[neptunica]

 - Aš ne darbe, tad nereikia to oficialumo. - Vyptelėjo ir mintyse nusikratė nuo to kreipinio "jūs". - Amžiaus skirtumas nedidelis, tad tiesiog kreipkis į mane "tu". Nepratus aš prie tų oficialių dalykėlių, greičiau ministeriją paliksiu, nei priprasiu prie to kai į mane kreipiamasi "jūs". - Išmalė. Per daug kalba, kaip visad - mergina tai žinojo, bet juk charakterio ir įpročių nepakeisi. Jei jau pradeda dialogą tai pasakys viską ką galvoja.
 - Ačiū už keksiukus. - Nesitikėjo, kad Amneta taip greit supakuos jos užsakymą ir išsitraukusi iš kišenės piniginę, padėjo reikiamą sumą ant prekystalio esančios lėkštutės monetoms, kadangi suma buvo lygi, Eimešvilė atsargiai paėmė dvi dėžutes.
- Iki pasimatymo, Clau. Iki pasimatymo, Julija. - Šyptelėjo bičiulėms ir spragtelėjusi pirštais dingo iš Cukrinio Kiškučio krautuvėlės.

[Melijandra Julija Lorijan]

Rudaplaukė įdėmiai stebėjo pokalbį tarp Neptūnės ir Clau. Išgirdusi teigiamus žodžius iš jau esamos viršininkės, Lorijan šyptelėjo pusę lūpų. Nuostabu.
-Gerai, tad iš karto einu į virtuvę,- tarė ši, ir vikriai atsidūrė už prekystalio, lyg visą gyvenimą pralakstė šokinėdama ant uolų. Na, Švedijoje jų buvo daugybė. Akies krašteliu pastebėdama, kad Neptūnė jau ruošiasi iškeliauti, Lorijan linktelėjo atsisveikindama ir nulenkė rankeną. Vienas spustelėjimas ir mergina atsidūrė erdvioje patalpoje, kvepiančioje miltais.
Nusimetus paltą nuo pečių, Melijandra jį pasikabino ant kabyklos, prie pat durų. Pasiraitojo rankoves, išsitraukė burtų lazdelę, bet tada, susiprotėjusi, kad dar negali burti, kai yra nepilnametė, vėl paslėpė kišenėje lazdelę. Nenumanė už kiek laiko pasirodys Claudie, tad žengė apsižvalgyti.
Kaip tikra barsukė, ji susirado kur miltai, kur pienas, sviestas ir kiti produktai yra sudėti, kur puodai, šaukštai yra nugrūsti, kol galiausiai vėl grįžo prie durų, vedančių už prekystalio.

[Claudie Amneta]

 Palinkėjusi geros dienos Neptūnei, Clau pamatė kaip ji tiesiog pradingsta - greičiausiai turėjo kokią nors galią. Nenustebusi, kadangi iš tiesų Ameshvillė užėmė geras pareigas Ministerijoje, pavertė lėkštelę, skirtą pinigams ir atsidarė stalčių bei išrūšiavo monetas. Kai atliko šį nedidelį darbelį ir pradarydama duris, pamatė Melijandrą. Už jos, ant stalo jau buvo sudėlioti dauguma produktų, tad Amneta nusišypsojo. Tikrai nepadarė klaidos, nes švilpė, rodos, čia greitai apsiprato.
 -Greitai tu čia. Ateik, parodysiu receptus,- pasistiebė ir vos ne vos nuo spintelės nusiėmė knygą. Dėl savo nedidelio ūgio jau buvo įpratusi, kad dauguma yra aukštesni, tuo pačiu ir dar mokyklos nebaigusi švilpė. Išimtis buvo Neptūnė, už kurią buvo nedaug, bet aukštesnė. Kadangi buvo įpratusi matyti aukštesnius už ją žmones, tad Melos ūgis ją trikdė nedaug. Jai bent jau nereikės kėdutės, kad pasiektų aukščiausiąsias lentynas.
 Amneta atvertė citrininių keksiukų receptą ir ištraukė kelias citrinas bei nediduką buteliuką esencijos.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela nusišypsojo Clau, atėjusiai į virtuvę, ir prislinko artyn, kad geriau matytų receptą. Tai buvo pirmasis švilpės pamatytas receptas Cukriniame kiškutyje ir tikrai nepaskutinkis. Nuo to laiko Mela jau nebeskaičiavo kiek išbandė receptų, kiek kartų tvarkė virtuvę ar ištraukinėjo skardas su keksiukais ar tortų biskvitais. Dienos keitė savaites, mėnesius. Galiausiai ir ta pati minėtoji vasara pradingo išbraukytame kalendoriuje.    Krautuvėlės varpelis džiugiai suskambėjo ir į vidų įpuolė jau paaugusi mergina. Jau septintakursė Melijandra tik šiandien rado laisvą dieną apsilankyti Londone ir darbe. Mokslai be jokio gailesčio užgriuvo ant rudaplaukės švilpės, tačiau nesukliudė sugalvoti keletą idėjų.
-Labas, Clau!- pasisveikino ir greitai nukūrė į virtuvę. Pasikabinusi lengvą paltą ir užsirišusi prijuostę, pilnametė keliais burtų lazdelės mostais darsykį aptvarkė virtuvę, kas tapo dar viena tradicija prieš gaminimo procesą šioje krautuvėlėje.
-Ką šį kartą teks gaminti? Beja, šį tą apsvarsčiau,- Mela pasirodė prie žemesniosios merginos,- Galėtume pasikalbėti su Magijos Ministru ir aptarti pasiūlymą švenčių dienomis į Magijos Ministeriją nusiųsti firminių krautuvėlės kepinių, ypač keksiukų, arba į viešbučius ir su jų savininkais apie tai pasikalbėti. Galėtume taip padidinti "Cukrinio kiškučio" pelną. Ką manai?- paklausė ši, pažvelgdama į meniu.

[Claudie Amneta]

 O laikas bėgo... Keitėsi aplinka, vasarą žydėjusios pelargonijos nužydėjo, nuvyto, jas pakeitė rudeninės vėlyvės, žydinčios tik tuomet, kai mokiniai jau būdavo mokyklose. Netrukus jos irgi parudavo, o viskas pasislėpė po sniego sluoksniu. Prasidėjus mokslo metams, teko išleisti Melijandrą į mokyklą, kas išties buvo sunku. Išvyko ir Jasmine. Anapilin iškeliavo ir tėvas.
 Nors aplinka ir įvykiai keitėsi greitai, tačiau emocijos - dar greičiau. Amnetos širdį vis dažniau aplankydavo liūdesys. Palikus mylimąjį. Palaidojus tėvą. Matant žlungančią motiną. Negalint padėti jai, įseserei ir seserims. Su tėvo mirtimi atėjo iš finansinės problemos. Reikėjo persikelti į kitą namą, nes tiesa, kad Amnetų namas anksčiau buvo milžiniškas. Tačiau nekilo ranka, tad vis nudėliodavo tai tolyn. Ir dėl darbų, nes virtuvėje suktis buvo vis sunkiau.
 -Sveika, Melijandra,- ne taip entuziastingai pasisveikino su švilpe, tačiau šiai nusišypsojo. Netrukus pati prisidėjo ir nuėjo į virtuvę, prisitraukė kėdę ir ant jos užlipusi pasiekė ir nukėlė receptų knygą. Pati juos mokėjo vos ne mintinai, tačiau ir dirbusi su skanumynais buvo ilgiau nei mokinė.- Norėjau imtis šokoladinių keksiukų,- atvertė puslapį ir pagalvojo dėl pasiūlymo.- Vilioja, tačiau abejoju ar pati spėsiu. Vienai viską atlikti darosi vis sunkiau.

[Raven Krystall Walters]

Vaikštinėjo rudenėjančio Londono gatvėmis, susikišęs rankas į smėlio spalvos puspalčio kišenes. Baigėsi šešiolikti jo gyvenimo metai. Anglija pakeitė Elijų Adrielį Lorijaną, o jis pats nežinojo, ar tai gerai. Po tokio svetingo sutikimo kitas, arba senasis Elijus jau būtų nešęs lauk skudurus įskaitant visas kruopščiai suporuotas puskojines lagamine. Tačiau kažkas paakino jį pasilikti nesvetingoje ūkanotoje šalyje. Vaikinui pradėjo patikti lietus, savotiška užuolaida nuo kitų. Pradėjo patikti vėsa, kuri suteikia blaivumo ir aštrumo. Galų gale pradėjo patikti ir Hogvartsas: milžiniška biblioteka, pamokos, profesoriai, pagaliau - draugai. Jis prisijaukino šią keistą vietą ir jau, net keista, nebandė įsivaizduoti savęs kitur. Na, globėjai buvo gal kiek nusivylę, tačiau greitai priprato gyventi vieni, be Elijaus knygomis apkrautų kampų. Toks šundaktaris tas laikas.
Perbraukė pirštinėta ranka savo šviesiaplaukę ševeliūrą. Ryte ją buvo pusėtinai susitvarkęs, tačiau švelni angliška dulksna į naudą neišėjo. Pažvelgė į laikrodį. Dar turi valandėlę kitą, o tada jau prisieis grįžti. Norėjo dar kiek pasivaikščioti, gal užsukti bibliotekon, tačiau kiek įsismarkavęs lietus pakoregavo planus. Elijus apsidairė ieškodamas kokios pastogės. Na, mergelė fortūna vaikinui šiandien teikėsi švystelėti savąja šypsenėle - vos už kelių žingsnių stūksančio pilko pastato pirmąjame aukšte buvo įsikūrusi, jei akys neapgauna, kavinukė. Patenkintas šešiolikmetis patraukė įstiklintos sienos link. Per lietaus uždangą pavyko perskaityti pavadinimą - "Cukrinis kiškutis". Pastūmęs duris Elijus įžengė į saldžiai kvepiančią šilumą. Gardūs kepinių kvapai ir šviežios kavos aromatas kuteno nosį, o dailūs staliukai taip ir kvietė prisėsti su puodeliu šilto gėrimo ir knyga. Už prekystalio buvo tuščia, tačiau tolėliau buvo girdėti moteriški balsai. Vaikinas vis dar nejaukiai stovėjo prie durų. Buvo sulytas ir šlapias kaip kačiukas, kruopščiai išlygintos kelnės jau buvo pavirtusios į neaiškios kilmės skudurą, o plaukai styrojo į visas puses. Eh, o knygose niekad nieko panašaus nenutinka. Ten visi visada savo vietose ir viskam pasiruošę. Visgi, kad ir kaip nesinorėjo pasirodyti parduotuvės šeimininkei (vyriško balso nebuvo girdėti) tokios neparadinės išvaizdos, vanile ir cinamonu kvepianti šiluma viliojo daug labiau nei lietus už lango.
 - Amm... Sveiki?- nedrąsiai šūktelėjo Elijus mintyse maldaudamas, kad tas, kas turėjo jį išgirsti, tai padarytų iš pirmo karto, mat dar labiau atkreipinėti į save dėmesio visai nesinorėjo.

[Melijandra Julija Lorijan]

Amneta atrodė tikrai nuliūdusi. Nors nežinodama, kas dedasi savininkės širdyje, Melijandra juto, kad reikia paguosti Claudie. Deja, nežinojo kaip. Mela, mąsliu žvilgsniu perliedama receptų knygą, pagaliau parbilo:
-Clau, - mergina pakėlė antakius, įsivaizduodama šokoladinius keksiukus,- Aš pati iškepsiu keksiukus, o tu imkis kitų darbų - aš pati susitvarkysiu.
Ir su šiais žodžiais, Lorijan, pasistiebė ant pirštų galų (visgi, ant kėdės buvusi grifė buvo aukštesnė už ją pačią), pasiėmė knygą ir nuėjo ieškoti produktų. Tik sustojo trumpam, atsigrežė per petį ir tarė šiek tiek vyresniąjai merginai:
-Visada man pasakyk, kas tau blogai- kiek galėdama visados tau pagelbėsiu, gerai? Šiandien neatrodai labai laiminga, - ir nužingsniavo prie šaldytuvo. Tenai užtruko neilgai - vos ne pusvalandį-  mėgo be burtų pagalbos susirasti ingredientus. Grįžusi su krūva produktų (Mela visą kelią link stalų stebėjosi, kaip, pavyzdžiui, miltai ir kiti produktai neišbyrėjo, nepasitaškė ar kitaip neiškrito jai iš rankų), ėmėsi darbo, kol kažkas nedrąsiai pasisveikino. Tai buvo jaunuolio balsas.  Rudaakė susiraukė.
-Claudie, nueisi ar man nueiti? - kažkodėl klientų aptarnavimo reikalus teikdavo pirmenybę buvusiai Grifų Gūžtos narei tvarkyti.

[Claudie Amneta]

 Melijandra paėmė receptų knygą, tad ne pačiai vyriausiai, tačiau tikrai ne jauniausiai Amnetai teko tiesiog nulipti žemyn ir nedidelę medinę kėdutę, kokios buvo naudojamos žiobarų namuose prisėsti skutant bulves, nunešė ir padėjo į kampą.
 Jei galėtum padėt - pasakyčiau. Nelabai draugiškai, nors švilpė nusipelnė tikrai didesnio draugiškumo, pamintijo. Į Julijos faktą, kad nėra laiminga nieko neatsakė, tačiau suvokė, kad metas keistis, tas tiesiog gūžtelėjusi pečiais netrukus iš stalčiaus išsitraukė rašiklį ir sąskaitų knygą, pati prisėdo ant nelabai patogios tos pačios medinės kėdutės ir pasižymėjus naują dieną, nerašančiu rašiklio galu baksnojo praaeito mėnesio statistiką, stebėdama kokių keksiukų daugiausiai parduodavo. Parašius kelis skaičiukus dar porą minučių paspoksojo į knygą tuščiu žvilgsniu ir šią padėjus pasiėmė didelį dubenį ir atsvėrus supylė cukrų.
 - Gali ir tu, jaunoji darbininke,- šyptelėjo ragindama merginą, kadangi pati norėjo kiek pabūti su savo mintimis. Ant sienos kabantis laikrodis rodė, kad trūko dar nemažai iki jau įprastinių užsakymų, kaip ponas, lygiai vidurdienį ateinantis dviejų keksiukų su vyšniomis bei dviejų su karamele, kaip kada aiškino - sau ir žmonai. Arba tai, kad aptarnavus šį vyriškį neužilgo atskrisdavo marga pelėda, kaip žinojo, siunčiama Ministerijos darbuotojų, norinčių ko nors saldaus ir kokybiško prie kavos (nes juk iš keksiukų parduotuvėlės visada geriau nei iš valgyklos, Amnetai ten buvę keksiukai nepatiko).
 Niūniuodama pakankamai lyrišką dainelę, įjungė orkaitę ir įbėrus porą kitų sudedamųjų dalių, užbūrė šaukštą, kad pats viską maišytų, kol vis dėl to įsigilino į dainos reikšmę ir vos nežioptelėjo. Sučiaupė lūpas, tuojau pat panaikindama galimybę toliau niūniuoti ir subėrė kakavą, o kiek vėliau ir šokolado gabalėlius į dubenį, leisdama šaukštui maištyti tešlą. Magija padėjo daug lengviau suktis virtuvėje ir gerai, kad nereikėjo kasdien maišyti tešlos žiobarišku būdu (nors tą taip pat puikiai mokėjo), nes kas vakarą nejaustų rankų iškepusi ne vieną partiją keksiukų. Dabar jau buvo laikas pagalvoti ir apie tortus, tad pasižadėjo papildomai, po darbo pasieiškoti knygos ir pasimokyti juos dekoruoti. Nes deja, bet šiuolaikinei visuomenei rūpėjo ne tiktai skonis, bet ir išvaizda, su kuria merginai ne isuomet pavykdavo susitarti.

[Raven Krystall Walters]

Už prekystalio jaukiai zyzė orkaitės, tarškėjo šaukštai, dunksėjo dubenys, o šiluma ir oras, regis, buvo prisotinti kažkokio keisto kvapo, saldaus, bet ne per daug, primenančio cinamoną, vanilę, mėtų arbatą, senas knygas ir dar daug daug visko, ką Elijus mintyse mėgdavo priskirti jaukumui. Kavinukė jam patiko - o būtų dar labiau patikusi, jeigu nebūtų reikėję stovėti kaip kvailiui vidury patalpos kažko laukiant. Bergždžiai pasistiebė, mėgindamas įžiūrėti kas vyksta už vos pravirų durų, kurios, kaip vaikinukas suprato, vedė į virtuvę, tačiau tesugebėjo įžiūrėti porą moteriškais bateliais apautų kojų ir stalo kampą. Skėstelėjo rankomis. Galėjo rinktis - apsisukti ir keliauti atgal į šaltį tikintis, kad pakeliui pasitaikys dar viena tokia kavinukė, kur galės išdžiūti ir sušilti, arba pagaliau nugalėti prakeiktą drovumą ir mandagiai pasibeldus užeiti į virtuvę. Pažvelgęs pro langą suprato, kad pirmoji išeitis jo nei kiek nevilioja, juolab, kad ši vieta Elijui rodės kažkuo neapčiuopiamai išskirtinė ir ypatinga. Aš įrodysiu esąs vertas Grifų gūžtos. Ir, jeigu pasiseks, kavos...
Jausdamasis vis labiau nepatogiai, Elijus apėjo prekystalį ir, nevikriai pasibeldęs, plačiau atvėrė duris. Trumpam sustingo, o smegenys neįtikėtinu greičiu pradėjo sisteminti informaciją apie dvi moteriškos lyties būtybes, esančias viduje.
Artėliau stovėjusi kiek vyresnė liūdno veido mergina susikaupusi užsiiminėjo vienu metu keliais darbais - maišė tešlą, niūniavo, o mintimis, rodės, sklandė daug toliau nuo viso šito.
Tolėliau įsitaisiusi aukšta tamsiaplaukė persona irgi buvo paskendusi konditerijos pasaulyje -aplinkui dėliojosi maždaug ketvirtį šimto visokio plauko produktų, tarp kurių buvo ir žinomų, ir Elijui visai nematytų milteių, granulėlių, sirupėlių ir kitokių velniažin kaip įvardijamų daiktų. Vaikinas tankia sumirksėjo. Kažkodėl virtuvėje tikėjosi pamatyti mielą pagyvenusią moteriškę, dienas leidžiančią tarp vanilės, cinamono ir kulinarinių knygų - tokios knygose papastai minimos.
 - Ėėėė, laba diena, aaa damos,- mintyse iškart išplaukė nelabai tiksli citata iš žiobarišos knygos "Jeigu taip ir toliau, su ja kalbėdamas užsi-ėėėė-aaaa-mmmsėsi, todėl po velnių leisk pradėti man". Tada situacija pasirodė juokinga, bet į tokį kailį įlindus pačiam, juoktis norėjosi mažiausiai.- Aaa, aš pamačiau pravertas duris ir ėėė kavinėje nieko nebuvo ir aš...- Elijus pajuto, kaip pamažu kaista veidas. Po galais, negi negali is nors kartą kažko padaryti kaip dera? Nervingai prikando lūpą. Geriau jau patylės, negu leis sau dar kartą apsikvailinti.

[Melijandra Julija Lorijan]

Claudie paraginus jai pačiai priimti svečią, Melijandra šiltai šyptelėjo.
-Ger,- jau žiojosi sutikti, buvusi švilpė staiga prie virtuvės durų stypsojantį jaunesniąjį vaikiną.
Rudi plaukai buvo bedžiūstantys, švelnios mėlynos akis gan nedrąsiai žibėjo bernioko veide. Svečias buvo šiek tiek maželesnis už ją pačią ir tai gan sutrikdė rudaplaukę. Mergina buvo visad pripratusi matyti aukštesnius vaikinus, ne mažesnius už ją, kas ir dabar, jai priminė, kad pasaulyje yra mažesnių už ją žmogeliūkščių, o dar nelauktas įsiveržimas į virtuvę. Negi Grifų Gūžtai priklausai, kad toks esi nekantrus?
-Labas,- nusišypsojo Lorijan, nemėginant nuslėpti sumišimo,- Heh, nieko tokio, kad čia atėjai, buvau jau besiruošianti pasitikti tavęs,- Antgamtikė mintyse pavartė akis,- Eime iš virtuvės ir galėsi pasisakyti ko nori nusipirkti,- dvivardė nusimetusi prijuostę ant kėdės atlošo, patraukė durų link,- Matėt meniu? Kavos? Arbatos? - mandagiai klausinėjo, paslapčia nužiūrėdama atvykėlį. Jai vaizdavosi, kad šį rudaplaukį buvo mačiusi Hogvartse.
Nors... gal ir matė.
Šis vaikinas buvo tikra priešingybė Vasariui Levenčiui - atvykėlis matėsi išauklėtas, o klastuolis - na, hm, nelabai, užtat Mela žinojo, kad Vasariui jo Slibinas (taip, Slibinas - toks triušio vardas) rūpėjo už viską pasaulyje.
Pala...Nuo kada ji pradėjo lyginti vaikinus!? Nuo kada jai parūpo priešingos lyties asmenys!?

[Davina von Sjuard]

Žengdama sniego nuklota Londono gatvele Davina stebėjo pro šalį einančius gyventojus. Užburti kalėdinės nuotaikos aplinkiniai plačiai šypsojusi vieni kitiems tarsi kartu sveikintų su atėjusiomis šventėmis. Vis dėl to pačios šviesiaplaukės veide nebespindėjo šypsena, šviesiai mėlynos akys žibėjo pervertos liūdesio, o pati mergina atrodė sutrikusi ir pasimetusi. Nors nuo lemtingos nakties praėjo kelios dienos, tačiau šešiolikmetė vis dar negalėjo susitaikyti su tikrąja tiesa. Atrodė, jog visa tai tebuvo sapnas ir mėlynakė būtų mielai sutikusi, jog ta naktis tebūtų sapnas, deja. Paslėpusi ilgus, šviesius plaukus po juodu striukės gobtuvu Davina žvilgtelėjo į žemę. Pradėjusį tirpti baltą sniegą ėmė keisti krentančios snaigės. Nors įprastai mėgaudavosi krentančiu sniegu, tačiau šįkart mergina nepakėlė galvos, visą kelią ėjo žvelgdama į žemę sau po kojomis, ir tik priėjusi Cukrinį kiškutį šviesiaplaukė kilstelėjo galvą. Pastatas, kaip įprastai atrodė mielas ir ramus. Žengusi dar kelis žingsnius mėlynakė pravėrė kavinukės duris ir sustojusi prie durų nusiėmė striukės gobtuvą. Čia tvyrojęs malonus saldumynų kvapas ir jauki šiluma privertė šyptelėti mėlynakę. Nesipriešindama tam Davina kilstelėjo savo lūpų kampučius ir nustūmusi visas mintis apie neseniai vykusius įvykius priėjo prie šalia lango stovinčio stalelio. Nusivilkusi striukę lankininkė pakabino šią ant kėdės atlošo, o pati susirangė ant šios. Netrukus prisistačius padavėjui šviesiaplaukė vietoj kokių nors saldumynų ar kitų įprastų skanėstų paprašė, kaip šiai buvo įprasta, Latte kavos su cinamonu. Padavėjui šyptelėjus ir pradingus mergina kryptelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į vaizdą už lango. Už šio krentančios snaigės pamažu leidosi ant šlapio šaligatvio, o netoliese esančios parduotuvės puikavosi šventinėmis dekoracijomis ir įvairiaspalvėmis lemputėmis. Kilstelėjusi lūpų kampučius lankininkė atsisuko į ką tik atėjusį padavėją. Švelniai aštrų cinamono kvapą užuodė vos tik šiuo pabarstė garuojantį gėrimą. Draugiškai šyptelėjusi padavėjui Davina apglėbė kavos puodelį rankomis ir vėl nusisukdama į langą. Šįkart užuot įsmeigusi žvilgsnį į lauke esančias parduotuves šviesiaplaukė žvilgtelėjo į savo atvaizdą stikle. Neseniai ant pečių kritę tamsūs plaukai dabar puikavosi savo šviesia smėlio spalva, švelnūs veido bruožai buvo dar labiau sušvelnėję, o šviesiai mėlynos akys keistai spindėjo. Per kelis praėjusius mėnesius Davina pasikeitė labiau, nei per šešerius metus. Nusukusi žvilgsnį nuo savo atvaizdo mergina žvilgtelėjo į rankose esantį puodelį.

[Kaylie Mateo]

Kay, kaip visad per Kalėdų atostogas grįšta į Londoną pas savo tėvus, tačiau šie metai nebuvo labai ypatingi, tad ir nuotaika merginai nekilo. Buvo per daug skaudu žinoti, kad jos tėtis sunkiai serga, mokykloje su mokslais reikalai visiškai pašlijo, dabar te liko eiti šia Lonodono gatvele, kur krebždėjo daugybė žmonių, tačiau merginai tai nemaišė, nes mažai ką ji matė, be to ir oro sąlygos nebuvo nuostabios. Iš dangaus ėmė kristi sniegas, nors iš pradžių iškrito tik kelios pirmosios snaigės, vėliau ėmė snigti smarkiau, mergina užsidėjo kapišoną ir ieškojo vietos kur pasislėpti, nes buvo labai nemalonu, kai drabužiai šlapo.
Vos tik išvydo ir prisiminė Cukrinį kiškutį, jo duris ir pravėrė. Greit nuo galvos nusimaukšlinusi kapišoną, apsidairė ir netoliesi prie lango, išvydo merginą su, kuria šnekėjosi prie ežero.. Tad nieko nelaukusi prie jos ir pripėdino.
- Sveika, nieko prieš jei čia prisėsiu, nes kitur užimta? - Ramiu balso tonu klaustelėjo Grifiukė ir prisėdo šalia, o jos žvilgsnį patraukė langas, aišku tik vaizdas, kuris matėsi pro jį.. Kai ją išblaškė padavėja.
- Sveiki, norėčiau Latte, - maloniai šyptelėjo Kaylie padavėjai ir šiai nusukus, ji pažvelgė į Daviną.
- Na, kaip laikaisi? - Stengdamasi būtų mandagi, ji paklausė jos ir sulaukusi puodelio su kava, linktelėjo dėkingai padavėjai ir po truputį ėmė gurkšnoti, nes buvo labai sušąlusi.

[Davina von Sjuard]

Kiškučiais papuoštame puodelyje baltas kavos putas puošė cinamono milteliai. Nuo šių sklindantis švelniai aštrus kvapas pasklido po visą Cukrinį kiškutį. Šyptelėjusi mergina kilstelėjo puodelį leisdama dar garuojančiam gėrimui nutekėti gerkle. Nutekėjusi kava paliko maloniai saldų pėdsaką. Klausydamasi aplink besikalbančių žmonių ir už lango girdimo šurmulio Davina stebėjo besidarbuojančius padavėjus, kai išgirdo sau už nugaros atsidarant durims. Šaltas vėjo gūsis įsiveržė į vidų, tačiau vos po kelių akimirkų dingo pasklidęs po visą kavinę. Kryptelėjusi galvą lankininkė išvydo pažįstamą merginą. Šalia šviesiaplaukės stovėjo prie ežero sutikta mergina.
-Sveikutė, žinoma, kad ne, man bus smagu, jei prisijungsi,-linktelėjo mėlynakė apdovanodama Kaylie draugiška šypsena. Šiai prisėdus šalia mergina dar kartą kilstelėjo kavos puodelį gurkštelėdama šilto gėrimo. Netrukus toks pats puodelis su tokiu pačiu gėrimu atsidūrė ir šalia sėdinčios Kaylie rankose. Žaviai šyptelėjusi mergina žvilgtelėjo į priešais sėdinčią tamsiaplaukę. Šios balsui pasiekus mėlynakę Davina kelias akimirkas dvejojo prieš atsakydama į klausimą. Abejojo, jog būtų gerai papasakoti apie neseniai įvykusius įvykius. Nusprendusi šiuos nustumti į šalį šešiolikmetė šyptelėjo.
-Turbūt geriau, nei turėčiau,-kilstelėjo savo lūpų kampučius,-o tu? Kaip praleidai šventes?

[Kaylie Mateo]

Kaylie nė nesulaukusi merginos atsakymo prisėdo, tačiau išgirdusi, kad ji sutinka, dėkingai linktelėjo. Davina atrodė, kiek liūdna, tačiau aišku, turbūt ją taip pat aplankė bėdos, kurios supė ir rudaplaukę, tačiau tarp jų vienodumas tikrai turbūt buvo skirtingas.
- Nei turėtum? - Klausiamai pažvelgė į merginą ir kiek nustebo tai girdėdama, nes prisiminus tą kartą prie ežero ji buvo daug linksmesnė ir kupina energijos.
Be to dabar prieš Kay sėdėjo daug labiau pasikeitusi mergina, tačiau rudaakė susiprato tik tada, kai jau prie jos prisėdo, nors nežinia kaip ją išvis atpažino, tačiau veido bruožai dar buvo išlikę, o Kay juos puikiai įsimindavo.
- Na aš tai tikrai ne iš geriausių, - prisiminusi visas bėdas, kurios dabar ją supė išlemeno Grifė, tačiau dalintis jomis nenorėjo, nes nuotaika ir taip subjurusi.. - Šventes praleidau na, - dustelėjo mergina, - normaliai, o tu? - išlemeno Mateo ir gurkštelėjo turimo skysčio puodelyje. Ji jautė, kaip šilta kava teka jos stemple, o visas kūnas tiesiog ima šilti, nes, kol ji iki čia atitipeno spėjo ir sušalti.
- Na, o kaip laikosi tavo gyvūnėliai? Tu jų tikrai daug turi. - Šyptelėjo Kaylie bandydama niūrias mintis nuvyti į šalį, tačiau tas sekėsi ne itin sėkmingai, nes pažvelgus pro langą ir už jo pamačius, kaip vaikai vaikštinėja su savo tėvais juokiasi, o tu žinai, kad tavo tėčiui belekada gali kažkas nutikti, dėl kažkokio tai kvailio, kuris jį užkerėjo mirtinais kerais.

[Davina von Sjuard]

Sulaukusi klausiamo Kaylie žvilgsnio mergina nuleido šviesiai mėlynas akis į rankose laikomą puodelį. Nors stengėsi neparodyti, kad yra nusiminusi, tačiau regis, priešais sėdinčios merginos nepavyko apgauti. Tiesa, ši taip pat atrodė nusiminusi ir taip pat slėpė savo jausmus.
-Ilga istorija,-papurtė galvą ir žvilgtelėjo į priešais sėdinčią rudaplaukę. Priešingai, nei Davinos, šios pečius dengė tamsiai rudi plaukai. Išgirdusi grifės atsakymą jaunoji lankininkė klausiamai kilstelėjo antakį.
-Kas nutiko?-kavinėje nuskambėjo tylus, liūdnas mėlynakės balsas.-Šventes praleidau...šiek tiek neįprastai,-gūžtelėjo pečiais ir kilstelėjo savo lūpų kampučius. Vis dar stebėdama Kaylie mergina kilstelėjo puodelį ir ėmė lėtai gurkšnoti dar garuojantį gėrimą.
-Ledija dabar laisvėje, manau, ten ji bus laimingesnė, o Tigrius šiuo metu šildosi prie židinio,-linksmiau šyptelėjo nustumdama visas liūdnas mintis į šalį. Tiesa, apie didžiausią augintinį neužsiminė, tačiau nemanė, jog reikia. Vis dėl to merginos laiką leido žiobarų kavinėje.
-O kaip tavo voras laikosi?-kilstelėjo lūpų kampučius mėlynakė.