0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
MM6 vadovės kabinetas
« Prieš 6 metus »
   Magiškojo transporto departamentas yra atsakingas už bet kokio magiško transporto Didžiojoje Britanijoje reguliavimą (pvz., nešyklės, šluotos, netgi Hogvartso ekspresas).

   Šeštame ministerijos aukšte, atvykus liftu, pasukus į dešinę, matysite tamsios medienios duris, kurios čia buvo dar visai neseniai įstatytos. Durų rankeną puošė žalvarinė gyvatė, apsisukusi apie apvalią ir juodą rankenėlę. Vidus atrodė mažas, nes tamsus, niūrus ir niekuo ne ypatingas. Prie mažyčio langelio, ant palangės didžiavuosi trys mažyčiai kaktusai bei pora neskaitytų laiškų. Platus, dokumentais apkrautas stalas stovėjo priešais duris, ant jo taip pat buvo pastatytas kalendorius, puodelis arbatos, plunksna su rašalu ir stora knyga, kurios pavadinimas atitiko jos vadovaujamo skyriaus pavadinimą. Kėdė minkšta, patogi ir aukšta, ant atlašo - juodas odinis švarkelis. Svečiams taip pat buvo pastatyti du, juodu apmušalu puošti, krėslai. Dar šone stalo stovėjo nedidelė spinta, prikrauta įvairaus ministerinio šlamšto, o sienos iškabintos keliais, įvairiais, savotišką mintį turinčiais plakatais. Atmosfera nebuvo jauki, čia buvo šalta, net židinio nematyti.
   Užėjęs, greitu metu pasišalindavo. Na, bet vienam žmogui čia buvo gera ir jauku - lyg namai rojuje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Persefonė ėjo ir jautė šiltą Arono ranką savo delne. Dar neseniai jis jomis laikė arbatos puodelį, o dabar žengė per Magijos Ministerijos slenkstį. Mergina nežiūrėjo į jį, bet jautė, kad ši vieta jam ne nauja, lyg sava. Jaunuoliai pradėjo kilti liftu, baltaplaukė kiek drebėjo, gal jaudinosi.
-Štai ir atėjom. Dirbu štai čia...- dar naujos duris atsivėrė pačios, nespėjusios pajusti Persefonės sušildytų rankų.
-Nori arbatos? Juk neleidau pabaigti,- gūžtelėjo pečiais mergina, norėdama būti maloni. Jai netgi gėda pasidarė kaip viskas čia netvarkinga ir šalta, atsisėdo ant juodo foteliuko ir laukė kol naujas draugas klestels priešais. Persefonė atsiprašomai patempė lūpą, nežinojo ką sakyti, ką daryti. Jie nepažįstami, bet tuo pačiu ir tokie artimi.
-Taigi...- žvilgnis nukrypo į Aroną. Ateik, niekada neišeik....
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Aronas ėjo tempiamas panelės Penelopės (tokiu vardu ji jam prisistatė), bet tam neprieštaravo. Buvo malonu jausti delne jos skleidžiamą šilumą, jos kūno dalelę. Jis vienu galvos mostu nusimetė plaukus nuo akių ir toliau sekė paskui žavingąją merginą.
Ir štai jie jau ėjo Magijos Ministerijos laukiamuoju, bet ilgai ten neužsibuvo ir įlipo į liftą. Panelė lifte pradėjo drebėti, jaudintis, bet vaikinas apsimetė, kad nieko nemato ir stovėjo tiesiai, jausdamas, kad ir pačiam virpa dešinioji koja. Ir tada atsidarė lifto durys. Jaunuoliai nieko nelaukė ir šovė iš jo link panelės Penelopės kabineto durų. Išvydęs jos kabinetą, susivokė į kokį skyrių pateko ir lengvai šyptelėjo. Įėjęs į kabinetą, jį apžvelgė.
-Labai jaukus kabinetukas, panele Penelope, - nurijo seiles. -Arbatos? Ne, ačiū.
Tada mergina atsisėdo ant juodo foteliuko, Aronas ją taip pasekė bei padarė tą patį, tik atsisėdo, žinoma, ne ant to pačio.
-Taigi, taigi. Visu pirma noriu dar kartą pagirti jūsų kabinetą, panele Peloquin, o visų antra patarčiau nemeluoti savo vardo žmogui, kurį vėliau nusivesite į savo kabinetą. Nejau tavęs nemokino, kad meluoti yra negražu, Persefone? Be to, kam slėpti tokį gražų vardą?
Giliai įkvėpė ir tęsė.
-Kavinėje norėjau dar kai ką pasakyti, bet neišdrįsau. Labai gražiai atrodai, - raustelėjo šiek tiek ir nudelbė akis į paveikslą.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
-Jaukus?- Persefonė sutriko. Dar niekas to nesakė. Gal tai sarkazmas. Mergina sukryžiavo rankas ir kiek atšalo.
-Oi koks protingas...Gal buvęs iš Varno Nago, jei išvis lankei mokyklą?- tyliai nusišaipė toji. Nenori nereik, o pati užsikaisiu virduliuką. Ramiai, Persefone, kvėpuok, nieko nesakyk - sukando dantis ir vos neužsipylė virinto vandens ant jau spėjusių sušalti rankų, juk rankos ne puodelis, arbatos neišlaikys.
-Šit kaip,- baltaplaukė pažvelgė į Aroną, nežiūrėdama į akis,- čia lauki, kad ir aš pasakysiu, kad tu gražus? Žinai, ką? Tarkim, nukirpsim tau plaukus ir tapsi gražus,- nusijuokė Persefonė,- gi juokauju.- Tiesą sakant, tu labai gražus... - tik tie žodžiai nepaliko MM6 vadovės lūpų.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
-Ne iš Varno Nago esu, bet mokyklą lankiau, tačiau tai nebuvo įžymusis Hogvartsas, - nurijo seiles ir giliai įkvėpė. -Aš lankiau Durmštrango mokyklą. Neabejoju, kad esi apie ją girdėjusi.
Aronas pasimuistė fotelyje, norėdamas patogiau įsitaisyti. Ranka persibraukė per savo šviesius plaukus ir, erzindamas Persefonę, mirktelėjo jai. Mergina vos neužsipylė verdančio vandens ant savo rankų. Jaunuolis, tai pamatęs, jau šoko padėti merginai, kai pamatė, kad nieko neatsitiko, bet dėl visa ko tarė:
-Ar viskas gerai?
Išgirdęs, kad jai jis būtų gražus, jei nesikirptų savo plaukus, lengvai šyptelėjo ir atkirto:
-Tikrai? Tai tada pasigriebk savo žirkles ir nukirpk juos, gražuole, -sumurkė, kaip katė.
Jis jautė, kad mergina meluoja, tad nusprendė ją išbandyti.
-Be to nesusimąstei, iš kur žinau tavo tikrąjį vardą? Lentelė ant durų čia nieko dėta, iškart sakau.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
-Dumštrangas? Juokinga,- vėl nusišaipė toji,- o tau tiktų varno nagas. Kaip supratau, skaityti moki, taigi, iš kur tokios žinios?
-Ir ne, negerai,-ateik, prisiglausk ir bus gerai - jos šalta mina slėpė jautrų veidą,- beje, sakiau, kad juokauju. Tau tinka ilgi, net nežinau kaip reaguočiau, jei nusikiprtum,- nejaukiai pasimuistė ir nusidažė raudonai. Na, ne ji. Tik jos skruostai. Kažkas vadina mane gražuole... Oi, koks tu mielas. Tik ir norisi timtelti už skruosto ar dar kur daugiau. Iš savo minčių ji sukrizeno ir sudrebėjo...iš malonumo?
-Dar kartą paklausiu. Tai iš kur? Esam susitikę?- pabandė vaidinti susidomėjusią, bet tokia iš tiesų ir buvo. Tą akimirką ji pajuto tarsi adrenaliną, bet tai buvo kitoks jausmas. Tik ji norėjo bent kartą tai patirti. Paliesti vaikino kūną. Ir tai nebūtų Natanielis. Ji atsargiai, bet greitai prisiglaudė prie jo šono, prieš tai turėdama atsistoti. Tada atšoko, vėl nuraudonavo ir atsiprašė:
-Oi, truputi susisuko galva,- bet iš tiesų ji tik velniškai norėjo jį pabučiuoti...
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
-Ir kas čia tokio juokingo, panele? Mokyklos pavadinimas juokina? Jei joje apsilankytai, nebūtų iš ko juoktis, - rimtai pasakė jis.
Tada Persefonė pasiteiravo iš kur jis žino tikrąjį jos vardą. Jis nusprendė pakankinti merginą ir tylėjo. Ilgai suko ratus aplink ją ir apžiūrinėjo jos kūną. O Dieve, kokia ji nuostabi. Taip ir norisi pastverti ją už liemens, prisiglausti prie savęs ir sujungti abiejų lūpas, pajusti jos skonį burnoje. Dar nokia moteris nevertė manęs taip keistai jaustis, kas tai? Netikėtai ji prigludo prie jo ir Aronas iškart suvirpėjo. Jų akys susitiko ir ji pradėjo keistai teisintis. Sakė, kad apsvaigo galva ir t.t. Jis viską iškart suprato ir pradėjo eiti link jos, versdamas ją eiti atbulai. Po kelių sekundžių ji atsirėmė į sieną ir vaikinas atrėmė savo abi rankas į ją.
-Nejau aš toks gražus, kad net galva svaigsta, a? Be to tavo vardą žinau, nes taip pat dirbu Magijos Ministerijoje, o kuriame departamente, tau aiškintis, - pasakęs pirštu perbraukė per jos skruostą.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
-Tarsi ten nebuvusi,- šovė ji. Atmosfera kaito, bet Persefonė stengėsi išlikti rami. Kai jos nugara atsirėmė į sieną, ji pabandė išsisukti iš jo rankų. Ji spurdėjo, tik nežinia iš laimės ar iš baimės.
-Oi, koks protingas. Jei būtum žinojęs, nebūtum klausęs. Be to, niekam nepaslaptis ką toks kaip tu gali veikti čia, ministerijoje. Kažkaip abu slėpėm kur dirbam, bet iš tiesų abu apie vienas kitą žinojom. Sutapimas, ne?- ji norėjo nusijuokti, bet neleido tas jo artumas ir gaivus kvėpavimas į veidą.
-Man atrodo, kad tau jau laikas eiti,- rankas bandė nustumti nuo savęs, bet kaip visad buvusi stipri panelė to nepajėgė. Gal tai meilė stabdo?- aš rimtai, turiu daug reikalų. Prisiminiau ką reikia padaryti. O ir ministras bet kada gali užeiti,- ji nenoriai muistėsi iš jo glėbio.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
-Toks, kaip aš, sakai? Tai jei ne paslaptis, tai koks aš, a? Būtų malonu išgirsti tavo nuomonę.
Jis net negalvojo atleisti savo gniaužtų ir toliau stovėjo prie pat merginos, jausdamas į savo krūtinę atsimušantį jos šiltą kvėpavimą. Jis buvo keliais centimetrais už ją aukštesnis, tad jų akys buvo beveik tame pačiame lygyje. Jo smalsios akys stebėjo, kaip karts nuo karto suvirpa jos saldžiosios lūpos. Jis taip troško į jas įsiskverbti, kad net sielą velniui parduotų. žinoma, jei pastarasis išdrįstų iš jo, ką pirkti, nes Aronas tikrai nebuvo geras berniukas. Kai kas gali pasakyti, kad jis yra pasikėlęs savimyla, gimęs turtuolių šeimoje ir nematęs jokių rūpesčių. Na, tai tik šydas, kurį nutraukus sužinotai, kad Martelių dvare ne visada buvo smagu gyventi.
-Jau laikas? Bet aš nenoriu dar išeiti, Persefone, - tyliai ir gundančiai pašnabždėjo jai į ausį. Mergina pabandė išsivaduoti iš jo gniaužtų. Jis nustebo, pajutęs tik labai mažą pasipriešinimą, nors panelė neatrodė, kad priklauso silpnosioms. Nejau tau tai patinka? Nejau tik vaidini, kad tau nepatinka šis artumas? Oi tu, lapute. Dabar taip tave pagriebčiau ir paimčiau ant to stalo, bet nenoriu permirkti prakaitu, kurį išmuštų tavo aimanos, aistra, geismas, judesiai. Netikėtai jis nuo jos atšlijo ir krestelėjo į foteliuką, prasisegdamas kelias viršutines marškinių sagas.
-Ir kokio darbo tu turi? Gal galėčiau padėti? Juk vis dėl to esu Teisėjas.
Progos pasigirti Aronas niekaip negalėtų praleisti.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
Beviltiška muistytis, tuo labiau, kad ir pati to geidžia. Bet jie tik ką tik susitiko kavinėje. Na, gerai, ne ką tik, matė jį ministerijoje ir anksčiau, bet kavinėje kažkaip neprisiminė. Bet dabar prisimins. Ilgam. Ji užsimerkė, nenorėdama matyti jo. Jo plaukų ir lūpų, nes neištvers ir pabučiuos.
-Koks tu? A-aa. Išdidus ir pasipūtęs,- bet mielas ir gražus - pridūrė mintyse.- Ir taip, jau laikas, nes matosi, kad ne arbatos sutikai užeiti. Žinai, maniau, kad nesi jau toks mergišius, juk tokias kaip aš, matai kasdien, ne? Neabejoju, kad ir ne su viena tą darei, ką čia ruošeisi su manimi,- ji greitai išsisuko iš jo ir nuėjo toliau, rankas sukryžiuodama ties krūtine, spėdama ir tą papurtyti,- Teisėjas, sakai. Šit kaip. Tai kas aš tada? Būsima tavo auka? Nuvertini mane, nesu tokia kalė kaip tu ar tavo merginos, nors gal jų ir nebuvo dar, bet bus. Matosi kaip elgtis nemoki,- ji pyko ant jo, bet tuo pačiu ir norėjo nustoti. Ko aš čia pripaisčiau? Turbūt pavydžiu jo merginai, jei tokią turi. O jei turi? Negi jis ją išduotų? Kvailys. Gražus ir karštas kvailys. Ak, nesupyk, neišeik, aš netyčia.
-Pagalbos neprireiks, - ji atsisėdo ant stalo ir sudejavo. Jai reikia laiko.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
Persefonė užmerkė akis. Aronas priartėjo prie jos veido ir savo nosimi užkliudė jos. Toks artumas jį labai kaitino. Atrodė, kad lūpos taip ir nori įsiskverbti į jos kaklą, raktikaulį, krūtinę... Jaunuolis giliai įkvėpė.
Sėdėdamas fotelyje klausėsi panelės kalbų. Karts nuo karto jis perbraukdavo savo plaukus ir užkišdavo netvarkingas sruogas už ausų.
-Dar pridėk, kad esu pasikėlęs ir narcizas. Bus puikus rinkinys. Ne arbatos sutikau? Kažkas pamiršo, kad pati mane atsitempė į savo kabinetą.
Išgirdęs, kad ką tik buvo pavadintas kale, nusišypsojo, o kai dar paminėjo jo merginas - balsu pradėjo juoktis. Juokėsi taip, kad net ašara ištryško. Po kelių gerų sekundžių pradėjo trūkti oro, tad giliai įkvėpė ir nustojo juoktis. Pirštu nusibraukė ašarą ir pažvelgė į merginą.
-Dažniausiai merginos neprieštarauja tokiems mano norams. Antrą kartą susitikus, pačios maldauja, - sumanė paerzinti merginą.
Išgirdęs, kad pagalbos neprireiks, jis atsistojo, priėjo prie Persefonės, paėmė jos ranką ir švelniai pakštelėjo į ją.
-Buvo malonu susipažinti, panele Peloquin. Tikiuosi pasikviesite dar kartelį arbatos, - mirktelėjo jai akį ir patraukė link durų.
Nepastebimai išsitraukė burtų lazdelę ir mintimis iššaukė tam tikrus kerus, kurie užrakino duris taip, kad tik pats Aronas galėtų jas atkerėti. Greit susikišo lazdelę į kišenę ir pabandė atidaryti duris. Jos neatsidarė. Greit atsigręžė į merginą.
-Kaip matau pats Merlinas nenori, kad palikčiau tave vieną.
Žengė žingsnį prie jos ir, atsisėdęs ant jos stalo, perbraukė pirštais per jos liemenį.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
-Kas galėtų geisti tavęs? Turbūt kokios penkiolikmetės, a? Išties, tu gražus,- teko pripažinti Persefonei,- bet toli nuėjai. O Narcizas, tai Narcizas, man patinka Narcizai,- teko sukikenti jai. Bet viskas atrodo taip žaibiška, kad net susiruošęs eiti Aronas, jau sėdėjo ant jos stalo ir kėlė malonius šiurpuliukus, braukdamas pirštą per jos liemenį. Ji juokėsi, tik tyliai.
-Atsiprašau kaip tave buvau išvadinusi,- ji mestelėjo ant žemės savo aukštakulnius juodus batus, truputi, burtų lazdele patrumpino savo ilgą, juodą suknelę, kad ji siektų  bent kelius ir atsistojo ant stalo. Nesvarbu, kad pro langą, nors ir mažytį ji galėjo puikiai matytis, Persefonė atsisėdo ant Arono pečių.
-Taigi, ką nori pažaisti?- ji vis dar juokėsi ir šįkart net pati perbraukė pirštą per jo skruostą,- ką gi, laimėjai, gali nešt į teismą,- krizenimas nesiliovė ir Persefonė bent kartą atsipalaidavo. Kaip gera buvo jausti kojomis tvirtus pečius. Mergina šypsojosi, norėjo, kad tai nebūtų tik pasivaikščiojimas ant Arono pečių, kaip mažam vaikui. Na, ko neteko jai patirti. Niekada.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
-Na, nepasakyčiau, kad tau penkiolika metų, bet iš tavo elgiasiu tu geidi manęs, - šelmiškai nusišypsojo, parodydamas savo baltutėlius dantis.
Ir tada ji prisipažino, kad jis jai gražus. Aronas viduje pradėjo kaisti, raudonuoti, bet išorė to neparodė. Jis tik atsainiai tarė:
-Žinoma, kad aš gražus. Aš visiems gražus, net vyrams, kuriuos traukia tik moterys, - nusijuokė.
Pirštai pradėjo lėtai kilti jos liemeniu. Vos galiuku pirštu perbraukė per jos krūtį ir ranka sustojo tik ties kaklu, kurį švelniai Aronas pradėjo glostyti.
Netikėtai Persefonė atsistojo ant savo darbo stalo ir savo kojas užkėlė ant jo pečių. Ji paklausė, ką jis norėtų pažaisti, ir perbraukė per jo nepriekaištingą skruostą. Oi tu, išdykėle. Jau siūlai žaisti? Mhmmm. Netikėtai jis atsistojo ir apsisuko aplink savo ašį, priversdamas mergina nulėkti nuo jo pečių. Netrukus jis ją sugavo ir ji gulėjo jo glėbyje taip, kad šlaunimis galėtų apsivyti jo liemenį. Jis  lėtai pasilenkė prie jos ausies, švelniai krimstelėjo ir tarė:
-Tu tikrai nenori žinoti, ką aš noriu pažaisti, - sumurkė.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
Arono pirštai buvo švelnūs, ji jautriai į juos reagavo. Dėkokime raganai švenčiausiai, kad nei vienas dar nesugalvojo drabužių nusimauti, nes Persefonė dėl dar didesnio malonumo ir apalpti galėtų. Gerai, užteks apie ją - vaikiną smagiau tyrinėti. Jo veido bruožai ryškūs, o tvirtos rankos stipriai ją laikė, ilgi plaukai kiek krito ant jo akių, kas atrodė gana seksualu, na, o akys - spindėjo, matėsi jos pačios atspindys. Ji matė savo dailią figūrą ir jautė, kaip abu prisiglaudę, kūno linkiams susijungus, tarsi tinka vienas kitam ir papildo, išeina ideali figūra. Ir tuo momentu ji suprato seniai nesanti ant jo pečių, bet dar geriau - jo glėbyje. 
-Noriu, nes aš myliu tave,- ir tuo momentu jos balsas užsikirto. Ką ji pasakė?- tai yra, norėjau pasakyti, kad tu labai gražus. Ką jau, mes pažįstami vos valandą. Nežinau ką aš čia pasakiau. Ir...ir...- baltaplaukė bijojo pažvelgti į Arono akis. Dar niekada nėra kentųsi nuo tokios gėdos.- Ar tu nemanai, kad langas yra labai pavojinga vieta mums? Na, mes tik...apsikabinę? Nėra čia nieko blogo, bet vis dėlto, tu teisėjas, o aš vadovė ir nemanau, kad būtų labai malonu save išvysti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, a? Aš tik užtrauksiu užuolaidas,- Persė atsitraukė nuo jo, užvėrė juodomis užuolaidomis langelį, bet į glėbį negrįžo. Nusisuko ir žiūrėjo į sieną. Ant žemės pamačius pamestą auskarą, pasilenkė ir...pajuto, kad jos suknelė suplyšo, tik nežinojo kurioje vietoje. Mergina lėtai atsitiesė - dar didesnė gėda.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: MM6 vadovės kabinetas
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
Netikėtai mergina ištarė gan keistus žodžius, kuriuos pirmą kartą teko girdėti. Jis smalsiai pažvelgė į ją ir, pakrapštęs smegenis, tarė:
-Myli? Kas čia per išsireiškimas? Atleisk, bet pirmąkart girdžiu tokius žodžius. Paaiškink, ką tai reiškia, - paliepdamas pasakė.
Tada ji išsigando mažo langelio, esančio jos kabinete. Bijojo, kad koks žurnalistas jų neužkluptų ir neatsidurtų pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Ji išsivadavo iš jo gniaužtų ir nutipeno link mažo langelio, ketindama jį uždengti.
-Visai nieko būtų atsibusti ryte ir savo veidą pamatyti ant laikraščio viršeli, nemanai?
Laukdamas jos atsakymo, pradėjo ryti ją akimis. Persė uždengė langą, bet pas jį negrįžo. Kažką pastebėjusi ant grindų, atsiklaupė tai paimti. Ir kaip tyčia per visą kabinetą pasklido garsas, rodantis, kad kažkas ką tik plyšo. Plyšo ne bet kas, o pati panelės Peloquin suknelė per nugarą. Aronui toks vaizdas patiko, tad jis šyptelėjo.
-Velniop tą suknelę, Perse. Tikiu, kad be jos atrodai neprasčiau. Gal net gražiau, - mirktelėjo jai akį ir žengė link jos.
Atstumas tarp jų vis mažėjo ir mažėjo, kai netikėtai jis sugriebė ją už liemens ir apsukęs paguldė ant jos darbo stalo. Martelis pasilenkė prie jos veido, rankas atremdamas į stalą, ir teištarė:
-Tai dabar paaiškink man tą keistą išsireiškimą, panele Persefone.
Jo pirštas pradėjo kelionę nuo jos kaklo ir sustojo tik ant pilvo.