[Noah Erick Wolfhard]

Vėjuota vasario diena jaunuolį pasitiko su sniegu. Nuplėšęs dar vieną lapelį nuo kalendoriaus Nojus ruošėsi vykti į miestą, darbo pokalbiui. Geras dalykas, jog bent ne jis darbinsis. Vaikinas nusirengė savo pižamą ir pradėjo ruoštis, reikėjo apsivilkti šiltai. Žiemos Londone buvo tiesiog pragaras. Įdomu kokia temperatūra už lango, nebūtų nuostabu jog stulpelis būtų pasiekęs -28. Telefone įsijungęs orų prognozę suprato, reikia tikrai apsirengti šiltai, nesinorėtų susirgti kai tiek darbo. Šiandienos apranga buvo įprasta, juodi jau kiek senoki džinsai, megztinis, paltas, šalikas ir odinės pirštinės. Tankūs rudi plaukai turėtų apsaugoti galvą nuo šalčio. Klausimas: važiuoti mašina ar eiti pėsčiomis? Sprendimas eiti pėsčiomis buvo kiek klaidingas, nuėjus nuo namų bent kokį 100 metrų pasidarė šalta, sugrįžti nebesinorėjo, tad teko eiti pėsčiomis į tą kavinę. Dafydd Carwyn Llewellyn, rodos toks buvo to vaikino vardas. Wolfhard paspartino žingsnį. Palto vidinėje kišenėje, kurioje gulėjo erškėčio lazdelė, bei kiti menkniekiai taip pat trukdė eiti. Palto neprasisegsi tokiame šaltyje, nieko nepadarysi teks kentėti. Iki kavinukės jau buvo nebetoli, kažkur 10-15 minučių. Tas laikas praėjo nepastebimai ir Noah stovėjo prie kavinės durų. Lėtai jas atidaręs nuėjo prie staliuko, kurį buvo rezervavęs lygiai 13 valandai. Dabar belieka sulaukti tik Dafydd Carwyn Llewellyn. Vaikinas užsisakė kavos ir pradėjo ją gurkšnoti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautėsi prislėgtas. Kaip jis galėjo būti toks kvailas? Jis, šeimos vyras ir tėvas, yra toks nevykėlis, kad nesugeba išlaikyti šeimos, bet apie tai nė nesusimąsto? Širdį skaudėjo beprotiškai, ir vaikinas įtarė, kad tai gali tapti geroku kliuviniu darbo pokalbyje, į kurį jis dabar keliavo. Reikėjo susikaupti ties tuo, ką reikės pasakyti, bet Dafydd gebėjo mąstyti tik apie tai, kad daugiau nei dvejus metus jis buvo tiesiog... Nevykėlis ir kvailys, nebuvo čia daugiau ką ir pridurti.
Eidamas kažkokios kavinukės link raudonplaukis iš paskutiniųjų stengėsi galvoti apie būsimą pokalbį, o ne apie savo idiotiškumą. Deja, sekėsi neįtikėtinai sunkiai. Jeigu Dafydd nesugebės gauti šito darbo, kuris, tiesą sakant, visiškai neviliojo, namo tikriausiai geriau nė negrįžti... Jis nesugebės pažvelgti mylimajai į akis, nesugebės tinkamai atsiprašyti už viską, ką padarė, ar, tiksliau, ko nepadarė...
Susikaupk griežtai liepė sau Dafydd, tačiau ir tai nepadėjo. Jis neįsivaizdavo, kokio amžiaus bus jo galbūt būsimas darbdavys. Nežinojo apie jį iš viso nieko, tik vardą ir tai, kad jis tikriausiai buvo burtininkas. Deja, galvoti apie tokius menkniekius Dafydd neturėjo jėgų. Jis jautėsi sutrikęs, išsigandęs ir sužlugdytas.
Pagaliau pasiekęs kavinukės duris vaikinas pajuto, kad yra kiek susijaudinęs. Ar tai buvo gerai, jis nežinojo, bet padėjo kelioms akimirkoms atitraukti mintis nuo skausmingo supratimo apie save. Dafydd įžengė į vidų ir tik tada pajuto, kaip lauke buvo šalta - buvo taip užsigalvojęs, kad to net nepastebėjo. Dabar nė žodžio neištarsi, nes esi sustiręs, kvaily tu. Jeigu šito darbo negausi... Velsietis užgniaužė mintį ir pastebėjo staliuką, kur, kaip buvo tikras, buvo laukiama būtent jo.
- Sveiki, - trumpai tarstelėjo jis ir atsargiai nužvelgė būsimą pašnekovą. Kažkoks vaikas... - Dafydd.
Raudonplaukis nelabai žinojo, kaip elgtis, tad tiesiog atsisėdo priešais. Tiesa, rankos pasisveikinti jis nepadavė.

[Noah Erick Wolfhard]

Kava nudegino liežuvį, suaimanavęs ir išpylęs arbatą ant stalo vaikinas nusikeikė. Nebuvo servertėlių, o kerų naudoti negalima, nes aplink vieni žiobarai. Kas čia per skylė? Pribėgusi padavėja piktai nužvelgė jaunuolį ir sutvarkė stalą.
- Ačiū., -Sumurmėjo vaikinas.
Viduje norėjosi rėkti, vestuvinis žiedas labai spaudė pirštą. Kam išvis reikėjo tų vestuvių? Į kavinę pradėjo plūsti vis daugiau žmonių, artėjo pietų metas ,tad tai nestebino. Rudaplaukiui tai buvo ne pirmas darbo pokalbis, bet jie dažniausiai vykdavo pačiame Mados namų pastate, o ne kažkokioje žiobarų kavinėje, tolimame Londono kampelyje! Žvilgsniai lakstė nuo laikrodžio iki durų. Tikriausiai būsimas darbuotojas buvo labai jau nepunktualus. Nojui rūpėjo punktualumas, tai buvo didžiausia vertybė, bent jau jam. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys sunerimo, jeigu jis neateis? Jeigu per tą kvailį visa diena nuėjo šuniui ant uodegos? Tegul jis pabando dabar neatsirasti priešais šį vaikiną. Vis dėl to, kavinės durys atsidarė ir į vidų įėjo gana aukštas raudonplaukis vyras, tik jis buvo kiek žemesnis už Nojų. Pasisveikinęs tas pats raudonplaukis prisėdo priešais Nojų. Vaikinui nepatiko tas vyras, jau iš pirmo žvilgsnio. Abejoju ar gausi galimybę dirbti pas mane. Wolfhard vylėsi jog jis nelegilimantas.
- Taigi, jūs esate Dafydd Carwyn Llewellyn? Jūs norite dirbti pas mane, kokios pareigos jus domintų?,-Gana elegantiškai paklausė rudaplaukis ir laukė atsakymo. Ar galima tikėtis jog galimai Dafydd kažką pasakys? Galbūt jo IQ labai žemas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd, pasirodo, buvo labiau pripratęs sėdėti, kaip sakoma, kitoje stalo pusėje. Kai vaikinas darbinosi Magijos ministerijoje, ten vyravo tikras chaosas, tad nenuostabu, kad ir pokalbis buvo ne itin rimtas. Tą tik patvirtino faktas, kad jis buvo priimtas į rimtą darbą, nors tuo metu gyveno kanalizacijoje ir niekada nebaigė Hogvartso.
Štai dabar reikėjo pačiam atsakinėti į klausimus, pačiam bandyti įteigti, kad yra vertas siūlomos darbo vietos. Dafydd puikiai prisiminė, kaip jam nuo pat pirmųjų akimirkų nepatiko nei Mayran, nei Gerda, tačiau į darbą jie abu buvo priimti. Reikia tikėtis, kad ir pačiam Dafydd taip pasiseks, nors jis nesuprato, ar nuo pašnekovo sklinda tokia pati antipatija.
- Taip, tai aš, - nelabai žinojo, ką atsakyti vaikinas, tačiau visai tylėti negalėjo. - Taigi, em... Yra šiek tiek tekę dirbti su užsienio magais. - Tai yra, vieną kartą buvau Egipte, bet net ir ten būdamas galvojau visai apie ką kita. - Manau, kad tai galima panaudoti... Tarptautiniams ryšiams. - Tai taip vadinasi, ar ne? - Taigi taip. Galėčiau bendradarbiauti su užsienio partneriais.
Dafydd juto, koks neužtikrintas jo balsas, bet negalėjo nieko padaryti. Jeigu skambėsi taip apgailėtinai, jis tikrai tavęs nepriims. Ką tada apie tave pagalvos Mayra? Nagi, susiimk! Dafydd kiek pasitempė ir žvilgtelėjo į jaunesnį vaikiną. Jis nežinojo, ko dar galima tikėtis iš šito pokalbio, bet kuo puikiausiai suprato: kiti jo atsakymai turės būti tvirtesni ir daug labiau užtikrinti. Dafydd turėjo padaryti viską, kad būtų vertas Mayros meilės. Jis dar kartą pažvelgė į pašnekovą ir beveik su nekantrumu laukė dar vieno klausimo.

[Noah Erick Wolfhard]

Ar jis ką nors šiandien pralemens? Ar taip ir liks tylėti? Noah jau tikrai norėjo pasiųsti pašnekovą, bet dėl savo padėties ir išdidumo to padaryti paprasčiausiai negalėjo. Gal kokiam žiobarui ir kils klausimas: Kodėl Nojus taip nemėgsta pašnekovo su kuriuo susipažino tik prieš penkias minutes? Gurkšnis po gurkšnio ir puodelyje juodo kaip smala gėrimo nebeliko. Nepraėjo nei dvi minutės ir raudonplaukis prabilo, kaip neįtikėtina! Nerišli kalba, dalinai menkas mandagumas ir šimtas kitų problemų. Verslininkas tikrai nenorėjo šio vaikino priimti į darbą, bet kas ten žino gal jo nuomonė pasikeis.
- Ar turite CV?, - Mandagiai paklausė rudaplaukis ir nusuko žvilgsnį į kavos puodelį, kurį sukinėjo lekštėje.
Buvęs grifas nesitikėjo iš Dafydd nieko. Į vaikino galvą ėjo mintys, viena už kita kvailesnės. Jis galvojo apie Sabriną, hm, įdomu ar raudonplaukis sėdintis priešais tūrėjo merginą? Tikriausiai jog ne. Eh, koks Nojus pasidarė pesimistas, bet kas jį tokiu padarė? Atsakymą žinojo kone visi. Verslas pakeitė rudaplaukį. Noah vylėsi jog į rankas gaus Dafydd CV.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pavadinti Dafydd kvailu būtų sudėtinga. Ne, jis buvo tiesiog sutrikęs, išsigandęs ir prislėgtas. Vaikinas nesijautė vertas būti mylimas ir mylėti pats. Tai buvo priežastis, kodėl jis taip sunkiai atsakė į tą paprastą ir, kas svarbiausia, apgalvotą klausimą. Vis dėlto ir pats suprato, kad atsakymas nebuvo toks, kokio norėtų rimtas darbdavys. Ar mados namų "ENER" savininkas buvo rimtas darbdavys, Dafydd nežinojo, bet nutarė, kad bent jau pats save tokiu laiko.
Kad ir kaip ten būtų, raudonplaukis laukė bent kokios reakcijos į tą tegul ir nevykusį atsakymą. Tai, kad reakcijos nebuvo, dar labiau sutrikdė. Dafydd bijojo pažvelgti į pašnekovą, tad sėdėjo nudelbęs akis į žemę ir iš paskutiniųjų stengėsi negalvoti. Tiesa, visai negalvoti nebuvo galima: reikėjo susikaupti ir kažkaip įtikinti šitą jauniklį, kad Dafydd yra vertas darbo. Deja, kažkodėl galvoti apie tai, kad negavęs darbo, jis bus iš viso nieko vertas, buvo paprasčiau.
Laimei, mados namų savininkas netruko užduoti klausimą. Gerai buvo tai, kad tas klausimas buvo reikalaujantis ne tik atsakymo, bet ir kažkokio veiksmo.
- Taip, žinoma, - beveik užtikrintu tonu pratarė Dafydd ir ištraukė dokumentą. Laimei, jis atrodė tvarkingai, tad bent čia nebus dėl ko priekaištauti.
Mandagiai ištiesęs CV pašnekovui Dafydd susimąstė. Melo ten nebuvo tiek jau daug - tik apie Hogvartso baigimą. Velsietis nerimavo, kad jaunesnis vyrukas pradės per daug klausinėti. Dafydd nenorėjo galvoti nei apie ministeriją, nei apie gyvenimą Londone, nei apie savo kol kas itin nesėkmingą karjerą. Norėjosi tikėti, kad dabar viskas pasikeis, bet kažkokia nuojauta kuždėjo, kad viskas ne taip paprasta.
Dafydd sėdėjo įsitempęs ir, atrodo, laukė kažkokio puolimo ar netgi pažeminimo.

[Noah Erick Wolfhard]

Oho, CV, kaip netikėta. Sarkastiškos mintys, tikriausiai pačios mėgstamiausios. Išties, rankose laikyti Dafydd CV buvo kiek įdomu. Atsivertęs jis sukišo savo mėlynas akis į popierių. Ar ras prie ko prisiknisti? Žinoma. Akis užkliudė Hogvartsas ir Magijos ministerija. Auroras ir dar melagis.
- Dirbote auroru Magijos ministerijoje, tuomet kodėl jūs meluojate? Kodėl neparašėte jog buvote išmestas iš Hogvartso? Kodėl išėjote iš Magijos ministerijos?, - Gana atsainiai ir piktai paklausė Nojus.
Pakėlęs akis pradėjo žiūrėti į raudonplaukio rankas, ant vieno iš pirštų pastebėjo vestuvinį žiedą. Netgi ištekėjęs, buvęs auroras ir dar melagis, labai įdomu. Atsidusęs jis vėl pradėjo gilintis į CV. Nieko ten ypatingo nebuvo. Noah nenorėjo priimti to Dafydd.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nurijo seilę. Jis šito jauniklio neprisiminė, bet negalėjo būti tikras, kad jauniklis neprisimena jo? O jeigu jis žino, kaip viskas baigėsi Hogvartse? Ką reikės daryti tada?
Vos spėjo savęs to paklausti, Dafydd išgirdo patvirtinimą, kad pašnekovas viską žino. Viduje sukilo pyktis: vaikinas vis dar buvo tikras, kad dėl visko kaltas tik tas prakeiktas Moorepalaikis. Kelis kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs Dafydd kiek nurimo - ir, žinoma, čia eilinį kartą padėjo mintis apie mylimąją. Jis privalėjo gauti šitą darbą. Dėl jos.
- Nemanau, kad tai yra svarbu, nes sprendimas nėra teisingas. Jį priėmė vienas žmogus, - tas prakeitas, - Markas Moore... - palaikis. - Jis buvo prieš mane nusistatęs nuo pat tada, kai tapo koledžo vadovu, ir specialiai man kenkė. Tas faktas nėra sąžiningas.
Dafydd nutilo ir suprato, kad jam reikia dar kelių kartų įkvėpti. Klausimas apie Magijos ministeriją buvo sudėtingesnis. Panašu, kad apie tą atvejį šitas jauniklis nieko nežino, bet nuo to nepasidarė lengviau. Ką jis gali pasakyti? Kaip ir visada, atsakymą pakišo dar viena mintis apie mylimąją ir vaikus.
- Tai padariau dėl šeimos priežasčių. Turime mažų vaikų, tad nenorėjau, kad žmonai viską reikėtų daryti vienai. Dabar, kai vaikai paaugę, galiu grįžti į darbą, tačiau norisi išbandyti kažką naujo.
Tai buvo beveik tiesa. Dafydd išties ketino išeiti iš ministerijos, tačiau to padaryti nespėjo. Bet argi tai prakeiktas šito jaunuolio reikalas?! Dirbti Dafydd moka, tad tereikėjo gauti šansą - kad ir bandomajam laikotarpiui. Deja, vaikinui pradėjo atrodyti, kad pašnekovas vis tik jaučia tą antipatiją, kuria pats Dafydd nuolat švaistėsi kandidatų į darbą pusėn. Kodėl mados namų savininkui turėtų rūpėti, kodėl jis išėjo iš ankstesnio darbo? Koks turi būti teisingas atsakymas? Dafydd šito nežinojo, bet galėjo džiaugtis bent tuo, kad pasakė beveik tiesą.
Dabar reikėjo suprasti, koks yra pašnekovo požiūris į visą šitą reikalą. Ar velsietis vis dar turi šansų? O gal tiesiog atsistoti ir išeiti? Ne, šito Dafydd padaryti negalėjo: jam pernelyg reikėjo šito darbo.
- Norėčiau pradėti kuo greičiau, - kuo tvirtesniu tonu pratarė vaikinas tikėdamasis taip parodyti, kad yra nusiteikęs dirbti. Motyvacija, šiaip ar taip, buvo vienas svarbiausių veiksnių. Ar pašnekovas juo patikės, Dafydd nežinojo. Vis dėlto jis labai norėjo tikėti, kad viskas bus gerai, ir jis grįžęs namo galės pranešti šeimos nariams gerą naujieną.

[Noah Erick Wolfhard]

Padėjęs CV ant stalo vaikinas dar kartą persmelkė raudonplaukį piktu žvilgsniu. Kodėl Nojus jautė tokią antipatiją? Kuo jam neįtinka šis vaikinas? Turėjęs gerą darbą ir tikriausiai gebantis gerai dirbti?
- Kokia jaudinanti istorija, taip, profesorius Moore nebuvo vienas maloniausių personų mokykloje ,bet ir nebuvo pats bjauriausias. Galbūt jo sprendimas ir klaidingas, aš to nepasakysiu, bet žinau vieną profesorius Moore protingas vyras ir jeigu jis padarė tokį sprendimą, vadinasi nebereikalo. - Greitai pasakęs ką norėjo giliai įkvėpė ir nurijo susikaupusias seiles burnoje. Priėjo kalba apie Magijos ministeriją ir Noah galima sakyti neteko žado. Raudonplaukis turėjo šeimą ir net vaikų. Kodėl pasireiškė tokia nuostaba? Vaikinas gurkštelėjo paskutinį gurkšnį puodelyje ir paskutinį kartą atsivertė CV, viskas paaiškės po dešimties, galbūt daugiau minučių. Nojus privalės priimti sprendimą: priimti tą vaikiną į darbą ar visgi ne. Buvęs grifas bandė kuo greičiau viską perskaityti, bet jo atidų ir svarbų skaitymą nutraukė Dafydd žodžiai.
- Pradėti kuo greičiau? Jūs negausite darbo pas mane, atleiskite. - Kodėl jis nepriėmė į darbą šio žavaus jaunuolio? Ar tai klaida? Vaikinas atsistojo nuo stalo, iš kišenės ištraukė apglamžytą popierinį banknotą ir numetė jį ant stalo.
- Buvo malonu susipažinti, geros dienos. - Pamelavo vaikinas ir paliko patalpą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Piktas žvilgsnis, kuriuo vaikiną pervėrė pašnekovas, nežadėjo nieko gero. Dafydd atkakliai bandė nenuleisti akių ir parodyti, kad nesutriko, tačiau tai buvo pernelyg sudėtinga. Vis dėlto panašu, kad jauniklis jautė tą antipatiją, kurią pats Dafydd jautė saviems kandidatams.
Na gink tu jį, gink irzo raudonplaukis, išgirdęs aiškinimus, kad Moore...palaikis negalėjo suklysti. Taip žinoma, tikra tobulybė! Tik mintis apie mylimąją sutrukdė vaikinui išrėžti, ką galvoja apie tą nelemtą buvusį profesorių ir, deja, vis dar esamą Mayros pusbrolį.
Apie ministeriją vyrukas iš viso nesakė nieko, kas šiek tiek nustebino, tačiau Dafydd viduje viltis pradėjo kelti galvą. Gal vis dėlto viskas ne taip ir blogai? Nepanašu, kad šitas žino, kas iš tiesų įvyko magiškosios valdžios institucijoje, tad raudonplaukis tikėjosi, kad jo parodytas entuziazmas patiks būsimam darbdaviui (?), ir jis netrukus galės pradėti dirbti.
Deja, atsakymas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jo kandidatūra buvo atmesta. Ir dargi be jokio paaiškinimo. Tiek mokykloje, tiek darbe paaiškinimas buvo duotas, nors antruoju Dafydd taip niekada ir nepatikėjo. Bet čia?.. Kodėl? Akivaizdu, kad jis nėra visiškai kvailas, tad kam reikia atmesti nė nedavus progos parodyti, ką moka?
- Kodėl? - sugebėjo paklausti raudonplaukis, bet neatrodė, kad pašnekovas dar nori švaistyti laiką tokiam... šiukšlei. Dafydd ir vėl pasijuto tesąs nieko vertas kvailys, kuriam nereikėtų skirti nei laiko, nei pastangų, nei iš viso vietos žemėje. Ką jam dabar pasakys Mayra? Išeidamas iš namų Dafydd tikėjosi ir tikėjo grįšiantis su geromis naujienomis, o dabar jis yra visiškai sugniuždytas... Norėjosi arba verkti, arba eiti ir daužyti sienas. Deja, nė vienos iš tų reakcijų Dafydd negalėjo parodyti tam jaunikliui, ką tik sėdėjusiam priešais. Ne, reikėjo išeiti išdidžiai ir pakelta galva. Raudonplaukis atsistojo nuo kėdės ir nė nepažvelgė į ką tik jį pažeminusį žmogų. Nematydamas nieko aplink jis išdūlino pro duris. Viduje grūmėsi du jausmai: noras apsikabinti mylimąją ir pajusti ją šalia su baime suprasti, kaip labai jis ją nuvylė...

[Dori Mendel]

Buvo karšta vasaros diena. Atostogos. Tačiau Dori jos visai nedžiugino. Jau per žiemos atostogas mergaitė matė, kad vasara bus tiesiog siaubinga, nes mama visiškai nenorėjo suprasti, kad mergaitė yra burtininkė. Liepė nerodyti jokių daiktų, kurie susiję su magija. Ir apskritai liepė apie magiją nekalbėti. Bandė Dori temptis į miestą pirkti žiobariškų drabužių. Vos nesutraiškė mergaitės voro Svogūno. Per dvyliktąjį gimtadienį padovanojo mergaitei naują išmanųjį telefoną, tačiau Dori jo net neįjungė. Kam jis jai? Pasisiūlė net šunį nupirkti, tačiau dvylikmetė kategoriškai atsisakė. Juk ji turi vorą.
Mergaitė tiesiog kvėpavo laukimu, kada baigsis vasara. Labiausiai dėl to, jog namuose ji slėpė naują šluotą, kurią slapčia iš savo santaupų ir nugvelbtų iš tėvų pinigų dar per žiemos atostogas nusipirko Skersiniame skersgatvyje. Taip knieti ją kuo greičiau išbandyti! Šiandien prašyti pinigų tėvų nebuvo baisu, nes jaunoji ragana pamelavo, kad eina susitikti su drauge žiobare. O iš tikrųjų Dori laukė savo draugės Henrietos iš Hogvartso, su kuria susisiekė pelėdų paštu ir susitarė susitikti.
Dori atsisėdo ant palangės, atsirėmė į pagalvėlę. Užsisakiusi ledų aukė Henrietos. Šiandien dvylikmetė dėvėjo juodas timpas ir juodą maikutę su pilkos spalvos gyvate. Bent kažką mažiau žiobariško pavyko rasti, pamanė Dori, ir jai buvo visai nesvarbu, kad su tokiais tamsiais drabužiais buvo dar labiau karšta: žiobariškų gėlėtų suknelių ji tikrai nedėvės.

[Henrieta Poter]

  Henrieta klaidžiomis Londono gatvėmis bandė pasiekti, kažkur netoli miesto centro įsikūrusią, nedidelę žiobarų kavinukę. Mergaitė tiesiog švytėjo džiaugsmu. Vasara jai visada patikdavo, o dabar ją pagyvins ir susitikimas su Dori.
  Diena buvo šilta. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Henrieta buvo apsirengusi trumpus džinsinius šortus ir paprastus baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis su nupieštu mirties relikvijų ženklu per vidurį.
  Galiausiai mergaitė įžengė į kavinukę. Vidus jai pasirodė jaukus. Stalai (kiek ten jų buvo) buvo sustatyti palei langus ir salės viduryje. Palei langus prie stalų stovėjo rausvos sofutės, o viduryje kėdės aptrauktos raudona medžiaga.
  Henrieta apsižvalgė ir pastebėjusi Dori, patraukė jos link.
- Sveika, - tarė. - Kaip sekasi?
Mergaitė draugiškai nusišypsojo draugei. Ir pridūrė:
- Smagu, kad sutikai pasimatyti. Tai ką norėtum nuveikti?
Grifiukė atsisėdo priešais draugę ir ėmė laukti atsakymų.

[Dori Mendel]

- Labas, Henrieta! - nudžiugo Dori pamačiusi draugę ir ją apkabino.
Mendel atsiduso.
- Gal turi kokių pasiūlymų? Mano galva tuščia kaip puodynė, jau ir čia gerai jaučiuosi, svarbiausia, kad ne namie... - suraukė antakius. - Sekasi suknistai, nes namuose jaučiuosi kaip koks goblinas, niekieno nemėgiamas ir nesuprastas... Mama visiškai nieko nenori girdėti apie magiją, pasakė, kad greičiausiai tai yra apgaulė ir jokios magijos nėra, o aš nežinia kur leidžiu mokslo metus. Kai parodžiau judančias nuotraukas vadovėlyje, ji liepė paslėpti jas lagamine ir jo neatidaryti iki atostogų pabaigos. Jai net išsprūdo, kad mes išsigimėliai. Be to, ji nori užmušti Svogūną, - iš kišenės išsitraukė vorą. - Nežinau, Henrieta, mano šeima tiesiog siaubinga. Mama nori, kad draugaučiau su žiobarėm mergaitėm, nupirko man išmanųjį telefoną, kažkokių nagų lakų, makiažo. Dėl Merlino barzdos, kad aš naudočiau tas žiobariškas nesąmones, - pavartė akis ir įsidėjo šaukštelį ledų į burną. - Ji tiesiog visiškai negali susitaikyti su tuo, kas esu, kad manęs nedomina žiobariški dalykai, kad man patinka tamsios spalvos... Ir bando tai pakeisti, o tai jai nepavyks! Ir ji nervuojasi, pyksta... - atsiduso. - O tėtis tyli. Košmaras, o ne vasara... O kaip tu laikais?
Tik dabar Dori pagalvojo, kad niekada su Henrieta nekalbėjo apie jos šeimą, nes dažniausiai mergaitės bendraudavo arba pamokose, arba pakliūdavo į kokį nors nuotykį.
- Papasakok ką nors apie savo gyvenimą už Hogvartso ribų, - paprašė.

[Henrieta Poter]

  Henrieta tyliai klausėsi Dori pasakojimo apie savo šeimą. Kaip tėvai gali taip engti dukrą? Pagalvojo mergaitė. Tačiau dažniausiai anksčiau ar vėliau jie susipranta ir viskas būna taip kaip anksčiau. Grifiukė atsiduso. Kaip ji norėjo, kad vėl viskas būtų kaip anksčiau, kad ji turėtų tėvus. Tačiau tai buvo neįmanoma.
  Staiga mergaitės ausis pasiekė Dori klausimas ir grifė išniro iš apmąstymų.
- Na, matai, už Hogvartso ribų nelabai turiu gyvenimo. Kiekvienos vasaros vakarai būna, nors diena ir linksma, tamsūs. Nors ko kito tikėtis gyvenant vaikų namuose... - Henrieta trumpam užsikirto. Apie tai niekada su niekuo nesikalbėjo. Mat Dori buvo jos vienintelė draugė. - Mano tėvai žuvo kai aš buvau devynerių. - tęsė grifiukė. - Jie buvo burtininkai. Jų didžiausias pomėgis buvo tyrinėti kerus, išdarinėti su jais eksperimentus. Tačiau šis pomėgis vieną rugpjūčio naktį juos ir pražudė.
  Mergaitė nebepajėgė pasakoti toliau. Tai buvo skaudi tema. Juk praėjo vos treji ar keturi metai... Henrieta pajuto iš akių sunkiantis ašaroms ir pasuko galvą į šalį. Galiausiai grifiukė nusišluostė akis servetėle esančia ant stalo ir kreipėsi į Dori:
- Tau labai pasisekė, kad turi tėvus. Gal jie ir nėra tobuli, jie - tavo tėvai. - Henrieta nutilo ir pridūrė. - O dėl užgauliojimų, anksčiau ar vėliau jie baigsis. Tik reikia neimti jų į galvą. 

[Dori Mendel]

Dori pasijuto nesmagiai. Ji nežinojo Henrietos praeities istorijos. Mergaitei pasidarė gaila draugės. Dori nemanė, kad santykiai su jos tėvais kada nors pasitaisys, tačiau skųstis Henrietai dėl jų nebeketino, nes draugė neteko tėvų ir jai tai buvo skaudi tema.
- Taip, tikriausiai, - negarsiai pasakė baigdama valgyti ledus. - Na, tai mes abi tikriausiai nekantriai laukiame rugsėjo, - atsargiai šyptelėjo.
Dori ištiesė delną, ant kurio ropojo jos voras Svogūnas.
- Žinai, - susimąstė, - dar prieš metus nebūčiau galėjusi patikėti, kad auginsiu vorą. O dabar tai vienas geriausių mano draugų. Kiekvieną vakarą padedu jam gaudyti muses, tų zyzlių mano kambary jau retai bebūna, tikriausiai jaučia, kas su manimi gyvena.