[Danielis Lorijanas]

Ach, jam visiškai iš galvos išgaravo hipogrifo sutramdymas. Gal Daniela vis dėl to kažką žino apie magiškus gyvūnus...
Aišku, mažai švilpio galvelei buvo per greita sureaguoti, kas įvyko tarp hipogrifo ir klastuolės, jis tik džiaugėsi, kad gyvis jų nepuolė, o Daniela jį nusitempė kaip kokį skudurą.
Nesipriešino. Tik džiaugėsi. Vaniliniai pyragaičiai, mes gyvi!
Tik nutolus nuo siaubingojo hipogrifo ir įvykdžius užduotį, Etanas pagaliau šiek tiek nurimo. Nors virs dar su tinksiančiais smilkiniais kėblino per sniegą, nesijautė toks jau bejėgis. Visą plaukų vaivorykštę nustelbė emeraldiškai žalia spalva.
-Tai jau tikrai,- dusliai paantrino mažasis Lorijanas. Jis jau kūrėsi planus, kaip per visus tolimesnius jo kursus neįžengti ir net neprisiartinti prie Uždraustojo miško, kad nesusitiktų su tuo prakeiktu hipogrifu.
Visgi Etanas pasijautė blogai. Taip norėjo tapti magizoologu, ir taip išsigando hipogrifo! Nors...kodėl jis visą laiką manė, kad bus lengva su magiškais gyvūnais? Savo menką gyvenimėlį prasisuko tarp prijaukintų, draugiškų pavojingų gyvūnų. Etanas kračiai nurijo nepasitenkinimą savimi. Jei aš noriu pasiekti savo svajonę, tai kažkada vis vien turėsiu į žengti į tą mišką...Negi kai suaugsiu, irgi bėgsiu nuo daug pavojingesnių gyvūnių nei hipogrifas? Mažojo švilpio širdutėje blykstelėjo įniršis. Su stipriai besidaužančia širdimi ir silpnomis kojomis sau paprieštaravo. Ne! Taip nebus! Palauk, paaugsiu ir tą hipogrifą pats prisijaukinsiu be niekeno pagalbos!
-Ach...nėr už ką. Be to, ačiū, kad mane išgelbėjai,- išblaškytas iš minčių atsakė su šypsena Lorijanas. Tada susiraukė.
-Nuo kada švilpiai beviltiški?!
Bet nepuolė toliau ginčytis, nes tolumoje išvydo Hogvartso pilies siluetą.
Etanas tyliai atsisveikino ir kiek jėgos leido nuskuodė mokyklos link. Susirgti tai nenorėjo.

[Olivia Eier]

Olivia šią gražią dieną patraukė iš pilies uždraustojo miško link. Praeitą naktį stipriai snigo, tad dabar visą žemę buvo padengęs storas sniego sluoksnis, o danguje buvo tik keli pavieniai debesėliai, švietė žiemiška saulė, tačiau vis tiek spaudė šaltukas.
Prie pilies žaidė įvairių kursų mokiniai. Jaunesnieji mėtėsi sniego gniūžtėmis, iš sniego statė senius besmegenius ar kitokius statinius, o vyresni tiesiog vaikščiojo būreliais besišnekučiuodami. Deja, Olivia šiandien vaikščiojo viena. Tačiau kartais gerai pasivaikščioti ir vienai, pabūti su savo mintis, stebėti aplinką. Ji galvojo apie artėjančias šventes, Kalėdas, kurios jai itin patiko, apie namų darbus, kuriuos dar reikia tą dieną padaryti. Tiesa, iš švilpės galvos kurį laiką jau neiškrito vienas žmogus.
Ji vis galvojo apie šeštakursį vaikiną iš jos koledžo. Nuo to įvykio su elniu uždraustajame miške ji vis pamatydavo jį pilies koridoriuose ar koledžo bendrajame kambaryje ir nesusilaikydavo nepažvelgusi į tą vaikiną su žalsvomis akimis ir rudais šiek tiek garbanotais plaukais. Be to, ji vis nusišypsodavo prisiminusi tą jo akies mirksnį uždraustajame miške.
Taip mergina su savo mintimis priėjo pievą prie uždraustojo miško ir jau ketino suktis atgal. 

[Martin Grant]

Martin'as jau kurį laiką po įvykio Uždraustajame miške gelbėjant elnią ir švilpynės koledžo mokinę niekaip negalėjo jos išmesti iš savo knygų informacijos prikištos galvos. Kiekvieną dieną sutikdamas ją pamokose ar švilpynės bendrajame kambaryje stebėdavo ją savo kreivu žvilgsniu ir galvodavo apie įvykį miške. Tad vieną žiemos dieną, kai lauke buvo gan nemažas šaltukas ir sniegas buvo padengęs visą žemę storu sluoksniu, Martin'as sekė Olivią. Tai prasidėjo nuo tos akimirkos, kai ji išžengė iš Hogvartso pilies. Žinoma, jo gretai suorganizuotam sekimui buvo tikslas. Šeštakursis vaikinas norėjo pagaliau pašnekinti merginą net su jį kaustančia didele baime. 
Neskaitant pilnų batų puraus sniego, kelių sniego gniūžčių parėjusių jam į galvą nuo lauke žaidžiančių sniego karą vaikų, sliūkinimas paskui švilpynės mokinę sekėsi pakankamai gerai. Nejaugi ji vėl eina pasivaikščioti po tą baisų Uždraustąjį mišką pagalvojo vaikinas. Sekant Olivią jos pramintu ilgu keliu, Martinas žiopsodamas į savo dedamus žingsnius per supustytas pusnis, netikėtai po kurio laiko atsitrenkė į kažką labai minkšto. Pakėlęs galvą į viršų, jis tikėjosi išvysti kokį kvailą mokinį, kurių buvo apstu aplinkui, vietoj to, jis pamatė merginą. Akys išsprogo iš išgąsčio. Švilpis sustingo.
-Atsiprašau.-Tyliai, tarsi praradęs balsą pralemeno švilpis. Jis nenorėjo jos prakalbinti tokiu būdu ir visiškai nesuprato kaip taip greitai jis priartėjo prie švilpės, tačiau jis stovėjo apsnigtoje pievoje, visiškai šalia uždraustojo miško bei bijojo laukiančių atsitrenkimo pasekmių. Kas dabar bus?

[Olivia Eier]

Tačiau tada ji pajuto, kad atsitrenkė į kažkokį žmogų. Jau norėjo atsiprašyti, pakėlė galvą ir pamatė jį. Ne ką kitą, o tą vaikiną apie kurį vos prieš kelias sekundes galvojo. Pasimetusi minutę švilpė žvelgė į gražias žalsvas jo akis nesusigaudydama ką sakyti. Iš kur jis čia atsirado? - pamanė penkiolikmetė ir svarstė kaip nepastebėjo už jos einančio žmogaus. Mergina galiausiai nuleido akis ir tik pasakė:
- Nieko tokio.
Ji aplenkė jį ir jau ruošėsi eiti atgal link pilies, bet sustojo ir apsisuko. Norėjo jam ką nors pasakyti, bent kažką, bet nenorėjo tuo pačiu pasirodyti kokia įkyruole.
- Am.. kur eini? - paklausė ji, mintyse keikdama save už tokią pasakytą nesamonę. Geriau iš vis būčiau nieko nesakiusi, - pamanė ji, bet dabar jau buvo šaukštai po pietų ir ji tik stypsojo susikišusi rankas į kišenes ir laukė jai gražiausio matyto vaikino atsakymo. 

[Martin Grant]

Į jo iškeltą klausimą mintyse sau buvo gautas greitas atsakymas. Švilpė į kurią jis atsitrenkė atrodė taip pat sutrikusi, pasimetusi ir tikra neatrodė įsiutusi, norinti jam trenkti su delnu per veidą, nes į jo užduotą klausimą (ne mintyse) atsakė gana droviai. Tikiuosi, kad nepaklaus kur einu arba kodėl aš atsitrenkiau į ją - pagalvojo Martin dar prieš merginai užduodant jam būtent tokio pobūdžio klausimą.
-Aš...-sustojo kalbėti jis vos tik pradėjęs sakinį, nes nežinojo kaip jį pabaigti ir tinkamai jai pameluoti. Ką sakyt? Mąstyk! Po maždaug dešimties sekundžių pertraukos jis vėl prabilo ir užbaigė savo atsakymą:
-Tiesiog neturėjau ką veikti pilyje, todėl nusprendžiau pasivaikščioti po lauką ir pravalyti mintis, tad einu kur kojos veda. Atsakymas nors ir nebuvo iš gerųjų, tačiau jis jautiesi jau kiek geriau ir nebebuvo lyg sustingęs ledo gabalas bijantis kažką atsakyti. Jis buvo įsitikinęs, kad ji patikės jo melu ir negalvos, kad jis ją sekė.
-O kur tu eini? Kokie vėjai tave išvedė iš pilies tokią šaltą dieną?-paklausė Martin'as bandydamas pratęsti nors ir neidealiai, tačiau pradėta pokalbį. Klausimų galvoje buvo pilna, tačiau jie buvo per prasti, banalūs ar net per kvaili, todėl vaikinas tylėjo ir įkyriu žvilgsniu stebėjo ryškias mėlynas Olivios akis. Jos tokios mėlynos - pagalvojo Martin dar niekada nematęs tokios mėlynos spalvos ryškumo akių.

[Olivia Eier]

Olivia pastebėjo, kad Martin pasimetė vos jai uždavus klausimą ir dar pradėjus sakyti kiek laiko tylėjo. Olivios galvoje tuo metu virė daugybė minčių ir klausimų. Ji net pradėjo svarstyti, gal jis čia ją atsekė. Išgirdusi atsakymą mergina tik palingavo galva ir nesusigaudė kaip toliau elgtis, bet jis pats uždavė tokį pat klausimą.
- Tai šiaip sau išėjau pasivaikščioti, toks gražus oras, - pasakė ir nuleido akis. Jis atsakė ir paklausė visai maloniai, gal reiktų testi pokalbį? - pamanė mergina. O gal jis tik stengiasi būti draugiškas?
Ji trypčiojo vietoje kelias sekundes, galvodama kokį sakinį čia suregzti ir vis dėlto tarė:
- Kaip šiaip sekasi? Gal nori pasivaikščioti? - paskutinį sakinį ji išbėrė kaip pupas ir iš karto jos veidas išraudo iš gėdos.
Tikiuosi jis nepastebėjo, - mintyse galvojo švilpė, norėdama prasmegti skradžiai žemę.

[Martin Grant]

Apsnigę miško medžiai, skraidantys pasilikę žiemoti paukščiai ar net tas pats sukiužęs suolelis vidury apsnigusios pievos, buvo neapsakomai gražūs kaip ir švilpio mintys apie Olivią, jos mėlynas akis. Nors švilpė ir įtartinai sureagavo į jo atsakymą bei keistai atsakė į jo užduotą klausimą, visos kilusios blogos mintys greitai nusibloškė į giliausią jo minčių kraštą. Jis mąstė, kad galimai ji jo bijo, laiko jį neprognozuojamu šnipu, tačiau merginos užduotas klausimas ir raudoni lyg pasakų zuikio žandukai buvo per daug mieli blogoms mintims.
-Šiaip sekasi,-sustojo ir vėl kalbėti Martin prataręs vos kelis žodelius. Kvailys, tikras kvailys, kalbėti nemoki - peikė mintyse save vaikinas. Kiek tu dar gali tylėti?
-Pakankamai gerai. Mokslai spaudžia, tačiau įmanoma gyventi, o kitas pasaulis be mokslų, kurio beveik neturiu, kaip visad. Slenka lyg upės vanduo pasroviui. O dėl pasivaikščiojimo, tai su mielu noru, kartu nors ...-atsakė Martin į Olivios užduotą klausimą nutraukdamas paskutinio sakinio mintį. Ir į pasaulio kraštą nueičiau - apsisvajojęs pagalvojo dar kartelį Martin apie sakinio pabaigą.
-O kaip tau sekasi? Kokia tavo mėgstamiausia pamoka? Žinau, kad kaip pelėda atkartoju klausimus, tačiau nežinau ką protingo ir įdomaus paklausti.-Kiek paatviravęs apie savo mintis paklausė Martin. Nors jis jautėsi kiek kvailai, tačiau laukė atsakymo iš gražiausių pasaulyje akių savininkės.

[Olivia Eier]

Mergina išklausė Martin atsakymo ir nusišypsojo. Ji nudžiugo, kai vaikinas sutiko su ja pasivaikščioti. Galvojo, kad sugalvos kokią nors priežastį ar sakys, kad neturi laiko. Bet štai jis sutiko. Ar tai tikra? - kelias sekundes mintyse pasvarstė rudaplaukė ir net įsižnybo sau į riešą, norėdama įsitikinti, kad nesapnuoja.
Švilpei patiko, kad vaikinas uždavė jai klausimų, kad ir tų pačių, nebesijautė taip keista ir nejauku.
- Sekasi visai neblogai, - pasakė švilpė, bet, žinoma, nutylėjo apie savo susižavėjimą. - O pamokos kaip kada, priklauso nuo temos. Man patinka magiškų gyvūnų priežiūra, transfigūracija, kaip kada magijos istorija ar žiobarotyra.
Olivia nukreipė žvilgsnį į miško medžius, sniegą ant jų šakų. Jai visad Hogvartsas gražiausiai atrodė žiemą, na, dar rudenį, kai nuo medžių krenta lapai ir viskas nusidažo įvairiausiom spalvom. Ji galvojo, ko čia paklausti šešiolikmečio, kad nereikėtų vėl gėdytis dėl kvailų klausimų.
- O ką šiaip dar veiki laisvalaikiu, be mokslų? - ištarė mergina ir pažvelgė į už ją aukštesnį vaikiną. Tada ji susizgribo, kad nepaklausė, kokia jo mėgstamiausia pamoka, tad dar pridūrė. - Beje, kokia tavo mėgstamiausia pamoka?

[Martin Grant]

Mergina atrodė laiminga, tačiau nebuvo viena iš atvirųjų žmonių kaip Martin. Švilpiui tai kiek nepatiko, nes galvoje pradėjo suktis įkyrios nuo pačio atsitrenkimo į Olivią mintys. O jeigu ji bijo ir nusišypsojimai yra tik apgaulė? Pagalvojo vaikinas.
-Be mokslų užsiimu tik keliomis veiklomis, pagrindinė yra knygų skaitymas ir tūnojimas kambary,- atsakė švilpis į merginos klausimą taip, lyg būtų išgaravusios visos emocijos iš jo balso. Mano gyvenimas jau dabar toks sumautai neįdomus.
-Man patinka tiek žiobarotyra, tiek magiškų gyvūnų priežiūrą. Negaliu išsirinkti tarp vienos pamokos,-atsakė vaikinas į netikėtai užduotą antrą klausimą. Nors jis šiek tiek bijojo, kad mergina bijo jo ir buvo nusivylęs savo gyvenimu, tačiau stengėsi neleisti tam užvaldyti jo minčių, todėl bandydamas palaikyti pokalbį ir savo nuotaiką tarė:
-Turiu labai kvailą klausimą,-pažvelgė į merginą ir nusišypsojęs pabaigė savo mintį.- Koks tavo mėgstamiausias metų laikas ir kodėl? Labai originalu, labai...

[Olivia Eier]

Olivia šiek tiek nustebo išgirdusi, kad vaikinui patinka skaityti knygas. Jie yra daug panašesni, negu merginai atrodė. Ji nejučia pradėjo įsivaizduoti, kaip jie galėtų kartu sėdėti bibliotekoje ir mokytis, skaityti knygas, bet tada iškart save sudraudė dėl tokių paistymų mintyse. Be to, nors matė jį pilies koridoriuose nežinojo, kad vaikinas labiau mėgsta tūnoti kambaryje.
- O, man irgi patinka skaityti knygas, - pasakė. - Na, nežinau net dėl metų laiko... Kiekvienas metų laikas yra kažkuo nuostabus. Gal ruduo? Rudenį labai nusidažo nuostabiomis spalvomis ir kartu sukuria nuostabią spalvų paletę. Be to, rudenį būnų pasiilgusi Hogvartso, dažniausiai, - pridūrė ji. - Būna smagu grįžti į pilį.
Olivia kažkaip netikėtai pajautė, kad šneka žymiai daugiau, nei visada. Kur dingo jos drovumas ir tylėjimas? Sukaupė visas jėgas ir išsakė mintį, kuri kirbėjo mintyse kurį laiką.
- Am, klausyk, gal.. - minutei pritilo ir sustojo bandydama ką nors išskaityti iš švilpio akių. - Gal norėtum kada nueiti į biblioteką ar susitikti bendrajame Švilpynės kambaryje, ar kur kitur pilyje, galėtume paskaityti knygas ar šiaip padaryti namų darbus.
Olivia ką tik suprato pasakiusi ko gero patį blogiausią dalyką savo gyvenime, tad nesulaukusi atsakymo dar greitai išlemeno:
- Na, žinoma, suprasiu, jeigu nenorėsi, tiesiog, nežinau, atėjo tokia mintis... Tikrai gali atsisakyti.
Mergina pajautė, kad turbūt tuoj apsiverks ir bus išjuokta visam gyvenimui dėl tokio klausimo. Tikriausiai daugiau niekada nebegalės pažiūrėti šešiolikmečiui į akis. Tik aš taip sugebu... - pamanė ji.

[Martin Grant]

Martin išklausęs merginos atsakymo kiek nustebo išgirdęs jį. Neskaitant to, kad jie abu mėgo skaityti knygas (Martin'ui tai atrodė pati blogiausia veikla kokią paauglys turėtų daryti norint susirasti draugų), jiems abiem patiko ruduo.
-Man irgi labai patinka ruduo, žinoma, tai labai priklauso nuo orų, nes kartais nesinori, kad būtų baigęsi vasaros šilti ir pakankamai nelietingi orai,-pasakė švilpis. Martin'as nesuprato, kodėl staiga prašneko ir pasisakė apie metų laiką net neklaustas. Kuo tolyn, tuo labiau jis jautėsi savimi pasitikintis ir sustingimas atsitrenkus į Olivią vis labiau atrodė, kad net neegzistavo.
-Šį kartą neatsisakysiu tokio pasiūlymo,-nusišypsojo Martin.-Manau, galėtume nueiti į biblioteką, nes ten priešingai nei švilpynės bendrajame kambaryje yra tyla ir žymiai mažiau mokinių. Tačiau apie tai dar bus laiko pasikalbėti po...-pasakė švilpis nepabaigęs minties ir atsitūpė apsimesdamas, kad tiesiog nori užsirišti batą. Aš jau dabar to gailiuosi.  Greitai sulipdęs gniūžtę vaikinas net nesuabejojęs metė tiesiai ją į Olivią ir atsistojęs tarė:
-Po to, kai apmėtysiu tave sniegu. 
Man nereikėjo to daryti- pagalvojo Martin.

[Olivia Eier]

Išgirdus, kad švilpis sutiko su ja susitikti, mergina iš nuostabos net išsižiojo. Na, nedažnai tavo simpatija priima tavo kvietimą nueiti į biblioteką. Ar merginos svajonės, kurias nuvijo šalin vos prieš kelias minutes iš tiesų pildosi? Jai vėl pasirodė, kad tai tik sapnas ar kažkokia neteisinga apgavystė, ar gal kažkoks nesusipratimas. Gal Martin ją sumaišė su kažkuo kitu ar ką? Ji kurį laiką nė nebežinojo ką pasakyti, tad keliolika sekundžių tiesiog stovėjo be amo ir tikėjosi, kad jis to nepastebės. Tik ji tada netikėtai pajautė, kaip į ją atskriejo vos prieš kelias sekundes šešiolikmečio sulipdyta gniūžtė. Švilpė nejučiomis nusišypsojo ir pasilenkusi pati greitai šiaip taip sulipdė sniego gniūžtę ir metė tiesiai į prieš ją stovėjusį švilpį. Tada ji greitai sulipdė dar vieną, tik šįkart didesnę, ir vėl metė tiesiai į savo taikinį.
- Aš tau parodysiu... - pasakė ji, skubiai lipdydama dar vieną gniūžtę, pasiruošdama nostalgiškam sniego karui.

[Martin Grant]

Laimei, išskirdusi gniūžtė nevirto konfliktu ir supykimu ant jo, kad jis drįso mesti į merginą sniego gniūžtę, o virto nostalgišku sniego karu. Martin'ui tai pakankamai patiko, nes jis nebeprisiminė kada paskutinį sykį metė į kažką gniūžtę (priešingai nei į jį ji parėjo), tačiau nebuvo toks tikras ar tai patiko taip pat stipriai, kaip ir Olivios charakteris. Jis ne vieną kartą jau iškėlė savo kailį ant rizikos ir visus juos mergina užbaigė geriausiomis pabaigomis. Kaipgi bebūtų, tačiau jis negalėjo normaliai galvoti, kai sniego gniūžtės skrido iš jo ir jį.
-Gal jau baikim?-paklausė kiek pavargęs nuo gniūžčių mėtymo švilpis. -Aš esu kiaurai šlapias, o ir vėjelis pakilo. Nemanai, kad būtų pats laikas eiti į pilį atsigerti karšto šokolado ar bent susitarti kada vėl susitiksim?- pasiūlė Martin'as ir laukė greito merginos atsakymo, nes jautė, kad tuoj sustings nebe iš baimės, o šalčio ir liks be savo galūnių.

[Olivia Eier]

Gniūžtė po gniūžtės, ir tarp jų įsišėlo sniego karas. Olivia jau seniai taip smagiai leido laiką. Ypač pastaruoju metu viskas, ką ji matydavo buvo knygos, knygos, plunksna ir dar kartą knygos. Ne veltui mergina gerai mokėsi. Taip pat ji vis dar šiek tiek negalėjo patikėti, kad ji su Martinu žaidžia sniego karą ir susitarė su juo susitikti dar bent kartą, kaip ir mintis kad šių nuostabių plaukų savininkas aplamai su ja kalbasi. Kai jau išseko jėgos lipdyti ir mesti ir išsisukinėti nuo gniūžčių, Olivia išgirdo Martin pasiūlymą. Ji iškart atsakė:
– Žinoma, aš ir beveik visiškai šlapia, - ir apsižiūrėjo savo vos prieš 10 minučių buvusią sausutėlę striukę.
Oliviai mintis apie karštą šokoladą buvo itin gardi, tad iš karto patraukė per tokias pat dideles pusnis link pilies.

[Tesa Džonson]

   Buvo vėsoka pavakarė, jau po truputi leidosi saulė ir viskas vis labiau rimo. Tačiau Tesa vis tiek nusprendė pasivaikščioti ir pabandyti prieiti arčiau Uždrausotjo miško. Juk jis toks paslaptingas, niekas nepasakytu jog jame trūksta nuotykių. Juk visi mokytojai raunasi iš kailio kaip nori, kad mokiniai ten nelystu, kartais pagalvodavo ji ir žodis "nuotykiai" visuomet paskatindavo ja to imtis. Taigi šiandien tai ir nusprendė - keliaus link Uždraustojo miško. Galbūt tik apsižvalgys, o galbūt pavyks, net ismukti į jį. Nekantraudama, skubiai isikišo lazdelę į apsiausto klostes, taip pat pasiėmė savo vorą Brazilijos juoduką, Bingą ir išėjo iš pilies. Kaklą buvo apsigaubusi raudonu su geltonais dryžiais Grifo Gūžtos šaliku.
   Kieme pūstė vėjs, o saulė leidosi už uolų apjuosijuosusiu aplink Hogvartsą. Medžių lapai aplink ežero pakrantę judėjo, o pats ežeras bangavo stipriai. Trumpų, saurištų plaukų uodegėlė plevesavo vėjyje, debesys buvo tamsūs, bet ne ant tiek, kad pradėtų lyti.
   Visą kelią kol ėjo iki Uždraustojo miško Bingas rėpliojo po jos ranką savo švelniomis plaukuotomis kojelėmis. Vis žvilgčiojo į ją lyg viską suprasdamas ir abejodamas, jos "kelione".
   - Bingai, nespoksok taip į mane, tada jaučiuosi kalta ir nebe tokia ryžtinga. Juk tu toks mielas, - sumurmėjo voriukui. Bet šis nenuleido savo kistų akių nuo jos.
   Po dvidešimties minučių ji pasiekė mišką. Atsistojo nedidelėje pievelėje šalia jo Čia žolė buvo žalia ir vešli. Miškas buvo toks didingas ir šiurpus, nors, kad jame yra kokių baisių padarų ji suabejojo. Medžiai lingavo, tačiau jų kamienai buvo tokie stori, kad tikriausiai net uraganas nesugebėtų nuversti. Gal čia būta magijos? abingas lyg pabūgęs tamsos (iš kurios buvo kilęs) užropojo Tesai ant peties. Staiga mergaitė išgirdo žingsnius iš už nugaros. Galvoje sukosi žodžiai - kad tik ne profesorius, kad tik ne profesorius! Lėtai atsuko galvą.