanota galva. Jam nepasirodė keista ir tai, kad Adelė nepasakojo globėjui apie jų santykių pradžią. Kunigas turbūt tiesiai į Rojų iškeliautų sužinojęs, kad jo globotinė atsidavė Markui tą pačią dieną, kai jie susitiko, ir dar kažkokių kapinių kriptoje. Vaistų dėžutę Markas įsidėjo saugiai į apsiausto kišenę. Na, dabar negalės nuslėpti to fakto, kad buvo susitikęs su Juanu. O išgirdęs apie celibatą, garbanius tik nusijuokė. Jeigu pasiūlytų Adelei tokią mintį, mergina jį patį prie lovos pririštų ir kelnes numautų. Štai tau ir po celibato. Plius, ir pats vaikinas nelabai įsivaizdavo tokio gyvenimo mėnesį. Matai, yra šalia, o liesti, kaip nori, negali. Bereikšmis savęs kankinimas.
 Markas pabarbeno pirštais į stalą ir atsilošė. Jo mintyse sukosi dar vienas klausimas.
-Aš ilgai galvojau apie ateitį su Adele. Jeigu ji tokia išvis yra, na, amžinai susimetę negyvensim. Noriu pasikrikštyti. Dėl Adelės,-vaikinas nutilo, pažvelgęs kunigui į akis.-Skaičiau apie tą jūsų Bibliją, maldas ir kitas tas apeigas... Na, su daug kuo sutinku. Tiesiog pagalvojau, kad galbūt geriausia būtų kreiptis į tave tokiu klausimu.

[Juan Martin de la Cruz]

  Juanas stebėjo kaip arkas įsideda dėžutę su medikamentais, patenkintas linktelėjo. Ir tikėjosi, kad po to, kai grįžo čia, Adelei dar nebuvo jokio priepuolio. Menkai šyptelėjo, išgirdęs nusijuokimą, bent kažkiek praskaidrino smegenėles.
  Pro šalį einančios padavėjos paprašė puodelio arbatos, po kelionės ir tokių kalbu buvo išvargęs ir tetroško poilsio bei atgauti jėgas. Kažkaip per greit jis sensta. Gal čia ir globotinė prie to prisidėjo, galėjo lažintis, kad jau žilsta ir vien tik dėl Adelės.
  Kitas Marko noras privertė Juaną springtelėti oru. Nesitikėjo, nuoširdžiai net negalėjo pagalvoti, jog šis vaikinas kažkada norės krikštytis. Jis tiek daug nori padaryti. Ir vien dėl Adelės. Pamišęs vaikis.
- Yra, patikėk,- bent jau pats tai tikėjo, jog jų laukia bendra ateitis. Bei, kad vaikinas sugebės tramdyti savo demonus.- Tu juk supranti, kad pagaliau turėsiu galimybę tave bandyt paskandint šventame vandenyje?- prisiminęs pirmąjį susitikimą, kunigas nusijuokė. 

[Markas Moore]

 Po Juano, Markas pridėjo, kad norėtų juodos kavos puodelio, itin smarkiai padavėjai pabrėždamas, kad ne bendra sąskaita. Vaikinui dar reikės parsitrenkt į Dubliną, o organizmas jau reikalavo kofeino. Eh, reiktų atprasti vieną sykį. Visgi, tos bemiegės naktys, dirbant mokykloje, paliko savo žymę.
 Kunigo žodžiai suteikė vaikinui vilties. Galbūt jis sugebės perlipti per tai, kas jau seniausiai įausta į jo kraują, ir suteikti Adelei daugiau laimės nei skausmo. Gyvens jie kur nors Meksikos šiaurėje prie jūros, mažas jaukus kotedžas su sodu. Galbūt vėliau atsirastų ir vaikų - ši mintis Markui itin patiko. Būtų du, ne, penki tokie mažiukai. Jo ir Adelės maži kūrinukai. Atidarytų jis Meridoje laidojimo namus - jau dabar įpusėjo savo žiobariškus mokslus. Ir taip laimingai nugyventų iki aštuoniasdešimties metų.
-Gali skandint kiek nori, raganos lengvai neskęsta. O ir iki inkvizicijos, žiobarai visus vienodai apkaltindavo. Tik po vieno tokio kūrinuko viskas persimetė ant moterų. Tai nuo ko reiktų pradėti? Dar, kiek skaičiau, santuokai reikia priimti ir kitus sakramentus. Papasakok, na, apie visa šitai. Iš kunigo lūpų geriau išgirsti nei sausai perskaityti popieriuje.
 Pasirodė padavėja su Marko kava ir Juano arbata. Kaip greitai pasirodė, taip greitai ir dingo.

[Juan Martin de la Cruz]

  Juanas, pagaliau gavęs savo arbatą, gurkštelėjo. Kūną pasitiko taip laukta palaima po kelionės. Nors netrukus vėl turės keliauti atgalios. Žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo, dar turėjo šiek tiek laiko. Kaip šiandien atvyko, taip ir išvyks, negalėjo čia pasilikti ilgam, jo mama vargiai susitvarko su tėvo negalavimais.
- Aš neturiu daug laiko, tai trumpai, gerai? Man reikės grįžti kuo greičiau į Meksiką,- o su tokiais laiko juostų kaitaliojimais, tai iš vienos į kitą, tai iš trečios į penktą, su sveikata toli irgi nenueis.- Krikštas, komunija, sutvirtinimas, tada jau gali tuoktis, bet dar prieš tai turi atlikti išpažinti, viską tau galėsiu padaryti, tik šiek tiek turėsi pasiruošti, na, arba paruošiu aš, kai galėsiu,- dar kartą gurkštelėjo arbatos.- Yra ir kiti sakramentai, bet jų tau nereikia, ypač kunigystės, man rodos, šis tau niekada nebus reikalingas. Beje, Adelė irgi be komunijos ir be sutvirtinimo, tai galėsit kartu, jeigu ji tavęs nepridaužys dėl to, kad susitikai su manimi,- šyptelėjo.- Kaip ji laikosi? Nenorėjau jai rašyt, maniau, pyksta,- sučiaupė lūpas į tiesią liniją.
  Atsidusęs sugurguliavo paskutinį arbatos lašelį, padėjo kelias monetas šalia puodelio. Pasiknisęs kelnių kišenėse susirado vieną iš rožančių, na, tiesą sakant, vienintelį čia turimą. Padėjo priešais vaikino akis. Nieko nesakė, pats pasidomės kas čia tokio.

[Markas Moore]

 Markas gurkštelėjo kavos ir, nusideginęs liežuvį, susiraukė. Bent jau gėrimas Kiaurame katile buvo geresnis nei Trijose šluotose. Sužinojęs, kad Juanas skuba, vaikinas pajuto šiokią tokią kaltę, kad taip užlaiko kunigą su savo klausimais. Nenorėdamas ko nors praleisti, atidžiai klausėsi, kas jam sakoma. Šiek tiek nustebo, kad Adelė tik krikštyta - galvojo, kad mergina, kurios globėjas buvo kunigas, bus, na, jau viską praėjusi.
-Per egzaminus buvo pervargęs nervų kamuoliukas, bet, žinoma viską kuo puikiausiai išlaikė. Transfigūraciją, kiek girdėjau iš kolegų, nepriekaištingai. Taip pat atrodo šiek tiek ramesnė. Vis kalba, kaip norėtų apsigyventi Meksikoje. Galvoju apie šiaurę, prie jūros, netoli Meridos. O dėl panikos atakų... Bijau, kad Hogvartse jų tiesiog nepastebėjau. Nebuvau šalia, kai jai manęs labiausiai reikėjo. Dar bandžiau įtikinti, kad parašytų tau. Tiesiog žinau, kad tau ji tikrai rūpi. Nenorėčiau, kad Adelė netektų svarbaus žmogaus. Tik tiek galiu pasakyt,-viską išsakęs, Markas gurkštelėjo pravėsusios kavos, stebėdamas, kaip kuičiasi kunigas. Jam prieš garbaniaus akis padėjus kažkokį vėrinį su kryželiu, vaikinas, šiek tiek sutrikęs, paėmė jį į ranką. Neprisiminė, kad apie tai kažką būtų skaitęs.
-Ačiū. Ir turbūt, geros kelionės,-Markas įsidėjo rožančių į kišenę prie vaistų ir išgėrė kavą. Pats ruošėsi jau keliauti - nenorėjo, kad Adelė pradėtų jaudintis, kad ir kaip po to ant jo pyks dėl šio susitikimo. Atsistojęs, padėkojo:
-Ačiū, kad sutikai susitikti. Dabar man vėl reik į Ministeriją, kol ten grūstis nepasidarė, turbūt žinai, kaip ten būna.

[Juan Martin de la Cruz]

  Juanas šyptelėjo, džiaugėsi ir didžiavosi savo mergaite. Žinojo, kaip kai kurie dalykai jai svarbu. Ypač transfigūracija.
- Dėl jos pasiliko kartoti kursą,- kryptelėjo galvą nusijuokdamas.- Jai jos pasireiškia pervargus, sapnuojant košmarus arba nuo rupūžių, tai saugok ją, prašau. Neįtikinsi taip lengvai, juk ji Adelė, su principais. Pats jai parašysiu, nenoriu, kad galvotų, jog pamiršau ją,-nusišypsojo, atsistojo nuo kėdės.
  Išgirdęs padėkas tik paprastai linktelėjo, jo darbas buvo padėti, tad nežinojo, ką ir atsakyti. Prašom?  Nėra už ką? Visada kreipkis? Jau geriau patylėjo. Tik kilstelėjo akis, vėl šyptelėjo. Puikiai žinojo, tačiau džiaugėsi dirbdamas iš Meksikos.
- Neišklysk iš kelio, tavo pradžia nuostabi. Sudiev,- pamojęs ranka kunigas apleido katilą ir pradingo minioje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pamažu Dafydd pradėjo mąstyti, kad kažką reikėtų keisti. Gyvenimas kanalizacijoje niekada nebuvo malonus, tačiau dabar, praėjus jau kelioms savaitėms, dar ir gerokai nusibodo. Nors kai kurie Londono valkatos pradėjo šiek tiek palankiau pradėti į naujoką, kas padėjo gauti maisto, gyvenimas vaikino visai nežavėjo. Reikėjo rasti kokį nors darbą, kuris leistų apsigyventi bent kiek padoriau. Deja, burtininko vertą darbą jis kažin ar galėtų gauti - vis dėlto buvo išmestas iš mokyklos. O dirbti žiobarišką?.. Tokia idėja nebuvo labai žavi, nors ir atrodė, kad tokį gauti nebūtų sudėtinga: pasinaudoji Supainiojimo kerais ir ramu...
Kadangi maisto pirkti beveik nebetekdavo, kartais atlikdavo keli sikliai. Žinoma, nepakankamai, kad galėtum gyventi viešbutyje ar, tuo labiau, ką nors nuomotis, tačiau pakankamai, kad kartais galėtum nueiti į barą. O tokia veikla vis labiau ir labiau viliojo Dafydd. Tad ir tą penktadienio pavakarę jis patraukė išgerti. Tarsi pastūmėtas su Hogvartsu siejančių sentimentų, atsidūrė ne kur kitur, o Kiaurame Katile. Laimei, jis bent jau nebuvo toks tragiškai brangus kaip nemaža dalis kitų Londono barų. Ne, čia galima išgerti visai neblogai. Pasirausęs kišenėje buvęs klastuolis rado kelias monetas, tad nuėjęs prie baro užsisakė ne paties pigiausio alaus. Jeigu jau gali sau leisti gerti, kodėl neišgėrus kokybiškai?
Apsižvalgęs nebuvo itin patenkintas tuo, ką pamatė: salėje buvo nemažai žmonių, vos vienas kitas laisvas staliukas. Vis dėlto vienas toks stovėjo toliau nuo baro, tad Dafydd, stengdamasis su niekuo nesusidurti akimis, patraukė tiesiai ten. Atsisėdo ir dar kartą nužvelgė salę. Lyg ir niekam nekrito į akis. Reikia tikėtis, kad čia nebuvo jokių pažįstamų. Atostogos Hogvartse jau turbūt pasibaigusios (kaip buvo keista to tiksliai nežinoti!), tad profesoriūkščiai turėtų šiltai sėdėti pilyje, ką jau kalbėti apie mokinius. Tai buvo gerai, toks variantas Dafydd visiškai tiko. Jis atsišliejo į kėdės atlošą ir palaimingai gurkštelėjo alaus.

[Jasmine Diana Amneta]

 Anksčiau ar vėliau, Amnetos dirbdavo Ministerijoje. Dabar (jos nelaimei) buvo atėjusi Dianos eilė. Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamentas. Bent jau ne ryšių su žiobarais skyrius.
 Po varginančios darbo savaitės nebeištvėrė ir prieš grįžtant namo užsuko į Kiaurą Katilą. Kas darėsi Ministerijoje buvo neaišku, darbo daug ir jis reikalauja daugiau pastangų, nei klausymas ką daryti Cukriniame Kiškutyje ir bandymai nesudeginti kepinių (o kepėja ji buvo ne pati geriausia). Norėjosi ko nors ramaus, negrįžti namo, kur nesibaigiantys darbai ir pastoviai prislėgta Claudie. Jai netektis buvo skaudžiausia.
 Deja, nei tyla, nei ramybe čia nekvepėjo, nes buvo ne vienintelė, norinti praleisti penktadienio popietę ne namie. Priėjusi prie baro pasisveikino su barmenu, permetė akimis ko jie turi, tačiau baigė su pasukų punčo bokalu rankoje ir ant tamsaus stalviršio žibančiais sidabriniais sikliais. Jasmine pradėjo dairytis laisvos vietos, tačiau tokių nelabai buvo. Į barą rinkosi vis daugiau žmonių, tad reikėjo paskubėti. Viename kampe, rodos, buvo susirinkę Ministerijos darbuotojai... Ne, ji ir taip bėgo nuo darbo. Nužingsniavo prie vieno iš atokiausių staliukų, nuo kito pasiėmė kėdę ir prisėdus nusistebėjo tokios ryškios spalvos ryžais vargšelio vaikino, prie kurio prisėdo, plaukais. Wrena bent jau anksčiau savo blondiniškus dažė, bet jie atrodė labiau oranžiniai ir gerokai blyškesni. Kaži, kaip jai sekasi?
 - Hey,- tikėjosi, kad jis nebus matęs viename iš pačių neįdomiausių Magijos Žinių puslapių su jos judančios nuotraukos ir prierašu apie paaukštinimą. Būtų nuostabu, jei po pusvalandžio išvis pamirštų pamatęs Amnetą, tačiau šitaip atėjus nebebus taip paprasta.- Nepyk, nebuvo laisvų stalelių,- gurkštelėjo punčo. Pirmas gurkšnis gėrimo visuomet būdavo geriausio skonio, vėliau palaima po truputį nykdavo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tik spėji palaimingai atsigerti, kai būtinai kas nors prisistato! Dafydd piktai žvilgtelėjo į kažkokią moteriškę. Nebuvo daugiau laisvos vietos, kurgi ne suraukęs antakius pagalvojo jis, tačiau permetęs akimis salę suvokė, kad kaip tik taip ir yra. Jis atidžiau nužvelgė atėjusiąją - dar betrūko, kad vėl pasitaikytų kokia nors buvusi mokslo "draugė" arba, dar geriau profesorė žioplė! Laimė, ji pasirodė nematyta. Dafydd kiek lengviau atsikvėpė ir dar kartą gurkštelėjo. Deja, net ir alus nebeteikė tokios palaimos. Ir dėl visko kalta buvo būtent šalimais sėdinti moteriškė.
Nenoromis Dafydd prisiminė girtuoklė Greywindpalaikio draugužę. Christine? Caroline? Kokia ji ten? Kad ir koks būtų anos vardas, šita kažkuo ją priminė. Galbūt dėl to, kad irgi buvo keleriais metais vyresnė. Gal dėl to, kad irgi su gėralu rankoje (Cha, tarsi pats kitoks). Vienintelis dalykas, ko šitai trūko, buvo cigaretė rankose. Beliko tikėtis, kad jos ir neatsiras.
- Tai ką, dar viena girtuoklė Greywindpalaikio draugužė trankosi po Londoną? - tarstelėjo Dafydd, nė nesusimąstydamas, kad šita buvusio transfigūracijos profesoriaus gali net nepažinoti.

[Jasmine Diana Amneta]

 Po pirmųjų punčo gurkšnių kiek atsipalaidavo ir nuotaika šiek tiek prašviesėjo. Būtų gerai, kad visuomet tik tiek trūktų. Švarkelį užsimetė ant savo kėdės atlošo, bandydama negalvoti apie galimai padarytą raukšlę.
 - Nenutuokiu apie ką tu kalbi. Turbūt su kažkuo supainiojai,- per daug neimdama į galvą, kad buvo pavadinta kažkokio nepažįstamojo girtuokle drauge ar tai, jog pradėjo tujinti nepažįstamą žmogų, toliau mėgavosi saldžiu, apie du siklius kainavusiu gėrimu. Nežinia kas - cukrus ar tie vieniši ir tik namų elfą nugirdyti sugebantys laipsniai teikė džiaugsmą, bet kol kas nuotaikos niekas negalėjo sugadinti. Gerai, kad kol kas pakako tik tiek ir nereikėjo plaučių vaišinti nikotinu ir dervomis, ką matė darant ne vieną Ministerijos darbuotoją, dūmų kvapas sklido ir nuo jų kampo.
 Vogčiomis pažiūrėjo į tą nematytą vaikiną, greičiausiai kilusį iš Airijos (oi tas raudonplaukių airių stereotipas). Bokalas alaus - kaip įprasta. Ko daugiau iš tokio jauno tikėtis? Nors... Dabar jaunimėlis turbūt ir į Hogvartsą kažko stipresnio atsitempdavo. Jos laikais... Kokiais dar jos laikais? Pasikeitė vos kelios kartos, dar taip neseniai mokėsi Hogvartse, o dabar sėdėjo kojas sunkokai pavelkančioj Ministerijoj.
 Jis neatrodė kaip vienas iš Ministerijos darbuotojų, tačiau ryškiai jaunesnis. Jei ne Hogvartse ir ne Ministerijoj, tai kur? Nedaug kas tas nuobodžias vidutiniškai aštuonias valandas leisdavo kur nors kitur. Neklausk, juk matai, koks nepatenkintas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu šita tikėjosi, kad Dafydd taip ims ir patikės, kad ji nepažįsta Greywindpalaikio, turės skaudžiai nusivilti. Raudonplaukis nesuprato, kodėl, tačiau pajuto siaubingą pyktį. Ir jis buvo nukreiptas ne prieš ką kitą, o būtent priešais jį įsitaisiusią moteriškę.
- Apsimetinėk, apsimetinėk, - nedraugiškai (o kaipgi kitaip?) drėbė Dafydd. Žiūrėjo, kaip boba laka savo gėralą. Nebesinorėjo to, kuris buvo bokale. Visiškai nebesinorėjo. Jeigu jau kažkokia moteriškė čia geria, jis to paties tikrai nedarys.
- Ko tu iš viso čia atsivilkai? - itin nepatenkintas paklausė jis. Pats nesuprato, iš kur ėmėsi tas pyktis, bet jautė: jeigu tuoj pat nenusiramins, viskas gali baigtis itin blogai.
Paslapčia mestas žvilgsnis į jį nepraslydo pro akis. Dafydd susiraukė. Ar šita dabar jį čia tyrinės? Nėra jau toks ypatingas! Žinoma, neatrodė kaip ką tik iš karalienės priėmimo, bet argi Londone tokių trūksta? Juk vien jau kanalizacijoje gyveno gal penkiese, ką jau kalbėti apie visą milžinišką miestą.
Buvęs klastuolis įdėmiai žiūrėjo į moteriškę. Lyg ir nebuvo matyta. Vyresnė už jį. Turbūt panašaus amžiaus į aną girtuoklę, kurios vardas ir vėl išgaravo iš galvos. Juk ir Greywindpalaikis tokio paties amžiaus nusistebėjo Dafydd. Mintis apie buvusį transfigūracijos profesorių visiškai įsiutino vaikiną. Jis pajudino ranką apsimesdamas, kad nori paimti bokalą. "Netyčia" pastūmė jį taip, kad alaus likutis atsidurtų tiesiai moteriškei ant drabužių. Raudonplaukis vos susilaikė piktdžiugiškai neišsišiepęs. Nieko panašaus į atsiprašymą jo planuose nebuvo.