[Teodoras Meiden]

 Dauguma klastuolių aplink jau priėjo didesnes gyvates ir Katrilę su Teodoru paliko aukštesnėje salėje. Išties jam nebuvo įdomu, ką sakė mergaitė, tik pabandė tai parodyti. Net nežinia kodėl išvis paklausė tokio kvailo klausimo, juk vis tiek viską žinojo apie jaunąją bendrakoledžę.
 – Sutinku. – greitai į monologą įsiterpė jis, patvirtindamas detektyvų meilę.
 Berniukas pradėjo sekti paskui, nors nežinia ar pati gyvatėlė to norėjo.
 – Žinai, jei tau patinka detektyvinės istorijos, gal jau moki viską spręsti iš žmogaus kaklaraiščio? – antrakursis lėtai pasitvarkė savąjį.
 O gal jam vis dėlto papasakoti pačiam? O ką įdomaus jis gali papasakoti? Nieko. Nebent kartoti tą patį per tą patį, kaip sako kitoms mergaitėms.
 – Kaip pastebėjai, detektyvai – mano specialybė. Šoku, groju smuiku, tapau. Turiu dvejais metais jaunesnę seserį. Ji irgi menininkė, tačiau detektyvai jos netraukia. Ji turi septynis vardus kaip ir mūsų motina. Aš su tėčiu po tris. Esu Teodoras S. T. Nemėgstu savo papildomų vardų. Dar esu varnanagis, tačiau paskirstymo kepurė mano, jog stereotipai svarbu ir bjaurus charakteris virš proto. Ką padarysi. Tu irgi Varnanagėj, matyti. Myliu savo kaukolę. Ji iš ten pat, kur adatėlė. Ir manau, kad žmonės kvaili. Gal tau išimtis, tu verta jos, – Theo greitu balsu išrėžė žodžius, tarsi būtų sakęs tai visus metus kas tris valandas. Šyptelėjo ir pažvelgė į kraupios išvaizdos gyvatę. Tokia kaip jo gynėjas.

[Auksė Marlena Hale]

Gyvatė, į kurios narvą spoksojo Katrilė, pamažu lindo iš po žolių į viešumą. Mergaitė žinojo, jog egzistuodavo ne vien gražios ar žavios gyvatės, bet ir kraupios, kurios kartais net baimės jausmą sužadindavo. Būtent tokia pasitaikė ir ši gyvatė. Šįkart klastuolė nebijojo, mat gyvūnas buvo įkalintas narve ir nieko padaryti jai negalėjo.
- Apie kaklaraiščius menkai tenumanau, - greitokai išbėrė žodžius įterpdama komentarą, - nors gyvenau su abejais tėvais, savo tėvo beveik nematydavau. O ir dektektyvų ne tiek išstudijavau, kad spręsčiau apie burtininką iš jo kaklaraiščio, nors tokia aprangos detalė visados man siejasi su protingumu ir tikrų smegenų turėjimu, arba, su tokiais burtininkais, kaip žiobarai sakytų, inteligentais.
Mergaitė nepajautė, jog jos komentaras išsiplėtė, tačiau žvelgdama į gyvatę jau buvo beprisimenanti savo nuodėmes, o tokių, deja, pasitaikė daugokai. Apie meną Devina nieko gero pasakyti negalėjo, piešimas ar tapyba jos netraukė, o ir užsiėmė šia meno šaka tragiškai. Išties, de Liuka galėjo pridėti, kad lankė baleto mokyklą, bet ją metė, nes baleto visiškai neperprato ir jai šis užsiėmimas nepatiko visiškai. Apie vardų daugybę kai kuriose šeimose klastuolė buvo girdėjusi, bet pati turėjo tik du vardus. Nedaug kas susimąstė, tiksliau niekas iki šios akimirkos, tačiau paskristymo kepurė išties dvejojo dėl koledžo parinkimo - mergaitė tiko ir Varnanagei, ir Klastuoliui.
- Gera žinoti, kad dar yra tokių, kurie vertina protą ir sveikas smegenis, - šyptelėjo šitaip priimdama, regis, dar vieną komplimentą ir įsistebilijo į gyvatę, kurios akyse tematė šaltą tamsą.

[Teodoras Meiden]

 Gyvatė, į kurią žvelgė dvi poros – Katrilės ir Teodoro – akių, buvo savotiškai graži, išskirtinis skonis, ne visiems patinka. Galbūt todėl, kad klastuolis įmatė šiosios vidų, tokia tyra ir visiškai nekraupi kaip iš išorės. Tarsi dabar gyvatė turėtų kaklaraištį, apvyniotą aplink savo slidų, žvynuotą kūną ir antrakursis skaitytų ją lyg knygą.
 Ar jis nustebo, jog mažoji draugė nėra tokia, kaip jis? Ne. Bet kaip tai nemoka skaityti iš kaklaraiščių?! Nors daugumos čia vienodi. Theo irgi. Žaliai sidabrinis. Dryžuotas. Klastūnyno koledžo spalvų. Bet kiekvienas ir kvapą, ir atspalvį ir garsą turi. Ar įmanoma nieko nesuprasti iš jo? Ak, taip, žmonės tokie kvaili. Bet tik ne Katrilė. Gal dar tik mokosi.
 – Niekis, – sumurmėjo ir kartu su mergaite peržvelgė paskutines gyvates. Nespėjo nueiti iki didesniųju, o ir šiandienai pakaks. Matyt, likimas veda. Reikėjo jau grįžti į Hogvartsą, ekskursija baigiasi ir nežinia ar jausti liūdesį, ar džiaugsmą pagaliau išeiti iš tvankios erdvės pilnos idiotų. Prieš atsiskirdamas nuo grupelės gyvatėlių ir eidamas atskirai gale, atsisveikino su mergaite:
 – Susitiksim dar kada nors, jei ne tarp gyvačių, tai pamokose ar bendrajame kambaryje. Iki, – mirktelėjo ir susisupęs į juodą šiltą paltą, sustojo, laukdamas kol praeis visi bendrakoledžiai, o tada patraukė iš paskos, apsvarstydamas šiandienos įvykius.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė būtų melavusi, jeigu sakytų, jog ta gyvatė neatrodė šiurpiai ir jos negąsdino, nekėlė jokių šiurpuliukų, kurie galėtų keliauti po odą keletą kartų it garso bangos. Kad ir kaip Devina nenorėjo pripažinti, artėjo laikas grįžti į pilį, tęsti mokslus ir gyventi toliau, o šią vietą palikti tarp prisiminimų. Prisiminimų, kurie tikriausiai bus užmiršti tapę nebeįdomūs arba nustumti šalin dėka mokslų grūdimo į smegenis.
Paskutinį kartą nužvelgusi patalpą, de Liuka lėtai žingsniavo išėjimo link. Mergaitei buvo gaila dėl narvuose likusių nelaimėlių gyvatėlių, tačiau padaryti nieko negalėjo.
Ekskursija buvo baigta. Gaivus oras, nors ne toks jau ir gaivus, plūstelėjo į plaučius išėjus lauk. Viskas baigėsi. Teliko tik varganas prisiminimas, kuris laikui bėgant išblės.
- Kada nors, - pakartojo du žodelius šitaip atsisveikindama ir susikišusi rankas į megztinio kišenes ėmė pėdinti grupės priekyje.

[Elizabeth Luanna Maier]

  Nuostabiai graži diena lauke! Čiulbantys paukščiai, pavasariu alsuojančios pirmosios gėlės, vaikai... Būtent juos šiandien Elizabeta ir ruošėsi stebėti. Pasiėmė net ir bloknotą bei bei spalvotų rašiklių, kad galėtų laidyti aprašinėtus popierinius lėktuvėlius. Planas puikus, tiesa?
  Bėda ta, kad tokie ne visada pavyksta.
  Kažkas nepaaiškinama ėmė ir nuvedė garbanę į Koukvortą. Kurį laiką žingsniavusi pažįstama siaura gatve, galiausiai stabtelėjo prie iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio pastato. Supratus, kur atsidūrė, širdį užliejo nostalgiškas džiaugsmas. Juk, regis, dar taip neseniai čia buvo atsivedusi savo gyvatėles! Dievaži, seni geri laikai. Įdomu, ką brangieji globotiniai dabar veikia? Ar dar bent prisimena ją..?
  Apmąstymus nutraukė iš įpročio delnu spustelėta rankena. Elizabeta gerai žinojo, kad senolė gyvatininkė duris visada užrakina, juk neduokdie kas nors nuskriaus jos numylėtines!
  Bet šiandien buvo kitaip. Durys girgždėdamos prasivėrė, o ir senolės nebuvo nė kvapo. Tik tamsa; kažkas tamsaus ir nesuprantamo tvyrojo ore. Nesiklausydama klykte klykiančios nuojautos, Elizabeta paliko duris praviras ir nuslinko į rūsį. Kojos nebepriklausė jai, kažkas kitas jas kilnojo; rankas taip pat. Taip kartais būdavo. Viskas gerai. Ar tikrai? Oras, regis, slėgė vis labiau, tad moteris prisėdo ant filosofutės. Ar dar bent prisimena ją gyvatėlės..?
  Parašys joms laišką. Taip. Dabar pat. Tai buvo jos ar sunkaus oro mintis? Nesvarbu. Svarbiausia tai, jog rankose jau laikė bloknotą ir paruoštą juodą rašiklį.
  O tada laiptais žemyn nusileido ir gyvačių motina dar vadinama senutė. Elizabeta apdovanojo ją draugišku šypsniu ir jau norėjo pasiaiškinti, kad iš tiesų tai neturi žalio supratimo, ką čia veikia, bet kam juk nepasitaiko, tačiau burna liko pravira supratus, kas iš tiesų visame šiame name buvo negerai.
  Senolė buvo negyva. Turėjo būti, mat iš tiesų tai jos dvasia spoksojo į Elizabetą kiaurynėmis vietoj akių, tik gyvoji, pastarąsias porą savaičių daugiau reikalų tvarkiusi su ne pačia gyvybingiausia publika, o ne įprasta, to nepastebėjo. Gaila. Išties. „Kas dabar šers gyvates“, – susimąstė buvusi aurorė.
  Oras nė nesiruošė rimti. Dabar atrodė, kad jis sukosi Elizos garbanose ir ruošėsi ją visą įsupti. Priešintis..? O kaip? Vien pirštus judinti galėjo. Ar bent taip manė. Tad ir griebėsi šio šiaudo, kad ir nelabai daug vilties teikiančio.
  Ne laiškelį savo globotiniams parašė. Ar bent ne jiems. Ne jos tai buvo tekstas ((ir ne mano – kreditai MMB pranašystės komandai)), bet jos ranka užrašytas – it atvirukas mokiniui tais senais gerais laikais.

Tiek daug vardų,
Bet visi turės rolę,
Reikšmingą savaip.

Lazdelės kils:
Stos tėvas prieš sūnų,
Draugas prieš draugą,
Meistras prieš mokinį,
Jie bus išduoti
Bus nužudyti,
Palaidoti bus.

Tačiau kraujas paliks pėdsakus
Darbų neatliktų
Paliks nuoskaudas širdy
Ir džiaugsmą mirties glėby



Kerštas ir skausmas žemę valdys,
Neatskirsi blogio nuo gėrio.

Iškils nauja,
Gąsdinanti jėga
Ir nebus kur dėtis.

Ir tik tavo jėgoj viską pakeisti,
Rankose tavo likimas žmonių.
Klausiu tavęs: kas, jei ne tu?

  Užmigo.

[Auris Senkleris]

Jau prabėgo kelios atostogų savaitės. Per kurias Auris spėjo labai pavargti. Galvojo ar gerai padarė apsiimdamas mokyti Kają papildomai. Kai jo dėmesio staiga baisiai prisireikė Alanui. O dar Eion. Tas susitikimas su juo nedavė ramybės. Ir dar Erka. Kurią netyčia sugebėjo jo paties nuomone apleisti. Šiais mokslo metais juk tiek mažai laiko leido mokykloje. Pravesdavo pamokas ir dingdavo iš Hogvartso. Kaip galėjo pražiūrėti Erkos mokslus. O gal jai šiaip kas nutiko? Todėl ji ir liko kartoti kurso.
Kai apsiėmė globoti Erką ir bijojo to labiausiai. Kad vieną dieną jį taip paveiks praeities šešėliai ir jis suklys, kas nors nutiks. Taip štai ir yra. Šiais metais vos išdirbo laiką mokykloje. Jautėsi piktas ant viso pasaulio, planavo, kad susitiks su tėvu ir jam bus galas. To aišku nepadarė. Užtai leido laiką su visokiais senais savo pažįstamais ir apleido viską, ką bandė kurti pastaruosius kelerius metus.
Dabar jie abu atvyko į šią keistą vietą. Netyčia apie ją sužinojo iš vieno pažįstamo. Prieš čia atvykstant papasakojo Erkai ir paklausė ar ji norėtų čia atvykti pasižvalgyti. Dabar jie čia ir buvo. Auris pabeldė į duris ir juos įleido kažkokia senutė. Jis pasakė, kad jie patys pasivaikščios ir paskaitys apie roplius. Ir ji pasišalino.
- Kokia keista vieta ar ne? - Ištarė. Buvo tamsu. Jis galvojo kaip čia pradėjus kalbą apie šiuos mokslo metus. Buvo baisu sužinoti, kad gal kas nors Erkai nutiko ir todėl jai nepasisekė pabaigti mokslų.

[Erka Forrm]

  Atostogos lėkė nepakenčiamai greitai. Atrodė, kad jos vos vakar prasidėjo, o jau prabėgo kelios savaitės. O tai buvo labai blogai. Erkai reikėjo, kad jos nesibaitų niekada. Kad niekada neateitų laikas vėl grįžti į Hogvartsą. Žinoma, tik dėl savo kaltės turės grįžti, tačiau vis tiek svajojo, kad tas laikas niekada neateitų. Tie mokslo metai buvo pernelyg ilgi, kad juos galėtų atminusuoti atostogos.
  Šiandien jie keliavo į kažkokį gyvatyną. Tiesą sakant, Erkai tai atrodė pakankamai keista, tačiau įdomi vietelė. kai Auris jos paklausė ar ši norėtų čia ateiti ji sutiko, žinoma. Kaip galėjo nesutikti? Juk tokia galimybė. Ir štai jie čia. Prie kažkuo keistos ir labai nuobodžios vietos. Bent jau iš pirmo žvilgsnio.
  Kai Erka išgirdo, kad apie roplius jie pasiskaitys patys tyliai nusijuokė.
- O jei aš nemoku skaityti? - tyliai tarstelėjo Auriui įsitikinusi, kad ta darbuotoja jau toli nuėjo.

[Auris Senkleris]

Jie pateko į tamsoką patalpą. Reikėjo, kad prie tokios prieblandos kiek įprastų akys. Tada jau buvo galima pasidairyti.
- Bet gi tu puikiausiai moki skaityti. - Šiandien Senkleris buvo rimtas.
- Gal rasi kažką naudingo ir sau. Juk pati irgi augini pitoną. - Jis ėmėsi klaidžioti po labirintą. Kartais stabteldavo pažiūrėti į kokią įspūdingesnę gyvatę. Atrodė užsigalvojęs. Lyg mintys neštų jį visai į kokią kitą vietą.
- Žiūrėk. Čia irgi yra tokia pati, kokią ir tu turi. - Pakvietė merginą jis sustojęs prie tigrinio pitono stiklinio kalėjimo. Balsas šioje keistoje vingiuotoje patalpoje skambėjo kiek slogiai. Vieta tinkama filmuoti siaubo filmui. Pamanė Senkleris.
- Alanas sakė, kad per mokslo metus ėjote į magiškųjų gyvūnų priežiūros centrą. Kaip tau ten patiko? Daug kartų ten buvote?

[Erka Forrm]

- Tu neturi humoro jausmo, - susiraukusi tarė Erka. Šios dienos tikrai nenorėjo praleisti rimtai. Norėjo nuveikti ką nors smagaus. Pastaruoju metu ne namie retai ką veikdavo su Auriu. O namuose sėdėti ir taip buvo žiauriai nuobodu.
  Erka vaikščiojo po gyvatyną. Čia buvo gera. Violetinplaukei patiko stebėti gyvates. Tiesa, gal ne tokiuose mažuose terariumuose, o tai iš esmės viską gadino. Matėsi, kad jie buvo šiek tiek didesno nei tų, kurių reikėtų mažiausiai, o tai stipriai erzino. Erka pati turėjo dvigubai didesnį. Ir, žinoma, jis užėmė baisiai daug vietos. Tačiau dabar tokios smulkmenos Erkai nerūpėjo. Tiesą sakant, niekada nerūpėjo. Jai rūpėjo gyvačių gerovė. Patys kalti, kad per mažose patalpose įsikūrė. Pagalvojo ji.
  Erka priėjo prie Aurio ir ir tigrinio pitono, kurį jis ir minėjo.
- Ne, mano gražesnis, - atsakė. - Beje, turėtum skirti gražias ir mielas nuo ne tokių, - dar pridėjo vaidindama, kad bara.
  Paskui jis prakalbo apie magiškųjų gyvūnų priežiūros centrą. O taip, ten nutiko daug juokingų situacijų.
- Taip... Buvo juokinga, - nusijuokė mergina. - Vis nueidavme, tačiau nesiekiau ten praleisti kiekvienos laisvos ir nelaisvos minutės. Norėjo turėti laiko ir sau.

[Auris Senkleris]

- Aš tiesiog užsigalvojęs Erkuže. - Pasakė. Gal ir buvo per rimtai nusiteikęs, bet kad tiesiog jau tvyrojo toks laikotarpis.
Dabar abu stovėjo prie tigrinio pitono aptvaro. Gyvatė kaip gyvatė. Didelė žinoma. Bet Auriui ji buvo kaip šimtai kitų gyvačių.
- Ir kuo gi taviškė gražesnė? - Nusišypsojo Auris.
- Būtų labai įdomu išgirsti. - Pitonas už stiklo sušnypštė. Buvo įdomu ką išgirstų, jei mokėtų šnypštūniškai. Bet žinoma neturėjo tokio gebėjimo. Prisiminė dieną, kai paaiškėjo, kad Alanas tai sugeba. Jo mažylis meilutis pusbrolis galėjo kalbėtis su gyvatėmis. Tai taip nederėjo prie jo.
- Juokinga? ir kas ten smagaus nutiko? Su kokiais gyvūnais ten teko susidurti? - Klausinėjo. Ketino taip po truputį prieiti ir prie pagrindinio klausimo. Erkos mokslų. Norėjo žinoti ar šiaip nepasisekė, ar nutiko kas nors, ko jis nežinojo.

[Erka Forrm]

- Tokią smagią dieną neverta per ilgai užsigalvoti, Auruži, - pasišaipė. Norėjo šią dieną praleisti smagiai, tačiau matėsi, kad Auris nėra linksmas. Erka spėjo, kad tai dėl jos mokslų, tačiau kas čia tokio blogo ji nesuprato. Gi praeisiu kitais metais, ar ne? Pagalvojo violetinplaukė. Nieko tokio blogo ji tame nematė.
  Taip, šis pitonas ar pitonė buvo tikrai gražus, tačiau Erkos gražesnis. Tai buvo akivaizdu.
- Tu ką? Skirtumo tarp jų nematai? - pasakė lyg tai būtų tiesiog akivaizdu. - Auruži Auruži, tau dar daug ko teks išmokti, - nusijuokė. Bandė vaidinti pasibaisėjusią, kad jis nieko nesupranta, tačiau nesisekė. Juokas ėmė labiau.
  Paskui Auris paklausė kas ten buvo tokio juokingo. O per apsilankymus tikrai daug ko nutiko. Bet Erka nusprendė papasakoti apie pirmąją dieną, nes ji labiausiai ją ir nustebino.
- Pavyzdžiui pirmąją dieną turėjom gaudyti kornvalio elfus. Kažkas nebuvo pilnai uždaręs aptvaro ir jie ištrūko. Ir gerai ištrūko! - nusijuokė.

[Auris Senkleris]

Gal ir taip. Gal ir nereikėjo tiek visko permąstyti. Bet jo galva buvo perkrauta visokiais rūpesčiais.
- Kartais linkstu į tokią susikaupimo nuotaiką. - Atsakė Erkai.
Aptariamasis pitonas ir toliau sau dryksojo už stiklo. Auris dar kartą nužvelgė jį ir nepastebėjo jokio skirtumo tarp jo ir to, kuris gyveno pas juos namuose.
- Gali būti. Aš tikrai ne gyvačių ekspertas. - Nusišypsojo.
- Man patinka mokytis. Taigi, aš visai nieko prieš išmokti kažko naujo. - Jam patiko, kad Erka lankosi tame centre. Tik dabar kiek nerimavo. Nes Alanas ir Dori tikrai daug laiko leis namie su savo vaikais. Ir Auris kiek nerimavo dėl to, kad Erka gal neturės su kuo leisti laiko. Jam norėjosi, kad mergina turėtų draugų su kuriais galėtų ką nors veikti.
- Ar eisi ten ir šiais metais? - Paklausė. - O vargeli. Su tais elfais tai turbūt tikrai turėjot ką veikti. - Nusijuokė jis. - O kaip šiaip šie metai? Ar viskas buvo gerai? - Pamažu pradėjo eiti link mokslų. Neabejojo, kad ji pereis tą septintą kursą. Bet norėjo išsiaiškinti ar per tą laiką, kai pats gyveno kažkokiomis depresinėmis nuotaikomis nepraleido ko nors svarbaus.

[Erka Forrm]

- Tai blogai. Leisk savo galvoje ir man užimti vietos, - sumurmėjo. Taip, tai, kad jis dažnai susikaupia Erka jau pastebėjo. Bet ką ji turėjo daryti? Kai sugrąžinti jį į tikrovę? Liepti negalvoti? Ne, tai buvo pernelyg kvaila. Nors Erka ir nesijautė protinga, bet dar ne tiek kvaila.
  Paskui Auris pasakė, kad jis ne gyvačių ekspertas. Erka tik prunkštelėjo ir pasakė:
- Pastebėjau.
  Paskui Auris dar labiau nusišnekėjo. Patinka jam mat mokytis. Jei patinka mokytis dabar ne mokytų, o mokytųsi. O ką veikia? Bando nesąmonių išmokyti pyplius, kuriems jau nieko neišeis. Pagalvojo.
- Manau. Man ten visai patinka. Gal labiau ne kornvalio elfai, o kiti gyvūnai, tačiau ir su tais smagu, - pasakė ir minutę patylėjo. - Bent jau tikrai nenuobodu, - dar nusijuokė. Ko ko, o su tais nenaudėliais nuobodu tikrai negalėjo būti. Taip, streso, daug emocijų ir sunkumo buvo, tačiau nuobodumo tikrai ne.

[Auris Senkleris]

Ar Erka turi omeny tai, kad šiais metais išties mažai galvojau apie ją? Ar kalba apie dabartį? Šiais metais juk ketino išvykti. Ir dar tas klaikus pokalbis su Juzefu Šerno galvoje. Jie kalbėjo apie Eion ir Erką, o paskui apie jo praeitį. Tada Juzefas kalbėjo apie tai, kad Auris nepasiimtų daugiau naštų. Turėdamas omeny globojamus vaikus. Auris tada jam pritarė. Pasakydamas, kad to nedarys, nes išvyks iš mokyklos ir keistas gerumo protrūkis bus pamirštas. Dabar prisiminus tą pokalbį pasidarė šleikštu. Kaip jis galėjo šitaip kalbėti?
- Tai kad ir galvoju apie tave. Šiuo metu kaip tik apie tave ir galvoju. - Pasakė.
- Tai gerai, kad tau ten patinka. Gerai, kad turi mėgstamą veiklą. - Išties. Gal baigusi mokyklą ji norės mokytis zoologijos. O gal tiesiog norės ten ir dirbti.
- O kaip šiaip sekasi? Per šiuos metus aš vis išvykdavau. Kaip tau praėjo šie metai? Ar viskas buvo gerai? - Šiais metais buvo dingęs noras mokyti ir gyventi gyvenimą, kurį pasisstatė mokykloje. Jis dažnai išvykdavo su savo draugais. Į vėžes sugrįžo tik pavasarį.

[Erka Forrm]

  Išgirdusi Aurio atsakymą Erka vyptelėjo, tačiau greitai akys vėl pasuko prie gyvačių.
- Neturiu žalio supratimo kas dabar sukasi tavo galvoje, tačiau tikrai ne aš, - sumurmėjo. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad Auružis tikrai negalvoja apie ją. Jis buvo paskendęs savo mintyse. Tik dabar pagaliau susitelkė į svarbiausią dalyką pasaulyje - ją.
- Turbūt... - pasakė ir atsiduso. - Nors nežinau ar kuistis su kornvalio elfais yra labai gerai, - dar pasakė ir pradėjo juoktis. Taip, savanoriauti magiškųjų gyvūnų priežiūros centre jai patiko, tačiau ji nežinojo ar tikrai gerai yra turėti mėgstamą veiklą. O jo mėgstama veikla kokia? Būti per geru? Ar mokykloje trintis su pypliais?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Kaip matai dar gyva, todėl turbūt neblogai. O metai praėjo neblogai. Buvo daug nuobodžių ir šlakelis įdomių pamokų. Žinai kaip su brendžiu. Šlakelis ir daugiau nebenori. O tau kaip metai?