[Klarė Konė Karter]

Šiltuoju metų laiku šis šlaitas buvo geriausia dangaus stebėjimo vieta apylinkėse: jei tik debesys netemdydavo Hogvartso apylinkių. Tačiau šiuo metu buvo žiema ir kalniukas, mokiniams grįžus mokyklon po Kalėdų atostogų pavirto pačia smagiausia vieta žiemos pramogoms. Mokiniai plūste plūdo, kai tik tėvai, pelėdomis priprašyti prisiuntė įvairiausių rakandų. Nuo žiobariškų rogučių iki buvusių skraidančių kilimų. Nepasiruošę net senais apsiaustais trynė kalno šlaitą, kol šie, neatlaikę grumstų plyšdavo pusiau.

Saulėtą popietę šlaitas net blizgėjo. Įvairiausiais raštais išraižytas baltas sluoksnis kvietė linksmintis. Klarė nesnaudė. Bendrajame grifų gūžtos kambaryje ji paliko krūvą pergamento skiautelių, su nuoroda kaip pasiekti šlaitą, jei kokiam pirmakursiui tai dar būtų nepažįstama vieta. Rankose tempė net ne vienas, o trejas roges. Jaunesniems Karterių šeimos vaikams nepasisekė, šįkart vyresnėlė susitempė visą artileriją į Hogvartsą.
Nežinia kada visi pasirodys, tačiau tikėjosi, kad neliks viena ant šlaito. Vienu užpakaliu trijų rogių neužsėsi, nors reikėjo pripažinti, vaizdelis būtų tikrai juokingas. Apačia viršukalnėje atrodė taip toli ir susiliejo su apledėjusiu ežeru. Galėjai galvoti, jog tai nesibaigiantis kelias, tačiau ledas ne visus išlaikė. Maždaug už dešimties metrų nuo ežero pradžios kažkam jau buvo nepasisekę. Ledas buvo suskeldėjęs, primindamas, jos atsargumas niekam dar nepakenkė.
Penkiolikmetė atsisėdo ant kalno šlaito, aišku, prisėsdama rogutes. Raudonas kombinezonas keistai išsiskyrė prie daugumos mantijų, tačiau buvo žymiai patogesnis, kai kalbam apie šonus, už kurių labai mėgo užlįsti greit tirpstantis šaltas sniegas.

[Sorenas von Sjuardas]

   Tokią gražią, snieguotą, žiemišką dieną niekam nekyla noras sėdėti prie židinio ir džiovinti kaulus, spoksant į mirgėte mirgančią eglutę, netgi seniausiems vampyrams. Kai į Nuodų ir Vaistų kabinetą pro balažin kur nuo šilumos per lubas pradėjo lašėti vanduo, sėdėti požemiuose užsikasus (galbūt tiksliau būtų ,,užsipylus"?) eliksyrais neliko net pačiam Sorenui von Sjuardui. O netyčia išgirdus entuziastingus iš klasės bėgančių grifiukų šūksnius apie pasičiuožinėjimą nuo kalniuko prie ežero atsirado netgi įkvėpimas išnešti į orą savo visai neblogai išsilaikiusį   vampyro skeletą, aptrauktą vampyro skūra.
   Grifų Gūžtos vadovas, apsirengęs ilgą ir gan šiltą apsiaustą, pėdino paežere. Pastebėjo visai netoli einančius kitus, vaikiškus, batų pėdsakus. Jie buvo gan švieži ir bylojo, kad žiemos pramogų ištroškę auklėtiniai greičiausiai buvo tik bepradedantys rinktis. Profesorius atsiduso, pasitaisė juodą šaliką, kurį užsimojo nuo kaklo nuvynioti gan stiprus kartkartėmis pasirodantis vėjas, pučiantis iš šiaurės. Dilgtelėjo sąžinės graužatis, kad kažkur nukišo savo senąjį Grifų Gūžtos šaliką... Nors jis turėtų būti kažkur sandėliuke. Nors jam ten, šiaip jau, visai ne vieta.
   - Labas vakaras, - nusišypsojo vienai grifei, sėdinčiai ant kalniuko. Tik viena čia kol kas ir tebuvo. ,,O gal grifai renkasi ne čia?" - sukirbėjo abejonė eliksyrininkui.
   - Neblogas oras, m? - paklausė mokytojas, pademonstruodamas turbūt ne itin gerus bendravimo įgūdžius.

[Elena Lovegood]

Buvo gražus rytas. Aišku Elena būtų dar miegojusi jeigu ne jos drakoniukė.
 -Leisk man miegot,- leptelėjo Grifė ir nusisuko nuo jos. ,,Na jau ne, eisim šiandien į lauką” Pareiškė savo Lulu ir pradėjo lyst prie pilkaplaukės. Supratusi kad Lulu neleis jai miegot, Elena atsikėlė ir apsirengė šiltus rūbus. Pakeitusi savo plaukų spalvą, mėlynplaukė pasiėmė į rankas savo drakoniukę ir išėjo iš mergaičių miegamojo. Greitai atsiradusi bendrajame kambaryje, raudonakė pamatė ant stalo krūva lapukų. Pagriebusi vieną, ketvirtakursė pradėjo jį studijuoti.
 -Na... Supratau kažką,- leptelėjo metamorfmagė ir pradėjo eiti link kiemo.
 Vos pasiekusi kiemą, Elena giliai įkvėpė. ,,Atrodai lyg pirmą kartą į kiemą įšėjus”
 -Negadink man nuotaikos iš pačio ryto. Nes jeigu taip, keliausi atgal,- pradėjo barti raudonakė savo Vengrijos Ragauodegę. Elena pradėjo dairytis stataus šlaito. Po kiek laiko, Grifė pagaliau jį rado. ,,Žinai, aš manau kad tau reikėtų vadovautis tuo lapeliu, nes paskui kažkur nueisi” Pradėjo bumbėti drakoniukė. Tačiau LoveGood nekreipė į tai dėmesio. Kol ketvirtakursė lipo į šlaito viršūnę, Lulu vis neužsičiaupė.
 Galiausiai pasiekusi viršūnę, raudonakė pratrūko.
 -Viskas, arba baigi, arba keliausi atgal!- pasiėmusi į rankas Lulu rėkė Grifė. Pasukusi galvą į kitą pusę, metamorfmagė susigėdo.
 -Am... Laba diena...- maloniai pasisveikino LoveGood ir atsistojo nuošaliau.

[Elride Endlercat]

Elridė patenkinta ėjo link nurodytos vietos. Ji spindėte spindėjo gera nuotaika ir savo plačia šypsena. Linksmybės! Pagaliau galėsiu praleisti laiką lauke, be knygų... Pagaliau! Mergaitė padėjo kitai grifiukei, kuri, deja negalėjo matyti, tačiau, kaip gali būti keista Elridės tai netrikdė, ji netgi saugiau jautėsi eidama ne viena, o su kažkuo kitu.
-Tikiuos ten bus taip kaip įsivaizduoju, em... Kvailas klausimas... Tu gali įsivaizduoti?-kiek papeikusi save už tokį klausimą ji negalėjo suvaldyti savo smalsumo. Neleisdama sau liūdėti ji dar kartelį nusišypsojo. Spindėk kaip saulė ir nutvieks... Kelią?
Mergaitė laiminga griaužė šokoladinį Kalėdų senį vis žvilgteldama į bėgantį iš paskos šuniuką, kuris ko tik nedarė tarp begalės sniego. Kaip jam patinka nardyti tokioj klaikioj... A... Klaikiam šalty. Pabaigusi Kalėdų senelį, dėl ko jai pasidarė šiek tiek gaila, nes visgi, norėjosi dar ir dar... Elridė apsidairė ir pastebėjo, kad jos mielojo šuniuko nebebuvo. Oi, vargeli tu vargeli... Iki jos įsivaduojamos, linksmosios ir sunkiosios rogučių trasos liko tiek nedaug. Ji apie tai, kaip ten linksma bus, kaip prisičiuožinės su rogutėm ir pastatys patį šauniausią senį besmegenį svajojo tik atsikėlus iš lovos. Nieko, aš paeisiu šiek tiek ir jis atsiras. Žengdama žingsnį ji vis dairėsi ar nematyti jos mielojo šunelio, kad visai pamiršo saugotis ir... Saugoti kitus. Mergaitė tėškėsi aukštelnika ant šaltos žemės, jai pasisekė, kad Amneta nepargriuvo pilnai su ja. Išgirdusi kažką trakštelint Elridė stipriai išsigando, mergaitė bijojo pajudėti. Kurį laiką pagulėjusi pajudino rankas, po to kojas. Nustebusi, kad nieko baisaus nėra atsargiai atsistojo, nors, rodos, sėdimąją sutrenkė gerokai.
-Tau viskas gerai? Nepyk už mano... Em... Neatsargumą...-Nedrąsiai prasitarusi Elridė apsižvalgė vėl aplink ir jos ranka netikėtai nuslydo prie kišenės. Kas čia... Mergaitė išsitraukė sutraiškytą šokolado plytelę. Šaunu! Tokį skanėstą sutraiškiau... Nelemta žiema... Et, vis tiek šokoladas. Giliai atsidususi ji sugrudo šokoladą atgal į kišenę, gal su kažkuo pasidalins, nors tokiu metu mieliau karšto šokolado išgertų, o ir dalintis nelinkus. Pagaliau priėjusi kalną ji atsargiai užlipo juo kartu su Džese, o tada atitempė rogutes. Palikusi draugę, nors jos veik nepažinojo, ji pliumptelėjo ant savų rogučių, tačiau pasigailėjo. Perkreiptu veidu Elridė pažiūrėjo į vyresnėlę grifiukę ir susipratusi papurtė galvą.
-Atsiprašau už nemandagumą... Laba diena visiems!

[Fiona de Treebook]

 Žiemą pasitaiko daug saulėtų popiečių, kad saulė šviečia ir šildo visa savo jėga, bet vis tiek nesuteikia to karščio, kad būtų galima vaikščioti be paltų, ar ištirptų tas blizgus sniegas. Tokia buvo ir ši diena. Ketvirtakursė Urtė labai apsidžiaugė radus Karter raštelį apie organizuojamas lenktynes rogutėmis. Mergaitė neturėjo savų, nes besitikėjo, kad reiks eiti čiuožinėti, bet žinojo, kad draugiški grifai tikrai nepagailės savųjų. Arba išvis, kažkas net kelias turės! Aišku, tai buvo tikrai maža tikimybė. Ir visgi, kai ji pasiekė pagaliau kalnelį prie ežero, išvydo jau besirikiuojančius draugus, ir net patį profesorių. Urtė tvirčiau apsisiautė savo striukę, ir ėmė šaukti:
-Sveiki! Gal kažkas turit paskolinti rogučių? Matot, nelabai pasiruošus aš...-nuraudo ši, bet kai pamatė ta pačią Karter su trejomis (!) Urtės taip norimomis rogėmis. Ir dar tokiomis madingomis.
-Labas, Klare. Matau, turi daug... Tai... Gal galėčiau aš... Pasinaudoti jomis?-nedrąsiai paklausė ji penktakursės. Laukdama, kol ji atsakys, ji nuleido akis, ir ėmė apžiūrinėti savo jau beveik išaugtus batus. Jie buvo labai šilti, kokybiški, ir vien dėl to mergaitė dar su jais neišsikyrė. Pūstelėjo vėjelis, ir Pang jį išgirdo kaip Karter pritarimą. Ji griebė tiesiai iš rankų pirmas pasitaikiusias roges, ir įsibėgėjus ėmė skrieti žemyn šlaitu. Ausyse švilpė vėjas, saulutė jaukiai šildė skruostus, o rudaplaukė sau skriejo, ir nieko negirdėjo. Tik vėją, niūniuojantį kažkokią dainą...

[Grinčas Drakundukas]

Po didelių šalčių ir pūgų galiausiai išaušo ramus ir saulės kupinas rytas. Grinčas jautėsi geros nuotaikos ir buvo pasirengęs pasisveikinti su pusę Hogvartso mokinių, tačiau jo laukė visai kitoks nuotykis negu pamokos. Iš pačio ryto pakviestas kartu su kitais grifų gūžtos nariais ir nesuprasdamas, kas dedasi, apsimovęs ilgus žieminius batus, užsidėjęs raudoną žieminę šiltą striukę, trejus šalikus ir didelę mėlyną kepurę, Drakundukas nusekė iš grifų gūžtos kambario paskui kitus Grifų narius, einančius link žiemos sustingusių kalniukų. Po kelių minučių gero brindimo per pusnis truputį pailsęs kojas Grinčas pamatė saulės atokaitoje žvilgančius tarsi deimantais nusėtus kalniukus. Kraštovaizdis buvo nuostabus: sniego apsuptyje buvo žėrintys kalniukai, o tolimoje kraštovaizdį puošė esančių apsnigtų pušų miškas, spinduliuojantis žiemos gamta ir šviežiu oru. Nuo sniego ir oro pajutęs didelę laimę, iš pradžių nedrąsiai po to vis drąsiau įkyrusis Grinčas ėmė sveikintis su kiekvienu sutiktu grifų gūžtos nariu. Smalsiai stebėdamas, ką veikia kiti grupiokai sniego apsupty ir mėlynam danguje praskrendančias pelėdas, Grinčas nutarė pamėginti rogučių džiaugsmą, todėl iš džiugesio jaunuolis išsirinkęs patį didžiausią kalniuką, ant kurio buvo ir kitų narių draugijos, nubėgo ant jo. Kadangi kalniukas buvo pašalęs, jaunuoliui sekėsi sunkiai užsiropšti ant kalno ir kartu užsitraukti rogutes. Todėl paprakaitavęs, tačiau ryžto nepraradęs, sunkiai užsiropštęs keturiomis jaunuolis buvo pasirengęs leistis, bet akimirką liko sustingęs. Nuo aukštumos jį ėmė nežymiai krėsti baimė, todėl, dėl patiriamo šoko, Grinčui iš pradžių sekėsi ne kaip užlipti ant rogučių, mat jos slidinėjo ir nenorėjo klausyti Drakunduko raginimų stovėti ramiai, vėliau pastatęs rogutes į tinkamą vietą Grinčas kurį laiką liko stovėti ir žiūrėti į ūkanotus tolimus kalnus, kurie trumpam jam priminė gamtos didybę. Tačiau pažvelgęs į apačią, tarsi elektros nukrėstas pirmakursis pradėjo drebėti iš baimės. Keikdamas save mintyse, dėl savižudybiško nuosprendžio sau, Grinčas nenorėjo ryžtis leistis žemyn su rogutėmis, todėl lyg prilipęs prie žemės liko kurį laiką sėdėti ant rogučių: tupėdamas jaunuolis keletą minučių stengėsi kuo ilgiau nepasiduoti kitų moksleivių šūksniams leistis. Bet supratęs, kad atgal kelio nėra pirmakursis dar kurį laiką mėgino ieškoti savyje jėgų, todėl jį užplūdo prisiminimas apie seną svajonę, kaip jis vaikystėje norėjo skristi. Todėl giliai įkvėpęs ir sulaikęs kvėpavimą pažvelgęs į saulę lyg paskutinį sykį Grinčas pasileido nuo kalniuko. Iš pradžių, kai jaunasis burtininkas leidosi, akimirką pasijuto, kad jis iš tiesų galįs skristi, todėl pradėjo jaustis lyg supermenu, skrendančiu į kosmoso platybes! Vėjas, kurį leisdamasis Grinčas jautė priminė jam laisvę, todėl pradėjo rėkt ant visų kalnuotų apylinkių. Bet šį laisvės ir didvyriškumo jausmą nutraukė staigus nukritimas į pusnis: pusiau kūlversčiu apsivertęs, visas snieguotas ir šlapias, su svaigstančia galva Grinčas nesusigaudė, kas vyksta, bet greitai apsiraminęs, suprato, kad viso rėkimo metu daugelis į jį žiūrėjo kaip į išprotėjusį, išraudęs ir šiek tiek susigėdęs Grinčas nusivalė sniegą nuo veido ir pamatęs netoli esančią grifų gūžtos narę sušuko jai "Sveiks!". 

[Jasmine Diana Amneta]

  Sniegas ir šaltis, žiema, liūdesys.
 Ėmė, atsbeldė į tavo duris...
 Kodėl liūdesys? Šiandien turbūt nepakaktų atsakymo ,,liūdna, nes liūdna". Liūdna, nes verkia dangus. Verkia dėl žemės, žmonių. Liūdna dėl visko. Kad negali būti tokia, kaip kiti. Sau linksmai šėlioti ir džiaugtis žmogišku gyvenimu. Kad negali bėgioti, žaisti ir daryti daug ko, ką daro paprasti žmonės. Žiema primena šaltį. Negyvumą. Viskas tik balta ir rudai pilka. Bet ką čia apie tas spalvas kalbėti! Kokią reikšmę turi jos, kai nematai? Tik prisiminimuose, vis blunkančiuose kaip ne vietoj padėtos nuotraukos gali prisimint visus. Mamą. Seserį. Tėvą. Profesorių von Sjuardą ir kitus grifus. O kai kurių net mačiusi nėra. Sakykim, ponaitį, kurio sudėtingas vardas (mintyse jį prisiminė, bet ištarti nelabai sekėsi) atpažindavo tik iš balso. Tik iš balso atpažindavo naujus profesorius, bet balsai liejosi į vientisą jūrą ir jų atskirti nebuvo galima. Susimaišė it rūkas krištoliniame rutulyje.
 Nepaisant to, kad nelabai norėjosi, ėjo į lauką. Retai kada surasi žmogų, kuris tave kur nors palydės ir dar neburbės. ,,Važinėsimės rogutėmis" sakė daugybė mokinių. Deja, bet apie šį malonumą teks tik prisiminti... Pavojinga būtų atsitrenkt į medį. Tokiu atveju prarastų ne tik akis, bet ir visą galvą.
 Kol grifės ėjo, tylą drumstė tik nelaimingas užmintas sniegas, kuris girgždėjo po batais ir karts nuo karto nuo medžių šakų nukrentantis sniegas. Net keista kaip suaštrėjo Amnetos klausa, kai nieko nebematė. Žodžių tyloje netrūko, o ir pati Jasmina visai nenorėjo kalbėtis. Kitų gal būtų paklaususi paprastų klausimų, kaip ,,kelintam kurse mokaisi" arba ,,kokia tavo mėgstamiausia spalva" (nors pastarasis būtų betikslis), tačiau mergaitė, prisistačiusi Elridės vardu rodos buvo susimąsčiusi. Netikėtai užduotas klausimas kiek sutrikdė Dianą. Nors buvo panašus į daugelį panašių užduodamų klausimų, kai žmonės sužinodavo, kad Amneta nemato, bet privertė sekundėlę pagalvoti.
 -Tik prisiminimai palaiko gyvastį.
 Sakinukas tikrai nebuvo daug pasakantis, bet pašnekovė nelabai ko daugiau ir klausė, tad nusprendė - susidomėjus šuniuku. Aplink lakstantis keturkojis nelabai patiko ketvirtakursei. Dar pasimaišys po kojomis, nugrius, nereiks net ledo. Ačiū Odinui, mažius nepasipainiojo po kojomis ir net nesiartino labai arti. Kalbant apie netoli esančius objektus, vertėjo paminėti, kad beveik atėjo prie kitų mokinių, kurie jau pradėjo leistis su rogutėmis. Tylut tylutėlis atodūsis į orą paskleidė šiltų garų.
 -Sveiki,- pasisveikino su visais grifais, kurie tik buvo atėję ir paliko Elridę čiuožinėti. Šuniuko amsėjimas Amnetai niekada nepatiko, gerai, kad bent jau draugiškas šuva pasitaikė. Rudaplaukė nematydama kiek tolėliau pasitraukė nuo išdykaujančių vaikų. Klastelėjo ant žemės ir tuo pačiu apsidžiaugė, kad sugalvojo po žiemine mantija apsivilkti paltuką. Pirštu raižė sniege ornamentus, vis nereginčiomis akimis žvilgtelėdama į kitus. Tas įprotis jos dar nepaliko. Susivokus ką daro, Džesė dar sykį atsiduso ir susimąstė.

[Ashley Shaw]

Pagaliau išaušo dar vienas žiemos rytas. Tikros žiemos rytas. Negalėtum pasakyti, jog šiai dienai stigo saulės šviesos, o galų gale ir šilumos. Ne, tačiau sniego pusnys jai net nesiruošė pasiduoti bei palikti iš savęs tik šlapią balutę. O kokia prasmė? Prieš ištirpdamos jos geriau leis kokiam pirmakursiui pasikankinti su bridimu. Taip daaaug linksmiau. Gal kokį pavyks ir pasiglemžt bei palaidoti po sniegu. Hehe, visko gali būt. Vienu žodžiu, žiema valdė ir viskas tuom pasakyta.
Ashley pabudo net ganėtinai anksti, pasakyčiau. Vos pramerkusi akis, šoko iš lovos ir nudardėjo prie lango. Net ir gerokai apsimiegojęs galėjai išvysti balta paklodėle apgaubtą žemę, na ir dar keletą mokinukų, apsikantūzinusių storiausiomis striukėmis, šalikais, krezais ir dar balažin kuo. Atrodo ten pėdino grifai. Pažįstami veidai. Kiek susimąsčiusi kur čia visi skuodžia, kaštonplaukė netoliese išvydo lapelių krūvikę. Pačiupusi vieną, viską tuoj pat suprato. Šiandien grifai ruošias siaust po sniegynus.
Nieko nelaukusi, trečiakursė pagriebė savo apdarą, apsimovė batus, užsimaukšlino pirštines (tarp kitko dar ir įsimetė kelias atsargon), apsimūturiavo storu šaliku, nučiupo rogutes ir šiaip ne taip nukliunksėjo laukan. O čia šaltukas tuoj įžnybo mergiotei į nosį. Pernelyg nekreipusi dėmesio, Tonks ėmesi baisiau sunkaus darbo - bridimo per už save beveik didesnius sniegynus. Pusnys per pusnis.. Na ir kada ji pasieks draugus, jei eis it sena babūnė, slenkanti per kelią.. Suvokusi šią tiesą, Ashli paspartino žingsnį. Įpusėjus eiti darėsi kiek lengviau. Netrukus horizonte rudaakė jau galėjo išvysti kelias figūrėles. Šios jau smaginosi. Dar net normaliai nepriartėjusi prie kurio iš savo koledžo narių, mergiotė ėmė šaukti bei mojuoti.. kažkam.
- Laaaaaaba dieeeeeena! - pragydo Tonks ir matyt per daug užsižiopsojusi, apsivožė. - Maaaaaan viskaaaas geraaaai! - toliau šaukė visu pajėgumu.
Tiesą sakant tikriausiai ji staugė pati sau, bet kam gi rūpi? Atsistojusi, raudonskruostė, o dabar jau ir raudonnosė nukrypavo žymiojo kalno link. Vos ne vos užkopusi ir net be papildomų pastangų, Ashley pasidėjo rogikes ant žemės ir it katanėlis patogiau įsitaisė.
- Nu tai ką, pirmyn, - pašnibždėjo, kai pajuto, jog jauuu leidžiasi žemėn. - Tikdiiik, tikdiiik, tikdiiik! - pezaliojo kas tik pasitaikė.
O leidimasis buvo ganėtinai malonus. Vėjas taršė Tonks plaukus, tačiau nepaisant to, buvo baisiaaai smagu. Nusileidusi žemėn, ji valiūkiškai apsižvalgė, o tada pati sau tarstelėjo:
- Kas pakartot?

[Elride Endlercat]

Pasisveikinusi ji apsižvalgė aplink vėl atsiminusi savo šunelį. Kur tas nelemtas padarėlis prapuolė... Pagaliau grifiukė pastebėjo kažkur tolėliau besivoliojantį juodą plėmą, kuris netikėtai ėmė loti. Apsidžiaugusi Elridė pašoko ir pasileido link jo, nors, nesėkmingai... Mergaitei vėl nepasisekė, ji užkliuvo už kažkieno rogių taip jas nustumdama nuo kalno. Išsigandusi ji žiūrėjo, kaip vyresnė grifė skrieja rogėm nuo šlaito. Va čia tai prisidirbau... Mane arba užmuš... Arba sudegins...
-Ar tu sveika?!-nedrąsiai šūktelėjusi Elridė pajautė kažką po kojomis. Kas čia per velnias... Pažvelgusi apačion ji pamatė savo šuniuką, dėl kurio ir papuolė į tokią kvailoką situaciją. Bent jau tu sveikas... Paglosčiusi šunelį ji nedrąsiai žvilgtelėjo į vyresnėlę, kurios dabar bijojo labiau nei pamokų su sunkiomis užduotimis. Mergaitei net šalta nebebuvo, ji iš baimės visiškai užkaito. Ji atsargiai išsitraukė kišenėje esantį šokoladą, nors jis ir buvo sulaužytas, ir nedrąsiai šyptelėjo. O galėjau jį pati suvalgyt...
-Em... Atsiprašau... Gal norėsi? Aš tikrai netyčia...-ištiesusi šokoladą ji tyliai meldėsi, kad jai nenurautų galvos. O aš tikrai bailiukė... Bet... Eh... gal pavyks išsisukti... Susipratusi, kad grifė nepasieks jos iš apačios mergaitė drąsiai šoko ant rogučių ir su baime ėmė leistis jomis. Elridė to jausmo bijojo tik trumpam, ji pasijautė lyg ant debesų skrietų su naujoviškiausia šluota.
-Aš super rogučių čiuožėja! Em... Rogių moteris!-nespėjusi pasitaisyti dar vieną kartą mergaitė pasiekė žemę ir sustojo. Apstulbusi, kad jai pavyko taip nučiuožti ir nenukristi Elridė iš laimės pašoko ir nukrito nuo rogių. Jei per trasą nenukrenti tai užbaigus ją nukrisi... Žinoma!  Visai pamiršusi dėl ko čiuožė nuo kalno mergaitė čiupo roges ir vėl pasileido į kalno viršūnę. Šį kart ji klaikiai įsinorėjo pabandyti nusileisti nuo kalno ant rankų, nors žinojo, kad tai geruoju neužsibaigs. Užsitempusi rogėmis ji demonstratyviai pabandė atsistoti ant rankų, bet nemokėjo. Šiek tiek susigėdusi ji pabandė išsisukti iš tokios situacijos užšokdama ant rogių pilvu ir kaip supermenas ištiesė vieną ranką į priekį. O mano fantazija tikrai gera! Tik reikės išmokti ant rankų stovėt... Nusileidusi mergaitė pasiliko apačioje pažiūrėti kaip kiti leidžiasi nuo kalno visiškai negalvodama ką pirmai buvo padariusi.

[Fiona de Treebook]

Urtė skriejo sau toliau, bet pro tą stiprų vėją prasimušė kažkoks labai keistas garsas. Lyg kokia meška riaumotų. Ji išsigandusi ėmė po truputį stabdyti roges, ir dairytis, kur ta meška yra. Gal dar pabėgti spės? Taip. Ta meška pasirodo buvo visiškai apsitutulavęs pirmakursis su mėlyna kepure. Dėl tos kepurės jis jai priminė varno nago mokinius, o ypač Juliette. Iš bibliotekos. Pirmakursis smagiai rėkdamas įlėkė tiesiai į sniego pusnį. Šitaip dar ir mokėti reikia, juokėsi mergaitė. Jis išlindo, pamojo jai, ir dar pasisveikino. Išauklėtas!
-Sveikas! Atsargiau kitą kartą, gerau? Nebūtų labai gerai jei susižeistum,-mokydama jį, grifiukė pati nepastebėjo, kad užsliuogė ant pusnies, bet sniegas buvo beveik kaip ledas, tad jis rogutės pašoko į viršų.
 Dabar ji skrido. Kaip tikra gulbė, arba, grifas (gal grifiukė). Ji paleidusi vadeles ištiesė rankas, ir pabandė mosuoti. Deja, neišlaikė pusiausvyros, ir ėmė staigiu greičiu kristi. Urtė išsigandusi pažvelgė į žemę:
-Aaaaaaaaa!-suriko. Ji jau skriejo virš pačio ežero. Tolumoje išvydo eketę, ir suprato, kad ledas ne iš storiausių. Blogai, blooogai. Ką daryt? Klausė savęs grifė. Ji leidosi. Trinktelėjo ant ledo. Kad ir kaip būtų keista, ji neįlūžo. Net įskilimų nesimatė. Bet rogutėmis nepasisekė. Jos pataikė ten, kur ledas ploniausias. Ir dabar sau ramiai plūduriavo vandenyje. Ką?
Juk ne mano rogės! Ką Klarė pagalvos apie mane? . Ji neramiai atsisuko į kalną. Jalno apačioje matė vieną mergaitę, tad suriko jai:
-Gali man padėti? Truputį košės prisiviriau...

[Jasmine Diana Amneta]

 Lėtai lėtai pradėjo leistis snaigės. Grifai, kurie dūko ir leidosi nuo kalniuko, tad snaigių turbūt nė nepastebėjo. Išsimaudę sniege mokinukai nė nepajuto kaip ant jų leidžiasi smulkutės snaigutės. O Amneta sėdėjo ramiai ir jautė kiekvieną skirtingą mažylę, kuri nukrisdavo ant plaukų. Grifė pasitaisė kepurę taip, kad nesušlaptų plaukai. Sirgti niekas nenori. Bet krentančios snaigės neatnešė laimės. Nuliūdusi, kad negali jų matyti mokinė eilinį kartą galvojo. Apmąstymų jos gyvenime pasidarė daug daugiau, darėsi vis panašesnė į seserį, kuri dažnai atrodydavo liūdna, bet iš tiesų tiesiog galvodavo.
 Dangus verkia. Kodėl? Šventės juk artėja. Negi iš laimės? Bet ne. Juk turi kažkas aukotis. Tam, kad kiti būtų laimingi, turi atsirast nelaimingas, kuris aukojasi.
Ak, Dangau! Ne viską aš dar supratau. Lyg galėčiau tau kuo nors padėti, bet man išeina tik liūdėti...
 Rodos akyse jau kaupėsi ašaros, išdavikės, visad pasirodančios, kai visko tampa per daug. Mintis apie liūdintį dangų nebuvo pati maloniausia. Ne visai patenkinti grifų balsai irgi neatnešė nieko gero. Diana stengėsi valdyti emocijas, nes žinojo - po vienos ašaros būna liūtis, o aplink susispietusių grifų justi nenorėjo.
 Kažkur netoliese sugirgždėjo sniegas. Ketvirtakursė atsargiai pirštu perbraukė per kiek sudrėkusią akį (neesmė, kad dėl sniego tik dar labiau sušlapo, bent turės ką apkaltinti). Nereginčiomis akimis pažvelgė į dangų, išgirdo porą mokinių riksmų ir tiesiog sėdėjo pasirengusi rėkti, jei kas nors bandys ją nutempti kur nors pačiuožinėti ar panašiai. Kartais žmonės juk būna nesupratingi ir daro tai, ko nenorima.

[Ashley Shaw]

Tik iš kokio ketvirto karto atsitojusi (ne be reikalo sakoma: "trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas garantuoja", heh), blyškiaodė nusipurtė sniegą nuo pirštinių ir tada kreivai nusiviepė. Ta šypsena reiškė tik vieną - vidinis velniukas trečiokei pakuždėjo dar vieną šetonišką mintį. Geriau pagalvojus, seniai tos mintys buvo beaplankę strazdanę, tad dabar puiki proga pasireikšti. Dar kartą gerai apžvelgusi visus ir įsitikinusi, jog niekas nemato, jaunėlė nutvėrė šiek tiek sniego ir sugniaužė jį delne. Pasigaminusi šiokią tokią, tačiau gniūžtę, Ashley nusitaikė į.. patį von Sjuardą! Tikra savižudybė, bet Tonks nebūtų Tonks, jei nepabandytų laimės. Nutaikiusi progą, kai tamsta nematė, rudaakė paleido gniūžtę ir tiesa, atrodo sėkmingai. Galiausiai grifė nuleido akis ir tarytum niekur nieko, nutipeno savais keliais. Tvardydama juoką.
Beveik visų veiduose stūksojo šypsena, aplink buvo gera atmosfera, linksma.. tačiau viena ketvirtakursė buvo nunarinusi nosį. Stovėjo sau viena, pirštu braukiojo sniegą.. Tonks negalėjo leisti kažkam liūdėti tokią gražią žiemos dieną, kai pusnys tiesiog šaukte šaukia. Ashli nudundėjo vyresnėlės link.
- Na, tai čia toliau taip ir stoviniuosi? - klausiamai žvilgtelėjo į Džesę. - Eimee, kalnas laukia, - pačiupo grifės ranką ir ėmė temptis su savimi. - Bus smagu, mano rogėse antram vietos tikrai atsiras, - tebesivaipė Ashley.

[Jasmine Diana Amneta]

 Pasirodo, pasiruošt rėkt apsimokėjo. Kažkokia grifė prisiartino ir labai nedraugiškai norėjo nusivesni Amnetą kažkur. Pagal ją - čiuožti nuo kalniuko.
 -PAAAALEEEEISSSKKKK MAAANNEEEEEE!!!!!!!!!!!- pasigirdo skardus klyksmas, turbūt privertęs atsisukt ir kitus grifus. Mintyse jau ūžė galybė scenarijų - atsitrenkimas į medį, įkritimas į ežerą. Kažkas kalbėjo, kad įmanoma pūkštelėti į šaltut šaltutėlį vandenį, jei tik ledas neatlaikys. O sušalti nieks nenorėjo, tad stengėsi to išvengti. O nematant galimybių tik dar daugiau.
 -Aš sėdžiu, ne stoviu,- garsiai pareiškė, bet tuojau pat teko atšaukti žodžius. Nemandagioji mergaitė taip stipriai trūktelėjo, kad Džesė per prievartą atsistojo. Nepatenkinta sekė paskui ją.
 Jei man kas nors atsitiks, gausi nuo visų. Kur nors atsitrenksiu - 10galeonų į mano sąskaitą. Blogiau - 50. Neįsivaizduoju ką dar būtų galima jai padaryti. Ketvirtakursė slystelėjo ir vos išlaikė pusiausvyrą, bet ją tempianti grifė nė nemanė sustoti. Gal ji nežino kas su manim tą Helovyną pasidarė? Mintis dingtelėjo į galvą, bet greit pabėgo - įvykis greit apskriejo mokyklą. Būtų ir toliau pykus, bet kažkoks šventinis elfas jai įkando - gal ne taip jau ir blogai? Rizika yra, bet kur jos nėra? Vis dėl to užsispyrimas, kad su ja nieks nesielgs taip, kaip ji nenori, privertė pykti. Ar bent jau apsimesti, kad pyksta.

[Ashley Shaw]

Kurį laiką ketvirtokė dar ir spardėsi, rodos net Ashley raminimai nepadėjo, tačiau vėliau ši nurimo ir tiesiog pasidavė blyškiaodės valiai. Kaip ir pridera. Ką ten jau priešinsies, kai tave tempias ne bet kas, o pati Ashley Tonks. Ta, kuri jau ne vieną išvedė iš kantrybės. Na, bet patys prisiprašė.
Vis dar įsikibusi į Dianos ranką, Tonks kėblino pro pusnis ir mėgino neapsivožti, taip kartu nenusitempdama ir grifės. O buvo ganėtinai sunku, kai vos kojas pakeli per tas pusnis. Nepaisant visų nesklandumų, Ashley sėkmingai priartėjo prie kalno. Ši žinojo apie tikriausiai galima sakyti ir draugės, negalią, todėl sustojo.
- Dabar patogiau įsitverk man į ranką ir ką, kopsim, - vis dar džiugesne gaida kalbėjo mergaitė, mėgindama visas abejones nuvyti šalin.
Amnetai padarius ko prašyta, strazdanė siaubingai greitai ėmė artėti viršūnės link. Nors ir buvo nelengva, tačiau maaagišku būdu jodvi jau stūksojo pačiame aukščiausiame kalno taške.
- Na va, matai, sunkiausia praeity, - nusikrizeno, o tada mestelėjo roges žemėn. - Dabar linksmiausia dalis, - patrynė ranką į ranką it grynas velnias ir pažvelgė į savo įkaitę.

[Jasmine Diana Amneta]

 Keista prieštarauti pačiai sau. Bet vat būtent Jasminos viduje maišėsi ir malėsi daugybė viena kitai prieštaraujančių emocijų. Jei kas būtų Jausmų Maišikliu ėmęs ir pakeitęs jos jausmus, turbūt nė pati nebūtų pastebėjusi. Ką jau kalbėt apie kitus. Sunku suvokti save, žmogų. Perprasti ir pakeisti. Viena iš sunkiausių užduočių suvokti kas su tavim, žmogumi darosi. Ir ji pavyksta tik tiems, kurie šioj žemėj jau daugybę metų gyvena. O ką kalbėti apie ją, palyginus su kitais dar mažą vaiką? Mažą ir dar visai nepatyrusį gyvenimo kovoje už save. Net nuspręsti ko nori negali. Ar bėgt, ar rėkt, ar tiesiog stovėt? Pasiduot grifei ar ne? Būti ar nebūti? Klausimų jai per daug. Norėtųsi sustabdyti pasaulį bent kelioms minutėms ir apmąstyti viską šaltu protu.
 Nepažįstamosios (ar jos bent neprisiminė) žodžiai ją valdė. Kartojo viską kaip žiobariškas robotukas, valdomas nuotoliniuo valdymo pulteliu. Įsikibo į ranką, kai paprašė liepė, atsargiau lipo kalniuku, bet užlipus į viršų sukirbėjo abejonė.
 -Jei ką, už mane atsakai tu,- įspėjo jaunesnę, bet tik daugiau išdykusią mokinę. Supratus, ko ji nori, Amneta šiaip ne taip susirado rogutes ir ant jų klastelėjo, palikdama vietos ir kitai grifei. Švenčiausieji voriukai... Pradėjo melstis it sesuo. Gelbėkit mane.
 Netrukus ji pajuto kaip nepadoriai dideliu greičiu leidžiasi žemyn ir vos susilaikė nepradėjus rėkt - nieko nematė. Nuo siaubo darėsi karšta, visai pamiršo, kad ką tik dar drebėjo nuo šalčio. Amen.