[Starkas Erikas Ramsay]

  Starkui atnaujinus visą herbologijos kompleksą, pasikeitė ir jo kabinetas. Anksčiau buvęs pilyje, viename iš viršutinių aukštų, dabar persikėlė visai šalia šiltnamių, prie medinės klasės, kur mokiniai kartais rinkdavosi pamokoms, nereikalaujančioms tiesioginio kontakto su augalais.   
  Patenkama į jo kabinetą yra iš priešingos pusės negu į klasę. Patalpa nedidelė, paprasta, apstatyta tamsaus medžio baldais – gal dažytu ąžuolu. Pagrindinį akcentą sudarė didelis ir masyvus rašomasis stalas, stovintis priešais langą. Stalviršis prikrautas įvairių popierių, sudėtų į aplankus ir palaidų. Prie lango buvo sukamoji kėdė, kuri, nors ir kontrastavo su gana asketiška aplinka, keistai čia derėjo. Dar dvi – šįsyk jau visai paprastos – kėdės stovėjo priešingoje pusėje.
  Palei šiaurinę sieną stovėjo knygų lentyna, prikrauta pagrinde herbologijos vadovėlių, žinynų ir enciklopedijų. Čia pat buvo ir spinta su rakinamais stalčiais bei durelės – tik retas žinojo (nors kiti gal spėjo) čia esant mokinių byloms bei privatiems laiškams.
  Kairyn nuo įėjimo stovėjo žaliu gobelenu išmušta sofa, apskritas staliukas, neuždengtas jokia staltiese. Jo viršų puošė grafinas su gintaro spalvos skysčiu bei pora paprastų stiklinių.
  Sienos bei lubos irgi buvo medinės, tik jų spalva buvo daug šviesesnė – minimaliai apdoroto lazdyno. Arba beržo. Ant sienų kabėjo kelios paprastos akvarelės su augalų motyvais. Medinės nebuvo tik grindys – išklotos samanų žalumos kilimu.
Ant palangės stovi nemažas akvariumas su 66 silkėmis. ((kai Matthew nebebus profesorius, silkes išsigabens))

[Vintė Adamson]

  Tik tak. Vintė stebėjo senovinį laikrodį, kabantį ant pilies sienos. Buvo laikas eiti.
  Šią gražią pavakarę iš pradžių ketinusi leisti lauke, gal kur prie ežero, vienos pamokų metu mergaitė sulaukė pelėdos apsilankymo - gavo kvietimą po pamokų užsukti pas profesorių bei jos koledžo, Varno Nago, vadovą - profesorių Ramsay. Visą likusią dieną aukštaūgė svarstė, kuo nusikalto, ką spėjo pridirbti ir kur įsivėlė, bet sprendimo vis tiek nerado. Nė dorai nesuprato, kaip galėjo vienas šių dalykų nutikti, mat kone visus praėjusius metus - antrąjį Hogvartso kursą - praleido ligoninėse. Buvo grįžusi trumpam laikotarpiui, tačiau tuomet paaiškėjo, jog prieš tai turėtos ligos ne nustipo, kaip žiobarai daktarai tikėjosi, o tik nusnūdo pokaičio.
  Lėtai slinkdama koridoriumi, vedančiu prie herbologijos mokytojo kabineto, Adamson kramtė mėtiniu laku padabintus nagus, tebesvarstydama apie kvietimo priežastį. Žinoma, kiti profesoriai savo moksleivius kviečiasi ir arbatos išgerti, ir pagirti, ir pasišnekučiuoti, tačiau Starkas toks nebuvo; visi, mokęsi Hogvartse, žinojo, jog jeigu šis vyras prašo susitikti, nudirs kailį. Gal net odą.
  Patrypčiojusi porą minutėlių, varniukė sukaupė drąsą bei pabeldė į uždarytas duris.
  - Laba diena, profesoriau, - pasisveikino, išspaudusi šypseną, taip itin nevykusiai apsimetinėdama esanti narsi.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Nors mokslo metai tik prasidėjo, Starkitas jau turėjo darbo, tad jo rašomąjį stalą „puošė“ visa šūsnis namų darbų. Slenkant minutėms, krūva pamažu mažėjo, šalia atsirado antroji – jau įvertintų darbų. Darbas buvo nuobodus, tačiau bent jau jo neblaškė sklindantys iš kiemo pusės mokinių balsai. Tik retsykiais stipriau papūsdavęs pro pradarytą langą vėjas sukeldavo popierius aukštyn, Starkas nusikeikdavo panosėje, susitvarkydavo ir vėl sėsdavo prie darbų, taip ir neuždarydamas to prakeikto lango.   
  Vos išgirdęs beldimą į duris, vaikinas dirstelėjo į laikrodį. Pačiu laiku.
  Bene iškart tarpduryje pasirodė aukšta varniukė, kurią jis ir buvo kvietęsis.
  – Panele Adamson! Užeikit, – lūktelėjo, kol stipresnis vėjo gūsis uždarys duris, – Džiugu jus pagaliau matyti, – kandžiai tarstelėjo, kreivai pažvelgęs į išsigandusią šviesiaplaukę. – Prašom, sėskitės, – rankos mostu parodė mergaitei sofą.
  Nieko nelaukęs, pats irgi pakilo ir patraukė link sofos ar, tiksliau, staliuko. Įsipylė sau į stiklinę rusvaspalvio skysčio, gana stiprokai trenkiančio spiritu. Ir riešutais.
 Kurį laiką tylėjo, tik žiūrėdamas į mažąją varniukę ir teliūskuodamas skystį stiklinėje. Galiausiai gurkštelėjo.
  – Gal arbatos?
  Jo skrandį pasiekė dar keli rudo skysčio gurkšniai. Galiausiai pasistatė ant staliuko pustuštę stiklinę ir pats įsitaisė ant žalio baldo.
  – Vinte, turbūt žinai, kodėl tave pasikviečiau? – dalykiškai pasiteiravo, netikėtai pereidamas į mažiau oficialų toną.

[Vintė Adamson]

  Pakviesta užeiti vidun, Vintė, prieš tai nejaukiai šyptelėjusi, įslinko į herbologo kabinetą. Deja, nerangumu pasižyminti moksleivė, nenuostabu, net durų užverti sklandžiai nesugebėjo, ir, užkliuvusi už kažkokios lentynos, komodos, stalelio ar dar bala žino ko (deja, neturėjo laiko baldo apžiūrai), išsitėškė visu ūgiu. Gerai tik tiek, kad dėvėjo savo mėgstamiausias - geltonas - kelnes; besiruošdama svarstė apie mielą sijoną, visai nesunku įsivaizduoti, kaip jis būtų šią jau ir taip nelabai malonią situaciją padaręs dar nejaukesne.
  - Labai atsiprašau, - gal triskart sulemeno trečiakursė, bandydama atkrapštyti ant akių sukritusias kudlas bei įsitikindama, jog nesugadino jokios mokyklos inventoriaus dalies. - Nenorėjau, - besistodama ir taip puikiai suprantamą faktą dar pridėjo gėdos persmelkta burtininkė.
  Žinoma, nerangumas gali atrodyti kaip smagus dalykas, juk istorijų knygelėse ši savybė visuomet išgelbsti dieną. Gal detektyvas, pamiršęs pasą bei neišskridęs, pamato ką nors svarbaus, o gal keliautojas, suklupęs bei įkritęs ne į tą laiko kilpą, randa gyvenimo meilę. Tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Mėlynakė nuolat ką nors pamesdavo, pamiršdavo, sugadindavo, užgaudavo ar dar kitaip neigiamai paveikdavo savo koordinacijos bei kūno kontrolės stoka. Nebuvo nuodų ir vaistų pamokos be skysčio išsiliejimo, nebuvo magiškų gyvūnų priežiūros be traumų bėgant nuo gyvūnų, nebuvo... Nebuvo nė vienos paprastos, normalios dienos be itin nervinančių nutikimų. Juokai juokais, bet kas per daug, tas nesveika.
  Kai vėl stovėjo ant dviejų kojų, mergaitei teko patrypčioti dar minutėlę, kol profesorius susiprotėjo, jog reikia pasiūlyti prisėsti.
  - Dėkui, - kiek laisviau tarė skustaplaukė.
  Atsisėdusi ant sofos, kuri, beje, bailiukę kone prarijo gyvą, varnytė stebėjo savo koledžo vadovą, besimėgaujantį kažkokiu skysčiu, kuris atrodė... skirtas suaugusiems. Tiesą sakant, Vintė jautė šiokį tokį nepatogumą, net turėjo abejonių, ar kartais nėra apribojimų profesoriams, vartojantiems svaigalus, bet juk nieko nesakysi. Žinoma, galbūt pabodo gyvenimas su funkcionuojančiu liežuviu, tokiu atveju, veiksmas yra rekomenduojamas.
  - Ne, ačiū, ką tik susiverčiau puodelį, - mandagiai atsakė magė, kai vyriškis pasiūlė karšto gėrimo. Tiesą sakant, būtų su pasigardžiavimu net ir kibirėlį į save susipylusi, tačiau nebuvo tikra, ar dėstytojas kalba rimtai. Net nepanašu, kad turėjo virdulį.
  Starkui prisėdus netoli putliaskruostės, pastaroji bailiai, tačiau kartu ir ganėtinai smalsiai, pažvelgė į mokytojo akis bei tarė:
  - Na, turiu šiokių tokių spėjimų, - melas, - tačiau nesu visiškai tikra. Gal galėtumėte patikslinti?

[Starkas Erikas Ramsay]

  Jo dėmesį patraukė duslus garsas, lydėjęs varnės griuvimą. Į visą sceną Starkas sureagavo tik sunkiai suprantamu antakio iškėlimu. Gal būtų pasisiūlęs padėti, tačiau laikėsi nuomonės, kad būtina skatinti mokinių savarankiškumą, be to, dažniausiai jie patys puikiai susitvarkydavo. Taip buvo ir šįkart – tiesa, herbologas spėjo pagalvoti, kad tokios situacijos nėra naujiena šviesiaplaukei.
  Gomuriu nutekėjęs skystis maloniai šildė gerklę ir visą kūną, staiga net ir patekę vidun vėjo gūsiai pasidarė nesvarbus. Visgi Ramsay, kad ir koks būtų lengvabūdis, prisiminė, kodėl taip retai matė šią prefektę ir tyliu, bežodžiu lazdelės mostu užvėrė langą. Negi bus susirūpinęs dėl mažosios sveikatos? Ne, greičiausiai tiesiog nenorėjo prasidėti su mokinių tėvais, kurie kartais su savo pageidavimais, nuomonėmis ir pretenzijomis galėdavo įvaryti žmogų į kapą. O į kapą Starkas nenorėjo – ne, jis dar per jaunas.
  Kaip ten bebūtų, dėl šventos ramybės patalpoje tegu būna šilta. Nors jis jau juto, kaip skystis praplečia jo kraujagysles ir jam darosi pernelyg karšta. Ar bus labai blogai, jei truputėlį prasisegs marškinius?
  Į mergaitės atsisakymą numojo ranka ir tuojau pat pripildė antrąją stiklinę. Žinoma, ne brangaus riešutinio viskio, o garuojančios liepžiedžių arbatos. Padavė gėrimą varnei.
  – Esu nusivylęs tavo aplaidumu. Suprantu, kad metai buvo tau sunkūs, tačiau tai ne priežastis nusimuilinti nuo prefektės pareigų. Taip, tavo pažymiai, nepaisant visko, liko tikrai geri, tačiau toli gražu ne tik jais turi pasižymėti prefektas. Tikėjausi iš tavęs daugiau ir, manau, nuvylei ne tik mane, tačiau ir visą koledžą, – Starkas kalbėjo sausai, nei jo balsas, nei veidas neišdavė jokių emocijų, tik pilkose jo akyse retsykiais šmėžavo vos pastebimas susierzinimo šešėlis.

[Vintė Adamson]

  Pakilusi nuo žemės, Vintė vikriai rankomis perbraukė savo drabužius. Pernelyg nepasitikėjo profesoriaus Ramsay grindinio švarinimo įpročiais, tad mintis apie galimybę, kad visas jos kūnas dabar buvo padengtas mažyčiais mikrobais, sakykime, nekenčiančios purvo moksleivės itin nedžiugino.
  Vyriškio reakcija į jos nesėkmę prefektės nenustebino, lengviau jį buvo įsivaizduoti su šluota ir penkiais grindų valymo skudurėliais nei padedant kam nors atsistoti, tačiau būtent todėl trylikametę taip sutrikdė vos po minutėlės lazdelės mostelėjimu užvertas langas. Patalpoje tvyrojo šiluma, o, net jei šaltukas ir būtų bėgiojęs Starko kabineto sienomis, herbologas nebūtų to pajutęs; juk nepaliaujamai gurkšnojo saugusiųjų gėralą, kurio tikslaus pavadinimo Adamson nežinojo.
  Liepžiedžių arbata galutinai išmušė iš vėžių. Hogvartso personalo narys tikrai nebūtų toks malonus, nebent... Net ir pernelyg karštoje patalpoje Vintės kūnelis sudrebėjo it epušės lapas. Turėjo nutikti kažkas blogo. Privalėjo. Gal kas nors mirė? O ne, ar kas nors mirė?! Mergaitė stengėsi visas baimes, visas siaubingas mintis išlaikyti savyje, tačiau, net pati to nejusdama, ėmė nervingai trypčioti kojomis bei kramtyti mėtine spalva, dabar visai nebeatrodančia dailiai, nulakuotus nagučius.
  Suėmusi verdantį skystį virpančiomis rankomis, paauglė sukluso. Iš pat pradžių jai palengvėjo. Niekas nemirė! Tačiau naujienos visgi toli gražu nebuvo geros.
  Didelės akys prisipildė ašarų. Neilgai trukus išdavikės ėmė kapsėti skruostais. Bailiukė bandė priešintis ją užklupusiam silpnumui, tačiau taip jau buvo - vos nutikus kam nors šiek tiek blogesnio, prarasdavo ašarų latakų kontrolę. Varniukė visąlaik sau kėlė aukščiausius reikalavimus, todėl mago žodžiai smigo tiesiai į jautrią širdutę.
  Sudrėkusiu veidu, tačiau išlaikyta ramia veido išraiška, trumpaplaukė tarė:
  - Suprantu, profesoriau. Ar... Ar esu nušalinama nuo pareigų? - tariant paskutinį skiemenį, lūžo burtininkės balsas, išduodamas vyro sukeltą skausmą.
  Tačiau Vintė pyko ne ant jo, visai ne.
  Vintė pyko ant savęs.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Varniukės nerimas ir jaudulys atsispindėjo ne tik jos veide, tačiau ir povyzoje: ji tiesiogine to žodžio prasme drebėjo. Ne virpėjo, o drebėjo; krėtėsi kaip besikrečia senas traukinys ant senų, išklerusių bėgių.
  Tačiau, kad ir kaip būtų pasiruošęs jai pratrūkstant, vis dėlto Vintės ašaros privertė jį sumišti. Durnos mergiotės, pamintijo, nors jo veide atsispindėjo tik rūpestis. Rūpestis, kurgi ne. Ar jis neturi geresnės veiklos?
 – Deja, esu priverstas, taip, – švelniai pratarė.
  Tačiau didelės kaip pupos ašaros tuo nesibaigė; dievaži, atrodė, tartum jau po šviesiaplaukė turėtų būti susidariusi balutė: neįmanoma tiek daug verkti. Po to organizme neliks skysčių pašalinimui kitais būdais. Nors gal nebe reikalo jo amžinątilsin motina sakydavo, kad kartais neblogai paverkti. Dėl tos pačios skysčių pašalinimo priežasties.
  Kol jis sutrikęs mąstė, kaip čia pataisius situaciją, Vintė dar kūkčiojo. Po velnių, tuoj dar bėgs tėvams skųstis, kad mokykloje prieš ją emociškai smurtaujama. Kvaili vaikai. Ir kam aš ėmiausi šio šūdino darbo?
  Nusprendė  kažkaip užglaistyti viską. Bene tėviškai paplekšnojo jai per petį.
 – Na, jau, neverk. Juk nesakau, kad esi nieko verta ir negali niekaip pasitarnauti koledžui, – draugiškai pratarė, nors iš tiesų taip manė, – Žinai, ką mes su tavimi padarysime? – kol kalbėjo, į galvą atėjo puiki mintis, – Rudenį startuoja kvidičo čempionatas. Nora kaip tik man skundėsi, jog jiems trūksta vieno puolėjo. Tai va, sveikinu patekus į komandą, – nusijuokė.
  Tiesa, vos tą prataręs, pasigailėjo. Prisiminė kaip grakščiai šioji verksnė užėjo į jo kabinetą; to pakako suvokimui, kad, jei šį sezoną jo kuruojamas koledžas susikirs, tai tik dėl šios mergaitės. Tačiau trauktis nebuvo kur. Beliko tikėtis, jog Nora nėra su ja susidraugavusi ir pati ją išmes iš rinktinės.

[Vintė Adamson]

  Žinote, kas baimę kėlė labiau nei Starko griežtumas? Ogi Starko švelnumas. Aktorius jis blogas nebuvo, tačiau minkštas balsas ir užjaučiančios akys profesoriui tiesiog velnioniškai netiko, mat visi buvo pratę prie pasipūtėliškos povyzos (į kurią žvelgdami dauguma hormonų paveiktų vyresnių moksleivių varvino seilę) bei šiurkštaus elgesio.
  Verkti Vintė nenorėjo, tačiau didžiuliai lašai tiesiog patys riedėjo putliais skruostais.
  - Atsiprašau, aš nekontroliuoju savo, aa-ašarų latakų, - vos išspaudė dirbtinį juoką, besitaisydama sijoną. - Man tikrai, - giliai įkvėpė, kadangi buvo bedūstanti, - viskas gerai.
  Nors atrodė beviltiškai, šie žodžiai buvo gryna tiesa. Mergaitė pasižymėjo išskirtiniu jautrumu. Dažnai net pati kuo puikiausiai suprasdavo, kad apie dalyką pergyventi nereikia, tačiau ašaros, permąstymai bei skaudanti širdutė visgi pasibelsdavo į jų nelaukiančias duris. Šitoks jautrumas gyvenime trukdė, mat neretai aplinkiniai pagalvodavo, kad neranguolė tiesiog nori dėmesio arba yra neįtikėtinai silpna, o šitų prielaidų gudruolė nekentė labiau už alyvuoges, kurių, trumpai tariant, nebūtų net mirštant iš bado į burną kišusi.
  Bet ašaros baigėsi. Kai profesorius Ramsay pradėjo kalbėti apie kvidičą, Vintė išsyk nustojo verkusi. Net nesuprato, apie ką baisusis vyriškis kalba, tačiau visas liūdesys staiga dingo it nematytas. Jai reikėjo įrodyti, kad toks pasiūlymas buvo didžiausia klaida koledžo vadovo profesinės patirties bagaže.
  - Kvdičas? Aš? - persigandusi pasitikslino. - Profesoriau, aš, na, tikrai niekaip negaliu, tikrai, visai niekaip, su visa derama pagarba, manau, pone, mane su kažkuo sumaišėte, nes...
  Niekam nebuvo paslaptis, kad Adamson ir bet kokia fizinė veikla, švelniai tariant, nedraugavo, todėl šis pasiūlymas jau buvusiai prefektei atrodė trisdešimt kartų baisesnis už alyvuoges bei neteisingas prielaidas kartu sudėjus. Ir dar padauginus iš trijų.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Kad ir ką toji šviesiaplaukė bešnekėtų, neatrodė, kad jaustųsi gerai: paraudęs veidas bei akys, iš kurių vis dar varvėjo didžiulės ašaros (dievaži, jis tikrai dar nebuvo matęs tokių didelių ašarų – net nežmogiško dydžio). Starkas nežinojo, kaip derėtų elgtis; kam jis iš viso ėmėsi tų durnų vadovavimo pareigų? Sėdėtų sau ramiai šiltnamiuos nieko netrukdomas ir spjaudytų į visus. O dabar turi ne tik skaityti moralus mažamečiams, bet dar mąstyti, kaip čia radus kompromisą ir jų nesužeidus, neįžeidus ar dar kitaip nesukėlus skausmo. Pfffff.
  Sėkmė jam nusišypsojo prakalbus apie kvidičą – lyg pamojavus burtų lazdele, Vintė nustojo verkti. Net akmuo nusirito nuo šio vyriškio širdies; taip, jis tokią turi, pasirodo. Tačiau veidu nepersirito joks emocijų šešėlis ir jis tik dar sykį gurkštelėjo iš savo stiklinės, kuri jau buvo apytuštė.
  Galima pasakyti, kad Starkas buvo beširdis, nejautrus ir pasipūtėlis, tačiau savo pažadus tesėti mokėjo ir niekada jų neatsiimdavo. Todėl ir dabar – kad ir kaip pats gailėtųsi pasiūlęs varnei įstoti į komandą – tvirtai laikėsi savo žodžių.
  – Ne ne ne, nenoriu girdėti jokių atsikalbinėjimų, – minkštai pratarė ir draugiškai nusišypsojo, net ir akyse sužibo šviesulėliai, – Taip, tu, Vinte, – šyptelėjo, ištuštindamas stiklinę iki dugno, – Čia vadovo paliepimas. Taigi sveikinu patekus į komandą.
  Po šių žodžių lankininkas atsistojo ir vėl prisipylė riešutinio gėrimo. Šis labai maloniai šildė gerklę ir vaikinukui jau darėsi pernelyg karšta, pernelyg linksma ir pernelyg... gera? Net visas įprastas pyktis ir susierzinimas kažkur išgaravo, kaip išgaruoja vynas, įpylus jo į karštą keptuvę.
  – Tik dar turėsi būtinai prisistatyti komandos kapitonei ir su ja aptarti, kokioje pozicijoje žaisi. Nežinau, ar esate pažįstamos su Nora, – klausiamai žvilgtelėjo į išsigandusią varnanagę, – Jei ne, tai pats metas tą pakeisti, kad jau būsite vienoje komandoje, – šyptelėjo.
  Antroji stiklinė ištuštėjo dar greičiau negu pirmoji ir net stiklinis indas, iš kurio lankininkas pylėsi sau viskio, jau buvo pustuštis. Nutaręs, kad jam pakaks (be to, reikia pasilikti ir kitai dienai), užkimšo grafiną.
  – Na, tai gal nori į Kiauliasodį? Ten irgi yra kvidičo prekių parduotuvė, parinktume tau naują šluotą, ką? – draugiškai, netgi tėviškai pasiūlė.

[Matthew Turner]

Kažkokia klaikybė. Po Hogvartsą patenkintas klaidžioja trolis. Mokinys kaip tik tuo momentu pabėga iš pamokos ir, nieko neklausydamas, patraukia kaip tik į tą pusę. Matthew, žinoma, nepavyko jo sulaikyti. Tarsi būtų maža to, profesorius Turner sugebėjo gražiausiai apalpti prieš visą klasę! Gerai, kad kolegė buvo maloni ir neleido herbologui išsitėkšti ant grindų.
Su tokiomis ne pačiomis šviesiausiomis mintimis profesorius traukė savo kabineto link. Labai gailėjosi, kad dėl kažkokių priežasčių trainiojosi po mokyklą. Kaip tik tuo momentu tam padarui prisireikė atsirasti labai per arti žiobarotyros kabineto, kuriame kaip tik tuo momentu turėjo vykti pamoka... Turner, žinoma, jautėsi padaręs gerą darbą - vis dėlto mokinių saugumas turėtų būti profesorių prerogatyva. Tačiau kodėl jis turėjo šitaip apsijuokti? Kaip visada... Ko gero, šitie du žodžiai atsakė į klausimą: Matthew paprasčiausiai visada apsijuokdavo. Ir būdamas mokinys, ir dirbdamas žiobariškus darbus, ir profesoriaudamas, kur laksto iš vienos disciplinos į kitą...
Profesorius Turner buvo labai piktas ant savęs. Kam jis iš viso čia grįžo? Ką, negali gyventi be magijos ir visų šitų nesąmonių? Turint omenyje jo maginius sugebėjimus jis ir taip gyveno praktiškai be magijos. Pasisekę kerai buvo kažkoks stebuklas. Tad kam - na, kam - reikėjo lįsti į visą šitą mėšlą? Herbologas prastai pažinojo profesorę Lorijan, susitikdavo, pasisveikindavo ir tiek. Tad nežinojo, ar gali tikėtis, kad ji nepaskleis tos ne itin malonios situacijos. Kita vertus... Tuo metu į jį tikriausiai žiūrėjo visa krūva mokinių. Turner jau įsivaizdavo, kokia tragiška bus artimiausia pamoka. Ko gero, ir visos likusios, kurias jis kada nors ves. Taip ir girdėjo, kaip mokiniai po dvidešimties metų kalba: "Klausyk, ar girdėjai, kaip profesorius Turner apalpo viduryje pamokos? - Žinoma, labai smagu būtų pamatyti tai savo akimis."
Matthew pagaliau pasiekė savo kabinetą. Atrakino duris (savaime aišku, paprasčiausiu raktu), įėjo ir jas trinktelėdamas uždarė. Nesuprato, ant ko buvo piktas - ko gero, ant savęs paties. Atsisėdo prie stalo ir nužvelgė pergamentų krūvą. Reikėjo perskaityti naujausius namų darbus. Nėra ko ir sakyti - nuotaika tam tikrai buvo ne pati tinkamiausia. Tačiau lauke buvo itin šalta, tad kur nors vėl eiti nesinorėjo. Tad ko nepaimti ir neperskaityti tų nesąmonių, kurių prirašė paaugliukai?
Profesorius Turner sunkiai atsiduso ir prisitraukė pergamentų krūvą arčiau.

[Melijandra Julija Lorijan]

Vienaragiai, akromantulos dabar ir trolis. Sutrikusi Mela ėjo koridoriumi, jausdama, kaip žemė slysta po kojomis. Ji nė kiek nenumanė, jog kažkokios blogybės vėl sugrįš į Hogvartą. Naiviai pasvajojo, žinoma, tačiau.... Atsiduso.  Kas čia po velnių vyksta? Negi, Mirties Valgytojai iš pat Antrojo Hogvartso mūšio grįžta atkeršyti?
Žinoma, trolis anksčiau ar vėliau buvo suvystytas ir išsiųstas į ten kur reikia, tačiau vis vien išlieka paslaptis kas leido troliui atsirasti mokykloje. Mirties Valgytojai buvo vienas iš logiškesnių paaiškinimų, tačiau Lorijan, deja, nieko negirdėjo iš Azkabano. Dar klausimas ar tie Valgytojai neišmirė vienas po kito.
Prižengusi prie herbologijos kabineto, ji pasibeldė.
Kas šiandieną išlieka aišku tai, kad bent kolega yra sveikas ir gyvas.
Nulenkė durų rankeną, pasirodė tarpduryje.
-Netrukdau, Matthew? - pergamentų šūsnis ant stalo jos nesustabdė.
Nelaukiusi atsakymo, įžengė į kabinetą, uždarydama duris už savęs. Rudai pilkos akys peržvelgė patalpą, kol galiausiai žvilgsnis užstrigo ties herbologijos profesoriaus pikto veido.
-Nieko rimto? - omenyje turėdama Matthew sveikatą, paklausė, nors ir numanė, jog pastarasis pyksta dėl apalpimo, o gal dėl trolio - nežinia.

[Matthew Turner]

Susikaupti velniškai nesisekė. Matthew netgi pamanė, kad užmigo, nes iš akiračio niekaip nedingo trolis. Galiausiai herbologas suprato, kad vis tik negali atsitokėti nuo to siaubo, kurį patyrė prieš kelias valandas. O gal dar mažiau? Turner visiškai pasimetė laike.
Tuo momentu pasigirdo beldimas. Juodaplaukis net pašoko. Laimei, spėjo vėl atsisėsti į kėdę, kai durys atsidarė. Nelabai tenustebo pamatęs, kad atėjo neseno įvykio - visiškos Matthew gėdos - liudininkė. Žinoma, kolegė buvo suaugęs žmogus, tad buvo galima tikėtis, kad ji į viską pažvelgs ramiai. Tuo labiau, kad jai tikrai turėtų rūpėti mokykloje atsiradęs trolis, o ne alpstantys kolegos. O vis dėlto žiūrėti Melijandai į akis nebuvo malonu.
- Užeik, vis tiek negaliu susikaupti, - pratarė Matthew. Norėjo pasiūlyti atsisėsti, tačiau antra kėdė kabinete buvo sulūžusi,  o jis nežinojo, kaip ją sutvarkyti. Burtų, žinoma, nežinojo, o žiobariškų įrankių Hogvartse nerado. Kiek pasvarstęs Turner atsistojo ir pratarė: - Prašom, sėskis.
Išgirdęs klausimą herbologas susiraukė. Suprato, kad galbūt kolegė tiesiog rūpinasi jo sveikata, tačiau klausimas vis tiek nebuvo malonus. Turner nežinojo, ką atsakyti. Svarstė, ar iš viso reikia kažką atsakyti. Galiausiai pratarė:
- Na... Tai buvo tiesiog labai netikėta.
Puikiai suprato, kad tai neatsako į žiobarotyros profesorės klausimą. Bet kalbėti apie apalpimą visiškai nebuvo nuotaikos. Matthew pažvelgė pro langą, tada atsisuko į Melijandrą:
- Klausyk, gal žinai, kas čia dedasi?
Turner nenorėjo nieko sakyti, tačiau juto, kad jam darosi nejauku. Juk mokyklos istorijoje būta visokių nutikimų...

[Melijandra Julija Lorijan]

Melijandra mostelėjo ranka, atsisakydama potogumo atsisėsti.
-Nešokinėk, galiu ir pastovėti,- nusišypsojo,- Visiems tai buvo netikėta,- tarė tyliai pridurdama.
Ji nužingsniavo prie herbologijos profesoriaus stalo - per atstumą kalbėti bus nei šitas, nei tas.
Pirštais perbraukė stalo medieną. Ji girdėjo kolegos balse šiokį tokį nenorą kalbėtis apie "nelaimingą įvykį". Gėda,- dingtelėjo galvoje, peržiūrėdama ant stalo gulinčius pergamentus. Atmintyje iškilo vaizdinys, kai prieš trolio žinią, užsirašė vardus ir pavardes areštams. Nuvijo mintis šalin. Palik bent kartui darbą nuošalyje. Atėjai pasidomėti Matthew sveikata, o ne- minties neužbaigė, nes nelauktas klausimas tvojosi kaip kūjis per galvą.
Jauna moteris nurijo seiles. Atsisuko į herbologą.
-Nenutuokiu.
Nutilo, stengėsi atsargiai rinkti žodžius.
-Tačiau...esu kai ką pastebėjusi.- vėl patylėjo. Giliai įkvėpė.- Akromantulai suagresyvėjo, radau nužudytų vienaragių palaikus, o dabar ir trolis...kažkad dedasis bet nenutuokiu kas,- Lorijan balse pasigirdo nerimo gaidelės. Ji neprasitarė apie įtarimus apie transfigūracijos profesorių Greywindą. Būtų per daug pavojinga, būtų klaida, skleisti nepasitikėjimą tarp profesorių, kurių ir taip mažai.
Atitraukė pirštus nuo stalo. Užsimerkė.
-Esu girdėjusi, jog chimera buvo pasirodžiusi netoli Hogvartso pilies,- atsimerkdama pratęsė. Nutylėjo, kad apie tai sužinojo iš bendro giminaičio, kuris išgelbėjo Kajaus ir Adelės sėdimąsias.
Melijandra atsirėmė į stalo kraštą ir sunėrė rankas ant krūtinės.
-Kažkoks magiškų gyvūnų suaktyvėjimas.- sumurmėjo,- Ir kažkas tai kontroliuoja.

[Matthew Turner]

Jausdamasis kiek nejaukiai Matthew vis tik atsisėdo ant kėdės. Buvo labai nemalonu sėdėti, kai šalia esanti jauna moteris stovėjo. Tačiau Turner niekad nemėgo tų saldžių mandagybių, kai nė vienas negali kažko padaryti, nes, tai, matote nemandagu.
Kolegei kalbant Matthew kilo įtarimas, kad ji kažko nesako. Kas yra tie kažkokie "akromantulai" herbologas nežinojo. Vis dėlto keistos pauzės Melijandros kalboje atrodė keistokai. Matthew jau žiojosi klausti, ką gi ji nutyli, bet vis dėlto susilaikė. Jeigu jau nutyli tai, matyt, ne be reikalo. Į galvą atėjo ne itin maloni mintis, kad gal kolegė nenori dar labiau gąsdinti vargšo alpstančio Turner.
- Chimera? - dusliu balsu perklausė Grifų Gūžtos vadovas? Tiesą sakant, ir šis žodis nebuvo visai aiškus. Tik tiek, kad tai yra kažkas baisaus. Ką gi, reikės pasidomėti visokiomis pabaisiškomis būtybėmis dar viena nemaloni mintis atėjo į galvą. Matthew visai paniuro. Trolis buvo netikėta. Bet jeigu tai pasidarys tendencija... Ką gi, panašu, kad Matthew po kelių mėnesių galės sėkmingai ieškotis naujo darbo.
- Aš nesu mėgėjas skaityti laikraščių, - pratarė Turner, kai kolegė baigė šnekėti. - Gal tu pastebėjai, ar Magijos žiniose kas nors apie tai yra?
Matthew atsistojo. Jis priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Po kiek laiko atsisuko į kolegę. Jautė, kaip kyla baimė. Ir buvo tikras, kad Melijandra tai kuo puikiausiai mato, tačiau nieko negalėjo padaryti.

[Melijandra Julija Lorijan]

Melijandra pavartė akis.
-Taip, chimera. Magiškas gyvūnas hibridas. Galva - liūto, kūnas -ožkos, uodega - drakono.- paaiškino žiobarotyros profesorė, žengteldama prie kolegos spintų. Rudai pilkos akys tyrinėjo herbologijos knygų nugarėles.
Patylėjo.
-Ne. Magijos Žinios tyli lyg būtų senai užkastos ir palaidotos. Nei vienam laikraštyje, nei per radiją, priklausančiam Magijos pasauliui, niekas nepraneša apie tai kas vyksta.
Atsiduso.
-Tame ir yra esmė,- sumurmėjo,- niekas nepraneša ir niekas nežino. Galbūt bijo arba jie nepastebi keistenybių,- atsisuko į Turner,- Tai gali reiškti, jog Hogvartsas yra viso to centras.
Skubiai priėjo prie herbologo.
-Kažkas gali būti susiję su šios pilies praeitimi,- atsargiai pasidalino savo kita hipoteze,- pabandyk tuo pasidomėti ir sužinoti apie šias mokyklos keistenybes kuo daugiau.
Mintys mintis vijosi, Mela jau mintyse kūrė planą, kaip visa tai išaiškinti. Reikės paklausti Igorio ir kitų Hogvartso senųjų. Skubiai nužingsniavo prie durų.
-Turiu planą, Matthew. Reikia susirasti visus Hogvartso senuosius, kurie jau senai pabaigė šią mokyklą ir apklausinėti apie tai. Ir dar,- grįžtelėjo per petį,- išmok kerėti,- ir profesorė pradingo koridoriuje,- Jei ką sužinosiu, pasiųsiu gynėją ar pelėdą,- dar pridūrė koridoriuje, nueidama tolyn.