0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
   Fasiras skėstelėjo rankomis į šonus. Dėl to ginčytis, ko gero, buvo mažumėlę beprasmiška, nors kartais von Sjuardui tokia veikla visai patiko. Galbūt todėl, kad ankstesnis jo tylumas bei lakoniškumas pamažėle garavo it amžinojo miego eliksyras. Teoriškai buvo galima manyti, kad ši Elridė yra koksai Voldemortas ar Belatriks, išgėrę multisulčių eliksyro, buvo galima įtarti, kad ji yra užvaldyta Imperio užkeikimu, oo, norėdamas ginčytis dar ne tokių keisčiausių teorijų galėjai prisigalvoti. Bet ant fotelio mieganti baltaplaukė atrodė rami. Na, ramūs būna ir musiaėdžiai augalai, kai išsižioję laukia nutūpsiančio alkano ar gobšaus grobio, kuris taip ir nespės pasisotinti ar patenkinti savo godumo.
   - Ką gali žinoti, - tarstelėjo ministras, vis tiek nenusileisdamas Edgaro nuomonei. - Dabar dažnai esti prieinama informacija net prie piktesnių užkeikimų, o moksleiviai išmoksta vis įdomesnių būdų prieiti prie to, ko jiems reikia. Pripažink, - gudriai šyptelėjo su nuoroda į tai, kad ir pats buvęs grifų prefektas tikrai bent sykį ar kitą buvo apėjęs ar sulaužęs taisykles vardan kokio nors reikalo. Per komendanto valandą išsmukti iš pilies, po stalu pasislėpus kramsnoti šokoladinę varlę, vien dėl smagumo įsibrauti į labiausiai saugomą bibliotekos skyrių... Na, pastaroji idėja gal ir nėra pati grifiškiausia, bet jos vykdymas jį vaizduojant spalvomis neabejotinai būtų piešiamas raudona ir auksine.
   - Panašu, kad tas prisiminimas tau yra labai svarbus, atrodo, kad netgi kažką lemia, tiesa? - išsakė spėjimą pusvampyris. - Bet tu nesėdi ir nelauki, kol aš jį peržiūrėsiu, o per tą laiką tobulini įgūdžius. Tai yra gerai, - konstatavo faktą. Nors ir jautėsi keistai, girdamas dar kiek ir vyresnį žmogų. - O ar niekam dar nedavei prisiminimo, paklausiau šiaip, įdomumo dėlei, - gūžtelėjo von Sjuardas pečiais. Minčių Koštuvai nebuvo dažnas daiktas nei paprastų burtininkų namuose, nei pačioje Ministerijoje. Kas jį turėjo? Savaime aišku, Hogvartso direktorius, Magijos Ministras, Vizengamoto tardytojai, galbūt Aurorų Štabo viršininkas... Kas dar? Turbūt, kad viskas. - Bet, kaip minėjau, peržiūrėsiu jį rytoj ryte. Tai yra šiandien, - žvilgtelėjęs į laikrodį pasitaisė.
   Fasiras nespėjo nė pasidžiaugti laikinu klausimų išvengimu - taigi, greičiausiai, kad tai tebuvo laikina - bei teisumo įrodymu. Savaime aišku, nualpęs žmogus vos atsigavęs nebūtų iškart galėjęs šokti ir bėgti - tai rodė, kad Elridė buvo nubudusi jau šiek tiek seniau ir galbūt klausėsi vyresniųjų pokalbio. Bet tai, kad ji jautėsi silpnai ir parkrito, bylojo, kad ji visgi nebuvo dar visiškai atsigavusi, galbūt nubudusi neseniai... O gal nusilpusi po šio vakaro ir šokiruota dėl to, kad atsidūrė nepažįstamoje vietoje. Besvarstydamas, kiek pokalbio galėjo išgirsti Endlercat, Fasiras prisiminė vieną motinos pasakymą - pirmas dalykas, kurį padaro atsigavęs nualpusysis - atsimerkia. Keista, bet bešnekėdami nei krikštatėvis, nei krikštasūnis tokio dalyko nepastebėjo. Galbūt buvo per daug į tai susitelkę, o galbūt ji buvo budri jau seniai?
   Fasiras patylėjo, vyresniajam kalbant su Elride ir pristatant jai jos dabartinę buvimo vietą. Nustebo, kad pirmas dalykas, kurį paminėjo mergaitė, buvo noras keliauti į Londoną.
  - Klausyk, - įsiterpė jis į pokalbį, Edgarui baigus kalbėti. - Kai susitikome, leidai suprasti, kad praradai namus. Gal dabar ir ne pati geriausia proga tai aptarti, bet... Kas nutiko ir ką planuoji dabar daryti? - pasiteravo von Sjuardas be šypsenos. - Po kelių valandų aš važiuosiu į Londoną, nes ten dirbu, galėsiu nuvežti ir tave, jeigu kas, - patikino jaunuolis. Bet štai po šio komentaro staiga buvo užsipultas. Kilstelėjo antakį, sukryžiavo rankas.
   - Tu nualpai. Susmukai ant šaligatvio prieš mane kaip trolis, pauostęs trolpės žiedų, - sarkastiškai palygino, kad ši susidarytų gyvesnį vaizdą. - Į ligoninę vežti būtų buvę problematiška, nes nesu nei tavo artimasis, nei žinau, kur gyveni. Todėl nusprendžiau parsivežti namo ir pagloboti iki kol atsigausi, - nejučia skėstelėjo rankomis lyg gailėdamasis, kad taip padarė. Iš tiesų nesigailėjo, manė padaręs nors sykį kažką geresnio. - Bet štai įvažiavus į miestelį mano motociklas sugedo, o arčiau buvo jo namai. Jis Edgaras Jeffter'is, mano krikšto tėvas, - pristatė namų šeimininką, mat jam pasirodė, kad Elridė jo šiek tiek išsigando. - Turėtum jį atsiminti, jeigu įsižiūrėsi, - šyptelėjo. - Jis buvo Grifų Gūžtos prefektas.
   Fasiras kilstelėjo antakį, nes nelabai suprato, už ką atsilyginti Elridei siūlo Edgaras. ,,Už lazdelės atėmimą? Tai bandymas įrodyti, kad ji tikrai taiki ir nepavojinga?" - suabejojo von Sjuardas.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Išgirdusi kur ji yra mergaitė susiraukė. Ji nė nenutuokė, kurioje vietoje yra ta Godriko dauba. Grifiukė girdėjusi apie tokią vietą, bet jos geografinės žinios buvo nulinės. Ji sukryžiavo rankas, kai nepažįstamas vyras ėmė prikišinėti, kad jau vėlu ir kad pagal jį ji silpna. Mergaičiukė, nors ir žinojo, kad buvo nusilpusi nežadėjo to rodyti kitiems, ji negalėjo pripažinti, kad yra silpnutė it plunksna. Tyliai atsidususi mergaitė pažvelgė į išėjimą, o tada vėl į vyresnį žmogų.
-Toli Londonas? Visgi,  geriau netrukdyti jūsų, nors balažin ką čia veikiu...-išspraudusi menką šypseną mergaitė apsidairė aplink kambarį. Visai kaip pas mane... Buvo. Nors ir neturėjo noro kažką daryti, ji nežadėjo likti pas nepažįstamus dar bent valandėlei. Elridei buvo visiškai nejauku ir nepatogu, ji eilinį sykį įsinorėjo namo, o jei ne namo, tai į tamsią vietą. Ji negalėjo pasakyti tikro pavadinimo, tad pavadino tamsia vieta, nors mielai galėjo vadinti ir jos angelų namais.
-Nemanau, kad jums turėtų rūpėti, ką planuoju daryti...-nors trumpam buvo sugalvojusi atsakyti, ji nesugebėjo.-Už kelių valandų tai čia kiek... Dvi?-Ėlridė vis dar nežadėjo pasilikti ten ilgiau nei valanda, bet jei jau taip. Mergaitė juk negalėjo pareiti į Londona, nes nežinojo, kur jis yra. Bent ji save tikino, kad priežastis būtent tokia, o ne jokia kita. Mergaitė pagal jos įsitikinimus neturėjo teisės pykti ant žmogaus, bet ji buvo tvirtai įsitikinus, kad dėl visko kaltas tas praeivis. Galbūt ir buvo kvaila dėl visko apkaltinti nepažįstama žmogų, bet jai tai atrodė geriausia.
-O aš tau į trolį panaši?-šypteldama paklausė ji.-Be to... Galėjai palikti gatvėj, jei jau neesi "kaltas",-sukryžiavusi rankas ji pajautė šiek tiek savigraužą. Visgi, sukilo jos visi principai, kad negalima kaltinti kitų ir kad ji elgiasi blogai. Kuriam laikui ji norėjo atsiprašyti už rėkimus, bet tik kuriam.
Atgavusi lazdelę mergaitė patenkinta nusišypsojo it vaikas gavęs saldainį. Bet ta šypsena buvo pikdžiugiška, o juo labiau išgirdus, ką pasakė Edgar. Ji mielu mieliausiai užmigdytų Fasirą, o po to netikėtai ir jo bendrą. Tvirtai atsistojusi ji suėmė burtų lazdelę. Nors mergaitė nepraleido pro akis dar kai ko.
-Tau buvo labai juokinga, ką? Na, o aš mielai nepraleisiu šanso padaryti ką pasiūlei,- taip pasakiusi ji jau norėjo užsimoti lazdele, bet sustingo. Elridei pasidarė gėda, nes ji nežinojo burto. Ji lėtai nuleido lazdelę ir atsiduso. Nenorėdama klausti, koks tas burtas mergaičiukė pavaidino lyg būtų persigalvojusi ir šiek tiek aprimo.
-Tai tu buvęs prefektas? Heh... Neatsimenu tavęs,- trumpai žvilgtelėjus į Edgarą ji nusuko žvilgsnį į varną.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
- Informacija prieinama, bet juk nevisi ją linkę panaudoti ir ypač blogiems kėslams,- atrodo argumentai skraidė iš vienos pusės į kitą. Nejaugi Edgar'as išties buvo dar toks naivus, kai per septynerius metus bent sykį turėjo įsitikinti, kad tokiu nevertėtų būti. Vis gi tos savybės negalėjo pakeisti. Jis neptikės kažkuo, ko neišvys, nebent tai bus pateikta patikimo žmogaus ir tai bus pateiktas, kaip grynų gryniausias faktas. Fasiras buvo patikimas, tačiau jis spėliojo ir svarstė variantus, kurie galėtų būti. O šiais variantais juodaplaukis netikėjo.
- O ką jis gali lemti? Kad kažkam kažką be manęs jis pakeistų, tai nieko nepakeis,- esant dabartinėje situacijoje nelabai buvusiam prefektui atrodė, kad kas pasileistų. Čia, namie, leido dienas vienas, tai ir Azkabane būtų tas pats. Vienintelis skirtumas, jog nebeliktų tų treniruočių, nei laisvės. Turėtų tik tupėti tarp keturių sienų. Į ministro patikinimą, jog Jeffter'io prisiminimas bus ištirtas jau ateinančią darbo dieną, juodaplaukis tik linktelėjo galva.
Vos tik jaunuolis baigė sakyti tai ką norėjo, iškart terpėsi ir viralų meistro sūnus, neleisdamas iškart kalbėti mergaitei. Jis stengėsi, kaip įmanydamas išaiškinti jai susidariusią situaciją.
Trys šimtai kilometrų,- jai ramiai pasakė Edgar'as. Bet žaliaakė atrodo vis kažko širdo ant kito buvusio Grifų Gūžtos atstovo. Jos veidas akimirksniu atgyvėjo, kai pasiėmė savą burtų lazdelę. Tai privertė nežymiai šyptelti ir jauną magą. Jis žinojo, ką reiškia turėti savo burtų lazdelę šalia savęs. Juk pirmame kurse iš jo gi buvo atimta jojo lazdelė. Tada jį buvo apėmęs lengvos panikos jausmas. Bet kokia kaina norėjo ją atgauti kuo greičiau, nors ir žinojo, kad šiaip ar taip  ją susigrąžins.
- Na, kai turime, kas taip pralinksmina tai pripažinsiu, jog taip. Labai juokinga,- dar prunkštelėjęs žvilgsniu sukaustė grifę. Negi rimtai? ištiesus Hogvartso moksleivei lazdelę ėmė svarstyti ar ji ja pasinaudos. Deja, rodos, buvo teisus. Šioji neišdrįso, o gal nemokėjo padaryti to ką norėjo.
- Taip buvęs. O kas buvo tas pražuvo, kaip sakoma, ar ne?- panaudojo posakį parodantį, jog ir nebūtina jo yra prisiminti, nes jo prefektavimas liko praeityje. Tačiau prisiminė, kad mergaičiukė neatsakė į krikštasūnio klausimo, todėl pats pabandė dar kartą pasidomėti.
- Tiesa, mums tai neturėtų rūpėti, bet kadangi vis dėl to esi čia, gal pasidalinsi tuo, ką planuoji veikti Londone ir kodėl esi už mokyklos ribų?

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
   - Na, bet kai daugiau žinai, kyla ir daugiau pagundų tomis žiniomis pasinaudoti. Ir įgūdžiai gali būti slapta tobulinami, - tarė šyptelėdamas. Po teisybe, ir pats šį tą išmoko būtent taip. Ir apskritai daug ko mokėsi papildomai, mat kažkokiais ypstingais gabumais, ko gero, niekada nepasižymėjo. Tik šiam ar tam jausdavo didesnį susidomėjimą bei norą išmokti.
   - Kaip tai ką lemti? - perklausė von Sjuardas. - Jeigu blogiausiu atveju, net nežinau, ką ir kaip tu būtum galėjęs padaryti, bet neduokdie nužudei žmogų, ar, - Fasiras skėstelėjo rankomis, palikdamas vietos vaizduotei. - Ir pakliūni į Azkabaną... Ten gi ne kambarys, pilnas šunų, šluotų ar grifų taurių, kas keltų džiaugsmą. Ten pilna psichų, nuo kurių tu nei turi teisę pasitraukti, nei gali, - iš pradžių sarkastiškai; o vėliau surimtėjęs kalbėjo ministras. Po teisybe, jis dar niekada pats Azkabane nesilankė, bet tikėjo tais baisiais gandais apie vieną žiauriausių burtininkų kalėjimų pasaulyje.
   - Tu ir pats juk turėtum būti bent girdėjęs apie tai, ne? - paklausė Fasas, o tada pats suabejojo. Burtininkų visuomenėje Azkabanas, ko gero, nebuvo pati populiariausia pokalbių tema, jos veikiau jau buvo vengiama. Azkabanas ir jo kančios galėjo būti veikiau kaip tabu, kurio garsiai neištariant galėtum tokios negandos išvengti. Kita vertus, jei nesi kaip nors labai rimtai prisidirbęs, juk niekas į Azkabaną ir neišveš.
   - O ir paprastame kalėjime, numanau, nėra jokio malonumo sėdėti. Ar net areštinėje. Ar ir šiaip vien būti tardomam, - gūžtelėjo pečiais toliau vardydamas lengvesnes bausmes. - Bet netikiu, kad būtum padaręs kažką tokio, kas tave nuvestų iki to, - tvirtai užbaigė. Bet žvelgiant kitu aspektu, Edgar retai perdėdavo ar kažką įvertindavo neteisingai, o tąsyk Ministerijoje, Fasiro kabinete, Jeffteris neatrodė ramus ir laimingas dėl to prisiminimo. Na, jei su tuo viskas būtų buvę gerai, jis apskritai nebūtų trukdęs krikštasūnio. Štai tokia linkme mąstant Faso smalsumas dėl Edgaro prisiminimų ir augo.
   Išgirdęs apie Elridės turbūt  galimus ketinimus pačiai parsiboginti į Londoną, Fasiras blausiai, nežymiai šyptelėjo. Vien kelionė su magišku motociklu galėjo užtrukti apie valandą, važiuojant lėčiau - net iki dviejų, o ką jau kalbėti apie kelionę pėstute.
   ,,Gal ir nemanai, kad rūpi, bet rūpi. Nesinorėtų paleisti dar tik neseniai Hogvartsą pradėjusios mergaitės į gatvę, , - pamanė von Sjuardas, nors vėliau šias mintis kiek diplomatiškiau išsakė jo krikštatėvis. Fasiras vėlgi šyptelėjo - ką gi, reikėjo pripažinti, kad vyresnysis grifas su užsispyrusiais vaikais susitvarkyti mokėjo kur kas geriau.
   - Kai už nieką supyksti ant žmogaus, taip, trolį šiek tiek primeni, - nusišypsojo Fasas, jau nebesistengdamas savo šnekos perteikti sarkastiškai. Visgi Elridė buvo silpna, o savimeilė kartkartėmis liejosi per kraštus - rimtesni pasišaipymai ar pajuokavimai į gerą nevedė. Šiuo metu buvo galima ir iš paties ministro pasišaipyti, kad jis stovi vidury gryčios kaip koksai ežerų demonas. Bet, rodos, Elridė nesuprato ar nepastebėjo, kad pati buvo sausa, o atgabeno ją Fasas. ,,Vaikai nedėkingi," - padarė išvadą von Sjuardas
   Išgirdęs, kad Elridė Edgaro neatsimena, buvęs grifas abejingai gūžtelėjo pečiais. Pirmakursiams ir taip būna pilnos kelnės įspūdžių ir kita ko, argi įdomus kažkoks vyresnis grifas, rodantis valdžią ir padedantis nepaklysti tarp kabinetų? Be abejo, ne. Po teisybe, ir pats Fasas jau neatsiminė, koks prefektas rūpinosi jo pirmakursių grupe. O pats niekada neprefektavo - kaip ir dabar buvo galima matyti, su vaikais būtų galėjęs veikiau pats susimušti, negu tapti sektinu ir gerbiamu autoritetu. Na, susimušti gal ir per stiprus pasakymas, bet susiginčyti ir pravirkdyti kokį vaikį sarkastiškomis pastabėlėmis būtų tikrai nesunku.
   Elridei užsimojus lazdele, Fasiras kilstelėjo antakį. Kilo pagunda pačiam pasičiupti lazdelę nuo židinio bet pavyko jai atsispirti. Na, bet nieko baisaus - kol kas - ir neįvyko, todėl von Sjuardas tylėdamas vien tik lūkuriavo Elridės atsakymo į Edgaro užduotą klausimą, tuo metu atidžiai stebėdamas mergaitės veidą. Pastebėjo, kaip jos žvilgsnis nukrypo į varną - šis dabar lyg visai užmirštas tiesiog ramiai stovėjo ir žvelgė į baltaplaukę grifiukę - taip pat, kaip ir kiti du šiame kambaryje esantys vyresni gyvi padarai. Na, o kalbant apie šiandieninę kompaniją, stovinčią ar sėdinčią Jeffterių namų svetainėje, reikėtų pastebėti, kad tai labai spalvinga kompanija - baltaplaukė mergaitė, protingas varnas, pusvampyris ministras bei šiek tiek kyborgas žmogus. Tik nė vienas apie vienas kitą visko nežinojo - na, tik varnas su šeimininku apie vienas kitą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Elridei išgirdus Edgaro atsakymą iššoko akys. Ji tyliai ėmė keikti visus, nes nesuvokė, kokio velnio ją tysti tiek kilometrų nesuvokiat nė kas ji tokia. Iš tikrųjų, mergaitei kilo klausimas, ar jie bent žino kas ji tokia, nors atsiminusi, kad žino vardą paniuro. Elridės svajonė buvo būti nepastebėtai ir nežinomai.
-Trys šimtai... Nu rimtai, kokio velnio manęs nepalikai?-atsisukusi į Fasirą paklausė ji. Jos manymu, stebuklai, kad jai smegenis nesprogo išgirdus tokį skaičių. Grifiukė daug kur nesigaudė, o dėl greičio taip pat gerai nežinojo, nes viskas greitai keičiasi, bet ji suvokė, kad skaičius yra gan didelis. Paprastiem žmonėm tai būtų galbūt dar didesnis ir baisesnis skaičiukas.
-Trolį? Geresnio palyginimo negirdėjau...- niūriai pasisakiusi mergaitė ėmė rimsti. Ką jau ką, bet trolio priminti ji nenorėjo, nes jų bijojo. Jos manymu, troliams jos ir kramtyti nereiktų, suvalgytų kaip saldainį nė nekramtę. Elridė pasimetė įvykių sekoje ir nebegebėjo susigaudyti, kas dedasi aplink. Ji bijojo kažko, o nė nesuvokė ko.
-Tai dar pasakyk, kad aš jums kluonas, kurį čia atsivežėt tik, kad pralinksmint... Ačiū!-sarkastiškai padėkojusi ji nužvelgė Edgarą ir užstrigo prie keistesnio dalyko. Pirštinės? Vidui... Na, tiksliau viena... Eh, tiek tos, na ir keistenybės...
Apsidžiaugusi, kad niekas neprikišo, jog ji nemoka burto ji truputį atsipalaidavo. Elridei pasidarė ramiau ir taip malonu, kad širdis nebesitranko kaip po penkių valandų kroso. Atsisukusi į varną ji sustingo. Grifiukė galėjo prisiekti, kad prie jo stovėjo senelė. Na, gal ne kiek stovėjo, o mirguliavo. Jai pranykus ji atkreipė dėmesį į tą keistą varną, jis nei krankė, nei rodė kažkokius ženklus. Mergaitė dar kartą priėjo išvadą, kad paukščiai yra nesuprantami ir gan kvailoki kuriniai.
Elridės pakartotas klausimas visiškai netenkino. Ji tikėjosi, kad bus sugražinta į Londoną ir galės nebesukti galvos, bet ne. Jai vėl ėmė spausti gerklę, o tas pasivaidenimas buvo dar kraupesnis. Keiktėlėjusi mergaitė subliuško ant sofos lyg besileidžiantis balionėlis.
-Ehe... Tai neatstosit ką? Man buvo...-padariusi trumputę pauzę ji pasistengė sukaupti visas jėgas, nors ne tiek daug jų ir teturėjo.-Laidotuvės... Nė nežinau kiek laiko turėčiau čia būti,- pagaliau sugebėjusi atsakyti į tą kvailą klausimą ji pajautė pergalės jausmą, bet tuo pačiu ir pralaimėjimą. Elridė atsiskleidė nepažįstamiems žmonėms, kurie nežinia kokių kėslų beturi.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
- Nemanau, jog įgūdžių tobulinimas ir žinios yra blogai. Net jų panaudojimas nėra blogas, jei tik moki tinkamai naudotis,- pats Edgar'as gi ir mokėsi ir stengėsi panaudoti viską pagal paskirtį. Aišku, tą lemtingą vakarą, kai prarado draugę prieš kurią kovėsi, jis naudojo kerus apsiginti, bet jie iššaukė reakciją, kuri sukėlė sprogimą nulėmusį kovos baigtį. Tą vakarą, tuometinis Hogvartso moksleivis, galėjo kovą užbaigti panaudodamas mirtiniausius nedovanotinus kerus, tačiau jis nuo to susilaikė, nors ir buvo įgijęs žinių, kurias suteikė buvęs kerėjimo profesorius Izaac. Buvusiam grifui jie buvo reikalingi kraštutiniam atvejui. Tačiau tas kraštutinumas ir buvo prieitas, bet vietoj to, jog pasinaudotų tuo kas jį apsaugotų, pasiryžo kautis iki galo vien gindamasis. Bet kas žino, jei būtų tekę stovėti ne prieš draugišką veidą, kuris jį lydėjo nuo pirmo kurso, ar jis būtų pasirinkęs kitaip.
Juodaplaukis giliai atsiduso, kai krikštasūnis kalbėjo apie Azkabaną. Jis tikriausiai neklydo ir dėl nužudyto žmogaus, taip manė buvęs savo koledžo kvidičo gaudytojas bei visos komandos kapitonas.
- Jei Azkabanas bei psichų apsuptis yra tai ko nusipelniau, vadinasi ten yra tinkamiausia vieta man,- šyptelėjo. Nebuvo nerimo ar baimės. Jis buvo pasiryžęs sumokėti už tai ką padarė, nepaisydamas savo reputacijos ir tolimesnės karjeros. Jis vadovavosi principais, kad blogiukai turi atsiimti už tai, ką blogo yra padarę. Ir, jei jis buvo tarp tų blogį siejančių, tai sau jokių išimčių netaikė.
- Aš tikiu, kad netiki. Net pats norėčiau tuo netikėti,- nedangindamas šypsenos iš veido pustylomis komentavo tą faktą, jog Fasiras netiki tuo, kad buvęs grifų prefektas būtų kažką padaręs siaubingo.
- Baikite apie tuos trolius,- čia vėl juokas užkabino namų šeimininką, nes atrodė, kaip mažamečių apsisvaidymas kandžiomis replikomis. Na, Elridė dar vis ir buvo vaikas, bet kad Fasiras leidžiasi į tokius ginčus buvo keistoka. Jei sugebama išrutuliuoti kažkokį burbulą tokioje situacijoje, tai kas tada dedasi ministerijoje, kai ministras ginčijasi rimtesnėmis temomis. Grifė neatrodė jaunuoliui panaši į klouną. Bet jau šios vietos nebekomentavo, tik eilinį kart susijuokė iš to tokio apsimestinio jos pykčio.
- Užjaučiu..,- viskas apsivertė aukštyn kojomis mergaitei pasakius, jog apturėjo laidotuves. Visas spindesys iš Edgar'o veido dingo. Nė nebežinojo ar ką sakyti, ar mėginti guosti, išvis nežinojo ką daryti.
- Ar susitvarkysi motociklą iki ryto?- atsigrežė į von Sjuardą prieš užduodamas šį klausimą, o po jo, jo akys vėl nukrypo į mergaitę, - Manau tau reiktų pailsėti. Viršuje yra laisvų kambarių. Važiuodamas į darbą Fasiras galės pargabenti tave namo,- suvokdamas, kad papildomas kamantinėjimas gali tik dar labiau liūdinti bei kelti skausmą moksleivei, Jeffter'is nusprendė, kad šiandieninio pokalbio turėtų būti gana.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
   - Be abejo, tai yra gerai, tačiau visada žinias bei įgūdžius galima panaudoti ir blogam tikslui, - vis tiek nenusileido von Sjuardas. Besiginčydamas nusižiovavo - šioje svetainėje buvo šilta, drabužiai pamažėle džiūvo, į suledėjusią pusvampyrio skūrą skverbėsi šiluma. Kartais tik tokioje aplinkoje staiga supranti, koks iš tiesų esi pavargęs - taip pat šįsyk nutiko Fasirui. Bet jis vis dar didvyriškai laikėsi ir kovojo prieš nuovargį ir potraukį numigti. Būtų galima pastebėti, kad, ko gero, šis potraukis esti stipresnis už daugelį kitų norų.
   - Nemanau taip, bet pamatysim, - šyptelėjo ministras. Nebuvo jokio reikalo aptarinėti prisiminimo, kol jis dar nebuvo peržiūrėtas. Bet bekalbant apie Azkabaną, Fasiras pamanė, kad ir pačiam būtų visai neprošal ten apsilankyti ir pamatyti, kur saugomi ir baudžiami didžiausi Anglijos, o kartais ir kitų šalių nusikaltėliai burtininkai. ,,Bet reikėtų kompanijos tokiai kelionei," - pamintijo jis.
   ,,Aš visada su tavim," - atsiliepė Muninas. Fasiras trumpam žvilgtelėjo į varną, susidūrė su juo žvilgsniu.
   ,,Po teisybe, tavęs į ten gabenti nelabai norėčiau," - pripažino von Sjuardas. Varnas pašiaušė plunksnas lyg būtų sušalęs, kai atsitraukė nuo židinio.
   ,,Kodėl? Ar psichai gali pulti ir gyvūnus?" - paklausė paukštis.
   ,,Nežinau," - atvirai pasakė ministras. Štai, kam jis iš tiesų anksčiau turėjo aistrą, kurią dabar buvo jau beprimirštąs - magiškiesiems gyvūnams. O psichai, rodos, tokie ir buvo... Nors kita vertus, psichai buvo kažkas, peržengiantis žmogaus suvokimo ribas, juos tyrinėti juk velniškai pavojinga, visada iškyla didžiulė rizika prisiminimams, o gal net ir gyvybei. Fasas netgi abejojo, ar psichai turi materialų kūną, ar yra astraliniai - kaip vaiduokliai.
   Kai Edgaras pertraukė Faso ir Elridės ginčą, vyresnysis ginčininkas atsiduso. Ką gi, kuo toliau, tuo daugiau ryškėjo įvairių dalykų, bylojančių apsiblaususį ministro protą dėl nuovargio. Fasas ir pats tai suprato, tik niekaip nedrįso leisti sau poilsio tokią naktį su tokiu įvykiu. Negalėjo leisti miego sau ir dienomis, darbe. Taip pat ir neretomis naktimis, jei pasilikdavo pasidarbuoti. ,,Kvailys," - sukritikavo Muninas, kuris pats mėgdavo nusnausti, kol draugas darbuodavosi. Fasas netgi spėjo, kad gyvūno poilsis stiprino ir jį patį. Kitaip sakant, jeigu šio juodaplunksnio nebūtų, jaunuoliui būtų kur kas blogiau daugeliu aspektų.
   Fasiras von Sjuardas dėbtelėjo į Elridę. ,,Palikti nualpusią mergaitę vidury gatvės? Kuo gi tu mane laikai?"
   - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. Pabandė sumanyti kokį nors diplomatišką atsakymą, bet galva buvo tuščia. - Nenorėjau, kad kas nutiktų, - išspaudė, bet šis buvo, matyt, skystas. ,,Jei kamuoja per didelė sąžinė, susidėk su Ravenu von Sjuardu," - ataidėjo iš kažkur užspaustas balselis. Galbūt motinos? Ji juk kartais bardavo brolį už išdaigas.
   ,,Dabar tu dažnai laužai pažadą," - pastebėjo Muninas.
   - Ech, pajuokavau dėl to trolio, - atsiduso Fasiras. Pasirodė, kad šitą irgi kažkam jau buvo sakęs arba kažkur girdėjęs. Ką išdūrė pasakęs, kad gavo trolį? - Tu ne klounas, viskas tvarkoje. Atsiprašau už bjaurų savo elgesį, pavargęs, - atsiprašė ir pasiteisino von Sjuardas. Nenuostabu, kad veikiai sulaukė ir krištatėvio pastebėjimo bei pasiteiravimo. Bet prieš tai Elridė prisipažino, iš kur tą vakarą ėjo. ,,Sakiau," - atsiliepė varnas. Fasiras užtildančiai į jį dėbtelėjo, bet šis jau buvo nusisukęs į ugnį.
   - Užjaučiu, - nieko daugiau nesugebėjo atsakyti juodaplaukis. Žvilgtelėjęs į krikštatėvį suprato, kad šis sutriko ir daugiau Elridės neklausinės. ,,Turėčiau elgtis taip, kaip ir jis," - pamanė Fasas, bet nepaklausė šios logiškos minties. - Ar būtų galima sužinoti... Kas nutiko? - jau švelnesniu balsu kreipėsi, įdėmiai žvelgdamas į Endlercat. - Tu gali būti su mumis, tai yra, su manim, - sutriko von Sjuardas. - Tiek, kiek norėsi. Kai kiek labiau sustiprėsi arba nustos lyti, galėsim nuvažiuoti į mano namus, nenoriu užkrauti Edgaro. Suprantu, kad po tokių dalykų sudėtinga, - be šypsenos kalbėjo. Staiga suprato, kad tokioje situacijoje jis patyręs kur kas daugiau už vyresnį Hogvartsą baigusį namų šeimininką. Mat gavo prabangą dalyvauti netgi trijų žmo...
   ,,Fasirai." - griežtas karktelėjimas nutraukė jaunuolio minčių giją. ,,Tu pažadą šiandien laužai jau gal dešimtą kartą."
   Fasiras tebetylėjo.
   - Esu linkęs tuo abejoti, - prisipažino Fasas dėl motociklo. Žvilgsnis blausėsi. ,,Laidotuvės" - štai, kaip skambėjo žodis, sudavęs priešpaskutinį šiandieninį smūgį von Sjuardui. Iki smigimo tiesiog vietoje trūko turbūt visai nedaug. - Nors dar net nežinau, ir koks gedimas. Lijo, sunku kažką nustatyti... Gal ir nieko rimto.
   Vienam nukeliauti į darbą sunku nebūtų - net ir pusvampyris gebėjo greitai bėgti, nors ištvermės ir greičio turėjo kur kas mažiau už grynakraujį. Ar turėjo šluotą? Kažin... Nors namuose gal kokia ir mėtytųsi. Mašina? Ne. Bet galbūt motociklui tik baigėsi degalai, kas irgi tikėtina buvo mažai.
   Bet Fasiras tyliai keiktelėjo, prisiminęs, kad transporto priemonę paliko tiesiog gatvėje.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
Mergaitei kvailai pasirodė juokingas atsakymas "nežinau". Jos manymu, tai reiškė, kad žmogus darė, kad daryti, o tai buvo tikrai kvailoka. Elridės manymu, žmones turi daryti ką nori ir dėl to būti tvirti. Nors pati mergaitė niekados nebuvo tvirta ir užtikrinta,  nebent kai kažko tikrai norėjo.
Dėl trolio ji nelabai bepyko. Iš tikrųjų geriau pagalvojus tai darėsi juokinga, visa jos situacija ir kita. Kad ir ją žudė iš vidaus, jos elgesys buvo nepateisinamas ir, turbūt, kaip tikro mažo troliuko. Mergaitė apie trolius daug nežinojo, tik tai, kad jie dideli, kvaili ir pikti. Visą tai jai papasakojo močiutė, vėl močiutė.
Pastebėjusi, kad du vyrukai esantys kambaryje sutriko, Elridė leido sau šyptelti. Vienas žodis ir pasikeičia visa situacija, na, tiksliau truputis situacijos. Nors jai net keista atrodė, kad jie taip sureagavo. Juk ji galėjo palaidoti visai nepažįstamą giminaitį, ar ne taip rūpimą tetą. Mergaitė manė, kad tai nebūtų taip liūdna, jei žmogaus nepažįsti. Nors, geriau pagalvojus, kiekvieno žmogaus mirtis gali būti skaudi savaip.
-Pirmiausia, nereikia sakyti to žodžio, jis nieko nereiškia... Tai tik paprastas, kvailas žodis,- jai taip pasakius turbūt galėjo pasirodyti net juokinga, bet tuo mergaitė įtikėjusi jau senai."Užjaučiu" nepadeda, tas žodis tik priverčia jaustis kaltam, kad atkreipei kažkieno dėmesį, kad sutrugdei jų ramybę. Ji nenorėjo niekeno ramybes trugdyti, o to žodžio nekentė. Visi geba pasakyti, bet ne visi sako iš širdies, ne visi sako tai ką nori sakyti, dėl to jai ir nepatinka, mergaitei nepatinka daugybė žodžių.
-Nebeturiu močiutės...-nugurkusi seiles ji šyptelėjo.-Ir pamačiau mamos kapą, jums skambės juokingai, bet tai buvo palaima...-gilus atodusis nuskambėjo ir mergaitė vėl šyptelėjo. Jai atrodė kvailai juokinga, kad nepažįstamas taip siulosi, jei blogai nesijaustų, turbūt, ir nusijuoktų. Bet Elridė vos šypsenas spaudė, vargu, ar juoktis sugebėtų. Ją tai labai ėmė erzinti, mergaičiukė nenorėjo būti liūdna, jos gyvenimas buvo dengtas džiaugsmu. Bet štai, pirma pamatai mamos kapą ir nė netikrovėje, o per kažkokią kvailą fiziją, o tada štai ir tikrovė. Bet tikrovej pamatai ne tik tą kapą, kurį norėjei aplankyti, bet ir tą, kuris stipriai paveikė, nes taip neturėjo būti.
-Aš negaliu užkrauti nei vieno iš jūsų, nukaksiu į Londoną ir viską susitvarkysiu pati,- tvirtai pasisakiusi ji išspraudė dar viena šypsena, nors viduje pajautė visai ką kitą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Žinoma, kad galima, bet..,- nusprendė nebegilinti tos temos vaikinas. Jau buvo vėlyva naktis, o ir mergaitė neatrodė, kad būtų blogio įsikūnijimas, todėl diskutuoti šia tema buvo nebelabai aktualu, kai ypač ji nelabai į ką reikšmingo ir vedė.
Mergaitei pasirodo nepriimtinas buvo žodis "užjaučiu", bet ši reakcija nestebino Edgar'o. Šis iškart pamanė, jog antrakursė vis dar yra pervargusi, nusiminusi bei piktoka dėl to, jog buvo ištempta iš Londono, nuo kurio dabar skyrė keli šimtai kilometrų. Nors ir Jeffter'is susilaikė nuo papildomų klausimų, tikriausiai nemalonia tema Elridei, to paties, regis, nepavyko padaryti magijos ministrui. Grifų atstovė atsakė. Iš jos atsakinėjimo neatrodė, kad itin būtų nusiminusi, net kartkartėmis sugebėdavo išspausti šypseną veide. Nesuprato jaunuolis ar ta šypsena tikra ar apsimestinė, bet vylėsi, jog vis gi šioji bus nesuvaidinta. Veikiausiai ji ir buvo nepriverstina, nes kiek galėjo suprasti iš dvylikametės žodžių, ji pirmą kartą pamatė vietą, kurios iki šiolei nematė ir tai jai glostė širdį.
Žaliaakis atsidusęs pasisuko vėl į kitą svečią, kuris ir atgabeno Hogvartso mokinę.
- Supratau,- tik tiek teatsakė apie motociklą, - Bet, jei yra poreikis, tu taip pat gali likti pernakvoti čia,- ir Fasirui pasiūlė pasilikti permiegoti, bet abejojo ar šis sutiks. Logiška buvo abejoti. Motociklas dėl kažkokios priežasties neveikė, o jį buvo pagrindo sutvarkyti laiku, jog ministerijos galva atsidurtų savo darbo vietoje nepavėlavęs.
- Ir manęs tikrai jūs neužkraunate, tad dėl to nepergyvenkite,- patikinęs nusišypsojo buvęs grifas, - Jauskitės, kaip namie. Jei visgi sugalvosite numigti viršuje yra trys kambarėliai, tad galite rinktis, kurį panorėję,- ranka parodė į laiptus svetainėje, vedančiu į antrąjį aukštą, kur ir yra minėtieji kambariai, - Ir jei nesupyksite aš eisiu numigti, Kaip sako rytas protingesnis už vakarą, tiesa?- pasitrynęs akis ėmė traukti lauk iš svetainės. Bet dar neišėjęs iš jos stabtelėjo ir atsigręžė į vėlyvus šiandienos svečius.
- Jei ko nors reikės, nedvejodami kreipkitės. Ir tai galioja Jums abejiems,- patikino, kad jie sulauks reikiamos pagalbos, jei tik bus toks poreikis ir pamažėle išsliūkino į savo miegamąjį. Jautėsi pavargęs. Bet ar kitaip galėjo būti, kai vėlai gulasi, anksti keliasi ir ko ne visa dieną prasitreniruoja praktikuodamasis apsiginimą nuo juodosios magijos. Aišku, pasitaiko ir dienų, kai gilinasi į teoriją ar kažką konspektuojasi daugiau, nei kad praktikuojasi, tačiau šiandien nebuvo viena iš tųjų dienų.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
   Fasiras linktelėjo, nebylomis pritardamas neišsakytam siūlymui nutraukti šį pokalbį. Von Sjuardo žvilgsnis nuslydo prie Elridės - turbūt daug kuo nusivylusios, pasirodo, dėl močiutės ir mamos sielvartaujančios mergaitės. ,,Kaži, o kur tėvas?" - toptelėjo ministrui, bet šito užklausti jis jau nedrįso. Spėjo, kad ir taip nepasielgė labai jau gerai su kišimusi. Apskritai... Visas šis sumanymas ją atsigabenti į Godriko Daubą - ko gi jis dar tikėjosi? Čia gi ne triušis, kuriam paduotai kopūstą ar morką ir gali jį palikti visai dienai. Vaikis. Užsispyręs. Bjauroko charakterio. Nusivylęs. Pervargęs. Kita vertus, galbūt kiek panašus į patį Fasirą? Nors po tragedijos praėjo jau tiek daug metų, kažkur giliai viduje liūdesys vis dar gyveno ir plėtėsi. Nežinia, kaip koksai užkratas ar vėžys. Šlykštus padaras, labai šlykštus. Ir nepasakytum, kad nekenksmingas ir taikus. Ne. Trokštantis valdžios. Galbūt netgi... Panašus į kokį nors Voldemortą tokiu troškimu. Ir jam sekėsi kariauti visai neblogai, nors šiuo metu tik ilsėjosi uždarytas. Ir pamažėle nyko.
   - Žinau, - niauriai vyptelėjo Fasiras. - Bet nieko kito nepasakysi.
   Į langą vėl ėmė barbenti lietus - trumpoje tyloje, vis pertraukiamoje jaukaus židinio ugnies pleškėjimo, šis garsas vertė gal netgi krūpčioti. Jaunuolis nejaukiai pasimuistė.
   - Ne, ačiū tau, - atsisakė von Sjuardas krikštatėvio pasiūlymo. - Eisiu namo, gyvenu netoli. Pamėginsiu susitvarkyti motociklą, kad iš ryto galėčiau važiuoti pats ir nuvežti Elridę. Atleisk, kad įsibroviau naktį, ir taip jau lieku skolingas... - Fasas šyptelėjo. Pasisukęs į Elridę, atsakė ir jai.
   - Neužkrauni, viskas gerai. Į mane kreiptis gali bet kada, - ,,Nors tu, spėju, to nepadarysi". - Dabar geriau pailsėk, o aš jau eisiu - reikia spėti susitvarkyti motociklą. Gal ten ir nieko baisaus. Rytoj parvešiu namo, - pažadėjo. Tada linktelėjo galva abiem ir pasuko link durų. - Labos, gero jums poilsio, - palinkėjo von Sjuardas. Atsidarius duris į lauką, auksinių akių savininką pasitiko lietus ir sąžinės graužatis. ,,Geras derinys," - su sarkazmu atsiduso namų savininko krikštasūnis ir užverdamas duris vos neprivėrė išskrendančiam Muninui sparno.
   ,,Mane pamiršai?" - paklausė varnas. Fasiras niauriai pažvelgė į jį. Kartais atrodė, kad nuovargis tam tikroje stadijoje pradeda griauti viską - ir ryšius, ir pasitikėjimą, ir viską, ką būni savyje susikūręs.
   ,,Ne, pamaniau, kad liksi čia," - žioplai leptelėjo Fasas, plytelių grindiniu žygiuodamas prie vartų.
   ,,Kvailai pamanei," - atsakė varnas po neilgos pauzės, kai von Sjuardas jau varėsi visą šlapią motociklą gatve namo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Elridė pajautė stiprų sunkumą. Regis, tokiu metu, koks buvo tuo metu, ji sapnuotų gal dešimtąjį sapną. Bet, ji buvo nepažįstamų žmonių kambaryje ir laukė. Nežinojo, ko, bet laukė. Mergaitę suėmė miegas ir ji vos susilaikė nenusižiovavusi. Grifiukė paskendo mintyse, o lietus netikėtai ją išgąsdino. Mergaitė krūptelėjo ir atsiduso, kad tai tik lietus.
-Eh... Visi sako, kad nepakrauni, bet kartais tiesa būna kitokia,- Elridės akys ėmė merktis. Trumpam piktai nužvelgusi du žmogelius ji stebėjo kaip jie išeina. Nepratarusi nė žodžio jiem išėjus mergaitė tyliai atsiduso. Turbūt nuo jų miegojimo faze užsikrėčiau... Grifiukė tyliai šyptelėjo, nes dar nebuvo sugalvojusi tokio dalyko, kaip "miegojimo fazė", bet jai ji patiko. Ji žodį ėmė taikyti prie to, kad jos močiutė, kada gali, tada eina anksti miegoti. Trumpam ji ėmė mąstyti pilną paaiškinimą, bet vėl pamatė tą močiutės siluetą, toje pačioje vietoje. Krūptelėjusi Elridė atsiduso ir susiėmė kelius ant sofos. Noras miegoti neleido gerai susikaupti, tačiau mergaitė nebenorėjo užmigti. Nenorėjo, nes siluetas nedingo, jis šypsojosi. Suprasdama, kad tai tik jos vaizduotė mergaitė stengėsi nusukti žvilgsnį. Elridei vis nusukus žvilgsnį ji ėmė jaustis keistai ir vėl atsisukdavo pažiūrėti, ar ji vis dar ten. Papurčiusi galvą ji vis tiek matė senutę, kuri šypsojosi, mirksėjo, bet daugiau, rodos, nejudėjo. Grifiukė pasidėjo galvą ant kelių ir stebėjo ją. Galvoti buvo per sunku, tad ji nieko negalvojo. Negalvojimas netgi gerino savijautą, nes nereikėjo rūpintis, ji apsimiegojus, ar ne. Po truputį, bent taip atrodė Elridei, močiutė ėmė nykti. Ji vis dar matė jos šypseną ir tą siluetą, bet nebe taip ryškiai. Po dar kurio laiko siluetas išnyko, nebeliko jokios kruopelės bylojančios, kad ta senutė buvo tame kambaryje. Elridė pasijautė viena ir jos žalios akys užsimerkė.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #26 Prieš 6 metus »
Edgar'as prabudo numigęs keletą valandų. Jau buvo šiek tiek po penkių ryto. Anksti buvo, tačiau ne retai jaunuolis keldavosi panašiu laiku. Pasitaikydavo, kai ir ilgiau numigdavo. Keltis, keldavosi, kai nubusdavo, nesistatydavo papildomų ar žadintuvų. Jam svarbiausia buvo, jog būdavo išsimiegojęs. Atsikielęs priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį, patinusiomis nuo miego akimis. Lietus, regis, buvo nurimęs, tačiau matėsi, jog tai nutiko neseniai, kadangi dar visur, kiek buvo galima įžiūrėti, buvo šlapia.
Kiek apsiprausęs veidą, devyniolikmetis ėjo treniruočių kambario link, bet einant pro svetainę, akis užkliuvo už sofos, ant kurios susirangiusi miegojo, židinio skleidžiamos šviesos apšviesta, Fasiro atgabenta mergaitė. Buvęs grifas apsisuko ir grįžo atgal į savo miegamąjį, kuriame susiradęs užklotą, kuriuo vėliau apklojo saldžiai miegančią, bent Edgar'o akimis, grifiukę ir pats patraukė ten, kur ir keliavo dar prieš tai. Įėjęs į patalpą, kurioje buvo tik vienas rašomasis stalas uždarė duris, kad neskleistų pernelyg daug triukšmo. Taip, kambarys buvo izoliuotas kerais nuo garso, tačiau tik nuo garso į namo išorę, o viduje galėjai puikiai girdėti kas vyksta. Jaunuolis prisėdo prie stalo ir atsivertė dar vakar atsineštą kažkokią kerėjimo knygą. Ji jam buvo reikalinga išsiburti keletui akmeninių goblinų. Išsiaiškinęs viską, pirmiausia užkerėjo kambario erdvę, kuri virto į urvą, kuriame kabėjo keletas deglų šiek tie apšviečiančių erdvę. Puiku šyptelėjo vaikinas ir ėmė vapėti kažką magiško toliau, kas turėjo sukurti pusdešimtį tų akmeninių goblinų, turinčių būti šiandieniniais jo priešininkais. Žinoma, jie visi neatsirado aplink Edgar'ą. Jis jos taip pat burtais išmėtė erdvėje. Pradėkime tarstelėjo šio magiško kambario įkūrėjas užsitempdamas pirštinę kuo aukščiau ir ėmė žingsniuoti prieblandoje paskendusiu urvu. Nors viskas, ką dabar matė vaikinas, buvo tik iliuzija, ji atrodė tikroviškai, net galėjai justi tą tvyrantį drėgmės kvapą. Ėjo, kol nepriėjo pirmojo goblino. Kas per? nesuprato, kodėl jis nejuda. Priėjęs arčiau nuleido lazdelę, kurią dar ką tik laikė nutaikęs į jį. Susimąsčiusi žvilgsniu bandė suprasti, kodėl taip yra. Kažką praleidau? su lyg šiomis mintimis akmeninė statula, savo akmens kuoką trinktelėjo Edgar'ui į pilvo sritį ir nubloškė jį į sieną. Iš skausmo kiek suriko. Skausmas jau buvo nebe iliuzija. Galimi sužeidimai irgi jau būtų ne magiškas vaizdinys, todėl reikėjo būti itin atsargiam. Bet tai trumpaplaukis žinojo jau nuo pirmosios savo treniruotės. Nors ką čia nuo pirmosios treniruotės, tai tapo aišku dar besimokant Hogvartse. Goblinas iš pradžių buvo apsimetęs nefunkcionuojančių akmens luitu, matomai šią dalį kažkur, jaunas burtininkas praleido. Šiaip ne taip pakilo nuo žemės ir pažvelgė į perpus stambesnę būtybę, kuri savo kuoka prabraukė sau per ranka, taip sukurdama ugnies pliūpsnį, kuris dabar skriejo buvusio Hogvartso auklėtinio link. Apie šį tokių padarų gebėjimą besitreniruojantysis žinojo.
- Protego!,- liepsnos išsisklaidė, tačiau ugnies šiltukas paglostė veidą.
- Aqua Eructo!- nieko nelaukęs goblinui virš galvos ėmė čiurkšti vandenį galinga srove, kuri ėmė drebinti urvo uolienas. Toks ir buvo mago planas, atskelti dalį jų, jog šiosios užgriūtų jo dabartinį priešą. Sekundė, antra taip ir nutiko. Trečdalis tako buvo užgriūta, kartu su juo užgriūtas buvo ir akmens gabalas. Jeffter'is nusikosėjo nuo sukilusių dulkių, kurias pats čia ir sukėlė. Norėjo žingsnioti toliau, bet regis užgriūtasis ėmė stotis, kartu nuo savęs nuversdamas, tai kas užgriuvo. Pasirodo, tai nepadės suprato juodų plaukų savininkas, bet ir pats ką tik susiprato, kad nelogiškas sprendimas buvo mėginti nugalėti akmeni akmeniu. Žvelgdamas į besistojantį gobliną, Edgar'as ėmė galvoje regzti kitą žingsnį, kuris galėtų duoti vaisių.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #27 Prieš 6 metus »
Elridės lėtai atsimerkė. Mergaitei buvo labai gerą pagaliau ramiai užmigti saldžiu miegu. Nustebusi, kad ji buvo apklota grifiukė atsiduso ir atsisėdo ant sofos.Magija... Apsidairiusi ji atsistojo, nors ir labai tingiai. Elridė pabandė atgaminti visus vakarykščius įvykius, nors sekėsi nepergeriausiai. Atsiminusi močiutę krūptelėjusi ji pažvelgė į židinio pusę, tačiau ten nieko nebuvo. Labiau atsipalaidavus mergaitei kilo dar begalės klausimų, bet vienas iš svarbesnių - kur Fasiras. Elridė nedrąsiai ėmė vaikščioti po namus įkišdama nosį į kambarius, nors jai tas nelabai patiko. Kelios minutės ir mergaitė nebesusigaudė, kurioje pastato dalyje ji yra. Grifiukei užėmė kvapą, jai atrodė, kad ji apėjo visą namą, tačiau nepastebėjo jokios gyvos dvasios. Pasijautusi viena ji lėtai susmuko ir sustingo. Jei ir būtų kažkas šalia, Elridės savijauta turrbūt nepasikeistų. Jai atrodė, kad netekus močiutės neteko visko, nors tai iš dalies ir buvo tiesa, kurios ji nekentė. Jai reikėjo veiklos, kažko, kas užgožtu mintis, bet ji manė, kad nieko negali daugiau daryti. Mergaitė sėdėjo nepažįstamo žmogaus, galimai tuščiame, name, kažkur pasiklydusi. Gal įdomiau ir būt negali tokiai mažai mergaitei. Atsidususi ji pakėlė akis, atsistojo ir dar pavaikščiojo po kambarius. Nežinojo, kur keliauja, bet tiesiog bandė surasti išėjimą. Elridė pravėrė, rodos, dar nepaliestas jos mažų letenėlių duris ir apstulbo. Urvas? KĄ!? Apstulbusi ji atsargiai įsniukino į tą keistą, magišką erdvę ir geriau apsidairė. Grifiukei sukilo adrenalinas ir ji atsargiai ėmė eiti keistuoju urvu. Mergaitė bijojo, bet jai buvo smalsmu, o juo labiau ji tikėjosi ten rasti kažką, nesvarbu ar Edgar, ar Fasirą. Išgirdusi kažkokį triukšmą Elridė sustingo vietoje. Ji girdėjo kažkieno ryksmą, norėjo bėgti padėti, bet negalėjo judėti. Išsitraukusi lazdelę ji atsargiai žengė žingsnį, o po jo dar vieną. Mergaitė pamatė kažkieno siluetą, tačiau negebėjo įžiūrėti kas ten buvo. Dulkės dar nespėjo nusėsti, o Elridė išsižiojusi žiūrėjo, kas dedasi. Jai buvo įdomu, tačiau tuo pačiu baugu. Kerėti puikiai ji nemokėjo, kažkodėl jai neužtekdavo laiko vis išmokti, tad negebėjo atsiminti burtažodžių.
-Ah... Turbūt nelaikas klausti... Bet kas čia dedas ir ką Tu darai!?-surikusi mergaitė susivokė, kad galėjo pasakyti, nes aidas nusklido kažkur tolyn. Kaip urvas gali tilpt name? Nelogiška...

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #28 Prieš 6 metus »
Kol Edgar'as bandė sugalvoti, kaip čia geriau įveikti būtų akmens gobliną šis galiausiai atsistojo, bet tai dar ne viskas. Situacija tapo akimirksiu dar keblesnė, kai iš urvo sienų išniro susilipdę dar tokie du goblinai.
- Incarcifors!- nukreipė savo ginklą į akmens gabalą stūksantį greta to amenuočiaus, kuris prieš kelias sekundes pakilo nuo žemės. Netrukus jis atsidūrė narve, bet tai nekėlė itin didelio saugumo žaliaakiui, nes bet kurią akimirką būtybė galėjo šveisti ugnies kamuolį ar bandyti išsilaisvinti iš narvo, kas veikiausiai nebūtų jam itin sunku. Rodos, pats padaras dar nebuvo kol kas susivokęs kas įvyko ir todėl bent kažkiek laiko pavyko išlošti, kurį ruošėsi išnaudoti užsiimant dorojantis su dar dvejais pastarojo dvyniais.
- Ką?!- visas mintis išmušė iš vėžių garsūs žodžiai, kurių pagal idėją niekas neturėjo čia skleisti. Na, nebent pats Jeffter'is. Juk kalbančių būtybių jis lyg ir neišsibūrė savo treniruočių kambarėlyje. Prisidengdamas lazdele, vaikinas mikliai atsigręžė sau už nugaros. Kas čia? nelabai kas matėsi prieblandoje. Matė tik kažkieno siluetą. Bet siluetas ėmė ryškėti. Tarytum kylanti saulė jį ėmė apšviesti.
- Elride?- išpūtė akis, nes nesitikėjo jos čia išvysti. Tačiau laiko stebėtis užklydėle nebuvo kada. Reikėjo reaguoti greitai, nes ne veltui jos veidas buvo apšviestas. Link jos skriejo ugninis kamuolys, kuris ką tik prašvilpė pro devyniolikmečio petį.
- Aguamenti,- iš lazdelės galo ėmė purkšti vandens čiurkšlė, kurią nukreipė ugnies kamuolio link. Ugnis slopo, tačiau buvęs grifas nebuvo tikras ar visiškai užgesins tą apvalainį karštuolį laiku, jam dar nepasiekus antrakursės. Iki jos liko vos keli metrai, bet iš ugnies kamuolio jau beveik neliko nieko irgi. Ar sunaikino jį iki galo, neaišku. Akyse sumirguliavo, vos tik pajuto skausmą veriantį nugarą. Vienas iš akmens luitu iš savo akmeninės kuokos gerai vožtelėjo burtininkui per kuprą. Taip gerai, kad šis vėl tėškėsi į sieną. Tik šį kart veidu į sieną ir atsimušęs nuo jos krito ant žemės. Juodaplaukio veidas mygom apsipylė krauju, o galva ėmė svaigti. Matė savo kūrinius žygiuojant link mergaitės.
- To-To.. Totalus Petrificus,- ištarė, tačiau nieko neįvyko. Na, kažko stebėtino irgi neturėjo būti, juk burtažodio žodžiai buvo sudėlioti ne taip. Po ganėtinai galingo smūgio sudėtinga dar buvo viskas mintis sudėlioti teisingai. Jei jaunuolio galva dirbtų, kaip pridera, jis kaip mat panaikintų iliuzijos kerus, apgaubusius kambarį. Kas per velnias? nesuvokė savo padarytos klaidos todėl pabandė dar kartą.
- Petri-ficus To-ta-lus..,- vos išlemeno, bet šį kart sėkmingai. Tik tiek, kad kerai sustingdė tik vieną iš dvejų padarų.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #29 Prieš 6 metus »
Elridė nieko nesuprato, kas ten dėjosi. Buvo vienas kažkoks keistas goblinas, o staiga išlindo dar vienas. Grifiukei darėsi įdomu iš kur jie ateina ir kas jie tokie. Mergaitės kojos netikėtai ėmė drebėti, ji jautė didžiulę baimę. Grifiukė stovėjo sužavėta visos "magijos", bet žinojo, kad tai ne vieta stypsoti. Elridė suprato, kad tai vieta, kurioje ji neturėjo būti. Pamačiusi, kaip sutriko, rodos, Edgar, mergaitė išsigando dar stipriau, nors manė, kad labiau bijoti nebeįmanoma. Ji norėjo dingti iš ten, bet negalėjo palikti visko, kai sugebėjo taip sugadinti. Visados, kvaila logika gelbėti gali, ar negali. Grifiukei kilo klausimas, ką urvas veikia paprastame name. Ji ėmė kurti istorijas, kad Edgar kiekvieną rytą gina savo namą nuo iš urvo ateinančių keistų padarų, o dabar ji viską sugadino ir jis praras namą. Praras namą ir galbūt pats dings. Keistas ugnies kamuolys skriejo į mergaitė, o burto, kaip apsiginti ji nesugebėjo sugalvoti. Jos galvoje vis dar skraidė prisiminimai ir nei vienas prisiminimas nebuvo vertingas toje situacijoje. Vėliau Elridė pamačiusi, kad vyras, padėjęs jai pralaimi prieš tuos padarus, vos nepametė burtų lazdeles. Viskas jai atrodė taip graudu ir kvaila. Lyg nevykusi pasaka iš kurios ji juokdavosi kiekvieną vakarą namuose. Ne laiku mergaitei sukilo visi jausmai. Elridė žiūrėjo į vargšą vyrą gulintį ant žemės, netikėtai pamatė ir močiutę, o šalia jos neryškų mamos siluetą. Moteris šypsojosi ir, rodos, drąsino ją, bet ji nieko nesuprato. Nesuprato kas vyksta, ką ji jaučia, ką galvoja ir ką daryti. Ji žiūrėjo į žmogų ant žemės ir jau buvo pradėjusi jį laidoti, kaip mirštantįjį. Mergaitė galėjo sprogti iš visko, kas kaupėsi jos viduje. Elridė bijojo tų mirusiųjų siluetų, kurie netikėtai ėmė ją persekioti, bijojo, kad netikėtai pranyks dar vienas žmogus, dėl ko darėsi vis tikresnė. Tada mergaitė tikrai nebeturės jokių galimybių išlikt linksmesne ir tokia, kokia ji norėtų išlikti. Jis būtų trečias siluetas ėmęs persekioti ją ir dar stipriau kamuojantis sąžinė.  Smegenys kūrė visokius senus prisiminimus, kurie jai ėmė šildyti širdį. Elridei ėmė kilti drąsa, viskas vyko taip greitai. Nejausdama ji suspaudė lazdelę ir nukreipė ją į tą akmeninį gyvūną. Pamačiusi dar vieną prisiminimą ir keistą žodį, kurį pasakė jos močiutė. Ji iš girdo tą žodį, lyg jai būtų pasakę kažkas šalia, bet suvokė, kad tai tik kvaila iliuzija.
-Stupefy!-nesuprasdama, ar tai burtažodis mergaitė nustebo, nes, rodos, jis suveikė. Toliau nežinodama ką daryti ji šovė it strėlė link gulinčio vyro, nors nežinojo, ką tas burtažodis padarė ir ar tikrai suveikė.