0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1034
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Buvo vėlus vakaras. Sparčiai atėjo laikas, kai mokiniai nebeturėjo teisės vaikščioti koridoriais. Aukštame apžvalgos bokšte stoviniavo raudonplaukis paauglys. Buvo akivaizdu, kad iki reikiamo laiko į savo bendrąjį kambarį jis grįžti nesuspėtų, net jeigu pasileistų bėgte.
Dafydd, kuris ir buvo tas paauglys, visą dieną prasitrynė koridoriuose. Praleido visas tos dienos pamokas, netgi nevalgė didžiojoje salėje. Ir pats nesuprato, kodėl nepasinaudoja proga gerai užkirsti. Vis dėlto nuotaika buvo tokia, kad velsiečiui maloniau buvo stovėti aukštame bokšte, kuriame buvo dar ir šiek tiek vėsu.
Ilgokai apie nieką nemąstęs Dafydd galiausiai apsidairė. Pamatė vienintelį paveikslą. Tai vaikiną kiek sudomino. Galbūt dėl to, kad tai buvo vienintelis toks kūrinys šiame bokšte. Galbūt dėl to, kad jame buvo pavaizduota nemaža vaikų grupė. Jie atrodė jaunesni už Hogvartso pirmakursius, tad raudonplaukis niekaip negalėjo suprasti, ką toks paveikslas gali daryti būtent šioje vietoje.
Dėl pačiam nesuvokiamų priežasčių jis priėjo prie pat paveikslo ir pabandė jį nuimti nuo sienos. Pasirodo, tai nebuvo taip paprasta. Klastuolis susiraukė. Jį pagavo azartas. Paėmęs už rėmo jis pradėjo traukti paveikslą iš visų jėgų. Tas nepasidavė.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 166
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Reikėjo patikrinti ar tikrai viskas pasikeis taip, kaip prognozės nurodė - bus gerai matoma Venera. Tai būtų į gera ir būtų galima kiek atsipūsti po talentą slėgusio ir burti neleidusio užtemimo. Užtemsta mėnulis - užtemsta vidinė akis ir reikia ieškoti šviesos šaltinio.
Daugybė spiralinių laiptelių tikrai nebuvo pati geriausia idėja, tačiau apžvalgos bokštas buvo vienas aukščiausių, tad vertėjo. Kuomet įveikė visus, tamsoje pamatė siluetą. Keista, mokiniams jau būtų metas traukti į bendruosius kambarius, o profesoriai šiaip sau į bokštus nelaipioja.
- Labas vakaras,- pasisveikino atkreipdama į save dėmesį.- Man rodos, mokyklos taisyklėse aiškiai parašyta, kad mokyklos turto niokoti negalima,- vargšas paveikslas rizikavo būti suplėšytas. Jame pavaizduoti vaikai norėjo bėgti, tačiau kitų paveikslų šalimais nebuvo.
Cessiondi priėjo arčiau, norėdama pažiūrėti kas leidžia sau taip elgtis. Llewellyn. Vos nenusikeikė. Džiaugėsi, kad tas nelanko ateities būrimo pamokų (turbūt nebuvo jų pasirinkęs), tačiau iš kitų profesorių apie šią personą buvo girdėjusi nemažai. Ar visi klastuoliai tokie problematiški? Kartais atrodo, kad prižiūriu ne tą koledžą. Blogiausia su tokiais mokiniais buvo tai, kad jiems išvis niekas nerūpėjo. Gal tik jų sveikas kailis ir tik šiek tiek. Aiškink ką nori, vis vien nesiklausys ir darys savo. Mestų tokius iš Hogvartso arba pasamdytų gerą, labai gerą psichologę, kad iš tokių liktų rožiniai pūkuoti kačiukai. O dabar įklimpo. Jau geriau būtų nesugalvojusi eiti į būtent čia, tačiau nežinojo apie tokių nemalonių personų takus į bokštus.
It’s only a matter of time.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1034
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Ko gero, klastuolio buvo tokia lemtis. Jis nuolat su kuo nors susidurdavo. Kuo labiau norėdavo būti vienas, tuo bjauresnis būdavo žmogus, kuris būtinai pasipainiodavo po kojomis. Šį kartą Dafydd per daug apie tai nemąstė. Žinoma, tai nereiškė, kad jis norėjo su kuo nors bendrauti. Vis dėlto jeigu ši taisyklė tikrai veikia, šiandieninis žmogus turėtų būti ne visiškas idiotas.
Vis dėlto iš pradžių velsietis pasisveikinimą ignoravo. Jis net nežinojo, kas gi yra tas atėjusysis. Tiksliau, atėjusioji.
- Taisyklės yra tam, kad būtų laužomos, - garsiau nei norėjo ištarė klastuolis. Jis vis dar bandė nuplėšti paveikslą, bet, ko gero, jau reikėjo pripažinti, kad to padaryti nepavyks. Amžinojo priklijavimo kerai? suirzęs pagalvojo mokinys. Svarstė, ar žino kokius nors kerus, kurie padėtų įveikti šią problemą. Jis išsitraukė lazdelę. Ilgokai stovėjo žiūrėdamas į paveikslą, visai pamiršęs, kad netoliese yra kitas žmogus. Galiausiai suvokė, kad burtažodžio nežino. Velsietis supyko ir nusikeikęs trenkė ranka į paveikslą. Ten buvę vaikai pradėjo klykti.
- Ak, užsičiaupkit, - rėžė raudonplaukis. Jis nusisuko nuo paveikslo ir tik tada pamatė, kad iš paskos atsekęs žmogus buvo ateities būrimo profesorė. Dafydd sutriko.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 166
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Kas tiksliai dedasi klastuolių galvose, Cessiondi neišsiaiškino per dešimt metų buvimo Hogvartse. Ėjo vienuoliktieji, o ji, kad ir kaip tai nebūtų galima, labiau palaikė švilpius ir grifus, o klastuolių nelabai mėgo, nes dauguma nelankė pamokų, niekino ateities būrimą ir būtų mieliau pasiuntę toliau, nei vidinė akis mato. Žinoma, atsirasdavo tokių, kurie pakeisdavo nuomonę apie save, pavyzdžiui, Mayra, tačiau Dafydd tikrai nebuvo vienas iš tokių.
- Jei jau labai nori laužyti taisykles, pasistenk neturėti įžūlumo jas laužyti mano akivaizdoje,- po visų prašymų patylėti atsakė. Paveiksle klykiantys vaikai buvo sekundėlei palikti ramybėje, nes penktakursiui nepavyko nuplėšti paveikslo nuo sienos (ir gerai) ir jis teikėsi atsisukti Khanną.
Gyvačių koledžo mokiniai sugebėdavo pastoviai stebinti ir pakliūti į tokias situacijas, kuriose indė dar nebuvo atsidūrusi.
- Daug metų esu Hogvartse, bet Klastūnynu retai reikėdavo nusivilti,- stabtelėjo leisdama jam tai suprasti, o pati apgalvojo sekančius žodžius.- Mano vertybės dažnai prasilenkia su jūsiškėmis, tačiau paveikslų nuo sienų šiaip sau dar niekas nedraskė. Tai beprasmiška.
Gal kas būtų pasakęs, kad pats ateities būrimas beprasmiškas, tačiau jei jis jau įtrauktas į mokymo programą, vadinasi - reikalinga magijos rūšis. Kitaip, nei menas be lazdelės plėšyti paveikslus nuo sienos. Gerai bent tiek, kad neišmušė skylės viduje. Vaikučiams būtų buvusi psichologinė trauma visam dešimtmečiui.
It’s only a matter of time.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1034
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
- Jeigu taisykles laužyti yra įžūlu bet kokiu atveju, koks skirtumas, ar tai darau jūsų akivaizdoje, ar ne? - paklausė itin logiško klausimo Dafydd. Ateities būrimas nebuvo iš tų pamokų, į kurias jis teikdavosi įkelti koją. Tad suprantama, kad šią profesorę nelabai tepažinojo. Ar, tiksliau sakant, nepažinojo iš viso. Atrodo, lyg ir nereikėtų iš karto bandyti įrodyti, kad yra toks blogietis, kaip kad visi apie tave galvoja. Bet Dafydd jau seniai suprato: kad ir ką jis bedarytų, niekas nepatikės, kad jis gali būti geresnis. Tad kam vargintis? Daug lengviau yra draskyti mokytojams ir visiems kitiems akis.
Vaikinas žiūrėjo į profesorę ir nekantravo. Nagi, sakyk ką nors. Skirk areštą. Supyk ragino moterį raudonplaukis, tačiau atrodė, kad tokie prašymai gali likti neišgirsti.
- Matyt, neteko susidurti su normaliais klastuoliais, - burbtelėjo Dafydd. Jis vėl atsisuko į paveikslą ir dar kartą nukreipė lazdelę į jį. Vis dar nesugalvojo kokio nors veiksmingo burtažodžio, tačiau tikėjosi, kad kas nors teiksis ateiti į galvą.
- O, apie beprasmybes galima daug kalbėti, - teikėsi atsakyti profesorei velsietis, nors daugiau nepažiūrėjo į ją. - Man, pavyzdžiui, atrodo labai beprasmiška čia stypsoti ir aiškinti, kas yra beprasmiška.
Šitas sakinys buvo itin keistas pasišaipė pats iš savęs vaikinas ir nieko geresnio nesugalvojęs dūrė lazdele vienam iš paveiksle esančių vaikų į pilvą.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 166
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
 - Šitaip tu pasieki naują įžūlumo lygį,- tikėjosi, kad jis iš čia išsinešdins ir galės apsimesti, jog nieko nebuvo. Gal net nereikės atimti taškų iš Klastūnyno, nes matė, šitai personai tai nerūpėtų. Kam tuomet bausti kitus?
 Apsimetė, kad neišgirdo klastuolio burbėjimo ir jo sakinys pakibo ore. Viskas, nebemins to paties grėblio. Juk čia atėjo su tikslu, o ne jo ieškoti. Ramiai praeis pro jį, atsistos prie lango ir atidžiai pažiūrės į vakarus. Naktis turėtų būti giedra, tad ilgai ieškoti neteks. Spalva išsiskirs iš žvaigždžių ir jei ras - žinos, kad viskas pagerės.
 Priėjo prie lango. Dar sykį atsisuko pažiūrėti ar Dafydd vis dar užsiėmęs vaikų kankinimu, pasuko galvą į vakarų pusę ir jau būtų pamačiusi, jei nebūtų krūptelėjus nuo klyksmo. Atsisuko - žinoma, jis vėl sugalvojo pakankinti paveiksle esančius vaikus, kurie jau pasislėpė kiek galėjo, tačiau vienas žviegė išsigandęs lazdelės dūrio. Dievaži, čia išprotėti galima. Jei kitais metais nemokysiu, turbūt bus aišku kodėl. Tačiau greitai patraukė tokias mintis į šoną. Jau geriau jis būtų nusilupęs tą paveikslą nuo sienos ir išsinešdinęs į savo gyvačių bendrąjį kambarį. Tegu deda tą paveikslą kur nori - šitame bokšte jo juk vistiek niekam nereikia. Bet ne - ji profesorė ir turi tvarkytis su tokiais kaip jis ir jei nesitvarkys - liks kalta, nesvarbu, kad vadovui į savo mokinius nusispjaut.
 - Nusiplėšdamas paveikslą nieko niekam neįrodysi,- vėl nusisuko į langą ir tarp žvaigždžių pamatė Venerą. Šyptelėjo. Taip, kai vėl atsidurs savo kabinete, bus tikrai geriau.
It’s only a matter of time.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1034
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Naujas įžūlumo lygis - gal ne taip ir blogai. Ypač tokiam vaikiui kaip Dafydd Carwyn Llewellyn. Tad jeigu profesorė tikėjosi taip paaiškinsianti klastuoliui, kad jis daro blogai, turėjo skaudžiai nusivilti. Dafydd, žinoma, nedėkojo profesorei už tokį jo pastangų įvertinimą.
Panašu, kad profesoriūkštė ėmėsi naujos taktikos. Ignoruoti velsietį. Ką gi. Gerai. O kam jam skųstis, kai niekas netrukdo užsiiminėti nesąmonėmis?
Tiesa, greitai teko patraukti lazdelę nuo vargšo vaikiščio. Juk Dafydd atėjo čia tikėdamasis pasprukti nuo prakeikto mažvaikių cypimo, kokia prasmė sukelti triukšmą pačiam?
- Tylėk tik, - suburbėjo vaikinas ir tik tada suprato, kad profesorė gali pamanyti, jog žodžiai skirti jai. Et, koks jau dabar skirtumas.
- Ką jūs pametėte tarp tų žvaigždžių? - bespalviu tonu paklausė vaikinas? Norint buvo galima pamanyti, kad jam įdomu. Tačiau lygiai taip pat buvo galima ir pagalvoti, kad jis tik ironizuoja. Ką gi, tegul sprendžia gerbiamoji profesorė. O jos žodžius apie paveikslo plėšymą raudonplaukis paprasčiausiai ignoravo.

*

Mulungu Kinyonga

Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
Vieną šeštadienio rytą Mulungu išslinko pasivaikščioti. Afrikiečiui buvo labai šalta, tad nuolat tekdavo apsirengti taip, kad atrodė labai storas. Taip buvo ir šį kartą. Teko eiti ištiesus rankas į šonus, nes paprasčiausiai neišėjo jų nuleisti. O sėdėti bendrajame kambaryje berniukas nenorėjo.
Per tuos kelis mėnesius, kuriuos praleido pilyje, Mulungu spėjo neblogai susipažinti su jos koridoriais ir kitokiomis įdomiomis vietomis. Smalsumas ir nuotykių troškimas nuolat ištraukdavo vaiką iš jaukaus Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Laimei, kartais prie jo prisijungdavo ir Ashton'as, mat jeigu ne jis, afrikietis jaustųsi be galo vienišas. Jam ir taip trūko draugų, tad nenorėjo nė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu nepažinotų koledžo draugo.
Vis dėlto tą rytą juodaodis patraukė vienas. Nors kelis kartus bendrajame kambaryje šūktelėjo (!) draugą, niekaip negalėjo jo rasti. Tad teko į kelionę leistis be jo. Beklaidžiodamas pažįstamais koridoriais berniukas aptiko iki tol nematytus sraigtinius laiptus. Be galo jais susidomėjęs pradėjo lėtai lipti į viršų. Nors būdamas namie labai daug bėgiojo ir sportavo, čia, pilyje, judėjo gerokai mažiau, tad nenuostabu, kad atsidūręs viršuje buvo uždusęs. Kiek laiko ramiai pastoviniavęs galiausiai atgavo kvapą ir apsižvalgė. Čia buvo labai nejauku, du nedideli langeliai nesuteikė daug šviesos. Vis dėlto Mulungu priklausė drąsuolių koledžui, tad pasiryžo prieiti prie vieno iš langiukų ir pažiūrėti į lauką. Vaizdas iš karto pakerėjo: matėsi labai daug iškritusio sniego, kurį vaikas ne taip seniai pamatė pirmą kartą gyvenime. Be to, tolumoje matėsi ir Uždraustasis miškas, kuriame, tiesa, pabuvoti dar neteko.
Mulungu užsilipo ant palangės ir patogiai įsitaisęs pradėjo žiūrėti į krentantį sniegą.

*

Magdelė

Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
 Vilė lipo aukštais, sraigtiniais laiptais į apžvalgos bokšto viršūnę. Girdėjo, kad iš čia matosi geras vaizdas. Be to norėjo su kuo nors pabendrauti, jai buvo kiek liūdnoka...
 Kai užkopė ir priėjo prie lango suvokė, kad gandai nemeluoja. Iš čia iš tikro matėsi nuostabus vaizdas:visas Hogvartso kiemas, jį gaubiantys kalnai ir upė, tartum sidabro kaspinas besiranganti tarp retų medelių, atsivėrė kaip ant delno.
 Jau temo, Vilė matė kylantį mėnulį ir žvaigždes, palengva ryškėjančias tamsiame lyg juodas aksomas danguje. Staiga mergaitės akys užkliuvo už stogo ir jai kilo pašėlusi pagunda užsikarti. Vilė nepajėgė atsispirti ir užlipo ant kraigo. Tyliai, atsargiai ir įgudusiai nuropojo tada atsisėdo ir patenkinta sutabalavo kojomis.
 Bokštas buvo tartum įmūrytas į sieną, todėl galėjai sėdėti ant stogo ir tabaluoti kojomis kiek tolėliau nuo lango.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Willy Phoenix »

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • II kursas
  • *
  • 135
  • Taškai:
  • Metamorfmagas
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
-Ne! To tikrai nebus!
Metamorfmagas į ją ževelgė įdėmiai.
-Aš taip nusprendžiau. Aš pasakysiu tiesą. Man užtenka.
Ji pašoko kaip nuplikyta.
-jokiu būdu! Jokiu! Neįmanoma! Ar proto netekai?! Jie tada sužinos apie mane! Negi pamiršai apie mane?!
-Ne. Bet aš pavargau, Pandora! Trys metai! Tris metus taip meluoju! Tu nė kiek neįsivaizduoji kaip sunku! T-tu...! Tu nesupranti, nes...!
-NEDRĮSK! - užkaukė mergaitė, puldama prie berniuko,- NEDRĮSK! NEDRĮSK, MAN TO PRIKAIŠIOT!
Metamorfmagas susiraukė, po to piktai įsiviepė. Nusijuokė.
-Visi jie mirę. Ko tau bijot? Kaip sakei, pranašystė nėra pagal tave. Nei apie Blewettą. Ko to dar tau bijot? Tu saugi.
-Ir tu.
Berniukas papurtė galvą.
-Pandora, tu nesupranti!

Ir nesuprato.
Švilpis vienas sėdėjo anr grindų ir žvelgė į rudenišką horizontą. Jis tvirtai apsisprendė. Nesimokys oklumantijos, nemeluos. Pasakys tiesą. Pasakys viską. Ir bus savimi.
Ir bus laisvas.
Medalionas šildė šlaunį.
Kai jis gimė, tai buvo auksinė valanda - tarp nakties ir dienos. Ištirpusių ir tuojaus išryškėjančių figūrų metas, tyla prieš audrą ir mirtį. Žvaižgdžių pėdsakai nyko danguje, priešaušris, vėliau aušra karaliavo visur ir tik po to užleido vietą karalienei saulei.
Laisvė. Tą reiškė jo antrasis vardas. Tai jo siekiamybė. Be jos, nebus savimi, o su tuo ateis kančia.

Jis girdėjo pasaką apie gražuolę ir pabaisą ir kiekvieną kartą nesuprato, kodėl kiti tą vyrą laikė pabaisa. Juk jis buvo normalus! Bet ar buvo gerai, prisispausti prię lango ir žvelgti į išnykstančias figūras? Iš išnaktų svajoti, kaip jie sugrįš su bandelėmis su aguonomis? Kiekvieną kartą kažką neprikaištingo atlikti, išmokti, kad jie didžiuotųsi? Kad žinotų, jog jų sūnus yra nepriekaištingas ir už tai jį reikia pagirti, pamyluoti, nes tėvų glėbys yra geresnis už globėjų?
Ar gerai, pas juos sugrįžti, pagaliau būti su jais, bet ištisai meluoti? Dvasiškai ir fiziškai kankinti save, kad neišsiduotai? Kad įtikintai ir Sniegą?
Čia baimė? Nepasitikėjimais net ir tais, su kuriais daliniesi kraujo ryšiais? Ar tai manymas, kad esi sapne, ir jei išsiduosi, sapnas baigsis ir vėl atsibusi Prancūzijoje vienas?
Ar čia ne išprotėjimas?
Nebuvo ašarų verkti. Nebuvo ir jėgų.
Švilpis viduje buvo lavonas.
Jo mintys buvo susipynusios, neaiškios, kai kurios net netikslios. Bet berniukas mąstė, galvojo, nes tai buvo likęs vienintelis dalykas, ką sugebėjo dabar daryti.
Tik po antro varpo dūžio pakilo ir išėjo iš apžvalgos bokšto. Kažkas nutraukite šio vaiko kančią.
In New York you can be a new man. - Aaron Burr, "Hamilton".


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai: 520
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #25 Prieš 4 mėnesius »
Dori buvo geros nuotaikos. Šiandien jos nuotaika vis keitėsi ir keitėsi. Na, ne paslaptis, kad dabar ši pagerėjo, nes trylikmetė valgė. Taip taip, valgė. Ką tik ji su Levanda užlipo į apžvalgos bokštą. Dori jau sukirto kelias išsvajotas bandeles su varške ir razinomis, o rankose dar laikė nemažai kvapnių, dar šiltų sausainių. Šiandien merginos žaidė tą kažkokį žaidimą, kurį sugalvojo Matthew, ir ieškojo lapelių su užuominomis, kurios turėjo kažkur nuvesti.
Kelias iki apžvalgos bokšto klastuolėms gerokai prailgo, nes vis dėlto jos nesugebėjo ramiai praeiti pro didžiąją salę ir užsuko į ją prisikrauti pilną glėbį gėrybių. Tada tiesiu taikymu traukė į varpinę, tačiau ją išniukštinėjusios ten nieko nerado. Vėliau vis tik užmetė akį ant stogo, bet ir jis buvo tuščias. O tuomet merginoms šovė į galvą apsilankyti ne kur kitur, bet apžvalgos bokšte. Užuominoje buvo rašoma būtent apie spiralinius laiptus ir horizontą. Na, kas daugiau galėtų būti, jei ne apžvalgos bokštas?
- Jeigu ne čia, tai daugiau jau nebeįsivaizduoju, kur tas lapelis galėtų būti, - pilna burna tarė tamsiaplaukė.
Šitame bokšte Mendel lankėsi pirmą kartą. Tikriausiai nieko neprarado, nes jis tikrai nebuvo išvaizdus. Gana uždaras, vos su dviem langeliais, nors, Dori turėjo pripažinti, per juos išties atsivėrė įspūdingas vaizdas. Tačiau patalpa atrodė gana apleista. Keista, bet joje buvo paveikslų.
- Kažkur turi būti, - vis dar kimšdama kalbėjo. - Eina sau, kokie skanūs sausainiai. Tikrai bus čia, - vėl kalbėjo omeny turėdama lapelį ir ėmė dairytis.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • V kursas
  • *
  • 171
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #26 Prieš 4 mėnesius »
Marchetti paskaudo kojas, mat laiptų į bokštą buvo tikrai ne viena ir ne dvi dešimtys. Negana to, jos pilvelis pasunkėjo geru kilogramu, mat merginos, pakeliui užsukusios į Didžiąją salę, kaip reikiant pasistiprino. Šiaip ne taip užnešusi tą papildomą kilogramą į bokštą, Levanda apsidairė aplink. Nors nedidelė patalpa nebuvo prikrauta visokių rakandų, ir, kaip nebūdinga Hogvartsui, atrodė pustuštė, tačiau lapelio su užuomina niekur nesimatė. Klastuolė klestelėjo ant palangės, kuri pasirodė patogesnė, nei ši manė, ir pasakė kompanionės pavyzdžiu. Išsitraukusi iš mantijos kišenės į servetėlę suvyniotą keksiuką su mėlynėmis, pradėjo jį kirsti net pirštus apsilaižydama.
Praskaidrėjus nuotaikai, ši nusprendė pakilnoti kelias suskilusias plyteles bokšte. Tiesą pasakius, net pati nežinojo, kodėl jai tokia mintis šovė į galvą. Matyt, tie keksiukai tikrai turėjo kažkokių magiškų savybių. O gal padidėjęs cukraus kiekis kraujyje, paskatino ją pasinaudoti savo smegenų likučiais.
Pakėlusi trečiąją plytelę ir nusilaužusi nagą, ji surado užuominą. Nors jos nuotaika kiek ir subjuro, mat ši liko be geros dalies nago, tačiau Levanda turėjo vilties, greitu metu užbaigsianti šį profesoriaus žaidimą.
- Žiūrėk, lengviau, nei tikėjausi, - vis dar kramtydama mėlynių keksiuko likučius, net neperskaičius perdavė užuominą Mendel.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai: 520
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #27 Prieš 4 mėnesius »
Dori baigė kimšti sausainius, o per tą laiką bendražygė sugebėjo rasti lapelį.
- Kaip? - trylikmetė išpūtė akis. - Levanda, tu genijus!
Mendel paėmė iš penktakursės lapelį ir garsiai perskaitė, kas buvo jame parašyta. Užuomina skambėjo šitaip:
Citata
Tikėjais, kad tu jau išeisi iš čia?
Klastuoli, nei velnio! Nuliūdinsiu tave.
Manai, tik lapelis tau galės pasakyt,
Kur eiti toliau? Vat ir ne! Apsidairyk!
Jautiesi lyg nieko čia nebūtų daugiau?
Jūs esat ne vieni čia, ar jau darosi baugiau?
Trylikmetę nukrėtė kažkoks šiurpias.
- Ta prasme? Jis nori pasakyti, kad mes čia esam ne vienos? Kad čia dar kažkas yra?
Mergaitė ėmė isteriškai dairytis po bokšto patalpą.
- Na, žinai, - susiraukė. - Tai ko mums dabar ieškoti? Prieš tai viskas buvo aišku, kad lapelio. O dabar? Tokia nežinia!
Dori dar kartą perskaitė, kas užrašyta lapelyje, tik šį kartą jau tyliai. Jos antakiai raukėsi, veidas tapo mąslus.
- Toks jausmas, kad kažkas turi mums pasakyti, kur eiti toliau. Bet čia nieko be mūsų nėra! Arba... arba turim rasti šitoj vietoj kokį tai pasislėpusį gyvūną... Gal jis kaip nors galės mums parodyti, kur pėdint toliau? Nežinau, gal pats tas gyvūnas bus kaip užuomina... Pavyzdžiui, jeigu rasčiau žuvį, tai eičiau prie ežero, - nusijuokė. - Turim surasti.
Dori ėmė vaikštinėti po bokštą ir jo pakampiuose ieškojo kokio nors gyvo padaro.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • V kursas
  • *
  • 171
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #28 Prieš 4 mėnesius »
Išklausiusi kompanionės, garsiai skaitančios užuominą, nenustebo lapelio turiniu. Juk būtų buvę per daug paprasta be nesklandumų surasti užuominą ir, pasipusčius padus, lėkti ieškoti kitos. Jei ji neprisidaro nemalonumų per savo aplaidumą, tai kažkas kitas klastuolei tų nesklandumų pažeria.
Mendel atrodė sunerimusi, tačiau Levanda, po pažinties su Juzefu, priprato jaustis taip, lyg jos kiekvienas žingsnis stebimas. Tad ir dabar mergina nepuolė į paniką.
Levanda abejojo, ar tokioje mažoje patalpoje tūnos koks gyvūnas. Na, nebent pelėda tėkšis į langą nešina užuomina.
Joms besidairant, Marchetti akys užkliuvo už paveikslo. Nors šis, atrodė, prieš akimirką buvo tuščias, dabar jame sėdėjo įsitaisiusi dama. Klastuolė nesitikėjo, jog profesorius bus užuominą patikėjęs paveikslui, mat ji pati niekada nepasitikėjo visokiais tapytais veikėjais, tačiau pamanė, kad ta dama pasakys, kur rasti kitą užuominą.
- Sveiki, - mandagiai pasisveikino, mat iš patirties žinojo, kad paveikslai greitai įsižeidžia, - nenorime jūsų trukdyti, bet gal galite pasakyti, ar kartais nežinote, kur profesorius Turner paslėpė užuominą, skirtą klastuolių šventei?
Damutė veidrodyje ją nužvelgė pašaipiu žvilgsniu. Štai kodėl penktakursė nemėgo paveikslų. Juose tupintys seniai ir senės visada į tave žiūri, tarsi iš aukšto. Matyt, jie mano, kad jų gyvenimas geresnis už mirtingųjų burtininkų.
Marchetti, jau galvodama, kad atsakymo nesusilauks, išgirdo koketišką balsą:
- Gal ir žinau, bet kas man už tai, jei pasakysiu? - papūtė lūpas.
- Na, nekažin kuo galiu pasitarnauti... bet jei jums prireiks žmogaus išsipasakoti, aš planuoju čia dar apsilankyti, - laibu balseliu skiedė, net neraudonuodama.
Moteris veidrodyje tik nemaloniai šyptelėjo ir ištiesė skarmaluotą ranką. Klastuolės delne atsidūrus užuominai, ši vis dar mandagiai vaipydamasi, timptelėjo bendrakoledžę už rankovės, jai ištiesdama popierėlį.
Nežinau kas geriau, kakojančios pelėdos ar paveikslai. Kodėl negalime atsidurti kokioje jaukesnėje vietoje.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai: 520
  • Lytis: Moteris
Ats: Apžvalgos bokštas
« Atsakymas #29 Prieš 4 mėnesius »
Dori ieškojo kokio nors gyvūno ir šen, ir ten. Gal pavyks rasti kokią pelę? O kaži, musė arba vabalas skaitytųsi? O gal voras? Su tomis mintimis trylikmetė pakėlė galvą aukštyn ir ėmė dairytis voratinklių, tačiau tuo pat metu išgirdo Levandos balsą ir atsisuko į koledžo draugę. Mendel lūpose radosi mažytis šypsnis. Nejau Levanda galvoja, kad pavyks ko nors išsiklausinėti iš paveiksle esančios moters?
- Gali nei nebandyti. Paveikslai mums tikrai nepadės.
Dori buvo tuo įsitikinusi. Tačiau jos nustebimui, paveiksle esanti dama įteikė raudonplaukei užuominą. Trylikmetė tik išpūtė akis. Ji tikrai nesitikėjo, jog kita užuomina bus taip pat lapelis ir, juolab, kad ją saugos pieštoji. Mendel ieškojo ko nors gyvo. Tikrai gyvo.
- Kaip? - dabar jau plačiai išsišiepusi paklausė tamsiaplaukė. - Kaip tau taip pavyksta? Gal tas keksiukas buvo su Felix Felicis?
Trečiakursė paėmė iš Levandos lapelį ir vėl garsiai perskaitė lapelio turinį, o jame buvo parašyti tokie žodžiai:
Citata
Garsiausia pletkų ir šnipinėjimo vieta.
Mergaitė dar plačiau išsišiepė bei prisiminė, kiek kartų ten teko klausyti įdomiausių paskalų.
- O jau šitą tai aš žinau! Šimtas procentų, kad bus suoliukas prie medžio kieme. Nors kartą profesorius Turner parašė tiesiai šviesiai. Einam.
Merginos išėjo iš apžvalgos bokšto.