[Teodoras Meiden]

 Kapinės, esančios uždraustojo miško tankumoje, neatrodė labai jau senos. Prižiūrėtos, nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog čia niekas nesilanko. Dauguma antkapių skelbė vardus žmonių ir magiškųjų gyvūnų, kurie žuvo Hogvartso mūšiuose. Dažniausiai čia buvo laidojami tie, kurie neturėjo artimųjų ar dėl kitų, mirusiesiems svarbių priežasčių. Nors kapinės čia nuo neatmenamų laikų ir kapai išdėstyti bet kokia, niekam nesvarbia tvarka, atrodė itin gražiai, ir tie antkapiai su informacija, ir gėlynai bei neužgęstančios žvakutės. Manoma, jog aplinką pagrinde tvarko kentaurai ar kiti gyvūnai, primenantys žmones. Kapinės taip pat aptvertos maža metaline tvorele bei turi aukštus, tamsiu paukščiu viršuje padabintus vartus be užrakto. Retsykiais gali pamatyti skrendantį vaiduoklį ar pajausti nemalonų šaltį. Juk ne veltui burtininkų kapinės, o dar ir viduryje Uždraustojo miško.
Teodoras ėjo, pavadėliu vesdamasis Marselį, koridoriumi link pilies išėjimo. Staiga sustojo, pamatydamas berniuką iš savo koledžo.
 – Sveikas, man kaip tik praverstų kompaniją, gal nori eiti drauge? – bandė žodžius ištarti draugiškai. Jam išties reikėjo pokalbio draugo vietoj Keitės ir, nors ir nelabai tiko, šis variantas pasirodė geriausias, kokį spės susigaudyti per artimiausias tris minutes.
 – Imk, laikyk šunį, ko gero, kiek atsimenu, pažįsti Marselį, – vyptelėjo klastuolis ir ramiausiu žingsniu pradėjo eiti miško link. Tikriausiai bendrakoledžis dar nesupranta kur bus įveltas.
 Miškas buvo tankus, tačiau berniukui savas ir toks jaukiai paslaptingas. Pagaliau pasiekė tikslą. Teo kapines įsivaizdavo kiek kitaip. Paėmė pavadėlį iš kito klastuolio rankų ir įžengė pro vartus, galvodamas apie kurią vietą kalbėjo sesuo.
 – Eini vidun?

[Lukas Dubajus]

Lukas ėjo iš valgyklos šlamšdamas pyragaitį pakvėpuoti grynų orų. Kai prie jo priėjo dar vienas klastuolis kiek berniukas prisimėnė, kad jo vardas liko tais buvo Teodoras.
 -Aha labas,- šiek tiek sumišęs pasisveikino Lukas. -Gerai galiu palaikyti tau kompaniją.
Šiek tiek nustebęs, kad jam į rankas įgrūdo pavadėlį, nes jis niekada nebuvo vedžiojes šuns. Bet ne taip kaip jis tikėjosi Marselis nesiveržė į priekį kaip kai kurie šunys.
 -Labas,- pasisveikino Lukas su Marseliu.
Tada pamatė, kad bendrakoledžis eina link Uždraustojo miško, tad berniukas patraukė paskui galvodamas ką jie ten veiks. Įėjus į mišką, Lukas pasijautė nejaukiai lyg į jį spoksotų visi medžiai, visi miško gyvūnai. Berniukas nesuprato kaip priekyje einantis klastuolis gali būti toks ramus. Peržengus tankiąją miško dalį priekyje Lukas pamatė kapines. Jos atrodė visai kitaip nei pas žiobarus. Visur degė  žvakutės su saiku, bet jos atrodė gražiau nei pas žiobarus kur jų būdavo pristatyti pilni kapai, be jokios simetrijos. Tikriausiai žiobarai mano, kad kuo šviesiau tuo gražiau, bet taip tikrai nėra mąstė berniukas. Jo apmąstymus nutraukė iš rankos ištrauktas pavadis. Tada jis išgirdo, kad klastuolis jo laukia ir jį kviečia tad tyliai atsakė:
 -Einu, einu.

[Teodoras Meiden]

 Klastuolis buvo įsitempęs. Ieškodamas Rauzės kapo tikėjosi jo nerasti. Vienu atveju tai reikštų Keitės melą, kitu –jog ji dar gyva. Bet vis tiek išdavusi berniuką. Jei rastų, nežinotų, kaip elgtis. Nepratęs prie tokių sentimentalių dalykų. Viskam yra pirmas kartas. Net Teodorui, tam, kuris tikina nieko nebijantis, tam, kuris netiki meile ir tam, kuris mano, kad yra geresnis nei bet kas kitas. Kažkada viskas atsiskleis, tik antrakursis nežada rodyti savęs tikro. Niekam. Tada pasijaustų nuogas ir trapus. Lėlyte ant virvučių.
 Rankoje laikė baltą servetėlę, kamputyje švytėjo rausva "r" mažoji raidė. Kilo prisiminimai. Kapuose nė ženklo apie kažkokią Rauzę. Marselis turėjo padėti surasti tą kvapą. Geras šuo – tas, kuris padeda Teodorui. Štai taip gali pelnyti tokį titulą.
 – Klausyk, Lukai, jei rasi kapą su merginos...atsiprašau, mergaitės vardu, – jautė, kad balsas skęsta skausme, bet nedreba, taria ramiai, jo stiliumi, – Rouzė. Jos vardas Rouzė. Pasakyk man, gerai?
 Teo tyliai ėjo per kapus, jausdamas, kad bijo. Pirmąkart. Virpesiai nueina kūnu. Reikia kalbėtis su bendrakeleiviu, kad nuvytų jausmus šalin, tik apie ką nesugalvoja.
 – Kaip tau Hogvartsas? – paklausė, akimis naršydamas kapines. Tylu kaip kapinėse. Keistas pasakymas. Nors išties. Kapinėse tylu kaip kapinėse. Juokinga ir kvaila. Ne vieta dabar galvoti apie tai. Žlugdo reikiamas mintis.

[Lukas Dubajus]

Sekdamas paskui klastuolį po tylius, didelius, baugius kapus Lukas ėjo tylėdamas nedrįsdamas klausti ko jie čia atėjo ir kodėl jie iš vis čia? Matydamas, kad karts nuo karto Marseliui duoda pauostyti baltą servetėlę ant kurios kampe buvo parašyta kažkokia raidė. Gal ,,a" ar ,,n" ar dar kažkokia kita berniukas nematė. Tik dairėsi po kapus stengdamasis pamatyti kokį nors pažįstama vardą, kad net nė karto nematyto žmogaus, bet girdėtą pavardę. ,,Galėtų čia būti Morisas, nereikėtų eiti beveik vienam, nes Teodoras net nesišneka su manimi." taip mąstė Lukas. Bet tokias jo mintis nutraukė Teodoras paprašęs paieškoti kažkokios Rouzės kapo.
 -Gerai, sutiko berniukas.
,,Na bent tiek pasikalba" pamanė Lukas ir ėmė dairytis Rouzės. Bet ant kai kurių kapų nesimatė net raidžių, tad negalėjo pasakyti ar ten tas ar ten ne tas kapas. Bet dar keisščiau buvo kai Teodoras uždavė jam normalų klausimą.
 -Ką? Hogvartsas?- paklausė berniukas. -Normalesnė už žiobarų kur namų darbai du kartus sunkesni. Bet šiaip nelabai galiu ką pasakyti.
Paėjęs dar šiek tiek Lukas nedrąsiai uždavė klausimą:
 -O kam tau tas kapas?

[Teodoras Meiden]

 Nuo visų kapų ėjo šaltis. Turėjo eiti. Tik klastuolis nieko nejautė. Dabar jam visiškai nerūpėjo išorė, norėjo griečiau surasti Rouzės kapą. Šuo padėjo atskirti netinkamus, kai ant antkapių nesipuikavo nei vardai, nei datos, tačiau vis dar nerado reikiamo. Metas atsidusti. Viltis yra, jog jo draugė čia palaidota, kita viltis nori, jog ji būti gyva. Keitės laiškas jį sukrėtė. Tai turėjo būti paslaptis. Jis neturi žinoti, kur Rouzė. Gal čia spąstai.
 Antrakursis ėjo ir suglumo.
 – Tas visiems aišku. Bijai? – paklausė turėdamas minty, aišku, save, jausdamas kaip nedrąsiai jis kalba. Ir tiek mažai. Nuobodu.
 Juodplaukis garbanius dabar ėjo patvoriui.
 – Surasim jos kapą ir galėsim eiti nuveikti ko smagiau, tikiu, kad tau nelabai jauku, bet...net nežinau kodėl tave pasikviečiau, – kalbėjo, akimis naršydamas vardus. Beviltiška.
 – Žmonės, – viduje kažkas suskaudo, – net ir tokie kaip aš, – dūris į širdį,– turi jausmus ir jo artimieji ar...draugai...yra mirtingi,– greitai užbaigė. Teodoras vėl pajautė prisiminimus, – neklausk. Tiesiog pažįstu mergaitę, kuri čia palaidota.
 Nors nežinojo ar ji tikrai čia yra. Bet privalėjo paieškoti. Nors jis ją užduodė. Po šitiek laiko, amžinai, užduodė jos levandų kvapo rudus plaukus.

[Lukas Dubajus]

Lukas iškarto sulaukė atsakymo į savo klausimą.
 -Gal bijau, o gal ne,- atkirto jam Lukas. Nors širdis daužėsi, kad jis pats ją girdėjo.
Teodorui pasakius, kad galės nuveikti ką nors smagaus Lukas šiek tiek sutriko. ,,Ką galima smagaus nuveikti su tokiu užsidarėliu?" klausė savęs Lukas. Šiek tiek paėjus Lukas išgirdo iš Teodoro lūpų sklindančius liūdnus žodžius. Ištroškęs nuo ėjimo Lukas išsitraukė iš kišenės vandens, atsigėrė ir susigrūdo jį atgal. Pasižiūrėjęs į Marselį jis pamatė, kad šuniui jau atsibodo eiti ir kad jau eina beveik miegodamas. Gūdžios kapinės, šalta klastuolis išsitraukė iš kišenės megztinį ir jį apsirengė. ,,Ačiū Moriso mama, kad padidinot kišenes, kad į jas tilptų viskas" pagalvojo Lukas. Vaiduokliai žvangina grandinėmis, rėkauja, numirėliai šaukiasi pagalbos. Baigu ir nuobodu. Lukas pabandė toliau tęsti pokalbį:
 -Gal pasakysi jos pavardę? Nes kapai sudėlioti ratu. Pirmas ratas skirtas žmonėms su pavarde prasidedančia A raide, antras B, trečias C ir taip toliau. O pradžia yra nuo takelio pasukus į dešinę,- Lukas parodė takelį ir seką. -Jei nebūtum užsisvajojęs būtum ankščiau negu aš pamatęs. -Tave suklaidino informacija apie šitas kapines. Nes niekas nėra atradęs tvarkos na išskyrus tuos kurie juos čia laidoja. Gal norėtum gerti ar valgyti? O gal prožektorius, nes kai kur žvakių nėra, bet yra užrašai ir kol Marselis apuostys servetėlę ir kapą praeis kokia minutė. Tad bus veltui gaišiamas laikas.

[Teodoras Meiden]

 Meluoti negarbinga, Lukai. Berniukas vyptelėjo, stebėdamas bendrakeleivį. Šis atrodė gana sutrikęs, nepraslydo pro antrakursio mintis. Tačiau tęsiamas pokalbis suglumino ir patį Teodorą. Ji man niekada neminėjo savo pavardės. Niekada. Koks aš buvau kvailas ir įkliūvau. Ne, Šermanai, ne tu kaltas, o ji.
 – Aš nežinau pavardės, – kalbėjo, – draugystei užtenka vardo.
 Šįkart berniukas įniršo. Stipriau.
 – Visų pirma, aš nebuvau užsisvajojęs, o visų antra, nereikia reaguoti į viską, ką pastebi, – pacitavo save ir kitą įžymų žmogų, – ir dar drįsti stoti prieš mane? Drįsti teigti, kad aš to nepastebėjau? Klausyk, tu net neįsivaizduoji, su kuom susidūrei. Manęs jokia informacija neklaidino.
 Berniūkštis patraukė į dešinę, o šuo ėjo priešais. Jie čia dar tik pusvalandį. Liko dar tiek pat. Ėjo, tačiau šuo sustojo, timtelėjo atgal ir suamsėjo. Klastuoliui teko atsisukti į kapą, kur žvelgė gražusis retriveris. Tačiau ten nebuvo tai, ko jie ieškojo.
 – Marseli? – susidomėjęs nužvelgė šunį, – Rouzė. Mums reikia Rouzės, ne Hinkley. Galiu prisiekti, jog čia išvis pavardė, ne vardas.
 Tada vaikinas atsiusuko į Luką. Šis dar pažėrė klausimų. Įdomu, ar reikia atsakyti. Greičiausiai. Antrakursiui nepatinka kalbėti. Gal įsivaizduoti, jog bendrakoledžis – kaukolė?
 – Čia magijos pasaulis, tam skirtos lazdelės, o ne žibintuvėliai, – atkirto, – ir ne, nieko nenoriu, dėkui.

[Lukas Dubajus]

Lukas pastebėjo, kad Teodoras šiek tiek sutriko. O po jo atsakymo vyptelėjo. Draugystei užtenka pavardės. Kurgi ne. Tikrų tikriausia tiesa. Įdomu kodėl ji jam nesakė savo pavardės. Gal galvojo, kad jis pradės juoktis. Po tokio ramaus jo balso kuris staigiai virto įnuršusio liūto balsu Lukas vos nenuvirto iš staigaus balso pasikeitimo. Vienu momentu jam atrodė, kad klastuolis priekyje atsisuks ir jį nužudys nespėjus jam mirktelėti. Bet taip neatsitiko ir klastuolis saugiai keliavo paskui jį. Nereikia reaguoti į viską ką pastebi. O kas man sakė jei ką nors pamatysiu pranešti? Neverta net ginčytis su juo. Užsispyręs ir tiek. Vistiek bandys išaiškinti, kad jo tiesa. Na bent gerti ir valgyti turiu ko. Neinu badaudamas kaip jis. Gal jei rasim kapą uždegti ant jo žvakutę? Bet ožių kalnas užpyks. Uždegsiu ten kur bus graži pavardė ir tiks su vardu Rouzė. Reiks greitai veikti, nes poto ims klausti ko stypsau prie kažkokio kapo. Pliusas, kad Teodoras normalesnis negu vaiknaminiai. Kurie lenda visur kur nereikia. O kai reikia tai visi bunkeriuose slapstosi. Šiek tiek paėjus Marselis sustojo ties kapu. Ant kurio puikavosi pavardė Hinkley. Rouzė Hinkley gražiai skamba. Gal Marselis mintis moka skaityti? Klastuoliui atsisukus į Luką ir atsakius į paskutinius klausimus jis šiek tiek nustebo. Na bent padėkoti moka. Išsitraukęs iš kišenės žvakutę ir degtukų jis priėjo prie kapo, uždegė žvakę ir pastatė ją beveik per patį vidurį. Dabar ji degs neilgai, bet bent bus padėta su meile, o ne, kad degtų. O ir bendrakoledžis dabar nepatenkintas bus. Reikia jį šiek tiek panervuoti.

[Teodoras Meiden]

 – Patylėk, tu galvoji per garsiai, o tavo intelekto kooficientas net nesiekia šitų lavonų.
 Teodoras niūriai žvilgtelėjo į kapą. Jei čia palaidota Rouzė, tai kodėl antkapis skelbia Hinkley pavardę ir 2008 metus? Ji tada gimė, o ne mirė. Čia kažkas netaip. Tačiau klastuolis jautė, jog yra reikiamoje vietoje. Kažkas norėjo, kad antrakursis čia ateitų. Keitė buvo tarsi tarpininkas. Išsitraukęs juodą savo užrašinę pasižymėjo keletą dalykų, kuriuos reikės atlikti.

1. 2008
2. Hinkley
3. Keitės laiškas

  Staiga Theo prisiminė, jog mokykloj esanti viena varnanagė, pavarde Hinkley, tačiau klastuolis neturėjo laiko dar jos ieškoti. Turėjo per daug reikalų.
 Nemaloniai nužvelgęs Luką ir jo veiksmus, vyptelėjo, viduje susierzinęs, tačiau išorėje išlaikęs šaltą it ledas veidą, patraukė šunį savęs link ir išėjo už vartelių. Kadangi turėjo dar geras dvidešimt minučių laisvo laiko, nusprendė pasibastyti po girią ar nueiti prie ežero.
 – Ką pasakysi, jei prieš grąžinant šunį Dylan, užsuksim akmenų pamėtyti ežero paviršiumi? Nebijok, neturiu daugiau staigmenų.

[Lukas Dubajus]

,,Patylėk galvoji labai garsiai". Vai, vai tai įdomu kaip galvoti? Tyliai? Tai gal malonės pamokyti kaip taip galvoti. Net su lavonais ėmė lyginti. Teodorui kažką rašantis į užrašų knygelę klastuolis nusijuokė. Aišku tyliai, kad vėl su lavonais neimtų lyginti. O garsėja mat gera atminti. Teodorui patraukus link vartelių vaikinas nelabai suprato kodėl jis ten eina. Į kitas kapines? Ar kur? Lyg perskaitęs Luko mintis Teodoras pasakė, kad gal nori eiti iki ežero pamėtyti akmenų prieš grąžinant šunį. Kokia dabar staigmena laukia? Ieškosim lavonų po vandeniu? Bet klastuolis ir vėl suklydo, nes priešakyje stovintis bendrakoledžis pasakė, kad neturi jokių staigmenų. Vaikinas nusekė paskui bendrakoledžį per mišką link ežero.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

 Kaip jau buvo įprasta Domantas pajudėjo link uždraustojo miško. Vaikis nors ir kiekvieną vakarą lankėsi šiame miške, tačiau prie jo šaltuko negalėjo įprasti. Šis milžiniškas krūmynas tiesiog ir skleidė neįprastą, šiurpuliukas keliančią energiją. Ant peties pasikabinęs strėlių dėtuvę, o rankoje besinešantis lanką garbanius pajudėjo į tamsią nežinią.
  Jis tikėjosi atrasti naujų pikantiškų vietelių savo šaudymo „praktikai“, tačiau vietoje to jis kokį pusvalandį praklaidžiojo miške, šaudydamas į nieką. Manydamas, kad klastuolis jau pasiklydo, staiga už kelių metrų pamatė mažą šviesos lopinėlį. Patraukęs link jo, Domantas netruko pamatyti daug aukštų antkapių, kryžių, įvairiaspalvių gėlių. Kiek nusivylęs savo radiniu jis tik nuleido lanką ir įžengė į kapines.
  Į jį staiga papūtė kiek stipresnis ir žvarbesnis vėjas suveldamas tamsius plaukus, perpūsdamas plonyčius marškinius. Klastuolis kilstelėjo antakius ir apsižvalgė po antkapius lįsdamas labiau į gilumą.

[Clementine Martes]

  Clemence stovėjo priešais veidrodį ir stebėjo savo išvaizdos pokyčius. Kaip keista, kad ji pati jau savęs neatpažįsta. Dabar matosi įvairūs randai ant jos kaklo ir ant skruosto. Jos plaukai trumpi ir prie to dabar ir šviesios spalvos. Per tą laiką kai ji buvo ligoninės sparne, oda išblyško, jos paakiai dar labiau pajuodavo. Atrodė kaip tikras lavonas.
  Turbūt netgi ne keista, kad lavonui užsinorėjo aplankyti kapines uždraustajam miške. Basos kojos lietė jau sušilusią žemę, kad taip ir jautėsi - artėja vasara. Aplinkiniams pažiūrėjus į škotę, galėtu pamanyt, kad ši ką tik pabėgo iš ligoninės. Nors panašiai ir buvo.
  Amelijai atidarius kapinių metalinius vartelius, per viską mišką nuskambėjo toks nemalonus cypimas, kuris galėjo išduoti blondinę kur ji dabar randasi. Jai įėjus į kapines, per kūną perbėgo nejaukūs šiurpuliukai. Taip ir jautėsi, kad ji burtininkų kapinėse.
  Kapinės jai patiko. Buvo tylu ir ramu. Ir jokios gyvos sielos nesutiksi. Bent jau taip rudaakei atrodė. Bet neilgam. Nes netoliese pastebėjo berniuką dėl kurio dvilykametė ir pateko į ligoninės sparną. Na, ji jam jau seniai atleido už tai, nors ir pati kalta buvo. Klastuolė priėjo prie jo iš galo ir pabandė jį išgąsdinti, o vėliau prakalbo:
 - Tai ką čia veiki? - Šyptelėjo bernužėliui.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

  Garbanius buvo per daug susimąstęs, kad išgirstų kaip sucypia vartai ar tai, kad prie jo prieina smulki mergiotė. Iš gilių apmąstymų jį pažadino keistas garsas, dėl kurio jis tikrai išsigando ir greitai pačiupdamas lanką su strėle Domantas nusitaikė į šviesiaplaukę mergiotę. Iš nuostabos šiam pakilo antakiai. Tai buvo toji pati mergaičiukė, kuri užpuolė jį pelėdyne ir paliko nemenką ranką, kurį ačiū dievui, galėjo paslėpti po plaukais.
- Geriau taip nedaryk, nes būčiau galėjęs tave iš kart nužudyti.- ramiai ištarė jis nuleisdamas lanką ir strėlę įsikišdamas atgal į dėtuvę. Išgirdęs klausimą Domantas iš aukšto nudelbė blondinę.- Manau labiau tiktų paklausti ką Tu čia darai. Atrodai siaubingai, gal iš kokios psichiatrinės ligoninės pabėgai?- nepamiršo pašiepti šiosios išvaizdos.

[Clementine Martes]

  Clemencei buvo linksma žiūrėti to berniuko reakciją. Turbūt gąsdinti žmones yra jos pašaukimas, o ne kalti mintinai tuos burtažodžių pavadinimus, kurie veltui ar kada nors jai jie prireiks. Pamačius jo reakciją Martes plačiai nusišypsojo ir tyliai sukikeno.
 - Na, užtat nepirmą kartą jau, turi patirties mano žudymui. - Pagalvojo apie savo pasakytus žodžius ir nusijuokė it kokia ragana iš senų sovietų filmukų. Rudaakei tema "mirtis" kaip ne keista buvo linksma. Įlindus į apmąstymus, juos greitai nutraukė, nes garbanius uždavė kitą klausimą. - O gal ir pabėgau, - ramiu balsu tarstelėjo, - nemanai, kad kaip žmogui ką tik pabėgusiam iš psichiatrinės ligoninės ateiti į kapines nėra keista? - Pataisė savo plaukų sruogas kurios ką tik buvo užkritusios škotei ant akių ir taip tada puikiai matėsi jos randai kuriuos jis ir buvo padaręs. - Tu neatsakei į manąjį klausimą. Ką tu čia darai? Ir.. Matau laikai lanką. Kam tau kapinėse šaudyti iš lanko? - Pakėlė dešinįjį antakį.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

Negirdom nuleidęs mergaitės repliką garbanius tik keistai pažiūrėjo į merginą. Ši elgėsi neįprastai. Nors Domantas negalėjo dėl to kažką sakyti, šią smulkią blondinę jis sutiko tik antrą kartą, o pirmasis jų susitikimas nepasibaigė geruoju. Vaikis kiek abejodamas paėjo žingsnį ar du atgal, tarsi blondinė stovinti priešais jį bet kurią akimirką galėtų sulaukėti ir užpulti.
  Išgirdęs pelėdos ūbavimą garbanius staigiai pakėlė galvą ir pažvelgė į viršų. Tiesiai virš dviejų vaikų, ant seno ąžuolo šakos tupėjo pelėda įsmeigusi gintarines akis į Domantą. Jis pajuto kaip jo rankomis pereina šiurpuliukas. Jį išblaškė merginos iškeltas klausimas, kodėl jis kartu su savimi turi lanką. Vaikis vėl nuleido galvą ir iš padilbių pažvelgė į ją, mąstydamas ką sakyti.
- Gyvūnams šaudyti.- jis nė nemirktelėjęs ištarė, o vėliau šyptelėjo, žinodamas, kad mergaitė vis tiek nepatikės.