0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Isabela Moner

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
Knygų apie burtus skyrius
« Prieš 3 metus »
Burtų skyrius buvo pačiame Hogvartso bibliotekos gale. Kaip svarbiausias medžiagos šaltinis apsigynimo nuo juodosios magijos, kerėjimo, transfigūracijos namų darbams ir pamokoms, čia nuolatos būdavo galima aptikti bent vieną beviltišką mokinį, besistengiantį prilaižyti neprilaižytas magijos žinias ir pasiruošti svarbiausiems metų egzaminams. Be šios „smulkmenėlės“ skyrius vis dėlto buvo labai įprastas kaip ir visa bibliotekai: palei lentynas turėjo sustumtus stalus su lempomis, tik lentynos, kitaip nei kitos, talpino tokias knygas kaip „Burtų ir kerų knyga“, „Standartinė kerų knyga“, „Praktinis apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlis“ bei daugelį kitų.

Isabelai labai panoro sužinoti, ką gi tas raštelis kurįb surado kitame ežero krante ir dvylika perlų reiškią, tad pabandė nusliukinti lygi jo.
Isabelai pavyko nusigauti iki to skyriaus. O vargeli, čia tikrai tamsu! Pasakė ji sau.Na, pabandysiu surasti man tinkančią. Isabelos paieškos truko ilgai, iki kol ji pastebėjo knygą - Perlinių burtų knyga.Taip! Pagaliau atradau tai, ko man reikia! Isabela, nieko nelaukusi, pasikišo knygą po savo apsiaustu, ir nubėgo prie stalų. Ji bandė surasti tuščią stalą, kad mokiniai neįskūstų jos, bet tokio stalo nerado.
Isabela, šiek tiek pagalvojusi, nusprendė knygą nusinešti iki mergaičių kambario.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 681
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Burtų skyrius
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Elridė su trenksmu įlėkė į biblioteką ir nieko nelaukusi apsidairė, o tada šovė kažkur gilyn tarp lentynų į tamsumą. Ji buvo visiškame šoke ir nenutuokė, ką turėtų daryti. Mergaitė neatsiminė, kas jai buvo su smegenine, kad sugalvojo išmėginti savo laimę Turnyre, tačiau, kai sužinojo, kad ji buvo „sėkminga", ėmė stipriai gailėtis. Ir kokia sėkmė, jei vaikis savimi visiškai nepasitiki ir negeba puikiai susikoncentruoti, kokia sėkmė, kai ji to nebenorėjo?
Baltapūkė sustojo, kai pasiekė burtų skyrių. Ji buvo pavargusi, kadangi bėgo iš visų jėgų, gerklė visiškai išdžiūvo, o dar stresas, šis viską sunkino, kadangi linko keliai, darėsi silpna.
- Ir ką man dabar daryti... - tyliai burbtelėjusi mergaitė, nebeištvėrusi silpnumo, išsitiesė ant žemės ir ėmė giliai kvėpuoti. Jai reikėjo laiko, kad susidėliotų mintis, kad nurimtų ir būtų pajėgi kažką daryti, tik, bėda ta, kad to laiko, atrodo, buvo tiek nedaug. Emocijos reiškėsi, kaip tik mokėjo, baltapūkei atrodė, kad ant jos užgriuvo pasaulis visu savo svoriu, o ji negalėjo nieko pakeisti. Ir kada paskutinį kartą taip jautėsi? Geriau pagalvojus, ne taip ir seniai, bet kažkodėl nebuvo nė trupučio lengviau, o daryti kažką reikėjo.
Grifė susidėjo rankas ant krūtinės, gulėjo it būtų karste, ir žvelgė į lubas. Jai reikėjo pagalbos, reikėjo žinoti užduotį, kurią gaus, kadangi kitaip pražus labai greitai. Tik iš kur gauti tą informaciją? Iš kur gauti pagalbą? Galvoje plaukiojo daugybė minčių, kurios nelipo viena prie kitos, suvokimas, kad neturi kieno prašyti pagalbos, žudė. Jai norėjosi verkti, bet įsitikinimas, kad tai visiškai nepadės, vertė tramdytis.
Elridė niekaip nenusiramino, tačiau toliau gulėti ant žemės nebegalėjo. Ji žinojo, kad privalo atsistoti ir ieškoti sau išeities, išsigelbėjimo nuo mirties. Bet jėgų nebuvo visiškai. Batapūkės viršutinė kūno dalis pakilo, tada ji sutraukė kojas ir atsiklaupė ant jų. Remdamasi rankomis giliai įkvėpė ir neskubėdama atsistojo. Vis dar jautėsi blogai, tačiau ignoruodama tai ėmė žiūrinėti lentynas, tik, nieko gero neįmatė. Ir trauktis burtų lazdelę nebenorėjo, kažkodėl manė, kad taip sugaiš tik laiko, kadangi vis tiek knygų pagal pavadinimus neišsirinks. Tad, nebetempdama daugiau gumos Elridė neskubėdama ėmė braukti pirštu per lentynoje esančių knygų nugarėles ir taip, pasitikėdama savo intuicija, ieškojo kokios knygos.
Mergaitės pirštas sustojo ties gan stora knyga, kurios nugarėlė buvo, bent taip jautėsi, aptrinta, ir ją išsitraukė. Jaučiuosi kaip akloji... Pašiepusi save Grifė apsidairė ir tada it iš giedro dangaus jos galvoje atsidūrė mintis. Jai tuo metu ji atrodė tokia gera, kad mergaitė nieko nelaukusi suspaudė knygą rankose ir staigiai patraukė lauk iš bibliotekos. Aišku, jai dar reikėjo parašyti greitą žinutę norimam žmogui, tačiau baltapūkė tikėjo, kad ši jai tikrai padės.

*

Lukas Duff

Ats: Burtų skyrius
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
Luke žinojo, kad vėlų vakarą turėtų būti saugiai lovoje, bet vis tiek darė priešingai. Berniukas pėdino iki bibliotekos su silpna Lumos šviesele, sklindančia iš jo lazdelės galo. Klastuolis norėjo įsliukinti į biblioteką ir ištyrinėti uždraustąjį skyrių, tad stengėsi nekelti daug garsų. Sutiktas profesorius tikrai neduotų medalio ar nepasikviestu arbatos su sausainiukais. Geriausiu atvėju berniukas gautų areštą, iš jo koledžo būtų numinusuoti taškai ir lauktų dar daug problemų.
Einant iki uždrausto skyriaus Lukas trumpam sustojo ir apsižvalgė.
-O gal geriau ten neiti? - tyliai sumurmėjo klastuolis ir greitai apsisukęs pakeitė kryptį. Dabar Luke pėdino iki paprastos bibliotekos. Kaip pirmam kartui jam turėtų užtekti ir to.
Berniukas pasiekė biblioteką ir tyliai pravėręs duris nubėgo iki tamsiausio skyriaus. Atsargumas gėdos nedaro - pagalvojo vaikis tik po kelių minučių išlysdamas iš už lentynos.  Luke nuklydo į burtų skyrius, bet tuo nesigailėjo. Pirmos permestos akimis knygos atrodė tokios įdomios ir gal tokios, kurios turėtų būti paslėptos nuo vaikų.
-Ar jos neturėtų būti uždraustąjam skyriui su kitomis pavojingomis knygomis? - tyliai savęs paklausė berniukas, braukdamas ranka per dulkių apėjusią knygą.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
Ats: Burtų skyrius
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
  Vėlus vakaras. Saulė jau buvo seniai nusileidusi ir vėtoj jos pakilęs mėnulis. Koks mėnulis buvo, Malia tikrai negalėjo pasakyti. Vis dėl to ji nepergeriausiai pažinojo mėnulius ir kitus dangaus kūnus, bet labai norėtų tai gerai pažinoti...
  Kad ir kaip mergaitė stengėsi užmigti, bet miegas jos visiškai netraukė. Greit užsimovusi sau per didelį žiobariškąjį džemperį su kapišonu ir užsitempusi lieknomis kojomis legincus ši tyliai išsliūkino iš kambario. Visgi visos jos kambariokės jau miegojo, o jaunoji klastuolė nenorėjo sulaukti bereikalingų klausimų, ar būti paskūsta bei pažadinti jas.
  Burtažodžio "Lumos" dėka, mergaitės lazdelės gale švietė menka švieselė. Ji žinojo, kad taip vėlai negalima vaikščioti koridoriais ir jeigu koks profesorius ar prpfesorė ją pričiups, žaliaplaukei tikrai nesibaigs pergeriausiai. Žingsnelis po žingsnelio ir ši net nepajuto kaip prižygiavo biblioteką. Mergaitė greit įsliūkino į ją ir lėtai apsižvalgė. Čia buvo tamsu ir tylu, bet vienoje iš galinių knygų lentynų buvo tamsiausia, tad nieko daugiau nelaukusi Scoott ir patraukė ten. Žingsnelis po žingsnelio ir ji net nepajuto kaip atsitrenkė į gan kietos krūtinės savininką ir pradėjo kristi. Prašau. Tik nebūk profesorius ar profesorė. Betkas tik ne jie. Greit pagalvojo mergaičiukė krisdama...
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Lukas Duff

Ats: Burtų skyrius
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
Mažasis klastuolis galiausiai išgirdo žingsnius. Berniukas prisispaudė prie lentynos ir patraukė delną nuo dulkėtų knygų nugarėlių. Dabar reikėjo melstis, kad atėjūnas joks nesargas ir neprofesorius. Berniukas šią akimirką nieko negalvojo ir nieko nedarė. Klastuolis stengėsi kaip įmanydamas nejudėti ir nekvepuoti. Staiga kažkas atsitrenkė į jo krutinę ir netikėtai pargriovė ant žemės. Parkrito ne tik Luke, bet ir tas kas atsitrenkė. Berniukas vikriai pasirėmė rankomis į grindis ir vėl atsistojo ant kojų. Tik ne profesorė, tik ne lprofesorė - štai taip mintyse meldėsi mažasis klastuolis, tačiau po kiek laiko jis įžiūrėjo ne subrendusią ar suaugusią moterį, bet savo amžiaus mergaitę. Aišku, kaip tikras savo koledžo atstovas Lu net nesistengė paduoti rankos kaip tikriausiai būtų pasielgę kiti. Berniūkštis tik nusivalė savo juodus džinsus ir piktai kažką suburbėjo panosėje.
-Šie džinsai iš Gucci. Už juos tėtis mokėjo didelę pinigų sumą. Gal nori dabar kompencuoti padarytą žalą? - Luke taip tik erzino mergaitę. Jis žinojo, kad tėvas būtų įstengęs nupirkti visą parduotuvę. Aišku, kelnėms ir taip nebuvo nieko atsitikę. Jos tik išsipurvino dulkėmis ir viskas tuo pasibaigė, tačiau erzinti žmones Lukui labai patiko.
-Neimk į galvą. Aš juokauju,-po dar kelių akimirkų nusijuokė klastuolis,- mano vardas Lukas Luke Duff, o tavo?
Dabar berniūkštis šypsojosi. Mergaitė buvo gan graži, žalių plaukų savininkė, tačiau komplimento jai berniukas garsiai neįsakė. Lukai, po šimts perkūnų! Pagirk jos plaukus! Pirmakursis mintyse pirmą kartą išgirdo keistą balsą. Tai buvo jo pačio vidinis balsas, bet tai Luke suprato tik po kiek laiko.
-Tavo plaukai atrodo šauniai,-galiausiai ištarė berniūkštis,-aš irgi tokių noriu.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
Ats: Burtų skyrius
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
  Mergytė skaudžiai krito ant grindų ir jos ranka atsimušė į spintelę bei taip prasibrežė ir ant jos jau atsirando žaizda iš, kurios pradėjo mažais lašeliais sunktis kraujas...
  Staiga Malia prisiminusi, kad tai gali būti profesorius pakėlė savo išsigandusias ir su šiek tiek skausmo turinčias akis aukštyn. Pamatytas berniukas, kuris tikrai buvo jos metų, privertė žaliaplaukė lengviau atsikvèpti ir baimė kaipmat išgaravo iš jos akių ir pačios jos. Staiga išgirsti berniůkščio žodžiai privertė mergaičiukę aiktelėti. Koks nemandagumas ir pasikėlimas Pagalvojo ši ir atsiremdama į lentyną atsistojo bei sukryžiavo rankas po krūtine.
- Išlepintas vaikėzas. Pradėk matyti ir kąnors be savęs. Elgiesi kaip nevyk... - Pradėjo sakyti mergaitė, bet pamačiusi visgi koks gražus buvo vaikinas truputėlį prasižiojo ir sustojo kalbėjusi. Jis pasakiškai gražus. Pagalvojo ši ir kiek susigėdusi nuleido žvilgsnį į savo batus.
- Atleisk. Nenorėjau. Tiesiog... - Paraudusi pratarė mergaičiukė ir nejaukiai pasukinėjo vieną koją. Jai buvo tikrao gėda dėl savo elgesio, o ypač kai šis vaikinukas jai pasirodė toks gražus...
- Aš Malia. Malia Scoott. - Nusprendė prisistatyti ši bei pakėlė savo žvilgsnį į vaikinuką. Vienas, du, trys ir jau įsimylėjai. Prakalbo ir jaunosios klastuolės vidinis balselis nuo ko ji tik dar labiau paraudo. Menkutė šypsenėlė švietė ant šios veido.
- Viskas gerai. - Tarė ši ir plačiau nusišypsojo. Visgi jis nėra jau toks ir išlepintas. Bet jis toks gražus... Pagalvojo Malia su plačia šypsena veide.
- Na aš jau prisistačiau prieš tai. Tad malonu ,Luke. -  Tarė ši ir tyliai sukikeno. Žaliaplaukė buvo tarsi užkerėta berniuko grožio ir iškart įsimylėjusi.
  Gautas komplimentas privertė jaunąją klastuolę tik dar plačiau išsišiepti ir şiek tiek parausti.
- Na dėkui. Jeigu nori galiu greit tokiais padaryti ir taviškius. - Tarė ši ir sukikeno bei kiek susigėdusi užkiśo ištryškusią plaukų sruogą už ausies...

Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Paul

Ats: Burtų skyrius
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
Škotė atidžiai žvelgė į klastuolį, stengdamasi suprasti, apie ką šis dabar galvoja. Tikriausiai kas nors svarbaus, nes jau gal kokias penkias minutes neištarė nė žodžio. Galiausiai ir mergaitei ėmė trūkti kantrybė ir ji paragino ketvirtakursį. Nagi, kiek jis gali tiek galvoti? Paprašė pagalbos, o pats stovi kaip koks stulpas.
Emma matė, kad Aleksas vis dar užsigalvojęs patraukė iš paskos, bet nieko nesakė. Jei jis neužsiminė apie mano nesiklausymą, tai ir aš nieko nesakysiu. Pagalvojo antrakursė ir neskubėdama patraukė link bibliotekos. Ji net nesižvalgė sau už nugaros, nes manė, kad pagalbos paprašęs Aleksas niekur nedings. Įdomu, kas jo tėvai: burtininkai ar žiobarai? Manau, burtininkus būtų lengviau rasti. Jei tik tai įmanoma. Jei tik toks burtažodis egzistuoja. Škotė atsiduso, jau gailėdamasi, kad sutiko padėti.
Įžengusi į knygų pasaulį, rudaplaukė iškart pasuko į burtų skyrių, nepamiršdama pasisveikinti su prie stalo sėdinčia bibliotekininke. Nieko nelaukdama škotė išsitraukė pirmą pasitaikiusią knygą. Akys greitai perskaitė pavadinimą ir Emma kiek suraukusi antakius grąžino kūrinį į vietą. ,, Meilės burtai"... Išvis kam tokia knyga reikalinga?! Su viltimi antrakursė paėmė dar vieną knygutę ir net nepasklaidžiusi vėl padėjo. Kas per nesąmonė! Turėsime paimti į rankas visas šio skyriaus knygas, kad išsiaiškintume, kad žmones randantis burtažodis neegzistuoja!? ...O gal egzistuoja...
Varnanagė atsidususi atsisuko į Aleksą:
-Ar tavo tėvai yra burtininkai? Nes jei ne...prie mūsų paieškų dar reikėtų pridėti ir knygų apie žiobarus skyrių...
O kiek tai laiko užimtų... Gal tiesiog reikėtų paklausti kurio nors profesoriaus... Bet ne... Aleksas nieku gyvu nesutiktų, ypač jei jo tėvai žiobarai.
Emma užmerkė akis. Kiek daug vargo su jais, tais klastuoliais. Negi jis mano, kad aš, dviejais metais jaunesnė mergaitė, sugebės rasti kažkokį nežinomą burtažodį. Rudaplaukė pažvelgė į ketvirtakursį ir šiek tiek dvejodama paklausė:
-Na, ar turi kokių minčių?
Škotė puikiausiai būtų ką nors sugalvojusi, bet šįkart norėjo išgirsti Alekso nuomonę.

*

Aleksas Gilbert

Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #7 Prieš 1 metus »
Vaikino mintys nebeužsilaikė ties šeima. Nėra tai nėra - o kam jos reikia? Jog mama parėktų dėl netvarkingo kambario, o tėvas širstų dėl visokiausių niekučių kaip atsikalbinėjimo? Na jau ne. Vaikinas suvėlė jau poilgiais tapusius rudus plaukus, mat šie įkyriai lindo į akis. Žvilgsnį sutelkė ties Emma:
- Nors gal nereikia. Neįdomi ta mano praeitis. Apseisiu ir be
jos, - šyptelėjo vaikis tikriausiai atrodydamas kaip neapsisprendęs kokį saldainį pirkti vaikas. Saldainis ir šeima? Pasiplok sau Aleksai. Puikus palyginimas. Jau tapusio įpročio dėka klastuolis pliurpė su savimi mintyse. Matyt užmiršo apie Shade, jog vis tai šyptelėdavo, tai susiraukdavo nuo vaizduotės padarinių savo galvoje. O mintys ir vaizduotės toli gražu pas Aleksą stabilios nebuvo. Nuo vieno reginio šokdavo į kitą. Nuo nuogos Camillos portreto iki nuogo ir visa gerkle duše dainuojančio Julian'o vaizdinio, nuo Emmos ir brolio pirmo ir nevykusio bučinio iki Džeimso sėdinčio kabinete su pižama, o dar geriau - tik apatiniais. Kai viskas perėjo į n18 lygį Aleksas nusipurtė ir išputė akis:
- Pasakyk, jog su Julian'u dar neturėjot... na žinai. Jis mano brolis, dvynys, jaunėlis. Jūs negalit pirmi to padaryti už mus su Camilla, - viską it žirnius į sieną išbėrė Gilbert, o prisiminęs savo merginą suraukė
antakius, - o kalbant apie Cornet, kur ji? Nemačiau tos mėlynplaukės jau seniai. Išvyko iš Hogvartso?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Paul

Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #8 Prieš 1 metus »
Cha. Taip ir galvojau, kad manęs neprireiks. Nevertėjo nė išeiti iš bokšto. Matydama, kad Aleksas vėl pasinėrė į savo mintis, Emma pasiėmė knygą iš lentynos. Nekreipdama dėmesio į klastuolio veide atsirandančias keistas išraiškas, kurios keitėsi kas kelias sekundes, varnanagė dėjosi skaitanti knygą. Rudaplaukė slapta vylėsi, kad vaikinukas pagaliau nueis. Gal jis pagaliau atstos? Pats paprašė pagalbos, o vėliau jos atsisakė... Nieko nesuprantu... Vis dėlto mokinė kantriai laukė. Jaunuoliui prabilus, škotė pakėlė galvą neprisimindama, ką skaitė prieš kelias akimirkas. Kas dabar?
Pilkaakė nesitikėjo, kad kalba dabar pakryps prie visai kitų dalykų. Ko tokio? Ji norėjo perklausti Aleksą, bet nusprendė, kad bibliotekoje gali būti per daug ausų, tad tik papurtė galvą:
-Ne, ne...
Rudaplaukiui prisiminus seną draugę, varnanagė trumpam susimąstė. Nagi, iš tikrųjų, kurgi ji dingo?
-Keista taip sakyti, bet tikrai nežinau. Be to, jei Camillos nesutinki bendrajame kambaryje, tai gal ji iš tiesų išvyko?- nelauktai garsiai išdėstė savo nuomonę Emma.
Staiga galvoje praskriejo viena mintis. Ji augo, kerojosi, atrodė, kad nuo jos sprogs visa kaukolė.
-Aleksai,-kiek nedrąsiai kreipėsi mergaitė,- sakyk, ar tavo brolis...metamorfagas?
Pilkų akių savininkė plačiau nepasakojo, bet tikėjosi, kad klastuolis ir neklaus.

*

Giliai

Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #9 Prieš 1 metus »
 Naktis. Lėja paskubomis iššoko iš lovos. Greitai apsiavus batus ir užsimetus apsiaustą ji patraukė pilies koridoriais bibliotekos link. Naktį slankiojančios pilimi savęs rudaplaukė niekada neįsivaizdavo. Gal būtų neįsivaizdavus dar ilgai jei ne diena prieš šią naktį. Lyg būtų maža krūvos pamokų ir dar didesnės krūvos namų darbų Lėjai pradėjo skaudėti galvą, ji atsidūrė pas madam Pomfi ir ten išgulėjo kelias valandas. Liko nepadaryti du rytojaus namų darbai ir štai rezultatas - naktinė ,,ekskursija" po pilį.
 Rudaplaukė stengdamasi nesukelti nė garselio leidosi žemyn iš varno nago bokšto mintyse melsdama, kad nieko nesutiktų. Galiausiai atsidūrus bibliotekoje ji užžiebė savo lazdelę ir nušlepsėjusi pro lentynas pradėjo raustis vienoje iš jų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Lėja Vils »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • V kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 4
  • Varliokas
Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #10 Prieš 1 metus »
Eilinė niekuo neypatinga naktis. O tai reiškė, kad Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith nemiega. Neužtrukusi nė akimirkos gulėjimui lovoje škotė vidury nakties paliko bendrąjį kambarį. Gerai, kad ten nieko nesutiko. Kai kurie švilpiai itin mėgdavo klausti, kur ji einanti. Tiesą sakant, animagei buvo visai įdomu, ar jie ja rūpinasi, ar tiesiog bijo prarasti kelis apgailėtinus taškelius.
Ilgokai šlaisčiusis po koridorius Deoiridh nutarė keliauti į biblioteką. Neprisiminė, ar kada nors teko ten lankytis. Mokslams mergaitė laiko nešvaistė. O kam jai? Juk jau aštuonerius metus gyvena viena. Mokės išgyventi ir toliau. Tad kam jai reikia tokių nesąmonių kaip kerėjimas ar ateities būrimas? Hogvartso pliusas - pakenčiamas maistas. Viskas.
Tokių minčių perkimšta galva rudaplaukė pasiekė biblioteką. Nežinojo, ką čia veiks. Vis dėlto buvo girdėjusi, kad yra kažkoks "uždraustasis skyrius". Gal pasinaudoti proga ir pasikuisti ten? Tikėtina, kad būtų galima rasti ką nors įdomaus.
Eidama per biblioteką ji pamatė švieselę. Reikia pastebėti, kad toks faktas trečiakursę sudomino. Ji tyliai prisiartino prie šviesos šaltinio ir pamatė ten lentynoje besirausiančią mergaitę. Ji neatrodė matyta. Tai reiškė tik viena: ją galima išgąsdinti. Animagė pavirto varle ir prisiartino visai arti mokinės. Ji stipriai atsispyrė nuo grindų ir nusileido ant knygos tiesiai nepažįstamajai prieš akis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Giliai

Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #11 Prieš 1 metus »
 Uff... Naktį bibliotekoje, pasirodo, baisiai nepatogu. Ir nebelikę nė lašelio dieną ten tvyrančio jaukumo. Lazdele apšviesdama knygų nugarėles Lėja jas paskubomis skaitė ieškodama tinkamos. Dabar būtų baisiai pravertęs neregimasis apsiaustas ir tas žiobariškas prietaisas pavadinimu prožektorius. Taip, lazdelės šviesoje raustis buvo baisiai nepatogu, o laisva ranka dar reikėjo saugoti, kad ištraukus vieną knygą ant tavęs nepasipiltų visų kitų lavina. Staiga Lėja spygtelėjo ir greitai užsidengė delnu burną. Priešais ją tupėjo varlė. Ne, rudaplaukė varlių nebijojo, bet viskas buvo taip netikėta. Net išgaravus staigiam išgasčiui ir galvą vėl užpildžius blaiviam protui Lėja nesugebėjo suvokti iš kur atsirado priešais ją tupinti žalioji. Lėja apsidairė aplinkui ir atsargiai paėmė varlę ant rankų.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • V kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 4
  • Varliokas
Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Ko Deoiridh negalėjo pakęsti, tai spiegimo. Tad natūralu, kad būtent tokia kitos mokinės reakcija varlę gerokai suerzino. Animagei nė į galvą neatėjo, kad būtent ji galėjo sukelti tokį nepakenčiamą spiegimą. Juk ji tik maža varlytė, dėl to tikrai nereikia šitiek klykti!
Paimta ant rankų Deoiridh pasijuto itin bjauriai. Varliškoje galvoje iškilo klausimas, ar ją kas yra taip laikęs. Gal motina? Savaime aišku, škotė to neprisimena. Bet vis dėlto gal tik gimusią motina bent kiek mylėjo?
Vis dėlto apie tai geriau negalvoti. Mergaitės prisilietimas buvo itin nemalonus, o mintys apie tai, kas galėjo ar negalėjo būti praeityje, jausmo nė kiek nepagerino. Švelniai tariant.
Deoiridh ilgokai svarstė, ką jai daryti. Stryktelėti kur nors kitur? Gal ir būtų neblogai, bet ar ji gali būti tikra, kad šita mergužėlė nepradės jos gaudyti? Šitoje mokykloje pilna visokių keistuolių. Galiausiai žaliaodei į galvą atėjo kita mintis. Tik reikėjo tikėtis, kad ji nesužeis tos mokinės. Nors, kita vertus, o koks skirtumas?
Varlė atvirto į žmogiškąjį pavidalą ir, savaime aišku, iš karto nudribo ant grindų nepažįstamai mergaitei po kojomis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Giliai

Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
 Lėja įsižiūrėjo į padarėlį rankose. Varlė bibliotekoje - ot įvykis. Vis dėl to nors Lėja labai mylėjo gyvūnus varlės tikrai nebuvo jos dievinamų gyvūnų sarašo priekyje. Dar kartą apsidairiusi ar kas nors neatskuba išgirdęs jos spygtelėjimą varnanagė susimastė ką daryti su šiuo radiniu. Eiti į lauką paleisti varlės ji nenorėjo. Juk stebuklas, jog vien į biblioteką naktį išdryso atsivilkti. Palikti gyvūnėlį kankintis patalpoje Lėjai irgi atrodė ne išeitis. Galiausiai pamąsčius rudaplaukė nusprendė paruošti namų darbus su varle šalimais, o paskui galvoti ką daryti. Gal ji galėtų varlę nusinešti į varno nago bokštą, o ryte paleisti... Staiga pasigirdo garsus dunkstelėjimas ir Lėja vos susilaikė dar sykį nesurikus. Rudaplaukės rankose iš kažkur atsiradusi našta dabar gulėjo ant žemės. Įsižiūrėjus Lėja pamatė jog tai mokinė. Ką? Kaip? Bet pala... Lėjos galvoje blaškėsi mintys. Galiausiai, stengdamasi, jog jos balsas skambėtų griežtokai (iš to, žinoma nieko neišėjo, o balsas dar ir truputuką virpėjo) Lėja paklausė:
- Ką tu čia veiki?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • V kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 4
  • Varliokas
Ats: Knygų apie burtus skyrius
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Nudribo Deoiridh skaudžiai. Nors, atrodo, krista ne iš didelio aukščio, ji, matyt, sugebėjo trenktis į kažką ypatingai kietą. O minkštesnės mergaitės pėdos lyg tyčia nepasitaikė ten, kur būtų bent kiek pravertusios.
- Auč... - sumurmėjo animagė ir atsiduso. Tik to ir tereikėjo - skaudžiai prisiploti prieš šitą moksliukę! Švilpė dejuodama atsistojo.
- Kaip matai, mokausi atvirsti į žmogų, - kandžiai atsakė ji į užduotą klausimą. Neturėjo noro bendrauti. Jeigu ta prakeikta mergiūkštė nebūtų spygavusi, ji būtų galėjusi likti varle! Deja, tiek varliškos, tiek žmogiškos ausys buvo jautrios tokiems garsams. Ką gi, reikėjo rinktis iš dviejų blogybių. Tik tiek, kad niekada negali būti tikra, kuri iš tų blogybių yra mažesnė.
- Gražus balselis, daugiau gali nebespiegti, - perspėjo mergaitę Deoiridh.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight