[Davina Malburn]

Mergaitė dar labiau įsisupo į žalią dekutį ir viena akimi pamatė jog klastuolis atsistoja nuo laužo ir metęs pašaipų žvilgsnį į ją ima neramiai vaikščioti. Davina net nusipurto. Reikia iš čia dingti. Pagalvoja mergina stodamasi nuo gana vėsios žolės. Mergina žinojo jog nepritaps net ir čia, tačiau vienišumas ne visada slegia. Tačiau kartais... Kartais ji pasiilgsta žmonių supusių ją anksčiau, tada bent jau nebuvo viena.
Ežero kranto galo net nebuvo matyti, o kadangi saulė dar nespėjusi nusileisti Davina sugalvojo nieko nebeerzinti savo buvimu ir užsikišusi plaukus už ausų, kad jie taip netrukdytų lėtais žingsniais nutipeno ežero krantu.
Tolėliau keli varniukai mėtėsi kamuoliu, o vienas kitas klastuolis atokiau kalbėjosi tarpusavyje. Mergaitė ilgesingai nužvelgė pilies stogą kur sėdėjo dar visai neseniai. Galbūt iškyla buvo siaubinga mintis, galbūt merginukė tikėjosi su kažkuo susibendrauti, tačiau nemokėjo. Nebuvo itin drąsi, bijojo būt išjuokta ir tapti patyčių obijektu.
Tanki lapija ėmė supti Daviną iš abiejų pusių. Darėsi vis vėsiau, tačiau jai tai nerūpėjo. Ji te norėjo pasivaikščioti ir pabūti viena. Saulė vis leidosi ir leidosi po truputį dingdama už horizonto. O Davina vis ėjo ir ėjo iki kol kojas pradėjo keistai skaudėti.

[Mayra Llewellyn]

Šnopuodama Mayra pagaliau nuėjo iki iškylos vietos. Vos tik pasiekė laužaviete, klestelėjo šalia ir pabandė atgauti kvapą. Po kelių minučių, kurios buvo pilnos švokštimo bei kosėjimo, Mayra atsistojo ir iš kišenės išsitraukė kubelį-palapinę. Ji net neįsivaizdavo, ką su juo daryti, gal pabaksnoti lazdele? Bet kas jeigu palapinė išsiskleis ant jos? Klastuolė jau gailėjosi, kad pasakė mamai apie tariamą išvyką ir ši jai atsiuntė šitą prakeiktą, nors turbūt ne, kubelį. Vis dėlto, mergaitė padėjo kubą šalia kažkieno palapinės (ji tikėjosi, kad ne Teodoro, nes prisiminimai apie medyje praleistą laiką jai vis dar kėlė šiurpą), nors netoli sėdėjo mergaitė, tai palapinė turėjo būti jos, Mayra išsitraukė raštelį, kurį jai atsiuntė mama prie kubo, pradėjo į tyliai skaityti. Nors skaitė gerai, nes mėgo knygas, Mayrai pastaruoju metu visos užduotys darėsi sunkios bei varginančios. Suradusi burtažodį, reikalingą išsklaisti palapinei, klastuolė patraukė kubą dar toliau nuo kitų palapinių ir bakstelėjusi jį lazdele ištarė:
-Tabernaculum.
Ugh, ir kodėl tokie buražodžiai turi būti sudėtingi? Bet palapinė išsikleidė iš pirmo karto. Tai buvo paprasta žalia, panaši į žiobarišką, palapinė. Įlindusi į vidų Mayra apsidžaugė, kad viskas jau buvo suruošta - pripūstas čiužinys ir šiltas miegmaišis ant jo bei kelios pūkinės pagalvėlės šonuose. Čiužinys buvo tokio minkštumo, kokį mėgo Mayra - nei per kietas, kad negulėtum kaip ant akmens, nei per minkštas, kad atsisėdęs nejaustum užpakaliu žemės. Pasičiupusi vieną iš pagalvėlių, Mayra išlindo iš palapinės ir atsisėdo prie laužo.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė striksėdama pamažu slinko po pilies apylinkes. Mergaitė žinojo, kas turbūt vėluos, bet tai jai buvo nė motais. Nedidelė, juoda kuprinytė ant pečių su svoriu kėlė negerus jausmus (kaip pečių skausmą), tačiau Devina į tai nekreipė dėmesio. Visi daiktai tebuvo du vaikiško šampano buteliai su žiobariškų animacinių filmukų herojais, vienkartinės stiklinės, didelis pakelis zefyrų kepimui ant laužo, buteliukas vandens, multivitaminų sulčių ir šokoladiniai sausainiai baltu pertepimu. Nei palapinės, nei miegmaišio ji neturėjo net pilyje. Tik žalias pledukas su katinų piešinėliais buvo jos kairėje rankoje. Palaidi plaukai tabalavo šian bei ten, juodos kelnės su tos pačios spalvos maikute ir užsegamu džemperiu derėjo tarpusavyje.
Pasiekusi sutartą vietelę, plačiai nusišypsojo, tik nežinojo, ar kas matė. Netoli laužo, kur kai kurie jos bendrakoledžiai sėdėjo, nusiėmė kuprinę ir ištraukė visas maisto gėrybes kartu su stiklinėmis. Ir tik tada sugalvojo apsidairyti, o galvelė apniuko, šypsena dingo - kiti statėsi palapines, gal ir miegmaišius turėjo, o ji... De Liuka neturėjo nieko. Šiek tiek nukabinusi nosį, dar kartą šyptelėjo kažkam, o akyse tramdė besikaupusias ašaras. Nurimusi, Katrilė nužvelgė susirinkusiuosius. Nelabai ką pažinojo, bet kai žvilgsnis užklydo už berniuko, su kuriuo Gyvatyne praleido nemažai laiko, nusprendė kėblinti jo link, nors šiek tiek suabejojo, ar Teodorui jos kompanija pravers.
- Labas, - tarstelėjo, bandydama atrasti linksmumo, bet pasisveikinimas išėjo visiškai be entuziazmo. - Nieko, jei prisijungsiu?
Devina paklojo savąjį pledą šalimais ir atsisėdo.

[Lukas Dubajus]

Lukas vos išgirdęs, kad Lissetė dėl Davinos zyzimo surengė iškylą greitai nubėgo į berniukų kambarį to pranešti Morisui. Įbėgęs į kambarį Lukas pradėjo purtyti Morisą, kad šis keltusi ir imtu ruoštis iškylai.
 -Kelkis, kelkis iškyla!!- šaukė Lukas.
Lukui greitai viską susidėjus patraukė į lauką link vietos kurioje turėjo vykti iškyla. Į kuprinę buvo įsidėjęs šešias skardines ,,kitokių sulčių", šašlykų pakelį, palapinę ir alkotesterį. Nuėjus į vietą pasistatė palapinę. Lukas buvo šitą palapinę gavęs iš Moriso gimtadienio proga. Iš išorės atrodė, kad į ją vos tilptų du žmonės.  Įėjus į vidų priekyje buvo nedidelė virtuvytė ir svetainė, dešinėje pusėje dvi spintos, tualetas, vonia ir dušas, o kairėje trys miegamieji. Du iš jų žmonėms, o trečias gyvūnams. Palapinės visada buvo galima padidinti ar pamažinti ir net atskirais kambariais. Nuėjęs prie trečiojo miegamojo padidino jį, kad sutilptu Moriso atsivesti gyvūnai. Įsikūręs viename iš miegamųjų Lukas išėjo ieškoti Lissetės, kad galėtų jai atiduoti skolą. Radęs jos palapinę, bet neradęs Lissetės Lukas įmetė vokelį su pinigais į jos palapinę ir patraukė link savosios.

[Morisas Banoveris]

Nekošmariškus Moriso sapnus nutraukė Lukas įbėgęs į kambarį septintą valandą ryto ir žadindamas jį, kad ruoštusi į iškylą prie ežero. Nes Davina išprašė Lisettės. Iš lėto ir neskubėdamas Morisas apsirengė rūbus, susidėjo daiktus. Daug nieko Morisas neimė tik įsidėjo šiek tiek maisto sau ir gyvūnams, gerti bei pagalvėlę sėdėti prie laužo. Išėjęs iš pilies pasižiūrėjo kur įsikurdino kiti klastuoliai ir patraukė link Uždraustojo miško ieškoti gyvačių ir žalčių. Sukvietęs gyvūnus jiems tarė:
 -Tai va Lissetė surengė iškylą klastūnyno mokiniams ir kaip žinote klastūnyno simbolis yra gyvatė, bet žalčiai irgi tinka. Tad kas nori gali sekti paskui mane iki gyvenvietės. Visi kurie nori eiti atšliaužkite į priekį prie manęs, - Morisas šiek tiek nustebo, kad ⅔ gyvačių bei žalčių nori eiti. -Gerai. Galim keliauti. Ir dar,- atsisukuo į juos Morisas. - galėsite gyventi mano draugo palapinėje.
Pradėjus eiti paskui Morisą nusekė gal koks šimtas gyvačių bei žalčių. ,,Tikiuosi, kad niekas nežiobsos pro langą, poto prisidirbsiu, kad tipo gyvates su žalčiais vogiu" mąstė Morisas. Priėjus prie Luko palapinės Morisas atidarė duris parodė gyvatėms su žalčiais kur jie gyvens, o pats nuėjo į miegamąjį išsikrovė daiktus, atsigulė ant lovos ir šiek tiek numigo.

[Rosette la Claire]

Išvykos į mišką su palapinėmis Samanthos nelabai traukė, tačiau meilė gamtai ir gyvūnams tiesiog vertė eiti. Paklaususi dar vienos klastuolės, taip pat pirmakursės - Cleo, ar norėtų dalyvauti, nesulaukusi atsakymo nubėgo ruoštis. Pačiupusi savo juodą, atrodo, niekuo neišsiskiriančią kuprinę, vėlgi įsidėjo sausainių, sulčių, mylimiausią pledą, knygutę ir žiūronus, juk ką gali žinoti, kas naktį vaikšto po mokyklos apylinkes.
Mergaitė sparčiu žingsniu stengėsi pasivyti kitus klastuolius. Ištarus keletą burtažodžių, ant žalios žolės atsirado nedidukė juoda palapinė. Viduje, su magijos pagalba atsirado minkštas čiužinys ir pagalvė, vietos čia buvo nedaug, tačiau patogiausia miegoti vienam.
Pasiėmusi šiek tiek seną, tačiau labai gražų violetinį pledą, Samantha atsisėdo prie ugnies. Iš apsiausto kišenės išsitraukusi nedidelę rožinę knygutę, pradėjo piešti.

[Davina Malburn]

Davinai grįžus į stovyklavietę prie laužo sėdėjo ne menkas būrelis mokinių. Kai kuriuos ji jau buvo mačiusi ir anksčiau, tačiau keli iš jų merginai buvo visiškai nepažystami.
Mergaitės palapinė tebestovėjo vieniša atokiau nuo visų, visgi draugų ji neturėjo, tačiau Davina džiaugėsi jog dauguma gyvačių nepatingėjo ateiti į iškylą. Įlindusi į nedidukę iš išorės atrodančią palapinę mergina susirado termsosą į kurį buvo pasidariusi karštos kavos. Miegas lyg tyčia ėmė lipinti pirmakursės akis, tad neliko nieko kito kaip gerti kavą ir grožėtis vakaro dangumi.
Išlindusi iš tamsiai žalios palapinės Davina dar labiau įsisupo į dekį ir vienoje rankoje laikydama termosą nušlepsėjo laužo link. Tylą drumstė tik liepsnų spragsėjimas, o bendraklasiai tyliai bandė užvesti pokalbį, nors jiems pakolkas prastokai sekėsi.
Atsisėdusi ant akmens mergaitė gurgštelėjo kavos ir tyliai klausėsi po truputį garsėjančio šurmulio. Davina ne itin mokėjo susibendrauti su kitais, tad tik sėdėjo šalia gyvačių ir bandė apsimesti nematoma.

[Cleo de Venon]

Pabudusi nuo bendrakursės šauksmo, kuri teiravosi ar Cleo keliaus į išvyką, mergaitė abejojo. Gyvendama pakankamai prašmatnų gyvenimą nelabai mėgo miegojimų palapinėse ant nepatogaus čiužinio. Tačiau čia juk Hogvartsas, veikia magija, vertėtų pabandyti, pamąstė mergaitė ir nuėjo ruoštis. Į savo žalią, su gyvatėmis kuprinę įsidėjo keletą reikalingų daiktų ir išėjo.
Pasiekus vietą, Cleo nustebo, galbūt dėl to, nes tikėjosi kažko geresnio, o galbūt dėl to, nes būdama pirmakursė čia jautėsi labai keistai. Ištarusi burtažodį, kurį išmoko iš savo mamos, pastatė palapinę, kuri, kaip vienam žmogui atrodė milžiniška. Iš vidaus vaizdas buvo dar gražesnis. Net čia buvo matyti šiek tiek balto interjero detalių, atspindinčio mergaitės namus.
Cleo buvo labai pavargusi po viso šio tinkamos vietos ieškojimo, o ir naktį miegojo tikrai nedaug, todėl mergaitė net nepagalvojus, jog dauguma renkasi lauke prie laužo, nuėjo miegoti.

[Lukas Dubajus]

Sugrįžęs iš pasivaikščiojimo į palapinę Lukas pamatė, kad Morisas miega, o gyvūnų kambarys knibždėte knibžda gyvačių ir žalčių. Nuėjęs į virtuvę klastuolis išsivirė kavos, susipylė ją į termosą ir išėjo į lauką. Prisėdęs prie kitų klastuolių ėmė klausytis jų pokalbių, prie jo prislinkus gyvatei Lukas užsikėlė ją ant kelių ir ėmė glostyti. Jos odą buvo lygi ir šalta. ,,Bet bent jau yra ką veikti. Ne vien klausytis." manė jis. Pamatęs toliau nuo laužo sėdinčią vienišą, sušalusią ir liūdną klastuolę Lukas atsikėlė ir nuėjo prie jos. Kiek jis prisiminė tai ji išprašė Lisettės iškylos, o jos vardas buvo Davina. Priėjęs atsisėdo šalia jos, išsitraukė iš kišenės storą antklodę ir ,,kitokių sulčių".
 -Duoti užsikloti?- paklausė Lukas. -Nes jau baigi sušalti. Gal gerti nori?
Lukas bandė pasirodyti malonus, bet jam nelabai sekėsi. Nepratęs jis pradėti pokalbio, o ypač kai nėra apie ką kalbėti. Bandydamas nesunervinti klastuolės Lukas atsidarė skardinę ir atsigėrė iš jos. Pamatęs, kad atšliaužia gyvatė Lukas pasistengė ją nuraminti, nes nežinojo ar ji jų bijo ar ne:
 -Ramiai. Čia mano pažįstama gali nebijoti. Ai ir neklausk kaip man viskas sutelpa į kišenę.

[Davina Malburn]

Mergaitei be sėdint ir vis labiau šąlant prie jos prisėd gana jaunas vaikinukas. Jis nešėsi termosą ko gero pripildytą karštos kavos. Jis kad ir kaip be būtų keista prisėdo šalia merginos ir lyg to nebūtų gana užkalbino ją.
Davina kiek sutrikusi atsisuko į vaikiną ir sumurmėjusi kažką panašaus į taip, tačiau greitai nusuko akis į šalį. Ko gero pirmas klastuolis jai pasiūlė kuo užsikloti, nors tai skambėjo keistai mergina pasiūlimo neatsisakė. Temperatūra naktimis krisdavo kone iki nulio.
Vaikinas kurio vardas kiek girdėjo mergina buvo Lukas kiek nervingai šyptelėjo ir atsigėrė gėrimo iš skardinės. Davinai visa tai pasirodė keista, visgi ji nebuvo itin linksmas bei draugiškas žmogus. Mergina ne itin troško ir turėjo nuotaikos bendrauti su vaikinu kurį mato vos antrą kartą, tačiau kai pirmakursė išvydo atšliaužiančią gyvatę jos nuotaika iškart pakilo.
Lukas pažvelgė jai į akis ir palietė gyvatę kuri jau kone raitėsi jam ant kelių.
-Gyvatė... Ji labai graži,-sumurmėjo Davina žvelgdama į padarą gulintį jam ant kelių. Mergaitė visai jų nebijojo, gyvatės jai atrodė... Gražios?

[Teodoras Meiden]

 Teodorui nepatiko šitokie pasisėdėjimai. Nors visi buvo išsiskirstė į įvairias puses, po vieną, du, tris, skraidino neįprastai nemalonius jausmus. Trumpiau tariant, nei pokalbiai kažkokie čia bendri, nei darbas. Tikriausiai, kaip antrakursis suprato, visi atėjo miegoti beveik po atviru dangumi, o ne užtraukti dainą su savo koledžo draugais. Nors berniukas to ir nenorėjo. Tik bandė palyginti, kaip įsivaizdavo ir kaip, tikrai ačiū kažkokiai dievybei, išties yra.
 Gyvenimas ir taip atsisukęs prieš jį, o čia dar prisigertino kita klastuolė. Tiesa, ją jau pažinojo. Katrilė.
 – Labas, – atsakė taip pat neentuziastingai, – gali, tačiau tau nebūtina būti manimi. Nebent trūksta dėmesio. Čia jo nemažai, netoli manęs, – kalbėjo su mažyte vilties gaidele, kad mergaitė pasitrauks nuo jo. Bet ji pasiklojo savo pledą ir nežinia, ar pasišalins, vargu, atsisėdo.
 Tyla spengė ausyse. Kaip nemalonu. Reikėjo kažką daryti.
 – Kodėl tu čia? Nenori eiti į savo palapinę ar pas kitas gyvatėles? – paklausė, tačiau iškart suprato koks reikalas atlydėjo antrakursę. Vis tiek tylėjo. Nebuvo kalbus ir turintis gerus bendravimo įgūdžius, tad sugrįžo į mažytį savo minčių pasaulėlį.

[Morisas Banoveris]

Kai Morisas atsikėlė nuėjo į virtuvę įsipylė iš dar šilto arbatinuko kavos ir atsisėdęs prie palapinės išėjimo grožėjosi nakties dangumi. Baigęs gerti kavą, nuėjo į vidų, pasidarė dar kavos, supylė į du termosus. Vienas jam, kitas Lukui. Išėjęs laukan susirado Luką, jį pašaukė ir pametėjo jam. Pajautęs, kad lauke šaltoka užsirengė megztinį ir patraukė prie ežero. Tylu, bet ne per daug, kad spengtų ausyse, beveik nesigirdi triukšmo, nuostabios vandens spalvos. Tiesiog fantastika naktis. Priėjęs prie tiltelio, toliau nuo stovyklavietės, atsisėdo ant jo ir įmerkė kojas į vandenį, mėgaudamasis vandens vėsumu, kuris maloniai
sušaldė kojas. Taip pasėdėjas grįžo atgal į stovyklavietę ir atsisėdo šiek tiek toliau laužo, bet ne per toli, kad girdėtų ką kiti šneka. Klausytis pokalbių Morisui greitai pabodo, tad nutarė nukeliauti dar kartą iki vandens, bet dabar jau šiek tiek toliau. Paėjęs gal 5 kilometrus nuo stovyklavietės šoko į vandenį ir visas išsimaudė. Klastuolis nebijojo, kad jį užpuls koks nors gyvis, nes visada aplinkui bus tų kurie jeigu kas jį išgelbės. Išlipęs iš vandens išsitraukė iš kišenės laidynę ir ėmė mokintis šaudyti, nes to daryti jis nemokėjo.

[Lukas Dubajus]

Klastuolei neatsisakius pasiūlymo Lukas padavė jei kuo užsikloti ir termosą kavos. Klastuoliui darėsi šiek tiek nemalonu sėdėti tyloje, prie beveik nepažįstamos mergaitės. Tad pabandė galvoje susidaryti pokalbį, bet tai nutraukė Moriso balsas ir į jį skrendantis termosas su karšta kava.
 -Nori palaikyti gyvatę?- paklausė klastuolis ir įdavė jai. -Einu pririnksiu šakų, nes čia jau šaltoka darosi.
Nuėjęs iki miškelio nejautė jokios baimės, kad jį užpuls kas nors. Nes su Morisu yra ne kartą lankėsis miške ir pažinojo daugelį gyvūnų. Prisirinkęs šakų ir akmenų sukrovė juos į krūvą ir iš kišenės išsitraukė du maišelius susidėti. Nunešęs viską prie laužo sukrovė iš akmenų ratą, įdėjo į jį šakas, įmetė šiek tiek popieriaus ir jį padegė su degtukais. Po truputį laužas įsiliepsnojo ir nebebuvo taip šalta kaip ankščiau. Atsigėręs dar šiek tiek kavos užsigėrė ją gėrimu iš skradinės, kad būtų lengviau kalbėti.
 -Kaip Hogvartsas?- paklausė jos stebėdamas kaip ji laiminga glosto gyvatę.

[Davina Malburn]

Mergaitei be sėdint šalia vaikino su gyvate, jos galvoje buvo tikra sumaištis. Tyla ėmė erzinti, tačiau Davina bijojo kažko ne to paklausus sužlugdyti pirmąjį normalų pokalbį per šiuos mokslo metus. Jis padavęs jai kuo užsikloti pasakė einąs pasirinkti šakų, tad mergina liko vėl viena prie laužo tik su gyvate kurią jai perdavė Lukas.
Tas padarėlis buvo neapsakomai gražus. Davina galėtų netgi prisipažinti jog ją laiko pirmą kartą. Neilgai trukus iš miško prisirinkęs šakų grįžo klastuolis ir sukūręs laužą prisėdo šalia.
Pirmakursė matė jog ir jam nėra itin įprasta šnekėtis su klastuolėmis, tačiau Davina nieko nesakė. Tik draugiškai šyptelėjo glostydama gyvatę. Lukas gurkštelėjo gėrimo ir uždavė paprastą gana elementarų klausimą apie Hogvartsą.
Davina žiūrėdama į laužo liepsnas kiek pagalvojusi atsakė.
-Pirmieji mokslo metai nelengvi,-sumurmėjo mergina atiduodama gyvatę atgal klastuoliui.-Tiesiog aš čia nepritampu.-mergaitė dar labiau susisupo į pledą ir gurkštelėjo karštos dar atvėsti nespėjusios kavos.
Trumpam nutilusi Davina paklausė jo to paties. Nakties danguje sužibo žvaigždės..

[Lukas Dubajus]

Pasigrožėjęs laužo šviesomis Lukas išgirdo Davinos atsakymą. Jam pagailo mergaitės. Gal ją supažindinti dar su Morisu? Jis geresnis pašnekovas negu aš. Lukas nusišypsojo. Gyvatei bandant įsipatoginti, klastuolis atsakė jai:
 -Visai gerai,- šypsodamasis kalbėjo jis. -Geriau negu žiobarų mokykla. Bet kai kurie mokytojai erzina. Ir jeigu nori gali klausti kas tik įdomu. Jei supyksiu tai kokia minutę tik.
Po tokių žodžių Lukas tyliai nusijuokė. Vėl pasidarė tylu, girdėjosi tik kvėpavimas ir neaiškios kitų klastuolių pokalbių nuotrupos. Jis pradėjo stebėti Morisą kuris grįžęs iš kažkur vėl išėjo kažkur. Negali su manimi pasikalbėti tai duodasi aplinkui. Gal paklausti apie jos šeimą? Bet taip greičiausiai galiu ir sunervinti ją. Na bandom, supyks tai supyks.
 -Tu grynakraujė?- paklausė Lukas. Kodėl tu Lukai toks durnas. Reikia eiti po truputį iki to, o ne iš karto imti ir klausti. -Turi brolių ar seserų? -Gal kažkas iš tavo giminės kovėsi mūšiuose burtininkų?
Kam taip tiesiai šviesiai? Kitą kartą Morisas eis su ja bendrauti. Na nebent pavyks normaliai susikalbėti.