[Rafael Beaumont]

Profesorius šlaistėsi Hogvartso pilies apylinkėmis. Kaip ir dažniausiai buvo kiek liūdnas, bet visiems kitiems atrodė linksmas. Ir jis vaidino linksmą kitiems, nors buvo labai liūdnas. Jis atsiduso ir pradėjo žingsniuoti pieva. Jo akys buvo nuleistos į gėles esančias po jo kojomis. Jis žingsniavo lėtai, neskubėdamas, kadangi neturėjo kur skubėti. Tada staiga jo ausis pasiekė žvengimas. Žirgo žvengimas. Profesorius kilstelėjo savo antakius ir pakėlė galvą. Kažkur kiek toliau pamatė žirgo figūra. Magizoologijos profesorius pradėjo artėti link žirgo. Buvo panašu, kad tas žirgas čia buvo vienas. Matyt, pabėgo iš kažkokių gal ir netoli Hogvartso esančių arklidžių. Pagalvojo profesorius eidamas arčiau. Greitai žirgui ant nugaros pasimatė sparnai. Buvęs švilpynės vadovas iš karto suprato, kad tas žirgas tai granianas. Profesorius šyptelėjo ir lėtai artėjo prie gyvūno. Profesorius nenorėjo išgąsdinti žirgelio, tad ėjo lėtai. Beaumont priėjus beveik prie pat žirgo pasimatė vaikinukas gulintis žolėje.
- Mielas jaunuoli, ar šis nuostabus gyvūnas tavo? Ir kodėl tu čia guli žolėje kažkoks liūdnas? - paklausė profesorius atsisėsdamas į žolę šalia vaikinuko. Norėjo jam padėti, kadangi atrodė, kad rudaakis gulintis žolėje kažkokia gimininga siela. Toks pats žirgų ir gyvūnų mylėtojas kaip ir jis.

[Ryan Jones]

Jones tiesiog gulėjo žolėje. Nieko nesakė Viesului ar šiaip sau pačiam. Tiesiog gulėjo žolėje nieko nemąstydamas. Atrodė, kad plaukioja kažkokioje jūroje, kartu su debesėliais, kurie kartais praplaukdavo giedru dangumi. Galiausiai iš kišenės išsitraukė tą velnio gėlę. Jis ją velnio gėle vadino todėl, kad ji jam gadino gyvenimą kaip pats velnias ar kas nors iš pragaro. Berniukas pradėjo žvelgti į ją buku žvilgsniu. Nežinojo kokį augalą, būtybę ar gyvūną tie žodžiai galėjo reikšti. Nors keletą idėjų gal ir turėjo, jos tikrai nebuvo logiškos ar geros. Rudaplaukio lūpas paliko gilus atodūsis. Jis galvojo, kad gėlę reiktų atiduoti kokiam ne savo gyvūnui. Jis ją suvalgytų ir kankynės pasibaigtų. O kodėl jis atiduotų gėlę ne savo gyvūnui? Todėl, kad neaišku ar šita gėlė kažkaip gali paveikti jų virškinimo sistemą. O jei ta gėlė paveiks virškinimo sistemą, tada gyvūnėlis gali ir numirti, o to švilpis nenorėjo. Staiga vyresnio žmogaus(nelabai daug vyresnio, bet vyresnio) balsas privertė rudaakį krūptelėti. Šalia jo kažkaip magiškai atsirado profesorius. Matyt dėl to Viesulas tada ir sužvengė pagalvojo vaikinukas žvelgdamas į atrodo magiškų gyvūnų priežiūros profesorių. Šis vyriškis atrodė gana draugiškas ir geras, tad vaikinukas jo nesigąsdino taip kaip kokio kito profesorius. Nors gal labiau profesorės šiais mokslo metais buvo baisio?
Išgirdęs klausimą, beveik iš karto atsakė.
- Taip, profesoriau. Šis granianas mano. Jo vardas Viesulas, - paaiškino viską berniukas. - Am ar aš atrodau liūdnas? Na, ir esu, - pripažino berniukas. Kažkodėl jis visada žavėjosi magizoologijos profesoriumi, nors kai kurias pamokas kartais ir praleisdavo. - Aš liūdnas, todėl, kad negaliu išpręsti burtų trikovės turnyro užduoties. Ant žiedlapių kaip matote yra kažkokios eilutės, kurios manau, kad reiškia kokį gyvūno ar augalo pavadinimą. Dėl būtybės abejoju, nes kiek žinau toks aprašymas nėra tinkamas jokiai būtybei, - ištarė berniukas paveldamas savo plaukus. Tada ištiesė gėlę profesoriui, kad šis jei nori galėtų ją apžiūrėti. Nežinojo ar profesorius ką nors nutuokia apie augalus, bet bent tikėjosi, kad profesorius išpręs mįslę, kuri buvo vienintelė švilpio užuomina. Kitaip berniukas tikrai negalės pasiruošti užduočiai, kadangi kaip jis kovos prieš kažką, jei net nežino prieš ką? Juk jam reikia pasirinkti kokį pagalbininką ar kažką. Rudaplaukis dar kartelį atsiduso ir nukreipė viltingą žvilgsnį į profesorių, kuris dabar buvo vienintelis jo išsigelbėjimas.

[Rafael Beaumont]

Profesorius smalsiai žvelgė į berniuką negalėdamas prisiminti kur jis matytas. Galiausiai prisiminė. Jis juk čempionas. Ir dar ne kokio kito koledžo, o Švilpynės čempionas. Buvęs švilpynės mokinys ir vadovas šyptelėjo. Išgirdęs vaikino atsakymą su šypsenėle pažvelgė į granianą ir atsistojo. Tada paglostė nuotabaus gyvūno kaklą. Tada atsigulė į žolę šalia vaikino. Jam ištiesus gėlę, profesorius iš karto ją paėmė. Tada pradėjo vartyti ją rankose bandydamas suprasti ką gi tie žodžiai reiškia. Galiausiai į galvą jam šovė dvi mintys.
- Aš manyčiau, kad pagal pirmąją eilutę, tai panašu į feniksą, bet kitos eilutės netinka. Šiaip herbologas nebuvau labai geras, bet manyčiau, kad tai mandragora. Šiaip, kad ir kas bebūtų tau turėtų padėti kokie velnio raizgai ar tavo ištikimasis granianas. Gali pasirinkti kas tau pačiam atrodo naudingiau. O jokia būtybė man į galvą nešauna, tad turiu tik šiuos du pasiūlymus ir vieną užtikrintesnį užuominos sprendimą, - ištarė profesorius draugiškai nusišypsodamas berniukui ir paveldamas savo plaukus. Kažkodėl bendrauti su berniuku jam buvo lengva, priešingai nei su kitais mokiniais.

[Ryan Jones]

Rudaplaukis laukė profesoriaus atsakymo su nekantrumu. Jis žinojo, kad profesorius tikrai yra protingesnis už vaikinuką. Taip pat profesorius buvo ir labiau patyręs magizoologas, tad galėjo žinoti apie kokį gi gyvūną ar būtybę, o gal augalą čia kalbama.
Ryan'as dar kartą pasikartojo visus žodžius mintyse. Į galvą kažkodėl atėjo, kad tai galėtų būti kokia gyvatė, bet gyvatės apibūdinimui tik paskutinė ketureilio eilutė. Jones pavardės savininkas sunkiai atsiduso. Tada pažvelgė į profesorių, kuris dabar jau glostė granianą ir trumpai nusišypsojo. Jam profesorius iš tiesų labai patiko būtent dėl jo meilės gyvūnams. Panašu, kad ta meilė buvo panaši į Ryan'o meilę gyvūnams. Matyt, kad net ir tokia pati kaip ir Jones.O įdomu ar profesorius pats augina kokių gyvūnų? Gal ne tiek daug kiek aš, bet nors keletą mažų ar didelių gyvūnėlių? Prie progos reiks jo to paklausti. Gal ne dabar bet kokioje nors jo pamokoje apie gyvūnus. Būtinai turėsiu tai padaryti pagalvojo tamsiai rudų akių savininkas. Po kelių minučių išgirdo rišlų ir gerai apmąstytą profesoriaus atsakymą. Jis buvo daug daug logiškesnis nei visi Švilpynės čempiono variantai, idėjos. Ir kaip jam pačiam kvailiui neatėjo tokia gera idėja į galvą? Juk mandragora puikus atsakymas. Tai raktas šiaip užuominos spynai, kuri vaikinukui nervus gadino visą laiką.
- Granianas arba velnio raizgai? Labai geros idėjos. Tik jei naudosiuosi graniano pagalba jam reikės prieš pat užduoti uždėti kokius ausinukus, kad mandragoros klyksmas nesugadintų jam klausos. Taigi jei kas granianas mane pakeltų į dangų, o velnio raizgai suraizgytų mandragorą. Gal dar ir pats ką pamąstysiu. Labai dėkoju jums, profesoriau už pagalbą. Be jūsų nieko sugalvojęs tikrai nebūčiau, - pasakė švilpis, o tada nesidrovėdamas apsikabino profesorių, kuris, beja, kaip ir švilpis buvo prancūzas. Tai padarė norėdamas kaip ir atsidėkoti, o gal iš šeimos ilgesio. Apsikabinęs Beaumont pavardės nešiotoją, berniukas pajautė kažkokią it brolišką ar dar kažkokį ryšį, tad dėl to vaikinukas šyptelėjo. Tada lėtai atsistojo ir užsėdo ant graniano. Kojoje skausmas buvo sumažėjęs. Atrodė, kad tas gulėjimas žolėje ir pabendravimas su profesoriumi kažkaip padėjo vaikinui vos ne išsivalyti ir kiek pasveikti nuo kojos skausmo.
- Dar kartelį ačiū jums, profesoriau. Tikiuosi susitiksime dar ne vieną kartą, o dabar manau, kad man laikas ruoštis užduočiai, - ištarė švilpis, o tada paragino Viesulą ir jie nuskrido į Hogvartso pilį ruoštis užduočiai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atėjusi žiema nedžiugino Deoiridh. Prie ežero gyvenančios varlės buvo dingusios, Davina ir Matthew bendravo tarpusavyje, situacija su Sigurdu nesidarė aiškesnė, tad grifiukė pradėjo jaustis vieniša. Ji suprato, kad jai reikia susirasti draugę, su kuria būtų galima ramiai pasišnekėti. Ar yra žmogus, kuriuo ji galėtų pasitikėti tiek, kad paklaustų patarimo koledžo draugo iš Islandijos klausimais? Pati Deoiridh buvo įsitikinusi, kad ne, bet ką gali žinoti?
Paskendusi šiose sudėtingose mintyse rudaplaukė išėjo į lauką. Jai nusibodo sėdėti koledžo bendrajame kambaryje ir tyliai tikėtis, kad susitiks tą, apie kurį nuolat galvojo. Jai reikėtų mokytis, bet galvoti buvo daug smagiau. Deja, kažkodėl susitikus tą žmogų smagumas išnykdavo, ir Deoiridh paprasčiausiai susimaudavo. Stengdamasi negalvoti apie paskutinį nuotykį rudaplaukė pasiekė kažkokią pievą, kuri dabar, žinoma, buvo visa apsnigta. Paėmusi į ranką sniego, padarė gniūžtę ir paleido ją atgal pilies link. Kažin ar daug sniego yra Islandijoje? susimąstė mergaitė, bet skubiai nuvijo tą mintį šalin. Ne, ji išėjo į lauką pailsėti nuo tų sudėtingų minčių, o ne dar labiau jomis apsikrauti.
Deoiridh norėjo įsitaisyti ant suoliuko, bet pamatė, kad jis paskendęs sniege, tad tik sunkiai atsiduso. Iš neturėjimo ką veikti paėmė dar šiek tiek sniego ir galiausiai nutarė nulipdyti sniego senį. Ilgą laiką apie tokius nė nebuvo girdėjusi, bet Matthew per Kalėdų atostogas parodė, kaip tai daroma, tad buvo galima pabandyti vieną nulipdyti ir savarankiškai.
Sniegas lipo gana sunkiai, tad netrukus pievoje nuaidėjo garsus keiksmas. Deoiridh sunerimusi apsižvalgė, bet atrodė, kad buvo viena. Tai jai visiškai tiko. Niekas nei girdės, kaip ji keikiasi, nei matys, kaip ji nesugeba pastatyti sniego senio. Giliai įkvėpusi rudaplaukė piktai nužvelgė sniegą ir ėmėsi darbo dar atkakliau. Jai tiesiog privalėjo pasisekti.

[Meghan Natali Pritz]

Vėjas taršė palaidus mergaitės plaukus jai bėgant kiemu. Meghan lėkė taip, tarsi ją vytųsi pats šėtonas. Panašiai ir buvo, tik šėtonas tebuvo jos vaizduotėje, jos mintyse. Rudaplaukės galvoje vis dar šmėsčiojo ką tik pamatyti vaizdiniai. Svarbiausi Quentin gyvenimo įvykiai. Švilpiukė pajuto, kaip jos skruostais ritasi ašaros. Kodėl, nežinia. Pastaruoju metu ji tapo labai jautri. O gal tokia buvo visada, tik dabar ši jos savybė išlindo į paviršių? Kad ir kaip ten bebūtų, fakto nepakeisi - Meghan buvo jautruolė, kad ir kaip stengėsi tokia nebūti.
Mergaitė pasiekė pievą, esančią kieme. Vasarą joje žydėdavo galybė visokiausių rūšių gėlių, tačiau dabar, rudenį, gėlės buvo nuvytusios. Papūtė dar vienas vėjo gūsis ir švilpiukė sudrebėjo. Visi jos daiktai ir megztinis liko kerėjimo kabinete. Tačiau nieko nepadarysi - ten grįžti rudaplaukė neketino. Bent jau artimiausiu metu.
Meg atsisėdo ant suolelio, pritraukė kelius prie krūtinės ir pažvelgė miško pusėn leisdama vėjui kedenti plaukus. Ji nebeverkė. Nors ir norėjo, nebeverkė. Noras būti stipriai buvo didesnis nei noras išsiverkti. Tik kažin, ar ilgam.
Mergaitė sėdėjo tiesi kaip statula, nejudėdama. Galėjai pagalvoti, kad ji išskaptuota iš akmens. Deja, taip nebuvo. Meghan suprato, kad reikėtų grįžti į pilį, į kitas pamokas, tačiau nepasijudino. Negalėjo. Jai reikėjo laiko sau. Laiko apmąstyti tam, ką matė Quentin mintyse.

[Quentin Yann Beaux]

  Šaltas vėjelis pašiaušė plaukus, leido kelioms nepaklusnioms sruogoms pasileisti iš žemai surišto kuoduko. Vaikino mintyse siautė toks pat, galbūt net kiek stipresnis vėjas. Pirma jo pamoka tikrai nenusisekė taip, kaip buvo norėta. Tačiau, ko gi buvo galima tikėtis iš paauglių? Buvo aiškiai suprantama, kad jie sukels klasėje sumaištį, nors kai kurie, nė patys to nenorėdami. Su savo sumaištimi, deja, jie pasisunkino sau kerėjimo pamokas ir prarado vaikino nuolankumą. Quentin žinojo, kad nebebus su jais toks nuolankus ir geras. Karma visad turėjo savo jėgą.
  Bet labiausiai vaikiną nustebino ir nuvylė ne pirma pamoka ar sumaištį keliantys mokiniai, o jo globotinė. Šis negalėjo patikėti, kad Meghan galėjo taip neatsakingai ir negražiai pasielgti. Tikėjosi iš jos daugiau, geriau, o dabar, buvo labai nusivylęs.
  Tvirti žingsniai ir nė lašelio emocijų nerodantis veidas. Iš aplinkinių mokinių Quentin susižinojo merginos buvimo vietą ir jau matydamas jos siluetą gėlių pievoje, žygiavo jo link. Rankose šis nešėsi švilpukės paliktus klasėje, jai priklausiančius daiktus. Nežinojo ką sakys, nežinojo, kaip reikės pradėti pokalbį, bet žinojo, kad ganėtinai sunkiai uždirbtą pasitikėjimą Natali sugebėjo per vieną mažytę akimirką sugadint.
  Netrukus, nepraėjus nė pusei minutės, aukštas vaikino siluetas jau stovėjo prieš mažą, susigūžusią pievoje būtybę. Yann'as neištarė nė žodžio. Tik šaltu kaip ledas, nusivylusiu žvilgsniu, žvelgė tiesiai paaugliukei į akis. Tarsi laukė kažko, nors ir pats nežinojo ko. Numetė daiktus ant pievos, šalia švilpukės, nesivargindamas jų gražiai paduoti jai.

[Meghan Natali Pritz]

Saulė po truputėlį artėjo link miško. Vakaras. Vėl tas paslaptingas, auksinis metas. Riba tarp dienos ir nakties. Tarp šviesos ir tamsos. Gal net tarp gėrio ir blogio. Nors, kita vertus, kodėl tamsos padarai iš karto vadinami blogio padarais? Jei velnias baudžia tik blogus žmones, ar tai nepadaro jo geru? Ech, klausimai. Klausimai į kuriuos atsakymų nėra. O gaila.
Vėjas toliau taršė palaidus mergaitės plaukus, jai sėdint taip ramiai, kaip gali tik akmuo. Tačiau, nors Meghan kūnas buvo sustingęs, mintys lėkė žaibo greičiu. Po mintis vis skraidžiojo vaizdiniai, matyti Quentin mintyse. Ypatingai į galvą sugrįždavo vyras tualete ir jo laidotuvės. Ir tai reikėjo išgyventi mažam vaikui, likusiam vienam pasaulyje. Quentin. Gal tai ir paaiškina visą jo šaltumą. Juk vis dėlto, tokia trauma vaikui - ne juokai. Gal taip vaikinas gynėsi nuo pasaulio ir jo teikiamų skausmų?
Pasigirdo žingsniai. Pakėlusi galvą Meg akys susidūrė su kaip niekad šaltomis savo globėjo akimis. Tiesą pasakius visas jo veidas atrodė kaip išskaptuotas iš ledo. O tokio jo rudaplaukė jau seniai nematė. Akies krašteliu mergaitė pastebėjo ant žemės numestus savo daiktus, kuriuos paliko klasėje. Ignoruodama juos, švilpiukė atsistojo. Nori žaisti taip? Puiku. Aš irgi moku būti šalta.
Papūtė stiprus vėjo gūsis ir iškėlė jos plaukus aukštyn. Mergaitė išsitiesė ir pažvelgė vaikinui į akis.
- Pirmyn, - abejingu balsu tarė. Tokiu nutolusiu nuo šio pasaulio, tarsi jis net nebūtų jos. - Pradėk rėkti ar skaityti moralus. Aiškink, kad labai manimi nusivylei. Kad nesitikėjai tokio elgesio iš manęs. Kad pasielgiau neatsakingai ar dar kažkaip. - toliau abejingai kalbėjo. - Liepk pažadėti daugiau taip nesielgti. Liepk atsiprašyti ar dar kažką. Nori, išduosiu paslaptį? - mergaitės akys pavojingai sublizgo. - Man nerūpi. Tiesiog. Man nuoširdžiai nerūpi. Niekas. Ne-be-rū-pi. Viskas. Pabaiga.

[Quentin Yann Beaux]

  Tokioje situacijoje buvo galima tikėtis bet ko blogo iš vaikino pusės, bet kokio blogo atsako. Klykimo, pykčio, nusivylimo, atsižadėjimo, nervų ir pykčio išliejimo, priepuolio, užsidarymo ar kitų blogų jausmų. Buvo galima tikėtis bet ko blogo, tačiau nepaisant viso to, išgirdęs mergaitės žodžius, vaikinas tik giliai atsiduso, sušvelnino žvilgsnį ir žengęs žingsnį, rankomis tvirtai apglėbė gležną būtybę. Šaltas lūpas trumpam priglaudęs prie ledinės Meghan kaktos, priglaudė savo smakrą prie jos pakaušio, tik dar stipriau suspaudė glėbyje.
  - Ahh, mažyle, kad tik tu suprastum... - liūdnu, Natali dar niekad negirdėtu balso tonu, prakalbo ir atsiduso. Nenorėjo matyt mergaitės tokios. Nenorėjo, kad ji taptų tokia kaip jis – šalta ir bijanti rodyti savo emocijas. Bijanti būti nesuprasta, o galiausiai, vieniša. Nenorėjo, kad jai tektų patirti tai, ką teko patirti jam. Jaustis išduota ir niekam nesvarbi, nereikalinga. Nenorėjo, kad gyvenimas jai taptu beverčiu žaidimu, kurį norėtųsi kuo greičiau užbaigti. Deja, tačiau gyvenimas kažkada tokiu žaidimu buvo tapęs ir Quentin'ui...
  - Achhh, Meghan... Aš tiesiog nenorėjau, kad tu žinotum ką man teko patirti. Nenoriu, kad kada nors tai tektų patirti ir tau. Noriu tave apsaugoti nuo to. Tik pažadėk, kad daugiau niekad taip nedarysi. Prašau, - ramiu, gal kiek liūdnu balso tonu, prakalbo, - tu man kaip mažoji sesuo... Noriu, kad būtum laiminga.
  Dar minutėlę palaikęs merginą tvirtai suspaustą glėbyje, lėtai atsitraukė ir pakėlęs jos megztinį, ištiesė jai.
  - Nagi, maže. Apsirengsi pati ar suvaikėjai ir teks padėti? - nežymiai, gan liūdnoka šypsena šyptelėdamas, bet vis vien sugebėdamas pajuokauti, paklausė.

[Meghan Natali Pritz]

Meghan buvo pasiruošusi viskam. Rėkimui, nervams, šaltam nusivylimui, kaltinimams, aiškinimui, kaip negerai pasielgė, gal net grasinimui grąžinti ją į vaikų namus... Tačiau tik ne tam, ką  dabar padarė vaikinas. Vietoj to, kad aprėktų, Quentin ją apkabino. Ir ne šiaip sau - suspaudė taip, kad negalėtų pabėgti, nors rudaplaukė ir norėjo. Pabėgti norėjo ne todėl, kad nemėgo vaikino. Iš tiesų mergaitė jį mylėjo. Tačiau todėl, kad nenorėjo dabar būti su žmonėmis. Nenorėjo, kad Que matytų ją tokią. Norėjo atsiriboti nuo pasaulio. Bent trumpam.
Vaikino balsas buvo liūdnas. Toks liūdnas, kokio Meghan niekada dar nebuvo girdėjusi. Bet ji vis tiek nieko neatsakė į pirmuosius Quentin žodžius. Tačiau į kitus...
- Pavėlavai, Quentin. - šaltai tarė ji, išsivaduodama iš glėbio. - Man teko patirti dar daugiau, negu tau. Nebent vėl kažką slepi.
Mergaitė pajuto vėl besiartinančias ašaras ir skubiai nusisuko, kad jų nesimatytų. Pajutusi, kad jau vėl gali kalbėti, pažvelgė vaikinui į akis.
- Pavėlavai. Jei norėjai, kad man nebūtų nieko tokio atsitikę, turėjai sutrukdyti man gimti.
Iš tiesų tai buvo tiesa, nes nelaimės švilpiukę lydėjo nuo pat gimimo.
- Man nešalta, - atsakė Meg, tačiau vis tiek paėmė megztinį į ranką.
Tuomet pasisuko į miško pusę, pažvelgė į besileidžiančią saulę ir nejučiomis atsiduso. Viskas gyvenime buvo taip painu.

[Quentin Yann Beaux]

  Žinoma, vaikinas pyko, labai pyko. Šis buvo kiek nusivylęs tokiu Meghan poelgiu ir tikėjosi iš jos daugiau, tikėjosi, kad ji bus labiau supratinga ir nelįs į jo privatų gyvenimą, į jo praeitį, skaudžiausią gyvenimo tarpsnį. Taip, tokio mergaitės poelgio šis pakeisti jau nebegalėjo, tad stengėsi ir nerodyti to nusivylimo, pykčio ir norinčios į paviršių iškilti agresijos. Norėjo tiesiog jai padėti. Padėti suvokti ir pasijusti gerai. Tačiau nežinia, ar tai buvo jo jėgoms.
  Šalti žodžiai, išėję iš dar jaunos, daug gyvenimo nemačiusios būtybės lūpų kirto ganėtinai skaudžiai. Nors tai nebuvo susiję su juo ar su Heidi, vaikinui rūpėjo ir skaudėjo, bet jis to neparodė. Jis paslapčia jautė artimus jausmus tamsiaplaukei, tačiau jų neatskleidė, laikė užskleistus viduje ir retai parodydavo. Nors tai ir nekeitė fakto, kad jam rūpėjo.
  - Meghan, - per daug ramiai vardas paliko jaunuolio lūpas vos tik šiai ištrūkus ir jo stiprių gniaužtų. Akimirką buvo tylu.
  - Nedrįsk taip kalbėti. Tavo žiniai, jeigu ne vienas žmogus, manęs taip pat čia nebūtų. Turi vertinti savo gyvybę, nes visi tik ir žvalgosi kada ją atimti, - kiek grubesniu balso tonu tarė, tačiau tai suvokęs tik atsikvepė ir stengėsi toliau nerodyti jausmų.
  O jeigu juos parodyčiau, galbūt Meghan reaguotų kitaip?
  - Ahhh, - sunkiai atsiduso pats nežinodamas kaip elgtis. Visgi, tokie jausmai ir situacijos buvo jam vis dar nauji, - Bet aš galiu padėti tai sutvarkyti. Ar leisi man padėti?
  Viltis, šiokia tokia emocija, atsispindėjo Quentin balse. Viltis – durnių motina, bet tik ji miršta paskutinė.

[Meghan Natali Pritz]

Mergaitės viduje maišėsi gėda, įtūžis, liūdesys, kaltė ir dar nežinia kokie jausmai, kuriems, greičiausiai, pavadinimai net nebuvo sugalvoti. Ji sukando dantis, kad neprasiveržtų žodžiai, kurie galėjo amžiams viską sugadinti. Rudaplaukė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nudelbė akis į žemę, klausydamasi, ką nerišliai kalba vaikinas. Jo žodžiai į paviršių iškėlė prisiminimus, nuo kurių Meghan jau visą amžinybę bandė pabėgti. O gal tai ir buvo klaida? Bėgti nuo praeities? Gal reikėjo ją pripažinti, palikti už nugaros ir keliauti į ateitį? Tačiau, net jei ir taip, pasakyti buvo lengviau nei padaryti.
- Quentin... - pradėjo. - Aš... - sunkai nurijo seiles ir atsiduso. - Gerai, gal laikas susiimti. Nagi, Meghan, tiesiog padaryk tai. - dar kartą įkvėpė. - Suprasiu, jei po šitos istorijos nebenorėsi su manimi turėti nieko bendro, tačiau... gal atėjo laikas palinkti praeitį už nugaros. O kadangi sakei, kad nori man padėti, tai išklausyk. Aš tau papasakosiu savo istoriją, gal tada suprasi. - mergaitė nedrįso pakelti akių į savo globėją. - Niekada nepažinojau savo motinos, ji mirė vos man gimus. Tėvą vos vos pamenu, jis dingo, kai man buvo ketveri. Mane užaugino sesuo. Tačiau man iškeliavus į Hogvartsą, ji dingo. Negaliu jos kaltinti, ne po to, ką padariau. Pirmą vasarą pasilikau pas tetą, tada mane priglaudė Veronica, o paskui - tu. Tačiau... vienas dalykas man visą gyvenimą neduoda ramybės. Jį žino, įskaitant mane, tik keturi žmonės. Dabar bus penki. - Meg dar kartą įkvėpė, ruošdamasi nelengvai išpažinčiai. - Prieš pat man išvažiuojant į mokyklą, aš turėjau draugę. Eveliną. Ji turėjo brolį, kuris dažnai būdavo girtas, ją mušdavo, o gal net ir prievartaudavo. Tą dieną jis būtent tai ir ruošėsi padaryti. Aš bandžiau jam sutrukdyti, jis man smogė ir tada... aš jį pastūmiau. Jis trenkė galvą į stalo kampą, pargriuvo ir... mirė. - glaustai papasakojo visą istoriją. - Aš nužudžiau žmogų. Luiza viską sutvarkė, padarė, kad tai atrodytų lyg nelaimingas atsitikimas. Paskui aš išvažiavau į Hogvartsą, o ji.. pabėgo. Nekaltinu jos. Kas norėtų gyventi po vienu stogu su žudike. - mergaitė nutilo. Po ilgos pauzės ji prabilo vėl. Tik šį kartą šaltu it ledas balsu. - Tai dabar tikriausiai supranti. Padėti man bus sunku. Nors, greičiau neįmanoma. Jokie burtai neprikelia numirusių. - tarė atkakliai spoksodama į žemę.

[Erka Forrm]

  Erka atsivedė Melody į pievą norėdama paskraidyti. Pieva jai atrodė tinkamiausia vieta skraidyti šluotmis. Erka nešėsi dvi padangių valdoves bei kelis turimus apsauginius daiktus. Šalia ėjo jos katė Pola.
- Štai. Pirštinės, šalmas, akiniai ir kojų apsaugos. Tiek turiu. Matai pati jau seniai be nieko skraidau, - tarė trečiakursė ir pasiguldė vieną iš šluotų. Tada atsistojo iš kairės.
- Atsistok prie šluotos iš kairės, ištiesk dešinę ranką ir sakyk op. Parodysiu, - dar tarė bei ištiesė ranką virš šluotos.
- Op! - tarė trečiakursė ir jos rankoje atsidūrė šluota. Klastuolė atsisukusi į Melody nusišypsojo. Tada šluotą apsižergė ir suėmė abiem rankom.
- Apsižerk šluotą, stipriai laikyk abiem rankom ir tiesiog stipriai atsispirk nuo žemės, - tarė bei tai padarė. Erka pakilo ir kelis kart apsikrido visą pievą. Tai buvo nenusakomai nuostabus jausmas, tad klastūnyno atstovė tikrai neketino sustoti.

[Melody Moondragon]

  Lengvu žingsniu Melody vėl atsidūrė pievoje. Tiesa, šioje gėlių buvo kur kas daugiau ir grifė net nežinojo kur žengti, kad nesumindytų vienos ar kitos gėlės. Juodas apsiaustas buvo užrištas ant liemens ir savo apačia braukė per smilgų viršūnes. Karštis buvo beveik nepakeliamas ir visa laimė jog trečiakursė vilkėjo grifišką palaidinę trumpomis rankovėmis.
- Ačiū, pravers,- padėkojo iš šalimais ėjusios klastuolės gavusi kvidičininko apsaugas.
  Spektaklis prasidėjo. Neseniai sutiktai katės šeimininkei (berods vardu Erka?) pradėjus mokymus, tamsiaplaukė atidžiai akimis stebėjo kiekvieną jos judesį ir aiktelėjo šluotai tarsi šuniukui paklusus pagal komandą. Viskas atrodė itin lengva... Tačiau taip nebuvo. Trylikmetė atsistojo šluotai iš kairės, kaip matė darant klastuolę ir ištiesusi ranką sušuko:
-Op!
  Nieko. Bet grifė nebuvo iš lengvai pasiduodančių, tad bandė vėl.
- Op!- suriko ir šluota šiek tiek sukrutėjo. Tai tarsi magija be lazdelės!- nusistebėjo. Ir iš kur būdama našlaite ji turi dvi tokio lygio šluotas?! Pabandžiusi trečiąsyk grifės rankose šiaip ne taip atsidūrė šluota ir Melody šyptelėjo.
- Dabar beliko sunkioji dalis,- sumurmėjo ir apsižergė šluotą. Tačiau viskas įvyko pernelyg greitai. Kojos tarsi žinodamos ką daryti stipriai atsispyrė nuo žemės ir vos juodaplaukė spėjo įsitverti šluotos, ši šovė į orą.

[Erka Forrm]

  Tai, kad Melody pavyko pakilti į orą buvo nuostabu.
- Juk sakiau, kad nėra sunku, - tarė klastūnyno atstovė. Jai buvo smagu. Ne tik skraidyti, bet ir leisti laiką su Melody. Trečiakursė dar nebuvo sutikusi tokios nuostabios grifės. Nors susipažino ne seniau nei prieš dvidešimt minučių atrodė, kad Erka ją pažinojo visą gyvenimą. Klastuolė dar kelis ratus apsuko po pievą. Tai leido bent trumpam pamiršti gyvenimo sunkumus. Klastūnyno atstovė leido save valdyti orui. Pati tik vairavo, tačiau mintys buvo kažkur kitur. Visiškai ne šiame pasaulyje.
- Smagu? Tik dar vienas patarimas. Čia penkto lygio šluota. Neskraidyk su paprastom kurios naudojamos skraidymo pamokoje. Su jom neįmanoma, - dar tarė klastuolė ir staigiai šovė žemėn. Prie pat jos sustojo, nusiskynė kažkokią gėlę ir nuskraidino Melody.
- Tau, - tarė ir nusišypsojo. Tada panoro ko nors įdomesnio nei paprastas skraidymas.
Tad atsisukusi į Melody tarė:
- Pavysi?
  Tai tarusi Erka visu įmanomu greičiu šovė per pievą.