[Henrieta Poter]

  Henrieta sėdėjo nuleidusi akis. Tema, kuria kalbėjo su Dori nebuvo iš maloniųjų. Ji mergaitei priminė tėvus ir netektį. O, kad būtų galima atsukti laiką atgal ir vėl juos pamatyti! Tačiau tam būtų reikėję laiko atsuktuvo, o jie nėra labai paplitę.
  Gana ilgai tarp mergaičių tvyrojo tyla. Kol galiausiai tylą nutraukė Dori. Henrieta šyptelėjo klastuolei pasakojant apie Svogūno musių gaudynes. Ji pati augino du katinus ir porą kukučių. Grifiukė dėkingai pažvelgė į draugę. Buvo smagu turėti tokį žmogų su kuriuo galėtum pakalbėti.
  Dar kiek pasėdėjusi Henrieta prisiminė, kad dar reikia spėti laiku grįžti į vaikų namus. Juk nesinori sėdėti visą likusią vasarą uždarytai, dėl to, kad nesugebi laiku grįžti! Grifiukė atsistojo ir atsisveikinusi išėjo namo.

[Dori Mendel]

Henrieta atsisveikino su drauge ir išėjo iš kavinukės. Dori dar kurį laiką sėdėjo kavinėje. Kokia Henrieta gera, pamanė. Tikra grifė. Tačiau Dori iki tokio gerumo buvo toli gražu (juk vis dėlto ji klastuolė) ir ji tikrai nemanė, kad jos santykiai su tėvais kada nors pasitaisys. Juk kuo toliau, tuo vis darėsi blogiau. Dori nenorėjo, kaaaip Dori nenorėjo išeiti iš šios kavinukės ir grįžti namo. Todėl ji dar kurį laiką sėdėjo joje ir kalbėjosi su savo voru. Praeinantys žmonės spoksojo į ją, na, gal labiau - į vorą - ir aplenkdavo Dori ratu. Kažkoks vaikas susidomėjo Dori augintiniu, bet mama jį nuvijo šalin bumbėdama kažką panašaus į tai, jog Dori yra nenormali. Tačiau burtininkė į tą moterį pasižiūrėjo tokiu klastuolišku, gąsdinančiu žvilgsniu, jog moteris beregint susičiaupė.
Galiausiai Mendel susimokėjo už ledus ir patraukė namų link, tačiau jos širdis buvo kitur - Hogvartse.

[Lisette la Claire]

-Po galais, mažyti, kodėl tu taip darai?- suburbėjo Lisette tempdama Kepsniuką, kuris jau velniai žino kelintą kartą įbrido į purvą,- tau juk nepatinka praustis, o man nepatinka tave prausti. Natukas mus tikrai užmuš,- piktu žvilgsniu dėptelėjo į mažąjį paršiuką, kuris, tiesą sakant, nebebuvo toks jau ir mažas, kaip kad pastarąjį kartą jį matė rausvaplaukė. Matyt, tėvelis gerai maitina.
Lisetė su Kepsniuku vaikštinėjo Londono gatvėmis, stebėjo įvairiaspalvėmis lemputėmis išpuoštą miestą. Tai turbūt buvo vienintelis dalykas, kuris vertė šalčio nekenčiančią gyvatėlę nors šiek tiek džiaugtis žiema. Na ir dar atostogos, kurias šiemet leido pas Natanielį. Bet kitąmet, visa laimė, nebereikės laukti atostogų, kad porelė susitiktų. Aišku, jeigu tik Liz sugebės baigti mokslus (kas, žinokit, yra žymiai sunkiau nei gali skambėti), na ir jeigu balandėliai nepasuks skirtingais keliais, bet kur jau taip nutiks, juk tie du tiesiog sutverti vienas kitam, net jaunikaičio pavardė niekam kitam taip netiktų...Lisette Lizert... Kiek per daug apie ateitį užsisvajojusi septyniolikmetė priėjo nedidukę kavinukę, vasarą, kai buvo Londone, dažnai čia užsukdavo. Ne išimtis ir šis kartas, juk dar turėjo šiek tiek laiko, o ir sušilti buvo neprošal.
Įėjus į kavinukės vidų, prancūzaitę pasitiko meduolių kvapas ir kreivi žmonių žvilgsniai. Na, bet juk negalima pykti, visgi ne kiekvieną dieną galima pamatyti mergaitę rožiniais plaukais, kuri pavadėliu tempėsi paršelį.
Užsisakiusi didelį puodelį karštos kakavos, septyniolikmetė krestelėjo ant rausvo krėslo prie lango ir servetėlėmis kiek apvaliusi Kepsniuko purvinas kojas, užsikėlė jį sau ant kelių.
-Murziau tu murziau,- sukrizeno ir švelniai pakštelėjo knyslę.

[Brett OConnor]

Vis daugiau laiko Londone praleidžiantis Bretas nutarė, kad reikėtų apsvarstyti persikėlimą į sostinę. Deja, kišenėje ir toliau švilpavo vėjai, tad apie nuomą rudaplaukiui buvo galima tik pasvajoti. Kanalizacijoje geidžiamiausias Britanijos bomžas, žinoma, negyvens, tad kol kas turėjo tenkintis tėvų namais. Jeigu tą apkiužusį ir baigiantį nugriūti namą galima pavadinti namais, žinoma.
Šiandien, tiesa, Bretas buvo turtingas. Tėvas parsinešė antrą (!) algą, iš kurios vyrukas tiesiog nušvilpė porą šimtinių. Pasijuto toks pasiturintis, kad šį kartą į Londoną išvažiavo traukiniu. Taip tikėjosi išvengti erzinančių vairuotojo plepalų. To išvengti pavyko, bet nutiko nelaimė atsidurti viename vagone su jauna moterimi ir dviem jos klykiančiais vaikigaliais. Tiek motina, tiek mažiai sostinę pasiekė būdami be sąmonės, o Bretas kelionę užbaigė gretimame vagone, kuris buvo gerokai tylesnis. Taigi kelionė nebuvo labai bloga, ir vyrukas Londone išlipo būdamas visai geros nuotaikos.
Beslampinėdamas mieste rudaplaukis nežinojo, ką norėtų nuveikti. Žinoma, geriausia būtų pasigauti kokią mergaičiukę ir kuo nors užsiimti dviese. Deja, bjauriai šaltas oras privertė visas gražias (ir nelabai) merginas apsitūloti taip, kad nebuvo galima suprasti nei kokio jos amžiaus, nei ar iš viso vertos dėmesio. Reikėjo eiti kažkur, kur yra šilčiau. Tokiose vietose merginos nebijos parodyti savo veidelio, taigi Bretas galės nesunkiai susirasti tinkamiausią kandidatę vakarui praleisti.
Tokia šilta vieta tapo niekuo neypatinga kavinukė, pasipainiojusi vyruko kelyje. Vos pravėręs duris anglas pamatė tinkamą panelę, tad “žaviai” nusišypsojęs žengė prie jos. Tik priėjęs visai arti pastebėjo, kad mergaičiukė ant kelių pasidėjusi kiaulę. Toks įdomus faktas žavųjį jaunuolį kiek sutrikdė, tačiau jis nė neketino sustoti. Mergikė gal ir kiek jaunoka, tačiau pakankamai daili, kad sudomintų geidžiamiausią Britanijos bomžą.
- Laba diena, - kuo kukliausiai pažintį pradėjo Bretas ir pasistatęs kėdę šalia mergaičiukės klestelėjo į ją.

[Lisette la Claire]

Lisette lėtai gurkšnojo geltoname puodelyje garuojančią kakavą ir žvelgė pro langą. Už jo kartkartėmis pasirodydavo kažkur skubantis žiobaras, pravažiuodavo vienas kitas automobilis. Rausvaplaukei itin patiko stebėti paprastus žmones, nė nenutuokiančius apie magijos pasaulį. Keisti jie padarai. Ar galite įsivaizduoti, kad jiems reikia pakelti užpakalį nuo sofos, norint kažką pasiimti, kai raganos ir burtininkai tai gali padaryti vos keliais burtų lazdelės mostais? Patetiška,- suprunkštė gyvatėlė, švelniai paglostydama jau kone miegantį Kepsniuką.
Septyniolikmetė jau buvo bebaigianti gerti savo saldų gėrimą, kai nei iš šio nei iš to prie rožiniaplaukių dvejulės nusprendė prisijungti vyriškis. Nelabai išvaizdus, gal dėl to, kad vyresnis, gal kad nesusitvarkęs, o gal dėl to, kad buvo tiesiog negražus - greičiausiai, tiko visi atsakymai, bet čia ne koks nors tai kerėjimo kontrolinis.
La Claire kilstelėjo dešinįjį antakį ir įbedė piktas mėlynas akutes į nepažįstamąjį. Nelabai žinojo, kaip reaguoti. Nesupraskit tik klaidingai, gyvatėlė labai mėgo bendrauti, turbūt daug kas norėtų, kad septyniolikmetė ir užsičiauptų kartais, tačiau tokie žmonės ją kiek gąsdino. Kas lenda prie nepažįstamų ir akivaizdžiai jaunesnių mergaičių? Rausvoje galvelėje šiuo metu lakstė milijonai minčių: Gal turėčiau atsakyti kažką prancūziškai ir apsimesti, kad nekalbu angliškai? O jeigu nieko neatsakyčiau ir apsimesčiau kurčia, hmm? Šitas visai geras,- pati sau pritarė.-Galėčiau tiesiog išeiti. Bet ne, juk toks keistuolis tikrai seks iš paskos, o ką aš tada? Dar šiek tiek pamintijusi, galų galiausiai nusprendė:
-Sveiki, pone,- su pačiu ryškiausiu, kokį tik mokėjo, prancūzišku akcentu ištarė (jeigu ką, apsimes, kad ties čia ir baigiasi jos anglų kalbos žinios), bandydama pabrėžti ir gal net kiek pašiepti amžiaus skirtumą.

[Brett OConnor]

O jau kuklumas tos mergytės! Bretas apsimetė, kad piktai žvelgiančios akutės demonstruoja ne ką kitą, o kuklų susidomėjimą priėjusiu žaviu jaunuoliu. Toks dailus vaikinas kaip Brett O'Connor, žinoma, negalėjo nekristi į akis, tad nenuostabu, kad mergaičiukė net žado neteko. Ko gero, ne kasdien ja susidomi žavus ir dailiai apsitaisęs jaunikaitis.
Pernelyg arti panelės esanti kiaulė kiek trikdė, bet vyrukas buvo pasiruošęs nekreipti į tokį, hm, keistą gyvūną dėmesio. Tuoj sužavės mergaitę taip, kad ji pamirš kvailą augintinį ar šiaip ir kažkur atsiradusį purviną gyvulį. O iš jo išeitų neblogas kepsnys...
Pasisveikinimas, ištartas su keistu ir nelabai žaviu akcentu šiek tiek atbaidė. Bet tik šiek tiek ir labai trumpam. Daug svarbiau, kad tas pasisveikinimas egzistavo, o tai leido žengti dar vieną žingsnį. Prisistūmęs kėdę arčiau mergaičiukės rudaplaukis apdovanojo ją dar viena "nuostabia" šypsena. Nežinojo, kaip reikėtų subtiliau pradėti, bet kišenėje sušiugždėjęs banknotas priminė: jis turtingas. Kodėl gi nepasinaudojus proga?
- Galbūt norėtum išgerti ko rimtesnio? - maloniu balsu pasiūlė Bretas nužvelgdamas kavinukę. Nežinojo, ar čia bus ko nors, ką jis turėjo omenyje, tačiau tikėjosi, kad mergaitė su kiaule ant kelių neprieštaraus pasivaišinti. Nerūpestingai uždėjęs ranką ant krėslo atlošo pasislinko dar šiek tiek arčiau. Dar centimetras ar du ir teliks mergaičiukę apsikabinti. O jau tada ji niekur nepabėgs. Tik, deja, vis dar trukdė nelemtas paršas, įsitaisęs gražuolei ant kelių. Bretas juto, kad pradeda nekantrauti, tačiau ir toliau šypsojosi. Nenorėjo išgąsdinti merginos ar priversti jos jaustis nejaukiai. Turbūt nedaug dėmesio sulaukianti mergaitė jau ir taip galėjo sutrikti: šiaip ar taip, prie jos priėjo ne kas kitas, o geidžiamiausias Britanijos bomžas.

[Auris Senkleris]

Na ir dienelė. Bjauri neišpasakytai. Dabar Senkleris sėdėjo kavinėje ir skendėjo netolimuose prisiminimuose.
 Ačiū dievuliui tasai gerietis nepradėjo lįsti į žmonių tirštumą. Bet vis tiek iškrėtė tai, ko Senkleris tikrai nesitikėjo. Jis ištempė Aurį iš turgaus. Nu čia dabar, jau antrą kartą iš eilės esu tempiamas iš tos pačios vietos... Bet šiaip gal tai buvo ir visai nieko, nereikėjo skintis kelio pačiam,  juk ranką, kurią susižeidė tai skaudėjo. Tada tas raudonplaukis paleido Aurį.
- Kas čia, auroriški gelbėjimo instinktai suveikė? - Užklausė. Šiandien buvo nusiteikęs prastai, o kai taip būdavo nusiteikęs tai pamiršdavo visas gražias kalbėjimo manieras.
- Tai kad jau šitaip, gal galim pratęst diskusiją kur nors su kavos puodeliu? Neketinu atsiprašinėti tavęs iškart sakau. O turguje pradėjau rietis su tavimi... Na, tiesą pasakius tam konkrečios priežasties nėra. - Išdrožęs tai tiesiog nusisuko ir patraukė siaura gatvele į netolimą kavinukę. Nežiūrėjo seks tasai raudonplaukis paskui ar ne. Auriui reikėjo prisėsti ir išgerti puodą juodos kavos. Tada jau tikrai sėsti ant motociklo ir važiuoti, važiuoti, kol galvoje nieko neliks, tik nuostabus greičio pojūtis ir vėjo ūžimas.
Taigi dabar sėdėjo kavinukėje. Vieta buvo nuostabi ir jauki. Iškart kėlė nuotaiką. Jis užsisakė puodelį juodos kavos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd bijojo. Šitas prisikabinęs žmogus tikrai žinojo per daug. Praėjo jau keleri metai po to, kai velsietis buvo priverstas palikti Magijos ministeriją. Iš kur tas vyrukas gali žinoti ar prisiminti, kad jis dirbo ne kuo kitu, o aurorų štabo viršininku? Galbūt jį kas nors pasiuntė? Ką gali žinoti, galbūt valdžia galvoja, kad jis, Dafydd vis dar gali pranešti kokios nors informacijos?
Būtent tai, kad reikėjo išsiaiškinti bent šiek tiek daugiau, ir paskatino eiti paskui nepažįstamąjį į kažkokią kavinukę. Dafydd visiškai nenorėjo gaišti dar daugiau laiko. Dovanėlių nupirkti nepavyko, tad privalėjo keliauti namo. Vis dėlto vaikinas žinojo: jeigu nepavyks išsiaiškinti nieko daugiau, jis tiesiog neturės ramybės. Anksčiau ar vėliau Mayra tai pajus. Nebuvo galima rizikuoti, kad mylimoji dėl ko nors nerimautų. Vadinasi, reikėjo viską išsiaiškinti čia ir dabar.
Aukštesnis vyrukas atrodė esantis visai nekaltas, tačiau Dafydd neabejojo, kad tai gali būti paprasčiausia vaidyba. Jeigu jį išties atsiuntė ministerija, tikrai nesiuntė tokio, kuris nesugeba apsimesti. Tik kaip tą išsiaiškinti? Tiesą sakant, velsietis nebūtų galėjęs pasakyti nieko, kas galbūt domintų buvusius darbdavius. Tai, kas nutiko Velse, buvo beveik išblukę iš atminties. O ir Shane... Jis taip pat ieškojo Siuzanos. Kažkur čia nesuėjo galai. Ką gi, teks išsiaiškinti.
Vaikinas nenoromis užsisakė vaisinės arbatos. Nenorėjo gaišti ilgai, tačiau reikėjo bent kiek suartėti su šituo nepažįstamuoju, kad jis pasakytų kokios nors naudingos informacijos.
- Dirbi ministerijoje? - apsimestinai abejingu balsu pasiteiravo Dafydd ir pažvelgė į vyruką. Jis buvo labai jaunas. Atrodė, kad tuo laiku, kai toje institucijoje dirbo pats, šitas dar turėjo mokytis Hogvartse. Bet kas ten žino...
- Beje, kuo tu vardu? - pridūrė velsietis, nors, tiesą sakant, pašnekovo vardas nedomino visiškai. Tiesiog vylėsi išgirsti vardą, kuris nesusisies su jokiu praeityje pažinotu žmogumi.

[Auris Senkleris]

Še tau kad nori, visgi tas raudonplaukis atsekė paskui į kavinę. Tas buvo ganėtinai keista. Ką gi, galima ir pasikalbėti, nereikės vienam sėdėti su savo nykiomis mintimis. Pamanė.
- Oi ne, ministerijoje jau nedirbu. Išėjau iš ten prieš metus su trupučiu. Nusibodo. Ne man ten būti. - Pasakė jis. Ir gurkštelėjo kavos.
- Aš Auris. O tu? Neatgaminu tavo vardo. - Žinoti apie jį šį tą žinojo, o štai vardas kažkaip išskrido iš galvos.
- O tu manęs neprisimeni? Tu dar turėjai mokytis, kai mokykla turėjo savo muzikos grupę. Atsimenu kai surengėm pirmą savo koncertuką Žviegiančioje Budoje, tai ten prisirinko daug liaudies. Visą naktį ten prašokom, dar paskui kažkuris profesorius mus ten užklupo ir skyrė tokį areštą, kad ir dabar  negaliu pamiršt. - Ėmė pasakoti Auris. Na gal aišku to raudonplaukio ten ir nebuvo. Pagal Senklerio skaičiavimus kai jis pats buvo ketvirtame kurse, tai šis žmogus turėjo būti septintame. O gal jis tada jau ir nebesimokė. Kada buvo išmestas iš mokyklos Auris tiksliai nežinojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vyruko atsakymas dar labiau sutrikdė. Jeigu jis išėjo iš ministerijos prieš daugiau nei metus, ko jam gali reikėti? Kažkodėl buvo sunku patikėti, kad jis tiesiog sugalvojo pasityčioti iš mažai pažįstamo žmogaus. Ar gali būti, kad meluoja? Bet... Ar viskas ne pernelyg sudėtinga siekiant išsiaiškinti kelerių metų senumo istoriją? Nebent, žinoma, šito raudonplaukio tikslas visai kitas. Bet koks jis tada gali būti?
Dafydd spoksojo į atneštą arbatos puodelį ir atkakliai bandė sugalvoti, kaip bent pabandyti išsiaiškinti šiek tiek daugiau. Nusibodo... mintyse pakartojo pašnekovo ištartą žodį velsietis, tačiau tikrai neketino įgarsinti šitos minties. Geriau apie ministeriją nebegalvoti.
- Dafydd, - trumpai prisistatė, nors viduje pajuto, kaip atlėgo širdis. Jokio Aurio neprisiminė, o tai buvo ne taip ir blogai. Vadinasi, galima tikėtis, kad jis išties šito vyruko nepažįsta. Bet iš kur tuomet Auris žino tiek daug?
- Hogvartse neturėjau, su kuo eiti į renginius ar koncertus, - apsimestinai abejingu balsu tarstelėjo vaikinas ir gūžtelėjo pečiais. Nenoromis pagalvojo, kad nė už ką nebūtų išdrįsęs pakviesti Mionos į tokį renginį. Kelias akimirkas galvojo apie paauglystės laikų simpatiją, bet galiausiai nuvijo mintis apie ją į šoną. Skubiai mintimis persikėlęs į Sautendą susimąstė, ar Mayra ir vaikai norėtų keliauti į tokį koncertą. Buvo apmaudu, kad jis taip retai kur nors nusiveda šeimos narius. Pažadėjęs sau pasitaisyti pakėlė akis į Aurį ir svarstė, kaip reikėtų tęsti pokalbį. Kol kas vis dar nieko neišsiaiškino.
- Ar vis dar užsiimi muzika? - neužtikrintu tonu paklausė. Kaip žmogus pašnekovas nedomino visiškai. Vis dėlto širdyje buvo labai jau neramu, tad negalėjo taip tiesiog paimti ir visko palikti. Žūtbūt reikėjo išsiaiškinti bent šiek tiek daugiau.

[Auris Senkleris]

Jauki kavinės aplinka ir prisiminimai apie tą superinį vakarėlį visai pražvalino Senklerį. Jo pasakojimas regis visai nieko nepriminė Dafydd. Tai kuo jis savo mokyklos laikais užsiėmė, kad neprisimena tų nuostabių laikų, kai vyko šaunūs vakarėliai ir  grupė buvo ant bangos? Na nesvarbu žinoma, koks skirtumas.
- Nelabai. Neturiu tam laiko. Nors norėčiau. Bet šiuo metu negalėčiau daug laiko atiduoti grojimui. - Staiga Auriui toptelėjo mintis. Jei surengčiau Hogvartse muzikos pamokas ar kas nors jas lankytų? Bet ši idėja tik šmėkštelėjo ir jis apie tai ilgai negalvojo.
- O ką tu veiki savo gyvenime? Nepasiilgsti pavojingo auroriško gyvenimo? - Tie aurorai. Kelia juoką. Rimtai. Kad ir aš tarkim. Šitiek laiko blaškiausi ministerijoje ir ką? Ot laikai buvo. Auris paskendo prisiminimuose. Turėjo pažinčių visur. Greit įsiliedavo į kompanijas, juk buvo kalbus, linksmas ir visada turėjo ką pasakyti, kai tik turėjo ūpo. Taigi ministerijoje bendravo ir su keliais aurorais. Kaip smagu būdavo su jais aptarinėti savo paties darbelius. Visokius nelegaliai patekusius daiktus ar dar kokius neramumus. Ir niekas niekada neįtardavo Aurio. Juokinga. Galvojo vaikinas. Bet staiga ir vėl užplūdo nyki nuotaika. Ir kas dabar iš viso to? Kažkada visus kvailinau, o ką dabar pats turiu? O va štai šis žmogus, su kuriuo dabar kalbu tuo tarpu tikriausiai ir vadovavo tam mulkių štabui. Norėjosi vėl sviesti kokią nors pastabą į Dafydd pusę, bet jis tylėjo. Užuot pravėręs burną atsigėrė savo kavos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd neįsivaizdavo, kodėl, bet žinia, kad Auris užsiima muzika, pernelyg nenustebino. Galbūt jis tiesiog atrodė kaip muzikantas. O gal buvo labiau atsipalaidavęs nei pats velsietis. Šito, deja, jis nežinojo, tačiau puikiai suprato, kaip apgailėtinai atrodo: įsitempęs, išsigandęs ir nesugebantis pratarti nė poros žodžių.
Vis dėlto šitas vyrukas, iš pradžių juodai jį pažeminęs, dabar bendravo... Pakankamai normaliai. Žinoma, neatrodė, kad jiedu kada nors bus draugai, tačiau ir toliau vienintelis žmogus, kurį Dafydd galėjo prisileisti, buvo mylimoji, dabar (ne)laukianti jo namuose.
- Hobiai reikalingi, - sumurmėjo Dafydd, nors nebuvo aišku, kam tie žodžiai skirti - Auriui ar jam pačiam. Pats laisvalaikio užsiėmimų velsietis taip ir nesusirado. Jam ir toliau svarbiausia buvo kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su šeima. Žinoma, kartais praleisdavo šiek tiek laiko piešdamas su Eliotu, bet tai darė tik dėl sūnaus, o ne dėl to, kad pats mėgo tuo užsiimti.
Nauji Aurio klausimai pritrenkė. Atrodė, kad jis ir vėl bando prikišti ministeriją. Dafydd nuleido akis ir kurį laiką nieko nesakė. Kartais pasvarstydavo, kad dabartinis darbas atnešdavo dar daugiau pavojų. Iš kai kurių misijų grįžo toks sudaužytas, kad išgelbėjo tik Mayros rūpestingumas.
- Dirbu Gringotse, - pagaliau atsakė į klausimą, nors atrodė, kad tyla užsitęsė pernelyg ilgai. Nelabai norėjo pasakoti apie darbą, nors ten sekėsi ne taip jau ir blogai. Bent jau kol kas, kol viršininkai nepradėjo reikšti nepasitenkinimo, kad jis nebevyksta į misijas. - Anksčiau tekdavo keliauti į misijas, kurios kartais nebūdavo lengvos. Bet dabar...
Dafydd nutilo vidury sakinio. Tikrai neketino pasakotis. Liūdnai pažvelgė į arbatos puodelį ir neužtikrintai nugėrė gurkšnį. Be proto norėjo grįžti namo ir priminti Mayrai, kaip ją myli. Deja, nesugalvojo tinkamo būdo išeiti iš nelemtos kavinukės.

[Auris Senkleris]

Auriui galvoj netilpo kaip šis žmogus galėjo vadovauti aurorų štabui. Jis įsivaizdavo, kaip Dafydd atvyksta jo suimti. Įsiveržia į namus ar dar kur. Ir kas tada? Ar ir tada atrodytų taip... Na taip neužtikrintai? Senkleris tiesiog negalėjo įsivaizduoti jo imantis griežtesnių veiksmų. Na ar paprasčiausiai kalbančio pakeltu tonu. Gal aišku čia tik išankstinės išvados, gal darbe jis kitoks. Svarstė Auris.
- O dabar... Dabar  nevyksti į misijas? - Paklausė, kai jis nutraukė sakinį. Vos nepridūrė bijai? Bet to nepasakė garsiai.
Kalbantis su juo kilo dvejopi jausmai. Toji Senkleriškoji Aurio pusė norėjo išvesti Dafydd iš kantrybės  ir pamatyti tikrą aurorų štabo viršininką. Na, o meniškoji jo pusė neleido jam šitaip elgtis. Bet visgi jis leptelėjo.
- Žinai, jeigu tu ir darbe atrodai šitaip, kaip dabar, tai nieko keista, kad išskridai iš pirmųjų savo pareigų. Kažin ar Gringotse ilgai išsilaikysi. - Ar ir dirbdamas jis vos kas nutyla, nudelbia akis ir atrodo panašus į pasimetusį vaiką? Bet po galais mulki tu nelaimingas, o ką jam daryti? Taigi tu užsipuolei jį tame turguje visiškai be jokios tikros priežasties. Tai kaip jis dabar turėtų elgtis?
- Na žinoma aš tavęs nepažįstu, bet man atrodo, kad tau reikia viską mažiau imti į galvą. - O tau pačiam reikėtų išmokti kartais užsičiaupti. Galėjom ramiai sau pasėdėti, bet ne... Mintyse plūdo pats save.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auriui, aišku, nebaigtas sakinys nepraslydo pro ausis. Dafydd mintyse keiktelėjo, tačiau garsiai nepasakė nieko. Tik papurtė galvą ir vylėsi, kad to užteks. Atrodė, kad šis iš kažkur jį pažįstantis vyrukas žino pernelyg daug. Dar kartą įdėmiau pažvelgęs į jį vis tiek neprisiminė, kad būtų tekę kur nors susidurti. Kiek pasvarstęs vis dėlto pravėrė burną:
- Dabar dirbu banke, o kartais ir iš namų.
Nutarė, kad tiek informacijos Auriui tikrai turės užtekti. Iš viso, kodėl jis viskuo taip domisi? Ieško daugiau priežasčių pasityčioti ir pažeminti? Pasidarė įdomu, ar jis žino tikrąsias Magijos ministerijos istorijos aplinkybes, tačiau neketino apie tai kalbėti.
Ko gero, sprendimas buvo teisingas, mat naujasis pažįstamas pažėrė dar vieną pašaipų salvę.
- Tu nieko nežinai, - netikėtai griežtai pratarė velsietis susiraukęs. Visiškai nenorėjo kvailos arbatos. Reikėjo tiesiog atsistoti ir palikti šitą pristojusį kvailį ramybėje. Deja, viduje Dafydd labai norėjo įrodyti, kad nėra toks niekam tikęs nevykėlis. Šiaip ar taip, turėjo mylinčią ir mylimą žmoną, tris vaikus ir dirbo gerai apmokamą darbą. Ko šitas dar iš jo nori? - Niekur iš Gringotso aš nelėksiu, - pridūrė kiek mažiau užtikrintai, nors tokia baimė iš tiesų pradėjo kaustyti: viršininkai pastebėjo vaikino elgesio pokyčius, nežinia, ar jie dėl to yra patenkinti. Kas bus, jeigu jis išties praras darbą banke? Ką reikės daryti tada? Negalvok apie tai, moki dirbti, esi reikalingas mintyse įtikinėjo save Dafydd, kai išgirdo dar vienus žodžius. Jie žeidė šiek tiek mažiau, bet vis tiek nebuvo malonūs. Ko gero, taip labiausiai buvo dėl to, kad Auris buvo velniškai teisus, kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti.
- Gal ir taip, - tarstelėjo Dafydd. Atrodė, kad nutils ilgam, tačiau galiausiai išdrįso pridurti: - O štai tau reikėtų nustoti kabinėtis prie žmonių, atrodytum esąs daug draugiškesnis.
Būtent toks buvau aš. Nenuostabu, kad vis dar neturiu nė vieno draugo... mintyse užbaigė raudonplaukis ir liūdnai gurkštelėjo arbatos. Iš tiesų Auris gerokai priminė jį patį paauglystėje...

[Auris Senkleris]

Net šios replikos neprišaukė aurorų štabo viršininko. Dabar buvo pats metas pabandyti užmegzti daugmaž draugišką kalbą, kuri vestų link atsisveikinimo ir dingti iš čia. Bet šiandien bjaurioji jo pusė tiesiog veržėsi lauk. Taigi išgirdęs paskutiniuosius Dafydd žodžius skėlė nei šį, nei tą.
- Ai, aš ir taip žinau, kad nesu mielaširdingiausias vaikinas žemėje. Draugystė kvailystė. Žmonės teikia naudos arba ne. Viskas tuo ir pasakyta. Nesiruošiu vaidinti kažkokio spektaklio. - Tai pasakęs paėmė valgiaraštį ir ėmė vartyti. Norėjosi ko stipresnio nei kava. Bet tada prisiminė tą laukinį pasilinksminimą su Juzefu ir visi norai pradingo. Todėl padėjo jį atgal ant stalo. Ir atsainiai pasakė.
- Taip. Tikrai nežinau kaip ten su tavimi viskas buvo. Tai gal papasakosi? Mėgstu įdomias istorijas. - Žinoma jis žinojo ar bent jau manė, kad Dafydd tikrai nieko jam neaiškins. Ypač todėl, kad jis elgėsi kaip paskutinis mulkis. Ir dar todėl, kad jie buvo nepažįstami žmonės. Galvoje pradėjo suktis tikras minčių uraganas. Reikia išeiti, kol neprikalbėjau daugiau nesąmonių. Absurdas. Man atrodo, kraustausi iš proto. Viskas buvo blogai. Auris pirmą kartą gyvenime nebejautė žemės po kojomis. Kažkaip visuomet išsisukdavo o dabar... Kas dabar? Jautėsi kaip tada, kai buvo šešerių metų vaikėzas pabėgęs iš namų. Tik dabar buvo blogiau. Jis susikniso savo gyvenimą susidėjęs su Dolohovais. Neturi kur normaliai apsistoti. Jį persekioja įsiutę bendrininkai, kiek išsilaikys mokykloje neaišku. Viskas atrodė miglota. Tos mintys užliejo tarytum potvynis. Po galais gana! Piktai tarė pats sau. Gana šito ištižimo. Pasidavinėti savo nuotaikoms atrodė labai apgailėtinas reikalas. Norėjosi prasukti laiką atgal ir atsiimti visus tuos žodžius pasakytus Dafydd.