[Alehandro Murrell]

Niekur nedingstantys, o kaip tik daugėjantys darbai stovėjo ant auroro darbo stalo. Jie turėjo būti padaryti ir pristatyti iki dienos galo. Mayranas puikiai suprato, kad jeigu norės spėti juos padaryti, jau dabar turi grįžti prie darbo, bet rodosi, kad Dafydd nenorėjo taip lengvai paleisti vaikinuko. Tai tikrai šio nedžiugino.
- Entuziazmas pasislėpęs aktyvesnėje darbo dalyje, kuri užima mažąją dalį mano darbo. Iškvietimai nėra tokie dažni, o tai ir yra įdomiausia darbo dalis. - Kiek atmestinai paaiškino tamsiaplaukis, kai Dafydd ir vėl ieškojo prie ko galėtų prisikabinti. Mayranas dabar puikiai suprato, kad greitai neišeis iš šio kabineto. Šis jo noras vadui visai nerūpėjo. Visgi, auroro darbai ir buvo auroro darbais, o ne Carwyn darbais.
- Atleiskite, pone, aš jūsų klausau. - Tarė atsidusdamas Wallfloweris ir prarasdamas visas viltis ir mintis apie tai, kad šiandieną neteks dirbti viršvalandžių. Dirbsiu ilgiau negu reikia, o aišku, kai grįšiu namo GARANTUOTAI rasiu tuos tris idiotus, kurie vers mano mažą butą į jovalyną. Liūdnai pagalvojo apie savo netolimą ateitį vaikinas ir atsiduso. Rodėsi, kad Dafyddą tik džiugino tai, kad Mayranui būna blogiau. Burtininkas nesuprato ir niekad nesupras iš kur atsirado tas visas pyktis iš boso. Tam nebuvo normalios paaiškinamos priežasties. Jam atrodė, kad Dafydd tiesiog sugebėjo išsigalvoti nebuvusių įvykių ir dėl to nemėgo savo darbuotojo, kadangi kitoks paaiškinimas niekaip nešovė antrojo lygio magijos ministerijos darbuotojui į galvą.
- Mane? - Burtininkas tarsi atsigavęs ir transo būsenos paklausė. Didelis sutrikimas atsispindėjo jo veide. Neseniai bandė atrasti kuo daugiau mano kaltės, rodė savo nepasitenkinimą, tarsi šaipėsi, o dabar sako, kad galvoja apie mane tokioje svarbioje ir atsakingoje pozicijoje.
- Aš nežinau ar galėsiu... - Pasimetusiu balsu prisipažino strazdanius. Ranka nervingai perbraukęs per savo netvarkingai krentančias garbanas, vaikinas susimąstė apie galimą to priežastį. Ar gali būti, kad Dafydd negalēs dirbti, nes taps tėčiu? Pala, tėčiu?! Aš gi tapsiu dėde! Aš turiu tam pasiruošti! Pagaliau šovė suvokimas ir Mayranui, bet dabar jo galvoje kūrėsi scenarijai apie savo sūnėnus. Šis suprato, kad turės valgyti dar mažiau ir taupyti pinigus, nes mintis apie sunėnų lepinimą, džiugino jį.
- Nors manau, kad sutikčiau, jeigu jūs nieko prieš. - Pridūrė buvęs klastuolis, suprasdamas, kad trumpam perimdamas kelias boso pareigas, taip padės savo sesei.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd abejingai klausėsi pavaldinio žodžių. Jam per mažai veiksmo, matote. Tarsi jis, Dafydd, galėtų tai pakeisti. Tiesą sakant, net jeigu ir galėtų, tikriausiai nekeistų - jau vien tam, kad Mayranas daugiau padirbėtų ties tuo, kas jam ryškiai nėra įdomu.
- Yra kaip yra, džiaukis, kad ramiai gyvename, nes kiekvieną dieną lakstyti tu tikrai nenori, - griežtokai ištarė raudonplaukis atidžiai nužvelgdamas Mayros bendrapavardį.
Šnekėdamas, atrodo, labai svarbiomis temomis, Dafydd tikėjosi visiško darbuotojo dėmesio. Deja, atrodė, kad jis skraido padebesiais. Galbūt galvoja apie tai, ką šiandien veiks namuose, ar ką rytoj valgys pietums. Toks abejingumas visiškai nepatiko, tačiau nebuvo iš ko rinktis: pasiūlymas jau pateiktas, be to, Mayranas nėra labai bloga kandidatūra toms pareigoms, apie kurias vadovas užsiminė. Na, bloga, žinoma, tačiau gyventi galima. Galbūt.
Galų gale Wallfloweris teikėsi prabilti. Ak, jis man dabar kuklinsis... sunkiai atsiduso Dafydd. Atidžiai žiūrėjo į vaikiną ir pradėjo klausinėti savęs, ar toks ryžto stokojantis padaras gali būti tinkamas tokioms pareigoms. Pradėjo kiek nekantriai barbenti į stalą pirštais, nes susidarė įspūdis, kad Mayranas dar nori kažką sakyti tik dėl kažin kokios priežasties nesiryžta. Nuo kada jis toks bailys? nustebęs susidomėjo raudonplaukis, kai darbuotojas pagaliau teikėsi pasakyti dar kažką. Laimei, šis sakinys buvo gerokai konkretesnis.
- Na, jeigu jau siūlau, tai, matyt, esu nieko prieš, - visai prarasdamas kantrybę tarstelėjo Dafydd. Buvo gerai apgalvojęs, kokių mokymų reikės, tačiau dabar labai tingėjo tuo užsiimti. Panašu, kad teks su darbuotuoju praleisti dar šiek tiek laiko. Bet jau tikrai ne šiandien.
Vis dėlto keletą dalykų išsiaiškinti dar reikėjo. Atsilošęs kėdėje ir spoksodamas į kabineto lubas Dafydd paklausė:
- Ar turi bent menkiausią supratimą, kokios pareigos prisidės prie dabar atliekamų darbų?

[Alehandro Murrell]

Yra kaip yra, džiaukis, kad ramiai gyvename, nes kiekvieną dieną lakstyti tu tikrai nenori. Mintyse kvailai pakartojo iš boso išgirstą frazę Mayranas, nuo ko pats šyptelėjo, kiek pasigerindamas pats sau nuotaiką.
- Žinoma, kad yra geriau, kad nėra tiek daug problemų, bet man, būnant auroru, tai ir yra įdomesnė darbo dalis. To pakeisti negaliu. - Apsimestinai rimtai tarė Mayranas ir pagaliau rimčiau susikaupė ties pokalbiu, o ne ties savo mintimis, apmąstymais, kabineto apžiūrėjimu ar kitais menkniekiais. Prieš tai burtininkas dėl to tikrai negalėjo nieko padaryti, nes pokalbis tikrai nebuvo vienas iš įdomiausių, į kurį būtų buvę įdomu sutelkti visą dėmesį ir susikaupti ties juo. Deja, vos tik vaikinukas nusprendė rimtai susikaupti ties tuo pokalbiu, Dafydd užtilo, dabar jau pats paskęsdamas savo mintyse. Likimas iš manęs šaiposi. Vėliau vadas galės skųstis, kad nesugebu susikaupti ties pokalbiu, o vos tik man susikaupus, pats paskęsta savo apmąstymuose.
- Tada puiku. - Vėl staiga surimtėjęs tarė magijos ministerijos antrojo lygio darbuotojas. Menka viltis, kad "labai svarbus" pokalbis neužilgo baigsis ir Wallfloweris tuoj pat galės išeiti iš kabineto, grįžti prie didelios darbų krūvos, kurios be jo niekas nepadarys.
- Na, visko tikrai nežinau, bet manau, kad man reikės dirbti su aurorų ataskaitomis. Taip pat pildyti svarbesnius negu mes pildome dokumentus bei tvarkyti iškilusias problemas antrajame magijos ministerijos skyriuje. - Tikėdamasis, kad per daug nenusišnekėjo, tarė strazdanius, tikėdamasis, kad negaus dar daugiau priekaištų, negu gavo prieš tai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tarsi man bent kiek rūpi, kas tau daugiau ar mažiau patinka atsiduso Dafydd. Tiesą sakant jis puikiai suprato Mayraną, nes ir pats jautėsi lygiai taip pat. Bent jau tada, kai nereikėjo nuolat galvoti apie jau visai netrukus jo vaikus pagimdysiančią mylimąją. Dabar sėdėti už stalo nebuvo taip ir blogai.
- Gerai, turėsiu omenyje, kad reikia tave dažniau siųsti į misijas, - abejingai tarstelėjo Dafydd. Nebuvo tikras, ar taip ir padarys, bet pasakyti darbuotojo ausiai malonius žodžius nebuvo sunku.
Buvo nemaloniai akivaizdu, kad Mayranas tik spėlioja, ką vadovas veikia darbo metu. Deja, tas spėjimas buvo pakankamai arti tiesos, kad būtų galima jį priimti kaip teisingą atsakymą. Raudonplaukis pažvelgė į darbuotoją. Bandė bent kiek suprasti, kaip Wallfloweris jaučiasi, ar jaudinasi. Deja, nieko išskaityti iš garbaniaus veido nepavyko.
- Sakykime, esi teisus. Plius minus. Daugiau pakalbėsime vėliau. - O dabar nešdinkis, pavargau jau nuo tavo buvimo čia. - Kitą savaitę pasidarysime mokymus, parodysiu svarbiausius dalykus. Jeigu mane nuvilsi, Wallfloweri... - Man bus nesvarbu, kad esi Mayros brolis. - Tam kartui tiek, lauksiu ataskaitos, o dėl mokymų laiko pranešiu per porą dienų.
Dafydd nutilo ir vėl atsilošė kėdėje. Mąstė apie Mayrą ir du berniukus, kurie jau greit ateis į šį pasaulį. Galvoje kažkas tarsi trakštelėjo. Kadangi atidaromų durų garso neišgirdo, spėjo, kad Wallfloweris tebėra kabinete. Tebespoksodamas į lubas velsietis tarsi kiek nedrąsiai pridūrė:
- Klausyk... Eee... Mayranai, - ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai Dafydd kreipėsi į juodaplaukį vardu. - Jeigu norėsi... Na... Ar norėtum kada aplankyti sūnėnus? Mayra būtų labai dėl to laiminga.
Vaikinas negirdimai atsiduso. Atkakliai tvirtino sau, kad mergina buvo vienintelė priežastis, kodėl jis ištarė paskutinius žodžius. Vis dėlto galvoje kirbėjo mintis, kad gal Mayranas nėra toks idiotas, kokiu jį Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas visą laiką laikė.

[Alehandro Murrell]

Vadui užsiminus, kad vis dėlto turės omenyje dėl Mayrano dažnesnio siuntimo į misijas, vaikino veide pasimatė aiškiai matoma nuostaba ir menkas laimės žiburėlis. Tai turbūt buvo koks pirmas ar antras kartas per visą auroro darbo laiką čia, kai Dafydd su juo elgiasi gražiai, maloniai. Nors tiesą pasakius, visvien jo balse buvo galima išgirsti šiokį tokio nepasitenkinimą. Nežinia kam tas nepasitenkinimas buvo skirtas, ar Mayranui, ar tam ką pats bosas pasakė, ar... Net nežinia kam.
- Ačiū, vade. - Jausdamas pareigą padėkoti dėl tokio į gerąją pusę persimainiusio elgesio bei dėl to, kad vadas užsiminė atsižvelgsiantis į jo norus, tarė tamsiaplaukis. Tiesą pasakius, Wallfloweris pasijuto bent kiek geriau dėl tokio menko, bet kažkiek gražaus vado poelgio. Kitiems darbuotojams tai būtų buvęs niekis, nes jų vadai visad su jais maloniai elgdavosi, bet Mayran, tai buvo menkas laimės žiburėlis. Gi ne visada pamatysi Dafydd, kuris kažką malonaus jam pasakytų.
- Supratau. Pasistengsiu jūsų nenuvilti. Galite pasitikėti manimi. - Ne dėl savęs, ne dėl boso, o labiau dėl sesers ir savo būsimų sūnėnų, tarė strazdanius, tikėdamasis, kad taip sugebės jiems bent truputį padėti. Burtininkas dar minutėlę pasėdėjo ant kėdės, o tada susiprato, kad gali eiti. Vos tik šis spėjo atsistoti nuo kėdės, oranžinių plaukų savininko ištarti žodžiai, tarsi privertė dar didesnei nuostabai atsirasti veide. Vaikinas pasuko galvą į bosą, o jo veide susiformavo menkutė dėkinga šypsena. Ar jis peršalo, ar jam kažkas ne taip? Nuo kada jis toks mandagus?
- Žinoma norėčiau. Net labai. Ačiū, kad pasiūlei ir neverti manęs atitolti nuo jų. - Jausdamasis dėkingas tarė auroras. Šypsena jo veide dar kiek praplatėjo ir Mayranas linktelėjo galva, taip tarsi dar kartelį padėkodamas. Daugiau nebenorėdamas trukdyti, jausdamasi laimingu, paliko vado kabinetą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd vos ne bėgte lėkė į kabinetą. Tai buvo viena iš tų retų dienų, kai Mayra pasirodė Magijos ministerijoje, tad vaikinas beveik visą laiką praleido jos kabinete. Vos nepamiršo šiandieninio darbo pokalbio, tad dabar teko skubėti.
Atidaręs duris lengviau atsikvėpė: viduje nieko nebuvo, tad jis spėjo laiku. Atsisėdo į kėdę ir apsižvalgė. Prisiminęs, kad neturi veidrodžio, keiktelėjo. Spėjo, kad yra susišiaušęs ir išraudęs - bent jau taip paprastai atrodydavo grįžęs iš šeštojo lygio. Vis dėlto nutarė apie tai negalvoti: kodėl jis turėtų slėpti, kad yra laimingas? Jeigu kandidatė kažką ne taip pagalvos, tai jau tik jos problemos.
Kadangi ji vis nesirodė (sugaištos minutės, kurias jis galėjo praleisti su Mayra!), Dafydd tingiai atsivertė gyvenimo aprašymą. Be didelio susidomėjimo dar kartą perskaitė. Nieko netikėto: Hogvartsas, neeilinių pasiekimų nėra ir, tarsi to būtų maža, kažkoks vaikas. Žinoma, toji Marqeen buvo nedaug jaunesnė už jį patį, tačiau Dafydd dabar buvo šeimos vyras, taigi "puikiai" tiko rimtam darbui. O kas šita tokia? Tikriausiai eilinė tik mokyklą baigusi mergaičiukė, nežinanti, ko nori iš gyvenimo.
Vis dėlto raudonplaukis suprato, kad nejaučia tokios išankstinės neapykantos, kokią juto Mayranui. Žinoma, pastarojo atvejis buvo kiek kitoks, mat tuo metu, kai jis pradėjo dirbti, vardas Mayran Wallflower nebuvo pats maloniausias širdžiai. Dabar, žinoma, viskas buvo kitaip, tik tai buvo ne paties darbuotojo nuopelnas. Negalvok apie jį, gal bus protinga mergina, ką tu žinai bandė įtikinti save Dafydd, tačiau pats tuo netikėjo, nors ir nežinojo, kodėl.
Pirštai nekantriai bėgiojo po stalą. Buvo be galo apmaudu, kad tenka bėgioti čia, kai galėtų jausti Mayros odą. Susikaupk! Deja, tai buvo pernelyg sunku, mat mintimis Dafydd vis dar (ir vėl?) buvo keturiais aukštais žemiau.

[Gerda Marqeen]

Gerda lėkė Magijos ministerijos koridoriais. Šlapi kaštoniniai plaukai, taip „patobulinti“ vėsaus rugsėjo lietaus, taškė vandenį ant visų, kas tik pasitaikė buvusios varniukės kelyje. Atsitrenkusi į kažkokį ministerijos darbuotoją, greitai sumurmėjo „atsiprašau“. Žalsvai pilkų akių savininkė lėtino žingsnį, kad kažkas panašaus į incidentą su tuo nepažįstamuoju nepasikartotų. Neaukšti juodų batų kulniukai kaukšėjo antrojo lygio koridoriumi. Žvilgtelėjusi į pigų laikrodį, pirktą kažkokiame turguje Pietryčių Azijoje, pamatė, kad laiku atvykti į Magijos ministerijos antrojo lygio vadovo kabinetą laiku nepavyko. Giliai įkvėpusi, devyniolikmetė sustojo prie kabineto, kuriame jai reikėjo būti, durų. Iškėlė dešiniąją ranką, suspaudė kumštį ir jau ketino belstis, bet... ją sulaikė keistos mintys.
Kas, jei ji šio darbo neverta? Kas, jei įėjusi iš karto apsikvailins? Kas, jei vyras, sėdintis kabinete, paklaus jos, ką ji veikė visus metu po Hogvartso baigimo? Atsakymas, kad keliavo po pasaulį neatrodė pakankamai geras, nors ir buvo tiesa. Neatrodė, kad išvis kas nors buvo pakankamai gerai. Žvilgsnis, iki tol stovėjęs ties judėjusia sekundine laikrodžio rodykle, nukrypo į lentelę, su Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovo vardu. Dafydd Carwyn Llewellyn. Kažkur girdėta. Kiek pasiknaisiojusi atmintyje, Gerda prisiminė, kad dar būdama paika maže mokinuke, bibliotekos balkonėlyje grasino Dafydd Azkabanu. O, tai štai kaip gyvenimai pasisuko.
Pagaliau ji išdrįso pasibelsti. Švelniai porą kartų stuktelėjusi į juodmedžio duris, šatenė nusprendė palaukti vieną, kitą akimirką prieš įeinant. Na, dėl mandagumo.
Nelaukusi atsako, Gerda įėjo į kabinetą. Greit nusprendė, jog patalpoje nieko labai įdomaus nėra, tad atsisuko į jau sėdintį antrojo lygio vadovą.
– Laba diena, pone, – kodėl aš į jį taip mandagiai kreipiuosi? Juk esu vos už jį jaunesnė. – Aš Gerda, Gerda Marqeen, – prisistačiusi draugiškai nusišypsojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd iš nevilties pasidėjo galvą ant stalo. Ta mergaičiukė jau vėlavo, kas reiškė, kad jis trinasi savo kabinete visiškai be reikalo. Jau buvo nusprendęs, kad į darbą jos nepriims, tačiau pokalbyje vis tiek reikėjo sudalyvauti. Tereikėjo surasti priežastį priversi ją susimauti. Ir, žinoma, padaryti tą sėkmingiau negu viskas vyko praėjusį kartą.
Vis dar galvodamas apie tai, ką norės nuveikti grįžęs į šeštąjį lygį, pagaliau išgirdo beldimą. Nenoriai pakėlė galvą nuo stalo ir nelabai susivokdamas įsispoksojo į duris. Nespėjo nieko pasakyti, kai kandidatė įžengė pati. Dafydd atidžiai ją nužvelgė, tačiau nieko ypatingo nepastebėjo. Ką gi, gal ir gerai.
- Labas, - abejingai tarstelėjo vaikinas. Nutarė, kad prisistatyti nereikia: jeigu ji tokia buka, kad pavardės nematė ant durų, neišdirbs čia nė sekundės. O būtent to ir tikėjosi vaikinas, mat jautėsi jau iššvaistęs pernelyg daug brangaus laiko. - Na, sėskis.
Raudonplaukis mostelėjo į kėdę ir dar kartą permetė akimis gyvenimo aprašymą. Neįsivaizdavo, ko reikėtų paklausti. Nepaisant to, kad tai nebuvo pirmas darbo pokalbis, Dafydd jautėsi keistai pasimetęs ir sutrikęs. Nemaža dalimi prie to, ko gero, prisidėjo tai, kad vis dar nesisekė susitelkti ties tuo, ką daro čia ir dabar.
- Kaip matau, prieš metus baigei Hogvartsą, - pagaliau pradėjo pašnekesį Aurorų štabo viršininkas. Dar kartą pažvelgė į merginą. Neatrodė, kad ji būtų labai tinkama fiziniam darbui, kurio nuolat taip prašinėjo Mayranas. Patenkintas kilstelėjo antakius. - Ar galėtum man pasakyti, kokie dalykai tau geriausiai sekėsi? - apsimestinai draugišku tonu paklausė raudonplaukis. Apsižvalgęs kokios arbatos gavo skaudžiai nusivilti: jis čia neturėjo visiškai nieko.

[Gerda Marqeen]

Gerda nežymiai drebėjo. Jaudulys buvo perėmęs merginos kūno valdymą. Kažkas neaiškaus, bet panašaus į baimės ir nepasitikėjimo savimi neplanuotą vaiką, spaudė kaštonplaukę ir neapsakomo įsivaizduojamo gniužulo forma stovėjo kažkur gerklėje.
Buvusi Varno Nago mokinė įdėmiai pažvelgė į Dafydd. Jo ryškūs plaukai išsitaršę styrojo į visas puses, o paraudusiame veide, nors ir labai neryškiai, bet matėsi džiaugsmas. Čia visi tokie laimingi, jog turi tiek darbo ir taip nusidirba, ar ką?
Minčių, pasislėpusių galvoje, buvo daugiau, nei turėjo tilpti, bet tuo pačiu metu ten buvo tuščia. Kažkur giliai giliai pasąmonėje tylus balselis vėl cyptelėjo, kad Gerda nieko nemoka, yra neverta darbo Magijos ministerijoje ir šiaip vietos gyvenime.
Nustūmusi visas abejones į šoną (arba jas bent švelniai pakėlusi ir padėjusi poros žingsnių atstumu nuo pagrindinio minčių tako tam, kad jų niekas nesutryptų), linktelėjo išgirdusi kažką tarp prašymo ir paliepimo sėstis, tad prisėdo ant ne itin patogios kedės. Antrojo lygio vadovo balsas skambėjo kažkaip ne taip. Galbūt jis visad taip šneka. Ko tu čia prisikabini prie tokių dalykų, Gerda? Turi svarbesnės veiklos.
Rudos Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovo akys bėgiojo po kažkokį tekstą, o tuo tarpu devyniolikmetė stengėsi nusiraminti.
Išgirdusi pirmąjį klausimą, žalsvai pilkų akių savininkė sutriko. Kiek prisiminė, visi dalykai sekėsi gerai, jokio išskirtinio nebuvo, nebent per tuos metus kelionių, vėjas taršė ne tik banguotus plaukus, bet ir smegenų dalį, atsakingą už atmintį.
– Na, man visi dalykai sekėsi gerai, – pradėjo regzti sakinį ir stengėsi atgaminti prarastus prisiminimus. – Bet geriausiai sekėsi apsigynimas nuo juodosios magijos ir žiobarotyra, – atsakė Gerda.
Tikriausiai detalės, kad man toks dalykas kaip burtai nėra labai prie širdies, pasakyti nereikėtų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergaičiukė jaudinosi, tai buvo akivaizdu. Šitas variantas Dafydd visai patiko. Visų pirma, tai rodė, kad jai iš tiesų rūpi, kaip čia viskas pasibaigs. Kaip klausinėjo Mayraną, atrodė, kad jam viskas nei šilta, nei šalta. O štai ši jauniklė jaudinasi. Be to, kai ji šitaip jaučiasi, gali būti lengviau priversti ją susimauti. Jeigu tik to reikės, žinoma.
Įdėmus žvilgsnis tarsi parodė, kad kandidatė pastebėjo viską - galbūt ir tai, ko jai nereikėjo pastebėti. Vis dėlto dabar Dafydd dėl to nesirūpino: jeigu jai kažkas netinka ir nepatinka, tai tikrai yra ne jo problemos.
Toks paprastas klausimas. Atrodo, paprastesnio ir būti negali, tačiau Marqeen, atrodo, sugebėjo sutrikti. Ar ji meluoja, kad mokėsi Hogvartse? susidomėjo Dafydd. Nejučia sudrebėjo: pačiam teko klastoti mokyklos baigimo pažymėjimą, kai von Sjuardui staiga jo prisireikė.
Visi dalykai sekėsi gerai? mintyse perklausė Dafydd nutaręs, kad susidūrė su viena iš tų pasipūtėlių, kurie mano, kad viską moka ir gali atlikti be jokių mokymų. Atsakymo patikslinimas vaikinui irgi ne itin patiko: apsigynimas nuo juodosios magijos buvo daugiau nei akivaizdu. Na, o žiobarotyra... Kam toks dalykas reikalingas iš viso?..
- Na gerai, - tik tiek tarstelėjo Dafydd. - Labai tikiuosi, kad praktinės užduotys patiko labiau nei teorinės.
Dar kartą permetęs akimis gyvenimo aprašymą raudonplaukis svarstė, ko galėtų paklausti. Tiesą sakant, visai neįsivaizdavo, ką norėtų sužinoti. Galų gale į galvą atėjo mintis.
- Per tuos metus, kuriuos, pasak gyvenimo aprašymo, keliavote, kokią magiją teko naudoti? Ar teko kur nors panaudoti žinias, kurios galbūt praverstų dirbant aurorės pozicijoje?
Dafydd dar kartą įsižiūrėjo į mergaičiukę. Taip, sunkiam fiziniam darbui ji tikrai nebuvo tinkama. Bet tada galbūt būtų galima ją įkišti į kabinetą. Jeigu tik dirbtų normaliai, Dafydd būtų patenkintas. O ir Mayranui patiktų galimybė dažniau pabėgioti po miestą gaudant nusikaltėlius. Jeigu viskas taip susiklostytų, galgi nebūtų taip jau blogai. Bet dabar reikėjo pratęsti šitą pokalbį. Pirmiausia, žinoma, sulaukti atsakymo į dar vieną paprastą klausimą. Būtų gerai, jeigu kandidatė šį kartą teiktųsi atsakyti greičiau. Visą dieną su ja terliotis Dafydd tikrai nebuvo nusiteikęs.

[Gerda Marqeen]

  Ausyse pradėjo spengti. Žalsvai pilkos akys, rodės, sausos it Sacharos dykuma. Nekenčiu savęs. Kažkas buvo ne taip. Tiek Gerdoje, tiek Dafydd balse, tiek kabineto ore ir netgi kažkokio žiobaro (kurio buvusi varnė tikrai nepažinojo), išėjusio pasivaikščioti aplytomis Londono gatvėmis, sielos gilumoje kažkas buvo negerai.
  Faktas, kad kaštonplaukė pradėjo abejoti ties pirmu užduotu klausimu, kuris buvo toks paprastas, tik dar labiau sumenkino ir taip mažą jos pasitikėjimą savimi. Na, logiškai pagalvojus, padidinti negalėjo, tiesa?
  Gerda jaudinosi dėl bandymo gauti darbą Magijos ministerijoje, nors jis tikrai nebuvo vienas iš norimų ir siekiamų dalykų. Na, gal buvo kažkiek to noro, bet svarbiausia jai buvo susitvarkyti savo gyvenimą, o kaip žinia, padoriam pragyvenimui reikėjo kažkiek pinigų, tad bėgti nuo apmokamo darbo būtų buvę mažų mažiausiai... kvaila. Taigi štai – šatenė sėdėjo kabinete, esančiame Ministerijos antrame lygyje, ir galvojo apie darbą, bet tuo pačiu ir rūpinosi savo egzistavimu – be jo devyniolikmetė neturėjo nieko.
  Į Dafydd žodžius apie praktines ir teorines užduotis mergina neatsakė – tai nebuvo klausimas, tad kodėl reikėtų kažką sakyti? Nežymiai linktelėjusi, toliau tuščiu žvilgsniu į Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovą žvelgė žalsvai pilkų akių savininkė.
  Antrasis klausimas, visai kaip ir pirmas, sukėlė kažką panašaus į nesuprantamą netvarką giliai galvoje, bet atsakymas greitai išsikapanojo iš tos netvarkingos minčių masės.
 – Yra tekę naudoti Obliviate, – drąsiai pradėjo Gerda ir iškart to pasigailėjo – gal visgi Antrojo lygio vadovui kai kurių dalykų žinoti nereikėtų? – Taip pat keletą kartų naudojau Cave inimicum, Repello Muggletum, – hm, o Gynėjo iškvietimas tiktų prie visų šitų burtų? – Nežinau, ar tai ką nors prideda, bet kartą naudojau Expecto patronum, – nervingu balsu atsakė Marqeen.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd pradėjo atrodyti, kad kažkas čia yra labai negerai. Kiek susiraukęs žiūrėjo į kandidatę ir bandė ją suprasti. Atrodė, kad darbas jai ne itin rūpi, strigo jau ties paprasčiausiais klausimais. Kas bus tada, kai Dafydd paklaus, kokios ji turinti patirties? Vaikinas prisimerkė. Kuo toliau, tuo mažiau ši mergaičiukė jam patiko.
- Sakai obliviate? - staiga susidomėjo jis. Buvo labai smalsu, kokioje situacijoje galėjo prireikti tokios magijos, tačiau nutarė neklausti - tai nebuvo labai svarbu. Kiti minėti burtažodžiai taip pat buvo kiek netikėti, tad auroras susirūpino: ar ji paprasčiausiai meluoja, ar išties pajėgi valdyti tokią magiją? Deja, šią akimirką raudonplaukis neįsivaizdavo, kaip galėtų šitai išsiaiškinti, tad nieko nesakė.
- Kokia proga prisireikė panaudoti expecto patronum? - neišlaikė nepasidomėjęs antrojo Magijos ministerijos lygio vadovas. Kažkokia nuojauta kuždėjo, kad šita Marqeen yra labai įtartina, ir ja reikėtų pasidomėti daugiau. Galbūt ji ne tik nėra tinkama kandidatė - galbūt ji yra viena iš tų, kuria Dafydd turėtų pasidomėti kaip teisėsaugos atstovas?
- Ar turite bent kiek darbo patirties? - pasiteiravo vaikinas, nors puikiai žinojo, kokio atsakymo sulauks: iš kur jos gali turėti mokyklą tik baigusi mergaičiukė? Vis dėlto buvo labai smalsu, kaip ji atsakys į tokį nelabai patogų klausimą. Dafydd nenuleido nuo Marqeen akių ir nekantriai laukė atsakymo. Kažkodėl spėjo, kad šitas klausimas gali būti svarbiausias per visą darbo pokalbį. Vaikinas nė neįsivaizdavo, ko dar reikės paklausti, tad tikėjosi, kad pokalbį greitai bus galima baigti. Dafydd nieko nenorėjo labiau nei grįžti į šeštąjį Magijos ministerijos lygį.

[Gerda Marqeen]

Gerda toliau ramiai sėdėjo kabinete ant nelabai patogios kėdės. Na, taip galėjo pasirodyti iš šono, bet kaštonplaukės viduje virė kažkas panašaus į chaosą. Atrodė, tuoj nebeištvėrusi įtampos išlėks į koridorių ir pradės rėkti, kaip nekenčia savęs ir viso likusio pasaulio, bet Marqeen kažkokiu stebuklingu ir net pačiai nesuprantamu būdu sugebėjo užgniaužti viską po švelnia neryškia šypsenėle, kuri buvo panaši į pagarbos ženklą Dafydd.
  Į klausimą, kuris tikriausiai nebuvo tikslus klausimas, Gerda atsakė nežymiu linktelėjimu. O ką gi reikėtų daryti daugiau? Kasti sau dar gilesnės duobės pasakojant apie tą įvykį mergina tikrai nenorėjo.
  Ir štai – dar vienas klausimas. Darbo pokalbis panašėjo į interviu, bet tokį ne itin malonų. Šįkart tai buvo tikras klausimas, į kurį reikėjo tikro atsakymo.
– Kai keliavau Filipinuose, sutemus užklydau į kažkokį skersgatvį, – ji pradėjo ramiai, kad nepasakytų kokių nors detalių, kurių Antrojo lygio vadovui žinoti nereikėjo. – ir pajutau kažkokį keistą... šaltį, kupiną baimės. Pagalvojau, kad galbūt tai psichai, tad ir panaudojau expecto patronum, – paprastai atsakė devyniolikmetė, lyg būtų papasakojusi, kaip sutepti sumuštinį. – Nieko tuo metu aplink nebuvo, tad niekas manęs nepastebėjo, – greitai pridūrė, kad Dafydd nekiltų klausimas, ar koks žiobaras nematė jos naudojamos magijos. – Žinot, radau labai jaukią saldumynų parduotuvėlę, jums tikrai reiktų ten apsilankyti, – žalsvai pilkose akyse spindėjo džiaugsmas prisiminus kelionę.
  – Būtent aurorės darbui tinkamos patirties daug neturiu, nebent vaikų saugumo užtikrinimas skaitosi. Na, žinot, auklės darbas, – hm, gal paklausti, ar jis turi vaikų? Jei taip, tai galbūt kažkokiu būdu pavyktų prižiūrint jo velniūkščius susibendrauti? Nors ne, Gerdut, prisidirbsi. – Kelis mėnesius dirbau kavinukėje, kažkokiame skyriuje, susijusiame su buhalterija, – ar šitas daiktas išties taip vadinasi?, – tad turiu patirties dirbant su „popierizmu“.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd turėjo labai nemalonią nuojautą. Jis buvo beveik įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau teks pasidomėti, ar archyvuose nėra kokios nors informacijos apie Gerdą Marqeen. Labai norėjosi šiandien priimti sprendimą, kad daugiau nebereikėtų terliotis. Vis dėlto ji kažką turėjo. Kažką, kas kėlė pernelyg daug įtarimų.
- Psichai Filipinuose? - tarstelėjo Dafydd. Neįsivaizdavo, ar tai yra realu, tačiau neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tie padarai galėtų veikti toje šalyje. - Tad ar ten buvo psichai? Ar taip ir neišsiaiškinote? Ačiū, turėsiu omeny, - nelabai patenkintas pridūrė kandidatei užsiminus apie kažkokią saldainių parduotuvę. Nenoromis prisiminė paskutinį apsilankymą tokioje įstaigoje. Pagalvojo apie Luną Gardner ir susiraukė: nors paskutinis susitikimas pasibaigė, galima sakyti, paliaubomis, "Saldumo rojaus" atmintyje laikyti vis tiek nesinorėjo.
- Na gerai, - išgirdęs dar vieną atsakymą pratarė Dafydd. Nieko nenorėjo labiau nei greičiau paleisti šitą mergužėlę namo. Jau beveik žiojosi pasakyti ją priimantis, kai suprato, kad tokio sprendimo gali labai greitai pasigailėti. - Svarbiausia, kad bent kokio darbo patirties turite. O kaip įsivaizduojate šį darbą? Kaip manote, ką realiai veikia aurorai?
Žinoma, nekalbu apie tą laiką, kai jie leidžia darbo laiką keturiais aukštais žemiau negu turėtų mintyse pridūrė vaikinas. Deja, tokia mintis nebuvo pati tinkamiausia: raudonplaukis iš karto užsigalvojo apie tai, ką dar galės ten nuveikti, kai tik baigs šitą tragiškai nuobodų pokalbį su Gerda Marqeen. Šiaip ne taip mintimis atsiplėšęs nuo laimės akimirkų pažvelgė į kandidatę. Tik dabar suprato nė nežinantis, ar ji jau atsakė į klausimą, ar ne. Aurorų štabo viršininkas kuo užtikrinčiau varstė žvilgsniu merginą ir tikėjosi suprasiantis, ką dabar reikėtų sakyti.

[Gerda Marqeen]

  Dafydd matomai nepasitikėjo Gerda. O kas manimi pasitikėtų... Ji vos girdimai atsiduso. Tas veiksmas buvo toks tylus, bet su juo išėjo tiek daug skausmo... Ir su nauju oro gurkšniu viskas sugrįžo. Ech, velniop viską. Kaštonplaukė norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto – jai jau buvo vienodai, ją priims į darbą, ar ne. Pasišlaistys gatvėmis, o gal net to neprireikus nusižudys kokiame užkampyje ir viskas. Egzistuoti jai nebebuvo reikalo. Jos gyvenimas (gal tiksliau mirtis) buvo daugmaž suplanuotas, tad darbas buvo vienintelis dalykas, galėjęs kiek prailginti Marqeen gyvenimą. O gal ir ne.                   
 – Nebuvo ten psichų, man tik pasirodė. Tiesa, taip ir nepavyko sužinoti, kas ten, – kaip įmanoma neutralesniu balsu prabilo buvusi varnė.                                                   
  Ir ką aš čia apgaudinėju? Nesugebu nieko padaryti tinkamai ir dar bandau patekt į tokį rimtą darbą.
  Gerda klykė. Tik viduje, kad niekas neišgirstų. Ji norėjo atsistoti, sviesti nepatogią kėdę į juodmedžio duris ir išlėkti iš kabineto nepratarus nė žodžio. Na, gal dar ką nors pridirbti Ministerijoje, bet čia jau reikėtų veikti spontaniškai, nes Gerdai tokių dalykų suplanuoti tiesiog nesisekė.                                           
  Ir dar vienas klausimas. Ar jam moka už laiką, praleistą kabinete? Jei taip, tada suprantu, kodėl jis taip ilgai mane čia laiko.                                                                                                 
 – Na, tiesą pasakius tiksliai nežinau, –tu ką, tikies, jog žinosiu ką veikia aurorai? Aš pirmą kart Ministerijoj! – Gaudyt juoduosius burtininkus? – neužtikrintai atsakė kaštonplaukė tikėdamasi, jog tai paskutinis klausimas.                                                                                               
  Gerdai pradėjo darytis nuobodu. Jau turėjot susidaryt nuomonę apie mane, tiesa? Tai priimat į darbą ar ne?