[Sabrina von Sjuard]

   Tokios reakcijos, kokia atsispindėjo jaunosios grifės veide, nesitikėjo. Kiek sutrikusi, atsargiai žvilgtelėjo mergaitei į akis. Bandė išskaityti iš akių viduje siaučiančius jausmus. Kaip Sorenui tai pavykdavo? Ar jis taip gerai ją pažinojo ar paprasčiausiai šiuo klausimu pasitarnaudavo patirtis ir įgūdžiai? Nusivylusi nudelbė žvilgsnį žemyn. Nebežinojo, ką derėtų daryti. Jei būtų seniai išėjusi, dabar netektų sukti smegeninės, ką turėtų atsakyti ar išvis patylėti. Vyptelėjo pati sau auksinėms akims klaidžiojant po sniegu nuklotą žemę. Štai ten stypsojo sudžiūvusi, seniai nuo savo maitintojo nukritusi šakelė, nesugebėjusi gerai pasislėpti po sniegu, o ten, kiek toliau puikavosi kiškio pėdutės, įspaustos sniege. Kiek daug gali pamatyti pažvelgęs žemėn.
   -Ne visi sau jį leidžia,-gūžtelėjo pečiais leptelėdama tai, kas buvo ant liežuvio galo. Visos mintys išgaravo, teliko tik tuščia kiaurymė. Netrukus padėtį pablogino Deoiridh reakcija. Rudaplaukė ne itin suprato, kodėl jos pašnekovė taip susigūžė. Ji nė nekrustelėjo, kad ją išgąsdintų. Žioptelėjo iš netikėtumo ir sutrikusi įsispoksojo į mergaitę. O ką daryti dabar?
   -Ei... Aš atsiprašau...-kodėl atsiprašė nežinojo, bet kodėl pasielgė taip - puikiai suprato. Žengusi kelis žingsnius kilstelėjo lūpų kampučius apkabindama pravirkusią grifę. Niekad neteko raminti žmogaus, liejančio savo kūno skysčius sūriomis ašaromis, tad vylėsi, kad netrukus viskas baigsis.
   -Verčiau grįžkim į pilį, visai neatsisakyčiau kokio nors gardėsio, o tu?-šyptelėjo bandydama nukreipti tiek savo, tiek rudaplaukės dėmesį kitur.
   Netrukus baltame sniege, kuriame puikavosi kiškio pėdsakai liko ir dar vieni - nereikšmingi ir trumpalaikiai.

[mergaitė123]

Buvo rami popietė. Adelei pamokos jau buvo pasibaigusios, todėl mergaitei nebuvo ką veikti. Kartais ji svajodavo žaisti kvidičą, o kartais tiesiog ramiai dieną praleisti kažkur prie ežero, miške ar, bet kur kur tik nėra milžiniško šurmulio. Šiandien Adelytė linksmai ir pasišokinėdama lėkė link ežero. Ji tiksliai nežinojo, kurioje vietoje žada praleisti popietę, bet bebėgdama pastebėjo statų šlaitą, kuris užsibaigdavo vandeniu. Ką aš čia veiksiu, čia nieko nėra??? Rimtai? Klastuolė buvo pamiršusi, kad už jos ėjo Snaigė. Snaigius, tai buvo katinas, kurį Adelė gavo vykdama į Hogvartsą. Šis katinas buvo jos sesės Žanos, kuri buvo kerėjimo profesorė dovana. Tiesą sakant šis katinėlis buvo Žanos katės- Arianos arba kitaip vadinamos Pūke atsivesta katytė. Na, gerai jau per ilgai užsisvajojau, reikia man susirasti kokią vietelę ant to šlaito, kad koks gražus vaizdas matytųsi ar kas dar. Nenoriu stebėti, kaip mokiniai baigia pasmaukti vienas kitą, o jeigu pamatysiu tokius pati padarysiu tai jiems abejiems. Adelė paėmė Snaigę į rankas ir greitai atsisėdo ant stataus šlaito. Mergaitė tempėsi ir mamos padovanotą juodą lyg smala portfelį su jos vardu ir pavarde, kuriame buvo ir skanėstų jos katytei. Adelė ją visada lepindavo.

[Amelija Harmon]

 Kaip gerai, kad atlikau visus namų darbus... Tai buvo vienintelė mintis, kuri tuo metu sukosi Amelijos galvoje. Tiesa, šiandien proefesoriai uždavė stebėtinai mažai namų darbų ir Amelija jau pradėjo galvoti ar tik čia nebus kažkas negero. Bet dabar, Amelijai einant link ežero, švietė saulė ir oras buvo gražus bei ramus, todėl mergaitė sugebėjo užmiršti visus rūpesčius. Ji po truputį ėjo mokinių išmintu takeliu, tada pasuko kažku į šoną. Koks skirtumas kur nueis, tokiu oru visur gražu. Amelija tolumoje pamatė kažkokią visai gražią vietelę, ten kažkas buvo bet Amelija neįžiūrėjo kas. Arčiau priėjus Amelija išvydo mergaitę. Ši laikė katytę ir Varno Nago mokinei truputį kilo pavydas. Ji irgi norėjo gyvūno. Bet ilgai nesvarsčius Amelija nusprendė, kad blogom mintim čia nėra vietos. Ji priėjo prie mergaitės. Staiga suprato, kad yra labai arti jos, o ši Amelijos dar nepastebėjo. Amelija nenorėjo išgąsdinti mergaitės, todėl pradėjo galvoti ką daryti. Jeigu pasisveikins, mergaitė galimai išsigąs, o jeigu ji paeitų atgal ir... Ne, taip irgi negerai, kvailai atrodytų, jeigu ją pastebėtų taip slenkančią. Galiausiai, nebegalėdama tylėti, Amelija kuo ramiau ištarė:
- Labas, aš Amelija.

[mergaitė123]

Adelė labai glostydama savo katytę primerkė akis, atrodė, kad tuoj užmigs, tačiau išgirdo kažkokios Amelijos pasisveikinimą. Mergaitė atsisuko ir prakalbo:
- Labukas, Amelija, aš esu Adelė Mokslinčė iš klastūnyno, o tu, Amelija, kaip matau esi iš tų protinguolių Varno nago koledžo. Adelė nusijuokė ir pakvietė Ameliją prisėsti šalia. Po kelių minučių Mokslinčė prakalbo:
- Na, tai kaip sekasi? Matau, kad tu dar geros nuotaikos palyginus. Išvis ką tu čia veiki?
Tikiuosi, kad šita moksliukė nebus tokia kvaila ir nemaloni, kaip kiti varno nago koledžo nariai ir tegul pasilieka tuos savo taškus sau, nes jie rūpi tik jiems, bet pala ar tik mes jų nepralankėm? Na dabar tai tikrai turėsiu kelis žodžius jai...
- Tikriausiai tau, Amelija, yra labai keista, kas klastuoliai pralenkė varnius, nors man atrodo, kad taip anksčiau ar vėliau vis tiek turėjo atsitikti. Gi turi būti bent kiek teisybės šitam prakeiktam pasaulyje, ar ne? -nusijuokė Adelytė.
Tai aišku, kad labai nusišnekėjau, gi kitaip šita durna smegeninė sugalvot ir negali, na bet jau tokia ta mano smegeninė ir aš nieko nepakeisiu, na nebent....reikia apsikeisti smegenimis su kokiu nors Varno Nago koledžo mokiniu, nors iš bėdos ir vaikas iš Grifų Gūžtos tinka...

[Amelija Harmon]

 Amelija apsidžiaugė, kad neišgąsdino mergaitės, bet anos pasisveikinimas buvo toks... Šleikščiai saldus? Amelija pradėjo dvejoti ar reikėjo čia eiti. Vis gi į užduotus klausimus reikėjo atsakyti, na, arba skelbti karą. Bet pastarasis variantas Amelijai nepatiko, todėl ji prakalbo:
- Tai šian gražus oras. Ir man sekasi visai gerai. O tau?
 Į paskutinį klausimą Amelija nesugalvojo atsakymo, todėl nutilo. Klausydamasi pašnekovės suprato, kad vien per ją nenori susidaryti blogos nuomonės apie Klastūnyną. O Adelė tokią nuomonę kaip tik ir sudarinėjo. Varnanagė nebuvo nusistačius prieš jokį koledžą ir nenorėjo, kad tai pasikeistų. Juk tai tik viena mokinė. Tramdė save Amelija, tuo pačiu bandydama nekreipti dėmesio į Adelės erzinimus.
- Na taip, pralenkė. Na ir kas? - tarstelėjo Amelija kol kas laikydamasi ramiai. Kiek pasėdėjo tyloje.
- Tikrai. O kas tą pasaulį prakeikė?.. Jeigu prakeikė? Kokia tai turėjo būti jėga... O gal mes, žmonės, prakeikėm? - na štai, vėl prasimušė Amelijos polinkis į filosofiją. Deja visai ne laiku ir ne vietoj. Tikrai nebuvo malonu, kad tai girdėjo šita mergaitė ir, ko gero, dabar taikėsi pasijuokti. Na galėjau pasilaikyti savo mintis savo galvoje. Dar pagalvojo Amelija.

[mergaitė123]

Adelė labai stipriai sutriko gavusi tokį nenuostabų Amelijos Harmon atsakymą. Na, tai galėtų ji čia sau ne filosofuoti, jeigu jau taip nori, tai tegul ir keliauja pas filosofus...
- Na, gerai jau gali ir baigti, nenoriu čia trenkti tau į veidą prieš visus. Beje, ką tu čia veiki? Išsimaudyt žiemą atėjai?
Adelė laukė Amelijos atsakymo, o belaukiant ramiai stebėjo jos kvailą veidą, kai išgirdo Adelės klausimo. Tuoj pradėsiu juoktis, negi šitą varnė Amelija negali sugalvoti kokio nors kvailo atsakymo?
- Na, tai žadi kažką žadi atsakyti ar ir tylėsi čia visą dieną??? Gal tau pakartoti? -susinervino Mokslinčė.
Staiga mergaitė pastebėjo, kad jos plaukuose buvo rožinės žiobariškos gumos, kas čia toks kvailys ir sugeba tai padaryti man? Jau geriau kokiai Amelijai į plaukus gumą prilipintų...na ir kaip aš ją dabar išimsiu? Kirpti plaukų aš tai tikrai nenoriu. Žanos sesuo įpykusi nukėlė katytę nuo kelių ir iš visų jėgų bandė išplėšti gumą ir plaukų, kuri buvo prilipusi labai stipriai. Gal man reik nueiti pas žiobarotyros profesorių, nes jis tokias žiobarų nesąmones tūrėtų išmanyti, na arba galiu parašyti laiškelį ir nusiųsti jį su mokykline pelėda savo žiobarui tėvui, bet to tikrai nedarysiu. Tikrai nežadu mirti...

[Amelija Harmon]

 Kuo toliau tuo labiau Amelijai nepatiko priešais ją esanti mergaitė. Kaip ten jos vardas? A, Adelė... Kažkodėl susitikus nemalonų žmogų, jo vardas Amelijai nebebuvo toks svarbus ir neatrodė reikalinga jį žinoti. Išgirdus kvailą klausimą Amelija net nesiruošė į jį atsakyti. O kam? Bet tylėti kažkaip irgi nesinorėjo.
- Tiesiog man nusibodo būti pilyje, - negarsiai ištarė ji. Vėl tyla. Amelija negalėjo pakęsti sėdėjimo prie jos nekenčiančio žmogaus ir tylėjimo.
- O tu ką čia veiki? - galiausiai paklausė. Daugiau ji nespėjo ko nors pasakyti, nes Adelė labai aktyviai pradėjo kažką daryti. Per tą laiką Amelija sugebėjo suprasti, kad tas kažkas yra mergaitės plaukuose, o galiausiai ir pastebėjo, kad ten - kramtoma guma. Kas jeigu ji pradės kaltinti mane? Susiraukė Amelija.
-Kas atsitiko? - paklausė ji, nors jau pamatė kas čia darosi. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti negalėjo.

[mergaitė123]

Adelė galvojo: na ir varnė, nuobodu jai mat pasidarė...
- Na, aš atsiprašau, kad su tavimi nemandagiai elgiausi, tiesiog visiškai neturiu draugų, todėl nežinau kaip su bendraamžiais bendrauti, - prisipažino Mokslinčės pavardę nešiojanti panelė. Ji dar kelias minutes bandė išimti gumą iš plaukų ir bedarydama šį kvailą darbą ji kalbėjo su Amelija:
 - Taip jau atsitiko, kad pas mane plaukuose yra žiobariškos gumos, tavęs nekaltinu, nes tu gi gėrietė Varno Nago koledžo gyventoja, čia tikriausiai koks bendrakursis bus rankas prikišęs, lyg jiems darbo trūktų...
Klastuolė dar kelias minutes išiminėjo gumą iš plaukų ir pagaliau išrovė visą kramtomąją gumą. Na ir puiku, vis gi šiandienai gėdos man ir taip per akis, -galvojo Mokslinčė vardu Adelė.
Mergaitė po kelių minučių apsikabino katytę vardu Snaigė ir ištraukė jai skanėstų, kurie katytei buvo patys mėgstamiausi, vis gi šeimininkė augintinį labai mylėjo ir gerbė, gal net labiau už profesorius, direktorius ir Magijos Ministerijos darbuotojus.

[Amelija Harmon]

 Amelija pradėjo nieko nebesuprasti. Adelė buvo turbūt bjauriausias iki šiol jos sutiktas Hogvartso mokinys, o dabar ji atsiprašo? Tikrai keista. Ir juk nemokant bendrauti nebūtinai reikia su kitu nemaloniai kalbėti?... Amelija nuvijo visas mintis ir tyliai sumurmėjo:
- Viskas gerai...
 Jai tikrai pagailo Adelės, kad jai kažkas iškrėtė tokį nemalonų pokštą.
 Amelijos ausis pasiekė žodis ,,gerietė". O iš kur ji žino, kad aš gerietė? Pagalvojo Amelija. Koledžas, jai atrodė, tikrai ne priežastis būti paženklintam ,,geriečiu" arba ,,blogiečiu". Tikrai ne visi varniukai buvo šventieji. Ir iš viso ar gyvenime yra geriečiai ir blogiečiai? Juk nėra žmogaus kuris nėra padaręs visiškai nieko gero ar nieko blogo. Pagalvojo Amelija. Šį kartą garsiai to nepasakė ir dabar džiaugėsi, nes nors Adelė, atrodo, nebeketino toliau pyktis, bet taip pat neatrodė, kad jai patiktų Amelijos apmąstymai.
 Amelija nusišypsojo, kai priešais ją sėdinti mokinė išsiėmė gumą. Jai palengvėjo beveik taip, lyg ta guma būtų buvusi jos plaukuose. Varniukė pažiūrėjo į Adelės augintinę.
- Graži katytė... Ar kačiukas? Kuo vardu? - pasiteiravo Adelės.

[mergaitė123]

     Adelė šiek tiek sutriko, vis gi Amelija buvo keista mergaitė. Atrodė, kad ji per daug galvoja, na bet ji varnė ko daugiau iš tokių ir norėti. - Pripažino Mokslinčė.
     - Čia yra Snaigė. Mano katytė, kuri man reiškia labai daug, tačiau jeigu nori gali paglostyti, - pasiūlė Amelijai.
     Mergaitė laikė katytę ant rankų ir net neketino jos paleisti. Mokslinčės pavardę nešiojanti pirmakursė mylėjo ją labai ir skyrė katinėliui daug daugiau nėmesio negu sau pačiai, tačiau ji turėjo ir dar vieną gyvūnėlį, kurį gavo visai neseniai iš senelių. Šio jos draugužio mergaitė niekur nesivedė, kadangi jis nebuvo toks draugiškas, kaip Snaigutė. Taip pat nebuvo pripratęs visą laiką eiti paskui augintinio šeimininkę, o Snaigė tą mokėjo puikiai. Ši katytė rodo pavyzdį Mangui, taip toks buvo Adelės augintinio vardas, kuris dabar klaidžiojo kažkur pilyje. 
    - Gal kada norėsi parodysiu ir Mangą, tai mano katinėlis, kuriam tik keturi mėnesiai? -pasidomėjo klastuolė.

[Amelija Harmon]

 Amelija suprato, kad Adelei katytė buvo tikrai svarbi, jei jau leidimas ją paglostyti buvo tos didelis dalykas. Amelija tuo leidimu ir pasinaudojo. Ne tik iš mandagumo, bet ir todėl, kad jai tikrai labai patiko gyvūnėliai - ši katytė taip pat. Ir vardas gražus. Amelija nejučia susimąstė kada pati galės turėti augintinį. Kad turės beveik neabejojo - jei negaus jo vaikystėje, tada bent užaugus nusipirks. Amelija svarstė kokio gyvūnėlio labiausiai norėtų. Taip, katės nuostabios. Tai būtų šaunus variantas. Nors geriau būtų kažkoks didelis gyvūnas. Kokie jie nuostabūs... Amelija nejučiomis tyliai atsiduso. Pavyzdžiui hipogrifas, arba feniksas... Arba audrapaukštis, vilkas, žirgas, dar kas nors... Deja, mergaitei teko tokias mintis priskirti tik fantazijoms ir svajonėms. Neįsivaizdavo savo tėvų, leidžiančių mergaitei auginti tokį gyvūną. Be to ir gauti jį būtų labai sunku...
- Žinoma, - apsidžiaugė Amelija paždainta iš minčių Adelės klausimo. - gaila, kad aš neturiu gyvūno, - tyliai pridūrė. Trumai perbėgo žvilgsniu per Adelės katytę ir nusuko akis į ramų ežero vandenį.

[mergaitė123]

    - Am....kodėl tu neturi nei vieno augintinio? Man jie padeda mokytis, na, kai tai darau, - kalbėjo Adelė beklostanti Snaigę. Ji šiek tiek atsipalaidavo, matyt, kad ta Amelija nebuvo tokia moksliukė, kokia jai pasirodė iš pat pradžių. Mokslinčė žinojo, kad su tokia, kaip ji vaikai, kurie iš tikrųjų mokosi Hogvartse ir eina į kiekvieną pamoką net nekalbėtų, mat ji ne jų lygio burtininkė. Pirmakursės nuomonė buvo labai paprasta: gyvenu tik kartą, todėl turiu visą savo gyvenimą skirti tam, kas man patinka - katėms. Deja jos mamos, kuri dirbo Magijos Ministerijoje nuomonė buvo truputį kitokia, jai rūpėjo Klastūnyno koledže besimokančios mergaitės išsilavinimas, todėl šiuo metu katyčių mylėtoja ir leido visą savo laiką šioje pilyje. Mergaitė vardu Adelė net neatsiminė, kada paskutinį kartą buvo nuodų ir vaistų pamokoje, bet iš tikro jai ir tai nerūpėjo. Vis gi mergaitė tikėjo, kad gyvename tik kartą, o ne tris. Prisiminusi katinėlius Mokslinčė pažvelgė į laukrodį.
 - Amelija, aš jau turiu eiti, turiu pamaitinti Mangą, o jeigu to nepadarysiu jis miauks per visą mokyklą, - nusijuokė Adelė ir paėmė Snaigę į rankas - nenorėjo, kad šis jos augintinis nušaltų letenėles.  Ji atsistojo ir nužingsniavo pilies link, vis gi mergaitei buvo daug svarbia jos augintiniai, o ne kažkokia Varno Nago koledže besimokanti bendrakursė.

[Amelija Harmon]

 Tikrai, kodlėl ji neturi nė vieno augintinio? Amelija negalėjo sakyti, kad tėvai jai draudžia mylėti gyvūnus ar kaip kitaip yra prieš juos nusistatę. Bet... Gyvūno ji tiesiog neturėjo.
- Nežinau, - tyliai tarstelėjo mėlynakė varniukė, toliau nebesigilindama į šį klausimą. Gyvūnus mylėjo ir tiesiog buvo tikra, kad kažkada tokį pati augins. Niekas jai tokios garantijos nebuvo davęs, bet Amelija tiesiog neįsivaizdavo, kad galėtų būti kitaip. Netikėjo. Nenorėjo tikėti. Kol ji galvojo ir žvalgėsi į tokį ramų  ežerą, kuris atrodė toks tvirtas ir pasitikintis savimi, toks nepaliestas gyvenimo rūpesčių... Bet Amelija žinojo, kad ir jame kartais kyla audros. Taigi, kol ji taip mąstė, Adelė jau nusprendė eiti.
- Sudiev, - atsisveikino tyliai, trumpam nusukdama akis nuo tamsaus vandens. Girdėjo tolstančius Adelės žingsnius. Dar kiek pasėdėjo, lyg užhipnotizuota, žvelgdama į gelmes, paskui lėtai atsistojo ir patraukė link pilies.

[Evelina Džonson]

Buvo graži diena. Taip pat ir svaitgalis. Hogvartso mokynių buvo sausakimša visur kadangi jie nenorėjo būti pilį tokia gražia dieną. taigi pilis liko pustuštė. Ir kaip visi džiaugėsi, kad kiemas toks didelis. Nes kitaip gal net visi jie nbūtu sutilpe. Mokytojai taip pat pasinaudodami gražia dienanustūmė visas pareigas šalin ir pasimėgavo atėjusiu pavasariu. Pilniausia buvo prie ežero. Atrodė dar vienas ir nesutilps. Žinoma tai tebuvo iliuzija.
Atsiskyrusi nuo visų Evelina nupėdino link atokesnės ežero vietelės kurioje mėgdavo pabūti pavasrį. Tai buvo status šlaitas užsibaigiantis vandeniu. Vanduo kartais pakildavo ir apsemdavo šlaito apačia. Ant šlaito pavasarį aukdavo įvairiausios gėlės kurios žymiai pagyvindavo pilką ežero krantą. Evelina ėjo link šlaito viena. Gal ir skamba liūdnai, bet jai to reikėjo ir dėl to štai... Džiaugdamasi mėlinu dangumi, žalia žole ir Uždraustojo miško proskynoje čiulbančiais paukšteliais mergaitė priėjo ežero. Į jo paviršių vis išnirdavo įvairaus plauko žuvys. Jo bangelės sau ramiausiai tyvuliavo ir iš jų garso galėjai suprasti, kad jos nenori būti sutrukdytos. Saulė apšvietė kitus mokinius, visi jie pramogavo džiūgaudami pavasariu. Evelina jiems pavydėjo. Žinoma ir pati galėjo pasirinkti pramogas. Tačiau ji žynojo, kad ryt laukia toks pat oras ir ji taip pat galės papramogauti jei dabar padarys namų darbus. Tad mergaitė mestelėjo vadovėlį žolėn ir pati nusiėmusi kuprine nuo pečių atsisėdo šalimais. Dar kartą apsidairė. Niekas į ją nekreipė dėmesio. Jai viskas buvo dėl to gerai, gal net geriau, todėl atsivertė ir ėmė daryti teorinį transfigūracjos namų darbą. Raidės niekaip nelindo į galvą. Grifiukės žvilgsnis vis nukrypdavo į kitų koledžų mokinius. Mergaitė galvoje virė du pasirinkimai. Eiti... neiti... eiti... neiti... Pabandė susikaupti ir žiūrėti vien į namų darbus. Žinoma nepadėjo. Girdėjosi balsai ir juokas, atrodo ji vienintelė nusprendė daryti namų darbus. Didelioms valios pastangoms išsekus mergaitė nejučia nusijuokė. Kvailė - reikėjo iškarto prisijungti, juk kas žino ar ryt bus tokia pati diena - niekas. Pasiėmusi kuprine mergaitė stebėtinai greitai nunešė ją į pilį ir grįžusi laiminga pasileido pas drauges. Jei jau yra graži diena tai geriau ja pasimėgauti, mintys nukrypo nuo mokslų ir pasiekė drauges.

[Zoey Richter]

Zoey nedrąsiai žingsniavo šlaito viršun. Ji žinojo, kad arba baigs viską, visas kančias šiandien, arba nebaigs niekada. Šiandien jos liūdesio taurė buvo pripildyta iki pačio viršaus. Richter nebenorėjo nieko. Tik nušokti nuo šlaito ir amžiams pradingti vandenyje. O vanduo dabar buvo šaltas. Juk vis tik vidurys žiemos, kuri šiaisi metais tikrai šalta. Vos po penkių minučių po šuolio, Zoey greičiausiai mirtinai sušaltų, kadangi ji vilkėjo tik marškinius ir megztinį ant jų. Megztinis, žinoma, buvo juodas, be jokių piešinėlių ar koledžo emblemų. Richter nenorėjo būti pažinta jei ją kas nors rastų. Apskritai ar ją kas nors pažintų? Greičiausiai ne. Na, nebent dėl violetinių plaukų... Velnias. Jai tikrai nereikėjo dažyti plaukų violetine spalva. Juk šviesiaplaukių daug daugiau nei violetinplaukių Hogvartse.
 Mergina atsiduso. Ji jau buvo šlaito viršuje. Iš čia atsivėrė gana gražus vaizdas į apylinkes. Violetinių plaukų savininkė apžvelgė  viską. Iš tiesų vaizdas buvo labai nuostabus, bet, deja, ji čia atėjo visai ne vaizdu pasigrožėti.
 Po kelių akimirkų žalsvų akių savininkė atsisėdo ant šlaito krašto ir pažvelgė žemyn. Iš tiesų šlaitas buvo labai aukštas. Švilpė sukando dantis. Jai tik reikia nušokti, bet kažkodėl baimė visiškai sukaustė ją. Dėl šios priežasties mergaitė ir apsiverkė. Ji net nesugeba nusižudyti.