[Rosemarie Mortimer]

   Pasimuisčiusi kėdėje ir besistengdama įsitaisyti patogiau, Rosemarie kiek laisviau atsitiesė į atlošą. Pro langą smunkantys paskutiniai vakaro saulės spinduliai maloniai glostė akis, nors ir trukdė geriau matyti pašnekovą. Rankos iš lėto senkančio arbatos puodelio vis dar nepaleido ir kartkartėmis vis kilstelėdavo arčiau lūpų.
   – Ir kaip gi juos tobulini? – suklususi pasiteiravo.
   Buvusio bendramokslio pareiškimas jai pasirodė itin įdomus, tad, savaime suprantama, tuojau pat pakurstė viduje rusenančias smalsumo kibirkštis. Dar nebuvo girdėjusi atvejo, kad kas nors po mokyklos baigimo ir toliau tobulintų magijos įgūdžius patys vieni, namų sąlygomis, ypač turint omeny, kad iš kažko reikėjo gyventi. Be abejo, pagilinti apmokymai tam tikroms specialybėms, kaip kad norintiems tapti aurorais, buvo įprastas reiškinys, tačiau viskas vykdavo pagal specialiai tam rengtas programas. Būtent dėl visų šių žinomų faktų toks savimokslos pavyzdys Rose viduje ir sukėlė papildomų klausimų bangą bei amžiną norą sužinoti daugiau.
   Dar nespėjus išgirsti laukiamų atsakymų, šias mintis išstūmė jau kitas jai skirts klausimas.
   – Kai nedirbdavau, nemažai keliavau. Padirbdavau metus kitus, o progai pasitaikius išvykdavau, kad galėčiau užsiimti tuo, kas domina labiausiai, – išsišiepė, be abejo, kalbėdama ne apie ką kitą, kaip magiškųjų gyvūnų tyrinėjimus bei žinių apie juos gilinimą. Visi tie darbai jai tebuvo reikiamo biudžeto palaikymas. – Tad tokios kelionės trukdavo netrumpai.
   Kiek užsigalvojusi, Rosemarie lėtai gurkštelėjo paskutinius kelis arbatos gurkšnius ir galiausiai nuleido puodelį ant stalo. Šis, tyliai bumptelėjęs, grąžino mintis prie vis dar neatsakytų klausimų.
   – Tai visgi, kaip ten tavo savimoksla vyksta ir ką apsiėmęs mokai?

[Edgar Jeffter]

Tamsiaplaukis nenuleisdamas savo žalių akių žiūrėjo į Rose ir klausėsi jos. Kai nedirbdavo, buvusi bendramokslė Hogvartse pasirodo keliaudavo. Ir tai darydavo, nes tos kelionės buvo susijusios su ją dominančia veikla. Na, panašiai kaip ir Edgar'as užsiėmė savo mėgstama veikla, tik tiek, kad jam niekur nereikėjo keliauti. Ir jo užsiėmimas iš pirmo žvilgsnio, tikriausiai, daugumai pasirodytų kur kas nuobodesnis. Čia retam kiltų dvejonė renkantis tarp sėdėjimo namuose ir keliavimo.
- Aš tiesiog skaitau knygas, o vėliau bandau tai, ką perskaičiau panaudoti praktikoje,- šyptelėjo jaunuolis savo draugei pradėjęs pasakoti tai, kas ją domino, - Na, pagrindinis dalykas, kurį tobulinu yra apsigynimas nuo juodosios magijos. Aišku, tam turiu įtraukti ir kažkiek kerėjimo bei transfigūracijos,- tuomet kilstelėjo truputėlį aplankalą su dokumentais nuo stalo ir galva linktelėjo šiek tiek į juos, kad pašnekovė atkreiptų savo dėmesį į popierius, - Tai globos dokumentai, nors tikriausiai pati tai žinai,- kiek klausiamai prisimerkė, nes nebuvo visiškai tikras ar Mortimer išties yra susipažinusi su informacija, esančia aplankale, - Tai gaunasi taip, jog to paties apsigynimo mokau ir savo globotinę,- dar kartą nusišypsojęs Edgar`as gurkštelėjo arbatos, kurios puodelyje liko jau ne taip ir daug.
- Gal norėtum dar ko nors?- pasiteiravo nepraleidęs pro akis, kad metais vyresnės merginos puodelis jau buvo tuščias.
- Tai kur tau teko pakeliauti? Ir kuo konkrečiai užsiimdavai savo kelionių metu?- jaunas burtininkas domėjosi labiau rausvaplaukės kelionėmis. Nors ji ir minėjo, kad užsiimdavo tuo kas jai patikdavo, vis gi Jeffter`is nebuvo tikras, kad jis galėtų įvardinti jos pomėgius nesuklysdamas. O, jei ir įvardintų, vis tiek jam norėtųsi apie tai sužinoti bent šiek tiek plačiau.

[Rosemarie Mortimer]

   Rosemarie kiek nustebusi kilstelėjo antakius, o po keleto akimirkų papurtė galvą, taip parodydama, kad nieko daugiau nenori.
   – Globotinę? Ar man ji žinoma?
   Rose neslėpė nei savo nustebimo, nei kilusio linksmumo nuo minties, kad buvęs bendramokslis apsiėmė globą, nors pats ne taip ir seniai baigė mokyklą. Be abejo, anksčiau dokumentų turinys jai buvo nežinomas, kadangi tebuvo paprašyta juos perduoti, o jei imtų vartyti kiekvieną pasitaikiusį lapą, tikriausiai daugiau nebeliktų laiko niekam kitam. Būtent dėl to ši žinia ir paskatino tokią jos reakciją.
   Rausvaplaukės mintys zujo, vangiai svarstydamos, ar jos paskutiniais mokymosi metais toji globotinė jau buvo pradėjusi lankyti Hogvartsą. Net jei ir ne, tikriausiai vis tiek teko susidurti tuomet, kai jau profesoriavo. Tokią mintį tebūtų galėjusi įvardinti kaip šiek tiek keistą.
   – Mh, – išnirusi iš apmąstymų numykė. – Magiškųjų gyvūnų paprastai nerasi netoli žmonių bendruomenių, tad iki šiol daugiausiai teko aplankyti atokesnius, mažai gyvenamus Europos kampelius. Toliau norėčiau traukti į rytus, bet bus matyt, – gūžtelėjo pečiu.
   Išties, Rosemarie dažnai pagalvodavo apie galimas tolesne kryptis, bet ėmusi galvoti dažnai įklimpdavo į tokius apmąstymus ilgam laikui. Visgi yra tiek daug skirtingų kelių, kuriais norėtų pasukti, kad ėmus mąstyti tik įsiskaudėdavo galvą. Juolab, kad šiuo metu buvo įstrigusi Londone ir šiaip ar taip nieko nepadarytų. Puikiai suprato, kad dabar ne viena ir ne laikas įklimpti į šias mintis, tad tik silpnai pakratė galvą ir nukreipė žvilgsnį į pašnekovą.
   – Dažniausiai užsiimu stebėjimais jų natūralioje aplinkoje, elgseną, įpročius ir panašiai. Paprastai stengiuosi nesikišti ir nedrumsti jų aplinkos, bet būna atvejų, kai tenka. Na, ir, be abejo, knygos taip pat neatsiejamos, – šyptelėjo. Visgi, literatūra tikriausiai buvo neatsiejama nuo bet kokios pasirinktos srities.

[Edgar Jeffter]

- Am..,- Edgar;'as kiek susimąstė, tačiau tas susimąstymas ilgai netruko, - Taip. Bent turėtum pažinot,- remdamasis logika atsakė Edgar'as, nes jo globotinė dar spėjo vienerius metus pabūti jo bendrakoledže, kas reiškė, kad jai taip pat teko mokytis magiškų gyvūnų priežiūros pas Rosemarie Mortimer.
- Na, tikrai skamba įdomiai,- neslėpė fakto juodaplaukis fakto, kad jo draugės veikla atrodė įdomi. Aišku, gal pats neitų tyrinėti ir stebėti magiškų gyvūnų be itin ypatingo reikalo, tačiau kelionių kažin ar atsisakytų. Ypač kai tiek laiko buvo praleidęs vien tik namuose.
Už kavinukės lango darėsi vis tamsiau ir tamsiau, kas buvo ženklas, kad jau laikas būtų traukti namo. Žinoma, Edgar'as galėtų dar sėdėti ir plepėti, bet negalėjo, nes nežinia, kada galėjo pasirodyti Fasiras su sau svarbiais žmonėmis šalia jo namų durų.
- Manau, kad man jau bus laikas eiti,- po šių žodžių Jeffter'is baigė gerti savo arbatos likutį, - O Tu užsuk kokią dieną į Godriko Daubą. Tuo pačiu grąžinsiu pirštinę, kuri jau ilgokai užsibuvo pas mane,- net nusijuokė prisiminęs, kad dar vis tebeturi Rosemarie pirštinę, kurios taip ir neatidavė po transfigūracijos namų darbų.
Edgar'ui pakilus iš savo vietos, tą patį padarė ir jo buvusi bendramokslė, kuri nesiruošė čia pasilikti viena. Abu burtininkai, drauge palikę kavinukę, atsisveikino vienas su kitu ir patraukė į skirtingas puses.

[Elride Endlercat]

Baltapūkė nedrąsiai įžengė į mažą kavinukę ir geriau apsidairiusi patraukė prekystalio link. Ji nežmoniškai norėjo kažko skanaus, nežmoniškai, tačiau namuose nerado nieko ypatingo. Mergaitė mėgavosi savaitgaliu, kai tūnoti Magijos Ministerijoje nebereikėjo, tik gaila labiausiai ją dominančio dalyko atlikti negalėjo. Jos drakoniukas buvo jau užaugęs, pakankamai stiprus, kad galėtų išlaikyti bent kelis žmones, tačiau būnant Londone nebuvo jokių galimybių jo išleisti iš sukurto pasaulio, kuris magijos pagalba buvo sutalpintas kuprinėje.
Nusišypsojusi padavėjai Elridė bakstelėjo pirštu į vitrinoje skaniai atrodanti torto gabaliuką. Jis buvo neįprastai, merginos akims, violetinės spalvos su visokiausiomis uogomis ant viršaus, bet būtent tuo ir gundė. Prie tortuko, aišku, panelytė užsisakė ir šiltos arbatos, tik žinodama, kad jos teks palaukti, pasiėmė lėkštutę su tortuku ir patraukė prie staliuko su langu šalia. Kaip gi mergaičiukė be stebėjimo žmonių? Vis dėl to, žiobarų elgesys gerokai pasikeitė nuo to laiko, kai ji dar buvo laikoma žiobare...

[Melisa Keyes]

  Buvo ta įprasta pavasario, einančio į pabaigą, diena. Kas skubėjo darban, kas iš jo. O kas įnirtingai ginčijosi šalia žiobariškos kavinukės. Maskatavo rankomis, spjaudėsi. Staiga kavinukės durys su trenksmu prasivėrė.
- Ir nešk iš čia savo celiulitą!- piktai užriaumojo garbanė moteris, sakykim, dar mergina.
  Melisa atsiduso. Ramiai pakvėpavo. Peržvelgė kavinės vidų ir susiraukė.
- O ko tu spoksai?- rėžė kažkokiam vaikinukui. Vargšelis, pasitaikė piktai poniutei po nosim.- Fui, smirdžiu,- be jokios gėdos tarė pauostydama savo pilkus marškinėlius, kuriuos apsirengdavo bėgiojant.
  Savaitgaliais ir po darbo sportiško sudėjimo mergina mėgo ir pabėgioti. Netgi ministerijoje, savo kabineto spintoje, buvo nukišusi atsarginę aprangą, jei netyčia išsinešdintų vėliau nei įprastai ir kol grįžtų namo jau būtų sutemę. O šiandien jai bėgiojant, iš už kampo išlindo kažkoks vėpla su laikraščiu rankose ir nežiūrėjo, kur eina, tad Keyes sugebėjo tėkštis į jį ir drėbėsi ant savo sėdimosios, o tasai vėpla net neastiprašęs žingsniavo toliau. Melisa nebūtų Melisa, jeigu neišrašytų velnių tam vyriškiui, kuris atrodė kaip baikštus, liesas berniukas prieš piktą, grėsmingą žiežulą. Iš dalies tai buvo tiesa.
  Pasitvarkiusiu garbanas, surištas į uodegą, priėjo prie baro ir paprašė buteliuko vandens ir ciberžolių arbatos. Gavusi tai, ko norėjo, apsisuko, deja, laisvų vietų nerado, tad aplėkė akimis visus gražius vyrus. Žadėjo prie kurio nors prisėst ir pakabint. Šiknon tą teisėją. Bet sustojo ties gana pažįstamu veidu. Tai buvo ta jauna panelytė iš ministerijos.
- Bonjour, tikiuosi leisi piktai tetulei prisėst čia,- mirktelėjo jau geresnės nuotaikos Melisa.

[Elride Endlercat]

Elridė įsitaisė savo pasirinktoje vietoje ir ramiai pasidėjusi visur ir visados nešiojamą kuprinę pažvelgė pro langą susilaikydama nuo "ryklio puolimo", nors tas tortukas taip stipriai viliojo... Tik ilgai žvelgti pro langą merginai teko, aplinkoje buvo kur kas įdomesnių dalykų nei ramiai vaikštantys žiobarai.
Atsivėrusios duris patraukė tikrai daugelio dėmesį, tarp jų buvo ir baltapūkė mergaičiukė, kuri nieko nesuvokdama žvelgė į dar vieną burtininkę, šioji atrodė kažkur matyta, bet visiškai nepažįstama.
-Ir atsiranda žmonių...-nuvydama šalin mintis, kaip pati ne kartą spiegė ant vargšų nekaltų žmogučių, Elridė pasistengė nusukti žvilgsnį tolyn ir nebespoksoti į kavinėje esančią merginą. O kodėl turėtų? Jos laukė nuostabus tortukas ir turbūt neužilgo ir arbata atkeliaus. Tik nužvelgusi tuščią vietą prieš save ji pasijautė kiek keistai. Galbūt reikėjo pasikviesti Edgarą? Vis dėl to seniai su juo bendravo... Tik, aišku, buvo jau per vėlu. Ir per vėlu ne dėl to, kad ji jau sėdėjo toje kavinukėje. Per vėlu todėl, kad panelė beprotė nusprendė prisėsti būtent prie jos.
Susilaikius nuo nepatenkinto žvilgsnio mergina vos vos šyptelėjo ir įsistebeilijo į nepažįstamąją.
-Ar pikta tetulė sugalvos dabar išsitrauki kelis pasišiaušusius katinus ir pradės juos mėtyti į vyrus?-prisimindama kažkokį filmuką ar galbūt ir filmą tarstelėjo mergaičiukė nutuokdama kaip stipriai rizikuoja savo žodžiais. Bet Elridė jau seniai bendravo su žmonėmis ir kad ir kokie pokyčiai vyktų su ja noro pasakyti kažkokios nesąmonės, kuri kartais gali ir įžeisti žmogų, ji neprarado.
Merginos žvilgsnis kelioms sekundėms nukrypo nuo moterėlės, kadangi arbata vis dar buvo neatnešta ir pažvelgus į prekystalį, niekas nežadėjo jos atnešti. O juk Elridė taip norėjo pradėti valgyti tą tortą!

[Melisa Keyes]

  Barbendama tais ilgais, ryškiai žaliai lakuotais nagais į puodelio kraštą išrietė antakį it tasai būtų kokia gyva katė.
- O taip,- vaidino, kad knaisiojasi šortų kišenėse.- Ak, velnias, pamiršau šiandie įsidėt juos,- apmaudžiai ištarė Melisa, patempė lūpą.- Matai, nepatogu bėgiot su katinais.
  Akimirką pajuto vėl nuo savęs sklindantį prakaito dvoką. Tikėjosi, jog šįkart kavinukė bus vėdinama, deja, ne. Ministerijos darbuotojai teko atsistoti ir pėdinti tualeto link. Apsilankiusi tame dvokiančiame kambaryje (jis dvokė labiau nei garbanė) atsigaivino vėsiu vandeniu veidą ir pasiprausė. Hm, kiekvienas pasportavęs naudojasi tokios įstaigos kriaukle. Prieš išeidama dar kartą apsiuostė, rodos, šįkart kvapas buvo pasitaisęs.
- Taigi,- grįžusi prie savo pašnekovės prabilo.- Ėė, o tu negersi arbatos? Atsakau, jog po tokio kąsnio tortuko būsi ištroškusi. AR GALIMA ŠIAI JAUNAI PANELEI, KURIOS TURĖTŲ GEISTI VISI ŠIOS KAVINUKĖS VAIKINUKAI, ATNEŠTI ARBATOS?- tiesiogine ta žodžio prasme užkriokė smaragdinių akių savininkė. Manieros? Niekada geromis nepasižymėjo.
  Patys Melisos tėvai niekada nebuvo itin mandagūs, jie buvo, švelniai tariant, kuoktelėję. Tokia buvo ir Keyes atžala. Tai galima buvo pastebėti vos jai pasirodant viešoj vietoj.
  Nekreipus dėmesio į savo išsišokimą mergina nusuko akis į kavinukės duris. O gal?.. Bet mintis nutrūko. Padavėja, atnešusi puodelį su arbata, nemaloniai kažką burbtelėjo.
- Kad tave šik,- tačiau nepratęsė savo žodžių. Susilaikė vis dėl to.

[Elride Endlercat]

Stebėdama nepažįstamosios vaidybą Elridė negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi.
-Hm... Niekados nebandžiau to,-bandydama atsiminti, kada paskutinį kartą buvo išėjusi bėgioti buvusi grifė pajautė kaip jos pilvas suurzgė. Tik šis merginai per daug nerūpėjo, ji galėjo kentėti, po tiek laiko įprato, nors jos kabinete buvo galimybė stalčiuje rasti kokių nors batonėlių, ar galbūt dėžutę su nebaigtomis salotomis...
Moterėlei pasitraukus nuo staliuko Elridė klausiamai žvelgė į ją, tačiau nei šaukė, nei ką, vėl įsižiūrėjo į savo tortuką ir ėmė svarstyti, kad reikėjo kažką paimti ir savo augintiniui. Tik ką po velnių jis gali valgyti iš tokios vietos? Mėsos gabalo juk negausi... Aišku, galėtum įmesti į kuprinę, kad ir kokį vaikinuką sėdinti netoliese, bet taip negražu...
Mergaičiukė suėmė šaukštą, mat ėmė jaustis nemaloniai ir suvokė, kad reiktų tikrai užkąsti, kai nepažįstamoji nusprendė grįžti. Šiai prakalbus apie arbatą baltapūkė nespėjo nė įsižioti kai panelė vėl sugalvojo užrėkti. Žaliaakė neturėdama žodžių atsilošė pilnai ir įsistebeilijo į merginą. Ir vis dėl to arbata buvo atnešta labai greitai, kur kas greičiau nei baltapūkė tikėjosi.
-O tavo balsas tikrai viska paspartina... Gal norėtum pereiti dirbti pas mane?-Elridė leido sau pasvajoti, kaip viskas būtų lengva turint tokį žmogų. Nebereikėtų kankintis bandant įkalbinti reikalingus žmones Kvidičo turnyrui ar kokiam kitam renginiui... Pastatai laukinę merginą ir viskas, užsakymas yra, o problemų nebe!
Nužvelgusi atneštą arbatą mergina įkvėpė jos skleidžiamo aromato, tačiau puodelio nepalietė. Ji vis dar rankoje laikė šaukštelį, tačiau kol kas nei vienas torto gabaliukas nepasiekė jos skrandžio. Tai ištaisiusi žaliaakė prisiminė, kad šios kvanktelėjusios merginos net vardo nežino. Na, tiesa sakant, ji visiškai visų esančių Magijos Ministerijoje nepažinojo išskyrus Fasirą.
-Aš vis dar nežinau tavo vardo,-draugiškai pareiškusi ji pakėlė akis.-Aš esu Elridė, jei netyčia nežinotum manojo,-tada merginos veide pasirodė mažutis šypsnis. Ji jautėsi labai keistai prie tokio žmogaus, lyg būtų ne savame kailyje. Galbūt panelytė tiesiog atprato nuo to, kad būnant su kitu žmogumi tai ji ta "kvanktelėjusi boba", o ne kitas žmogutis. Bet tiesą sakant jai tai atrodė pakankamai linksmai. Prie tokio žmogaus turbūt galėtų padaryti visišką nesąmonę ir žmonės vis tiek jos nelaikytų ant tiek pametusią protą.

[Melisa Keyes]

  Raudonplaukė, pastebėjusi baltapūkės šypseną, pati nesusilaikiusi šyptelėjo. Žaismingai papurtė galvelę ir mirktelėjo. Melisa mokėjo pralinksminti žmones, netgi, jeigu jai pačiai būtų liūdna ar pikta. Prieplaukėlė moteris, grasiai užrėkusi, nekaltai pažvelgė į baltapūkę.
- Ne, nenoriu,- atsakė. Rimtai nenorėjo, o kam? Juk turi ir taip daug darbo. Oj, pala, juk ji atostogauja.- Bet jeigu reikės pagalbos, būtinai kreipkis,- mirktelėjo. Pašūkaut ne prošal būtų.
  Strazdanė garsiai šliurptelėjo ciberžolių arbatos, susiraukė, ne dėl to, jog ji buvo neskani, o dėl to, kad ji jau buvo spėjus atšalti. Dar geriau, aš tiesiog mergina, gimusi po laiminga žvaigžde. Atsiduso, jau nesiruošė dar kartą spiegti dėl arbatos, jei reiktų kokio cukraus, tai nepagailėtų savo nuostabiųjų balso stygų.
- Oh, Melisa,- nusišypsojo.- Aš tavojo taip pat nežinau, pamačiau pažįstamą veidą ir pripuškavau,- sukikeno.
  Atsisukusi vandens buteliuką, pusę jo ištuštino ir pakėlė akis į merginą, laukė kol ši vėl prabils.

[Elride Endlercat]

-Būtinai kreipsiuosi... Kai kurie žmogučiai kartais būna tokie užsispyrę,-su šiokia tokia šypsenėle mergina tarstelėjo ir jos burnoje atsidūrė dar vienas šaukštelis pilnas violetinės spalvos torto. Deja, šis, kuo daugiau mergina jo valgė, tuo šlykštesnis ėmė tapti. Suvokusi, kad pasirinko ne patį geriausia dalykėlį baltapūkė tik viduje šiek tiek susierzino ir padėjo šaukštelį šalin svarstydama, kad reiks vėliau nusipirkti kažko geriau.
-Elridė,-prisistačiusi mergina šiek tiek susiraukė.-Neįsižeisk, jei pamiršiu tavo vardą, mano atmintis ne pati geriausia,-teisindamasi dėl dar net neįvykusių įvykių baltapūkė gurkštelėjo arbatos ir pažvelgusi pro langą vėl atsisuko į Melisą.
-Čia labai nuobodu...-svarstydama, kad galbūt reiktų pasinaudoti šios "pakvaišusios" moterėlės pagalbą Elridė ėmė svarstyti apie daugybę idėjų, kurių nedrįso įvykdyti. Tada mažas šypsnis išdygo jos veide.
-Moki burti slaptai?

[Melisa Keyes]

  Smaragdinės akys stebėjo blyškiaveidę, kai ši atbulais dantim vilgė violetinio tortuko gabalėlį, o galiausiai padėjo šaukštelį ir nebevalgė. Raudonplaukė trumpam pakėlė antakius, nesuprato, kodėl ta mergikė valgo tą šlykščios spalvos tortą, bet patylėjo.
-  Aha, nieko tokio, nepažadu, jog tavąjį irgi prisiminsiu, Elride,- mirktelėjo.
  Melisa vėl gurkštelėjo vandens iš buteliuko, nustumdama arbatą į šalį. Pasukiojo žiedą, esantį ant kairės rankos bevardžio, nors dažniausiai toks žiedukas nešiojamas ant dešinės rankos. Atsidususi vos nepraleido kito merginos klausimo. Nusuko akis nuo jos, patylėjo, nieko nesakė. Tik ranka užčiuopė lazdelę, kuri buvo pasislėpusi atskiroje šortų kišenėje, specialiai lazdelei. Atsargiai ištraukė, vis dar nežvelgė į savo pašnekovę. Kažką sumurmėjo po nosim ir menkai pajudino riešą. Kavinukėje dirbanti padavėja, kuri nešė du stiklinius butelius vandens, sugebėjo abu išversti ir išpilti vandenį ant prastokai nusiteikusio vyruko, kuris netrukus atrodė kaip piktas avinas. Dieve, drama dėl vandens, gi ne cukrinis.
- Turi galvoje taip?- galiausiai atsisukusi į Elridę prabilo.- Tie vyrai šiais laikais visai kaip bobos. O ne vanduo - ištirpsiu!- suburbėjo ir žaismingai pavartė akis.

[Elride Endlercat]

Stebėdama, ką padarė Melisa, mergaičiukė vos vos šyptelėjo.
-O taip...-į jos pirmuosius žodžius tarstelėjo turmputį artsakymą, o tada dar labiau nusišypsojo.-Kad, man atrodo, taip buvo visais laikais...-Elridė geriau įsižiūrėjo į vykstanti ginčą. Viskas taip paprasta, piktas vyrukas rėkia ant vargšės pardavėjos. Žmonės, patys pykčiausi gyviai... Iš kurių linksma šaipytis. Baltapūkė lygiai taip pat vos vos pajudino suknelę ir vyrukas, šaukdamas iš pykčio, ėmė žagsėti. Paprasta, labai, tačiau panelytei tai atrodė labai smagu. Kietas senis, o žiūrėk, žagsi kaip penkiametė mergaitė. Vos vos šyptelėjusi ji atsisuko į Melisą.
-Net žagsi kaip boba,-niekad nenaudojusi žodžio "boba" Elridė ištarė jį labai pabrėžtinai. Ji nesuvokė tiksliai to žodžio, kadangi šis nebuvo jos žodyne. Išvis, panelytė net nebuvo girdėjusi, kad toks egzistuoja.
-Hm... O čia apsauga ezgistuoja?-stebėdama į žagsintį vyrą, kuris pyko dar labiau, bet šį kartą jau nebe tik ant pardavėjos, mergina ėmė svarstyti, už kiek minučių jis pradės vartyti stalus?

[Enolas Wildwoodas]

Skimbtelėjo varpelis, ir Enolas įžengė į kavinukę. Iškart užuodė kavos ir sausainių kvapą, ir skrandis iš nekantrumo persivertė kūlio. Jaunuoliui tas jausmas visai nepatiko, todėl vos vos susilaikė nesusiraukęs. Aišku, pats buvo kaltas dėl tokio jį kamuojančio alkio - juk šiandien vien kavą ir teplampė.
   Nuo plaukų lašėjo vandens lašeliai. Vos jiems palikus parką lietus visai įsismarkavo. Tačiau Enolas, priešingai nei dauguma žmonių, visada mėgavosi jį prausiančiu natūraliu, lediniu dušu, todėl iš jo lūpų nenuskambėjo nei vienas raginimo paskubėti, skundo ar keiksmą reiškiantis žodelis. Wildwoodas visada pasijusdavo tarsi nusiplovęs kaži kokį purvą ar pravalęs mintis. Toks gyvesnis ir, apskritai, geresnis. Bet tik tol, kol jį prausdavo lietus. Pasiekęs vietą, kur jo nebepasiekdavo iš dangaus krintantis lietus, juodaplaukis pasijusdavo dar purvinesnis nei buvo. Tačiau šįkart paslėpė tai po ramiu, kiek patenkintu mintimi apie maistą veidu.
   Pasisuko į palydovę ir šyptelėjo.
   - Daugoka geltonos sapvos, tačiau čia jauku, - nužvelgęs augalų gausybes ir šviesias sienas tarstėlejo. - Vietą išrinkit jūs, man didelio skirtumo nėra, - truputėlį sumeluodamas pridūrė. Pats visada pasirinkdavo kuo mažiau praeiviams ir į kavinukę užsukusiems žmonėms matomą staliuką.
   Nusisautė paltą ir pakabino ant kabliuko. Pirštais perbraukė šlapius plaukus, nubraukdamas juos taip, kad vanduo nebėgtų ištisai per veidą. Suvokė, kad reikėtų pagaliau prisiruošti į kirpyklą.
   Pirma užleido užsisakyti baltaplaukę, o po to - pagaliau! - užsisakė maisto ir sau. Tiesa, neprisiminė, kad dėl kažkokio užkandžio būtų taip džiaugęsis, kaip kad dabar.
- Man didelį puodelį kavos ir va tą didelį gabaliuką to kakavinio pyrago. Dar porą šitų šokoladinių keksiukų ir, jeigu galima… porą šimtų gramų šitų sausainių, - pasisveikinęs išbėrė užsakymą.

[Elride Endlercat]

Mergina įžengė į kavinukę sekdama nepažįstamąjį. Motina gamta nusprendė ją išmaudyti, dėl ko, tiesą sakant, panelytė nepyko. Dėl lietaus jos mintys išplaukė pačiu greičiausiu laiveliu tolyn ir ji pagaliau galėjo kažkuo mėgautis. Elridės veide išdygo maža šypsenėlė, ji atsiminė šią vietą, nors, regis, joje buvo taip seniai... O ir su kuo buvo? Nors, tiesą sakant, su kuo pamiršti neįmanoma. Ta beprotė mergina, kuriai į viską buvo nusispjaut. Žavinga. Baltapūkė dabar galėtų tik pasvajoti, kad būtų tokia bebaimė ir nesirūpinanti kitų nuomone.
Paskatinta išrinkti vietą mergina geriau apsižvalgė. Kavinukė atrodė šiek tiek pasikeitusi, tačiau vis tiek jauki. Nužvelgusi jai patinkančią vietelę iškart ir patraukė prie jos. Kiek nuošalesnis staliukas, tačiau su langu šalia. Tas jai ir patiko. Stebėti ir nebūti pastebėtai.
Nusirengusi mergina nužvelgė save, nelabai kas pasikeitė su jos apranga, dingo šalikas ir striukė. Taigi, jos apranga tokiam orui netiko, bet ką padarysi, kad baltapūkė nenutuokė, kas jos laukia už lango.
Elridė užsisakė skaniai atrodančio šokoladinio pyrago ir prie jo kakavos. Mergina norėjo kažko saldaus ir paprasto, kuo būtų tikra, kad jai patiks, nes po tiek laiko net nebebuvo aišku, koks maistas jai patiko, o koks ne. Mergina namie jei ir sugebėdavo pasidaryt maisto tai ir tas būdavo tik spagėčiai ar galbūt kokie sumuštinukai...
Įsitaisiusi prie staliuko Elridė nužvelgė tą nepažįstamąjį ir vėl ėmė svarstyti, kaip įsitikinti, kad šis yra burtininkas? Jos galvoje dingtelėjo labai kvaila idėja. Pasakyti kažkokį žodį, į kurį sureaguotų burtininkas, bet ne žiobaras... Bet kaip ji tada atrodys? Jei prieš ją iš tikrųjų sėdi žiobaras ir merginai tiesiog vaidenasi. Merginos smegenys atsijungė nuo perdidelio mąstymo. Beliko tik kalbėti.
-Hm... O tu tiki magija?