0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kapinės
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
Dafydd tingėjo įrodinėti, kad yra Norsas. Ir pats suprato, kad tai kvaila, tad tiesiog šiuos mergaitės žodžius ignoravo. Tačiau kai ji užsiminė apie gėles, velsietis nebenutylėjo.
- O kam? Juk tas žmogus miręs. Jis nežino, ar tu neši jam gėlių, ar ne. Nelabai matau prasmės.
Dafydd pats į kapines niekada neidavo. Jo šeimoje tokio papročio nebuvo. Netgi prie tėvo kapo niekas neidavo, ypač patėvis. Tad berniukas tiesiog nežinojo, kad žmonės tą daro. O ko jis nežinojo ir nesuprato, jis nemėgo, nes tai buvo kvaila.
- Aišku, kad tavo darbas! - sušuko Dafydd. - Tik bandai mane apkaltinti, kad atrodytų, jog tu čia niekuo dėta! Jeigu jau čia kažkas ilsisi, tai ko taip darai?!
Ką reiškia ilsisi? staiga paklausė savęs Dafydd. Tačiau jis nutarė, kad neverta ieškoti atsakymo į šitą klausimą. Jis tik paslapčia nukreipė lazdelę į kitą šaką ir vėl pakartojo burtus. Dar kartą pasisekė puikiai. Velsietis atsisuko į mergaitę.
- Smaginamės, ar ne?

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kapinės
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
- Tai pagarbos ženklas, jei dar nesupratai,- piktai, bet ramiai pasakė Erika.
- Kaip matai mano lazdelė padėta, o tavoji?- Mergaitė iškėlė rankas parodydama, kas lazdelė tvarkingai įdėta į kišenę,- Šį kartą apsikvailinai, žmogau.
Erika plačiai, bet ne nuoširdžiai nusišypsojo. Jai pradėjo patikt šis žaidimas.
- Na na, taip, man tikrai smagu žiūrėti kaip, kad ir kiek tau metų, apsikvailino prieš pirmakursę,- pamačiusi, kad nukrito dar viena šaka mergaitė vėl šyptelėjo,- kaip matau, tau irgi nenuobodu niokoti žmonių garbę ir atminimą.
Erika nepakentė, kai būdavo apkaltinta už tai, ko nepadarė, todėl pasistengė kuo skaudžiau įgelti. Ji atsisėdo ant savo proproprosenelio kapo ir išsiviepė labai patenkinta savo žodžiais. Sakyk ką nori, bet aš to nepadariau.
._.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kapinės
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
Pagarbos kam? paklausė savęs Dafydd, bet nutarė, kad į šią diskusiją geriau nebesivelti. Jis tikrai nieko nesupras, tad geriau tiesiog patylėti.
Mergaitei pateikus gana svarų įrodymą, kad ji nekalta Dafydd sutriko. Jis suprato, kad būtų tiesiog vaikiška vis tiek įrodinėti, kad ji tai padarė.
- Na, gerai, tu to nepadarei, - piktokai pratarė velsietis. Tačiau jis tikrai nebuvo nusiteikęs prisipažinti, kad tai jo darbas. - Ko gero, šakos pačios nulūžo. Tik jau nemanyk, kad tai mano darbas. Aš per retai lankausi pamokose, kad sugebėčiau padaryti tokį dalyką. Ypač naudodamasis Bežodžiais kerais.
Dafydd buvo tikras, kad Nors juo nepatikės, tačiau tai klastuoliui nelabai terūpėjo. Tačiau velsiečiui dabar reikėjo kažkokiu būdu parodyti, kad ne ji viena protinga. Kurį laiką Dafydd tylėjo, nes nesugalvojo, ką gi dabar galėtų padaryti. Galiausiai kandžiai paklausė:
- O tu, čia išsidrėbusi ant garsiojo proprosenelio kapo, nerodai jam nepagarbos? Visiškai nemandagi...

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kapinės
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
Erika šyptelėjo, pamačiusi jog vaikinas sutriko.
 - Kaip jos galėjo jos pačios nulūžti, jei čia nėra jokio vėjo, nei kažko panašaus.- mergaitė netikėjo vaikinu,- nežinia kodėl, bet man atrodo, jog tai tavo darbas. Na, o kad pamokų nelankai, čia tavo problema.
Pirmakursė kalbėjo taip, tarsi pati nebūtų praleidus nei vienos pamokos. Mergaitei ta tyla patiko, jai šiaip visai patiko tyla. Ir kai klastuolis prakalbo, Erika visiškai nesutriko ir nuo kapo nesistojo.
 - O kai pats sėdėjai? Tai man nieko pasakyt negalima buvo, ane?
Mergaitė nutilo. Atsisuko į antkapį ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo į proproprosenelio veidą išskaptuotą ant pilko akmens. Priešingai nei visa jos giminė, jis irgi buvo klastuolis. Ji atsigręžė į vaikiną.
- Aš nemandagi? Rimtai? Palyginti su kai kuriais žmonėmis aš labai mandagi,- išrėžė mergaitė, pabrėždama žodį labai.

._.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kapinės
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
- O tu turbūt šventoji ir buvai visose pamokose, - nusišaipė Dafydd. - Tai gal nori papasakoti, apie ką buvo paskutinė herbologijos pamoka?
Klastuolis tikėjosi, kad būtent taip tariasi tas žodis, nes pamokoje nebuvo lankęsis, vadovėlio atsiversti taip pat dar neteko. Jis nebesiteisino dėl to, ką padarė su šakomis, nes mintyse vis dėlto pripažino, kad mergaitė čia jį pergudravo. Tačiau mūšis - tai dar ne karas...
- Jeigu nepastebėjai, aš nulipau nuo kapo, kai sužinojau, kad čia tavo propropro-kažkas. O ir šiaip nemanau, kad lipti ant kapų yra mandagu. Čia juk reikia dėti gėles, o ne pačiai lipti, - nusišaipė klastuolis.
Velsietis klausėsi, ką kalbėjo mergaitė. Jis suprato, kad ji davė užuominą, tačiau jis nė už ką negalėtų prisipažinti, kad ji teisi.
- Nežinau, ką turi omeny, - apsimetė kvaileliu Dafydd, kuriam šis kapojimasis pradėjo šiek tiek nusibosti. Jis patyliukais pradėjo galvoti, ką gi galėtų nuveikti, ką dar būtų galima iškrėsti. Gerai jau, nekaltinsiu šitos mažės pagalvojo klastuolis. Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo. Tad jis tik pasakė: - Klausyk, aš čia atėjau pirmas ir noriu pabūti vienas. Gal jau pagaliau nešdinsies?
Kitaip kitą kartą šaka nukris ant tavo propropro... kapo pagalvojo velsietis, tačiau garsiai to nepasakė.

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kapinės
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
Mergaitė nusprendė meluot, nes vaikinas nežino, buvo ji pamokose ar ne.
 - O jei ir taip? Pamokų temos mums nevienodos, jus tu akivaizdžiai vyresnis už mane,- pastebėjo Erika.
 - Na, kad nulipai ačiū,- nenuoširdžiai padėkojo šiaurietė,- ir jei aš prisėdau ant kraštelio, o ne ant kapo kur reikia dėti gėles. O jei tau kliūna ir tai...
- O turėtum žinoti,- tarė mažoji klastuolė,- na ir puiku, pirmas atėjai, pirmas ir išeisi. Ateeee...- mergaitė išsiviepė patenkinta savo žodžiais.
- Susirask kitą kapą, jei nori kalbėt su numirėliais,- mestelėjo Erika ir atsistojusi, kad atrodytų  didesnė, dar kartą pasakė,- Ate!
 Erika buvo gana žema, tačiau klastuolės įžūlumas atstojo jos ūgį ir dar daug daugiau. Jis tikrai neaiškins man ką daryti mergaitė šyptlėjo.
._.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kapinės
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
- Taip ir maniau. Nesilankai tu jokiose pamokose, - kaip tikra gyvatė sušnypštė Dafydd. Klastuolis pagalvojo, kad galbūt verta nueiti į kokią pamoką, tačiau tai būtų reikalavę per daug pastangų. Juk daug lengviau pykti ant viso pasaulio...
- O, tai visada prašom, - pašaipiai pasakė velsietis, nors ir pajuto, kad mergaitės padėka tikrai nebuvo nuoširdi. - Ir... Taip, man kliūna, kai tu savo užpakalį laikai ant kapo. Tai juk labai nepagarbu.
Dafydd apsižvalgė, vis dar galvodamas, ką galėtų įdomaus nuveikti, tačiau į galvą niekaip neatėjo jokia mintis. Tad teko toliau kapotis su ta maže.
- Žinai, aš būtent su šituo numirėliu noriu kalbėtis, - rėžė Dafydd, vėl prisiartinęs prie Norso kapo. Jis susikaupė ir apsimetė, kad meldžiasi. Niekada nebuvo to daręs, tad buvo tikras, kad neatrodo įtikinamai, tačiau dabar velsiečiui labiau rūpėjo paerzinti mergaitę.
- Tarp kitko, - staiga pasakė jis, atsisukęs į mergaitę ir nepagalvojęs, kad dabar visiškai nebeatrodo kaip besimeldžiantis žmogus. - Aš pirmas neišeisiu. Jeigu neišeisi dabar, aš tau su mielu noru padėsiu.
Dafydd vėl atsisuko į kapą ir apsimetė, kad susikaupė.

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kapinės
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
 - Įrodyk, - susinervino Erika,- Aš, priešingai ne tu, nebėgu iš pamokų.
 - Dieve, koks...- tyliai sumurmėjo Erika ir atsistojo,- gerai. Matai? A-T-S-I-S-T-O-J-A-U. Patenkintas dabar?
Erika suprato, kad klastuolis nesimeldžia, o tik apsimeta.
 - Mane ne taip lengva suklaidinti,- tarė Erika,- taip, kad gali net nesistengti ir leisti man ramiai pabūti su proproproseneliu.
Erika buvo visiškai tikra, kad jis tik bando ją suerzinti ir net nemanė suteikti jam tokio malonumo.
 - Tai sakiau pradžioje ir pakartosiu dabar,- išrėžė Erika,- Dar. Pažiūrėsim. Kas. Kam. Padės.
 Erika giliai kvėpavo ir stengėsi atrodyti rami.
 - Beje, gali net neapsimetinėti jog meldiesi, neatrodo tikroviškai,- ištarė Erika tokiu tonu, kokiu draugams duoda draugiškus patarimus.
._.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kapinės
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
Kam bėgti, jeigu ten net nesilankai? pašaipiai mintyse paklausė Dafydd, bet garsiai to neištarė. Paprasčiausiai tingėjo. Jį labai erzino šita iš nežinia kur atsiradusi mažė, kuri nesiteikia nešdintis.
- Ak, taip, žinoma. Aš esu be galo patenkintas, - neslėpdamas paniekos atsakė velsietis. Jis vis klausdavo savęs, iš kur atsiranda tokie keisti ir įžūlūs vaikai... Žinoma, pats nė nesuprasdavo, kad įžūlumu lenkia daugelį.
Dafydd nutarė, kad mergaitė yra tvirtai nusprendusi nesusierzinti. Tačiau jos pasakymas apie proprosenelį, be to, piktas tonas, leido velsiečiui spėti, kad ji yra prieš savo valią suerzinta. Raudonplaukis piktai išsišiepė.
- Nagi, - apsimestinai draugiškai pratarė jis. - Nebūkim tokie pikti. Juk kapinėse visi gali lankytis, ar ne?
Klastuolis iš paskutiniųjų stengėsi nepradėti juoktis. Ir pats nesuprato, kodėl, tačiau visa šita situacija jam buvo be galo juokinga.
- Aš neapsimetu! - sušuko jis, apsimesdamas esąs be galo įsižeidęs. - Jeigu pati esi bedievė, nereiškia, kad ir kiti tokie!
Velsietis žiūrėjo į kapą, apsimesdamas esąs labai susikaupęs. Tačiau iš tikrųjų jis vos tramdė juoką. Įtarė, kad net jo pečiai dreba nuo tų pastangų.

*

kablelis

Ats: Kapinės
« Atsakymas #39 Prieš 4 metus »
Ir vėl vyriausioji Green'ų šeimos atžala nutarė keliauti į Uždraustąjį mišką. Stevie nenorėjo ir pagalvoti, kad Hogvartse jai liko mažiau nei dveji metai. Kuo toliau, tuo labiau mergina mylėjo būtent šį mišką ir nesinorėjo galvoti apie tai, kad greitai jį reikės palikti visam laikui. Žinoma, ji galėtų grįžti kaip profesorė. Rudaplaukė pati tik pasijuokė iš tokios minties. Ji - profesorė? Dar ko... Tuo labiau, kad kai ji baigs mokyklą, broliukai dar trejus metus čia mokysis. Stevie pagalvojo, kaip ji dėsto kokį nors dalyką tiems dviems padaužoms. Kūnas net pagaugais nuėjo. Tai jau ne.
Tad kadangi oras leido, vieną gražų rytą grifė patraukė Uždraustojo miško link. Kažkokių konkrečių planų neturėjo, tačiau žinojo, kad norint ten visada galima ką veikti. O žinant šią merginą buvo galima neabejoti: būtinai kas nors atsitiks, ji ką nors ras, o galbūt ir kas baisesnio gali nutikti...
Lyg tyčia kojos pačios atnešė Stevię iki kapinių. Tik pamačiusi vartelius ji suvokė kur esanti. Kad ir kaip bebūtų keista, ji čia dar nebuvo buvusi. Nepaisant to, kad Stevie be proto mylėjo bet kokį mišką, kapinės būtent šiame miške nebuvo pati jaukiausia vieta. Tad gal ir nereikia stebėtis, kad per tuos penkerius suvirš metų ji čia dar neapsilankė. Buvo girdėjusi, kad čia yra kapinės. Ir kad jos yra gražiai sutvarkytos ir visai nebaisios. Tačiau... Kažkaip iki šiol atsirasdavo ir ką kita paveikti miške.
Mergina stovėjo prie vartelių ir svarstė. Ji galvojo, ar reikia nueiti pasisveikinti su "jos" medžiais - medžiais, pro kuriuos Stevie niekad nepraeidavo nepasakiusi gražaus žodžio. Tačiau rudaplaukė suprato: jeigu ji dabar keliaus iki tų medžių, tikriausiai kapinės liks neaplankytos ir šį kartą. O, neaišku, gerai tas ar blogai, tačiau ši grifė buvo be galo smalsi. Kartais tas smalsumas privesdavo prie keistų nuotykių, tačiau šito Stevie pakeisti negalėjo: jai reikėjo žinoti viską. Ypač - kas dedasi miške.
Taigi galiausiai rudaplaukė nusprendė: su medžiais pasisveikins vėliau, o dabar keliaus tiesiai į kapines. Labai tikėjosi, kad medžiai nesupyks ir neprišauks kokių nelaimių. Grifė prisiminė susitikimą su koledžo draugu Grinču, kuris nuolat kalbėjo apie šnekantį namą, drakonus, sėdinčius ant to namo stogo ir panašiai. Šešiolikmetė jo kalbomis visiškai netikėjo. Tačiau dabar, atrodo, svarstė visiškai taip pat: jai reikia pasisveikinti su medžiais, reikia tikėtis, kad jie nesupyks... Medžiai - šiaip ar taip - yra gyvi paaiškino sau Stevie, bandydama įtikinti save, kad nesikrausto iš proto. Galiausiai ji atidarė vartelius, kurie nepraleido progos kraupiai sugirgždėti, ir įžengė į kapines. Stevie kelias akimirkas pasvarstė, ar verta vartelius uždaryti, kol galiausiai paliko atdarus: juk niekas čia neis, o klausytis to girgždesio dažniau nei būtina nelabai norėjosi.
Grifė patraukė per kapines, žiūrėdama į kapus. Ji turėjo keistą įprotį skaičiuoti, kiek kuris mirusysis nugyveno. Žinoma, dare tai ir šį kartą. Kol akis užkliuvo už kažkokios ilgos pavardės. Stevie staigiai sustojo. Bandė perskaityti pavardę, tačiau, pasirodo, tai nebuvo taip paprasta. Green spoksojo į kapą ir atkakliai bandė garsiai ištarti ten palaidoto žmogaus pavardę. Balsas skambėjo baisokai, tačiau grifė nepasidavė.

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Kapinės
« Atsakymas #40 Prieš 4 metus »
Grifė skuodė kiek įkabindama, per mišką, vis atsisukdama atgal. Gaivus vėjelis vis užmesdavo rudas sruogas jai ant veido, nubraukdama jas, ji vėl toliau bėgo. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos mažasis brolis vysis ją net Uždraustuoju mišku. Ištikrųju, Česteris nebuvo bailys, bet niekada nekeldavo kojos į mišką. Ir nežinia kodėl.
Mergina sustojo atsikvėpti, įsirėmusi rankomis į kelius, ji garsiai dūsavo. Atsisuko atgal. Netoliese ji matė šmėžuojantį savo brolio siluetą. Jei ne jo blondiniški plaukai, ji tikrai jo nepastebėtų. Gran atsitiesusi apsižvalgė. Nenorėjo bėgti vien tiesiu taku, tad nusprendė suklaidinti Terį. Pasukusi į kairę ji pasileido bėgti. Girdėjo kaip jos brolis šaukė, kad tikrai ją pasivys ir užmuš, bet juokas merginai neleido į tai pažiūrėti rimtai. Dar kartą atsisuko, brolis jai lipo ant kulnų. Nesugalvojusi kaip jo atsikratyti, pradėjo laviruoti tarp medžių. Broliukas atsiliko. Bėgo tiesiai, vis atsisukdama. Tik tąkart jos atsisukimas buvo paskutinis. Mergina jau sėdėjo ant žemės, priešais didžiulius vartus. Pasitrynė ranką, su kuria įsirėžė į vartus. Lėtai atsistojusi apsižvalgė, nusipurtė apsiaustą ir pažvelgė už vartų. Kapinės. Gran nejaukiai pasimuistė. Bendrame grifų kambaryje, kai buvo pirmame kurse, girdėjo, kaip septintakursiai kalbėjo apie kapines, esančias Uždraustąjame miške. Mergaitė kiek nedrąsiai įėjo į kapines. Apsidairė, viskas buvo labai dailiai sutvarkyta. Kiek paėjusi į priekį, pamatė merginą, atidžiai apžiūrinėjančią vieną kapą. Nieko blogo neįtardama, Gran, per daug neapžiūrinėdama kapų, nudrožė tiesiai prie merginos ir atsistojo šalia.
-Giminaitis?- paklausė merginos. Kapinėse jos balsas nuskambėjo ypač šaltai, tad net pati krūptelėjo.

*

kablelis

Ats: Kapinės
« Atsakymas #41 Prieš 4 metus »
Stevie kelioms akimirkoms nutilo. Žiūrėjo į antkapį ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl niekaip nepavyksta perskaityti pavardės. Tačiau ji buvo taip susikaupusi, kad negirdėjo, kaip kažkas priėjo. Tad kai kažkas paklausė, ar giminaitis, grifė net pašoko. Pirmiausia ji sugebėjo pamanyti, kad tai vaiduoklis. Juk jeigu būtų žmogus, ji tikrai būtų išgirdusi ateinant...
- O dieve, - galiausiai pratarė ji. Atsisuko į šalia atsidūrusią merginą. Ji buvo iš matymo lyg pažįstama, tačiau niekad neteko susidurti. Visa laimė, ji atrodė visiškai gyva. - Žinok, gerokai mane išgąsdinai...
Stevie nutilo. Suprato, kad reikėtų ką nors pasakyti. Galbūt susipažinti. Nors, ko gero, pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kurį berods uždavė ši mergina.
- Ak, juk tu manęs kažko klausei, ar ne? - galiausiai atsitokėjo Stevie. Per kelias akimirkas klausimas pasiekė smegenis. - Ne, ne giminaitis. Tiesiog labai ilga pavardė ir aš ją atkakliai bandžiau perskaityti. Atrodo, kad čia kažkokie burtai, nes na... Niekaip neperskaitau.
Kai grifė tai pasakė, nuskambėjo tiesiog juokingai. Tačiau tai buvo visiška tiesa. Ji dar kartą pažvelgė į kapą, tačiau negalėjo perskaityti pavardės. Negalėjo ir tiek.
- Žinau, kad skamba kvailai, - tarsi pasiteisino rudaplaukė. Ir pridūrė: - beje, aš Stevie.
Kurį laiką šešiolikmetė žiūrėjo į kapą. Jis visiškai neatrodė kuo nors ypatingas. Žinoma, pavardė buvo labai ilga, tačiau pats kapas atrodė kuo paprasčiausias. Vis dėlto kažkoks keistas smalsumas privertė grifę prieiti arčiau antkapio. Kadangi ant kapo lipti nenorėjo, teko eiti aplinkui. Ir tada... Prasidėjo magija. Stovint šalia kapo, jis visai neatrodė apžėlęs. Tačiau einant aplinkui prie kraštų pradėjo želti kažkokios aštrios žolės. Rudaplaukė gerokai apsidraskė kojas. Tačiau žolės nežinojo, su kuo turi reikalą: Green'ai taip lengvai nepasiduoda. Tad Stevie nieko nepaisydama brovėsi prie antkapio.
- Klausyk, - stabtelėjusi atsisuko į naująją pažįstamą grifė. - Juk šių žolių dar ką tik nebuvo, ar ne?
Nors užtruko gerokai ilgiau negu tikėjosi, Stevie galiausiai pasiekė antkapį. Ir, jos nuostabai, dabar pavardė atrodė visiškai kita. Tiesą sakant, ji dabar buvo visai trumpa ir Stevie visiški be vargo perskaitė:
- Bounz. Hm... Keista...
Rudaplaukė susimąstė. Jau suprato, kad čia yra kažkokia magija. Tikėtina, kad tai yra pakankamai pavojinga. Vienaip ar kitaip, jos yra kapinėse. Ir labai įdomiose kapinėse. Ko gero, protingiausia būtų palikti kapą ramybėje ir keliauti kur nors kitur. Tačiau Green'ai taip nedaro. Stevie tikėjosi, kad ir Grantacija nesugalvos pasprukti. Juk dabar įdomumas tik prasidės.
- Man atrodo, reikia gerai ištyrinėti, kas čia vyksta, - garsiai pasakė Stevie. Tiksliau, jai atrodė, kad pasakė garsiai, nors balsas skambėjo taip, tarsi ji būtų giliai po vandeniu. Tai buvo labai nemalonus jausmas ir rudaplaukė gerokai nusigando. Ji pradėjo brautis pro žoles atgal, kurios dabar atrodė dar įkyresnės. Tačiau pagaliau pavyko vėl atsistoti šalia naujosios pažįstamos.
- Klausyk, - pratarė Stevie. - Ar gali man pasakyti, kokią pavardę matai ant antkapio?
Klausimas, žinoma, atrodė keistai. Tačiau rudaplaukė jau suprato, kad čia tvyro kažkokia magija. Dėl to gali būti, kad kitas žmogus mato dar kitokią pavardę. Tai natūraliai iškėlė klausimą: kas gi čia palaidotas? Kita vertus, buvo tikrai neaišku, ar norėsis tai sužinoti. Stevie susiraukusi žvelgė į kapą.
- Keista, ar ne? - negarsiai ištarė ji.

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Kapinės
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
Vaikinas staigiai atsibudo. Ne nuo košmaro. Varnanagis suprato, kad užmigo nors labai norėjo pažiūrėti pilnatį. Tyliai nusikeikęs stengdamas nepažadinti kitų varnanagių kuriuos tamsiaplaukis nekentė. Apsirengęs šiltai Leo išėjo į lauką. Vaikinai, tau reikia bausmės sau pasakė pirmakursis. Tu turi apsilankyti miške tai jau buvo įprasta berniukui skirti sau areštus už kažką. Gyliai atsidusęs šiaurinės Anglijos gyventojas užėjo vėl į tą mišką. Na tu nors išgyvenai praeita karta ramino save berniukas. Pilkos akys patraukė į dešinia pusę. Išgirdęs girgždančių vartų garsą Hall sustingo ir bijojo pažvelgti į tą pusę, bet nesulaikęs įdomumo vis dėl to žvilgtelėjo. Prieš ji stovėjo dideli, aukšti, geležiniai vartai. Kapinės pasikasęs pakauši vaikinas priėjo arčiau. Baimė kažkur išsisklaidė ir vietoj jos atsirado įdomumas. Pravėręs vartus Hall pamatė daug kapų. Buvo ne tik burtininkų, bet ir gyvūnų. Kartais vaikinas jausdavo kaip kažkas šalia praskrisdavo, o kartais, kad net per jį. Kelis kartus suklupo nuo nepaprasto stipraus šalčio berniukui jau norėjosi bėgti, bet atrodė, kad ji kažkas laikė. Jau neišlaikęs savo kūno Leonardas atsisėdo ant žemės ir pradėjo gyliai kvėpuoti. Viskas lyg spaustu nekaltą pirmakursį.

*

Aleksas82

Ats: Kapinės
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
Pilnatis jau buvo dingusi ir dabar vos, vos ne kur matėsi išlendantys pirmieji saulės spinduliai. Rytas buvo šaltas ir tylus. Tik kartais nuo vėjo pasigirsdavo lapų šlamesys. Vilkolakio sekinantis virsmas jau buvo praėjęs ir Aleksas žmogiškame kūne atsibudo kapinėse. Kaip jis čia pateko ir kada nežinojo. Vaikinukas prisiminė, kad buvo su Milla ant tilto. Jie pykosi, kalbėjo, verkė, prisipažino meile ir tapo pora, bet tada Aleksas prisiminė apie pilnatį, bet jau buvo per vėlu. Kaulų nežmogiško skausmo lūžiai prasidėjo ir kūnas prie merginos akių mutavosi.
Varnius dar ilgai kaukė ir klaidžiojo mišku, pabėgęs nuo klastuolės ir ačiū Dievui miške nebuvo jokių kvailų paauglių. Tikėtina, kad vilkolakis vos pamatęs mokinuką, būtų jį suplėšęs į gabalus.
Hogvartso mokiniai galvojo, kad uždraustasis miškas skirtas tik jiems pagąsdinti, bet pats vilkolakis ten praleisdamas kiekvieną blyno danguje pasirodytą naktį, galėjo teigti kitaip. Miškas tikrai buvo pavojingas ir pilnas visokiausių būtybių. Pats vilkolakis nemėgo jame užsibūti, bet kitos geresnės vietos dėja nebuvo.
Aleksas sunkiai pakilo nuo rasotos ir šaltos žolės. Gilbert buvo tik su šortais, bet šalčio nejuto. Šį kartą jo veidas apsėjo be subraižymų, bet visas kitas kūnas buvo nusėtas žaizdomis. Didžiulis randas ant nugaros švietė visu gražumu ir Varnius tikėjosi nieko tokį ankstyvą rytą nesutikti kapinėse. Koks idiotas ateitų į tokią šiurpią vietelę iš kart po pilnaties? Alekso vidinis balsas jį padrąsino ir privertė judėti į priekį. Gilbert dabar tikrai galvojo, kad kapinės tuščios, bet čia jis ir klydo. Varnių pasiekė garsiai sugirgždantys vartai. Kažkas ką tik juos pravėrė. Aleksas prisipaudė nugara prie augusio medžio ir iš kart pasigailėjo. Žievė trynėsi į naujai susidariusias žaizdelis, sukeldama skausmą. Gilbert pats nenorėdamas garsiai pradėjo kvėpuoti ir netyčia suaimanavo dėl sukelto skausmo. Dabar atėjūnas tikrai išgirdo Varnių. Pats Aleksas taip pat girdėjo garsų kvėpavimą, bet negalėjo matyti kas skleidžia tokius garsus. Aišku buvo tik viena, tai žmogus. O jai tai profesorius? Alekso mintys jam pačiam varė baimę. Vaikino širdis pradėjo garsiai ir smarkiai kalatotis. Varniui atrodė, kad ji tuoj susprogs ir kuo ilgiau vaikis delsė išlysti iš už medžio - tuo labiau bijojo. Galiausiai suėmęs save į rankas šis greitai pajudėjo iš vietos. Praėjęs pora kapų vaikis su palengvėjimu atsiduso. Tai buvo pats papraščiausias pirmakursis.
-Gal išprotėjai! - užriko ant jo Varnius, - dabar turėtum gulėt lovoj, o ne klaidžioti po pilies apylinkes! Čia juk pavojinga!
 

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Kapinės
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
Išgirdęs kažkokį balsą berniukas atsisuko ir pamatė kažkokį vaikiną, pirmiausiai su šaltu ir bejausmiu veido jis tik žiūrėjo į jį, bet po to tarė:
- Žinau, kad neturiu čia būti, bet...- pats nežinojo ką atsakyti. Praleidai pilnatį ir turi čia būti liepė sau Leo trenkdamas kumščiu į žemę. Hall žinojo, kad šiame miške labai pavojinga, bet nieko negali padaryti su savo charakteriu, nors puikiai žinojo, kad reikia kažką keisti. Vėl nuo nepakartojimo stipraus šalčio vaikinui pradėjo ašaroti akys,- čia mano bausmė.
Pagaliau susikaupęs visas jėgas varnanagis atsistojo ir pamatė rudaplaukio žaizdas. Apstulbusiai nužvelgė jį. Hall niekad nematė kitų būtybių, nei paprastu burtininkų. Tikriausiai vilkolakis pagalvojo Leonardas gal gerai, kad nebuvau išėjęs į lauką per pilnatį. Vėl nužvelgęs vaikiną jis tarė:
- Žinau kas čia per miškas pats patyriau ką jis galį,- Lyg norėdamas įrodyti, kad jam reikia čia būti ir nėra tik dėl to, kad įdomu ir netiki profesoriais.- Gal tau taip ir neatrodo.
Pirmakursis ir jau patyrė. Taip jis tau ir patikės pagalvojo juodaplaukis:
- Koks jausmas kai ateina pilnatis?- pats nepajusdamas ir nesuprasdamas Leonardas uždavė provokuojanti klausimą. Niekad juodaplaukis nejausdavo kai jo klausimai būdavo kiek keistoki ir net įskaudinantys, bet po to sau po nosimi tyliai pasakė,- gal aš irgi buvau jautęs tokį skausmą tik kitokį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Leonard Hall »