0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

kablelis

Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
Stevie, išgirdusi kažkieno balsą, net pašoko. Ji buvo įsitikinusi, kad čia yra viena, o, pasirodo, kažkas čia atėjo anksčiau negu ji. Nei aš paukštelis, nei aš lizde gyvenu piktokai pagalvojo Stevie. Šis klausimas jai gerokai priminė Klastūnyno bernioką, su kuriuo teko kartą dirbti. Ne be nuostabos mergaitė suprato, kad tai yra tas pats klastuolis.
- Labas ir tau, - pasisveikino Stevie, stengdamasi atrodyti ne tokia pikta, kokia jautėsi. - Ar tu išklojai ledu šitą koridorių? Kam to reikia?
Grifiukė atsargiai pasitraukė kuo arčiau sienos, kad klastuolis galėtų pračiuožti pro ją. Mergaitė gyvenime nebuvo mačiusi tokių keistų batų, kokius turėjo berniokas. Ar čia specialūs ledo batai? Ar čia iš viso ne batai? svarstė mergaitė, tačiau ne be susidomėjimo žiūrėjo, kaip Natanielis čiuožia. Vis dėlto Stevie tikėjosi, kad jis pračiuoš ir ji galės ramiai pasitraukti kitur, nes tokia veikla mergaitę gerokai gąsdino.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
- Ne, tai padarė Kalėdų Senelis, - švelniai pasišaipė iš kvailoko mergytės klausimo Natanielis.
- Šiaip, linksminuosi, - po minutėlęs vėlei prabilo berniokas, - gali prisijungti ir tu. Gal tai kiek pataisys tavo surūgusį snapelį, mm? - Vyptelėjo berniokas, prieš tai sutaršydamas mažylės plaukus. Atkaukšėjęs ant neapledėjusios grindinio dalies, smaragdinių akių savininkas nužvelgė nedidukus grifiukės batukus ir mostelėjęs burtų lazdele, be jos leidimo, transfarmavo šiuos į analogiškas, tik keliais dydžiais mažesnes pačiūžas.
- Na va, super! Nagi, išmėgink jas, - vėl atsistojęs ant ledo, Natukas stipriai suėmė mergaičiukės riešą, kad šioji iškart neišsitėkštų ant nosies ir čiuožtelėjo keliasdešimt centimetrų atgal.

*

kablelis

Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Natanielis nepaliovė trikdyti mergaitės. Jam užsiminus apie Kalėdų Senelį, Stevie susimąstė. Kas tai yra? Jeigu paklausiu, vėl atrodysiu kaip nevykėlė. O gal tokia ir esu?
- Kas yra Kalėdų Senelis? - galiausiai paklausė grifiukė, nekreipdama dėmesio, kad klastuolis būtinai iš jos pasišaipys.
- Mano snapelis, kurio net neturiu, tikrai nėra surūgęs, - sumurmėjo Stevie, net pati nežinodama, ar nori, kad berniukas ją išgirstų.
Kai Natanielis pavertė mergaitės batus į pačiūžas, ji gerokai išsigando. Ar tai ir yra "Kalėdų Senelis"? pasvarstė Stevie. Jos nepasitenkinimui klastuolis paėmė jai už riešo ir, nė nepaklausęs leidimo, pradėjo ją tempti per ledą. Grifiukė su didžiuliu nepasitenkinimu staigiai ištraukė ranką, tačiau iš karto gavo to pasigailėti: tą pačią sekundę ji plojosi ant ledo.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Išgirdęs naująjį grifiukės klausimą, Natanielis kiek nepatikliai suraukė rusvus antakius ir visiškai stebėdamasis, keliskart smaragdinių akių žvilgsniu nuskenavo mažylę.
- Paprastai tokių metų vaikai pradeda tuo nebetikėti, o tu net nežinai kas tai yra? Tave rūsy gal laikė, a? Pala, tikiuosi žinai, kas yra rūsys? - Kiek juokdamasis atitarė vaikinukas, tačiau, rodos, mergaičiukei nepakeitus nuomonės, septintakursis giliai įkvėpė ir iškvėpė, stengdamasis kaip nors mintyse suregzti Kalėdų Senelio apibūdinimą.
- Gerai, um, Kalėdos, umm... Esi gavusi žiemą dovanų? Dažniausai būna padėtos po nukirstos eglutės lavonu. Juk žinai kas yra eglutė? Na, tai toks medis su spygliais, žaliais spygliais, va tokios formos, - ėmė ore piešti pirštu iš trikampių sudėliotą medį, - tai va, jį puošia per tam tikrą šventę - Kalėdas. Matai, dauguma žmonių yra religingi ir tas dienas, nes Kalėdos trunka dvi dienas, švenčia dėl to, kad umm.. Jie tiki, kad tą dieną prisikėlė Dievas, uf... Na ten tokia religinė šventė labiau, bet supranti, tom dienom visa šeima būna kartu, jie ten dalinasi visokiom dovanom ir skleidžia tą Kalėdinę dvasią. O tas Kalėdų Senelis yra lyg ir kažkoks šventas dėdė Mykolas, kuris kažkada ten kažką padarė ir pats pirmas pradėjo dovanot mažiems vaikams dovanas. Žinai jis ateina naktį, įsilaužia į tavo namus ir po tuo papuoštu medžio lavonu padeda kokį nors daiktą, dažniausiai labai to vaiko norimą, o vėliau dingsta ir tu jo niekada nepamatai, - baigdamas savo nerišlų aiškinimą, suskėsčiojo rankom septyniolikmetis ir užjaučiamai žvilgtelėjo į mergytę. Ji gal kuo serga ar ką? - slapčia pamintijo Natukas ir net nepastebėjo kaip iš jo gniaužtų išslydo liauni Stevie delniukai ir antrakursė gana skaudžiai tėškėsi ant ledo.
- Velnias, paukšteli, susilaužysi dar kokį kaulą, - atsargiai keldamas mergytę, neįstengė nesusijuokti berniūkštis, bet vis tik slapčia kiek išsigando, kad šioji nebūtų ko rimčiau susižeidusi ir nepradėtų verkti.
- Nesijaudink, svarbiausia pasitikėk manim, gerai? - Viena ranka stipriai laikydamas mažylės riešą, kita vėlei paėmė lazdelę ir transfigūracijos pagalba du, tolimiau stovinčius vazonus pavertęs pagalvėmis, kerais jas pritvirtino prie Stevie nugaros ir pilvo.
- Laikykis stipriau manęs, bus smagu! O kai išmoksi čiuožti, galėsi tą daryti kada tik užsigeisi, - entuziastingai toliau kalbėjo jaunasis Lizertas, vos ne pasinėręs į ankstesniuosius laikus, kai to paties mokė ir savo vėlionę sesutę, kuri savo charakteriu šiek tiek priminė grifiukę.
- Esi važinėjus riedučiais - batais su ratukais? Tai čia beveik tas pats, - šiltai vyptelėjo rudaplaukei ir atsigręžęs priekiu į paukštelį, palengva ėmė čiuožti atbulomis.


*

kablelis

Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
- Aš žinau, kas yra Kalėdos, - pratarė Stevie, kai klastuolis pradėjo savo ilgą monologą. Tiesą sakant, ji sužinojo kažką naujo, nes jos šeimoje Kalėdos tebuvo metas, kai namuose kažkodėl yra eglutė, o vaikai gauna dovanų. - Ir mes puošiame eglutę. Bet pas mus niekas nesilaužia, o vaikai gauna dovanų iš tėvų...
Mergaitei visai patiko pasakojimas apie kažkokį įsilaužėlį, kuris, užuot ką nors išsinešęs, dar palieka dovanų... Vis tik tai buvo šiek tiek juokinga. Natanielio pasakojimas iškėlė Stevei dar vieną klausimą. Kas tas dėdė Mykolas? Juk mano dėdė yra Kevinas... Vis dėlto grifiukė nutarė, kad geriau jau nieko nebeklausti. Gal paklausiu ko nors kito. Bet ne jo nutarė mergaitė.
Nors išsitėškus ant ledo gerokai skaudėjo, Stevie buvo tikra, kad nieko nesusilaužė, tad skubiai patikino klastuolį, kad jai viskas gerai.
- Ačiū, - vis dėlto sumurmėjo, kai jis suorganizavo pagalves.
Pasitikėti? Tavim?? vos nepradėjo kvatoti Stevie po tokių Natanielio žodžių. Vis dėlto atrodė, kad dėl visiškai neaiškių priežasčių jis tikrai nori išmokyti mergaitę čiuožinėti, tad ji bandė tą ir daryti. Pasitikėti.
- Aš tikiu, kad gali būti smagu, - pratarė ji po kiek laiko, kai išsilaikė neišsitėškusi kokias dešimt sekundžių. - Tačiau mokytis niekada nėra lengva, ar ne?
Po šių žodžių Stevie sumataravo rankomis, tačiau šį kartą spėjo sugriebti Natanielio rankovę.
- Ak, atsiprašau...
Kai klastuolis paklausė apie riedučius, Stevie susimąstė, kurgi ji apie juos girdėjo? Pagaliau prisiminė.
- Aš nemoku jais važinėti. Tačiau pernai per žiobarotyros pamoką mačiau, kaip tą daro kiti. Atrodė smagu. Ir, ko gero, lengviau. Juk jeigu aš nugriūsiu, tu pervažiavęs man pirštus gali nupjauti...
Mergaitė šiek tiek išsigando tokios galimybės, tačiau stengėsi to neparodyti.
Natanieliui pradėjus čiuožti atbulomis, Stevie nejučia suprato, kad žavisi šito beveik nepažįstamo bernioko sugebėjimais.
- Galiu ir aš pabandyti atbula? - paklausė ji, nė nepagalvojusi, kad su jos sugebėjimais čiuožimas atbulomis gal ir bus įmanomas po kokių penkerių metų...

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
- Prašom, - atsakomai numykė berniokas po nosim tyliai suburbėjusiai grifiukei.
- Kažkelintoji klastuolių taisyklė - jei jau krenti, tai reikia nusitempti ir kitą kartu, - atidengdamas skruostuose pasislėpusias duobutes, vėlei vyptelėjo jaunuolis ir laisvąja ranka kiek padėjęs mergytei atsistoti, susilaikė nesusijuokęs nuo sekančių įgarsintų šiosios būgštavimų.
- Ye, su riedučiais lengviau, - linktelėjo rusvagalvis, - bet nėra ko baimintis, pervažiuot galiu tik liežuvį, kitur labai jau kaulai trukdo, - kiek paerzindamas mažąją kompanionę, gūžtelėjo pečiais strazdanius, bet nenorėdamas, kad ši labai rimtai tai priimtų, skubiai mirktelėdamas pridūrė, - žinoma, juokauju.
Tamsiaplaukei taip pat užsinorėjus pačiuožti atbulomis, jaunasis burtininkas kiek pasimetė, vėliau šiek tiek prikando lūpą, dvejodamas ar tik Stevie neišsimuš kokio danties. Pasakojimo apie dantukų fėjas ar peliukus Perius šiandienai nebuvo pasiruošęs, bet negi jis koks tėvas ir uždraus žingeiduolei grifiukei išmėginti savo, kol kas dar visai menkus, bet gan sparčiai vystomus, sugebėjimus. JuK rEiKiA sKaTiNti vAiKuS ToBuLėTi. Tad po minutėlės tylaus mąstymo, Lizertas maloniai šyptelėjo antro ar trečio kurso mokinukei.
- Ye, mėgink, tik pala, - nusiėmęs juokingą, megztom meškučio ausytėm ir raišteliais iš abiejų šonų papuoštą, tamsią, žieminę kepurę, juokais užsimaukšlintą ant rusvų plaukų, Natukus uždėjo ją mergaitei ant galvos ir užkrečiamai smagiai išsiviepė, - viskas, dabar tu saugi, paukšteli. Čiuožk taip lyg eitum atbula, tik plačiau dėliok kojas ir pasistenk padaryti tą „pasivaikščiojimu mėnulyje žingsniuką".


*

kablelis

Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
- Gerai, kitą kartą krisdama nusitempsiu ir tave, - pratarė Stevie, norėdama pasirodyti bent kiek linksmesnė negu jautėsi iš tiesų. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kaip ji atsidūrė čia su tuo gerokai vyresniu klastuoliu.
Vis dėlto grifiukė suvokė, kad, ko gero, tas čiuožinėjimas turėtų būti smagu. Ko gero, tai vienintelis būdas išgyventi šaltą ir nuobodžią žiemą pagalvojo Stevie.
Natanieliui kalbant apie pervažiuotą liežuvį ir kaulus, mergaitei kūnas pagaugais nuėjo. Tačiau ji labai nenorėjo parodyti, kad bijo, tad nutarė patylėti. Jau ir taip jautėsi kaip kokia kvailė. Vis dėlto jai pavyko nuslėpti baimę - bent jau taip pačiai atrodė - ir apsimesti, kad jaučiasi puikiai.
Kai klastuolis bandė uždėti kepurę, Stevie priešinosi, tačiau kur ten pasipriešinsi gerokai didesniam ir stipresniam vaikinui. Grifiukė buvo labai nepatenkita tuo, kas čia vyksta, tačiau teko susitaikyti. Galiausiai, pasak Natanielio, ji buvo pasiruošusi čiuožti atbula. Tik, žinoma, viduje nesijautė, kad būtų pasiruošusi.
Po kiek laiko Stevie įsidrąsino ir pabandė. Mergaitė neįsivaizdavo, kas yra "pasivaikščiojimo Mėnulyje žingsniukas", tačiau kokią minutę sekėsi visai neblogai. Tačiau tada, matyt, pasitaikė kažkoks nelygumas - ar Natanielis sugalvojo pokštą, - nes Stevie už kažko užkliuvo ir skaudžiai plojosi ant grindų.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Stebėdamas kiek susiraukusią mažylę, taip besistengiančią atsargiai čiuožti atvirkščiai, Natanielis menkai šyptelėjo pats sau. Nežinojo ar čia tas geras jausmas, kai nesavanaudiškai padedi kitiems, ar kokios gerumo akcijos „išpildykim vaikų svajonę 2018' " įtaka, bet vėjavaikį apėmė keista šiluma. Aišku, ne kokia seksualinė meilė, kuri šiuo atveju būtų perdėm iškreipta ir nesveika, plius juk vaikinukas jau kaip ir turėjo širdies draugę. Ne, tai buvo kažkoks malonus broliškas džiugesys, tikriausiai atstojantis ankstesniųjų laikų sesers turėjimo jausmą. Užsiglvojęs rausvaplaukis taip prstovėjo kelias minutes, kai staiga, už paukštelio pastebėjęs nežinia iš kur išdygusį vazoną, greitom pričiuožęs stumtelėjo jį į šoną, deja, taip vis tik kliūdydamas mažąją kompanionę, kuri netrukus išsitėškė ant šaltų grindų ir su Natuko pagalba vos neišsimušė dar galimai pieninių dantukų.
- Velnias, paukšteli, kitąkart dar pasistenk įjungt lėktuvo režimą, kad bent kiek išsilaikytum ore, - vyptelėjo jaunuolis ir pats šiaip ne taip atsikėlęs nuo ledinio paviršiaus, tiestelėjo ranką grifiukei.
- Na, šįkart bent kritai ant pagalvės, neturėtų taip stipriai skaudėt, - rimčiau pridūrė mergytei ir žvilgtelėjęs į sieniniais laikrodžiais nukrautą pilies sieną. Jau buvo gerokai po devyntos valandos vakaro ir nors kaip linksmai norėtųsi toliau slidinėti ar, tiksliau sakant, žiopsoti į vis krentančią mažylę, pačiai rudakasei jau buvo laikas eiti miegot, o Natanielis kaip netikėtai surūpestingėjas, net neketino leisti Stevie naktinėti. Nors, žinoma, anglui naudos iš grifų taškų sumažėjimu kur kas daugiau nei mažosios Gūžtos auklėtinės kokybiško miego.
- Žinai, manau, mažyte, kad tau jau metas į lovytę, - caktelėjo liežuviu strazdanius ir kilstelėjo kairįjį lūpų kamputį.


*

kablelis

Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Kas yra lėktuvas? mintyse paklausė savęs Stevie. Tačiau ji jau buvo išmokusi tą pamoką, kad geriau bet ko neklausinėti, tad garsiai nieko nepasakė. Panašu, kad iš jo galima išmokti daug dalykų. Jeigu ne jo tas kandumas, būtų gal ir visai įdomu.
Stevie atsikėlė nuo ledo ir - eilinį kartą - stengėsi nuslėpti bet kokius jausmus, nes nenorėjo, kad Natanielis pradėtų per daug linksmintis. Klastuolis buvo teisus - šį kartą ir neskaudėjo. Tačiau mergaitei nepatiko pats faktas, kad ji neišsilaiko ant kojų. Atrodai kaip kokia nevykėlė mąstė Stevie. Matyt, tokia ir esi.
Natanieliui užsiminus, kad Stevei laikas į lovą, mergaitė gerokai pasipiktino. Ji net nesistengė to slėpti ir pasakė:
- Aš nesu aštuonerių metų vaikas, kuriam aštuntą valandą jau reikia būti lovytėj.
Mergaitė ir pati nustebo, kad išdrįso tai pasakyti ir jau beveik gailėjosi. Vis dėlto kas padaryta, tas padaryta. Kita vertus, Stevie staiga pajuto, kad iš tiesų yra šiek tiek pavargusi - ir apsidaužiusi. Vis dėlto ji to klastuoliui nesakė. Tik paklausė:
- O gal tu pats jau pavargęs ir nori miego?

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
Mergaitei kiek pikčiau atsakius į pastarąjį Natanielio komentarą, vaikinukas tik šyptelėjo iš mažosios veido minos.
- Tai tau ne aštuoneri? Velnias, o aš jau maniau, uf žinai, tu tikrai puiki aktorė, - stengdamasis atrodyti rimtas, draugiškai pašiepė grifiukę klastuolis ir jau buvo besiruošiąs atsakyti į sekantį šios klausimą, kai staiga, Natuko pilvas suburzgėjo ir taip garsiai sugurgė, dėkoti reiktų puikiai pilies akustikai, kad rodės, tuojau visi paveikslai su juose judančiais ar, galima sakyti, gyvenančiais personažais beatsidursią ant slidžios, apledėjusios žemės.
- Girdi, ateiviai atskrenda, - susiėmęs už keistus garsus skleidžiančio pilvo, kiek nejaukiai susijuokė berniūkštis ir nužvelgęs tolėliau esantį įėjimą į virtuvėlę, vėlei žvilgsniu grįžtelėjo rudakasės pusėn.
- Paukšteli, esi valgiusi klastuoliškų sausainių su šokoladu? Aišku, kad ne. Bet nieko, tuoj ištaisysim šitą klaidą, einam, einam, - entuziastingai kalbėjo strazdanius ir mostelėjęs burtų lazdele, panaikino ledinį pagrindą bei avėtas pačiūžas atitransfigūravo į paprastus batukus.
- Aš nuostabi fėja krikštamotė ar ne, moliūgėli? - Timptelėjo paukšteliui už žandukų bernužėlis ir tuo pačiu nuėmęs tą, dabar tikriausiai baisiai kaitinančią, vilnonę kepuraitę, užsidėjo pats sau ant rusvaplaukio pakaušio.
- Gal šitas palikim, ką manai? - Jau pradėjęs eiti iki iš akiračio nedingusios virtuvėlės durų ir tik dabar pastebėjęs, kad nenuėmė prie mergaičiukės pririštų pagalvių, nusišypsojo Stevie'i žalsvaakis.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Natanielis Augustas Lizertas »

*

kablelis

Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Geriau patylėsiu galvojo Stevie, Natanieliui kažką postringaujant apie jos amžių. Mergaitės antakiai kilo vis aukščiau ir aukščiau, tačiau grifiukė tikėjosi, kad berniokas to nepamatys. Neaišku, kokie komentarai tada prasidėtų...
Sugurgus klastuolio pilvui, Stevie vos nesukikeno. Tačiau, pagalvojusi, kad geriau nuo to susilaikyti, mergaitė dėjo visas pastangas, kad tik neprunkštelėtų. Tačiau vėlesni Natanielio žodžiai vėl iškėlė klausimų. Kas yra ateiviai? paklausė savęs grifiukė. Tiksliau sakant, iš kur jie ateina?
- Ne, nesu, - atsakė į klausimą Stevie, tačiau tik tam, kad bent ką nors pasakytų, nes neatrodė, kad klastuolis lauktų kokio nors atsakymo. Kai jis panaikino ledą, Stevie lengviau atsikvėpė. Vis dėlto norėdama atrodyti draugiška, ji pratarė: - Ačiū už pamoką. Buvo visai smagu.
Dar ir moliūgėlis aš jam? pasipiktino Stevie, tačiau nieko nesakė. Tačiau kai Natanielis palietė mergaitės veidą, ji nesusilaikė:
- Ką darai?
Stevie pasipurtė ir šiek tiek atsitraukė nuo klastuolio. Nors klastuolis kuo toliau, tuo labiau Stevię erzino, tai, kad jis nuėmė pagalves ir kepurę, mergaitei patiko.
- Ačiū, - įstengė sumurmėti ji.
O Natanielio paminėti sausainiai visai sudomino grifiukę, tad ji visai noriai nusekė paskui kalastuolį link virtuvės. Tuo labiau, kad ten pabuvoti dar neteko.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Ramus penktadienio rytas. Nikitai nebuvo sunku atsibusti anksti ryte, kai visas Hogvartsas dar snaudė. Ji atsikėlė penktą ryto. Per atostogas! Bet ji buvo ryto paukštelis ir penkta ar ketvirta ryto nebuvo košmaras.
Greitai papusryčiavusi prie stalo, kuriame tebuvo keli mokiniai (prie kitų stalų iš vis nieko nebuvo. Juk atostogos ir penkios ryto) sausų šokoladinių dribsnių ir daug, daug apkeptų bulvių bei slyvų džemo užsigerdama moliūgų sultimis ji nurūko link vietuvės ir paskui pasuko visai priešingon pusėn, nei atėjo.

Raudonplaukė atsirado keistame kolidoriuje su dar keistesniais paveikslais. Kažkoks senukas ištįsas minutes jai į ausį burbėjo apie dešreles su rožiniais svogūnais ir skraidančiais grikiais.
Ką Nikita čia daro?
Švilpynės aukščiausioji vadovybė įsakė šitai mergytei padėti nykštukams pakuoti dovanas. Net vietą davė. Čia. Kažkokiame apleistame kolidoriuje kur negyvos dvasios. Atrodo, čia dar turėtų ateiti pastiprinimas?
Bet čia nieko nebuvo.
Ne gyvos dvasios.
-Alio? NYKŠTŪKAIII! LABA DIENA SU VYŠTIENA AŠ ATĖJAU JUMS PADIEETII! Begiėdžiai... Kvečia švylpius ir po to nepasiruodo. Gal Akylanda yra tie nykštukai y daba krečia pokštus kitur esantiems švylpiams? - postringavo Švilpynės atstovė.
Ji atsisėdo ant grindų, atsirėmė į sieną ir pradėjo žaisti su savo plaukais ir raudonu sijonu.

Tik tada, kai raudonplaukė nurimo ir visiškai nutilo pasigirdo tylus balsas.
-Gal ta mergyčka jau miega? - Klausė pirmasis balsas.
-Tikiuosi ji mums netrukdys. - Antrasis tyliai šnabždėjo.
Baltarusė sukluso.
-O, bet tai kur tos gerosios mergaitės iš Švilpynės, kurios turėjo ateiti.
-SVEIKŪČIAI, - nebeiškentėjo Nikita ir tarė mažiesiems padarams, - atsiprašau, kad išgąsdinau, aš jūms turiu padėti vynioti dovanas, taigi nuo ko pradieti?
Sunku aprašyti tų vargšų nykštukų veidus. Nusivylę, jie vistiek stengėsi šypsotis, žvalgydamiesi ar čia geriau pabėgti, bet ir išsižioję, žodžiu, ne tokie laimingi savo naujaja ''vyniojimo partnere'', kaip turėtų.
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Olivia Eier

  • VII kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We are all made of stardust
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Olivia neįsivaizdavo kaip atsikelti taip anksti. Net ir prieš pamokas nesikeldavo penktą ryto, o dabar dar atostogos. Didelė tinginė ji pasirodo buvo. Tačiau šiaip ne taip apsirengusi kalėdinį megztinį išėjo iš savo miegamojo. Atsidūrusi prie didžiosios salės dar svarstė ar eiti valgyti, ar ne. Nepasižymėjo alkiu, bet visi ten sako: pusryčiai būtini gerai dienos pradžiai, neturėsi energijos ir kitas nesąmones. Tačiau jos skrandis nugalėjo ir žengė tiesiai link virtuvės paveikslo, pasukdama į priešingą pusę.

Paėjėjo šiek tiek dešinėn ir pamatė bendrakoledžę Nikitą su keliais nykštukais, kuriems jos turėjo padėti. Olivia nebuvo pilna entuziazmo dirbti su kažkokiais neaiškiais žmogeliukais:
- Sveiki, - tarė mergaitė priėjusi prie jų. Pažvelgė į Nikitą neaiškiu žvilgsniu, kuris šaukė "gelbėk mane, prašau" ir žiūrėjo ką daro tie nykštukai.
Iš kažkur atsirado dovanų pakavimo popieriaus ir įvairių kaspinėlių bei spalvotų juostelių ir šiaip visokių niekučių dovanų puošimui. Tik buvo viena bėda - niekur nematė dovanų.
- Amm, o kur galima rasti dovanas? - paklausė mergaitė vieno iš nykštukų, su žalia kepuraite. Išgirdusi, kad dovanėlės paliktos prie virtuvės Olivia be niekieno pagalbos nulėkė jų paimti. Neįsivaizdavo kaip paims visas, bet jos laimei, dovanėlės buvo sudėtos į vežimėlį, panašų kaip būna žiobarų parduotuvėse prekėms įsidėti. Nustūmusi jį į vietą kur buvo Nikita su nykštukais, paėmė vieną dovanėlę. Tai buvo kažkokia tai knyga, kuri Oliviai pasirodė neįdomi. Matyt, kokiam septintakursiui, - pagalvojo ji pagriebdama raudono dovanų pakavimo popieriaus išmarginto kalėdiniais ornamentais. Užklijavusi lipnia juostele galus, paėmė žalios juostelės ir ja aprišusi dovaną uždėjo kaspinėlį, po kuriuo priklijavo kortelę su mėlynu rašalu užrašytu vardu "Jamesui Lokui, VII kursas, Grifų Gūžta". Valio! Supakuota bent viena dovanėlė. Paėmė iš vežimėlio dar vieną knygą, galvodama kaip ją supakuoti.
Where'd you wanna go, how much do you wanna risk?

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
-Labas, - pažvelgė į bendrakursę, - kaip sekasy? - Ir ne nelaukusi to pačio klausimo atgal šypsodamasi atsakė, - nes man tai gerai.
Olivia nebuvo kallbi, bent jau taip atrodė. Priešingai, negu Nikita, kuri savo nuomonę galėtų išreikšti, ko gero net išreikštų per laidotuves, per tylos minutę, kai visi susikabinę rankomis šniurkščioja, o ji pasakytų, kad kažkokio vyro kaklairaištis atsilaisvinęs.
Trylikametė net nesuregavo, kai Olivia nubėgo pasiimti dovanų ir jau spėjo grįžti:
-Tū gal kokią atlietiką lankai ar marotuoną biėgi? Na, kaip žiobarai daro. Bet nebyjok, aš tykrai tavęs nylaikau žiobare. Tykrai, tcykrai! O kokio kraujo tu? Aš tavęs nesmerksiu. Mano tėvai tai abu būrtininkai. Tėtis gamina eliksyras, o mama veda laidas. Aš iš Baltarusijos. O tu iš kur? Ką tavo tėvai daro? - Rodos Nikita net pamiršo, kad reikia vynioti dovanas.
Peržvelgusi didžiąją dovanų dalį, kurią reikia supakuoti ji tarė:
-Ajajaiii... kiek daug mokinių gaus knygą šiemyet! Kaip jiems ne sekasy! Ajajajiii! O tū norėtum gauti knygą? O ko tū paprašiai? Aš tai nesakysiu, nes tada neatneš. Bet tu tai pasakysi man, ane?

Tiesą sakant, raudonplaukė nesistengė gerai ar gražiai vynioti. Ji tiesiog popieriumi apsukdavo, prilipindavo, kaip ji sako ''lipniaškės'' ir suraizgydavo kaspiną, kuris dažniausiai nukrisdavo.
Kurį laiką Nikita sedėjo tyli ir ''susikaupusi'' pakuoti viso Hogvartso mokinių dovanas.
Taip keista buvo rasti švilpukų dovanas. Tada ji tik linguodavo galva ir skleisdavo garsus, panašius į 'mhmmmmmmmmmm' ar 'mmmmmmmmmmm''.
-O, geras! Žinai ko duovanų paprašė mūsų vadovė? O gi nesakysiu. Negražū. Manęs to mokė tėvai. Mandagūmo. Tavie tykriausiai yrgi. Sūprasi mane.
Bėgo laikas. Visko klausinėdama ir pasakodama Nikita Borelič supakavo daug dovanų. Krūvelė tirpo, bet rodos niekada nesibaigs.
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Olivia Eier

  • VII kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We are all made of stardust
Ats: Keistas koridorius netoli įėjimo į virtuvę
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
Olivia atsakė į greitai kaip žirnius užduotus Nikitos klausimus:
- Na, žaidžiu kvidičą Švilpynės komandoje. Bet man asmeniškai tai nėra kažkoks labai sunkus sportas. Taip pat laisvalaikiu namuose važinėjuosi žiobarišku dviračiu ir panašiai. Aš esu iš Škotijos, gyvenu netoli Edinburgo. Mano mama vardu Eliana, ji yra puskraujė, o tėtis Meisonas grynakraujis, o aš esu maišyto kraujo. Taip pat turiu seserį Gabriellą, na, kaip tikriausiai žinai ji yra mūsų koledžo vadovė, - šyptelėjo, - taip pat pas mus gyvena močiutė iš mano tėčio pusės.
Mergaitė atsakinėdama pakavo knygą pavadinimu "Kalėdų istorija". Ji buvo vienai Varno Nago mokinei. Užrašiusi vardą, padėjo į krūvelę vis didėjančių dovanų. Išgirdusi dar pora klausimų Olivia atsakė:
- Kalėdų proga šiaip nieko neprašiau, man patinka staigmenos. Bet taip, man knygos irgi patinka. Dar norėčiau rašalo rinkinio ir galbūt naujos plunksnos, nes turiu tokį kaip ir iškarpų albumą, kurį vis kartais pildau.
Nusišypsojo išgirdusi dar porą Nikitos komentarų. Trečiakursė irgi norėjo ko nors paklausti, bet nenorėjo labai įkyrėti. Supakavusi dar vieną knygą Varno Nago mokiniui paėmė kitokią dovaną - gražų auksinėmis detalėmis puoštą mikroskopą. Apsuko jį popieriumi, kad dar kartais nesudužtų dalinant ir kaip visad užrašė vardą "Kasterė Pailet, III kursas, Klastūnynas", tada supakavo dar ir kažkieno užsiprašytą rankų darbo įvairių skonių saldainių rinkinį, prie kurio dar buvo pridėta šokoladinė varlytė. Padariusi iš blizgančio popieriaus maišelį į jį sudėjo dovanėles ir sandariai užklijavo. Kaip smagu žinoti, kad kažkas tai ras po kalėdine egle! Nenorėdama tęsti ne itin jaukios tylos, Olivia paklausė bendrakursės:
- Kodėl per atostogas pasilikai Hogvartse, negrįžai namo švęsti su savo šeima?
Where'd you wanna go, how much do you wanna risk?