0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
   - Gerai, nusileisiu. - Jo balsas išliko ramiu, - Tik stipriau tada laikykis.
  Akimirksniu ėmė stabdyti šluotą praslysdamas oru ir tuo pačiu pasisukdamas šimtu aštuoniasdešimt laipsnių aplink savo ašį. Šluota visu greičiu šovė apačion, greičio sukeliamas vėjas plaikstė vaikino šaliką ir ševeliūrą. Ausis košiantį vėjo garsą persmelkė tik pačio Kristoferio mintys. Negalėjau daugiau to slėpti, o aš turbūt pirmą kartą savo per gyvenimą jaučiuosi savimi, esant šalia jos. - Kristoferis sunkiai atsiduso. Ką tik praskriejus debesis, dabar jau jis žvelgė iš aukštumos į Koukvorto miestą. Remarkas skriejo lyg vėjas. Taip greitai, kad nuo plūstančio šalčio akys ėmė ašaroti. Bet šalta jaunuoliui tada tikrai nebuvo, Amaltėjai stipriai apkabinus jį, šie kartu dalinosi savo kūnų šilumą, tad sušalti jis negalėjo.
  Jau šluotai priartėjus prie pakrantės, Remarkui tik paspaudžius "stabdžių pedalą" jis dar kelis metus praskriejo, o tada jau galutinai sustojo. Palaukė kol žiobarė išlips nuo šluotos ir nutrauks jų glėbį kuris buvo visą tą laiką jiems skraidant. Jai tai padarius, tada jau ir Robertas išlipo, o šluotą paliko ant žemės. Prarijus seiles ir pažiūrėjus Nereidės pusėn, riestanosis laukė kokių nors jos žodžių.
   - Gali klausti ko nori. Aš atsakysiu į viską. Jeigu reikia, galėsiu ir parodyti, jeigu tik užsinorėsi. - Išliko ramiu išorėje, nors viduje jis visas panikavo. Nerimavo, mintyse apgalvojo kiekvieną detalę kuri galėtų nutikti. Įdomu, o kaip kiti žiobarai reagavo sužinojus, kad magija egzistuoja?

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
     Amaltėja, kaip ir buvo liepta, dar stipriau rankomis abglėbė vaikino kūną. Sunku pasakyti, kas dėjosi šviesioje merginos galvelėje tuo metu, kai šioji sėdėjo ant, rodos, tik pasakose ar fantastinėse istorijose naudojamos skraidančios šluotos. Vieną akimirką ji mintyse narpliojo įvairiausius fizikinius dėsnius, kitą - galvojo, ar tokiems kaip Kristoferis išvis galima bendrauti su paprastais žmonėmis, ką kalbėti apie rimtesnius santykius, turint omenyje, kad Nereidei vis sunkiau ir sunkiau sekėsi neigti simpatiją Kristoferiui.
     Aštuoniolikmetė nė nepastebėjo, kaip praskrodė į cukraus vatą ar baltus avinėlius panašius debesis, o po jų kojomis atsirado Koukvurtas. Viskas priminė skridimą lėktuvu, tik su permatomomis sienomis ir vėju bei ne itin patogia sėdimaja vieta.
     Pagaliau pasiekus žemę, Amaltėja paleido dvidešimtmetį ir visa drebėdama, tiesa, ne dėl šalčio, nusiropštė nuo šluotos. Šokoladinių akių savininkė nė nežinojo, nuo ko pradėti savo klausimų seriją, o ir žodžiai nenoriai sklido iš jos lūpų:
-Ar? Tu ką? Aš? Pala,- aštuoniolikmetė giliai įkvėpė, o tada iškvėpė,- Kas čia ką tik nutiko? Kodėl ir ar seniai visa tai egzistuoja? Ar yra daugiau tokių... tokių kaip tu?- rudos merginos akys nerado sau vietos. Jos lakstė nuo vaikino iki šluotos, nuo šluotos iki vaikino, tada į po kojomis šiugždantį sniegą ir vėl atgal.- Ar tu jau seniai toks?
     

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
  Kristoferis iš savo palto vidinės kišenės ištraukė burto lazdelę kuri yra sudaryta iš drebulės ir drakono širdies gyslos. Tyliai panosėj sumurmėjus burtažodį ir mostelėjus lazdele, iš lėto nuo sniego gulėjusi šluota pradėjo kilti. Pajudinus lazdelę - pajudėdavo ir šluota. Visai netgi buvo juokinga, Robertas naudoja paprastas pirmakursių mokinių žinias, netgi bet koks vaikas tai mokėtų. Bet tai tikrai stebino Amaltėją. O jai parodžius tokį minį "triuką", Remarkas ir vėl mostelėjo lazdele ir šluota nukrito.
 - Kas čia ką tik nutiko? - Pakartojo jos užduodantį klausimą. - Mes skraidėm. - Paprastai, be jokių nereikalingų žodžių atsakė jaunuolis, o tada išgirdo ir kitus klausimus į kuriuos jis dabar nespėja atsakyti. - Kaip žinau.. Tai taip. Jau visai seniai tai egzistuoja, - atsakė į antrąjį klausimą, - visi mano draugai, šeima ir kolegos yra tokie patys kaip aš. - Pastebėjo, kaip jos akys visur laksto. Jaunuolis norėdamas ją nuraminti su rankomis apglėbė jos visai šaltas rankas. - Mes tokie nuo gimimo esam. - Šyptelėjo. - Ir.. Nepergyvenk. Viskas gerai. Jeigu pas tave yra dar klausimų, su malonumu į juos visus atsakysiu.

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
    Didelės juodo šokolado spalvos akys stebėjo grakščius burtų lazdelės mostus ir ore skraidančią šluotą. Amaltėjai atrodė, kad vaikinas tai daro be jokių pastangų, tarsi viską galėtų daryti net užsimerkęs. Sekundėlei mergina viską pamiršo ir džiaugėsi magiška akimirka, jos raudonskruosčiame veide šmėstelėjo nedidelė šypsenėlė, kuri dingo iškart šluotai nusileidus ant sniego. Metas sugrįžti į realybę...
-Tu nori pasakyti, kad tokių, na, kaip tu yra daug?- šviesiaplaukės širdis vis dar daužėsi it pašėlusi.- Ar yra kokia nors speciali mokykla, kur mokotės viso šito? Ar tu nelankei įprastos mokyklos? Ar visi pasakojimai apie raganų deginimus viduramžiais nebuvo pramanas ir ar jūs dabar nekeršijate degindami... paprastuosius?- visus klausimus aštuoniolikmetė išbėrė greitakalbe,- Ir ar...- Nereidei nespėjus užbaigti sakinio, Kristoferis apglėbė jos sušalusias rankas. Merginos skruostu nuriedėjo ašara.- Ir ar jūs galite bendrauti su tokiomis kaip aš?- didelės rudos akys žvelgė tiesiai į Kristoferį, iš jų tekėjo sūrios ašaros.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
  - Na.. Taip. - Atsakė į pirmą klausimą, nors galėtų jį ir labiau išplėsti. - Taip, yra tokios ir mokyklos, aš tokią lankiau.. Ir mano darbas su tuo susijęs. - Stengėsi atsakyti trumpai ir aiškiai. - Tie deginimai ir žudymai... Tai tik pasakos. - Nenorėjo pradėti pasakoti apie tuos laikus, kai juodieji magai bandė žudyti žiobarus. Laimei, žymus "Haris Poteris" vieną iš jų buvo nugalėjęs.
  Paskutinis klausimas buvo iš pačių sunkiausiųjų. Roberto širdis daužėsi it pamišusi, atrodė, kad tuoj ji iššoks iš vaikėzo krutinės. Tokį klausimą jis tikrai negalėjo nuspėti, o ir matyti Nereidę verkiančia, Remarkui kėlėsi pyktis, bet ir tuo pačiu metu jam pačiam buvo liūdna.
  - Kaip ir galima.. - Atsakė labai netinkančiai, neaiškiai, netiksliai ir jo žodžius galėjo apibūdinti dar daugybę tokių sinonimų. - Nagi.. Viskas gerai. Nėra dėl ko pergyventi. Tiesiog.. Papasakojau kai ką apie save.. - Dar labiau prisiartino prie blondinės, kad galėtu nuvalyti jos ašaras. Bandydamas kaip nors ją paguosti, Remarkas ją apkabino. Jausdamas jos šilumą, jaunuolis apkabino ją dar stipriau, o po kažkiek laiko nutraukus apkabinimą, riestanosis pažiūrėjo žiobarei tiesiai į akis.
  - Aš vis tiek noriu toliau tęsti.. - trumpam nutilo. Dabar vaikino lūpos buvo labai arti šalia josios, jis jautė jos sunkų kvėpavimą, o oda buvo gan įkaitus it pas kokį sergantį žmogų. - Noriu toliau būti su tavim. - Dar kartą pažiūrėjus į žiobarės mielą veiduką, gan švelniai ir lėtai ją pabučiavo.

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
Amaltėjos klausimas, panašu, sutrikdė vaikiną. Na, ar bent taip mergina suprato tą pauzę prieš atsakymą, kurio, beje, taip pat laukė visai ne tokio.
-Kaip ir?- aštuoniolikmetė kilstelėjo antakį, tačiau jai nespėjus nieko daugiau padaryti, Kristoferis priartėjo, palikdamas tarp jų vos kelių centimetrų tarpelį. Nereidė galėjo justi šiltą jo kvėpavimą ant veido odos, šaltus delnus, nubraukiančius sūrias ašaras nuo skruostų. Visą tą laiką šokoladinės spalvos akys buvo nukreiptos tiesiai į tas tamsias akis. Akių kontaktas nutrūko tik dvidešimtmečiui šiltai apglėbus prancūzę. Atrodė, kad tą akimirką viskas aplink sustojo. Amaltėja ne pratrūko, o priešingai - nusiramino it koks kūdikis prigludęs prie motinos krūtinės. Blondinė galėjo šitaip stovėti amžinybę.
-Aš irgi nor...- nė nespėjus merginai baigti sakinio, judviejų lūpos susiliejo į vieną. Rudaakė pirštus paskandino Kristoferio plaukuose, rodos, pamiršusi viską, kas nutiko prieš keletą akimirkų, pamiršusi ir tai, jog nė nežinojo, ar santykiai tarp paprasto žmogaus ir burtininko įmanomi.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
  Visi jausmai susimaišė. Mintyse buvo visiška betvarkė, o ir Kristoferis pats nežinojo ką jisai darė. Tiesiog tuo metu užmiršo viską kas tada buvo. Užmiršo visas problemos, rūpesčius ir netgi pačius elementariausius dalykus. Tada jisai norėjo tik vieno - nepaleisti Amaltėją nuo savo glėbio.
  Bučinys trūko neilgai. Nors tokiu metu laikas būtų it kokius keturis kartus labiau sulėtėjęs. Bet jam reikėjo visa tai nutraukti. Ne. Jis taip negalėjo. Tai ne tokia situacija kaip su kokia Morgana ar Elena. Čia jis negalėjo pasinaudoti momentu, kad tik galėtų visaip pasilinksminti su mergina. Čia jam reikėjo būti įsitikinus, kas bus toliau.
  Kristoferis trumpam sustojo. Jis giliai įkvėpė orą.
 - Gal geriau.. Pratęsiam viską.. Kitur? - Prarijo seiles. - Aš netoli gyvenu nuo čia. - Trumpam pabučiavo Nereidę dar kartą. Bet po to jau atsitraukė. - Eime, - ištiesė pernelyg stipriai drebančią ranką ir truputi susikūprino. Ot kaip būtų gerai, jeigu vaikinas turėtų su savimi raminamųjų, kad jam nereikėtų taip stipriai pergyventi!
 

*

Neprisijungęs Amaltėja Nereidė Barnard

  • ***
  • 68
  • Lytis: Moteris
  • Est-ce que tu as de choléra dans tes joues?
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
     Bučinys, kad ir koks nuostabus, visgi baigėsi. Amaltėja vis dar ašarų pritvinkusiomis rudomis akimis žvelgė į Kristoferį, panašu, ne ką mažiau pasimetusį nei pati prancūzaitė.
-Ahaa...- nutęsė aštuoniolikmetė,- einam,- vos spėjus jai linktelėti, vaikinas dar kartelį pabučiavo Nereidę. Kiek trumpiau, tačiau bučinys dėl to, toli gražu, nebuvo blogesnis.
    Delnais perbraukusi per skruostus ir nusivaliusi ašaras, šokoladinių akių savininkė plačiai nusišypsojo ir paėmė Kriso ranką. Sekundėlę dar pagalvojo, kad iki vaikino namų būtų galima skristi šluota, tačiau greit tokią mintį nuvijo, visko ir taip per daug nutiko per pastarąjį pusvalandį, o ir kažin, ar galima taip laisvai visur skraidyti ar rodyti magiją. Kas bus, jei pamatys paprastieji šios planetos gyventojai?

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #38 Prieš 4 metus »
  Krisas savęs paklausė - ar jis padarė kažką ne taip? Jis stebėjo Amaltėją, analizavo. Ar parodyti magiją buvo klaida? Nes štai, dabar jis mato žiobarę, pas kurią nesustoja tekti ašaros. Vaikinas nežinojo kaip ją paguosti. Bet jis stengėsi. Pabučiavęs ją dar kartą, porelė kartu susikibo rankomis. Jos buvo šaltos, bet kartu jie sukurs šilumą.
 Palikęs šluotą šioje ežero pakrantėje, jie kartu nučiuožė į Kriso namus. Visu pirma, jis norėjo ją sušildyti. Skrendant su šluota šaltas vėjelis galėjo perpūsti kiekvieną kūno dalį. O sekančia, vaikinas dėliojo mintyse kaip jai paaiškinti apie magiją. Pažiūrint dar kartą į rudakę, visos mintys išnykdavo ir pasilikdavo tik tos, kurios sako kokia Nereidė yra graži ir įspūdinga. Jos charakteris parodė, kad ji yra gan stipri tam, kad galėtu priimti visą šią informaciją. Visgi, kokia nereali ji yra. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Kristoferis Robertas Remarkas »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Juzefas, besikeikdamas, ėjo akmenuota pakrante. Jį vedė burtų lazdelė į kerais pažymėtą vietą, kurioje turėtų būti nedidelis siuntinys. Šį plikis turės nugabenti į kažkokį Londono parką ir palikti už reikiamo medžio užkerėtą žiobarų nubaidomaisiais kerais. Vienas senas Juzefo pažįstamas, sužinojęs, kad vyrukas šiuo metu įsidarbinęs laisvo grafiko siuntų ir krovinių gabenimo įmonėje oru pergabena net ir sudėtingus krovinius, pasiūlė plikiui įsivelti į šiokią tokią maklę. Žadėjo nemažai galeonų, tik liepė jokiais būdais net nemėginti žvilgtelėti, kas bus siuntinuko viduje. Sakė, jeigu Juzefas tai padarysiąs, mirsiąs skausminga mirtimi.
Kartais mėlynakis pats savęs nesuprasdavo. Jeigu jis visko taip bijo, kurių galų sutinka painiotis į tokius dalykus? Jis dabar vienas šioje pavojingoje Sirenų pakrantėje, kuri garsėja kraupiais dalykais. Tačiau ar ne susidūrimas su savo baimėmis yra geriausias sprendimas jas įveikti? Galbūt gerai, kad Juzefas trynėsi po neaiškias vietas. Gal po kažkelinto karto jis nebebijos, nes pamatys, kad visus kartus namo grįžo sveikas? Bet... o vat jeigu ims ir negrįš?
Šiuo metu plikio paranojos buvo šiek tiek paūmėjusios. Juzefas jau nežinojo, ar tikrai gerai pasielgė išeidamas iš darbo Magijos Ministerijoje. Atsirado daugiau laisvo laiko, o su tuo laisvu laiku - didesnė galimybė prisigalvoti nebūtų dalykų. Vaiduoklių jis jau seniai nebebijojo, tačiau narvuose krebždant toms žiurkėms ėmė vaizduotis kitaip. Be to, praeitą savaitę plikis buvo apsirgęs. Peršėjo gerklę ir ėmė kosulys, o kaip tik per žiobarų televiziją sakė, kad lauke padidėjęs kažkokių kietųjų dalelių skaičius. Ar tai reiškė, kad į Levinso organizmą pateko daug kietųjų dalelių ir dabar jos ten yra ir nuodija beplaukį? O jeigu jos niekada nepasišalins?
Tokios ir panašios mintys kamavo vyrą. Išėjęs iš darbo Juzefas nieko mažiau apie buvusią žmoną ir sūnų negalvojo. Jeigu atvirai, pradėjo galvoti dar daugiau. Tuo pačiu vėl šiek tiek apsileido. Nors daugiau laiko būna namuose, jie pasidarė labai netvarkingi, o ir žiobariškos picos dėžių už sofos ėmė sparčiai daugėti. Dienos ritmas irgi gerokai susigadino. Juzefas eidavo miegoti paryčiais, o keldavosi vidurdienį. Taip pat plikšius rečiau užsukdavo į vonią. Nesimaudė visą savaitę! Nes niekur nėjo. Nebuvo užsakymų. Bet šiandien iš ryto gerai išsprausė, tad dabar buvo kvepiantis ir švarus.
Mėlynakis surado reikiamą vietą. Paspyręs akmenėlį pamatė nedidelį juodą maišelį ir jau norėjo jį paimti į rankas, tačiau išgirdo kažką sukrebžtant ir atsigręžė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #40 Prieš 9 mėnesius »
 Švelnus pakrantės smėlis kuteno pėdas. Mayra, susikibusi rankomis su Dafydd, lėtai ėjo paplūdimiu.
 Buvo nuostabi popietė. Saulutė švelniai kaitino gelsvą smėlį, vėjelis kartais pakedendavo plaukus, o bangos tyliai ošė fone. Mayra nešėsi mažą pintinėlę, pilną įvairiausių tepalų, eliksyrų bei kitų vaistų, mat moteris neseniai apsilankė vaistinėje.
-Dafydd,-po tylos pertraukos prabilo juodaplaukė.-Tu su manim nesišneki.
 Tai nebuvo priekaištas, nors taip galbūt ir nuskambėjo. Ne, tai buvo faktas. Išties, Mayra pastebėjo Dafydd viduje kaupiamas emocijas, nors ir nesuprato, kokios jos ir iš kur jos atsirado. Pastebėjo ir jo atitrūkimą nuo visų - ne tik jos, bet ir vaikų. Mayra beprotiškai mylėjo Dafydd, tad matant jį tokį jai skaudėjo širdį. Norėjosi padėti, ištraukti mylimąjį iš tų tamsių emocinių gelmių.
 Galiausiai pora sustojo. Tai buvo atokesnė vietelė, šiek tiek akmenuota, dėl ko turistai jos vengdavo. Tačiau suradusi lygesnę vietą ir išmėčiusi ten gyvenusius akmenis, Mayra patiesė dekutį ir atsisėdo, palikdama vietos Dafydd.
-Bijau, kai taip atsitrauki. Tarsi bandytum išnykti savo emocijų jūroje. Prašau, Dafydd, kalbėk su manim,-maldaujančiu tonu paprašė moteris žiūrėdama į jūrą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #41 Prieš 9 mėnesius »
Nežinia, ar tai susiję su tuo, kad vakar (galbūt) netikėtai parnešė gėlių. O gal Mayra pastebėjo jo nuovargį ir norėjo padėti atsipalaiduoti. O gal ir ne. Ta mergaitė yra tiesiog nuostabi ir jeigu nori praleisti laiko kartu, Dafydd tam tikrai neprieštaraus. Nežinojo, kur jie keliauja, bet ištrūkti iš Sautendo ir padaryti tai kartu su mylimąja visada smagu.
Taigi dabar jis laikė žmonos ranką ir tiesiog džiaugėsi tuo, kad yra kartu. Nieko nesakė, nes to ir nereikėjo. Bet galiausiai pasigirdę Mayros žodžiai pritrenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus.
- Ką? - tesugebėjo atsiliepti Dafydd, tačiau viduje iš karto pradėjo suktis mintys. Jis niekada nebuvo plepys, tačiau vakare atsigulęs į lovą būtinai primindavo Mayrai, kaip ją myli. Apkabindavo ir panaudodavo tos dienos žodžių limitą. Galbūt iš tiesų nuovargis darė savo, jis pradėjo tai daryti rečiau, ir mylimajai to trūksta? - Aš...
Mayrai kiek netikėtai sustojus bandė sudėlioti mintis. Nežinojo, ką pasakyti, nes nebuvo tikras, kodėl išgirdo priekaištą. Bet jį girdėti bet kuriuo atveju buvo nesmagu. Atsisėdęs šalia žmonos apkabino ir pasidėjo galvą jai ant peties. Ir pagaliau sulaukė šiokio tokio paaiškinimo.
- Atsiprašau... - vos girdimai sumurmėjo. Ir pats save kaltinęs dėl to, kad per daug laiko ir savęs atiduoda darbui, netiesiogiai išgirdęs tą patį ir iš Mayros pasijuto blogai. Šeima svarbiau už bet kokį darbą. Jeigu tik turėtų galimybę, nedirbtų iš viso. Kaip jis galėjo taip apsileisti ir visą energiją palikti banke?
- Aš bijau, - po kiek laiko pridūrė Dafydd. Stipresnis vėjo gūsis privertė prisiminti sužeistą petį, bet to velsietis nepaisė. Galvojo, kaip reikia paaiškinti visą situaciją. Tačiau viena buvo aišku - reikia pagaliau kažko imtis. Jeigu taip ir toliau, jis Mayrai ir mažyliams bus tiesiog nebereikalingas. Tik kaip išspręsti šią situaciją?..

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #42 Prieš 9 mėnesius »
 Sėdėti taip kartu buvo malonu, nors kažkas vis tiek spaudė Mayrai širdį. Jai buvo neramu dėl Dafydd, dėl dvynių ir, žinoma, kaip ir bet kuri kita gera mama, ji nerimavo dėl visų savo vaikų. Viską tiesiog gaubė nerimas.
 Apglėbusi Dafydd, stipriau jį spustelėjo. Raudonplaukis bijo? Žinoma, tai buvo labai tikėtina.
-Prašau, kalbėk su manimi. Juk prisiekėm, kad vienas kitą palaikysim ir būsim kartu iki kol Pragaro liepsnos mus išskirs,-juodaplaukė švelniai perbraukė per mylimojo veidą.-Ir neatsiprašinėk. Neturi dėl ko. Visiems mums visko būna ir ne viską norime pasipasakoti bijodami, kad kitiems būsime tik našta. Bet to nereikia bijoti. Kiti yra tam, kad mus palaikytų. Ypač artimiausi žmonės. Žinau, kad nesu itin gera žmona, nežinau, kaip tau padėti ir kaip palengvinti tavo naštą, bet žinok, kad aš tave labai labai myliu. Ir to niekas nepakeis.
 Nežinia kodėl, Mayra pati išliejo savo širdį net neduodama Dafydd šanso pradėti pasakoti. Tą supratusi, šiek tiek atsitraukė ir nulenkė galvą.
-Atsiprašau, išsprūdo. Pasakok, kas tave slegia. Manim nesirūpink dabar.
 Bangos pritardamos fone tyliai ošė, o vėjelis vis užpūsdavo sruogas moteriai ant akių ir tada šiai tekdavo jas atsargiai ranka nusibraukti.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #43 Prieš 9 mėnesius »
Ar yra pasaulyje kas nors geriau nei sėdėti su mylimiausiu žmogumi pasaulyje ir tiesiog būti kartu? Turbūt geriau būtų nebent nejausti prakeikto nuovargio, kuris pamažu pradėjo išties trukdyti. Bet kol kas norėjosi tiesiog pabūti kartu ir apie nieką negalvoti. Mayros balsas veikė raminamai, tad Dafydd beveik nė negirdėjo, ką ji kalba. Vis dėlto smegenys užfiksavo viena: šita nuostabi mergaitė pasakė nesanti gera žmona.
- Mayra, tu esi geriausia, kas nutiko mano gyvenime. Vien tuo, kad skyrei man laiko čia, labai daug padėjai, - mylimajai atsitraukus pratarė Dafydd. Ilgokai žiūrėjo į ją. Juto norintis kalbėti, bet bijojo, kad neigiamos emocijos ištrykš blogiausiu laiku. - Tai aš esu blogas vyras ir tėvas. Mane nualino darbas ir misijos. Nesugebu nieko pakeisti. Ir labai bijau be reikalo supykti ant tavęs ir vaikų. Neturiu kur padėti emocijas, dėl to jas laikau savyje. - Dafydd vėl apglėbė Mayrą rankomis ir prisiglaudė. - Myliu jus visus beprotiškai, negaliu be jūsų gyventi. Bet kažką darau ne taip. Taip neturi būti. Kas man negerai? Kodėl aš toks... Silpnas? Aš turiu gyventi dėl jūsų, o ne dėl darbo. Turiu visada palaikyti tave ir mažylius, bet esu toks pavargęs, kad niekam nebeturiu jėgų.
Dafydd galiausiai nutilo. Nustebo, kad visai neskambėjo piktai ar bent jau pačiam taip atrodė. Balsas buvo labiau liūdnas. Kad ir kaip savęs nekentė už savo silpnumą, šito sakyti žmonai nesinorėjo. Turbūt tas nenoras tik patvirtino silpnumą, bet teko pasiduoti.
- Aš per daug savęs atiduotu Gringotsui, - po kiek laiko pridūrė Dafydd. Šį kartą tonas tikrai galėjo būti pasirodyti piktas. Svarbiausia buvo, kad Mayra nepagalvotų jį pykstant ant jos. Dėl to stipriau suspaudė mylimąją glėbyje ir švelniai pakštelėjo į skruostą. - Myliu tave, - tiesiai į ausį sušnibždėjo.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Pakrantė
« Atsakymas #44 Prieš 9 mėnesius »
 Dafydd žodžiai buvo malonūs. Nepaisant visko, jis vis tiek ją matė kaip gerą žmoną ir motiną. Tačiau jo savikritika ir kaltinimai Mayrai nepatiko. Jie nebuvo tiesa. Dafydd tikrai stengėsi ir tai matėsi. Jis praleisdavo daug laiko kartu su vaikais, rūpinosi ja ir rodė savo meilę jiems visiems. Dafydd buvo geras tėvas ir vyras. Tai ji su savo prakeiktu krauju viską gadino. Jei tik ne ji būtų vaikų motina, jei tik ne jos tėvas būtų ją taip sugadinęs... Vaikystės prisiminimai privertė moterį nusipurtyti.
 Liūdni žodžiai dėl nuovargio smigo tarsi krištolo šukė į juodaplaukės širdį. Taip, tas buvo tiesa ir tą ji pastebėjo. Kad ir kaip Dafydd stengėsi tai paslėpti. Gal tikrai darbas Gringotse nebuvo gerai? Gal tikrai buvo galima jį kaltinti dėl visos šios situacijos?
-Manau, tau reikia pasiimti atostogų,-galiausiai pratarė Mayra.-Turėtum laiko pailsėti ir galėtum su vaikais daugiau pabūti. Beje, ar darbe nesusižeidei? Visgi pavojingos tos tavo kelionės...
 Dėl Dafydd fizinių  sužeidimų ji rūpinosi labiausiai. Buvo gerai tas, kad jeigu dabar nors menkiausias įbrėžimas buvo ant jos mylimojo kūno, ji galėjo jį išgydyti savo parsineštais tepalais. Lyg ką nors prisiminusi, iš pintinėlės išsitraukė buteliuką su gelsvu skysčiu.
-Išgerk. Padės atstatyti energiją. Kaip manai, kaip aš išgyvenu su keturiomis valandomis miego,-nusišypsojo Mayra.