[Avery Michel Streiker]

Už lango lijo pavasario lietus.
Metai praėjo ramūs, tūnant šešėlyje, tačiau Avery dėl to nepergyveno. Juk, viskas buvo pagal planą. Žalios akys nukrypo link lentelės ant durų. Lūpos nesišypsojo. Įgudę pirštai nuslinko prie burtų lazdelės su fenikso plunksna. Pasibeldė tik iš mandagumo ir nelaukiusi jokio atsakymo įsmuko į vidų. Buvo šilta, tvyravo prietema, tačiau buvo jauku. Kaip namie.
-Labas vakaras,- savo žemu balsu pasisveikino su šio lygio vadove,- Senai bematyta.
Kalbėjo neformaliai, be jokio "vaikiškos" šnekos. Ramiai ir užtikrintai. Juk viskas vyksta pagal planą.  Ko ji turi apsimetinėti? Ji su saviškiais, tuo labiau su Mela. Žaliaakė pakėlė akis į vadovę vilkolakę - kiekvienas turėjo savo paslapčių. Būtent paslaptys jai garantavo stabilią draugystę, saugumą ir užnugarį. Atmintyje iškilo Paskirstymo kepurės žodžiai. Negi, būtent ta kepurė tikėjosi, kad kiti švilpiai, tuo labiau, buvę, sustabdys ją? Sustanbdys jos prigimtį, kuri pagaliau buvo atbudinta, jos pačios džiaugsmui?
-Atėjau su taika,- tyliai dar pridūrė, klestelėjo ant stalo. Sunėrė rankas ant krūtinės ir išdidžiai pakėlė smakrą. Pagaliau savo pasitikinčio asmens šypsena pasirodė jos veide.
Pavasario lietus nesustojo lyti.

[Melijandra Julija Lorijan]

Melijandra neapkentė laikrodžių. Nesvarbu kokių - žiobariškų ar magiškų, tačiau jų neapkentė. Būtent laikrodžiai skaičiavo laiką, kiek jo praėjo ir įkyriai priminė, kad Igoris vis dar yra dingęs kaip į vandenį. Nervus, ji manė, nuramins darbe, bet kur tau. Kaip ir "Cukriniame kiškutyje" su tortu, taip ir čia, niekas nepasisekė - mintys vis įkyriai zyzė galvoje, ieškojo būdų kaip surasti savi dingusį brolį. Deja. Net būdama magiško transporto vadovė Magijos Ministerijoje, ji neturėjo tiek galios, kad surastų Igį. Atrodo, kažkokia sena magiška galia jį įtraukė ir paslėpė kažkur, kuo tolyn nuo jos, nuo jos naujų pareigų ir naujų priemonių, kaip ką nors surasti. Melijandra jautėsi kaip be rankų.
Vos padėjusi į šalį plunksną, vadovė išgirdo beldimąsi. Šiai nespėjus nė pakviesti atvykėlio vidun, kai pastarasis kaip vijurkas ar greičiau kaip pėlė įsmuko čionais. Nuostaba ir siaubas sugniaužė Melijandrą.
-TU!
Vadovė mikliai pašoko ant kojų, burtų lazdelė nukrypo į Avery.
-KĄ TU ČIA DARAI?! KĄ DĖL MERLINO MEILĖS VEIKI ANGLIJOJE?!
Lorijan veidas ir visas likęs kūnas įsitempė. Avery. Ką tu čia veiki? Kodėl tu esi čia?! Ko nesislapstai!?- žodžiai padrikai sukosi jos mintyse,-Ką tu čia veiki?. Melijandra aršiu žvilgsniu stebėjo keturiolikinę. Pala? Avery- keturiolika? Tikrai, tamsio gymio mergina atrodė tokia jaunutė, kad Mela suabejojo savo rega ir atmintimi.
-Vėl keitei savo išvaizdą?- sudrebėjo Melos balsas,- Kiek tau vėl metų? Ar...Ar atėjo mano eilė?
Tai pasakytibuvo taip kvaila. Tačiau buvo tiesa. Avery nesielgė kaip įprasti keturiolikmečiai. Ne, ji buvo daug brandesnė už visus paauglius. Tą galėjo atpažinti Avery žvilgsnyje.

[Avery Michel Streikers]

To ir galėjo tikėtis, tačiau vis vien sudrebėjo. Ak, tu kurmi.
Avery piktai sužaibavo akimis į įtūžusią Melijandrą. Vadovė tikrai neketino juokauti - lazdelė jau buvo nukreipta į ją, o Avery iš paskutiniųjų stengėsi nepaklusti inkstinktams, o ir pačiai nesigriebti lazdelės. Pirštais įsirėžė į geltono, plono megztinio medžiagą.
-Su taika,- sugriežė dantimis "keturiolikmetė", atidžiai stebėdama vilkolakę.
Nuo pat pirmo judviejų susitikimo, suprato, kad Melijandra jos neapkęs iki grabo lentos, tačiau tai nepamaišė tapti draugėms. Bent kažkokioms. Švilpė giliai įkvėpė.
-Žinau, kad pyksti ant manęs, po to kai jus, tiesiog, palikau Kastelobrūše, tačiau turėjau reikalų. Nekaltinu tavęs dėl pykčio, prašau, nerėk.- Avery pavartė akis. Jos prašymas nuskambėjo taip dirbtinai, tačiau ką dar galėjo pasakyti? Atsiprašinėti nebuvo įpratusi. Vis dėl to, Mela buvo jos draugė.
-Atėjau su taika,- pakartojo. Avery atsitiesė, rankas padėjo ant kelių. Lūpose įsirėžė sutrikusi, nervinga šypsena- ji įskaitė Lorijan veide klausimus. Širdį suspaudė šlykštulys.
-Pasikeičiau....Žmonės taip žiūri į drabužius ir kūno formą, kad neoastebi, jog prieš juos stovi vis dar pats asmuo,- Avery nutuokė, kad ją dabar galėtų nusamdyti žiobarų CŽV ar FTB vien dėl to, kad buvo velniškai įgudusi slapstytis,- Dabar pabūsiu keturiolikos. Dėl mano tokio ūgio ir išvaizdos, nepaikys vyresne. Mela...Tu tai tikrai manai? Manai, kad galiu niekur nieko ateiti...Ir tiesiog savo draugams įvaryti durklą į nugarą? Mela?
Avery papurtė galvą.
-Ne. Tavo eilė niekados neateis.
Tai buvo jos nauja prigimtis. Su tuo ji negalėjo kovoti, tai jai tapo antra natūra kaip kvėpuoti oru. Ji nelabai suprato, ko Igoris ir Mela dėl to būdavo visados nepatenkinti (ar įpykę, kaip pavadinsi, taip ir nepagadinsi) tačiau...Juk ji to visados nedarė, ar ne? Tik kartais.
Avery nusuko žvilgsnį į šalį ir sunkiai atsiduso.
-Tebunie. Nevyniosiu vatos. Atvykau tau padėti. Jums padėti.

[Melijandra Julija Lorijan]

Tas prašymas. Melijandra sukando dantis, jos pirštai, laikantys lazdelę, sudrebėjo. Jauna moteris savyje tyliai suurzgė iš pykčio ir piktai nuleido burtų lazdelę.
Norėjo atrėžti, kaip ji gali pasitikėti ja, po viso to...Po to, kai ji pati Avery prašė pagalbos padėti surasti Igorį, o ši nė piršto nepajudinto ir...
Lorijan kietai sučiaupė lūpas.
-Slapstaisi kaip anksčiau, palikai draugę nelaimėj, tai kodėl ne? - Mela vis dar pyko. Visa sukaupta širdgėla ją raižė, pjaustė iš vidaus, o tai dar labiau sustiprėjo Avery netikėtam atsiradimui. Avery...Tas velnio vaikas. Kaip visas gyvenimas galėjo apsiversti aukštyn kojomis, kad turėjo sutikti šią mergiūkštę? Ne, pirmiausia apie ją išgirsti ir tik tada sutikti?
Tolimesni tamsesnio gymio merginos žodžiai Melai nepadėjo nusiraminti. "Tavo eilė niekados neateis". Iš kur man žinoti? Kaip man tai žinoti, jei nuo Kastelobrūšo laikų jau nesakei koks tavo yra kitas tikslas?!
Tamsiaplaukė papurtė galvą.
-Netikiu,- o tada vos nepaspringo.-Tu?! Dabar?! Avery!
Rudai pilkose akyse įsižiebė ugnis.
-TIK DABAR?!
Lietus nustojo lyti.

Melijandra žvelgė skausmo pilnu žvilgsniu į savo kabineto stalo paviršių. Ji tylėjo. Ji visą laiką tylėjo, klausydamasi Avery kalbos, apgailėtinų atsiprašymų, o ugnies vėtra vis siautė jos širdyje. Igoris. Avery žino kur jis yra. Saldi laimė būtų ją užliūliavusi, tačiau mintys, kad Avery tik dabar pasirdodė ir jai tą pasakė, neleido džiaugtis. Ji norėjo rėkti ant "keturiolikinės" už jos tylėjimą...Už...Už viską ką jai reikėjo patirti nuo tos dienos, kai Emilijanai pasakė, kad jos sužadėtinis yra dingęs kaip į  vandenį.
-Aišku, tu nesakysi, kaip ir iš kur sužinojai kur yra Igoris,- negyvu balsu pagaliau prabilo,- Kaip gali įrodyti, ką tu šnekėjai yra tiesa?
Avery, tas velnio vaikas. Rudai pilkos akys durstė Avery žalias.

[Avery Michel Streiker]

Ji nurijo susikaupusias seiles, stengdamasi dar išlikti rami.
Nurimk, nurimk. Ji žinojo ko taip Mela pyko ant jos. Nutuokė, tačiau taip ir niekados su ja atvirai ir nepasišnekėjo. Taip ir tas gyvuojantis pyktis Lorijan širdyje sekė ją iki pat jos, Avery, atsidanginimo į šį kabinetą.
Tiek jos darbų reikšmė, nesuprantama tiek Igiui, tiek Melai, tiek jos pačios tylėjimas Kastelobrūše, kai dviejų Lorijanų stažuotė ėjo į pabaigą, tiek jaunesniosios vilkolakės pyktis dėl to, kad su tyla atsisakė jai padėti surasti Igį, kurstė ugnį Melos širdyje. Tačiau ne tik tai. Melai reikėjo daug didesnės pagalbos, nei ši prašė, o ji, kaip kvailė atsisakė, nes... Aš..Turėjau darbų. -Pasisiaiškinimui vėliau tiek kartų kartotam Melijandrai, mintyse nuskambėjo taip nuvalkiotai, taip kvaila. Paaiškinims parado savo svarumą kaip argumentas...Taip, numanė, kad Mela apie ją mato kaip savanaudę, niekam nepadedančią, tačiau...Jei nebūtų atsisakusiu draugei padėti, greičiau nebūtų taip greitai radusi informatorių, kurie jai tartų kur yra Igoris. Aišku, ieškojimai užtruko kelis mėnesius. Igoris buvo pagrobtas rugsėjį, dabar jau pavasario vidurys...Netrumpas laiko tarpas, tačiau ji greičiau susiuko, daug greičiau nei Magijos Ministerijos šeštas lygis, atsakingas už transportą. Taip, tai visi atsisakymo pliusai. Tačiau ar tai galės laikyti pliusais, jei visa eiga būtų prakypusi į blogąją pusę? Jei Mela nebūtų išsilaikiusi ir būtų nusižudžiusi iš sielvarto? Kas tada? Kas jeigu, tai būtų nutikę, šiai tupint kokioje Afrikoje ir ieškant informatorių? Kas tada? Avery nurijo seiles, pilve pradėjo šliaužioti šaltas baimės šliužas. Mergina nuleido akis į grindis. Ačiū Dievui, kad tai nenutiko.
Vos kita dvivardė moteris nuleido savo burtų lazdelę, Avery vis dar jautėsi sugniuždyta Melos pykčio ir  savo savanaudiškumo. Ką gi, pasiruoškime pasakoti,- liūdnai dingtelėjo mintis.

Žodžius buvo sunku rinkti. Stengdamasi neminėti jokių informatorių vardų, veiksmų, kurie leido tą informaciją išgauti, trūkčiojančiu balsu išklojo kur yra Igoris ir kas jį pagrobė. Išgirdusi Melos žodžius, Avery linktelėjo. Išdidumas ir pasitikėjimas savimi jau seniausiai buvo išnykęs iš jos širdies. Mergina sunkiai atsiduso. Iš kišenės ištraukė butelaitį.
-Vieno informatoriaus prisiminimai. Tikiuosi, minčių koštuvu moki naudotis,- sumurmėjo, padėdama ant stalo ašarų pilną buteliuką.
-Mela, aš žinau...Mes apie tai niekad nebuvom kalbėjusios. Žinau, kas tave taip verčia pykti ant manęs, tačiau...ar gali bent sau atleisti? - netikėtai ši prabilo, pati nustebdama.

[Melijandra Julija Lorijan]

Vis dėl to Avery nusprendė paaiškinti. Mela pasiėmė buteliuką ir šį įkišo į stalčių. Vėliau peržvelgs. Lorijan susiraukė.
-Avery, aš nenoriu apie tai kalbėtis...
Tačiau merginos balsas vis vien apie tai pagalvoti, nors ir nekalbėti. Avery žinojo jos problemą. Bet Igis ne. Būtent tai jas pavertė draugėmis. Melijandra neatrado savęs kaip asmenybės, nesuprato kokia nori ar turi tapti. Bandydama lygiuotis į Igorį ir Džeimą, ji pati sutrikdavo ir pradėdavo savęs nekęsti. Tai dar labiau išryškėjo jai einant profesorės pareigas.
Pyktis ant savęs, niekinimas savęs, ją žlugdė. Ne vieną kartą atsirasdavo noras dingti iš šio pasaulio (todėl ir norėjo susitikti su Ianu, tačiau Avery žinia viską apvertė aukštyn kojomis), nes jame sau nerado vietos. Tačiau baimė įskaudinti artimuosius, baimė prarasti prisiminimus, baimė kas jos laukia po mirties, baimė, kad neras to, ant kurio peties gali padėti savąją galvą neleido taip egoistiškai pabėgti. Igorio dingimas šią prarają dar labiau praplėtė. Mela jautėsi praradusi save.
Avery Kastelobrūše buvo tas žmogus, kuris sugebėjo bent jau iki Igorio dingumo tą prarają sumažinti, vėliau dar labiau praplėtė. Dėl to, Mela nenorėjo džiaugtis Avery atsiradimu jos kabinete.
Lorijan užsimerkė.
-Nežinau,- sušvokštė ši sunkiu balsu,- Nežinau.
Atsimerkusi, ji pakilo, išsitiesė. Jos veide spindėjo liūdesys.
-Keliauk, Avery. Ačiū už žinią, tačiau tu turi jau keliauti. Jei tave suras, ypač pas mane, abi nukentėsim. Pasiųsiu žinią, kada man reikės tavo pagalbos,- sunkus, liūdnas balsas palikinėjo šešto lygio vadovės lūpas.

[Avery Michel Streiker]

Mergina linktelėjo ir daugiau nieko apie tai nesakė. Pakilus draugei, Avery pasekė jos poelgiu.
-Supratau. Lauksiu tavo žinios. Beje,- Avery dirstelėjo į Lorijan,-Būsiu Hogvartse. Kepurė nusprendė, kad vis dėl to mano vieta yra Švilpynėje. Jei tolimesniuose veiksmuose nedalyvausiu, pažiūrėsiu švilpius, kad anksčiau laiko nežūtų,- mestelėjo užuomeną apie Ianą.
Tada nuspręsti buvo sunku. Stypsodama šalia kėdės, ji nenutuokė ką toliau daryti. Apkabinti ar tiesiog atsisveikinti ir išeiti? "Keturiolikinė" nurijo seiles. Turbūt taip pati anksčiau laiko nenumris, todėl ji nedrąsiai žengtelėjo artyn Melijandros. Širdis tiesiog sakyte sakė, kad iššoks iš krūtinės. Avery giliai įkvėpė ir stipriai apkabino draugę vilkolakę.
-Atsiprašau. Aš visados būsiu tavo pusėj, Mel,- sumurmėjo. Ir tada apie nieką negalvodama, bijodama pasiduoti baimei ir savo mintims, pasistiebė ir pabučiavo į Lorijan skruostą. Tada žaibiškai dingo tarsi jos čia nebuvo ir niekados nebus.

[Melijandra Julija Lorijan]

Lorijan linktelėjo.
-Gerai.
Nenumanė, kad Kajus ir Wrena tyčia pasiliks kartoti septintą kursą, tad apie juos nė kiek nepagalvojo. Dėl kitų švipių šiek tiek nerimavo. Kai kuriuos mokino magiškų gyvūnų priežiūros, kai kuriuos pažinojo iš buvusios Švilpynės puotos Faunų dvarę, tad buvo normalu dėl jų bijoti.
Mela silpnai šyptelėjo pastebėdama Avery sutrikimą ką toliau daryti - pati nežinotų, jei susidurtų su asmeniu, kuris jai yra svarbus ir kuris vėliau tave aprėkia. Lorijan apgabino Avery ir nuleido galvą ant jos peties (ūgiu jos skyrėsi, pati Mela buvo aukštensė už Avery).
-Gerai, keliauk,- tyliai tarė ši, vos šiek tiek atsitraukė nuo Avery,- Tau reikia...
Tačiau iš nuostabos taip ir nepabaigė. Avery kaip mat dingo, tik užtrenktų durų garsas bylojo apie šio kabineto viešnią. Sustingusi iš nuostabos ir sumišimo, Mela lėtai palietė skruostą. Keliskart sumirksėjo.
Ji buvo apšalusi, tačiau nuslopęs skausmas vėl įsimetė į širdį, tačiau jau kitoks.
Magijos Ministerijos šešto lygio vadovė grįžo prie savo popierių, tačiau mintys jau nebetekėjo ta pačia vaga.

[Elride Endlercat]

Elridė vienoje rankoje spaudė burtų lazdelę kaip tik galėdama stipriai. Ji bijojo to, kas artėjo nenumaldomu greičiu, nes žinojo, kad didžiulė atsakomybė krenta būtent ant jos pečių. Kur Fasiras? Kur tas nelemtas vampyras! Jis turėtų viską prižiūrėti, jis turėtų įsakinėti ir daryti tai, kas privaloma, tačiau jo nebuvo. Elridė buvo viena, nei jos globėjo, nei kokio pažįstamo, kuris galėtų ją nuraminti. Mergina tą turėjo daryti pati, bet nemokėjo, išvis, ji neturėjo jokio suvokimo ką čia daro. Jos rankos drebėjo kaip pirmą kartą bandant burti, panikos priepuolis galėjo ją aplankyti bet kurią sekunde, tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Daryti tai, kas, jos manymu, yra teisinga. Bet vis dėl to, ar tikrai? Atrodo, ją ilgą laiką mokė, kad netgi gynyba gali sukelti daug žalos, ji turėjo įrodymų, bet dabar... Dabar žalos bus daug ir ji prie to prisidės. Skausmas, baimė, vidinis chaosas... Viskas po truputį blanko žvelgiant į kabinete esančius žmones. Dėl jų. Jų gyvybių.
Išlik stipri, ne laikas pasiduot dabar. Drąsindama save mergina pasvarstė, kaip, tik neseniai išlindusi iš buto, papuolė į tokią padėtį. Sakykim - būna. Na, žinot, visiems pasitaiko... Ar ne?
Kitoje Elridės rankoje buvo akiniai ir įmantrios veido kaukės, o ant žemės prie jos mėtėsi dujokaukės ir dar daugiau minėtų kaukių su akiniais. Kabinete buvo daugybė katilų, o žmonės darbavosi iš peties. Vis dėl to virti eliksyrus nėra taip lengva, ypač kai aplinkui tvyro toks didžiulis spaudimas.
-Na ką, pasiruošę?-sukaupusi savo jėgas ir išsitiesusi mergina nusišypsojo. Dabar ten stovėjo kitas žmogus, užgniaužęs savo baimes ir dvejones. Grifė. Nebe ta, kuri drebėjo iš baimės bandydama įveikti Burtų trikovės užduotis, seniai nebe ta. Tai buvo taip neįprasta, kad jei ji turėtų laiko tuo būtų ilgam susižavėjusi pati, kadangi tvirtumas, pasitikėjimas, jai to trūko visą gyvenimą.
-Žinau, kad viskas gali atrodyti labai sunku, bet mes turim ne tik jėgą, ar ne?-nužvelgusi verdančius eliksyrus ir kaukes mergina net nusijuokė. Kaip jie sugalvojo tokius dalykus? Planas atrodė tikrai geras, nors giliai viduj ji žinojo, kad to neužteks.
-Ir kad ir kaip gali baimė kirsti per kojas... Mes čia ne šiaip sau. Dėl savęs. Dėl ateities. Vienas dėl kito. Galbūt net yra tų, kurie sugalvojo pagelbėti tik tam, kad pajustų šiek tiek azarto,-Elridė prisiminė proto netekusius žmones, kuriuos buvo sutikus gyvenime, galbūt net pati buvo tokia kažkuriame gyvenimo etape. Va tokių žmonių dabar reiktų Magijos Ministerijai, būtent tokių  bebaimių psichopatų.
-Lengva, akivaizdu, nebus. Kova su savimi, su savo vidiniais demonais, su kitais, bet pasitikėkit savo jėgomis, esate kur kas daugiau nei galvojate. Mes nepasiduosim. Jūs įrodėte, kad esate stiprūs vien čia ateidami, vien pasiryždami tam, bet reikia tą parodyti ir kitiems, ar ne?-baltapūkės veide spindėjo šypsena. Drąsi ir nieko nebijanti, bet, kad tik jos vidus būtų toks... Mintys apie savąją ateitį nedavė ramybės, tačiau pabėgti nebebuvo laiko, nors tiesą sakant, laiko niekados nebūna niekam. Jis lekia priversdamas tave čiužint iš paskos, kad ir kaip jėgų neturėtum, kad ir kaip viskas griūtų ir tuo pačiu temptųsi tave.
-Nepamirškite kaukių, svarbu save apsaugoti, viską patikrinau, kaukes tinkamos, dujokaukės taip pat, jokios blogos medžiagos neprasiskverbs, o jei norite, užsikerėkite akinius, kad šie nerasotų... Ir protego, manau, bus geras jūsų draugas,-mergina padėjo turimas kaukes ant žemės, dauguma jau buvo pasiėmę jas, kiti, rodos, buvo užsiėmę kitais reikalais. Elridė šiek tiek atsitraukė, na, ne šiek tiek, į patį kabineto kamputį. Ji norėjo pabandyti vieną kartą, nes negalėjo prarasti vilties, kad tai nesuveiks.
-Expecto patronum,-mergina burtažodį mokėjo puikiai, tad jos gynėjas pasirodė labai greitai. Mielas triušiukas, kuris ilgą laiką netenkino baltapūkės, mat ji norėjo kažko "šaunesnio".
-FASIRAI PO VELNIŲ NEŠK SAVO SĖDIMĄJĄ Į MAGIJOS MINISTERIJĄ, KOKS VELNIAS LIEPĖ TAU TAIP ILGAI DINGTI? JEI NUTIKS KAŽKAS BLOGO AŠ TAU NĖ UŽ KĄ NEATLEISIU, NIEKAD,-jos žinutė nebuvo draugiška, ji buvo pilna pykčio ir baimės, mergina gynėją išsiuntė tikėdamasi, kad šis pažadins Fasirą ir taip suteiks kur kas daugiau vilties visiems. Tada panelytė it niekur nieko užsidėjo kaukę su akiniais. Elridė buvo pasiruošusi, jos mantija turėjo daugybę mažų kišenėlių skirtų buteliukams.
-Na, kaip eliksyrai?

[Claudie Amneta]

 - Ne, niekur tu neisi, Jasmine Diana Amneta! Niekas neis. Ar tau nepakako tėvo? Tai buvo netikėta situacija, o dabar tu lendi mirčiai į nagus. Ar kas pasikeis, jeigu tu ten nenueisi? O kas, jei vėl prarasi regą?
 - Claudie...
 - Niekas niekur neis. Niekas. Girdi? Dabar ką nors prarasti būtų per daug sunku. Ir rizikinga. Labai rizikinga.
 - O kaip mama?
 - Mama...- vyresnioji Amneta sutriko. Pagalvodavo apie tai, juk Ministerija greičiausiai buvo taikinys, o Evelyn kaip tik ten ir dirbo.- Sugalvosim. Gal išeis iš darbo. Kiškučio pelno jau turėtų pakakti.
 - Clau, juk pati žinai, kad reikia stengtis neišeiti į minusą.
 - Žinau.

***

 - JASMINE DIANA AMNETA, DĖL ŠVENTOJO GODRIKO, KĄ ČIA DIRBI?!- Džesė vartė Magijos Žinių laikraštį ir žiobarišku pieštuku pasibraukdavo jos nuomone svarbias vietas.
 - Clau, negali nieko nežinoti ir sėdėti savo burbule. Nors atrodo... Tu galėtum.

***

 - Džes?- Clau ištraukė keksiukų skardą iš orkaitės.
 - Hm?
 - Paklausyk... Žinau, kad tu nori kovoti... Bet pažadėk, kad nieko nedarysi, gerai? Dėl manęs... Ir mamos... Ir Gaios su Ro, gerai?
 - Pažadu,- netvirtai atsakė.- Dabar tu pažadėk.
 - Pažadu nelįsti į visą šitą reikalą.

***

 - Clau, kur eisi?- į kambarį įėjus Jasmine nustebo pamačius iškuistą visą spintą. Papurtė galvą.- Tik nesakyk, kad vėl koks žiobaras.
 - Ne, ką tu. Su jais jau rimtai baigta,- Claudie priėjo prie veidrodžio ir pasidažius lūpas nusišypsojo atspindžiui.- Jis burtininkas. Dirba Ministerijoje, bet žinai, jei ne nuosavas verslas, dauguma ten ir dirba.
 - Sėkmės,- išeinančią seserį nulydėjo žvilgsniu.
 - Man jos tikrai prireiks,- nusijuokė. Rankinėje buvo patogūs drabužiai ir batai tvirtais padais.

***

 Buvo atnešusi galybę ingredientų eliksyrams. Per tiek metų įgūdžiai jos beveik neapleido ir skaitydama receptą iškart virė kelias eliksyro porcijas, apskaičiuodama kitokią virimo temperatūrą, laiką ir kitokius dalykus. Savadarbėje nuodų ir vaistų laboratorijoje, įsikūrusioje jos buvusiame departamente, jautėsi labai keistai. Tuo pačiu ir darbe, ir mokykloje, nors jau seniai panašių dalykų nebuvo tekę patirti. Gerai, kad bent kaktusų nuo Persefonės laikų neliko, mat gavus progą būtų paleidusi juos pro langą. Buvo visiškai nenaudingi. Ir su spygliais.
 Sąžinė graužė. Ką jau turėjo, tai sąžinę, kuri išlįsdavo labiausiai netinkamu metu. Pažadėjo Džesei nieko nedaryti, o dabar? Pačiame visokių marmalų virimo įkarštyje, kartais net per kelis katilus, pamaišydama kaimyno katilą, nes tas pamiršta sekti laiką ir porą kartų vos neprisvilino. Būtų gerai, kad viskas pasibaigtų. Galėtų grįžti namo, atsiprašyti Džes ir paprašyti mamos išeiti iš darbo. Pinigai iš Ministerijos buvo svarbūs, tačiau su kiekvienu mėnesiu Evelyn atrodydavo vis silpnesnė ir labiau prislėgta.
 Ministerija. Kaip išvis sugalvojo dirbti šeštame departamente? Juk nebuvo geriausia kvidičininkė, dar kaip tyčia pana, tad nelabai išmanė viską, turbūt dėl to ir išėjo. Ir turi ką nori - Cukrinį Kiškutį, tačiau vos išsiverčia su juo.
 Kaukės, visokie pavojingi eliksyrai ir mūšis. O kas, jei kitoje pusėje pamatys pažįstamą? Kas, jei turės kelti lazdelę prieš jį? Kas geriau - žūti nuo pažįstamo ar visą gyvenimą graužtis? Sakė, kad nežudys, tačiau tai, ką žadi mūšio pradžioje, gali visiškai pasikeisti pabaigoje. Jei bus kam keistis. Jei dar būsi gyvas.
 Jaunoji vadė rėžė kalbą, jos klausydama Claudie toliau virė eliksyrą. Sukeliantį rūką, greičiausiai vėliau aiškės kaip jis susiduria su kitais marmalais. Jaunesnis vadės amžius per daug netrikdė, magijos pasaulyje dauguma pradėdavo ką nors veikti jauni. Juo labiau, girdėjo, kad ji dalyvavo Trikovės turnyre. Vadinasi, žinojo ką sako. Ar bent turėjo žinoti.
 Fasiras. Kada jį paskutinį kartą matė? Turbūt kai dar dirbo ministerijoje. Ir be abejo, laikraščiuose. Pirmame puslapyje. Labai dažnai. Dėl jo buvo kilę įvairių gandų, tačiau tamsiaplaukė jais nelabai tikėjo. Jei jis būtų ne visai žmogus, greičiausiai neribotų jų teisių. O net jeigu jis toks ir yra, vadinasi, žino ką daro, nes mokykloje Claudie to net nebūtų įtarusi.
Virė nežinia kelintą katilą eliksyro. Receptas buvo sudėtingas, tačiau įveikiamas ir netrukus pradėjo galvoti kaip greičiau ataušinti. Nieko geriau nesugalvojus perpylė eliksyrą į daugybę Elridės duotų buteliukų. Ant jų užlipino miniatiūrines etiketes su pavadinimais, nunešė keletą vadei.
 - Sprogstamieji haliucinaciniai. Įkvėpus garų viskas tampa raudona, jei pakankama dozė, viskas pradeda suktis, jei silpnesnė psichika, girdi pažįstamų balsus.
Pasiėmė parūpintų priemonių. Net jeigu juos veda į skerdyklą, nepasiduos pirmai progai pasitaikius.
Ministerija jai nieko nepadarė. O puolėjai - nuskriaus Eveliną pirma pasitaikiusia proga.

[Markas Moore]

 Tą dieną Markas, su juodos kavos puodeliu rankoje, kažkaip atsidūrė Ministerijoje. Veltis į visą šitą reikalą tarp Iano ir valdžios nenorėjo - šeimoje užtenka vieno fanatiko - tiesiog garbanius atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamiausiu metu.
 Ir štai, šeštame lygyje, kabinete, kuriame stovi pirmą kartą, vaikinas gurkšnojo atšalti spėjusią kavą. Aplink rinkosi įsitempę žmonės, kažką tarpusavyje šnabždėdamiesi, o, pastebėjęs katilus, Markas, akivaizdžiai nuobodžiaudamas, priėjo prie jų - ką gi daugiau čia veiksi, užtat galima paspoksoti į Ministeriją ir jos duodamas priemones iš arčiau, jei jau čia įstrigo ilgam. Paklaustas ar moka sumaišyti kelis lengvus eliksyrus, garbanius tik šiek tiek nustebęs pakėlė antakį, bet darbo neatsisakė. Laikas pritaikyti tas VSMT lygio Nuodų ir Vaistų pamokas.
 Trumpam nusisavinęs du katilus ir ingredientus, vaikinas pritūpė kampe, kur po nosimi nemojavo suirzę burtininkai savo prabangiais batais. Atsiraitojęs marškinių rankoves, pasidėjo šalia lazdelę ir pusiau pilną kavos puodelį (vėl šiltą kerų pagalba), patrynė rankomis ir pradėjo ruoštis laikiną darbo vietą. Eksperimentinės sąlygos, įdomu, kas dabar mintyse sušokinės. Vaikinas jau susiplanavo, pavadinkim, ,,migdomųjų" dujų eliksyrą. Galbūt keli puolėjai jomis pakvėpavę negyvai ir užtrokš, bet tai jau ne eliksyro kūrėjo rūpestis. Nenorėdamas sulaukti savo aukų likimo, Markas buvo priverstas užsidėti dujokaukę. Ak, ir šįryt jis išsišukavo plaukus.
 Adelė jį užmuš, jei to nepadarys Ianas ir Co.
 Tupėdamas savo mažame burbule, vaikinas tyliai niūniavo kažkokią žiobarišką dainą, kurią nugirdo kažkur kažkada ir susikaupęs dėliojo ingredientus. Net ir su dujokauke jautėsi šioks toks keistas kvapas (negi kažkur įdėjau per daug šunvyšnės lapų? Nieko tokio, prieš mirtį dar haliucinacijom pasidžiaugs.) Maišydamas, vaikinas klausėsi šiokios tokios kalbos, turėjusios įkvėpti gynėjus, bet turbūt vienintelis dalykas, kurį jie įkvėps šiandien, tai bus visokių marmalų dalelės. Po kelių minučių, nelabai stabilus eliksyras buvo baigtas ir pradėjo sproginėti katile. Nenorėdamas netyčiomis nunuodyti daugumos gynėjų pajėgų, Markas stengėsi kuo greičiau supilstyti tą košę į plonasienius stiklinius butelaičius. Kai paskutiniai tamsiai violetinio skysčio lašai buvo saugiai uždaryti, vaikinas suprato, kad dujokaukės, vis dėlto, dar ilgai nenusiims, ypač tokiais gamybos tempais. Niekas nesnaudė - buteliukai su visokiais skysčiais buvo dalijami į kairę ir dešinę. O antrame katile burbuliuojanti masė (kažkaip į galvą šovęs Eksperimentas Nr.2), šiek tiek primenanti piktą betoną, vos neprisvilo, bet tuoj irgi buvo paversta į ginklą.
 Žinodamas, kad įlindo į tokį kampą, prie kurio niekas neina, Markas susikrovė buteliukus į palto kišenes ir vaikščiojo aplink juos dalindamas, kaip koks karinis Kalėdų Senelis. Trumpam sustojo prie baltaplaukės, kuri, kaip jis suprato, ir vadovavo šitam paradui. Ištiesęs jai kelis buteliukus paklausė:
-Violetiniai sudaužyti intensyviai garuoja, stipriai migdo, sutrikdo koordinaciją, gali sukelti haliucinacijas. Na, dar gali nuo jų garų uždusti. Pilki, sviesti į žemę, turėtų sureaguoti su smūgiu ir sukietėti. Jei turit kokių specifinių užsakymų, šūktelkit.
Garbanius, vis dar pasislėpęs po dujokauke, tikėjosi, kad baltaplaukė jį išgirdo. Bala žino su tais gynėjais, gal jam jau pradėti ruošti priešnuodžius savo kūriniui ar jų vadė bus kokią specialią ataką sugalvojus. Užtat įdomiai praleis laiką. Ką gi, grįžtam prie katilų vergovės.

[Kajus Arno Wintersas]

Tą vakarą jis su Sniegu išlinko iš namų. Jis niekados nebėgdavo iš namų, bet šis kartas buvo kitoks.
Kiekvieną naktį jis pašokdavo iš lovos vos ne rėkdamas iš siaubo - kiekvienas košmaras būdavo toks pats. Lietus, permirkę drabužiai, sustabarėję iš šalčio kaulai, paklaikę psichų šešėliai, kraują stingdantis nerimas, noras išvysti Melijandros audrapaukštį su Igoriu...Po to sekė pokalbis su Mayra biblioteka, kuris po kiekvieno žodžio vis labiau panašėjo į ginčą, o tada virto į Dantės pragarą.
Kai po visą šalį pasklido gandai apie pranašystę, Kajaus vos begalėjo nusėdėti vienoje vietoje - jį iš vidaus graužė skausmas kuo greičiau apsispręsti. Prisimintas savotiškas pažadas Elzei, jog prieš ją nestos, ir sužinotas Wrenos ir Mionos užpuolimas Hogvartse, buvo paskutinis lašas jo taurėje. Daugiau nebegalėjo. Jis privalo stoti į gynėjų pusę.
Dabar, čia, Magijos Ministerijoje, jis kliūtojo prie sienos, o prie kojų gulėjo Sniegas. Vampus katinas kaip visados tingiai stebėjo aplinkinius. Elridei bandant užvesti gynėjus, Kajus užmatė Clau, buvusios Melijandros darbovietės "bosę". Nusuko juodą žvilgsnį į šalį.
Bet ar jis tikras jo sprendimu? Jis puikiai žinojo kas yra tokie jo globėjai, žinojo, kaip jiems su savo rasėmis sunku įsilieti į visuomenę ir būti pilnavertiška jos dalimi. Padėk Dieve, jie nestos į puolėjų pusę ir neprivers šių žmonių, kautis prieš juos. Jie negali būti tokie kvailiai vėl rizikuoti, kai vos ne prieš daug laiko vos nepadėjo galvų Azkabane....
Animagas sukando dantis. Taip, šioje valdžioje yra neteisybės, bet bandyti tai pakeisti krauju ir plienu? Ne, taip negalima.
Sniegas prie kojų krustelėjo, tyliai murktelėjo kaip ženklą judėti. Kajus atsiduso, bandydamas atsipalaiduoti, čiupo kaukę su akiniais, iš Marko (bent gerai, kad jie turi bent vieną profesorių) pasiėmė kelis butelaičius ir patraukė prie durų. Šiąnakt bus pilnatis. Nurijo seiles.
Viskas bus gerai. - ir tada atsargiai nuėjo link penktojo lygio (ten kur turėjo susitikti su Wrena) kartu už nugaros bindzenančiu Sniegu, kuris įdėmiai uodė ir klausėsi ar kas tik neateina iš pasalos.
Atmintyje sudundėjo pranašystės eilutės.

[Enolas Wildwoodas]

Enolas darsyk - tikėjosi, ne paskutinį - pažvelgė į kambaryje ramiai miegantį tėvą ir uždarė miegamojo duris. Apie tai, kad išeina, nesakė nei jam, nei šiandien nakčiai pasilikti pažadėjusiai slaugei Kristinai. Kodėl ji tą žinią pranešė jau per pietus, rudaakis nežinojo. Tačiau neabejojo, kad apie Ianą moteris buvo girdėjusi. Tikriausiai numanė, kad Enolas anksčiau ar vėliau iš namų pasišalins ir nukaks į ministeriją.
Jaunasis Wildwoodas pastebėjo, kad Kristina vis dažniau pasinaudodavo galimybe pernakvoti. Tarsi bet kam nutikus galėtų prie Kristoferio atsirasti kuo greičiau. Tarsi kam nors nutikti buvo atsiradusi didesnė tikimybė.
Juodaplaukis išėjo pro galines namo duris. Nebandė apsimesti, kad vėl eina į restoraną. Šįsyk vilkėjo kuo patogesniais drabužiais. Ne tik tam, kad būtų lengviau judėti, bet kad būtų kuo mažesnė tikimybė pasimatyti tam, ką šiaip sau nešiotis gatvėse buvo nelabai legalu. Žinoma, nepamiršo ir lazdelės.
Galbūt tamsiaplaukis ir neturėjo ko ginti ministerijoje - nežinojo, kas iš jo draugų ir pažįstamų šiandien ten bus, - tačiau turėjo dėl ko keršyt kai kuriems ministeriją ir paprastus, eilinius žmones puolančius padarus.
Wildwoodas nebuvo aklas, žinojo, kad kerštas nėra geriausia išeitis. Tačiau tie, kurie sykį atėmė iš jo kai ką brangaus, prieš kurį laiką pasikėsino atimti ir tėvą. Kaip Enolas suprato, vilkolakiui kelių bjaurių randų nepakako suvokti, kad Kristoferio sūnus už savo šviesios širdies slėpė ir tamsius šešėlius.
Į ministeriją kėlęs koją buvo vos keletą sykių, paskutinįsyk čia buvo daugiau nei prieš metus. Tačiau kaip viskas veikia, jaunuolis atsiminė gerai. Ėjo vedamas nuojautos. Koridoriai buvo pustuščiai, visur drabstėsi plakatai ir laikraščiai. Visi skubėjo išsinešdinti. Kiti - priešingai, kaip tik judėjo į vidų.
Nepajuto, kaip atsidūrė šeštame lygyje. Tyliai, tik taip, kaip geba tik žmogus, pastoviai besibastantis po miškus, žinsgniavo ten, iš kur girdėjosi didesnis šurmulys. Durys buvo šiek tiek praviros; matyt kažkas jų neuždarė. Nedvejodamas stumtelėjo ir išvydo tikrą virtuvę: katilai, žolelės, dubenėliai ir daugybė besisukančių, žiobarų virėjus primenančių eilisrynininkų, kurie greičiausiai dar tik buvo baigę mokyklas, per jauni, kad vadintųsi tikrais šio amato meistrais Nors gal amžius čia nieko ir nesakė. Šiąnakt meistru greičiausiai bus pavadintas kiekvienas, kuris atliks darbą gerai. Akys sustojo ties patalpos priekyje stovinčia baltaplauke.
Elridė buvo tarsi kitas žmogus. Tvirta ir rami. Ne ta sutrikusi mergaitė, o vadė. Enolas nejučiom giliai įkvėpė. Noela.
Kantriai visoj toj maišalynėj laukė, kol ji atsilaisvins. O kai tai nutiko, pagaliau priėjo.
- Sveika, Elride, - maloniu balso tonu pasisveikino įsmeigęs su rudas akis į žaliąsias.
Po to sykio kavinukėj daugiau jos nebematė, nors visada tikėdavosi dar kada kur ją užmatyti. Nemanė, kad tai atsitiks būtent tokioj vietoj ir tokiu metu.
- Kuo galiu prisidėti? Gabus eliksyrų gamyboje visiškai nesu, o kol kas, kaip matau, pagrinde tuo užsiimate, - iškart įspėjo Wildwoodas baltaplaukę.

[Elride Endlercat]

Elridė patenkinta linktelėjo merginai, kuri jai davė pirmus buteliukus. Kraupoka, suprantant, kam ji juos naudos, o ir nusiplauti negali. Baltapūkė stebėjo kiekvieną žmogų esantį kambaryje tikėdamasi nepamatyti nei vieno pažįstamo veido. Jei mus čia dabar užtiktų būtų labai blogai... Niūriai pasvarsčiusi apie visiškai nepraktišką vietą mergina ėmė dairytis ir ieškoti pabėgimo būdo žmonėms, jei toks dalykas iš tikrųjų nutiktų. Tik, deja, tokio nepastebėjo. Nei langų išsigelbėjimui, nei kažko geresnio...
Daug laiko nespėjo prabėgti, kai burtininkė gavo dar porą eliksyrų. Ji vėl linktelėjo juos davusiam žmogui ir ėmė dėliotis į miniatiūrines kišenes. Viena pusė pabėgimui, kita puolimui. Viską reikėjo susidėti taip, kad netyčia nesumaišytų, nes tai galėjo daug kainuoti.
-Gal man reikėjo atsisveikinti su Edgaru?-tyliai pamąsčius Elridei per kūną perbėgo šiurpuliukai. Ji ruošėsi mirti. Ruošėsi pačiam blogiausiam dalykui, nes jos nuojauta tiesiog klykė, kad nieko gero nebus. Ir tas laiškas nebeatrodė didžiulė kvailystė, kol dar yra bent truputį laiko ji juk gali tuo pasirūpinti, ar ne?
Merginos minčių traukinį nutraukė pažįstamas veidas. Išgirdusi pažįstamą balsą Elridė sustingo. Jos širdis krito į kulnus. Taip, Enolo ji gerai nepažinojo, tačiau mažiausiai norėjo matyti tokioje vietoje bent truputį pažįstamus veidus. Tai kėlė kur kas didesnę atsakomybę ir baimę, ne, pažįstamų žmonių ji nenorėjo nuvilti. Nors, ji nenorėjo nuvilti nei vieno žmogaus, jai atsibodo nuvilti visus, įskaitant save.
-Ką čia veiki?-nė nežadėdama pasisveikinti baltapūkė piktai nužvelgė vaikinuką. Greitai pačiupusi ant žemės besimėtančią kaukę su akiniais įgrūdo Enolui į rankas. Taip. Dabar merginai įsijungė "reikia apsaugoti" režimas, nes vaikino galimybių ji nežinojo, tačiau puikiai suvokė, kad išėjus iš šio kabineto bus labai blogai.
-Dėkis staigiai kol neiškeipai nuo čia esančių kvapų,-Elridės tonas šiek tiek sušvelnėjo, bet ką ji turėjo daryti toliau... Liepti jam eiti kartu su ja ginti magijos pagalba? Mergina nenorėjo vesti žmonių į pavojų ir nors ir rinktis nebegalėjo, norėjosi apsaugoti bent tuos, kuriuos pažinojo.
-Ką tau duoti...-tyliai mąstydama baltapūkė ėmė dairytis tikėdamasi pamatyti bent kažką, kas nebūtų pavojinga ir sunku.

[Enolas Wildwoodas]

Enolas nesusilaikęs kilstelėjo tamsų antakį.
- Tikriausiai ginti… - pradėjo, tačiau ir nebaigė. Ginti savęs ir jo nubirėjusios šeimos ar Ministerijos… Gal labiau reikėjo kalbėti ne apie gynybą, o kerštą? Kerštą, kuris galbūt apkapotų jo viduj besikerojančios tamsos šaknis?
Mintis pasiliko sau.
Rankose pavartė dujokaukę ir surimtėjęs kiek susiraukė. Norėjo pabrėžti, kad, nors toks dalykas ir apsaugos nuo patalpoje tvyrančių nuodingų garų, jis mažins matomumą ir mūšio lauke trukdys. Kita vertus, būtų kvaila atsisakyti to daikto dabar, tad užsidėjo kaukę. Kiek apsižvalgė ir nusprendė, kad galgi ir ne taip baisiai dengė vaizdą.
Wildwoodas įdėmiai stebėjo besvarstančią, kokio darbo duoti jam, merginą. Regis, valdingumu ji stengėsi nuslėpti tikruosius jausmus. Žino, ką dar vadai be koordinavimo turi daryti…
- Ei… - atsargiai palietė merginos petį, taip atkreipdamas dėmesį. Ramiai žiūrėdamas jai į akis kiek tyliau, kad negirdėtų aplink lyg bitutės besisukantys žmonės, tęsė:  - Viskas gerai, Elride. Kiekvienas čia atėjo žinodamas galimą to kainą ir kiekvienas yra pasiryžęs ją sumokėti, - stengdamasis įspėti, ko baiminasi mergina, raminamai tarstelėjo. - Tu nesi atsakinga už mūsų visų gyvybes.
Jam bekalbant eliksyrininkai vis nešė buteliukus su įvairiaspalviais skysčiais. Kiek iš šių viralų - pražūtingi .
- Klausyk, gal dabar ir nėra kaip man prisidėti prie pasiruošimo, tačiau mūšis - visai kas kita. Ten ką veikti tikrai bus ir man, pati tai supranti. Kuo jau kuo, bet lazdele mosuoti tikrai moku, - stengdamasis nuimti nuo jaunų merginos pečių bent žiupsnelį naštos, kurios savo atėjimu pats ir uždėjo, tarė vaikinas.