0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
- Gerai gerai, jei užsimuši - užpirksiu laidotuves, - visiškai ramiu balsu tarstelėjo grifiokė ir pajuto tą malonų  sklendimo jausmą.
Kaip jau ir tapo įprasta, nusileidimas, o gal net pats skrydis buvo kupinas džiugių emocijų. Ashley kaukė kiek tik išgalėdama, taip išreikšdama savo pasitenkinimą ar kokį velnią.. Taigi, atrodo ir Džesei giliai širdyje buvo smagu, na, bet išgąstis irgi daro savo, juolab jei negali regėti kur leidiesi ir grauži nagus, baimindamasi, jog atsitrenksi į kokį medį ar skaudžiai trenksies į užšąlusį ežerą. Viskas suprantama. Tiesa, vienas netikėtumas vis dėlto įvyko. Vietoj sėkmingo nusileidimo, mergiotės vožėsi ant ledo. Šiek tiek skaudėjo, tačiau kštonplaukė tebesijuokė ir nekantravo pratęsti pasivažinėjimus.
- Dar dar daaaaar, - krykštavo jaunėlė, kartu su Amneta čiuožinėdama ant minkštųjų, po ežerėlį. - Plaukė žąseeelė per ežerėėėėlį, gir gir gir, gar gar gar, - užtraukė Ashley, tačiau visi pamažu ėmė skirstytis ir laiko dar vienam nuotykiui nebeliko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Ashley Tonks »
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
 Rodos, nusileidimas nebuvo pats sėkmingiausias. Jasmina norėjo prakeikti mažesnę mokinukę dėl viso šito nutikimo. Gal dar per ją ką nors ir susilaužiau. Nereikėjo eiti su Elride čia. Reikėjo likti ir pūti pily. Jei kas dabar stebėjo ketvirtakursę, būtų galėjęs skaniai pasijuokti iš jos veido minos. Prefektė būtų siaubingai įsižeidus ir iškoliojus juos nelabai maloniais žodeliais.
 -VISKAS. BAIGIAM! AŠ EINU Į PILĮ. PALYDĖĖKITT MANEEE KAS NORRS.
 Kažkas buvo labai malonus ir apsiėmė lydėti ketvirtakursę, nežinia kas tai. Gal koks vaiduoklis ar sesers dvasi (cha cha cha!) Supykusi ir sušalusi grifė ėjo į pilį, o už jos girdėjosi kitų mokinių, traukiančių į savo namus - Hogvartsą sniego po batais girgždesys. Gal ir ne visi pasišalino, bet jų pačių kaltė. Tegul ir sėdi ten. Diana turbūt dar ilgam atsisakys tokių pramogų, nors... Giliai širdy žinoijo, kad tai jai patiko.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Tyla. Rudenio saulė apsimiegojusi kilo viršum Hogvartso miškų ir kalvų. Jos šilti spinduliai bandė prasklaidyti šaltį, ištirpdinti šalna, kuri papuošė augaliją. Pilkšvą dangų perskrodė paukštukas, priminantis žvirblį. Čia buvo ramu ir tylu ant stataus skardžio.
Berniukas tyliai antsisėdo ant skardžio krašto ir įsispitrino į ežero pakrantės kraštovaizdį. Jo rudus plaukus lengvai kedeno vėjas.
Berniukas lyg iš niekur nieko nusišypsojo- jis pasiilgo tylos, kuri priminė tuos laikus, kai sedėdavo ant akmens, šalia namo ir klausydavo globėjo pasakojimų arba kai šiedu, dar nepatikėjus saulei, traukdavo gilyn į mišką. Tada, Kajus kaldavo žiobariškus augalų ir gyvūnų pavadinimus, o jei kartais pastebėdavo ir magiškų fauną ir florą- tekdavo ir juos įsidėmėti. Tačiau dėl judraus būdo, būdavo sunku ką nors išmokti, kai ypač mėlynai pilkos akys visada stebėdavo jį taip įdėmiai, kad tapdavo baugu kažką sakyti.
Na, bet, padėkokim auštai sėdinčiams žmonėms, visos žinios nugulė į užrašinę (ne, ne tą, kur būdavo surašomos išdaigos), kuri ir gulėjo ant švilpio kelių.
Kajus Arno nusuko akis nuo kraštovaizdžio ir atvertė knygos puslapius. Maži pirštai palietė savo netvarkingą raštą, tvarkingai surašytus prierašus- taip, ir Igis brūkšteldavo ką nors, kas turė būti svarbu jo globotiniui. Pirmakursis toliau palengva vertė prirašytus, realistiškai pripieštus puslapius.
-A...Supratau,- nustebęs tarstelėjo tamsiaakis, žvelgdamas kaip jauna moteris piešė jo užrašuose augalus ir gyvūnus ir paukščius.
Sabela Hunt šyptelėjo ir žvilgtelėjo į berniuką.
-Bet, vis vien. Kur jos? Kodėl taip yra? Kodėl Igoris apie jas neužsiminė?
Tamsiaus gymio animagė jau nebesišypsojo. Jos akyse matėsi liūdesys.
-Tai pernelyg sunku paaiškint, Kajau. Tu dar daug ko nežinai.

Švilpis sustojo versti puslapius ir sustojo prie tuščio puslapio, ir prisiminimas išbluko iš atminties. Jau nebeprisiminė ką toliau sakė Sabela.
Berniukas atsiduso ir užvertė knygą ir ją įkišo į krepšį, kabančio ant peties.
Jis iš tikro daug ko nežino.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
 Ak, kaip greitai lekia gyvenimas! Dar rodės, junta Laišką rankose, girdi pelėdos sparnų plevenimą. Jei minėtume būtent tą Laišką, Laišką, kurį gauna kiekvienas būsimas pirmakursis, drąsiai galėtume šį žodį rašyti iš didžiosios raidės, nes jis keičia gyvenimus.
 Lyg naujas lapas, greičiausiai magiškam gyvenimui tiko rytas. Tačiau, pirmasis rytas, kai bėgo į sieną jau seniai praplaukė su dar ne vienu rytu Hogvartse. Kad ir kaip bandytų, rodės, magija teka sava vaga, nepriimdama žiobarų kraujo raganaitės. Burtai, skysčiai, gyvuliai... Dar ten kažkokie augalai, apie kuriuos taip įnirtingai šnekėjo profesorius visai nepriminė ankstesnio pasaulio. Viskas keista ir tai iš dalies švilpiukei kėlė baimę.
 Po visų keistenybių norėjosi pamatyti kažką įprasto. Girdėjo, yra ežeras. Kadangi nebuvo žengus toliau, nei reikalavo pamokos, nenorėjo nuklysti. O ežerą pamatė dar nebūdama prie jo. Vanduo matėsi iš tolo. Ir net kiek maišėsi su pilkšvu dangumi. Žinoma, galima buvo manyti, kad tai yra paprastut paprasčiausias neburtininkų ežeras, tačiau galva po tiek daug pamatytų įvykių tiesiog draudė taip naiviai pamanyti. Gal ežero vanduo stebuklingas ir gydo ligas, gal kaip tik nuodija? Gal ežero dugne slapstosi pabaisa, norinti suryti kiekvieną arčiau prisiartinusį. Bet tokiu atveju greičiausiai ir ežeras, kaip ir uždraustasis miškas būtų uždraustas. Jei nieks neminėjo, vadinasi baimintis nėra ko. Švilpiukė tik taip pamaniusi pamatė pakrantėje sėdintį kitą mokinuką. Žinoma, tikėjosi, kad šis bus ne ką vyresnis už pačią, mat kokio penktakursio sutikti dabar tikrai nenorėjo.
 Atėjo čia ne pabėgti. Ne toks jau ir trumpas kelias nuo Hogvartso, kad ateitum tam, kad pamatytum ir tuojau pat pabėgtum. Antra vertus, jau galėjo būti pastebėta... Daugiau nedvejojusi Alder žengė link mokinio. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad šis nebus koks penktakursis klastuolis, kuris mielai pagąsdintų pirmakursę. Šyptelėjo, nes pamatė virš galvų skrendančių, turbūt paliekančių kraštą žiemai gan stambių paukščių pulką.
 -Labas,- pasisveikino su šypsena. Gal dangus ir pilkas, o rytas vėsokas, tačiau šypsena dar niekad nepakenkė. Na, išskyrus tuos atvejus, kai kas nors bara. Tada tai palaiko pašaipa.
 Prie mokinio prisėdusi mergaitė įbedė akis į ežerą.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Kajus staiga atsisuko pamatydamas mergaitę. Atrodė ne ką vyresnė už patį, o jos blondiniški plaukai atėjusiąją darė dar linksmesnę ir draugiškesnę- pabaisos tikrai nepriminė.
-Labas,- pasisveikino su ja tamsiaakis, keistai įsišiepdamas. Igoris tiesą sakė- Hogvartse neįmanoma pabūti vienam,- Kuo tu vardu?- paklausė po pauzės. Na, štai, prasideda tie standartiniai klausimai,- Aš- Kajus. Iš Švilpynės,- ir tik pasakius šiuos žodžius pirmakursis pastebėjo, kad ir mergaitė, sėdinti šalia jo, irgi vilki uniformą su jo koledžo atributika.
Širdis tankiau suspurdėjo iš laimės, nes Kajus suprato, kad dabar bus lengva palaikyti pokalbį su mergaite. Bet prie to buvo dar kažkas- pirmakursis švilpukas suvokė iš pirmo žvilgsnio, kad pamatė žmogų, kuriam Kajui nekiltų ranka iškrėsti išdaigos. Šviesiaplaukė atrodė kaip ir jis- mėgstanti iškrėsti išdaigas. Na, bet kaip ryte- buvo rami kaip belgas, tfu, belgė.
Kajus nusuko savo akis nuo mergaitės ir žvilgtelėjo į šlaito apačią, ten kur tyliuvavo vanduo.
-Kaip manai, ar vanduo dar yra šiltas?- pasiteiravo mergaitės, tyrinėdamas tamsiomis akimis skaidrų vandens paviršių.
Ah, taip, Kajau, nuostabus žingsnis susidraugavimo link,- pasišaipė mintyse pats iš savęs.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
 Kažkaip rodės per gerai prasidėjo pokalbis, ar tie sakiniai, kaip čia pavadinus. Bandydama įsiminti berniuko bruožus, Alder klausėsi klausimo, užduodamo visada. Ir tai, kad reikdavo sakyti atsakymą, jai nelabai patikdavo. Ne dėl to, kad norėtų slėpti ar panašiai, tiesiog. Kitų vardai būdavo paprastesni ir gražesni, kad ir pašnekovo.
 -Wrena,- tarė ir mintyse pabaigė atsakymą: žinau, vardas keistas.- Aš irgi iš Švilpynės.
 Tai, kad pažinos žmogų iš savojo koledžo, jai atrodė gan gerai. Vis dėl to, jau pastebėjo, kad dažniau mato mokinius su geltonais kaklaraiščiais, nei kokiais mėlynais. Nors koledžų nauda šviesiaplaukė drįso suabejoti. Kam skirstyti žmones į kategorijas? Matė, dauguma į ją panašesni, tačiau kas iš to? Greičiausiai dėl to, kad buvo žiobarų kraujo neleido suvokti kitiems taip paprastai suprantamų dalykų.
 -Manau, kad vakarop būtų šiltesnis. Labiau įšildytas saulės, nes dar neseniai buvo naktis. Tačiau,- vos sekundėlei stabtelėjo.- Maudytis nerekomenduočiau. Dar koks gyvis ežero dugne gyvena.
 Pasakė ir pasigailėjo. Ką žinojo, gal Kajus už ją vyresnis, nusimano apie ežerą. Ir šiaip... Hogvartsą.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
-Wrena? Gražus vardas,- tarstelėjo Kajus, atsisukdamas į švilpę. Šypsena praplatėjo, kai išgirdo Wrenos patvirtinimą, kad esą tikrai švilpė. Juk būna, kai žmogus sumaišo spalvas netyčia, na, bet tai jau labai jau retai atsitinka.
-Vakarop gal ir nebūtų šiltesnis, nes kiek girdėjau, pranašaujama kad pašals,- linksmai atsakė, nė kiek nenorėdamas įžeisti Wrenos,- Taip, aš ir nesimaudyčiau. Kiek man pasakojo, sakė, kad ežere gyvena vandeniai.
Lyg perskaitęs mintis Kajus, suprato apie ką mąstė švilpė.
-Aš esu pirmakursis- pats praktiškai nedaug ką žinau. Nors man globėjas daug papasakojo apie Hogvartsą, bet kiek dabar supratau, kai kurias detales nutylėjo,- kalbėjo švilpis žvelgdamas į pilkšvą rudens dangų. Saulė vis kilo ir kilo. Oras pradėjo šilti, šalnos pėdsakų jau nebeliko ir gamta lyg perlieta šaltu vandeniu karštą vasaros dieną, atsibudo. Ežero pakrantės apylinkėje pragydo užsilikę žiemoti paukštukai, kur ne kur, sušiurendavo krūmai, pranešdami, kad kažkas slampinėja iš gyvūnų.
Kajus atsisuko sau užnugaros- atrodė, kad pati gamta bando su juo susikalbėti, bet deja, berniukas nesuprato jos žodžių. Dvivardžio berniuko globėjui sekdavosi geriau nei jam. Ir tik tai suvokęs, švilpis pajuto tuštumą viduje. Suprato, kad koks milžiniškas atstumas skiria juos- ištisas vandenynas. Kajus nusisuko, sulenkė kojas ir jas apglėbė. Smakras palietė kelius. Berniukas pasijuto vienišas. Vienišas ir mažas. Šio jausmo net nenuvijo mintis ta, kad Wrena sėdi šalia jo.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
 -Daug kas sako kitaip...- tyliai sumurmėjo. Nelabai norėjo, kad švilpis ją išgirstų, o ir pačiai kartais dažnai atrodydavo, kad geriau jau būtų gavusi kitokį vardą. Na, juk visi galėjome gauti kitokius vardus, o su savuoju Wrena jau susigyveno. Tiesa, klausantis švilpio žodžių, atrodė, kad vardas nėra tokia jau didelė problema. Nežinojo koks ten buvo Kajaus gyvenimas, tačiau pati abejojo, ar patiktų gyventi ne su tėvais, o globėju. Tačiau... Gal būtų gerai, jei bent vienas žmogus artimoje aplinkoje būtų burtininkas? Kad ir grynakraujis, kaip tie sava kilme pasipūtę klastuoliai, užtektų vos trupučio magijos ir norėtų grįžti namo.
 Kadangi rodės, pirmakursis užsigalvojo, tylėjo, Alder nebandė sudrumsti šios tylos, o pabandė įsiklausyti į tylos skambesį. Ar aplink esantį foną be žodžių. Vėją, retą kokio nors paukštelio cyptelėjimą ar čirkštelėjimą. Po truputį artinos žiema - liūdniausias ir turbūt labiausiai prailgstantis metų laikas, atnešantis šaltį ir tylą. Ak, kad nebūtų žiemos, būtų tik pavasaris! Tačiau buvo kaip buvo, greičiausiai pačios žiemos reikėjo pasaulio santvarkai ir vasaros antonimui. Ir augalams pailsėti, pamiegoti žvėrims... O buvo tik vienas geras dalykas - Kalėdos.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Kajus nustebo, kad Wrena neklausinėja, kodėl jis gyvena su globėju. Jam tai buvo keista, nes juk visiems įdomu kaip čia nutiko, kad gyvena ne su tėvais. Pirmas žmogus, kuriam tai nerūpi,-dingtelėjo netikėtai mintis švilpiui,-Ar taip ir gali būti iš tikrųjų?
Staiga, kažkas pro akis šmėkštelėjo ir berniukas išgąsdamas, greitai atsistojo, praleisdamas pro ausis švilpukės žodžius.
Sparnai suplazdėjo, pasigirdo duslūs žingsniai- berniukas tai buvo girdėjęs seniau.
-Bėk!- išpyškino Kajus, čiupdamas Wreną už dimblio ir nusitempė nuo šlaito. Žingsniai garsėjo, ir vos spėjus sureaguoti Kajui Arno Wintersui, prieš jį išdygo juodabarzdis vyras, o Wrenai už nugaros- į suopį atvirtęs dar vienas vyras. Abu atvykėliai buvo apsirengę tamsiais drabužiais, tačiau neturėjo jokio skiriamojo ženklo, kuris parodytų kam priklauso.
Kajus dėjo ant stabdžių.
Prieš jį stovintis vyras bjauriai vyptelėjo.
-Nustebai,- tarė, labiau sakydamas teiginį, nei klausimą.
Švilpis nugurkė sieles. Taip, jis nejuokais nustebo.
Juodabarzdis dirstelėjo į Wreną. Stovintis už jos animagas prakalbo su akcentu, aiškiai parodydamas, kad nebijo šių pyplių- todėl ir netraukia su juodabarzdžiu savo burtų lazdelių:
-Mes pažįstam tave, Kajau, todėl ilgai neklausinėsime, o jei tavo draugė neužpyks- ir ją sulaiksysim trumpam.
Švilpiui pasidarė bloga. Jis nujautė kas šie vyrai- vieną sykį slapta užtiko į šiuos panašius kitus asmenis, kurie kalbėjosi su jo globėju. Kiek prisiminė globėjas nebuvo itin linksmas.
-Kur šiuo metu yra tavo globėjas, Kajau? Ir Wrena, tu keliauji su manim,- pasakė juodabarzdis. Iš jo balso galėjai suprasti, kad nenori žaisti jokių kvailų žaidimų, kuriuos sugalvoja vaikai, bandydami išsiukti iš klausimo ar įsakymo.
-Nežinau..-išlemeno tyliai Kajus, traukdamas atgal, prie švilpukės. Ir staiga, berniukas atsisuko, čiupo už rankos, ir nukūrė šlaito link.
Prašau, kad vanduo dabar būtų bent kiek šiltas!-suklykė pats mintyse.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
 Greičiausiai Wrena būtų gal net nusnūdus, nes sėdėdama prie švilpio nurimo. Nebebijojo. O greičiausiai tai ir buvo jos klaida. Jei ne truktelėjimas ir garsus liepimas bėgti, greičiausiai būtų net neišgirdusi žingsnių. Nežinojo nuo ko tiksliai bėga, tačiau suvokė, kad Kajus šį paliepimą davė ne be reikalo. O atsigręžusi ir pamačiusi vyrą suakmenėjo. Tik širdis daužėsi stipriau nei visada. Va bus tau išeiti į apylinkes pavaikštinėti.
 Tik... Ar pasirodė, ar už jos esantis vyras prieš tai buvo pavirtęs kažkokiu paukščiu? Mergaitė nejuokais išsigando. Gal patys žmonės ir neatrodytų baisūs, tačiau bendravimo maniera ir tai, kad reikėjo nuo jų bėgti...
-Sulaikysit mane? Už ką?,- norėjo išrėkti bet visas tas nuskambėjo tik mintyse. Ir pati manė, kad geriau būtų čia nesikišti, matėsi, tik apsikvailins.
 Praskrido paukštis. Rodės, visi paukšteliai nutilo, viskas lyg apmirė, tik pučiantis vėjas, vienintelis nepabūgęs trugdyti šiems įvykiams. Nors jeigu rimtai, norėjo pabėgti, palikusi šiuos juodai apsirengusius vyrus ežero pakrantėje. Nors... Pabėgti dažnai netekdavo, tad tikėjosi, jog Kajus labiau patyręs pabėgimo reikaluose.
 -Iš kur jūs,- pradėjo sakyti patį pirmą sakinį, kurio pradžia išsprūdo su garsu. Tačiau pabaiga, klausianti apie vardo žinojimą liko nutylėta. Pajutus, kad yra laikoma už rankos, tam, kad Kajui bėgti būtų lengviau, pati pasileido tekinom. Tik... Greičiausiai geriau būtų buvę bėgti į kitą pusę, o ne link vandens. kai buvo prie pat krašto, klausiamu žvilgsniu pažvelgė į pirmakursį. Negi kalbėjai apie maudynes rimtai?
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Kajus, stipriai laikydamas už rankos Wreną, nudūmė link šlaito pabaigos, link vandens. Švilpis kiek įmanydamas meldėsi mintyse, kad pavyktų jiems pasprukti nuo šių žmogystų. Bet kur tau. Vaizdas prieš Kajaus nosį sušmėkštelėjo ir pajuto kaip vožiasi veidu į žemę. Inkstytiviai išskėtė rankas, bandydamas sušvelninti smūgį, bet rankos buvo prilipusios prie šonų. Dantys subarškėjo ir švilpis kūnu pajuto kaip tysoja ant kietos rudeninės žemės. Akies krašteliu pastebėjo, kad ir šviesiaplaukė, kaip ir jis, supančiota virve guli ant žemės. Prie jų prisiartino animagas, laikydamas rankose savo burtų lazdelę. Jau berniukas tikėjosi, kad tasai rėžš moralą, kad taip jie paikai pasielgė...bet vyras tylėjo. Kajus matė tik animago kojas, bandė pakilti ir pamatyti jo veidą. Nepavyko.
Staiga, animagas piktai tarė savo bendrui:
-Tai ne ji,- ir burtų lazdelė, kuri buvo įremta į bendrakoledžės skruostą, pakilo- pančiai išnyko.
Kajus iš nuostabos išpūtė akis. Pala...ką!? Ką jie daro? Kas "tai ne ji"? Kodėl gaudė, o dabar...?- minčių gija nutrūko, kai švilpis pajuto esąs laisvas kaip paukštis.
Greitai pašoko ant kojų ir liko stovėti žado netekęs- vyrų prie stataus šlaito jau nebebuvo. Jie dingo.
O tuo tarpu, juodabarzdis, lėkdamas per apylinkę, įnirtringai mąstė. Kurio velnio tasai globoja žmogaus vaiką? Kas jam iš to?- nesuėjo galai vyrui,-Jis pasius sužinojęs, kad Wrena nėra sirena. Kažkas juos pakišo ir ne taip informavo.

Kajus atsisuko į Wreną.
-Viskas tau gerai?- balsas sudrebėjo, nes berniukas nė nežinojo ką manyti- vyrų jis nepažinojo, žinojo tik tiek, kad nuo tokių reikia dumti kuo tolyn, bet taip ir nesuprato kodėl tiems vyrams prireikė žinoti kur yra jo globėjas. Ar gi jis ne JAV?
-Wrena, jei klausi kas čia nutiko- neklausk. Pats nieko nesuprantu,-  nuoširdžiai pasakė. Jo žvilgsnis šaudė į visas puses, kol sustojo ties bendrakoledže. Pirmakursis buvo sutrikęs ir ne ką mažiau išsigandęs.
-Gal grįžkim į pilį?

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
 Sustingo. Wrena nė nenumanė kokiu būdu galėjo šitaip tėkštis į žemę ir nenugarmėti į vandenį. Kodėl į žemę? Jei čia būtų vanduo, būtų visur aplinkui šalta ir pirmakursė mėgintų plaukiant iš čia pabėgti. O šį kartą šaltis sklido tik iš vienos pusės - žemės. Tik deja, atsistoti niekaip nepavyko, o kaip gi kitaip - nykščio storumo virvės rėžėsi į kūną. Šviesiaplaukė pasuko galvą į šoną, tačiau pamatė tik prieš nosį šmėžuojančius juodus it degutas batus, o į skruostą nemaloniai dūrė lazdelė. Trys mįslingi vyriškio žodžiai ir juodi batai netrukus dingo iš siauro akiračio. Lyg elfams spragtelėjus pirštais, virvių veržimo nebebuvo, laisvė drambliams, kaip pasakytų sesuo. Atsikėlusi nuo žemės mergaitė drebėjo it epušės lapelis. Mintyse šėlo daug klausimų, tačiau būtent juodabačio žodžiai nedavė ramybės. Aš neturėčiau būti savimi? Kuo aš turėjau būti? Dar klausimų kėlė ir tai, kad vyrai prisistatė pažįstantys Kajaus globėją, tačiau kalbėjo ir apie ją... Nematė kur tuo metu buvo kitas vyras, bet įtarė, kad nebandė lazdele pasmeigti pirmakursio. 
 -Taip,- atsakė į švilpio klausimą, nors sekundėlei mintyse norėjo šyptelėti, kad ne tik jai buvo baisu. Tik panorėjus klausti, nes Alder nuomone bendrakoledžis turėjo nutuokti kas čia nutiko, tačiau dar nė nepaklausus išgirdo atsakymą ir jis bent jau šiuo metu jai tiko. Gal vėliau, nusiraminus galės ir apmąstys viską geriau. Gal. Tačiau dabar norėjo tiktai grįžti į pilį, tad linktelėjus abu Hogvartso mokinukai patraukė link dabartinių namų, mokyklos, pilies - Hogvartso.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Išgirdęs teigiamą atsakymą iš Wrenos, Kajus atsipalaidavo. Žinia, kad jai ištikrųjų viskas gerai, nuramino švilpio nervus. Kol kas.
Pirmakursis pasilenkė ir nuo žemės pasiėmė savo krepšį, kuris jam krentant nusmuko nuo peties. Pažįstamas svoris užgulė ant peties, ir rudaplaukis nieko nelaukęs nusekė paskui šviesiaplaukę bendrakoledžę. Tik paėjęs kelis žngsniu, grįžtelėjo per petį ir tamsiomis akimis nuskenavo šlaitą. Pasižiūrėjo ar ko jis ar Wrena nepaliko, bei save įtikino, kad niekas neseka iš paskos. Juk atsargumas gėdos nedaro.
Tuo tarpu, kai kojos automatiškai kilnojosi, Kajus įdėmiai mąstė. Bandė šį įvykį susieti su laišku, perskaitytu važiuojant kraujo raudonumo Hogvartso ekspresu, bet kuo toliau galvojo, tuo dar keistesnis pasaulis darėsi. Tada, Kajus lyg išsigandęs savo minčių, tekinas pasileido link Hogvarsto, tuo pat metu pasivydamas Wreną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

Santa Sadowska

Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
 Rudi merginos plaukai blizgėjo nutvieksti šiltos ir ryškios pavasario saulės. Laisvadienį Santa nenorėjo sėdėti savo kambaryje ir traukė Hogvartso link. Keista buvo eiti link mokyklos, kurios tik pavadinimą težinojai. Hogvartso kerėjimo ir burtų mokykla skirtingai nei Biobetonsas buvo lygumoje ir kiek girdėjo žiobarai čia temato pilies griuvėsius. Cha, jei tik jie žinotų kokia grožybė čia slepiasi. Skirtingai nei daugelis kiauliasodiečių, Marcelė nebuvo pratusi dėvėti apsiaustą, tad ir dabar ji buvo be jo. Ak, kaip ji pasiilgo biobetonso aprangos - žydros suknelės ir prie suknelės derančios skrybėlaitės. Galėdavai visais mokslo metais jaustis kaip Ledi. „- Ledi Santa Marcelė Desmet iš Kortreiko“ prisiminė kadaise prisistatinėjusi ir pati sau šyptelėjo.
 Tačiau viskas kada nors baigiasi, baigėsi mokslai Biobetonse, baigėsi Marcelės ramus gyvenimas. Per kelis metus žaliaakė patapo nuotykių ieškotoja ir sukneles iškeitė į keliautojams patogią aprangą - sportines kelnes ir medvilninius marškinėlius - lygiai tą patį dėvėjo ir dabar.
 Pasiekusi mokyklos teritoriją, apsižvalgė. Į pačią mokyklą eiti būtų negražu, tad jaunuolė pasirinko apylinkių tyrinėjimą. Po kelių valandų pasivaikščiojimo stabtelėjo pailsėti ant stačio šlaito, užsibaigiančio vandeniu. Atsigulusi užsimerkė ir mėgavosi saulute.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Santa marcelė Desmet »

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
  Kadangi raudonplaukė atvyko aplankyti savo mokyklos iš Aukštutinio Fleglio, ši nutarė, jog pasiliks mokykloje ir jos apylinkėse iki pat vakaro. Po pokalbio su Hanute merginai reikėjo išlįsti į dienos šviesą, netūnosi gi ištisas valandas koridoriuose.
  Devyniolikmetės galvą puošė mėlynos ir auksinės spalvos bandana, mergina visus jos praleistus mokslo metus Hogvartse nešiodavo šį raištį, nusiimdavo nebent, kai eidavo miegoti. Juodas, pačios Melisos rankų darytas, apsiaustas plevėsavo į šalis, kai šios kojos, paslėptos po mamos stiliaus džinsais, skubėjo ežero link. Ah, ir kiek aš laiko praleidau prie jo...
  Melisai buvo malonu sugrįžti į Hogvartsą, mat čia ji praleido kelis metus ir jautėsi visai kaip namie, su profesoriais bendravo lyg būtų seni draugai, o taip pat ir neapsiėjo be pirmosios meilės. Baigusi mokytis, garbanė įsidarbino Magijos Ministerijoje, tačiau po metų išėjo, jai atsibodo. Mergina nemėgo pastovaus darbo, jai patiko įvairovė, tad ši išsinuomojo nedidelį butuką Aukštutiniame Fleglyje, tačiau jis tik skirtas pamiegoti, pasigaminti valgyti ir nusiprausti, mat mergina ištisas dienas kur nors keliauja ir dažnai migruoja tarp miestų, šiuo metu galvoja apie persikraustymą į žiobariškąjį Londoną.
  Melisa, pasiekus statų šlaitą, apsidairė ir sustojo ties mergina, kuri tikrai niekada nebuvusi Hogvartse. O ji neatrodo kaip mokinė. Strazdanė turėjo puikią fotografinę atmintį, todėl jai nebuvo sunku pasakyti ar kažkada matė šią merginą ar ne. Ji puikiai žinojo, kad rudų plaukų savininkė tėra dar viena paprasta pilies lankytoja. Tyliai, nenorėdama trukdyti mergina prisėdo netoli rudaplaukės ir užvertė galvą į saulės pusę.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.