[Vintė Adamson]

   Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamentas – antras pagal dydį departamentas Magijos ministerijoje.
   1750 metais buvo priimtas Tarptautinės burtininkų sąjungos Slaptumo statuto 73 skirsnis, kuris teigia: „Kiekviena burtininkų valdžios įstaiga yra atsakinga už magiškųjų žvėrių, būtybių ir dvasių slėpimą, kontrolę ir rūpinimąsi jais visoje savo valdomoje teritorijoje. Jei bent vienas magiškas gyvūnas sužeis žiobarą ar bus jo pastebėtas ir dėl to nebus imtasi veiksmų, už teritoriją atsakinga valdžios įstaiga bus baudžiama Tarptautinės burtininkų sąjungos.“
   Dėl šios priežasties Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamentas labai sunkiai dirba, kad paslėptų Didžiojoje Britanijoje gyvenančius magiškuosius gyvūnus. Departamento nariai kuria saugias buveines, apsaugotas Žiobarų nubaidomaisiais bei kitais kerais. Kai kurios teritorijos yra netgi saugomos burtininkų (pvz., drakonų rezervatai). Departamentas taip pat griežtai kontroliuoja magiškųjų gyvūnų veisimą bei pardavimą.
   Kai magiškas gyvūnas yra pastebimas žiobaro, departamentas naudoja įvairius būdus sutvarkyti šią problemą, pavyzdžiui, siunčia pas žiobarą užmaršintojus arba įsako Dezinformacijos skyriui sugalvoti įtikinamus žiobariškus paaiškinimus, kas tai buvo.
   Visus magiškus padarus departamentas skirsto į penkias kategorijas, žymimomis simboliu „X“, kuo daugiau „X“ raidžių turi kategorija, tuo gyvūnas pavojingesnis:
   XXXXX: Žinomas burtininkų žudikas/ Neįmanomas išdresuoti ar prijaukinti.
   XXXX: Pavojingas/Reikalauja specifinių žinių/Įgudęs burtininkas gali suvaldyti.
   XXX: Gali susitvarkyti beveik kiekvienas burtininkas.
   XX: Nepavojingas/Gali būti prijaukintas.
   X: Nuobodus.

  Margareta įžengė į... apčiu! Kabinetas savo naująją savininkę pasitiko kiek kitoks, nei moteris tikėjosi. Kur pažvelgsi, tebuvo matyti dulkės, dulkės ir dulkės, o kvapelis leido suprasti, kad atdaro lango šis kambarys jau seniai nematė. Tiesa, albinosė buvo girdėjusi, kad ankstesnis ketvirto Magijos Ministerijos lygio viršininkas itin daug keliavo, tad, matyt, kabinetu nei naudojosi, nei jį prižiūrėjo. Tačiau mėlynakė visai nepyko, mat dabar niekas nevaržė jos fantazijos. Naudodamasi burtų lazdele, jaukaus dydžio patalpą ji galėjo apstatyti kaip tik norinti.
  Neilgai trukus, dulkių neliko nė kvapo. Pilkos grindys nusispalvino garstyčių spalva, sienos tapo baltomis it sniegas. Prie lango atsirado sidabrinis stalas, kuris, Margareta žinojo, jau po poros valandų bus apkrautas įvairiais popieriais, o už jo stovėjo minkštas jūros spalvos fotelis. Tiesa, albinosė nepamiršo pasirūpinti ir kabineto svečiais - jų patogumui vidury kambario išdygo ryškiai raudona sofa. Visas kabinetuko sienas Givens apstatė baltomis lentynomis, kuriose per ateinančias kelias dienas turėjo nugulti įvairūs dokumentai ir knygos, tuo tarpu patalpos durys tapo indigo spalvos. Ant plačios langinės buvo išdėstyta nemenka žvakių kolekcija, nors tik kelios iš jų nekvepėjo vanile. Paskutiniu lazdelės mostelėjimu kambaryje atsirado pūkuotas oranžinis kilimas. Dabar viskas atrodė kaip didelė spalvota netvarka - būtent tai, ko albinosė norėjo.

---


  Žnektelėjusi į fotelį, Margareta įkvėpė. Ji bandė suprasti, ką jautė, tačiau negalėjo išgryninti savo emocijų. Nors patalpoje buvo šilta, albinosės kūnas tirtėjo it epušės lapas.
  Norėjosi verkti. Ir juoktis. Ir šaukti. Norėjosi eiti ir sveikintis su visais sutiktaisiais, tačiau balselis galvoje įtikinėjo kuo greičiau palikti šį linksmai atrodantį kabinetą, susirasti saugią vietą ir niekur iš jos nelįsti.
  Tik ar Margareta dar kada nors gėbės jaustis saugiai?
  Giliai širdyje ji tebebuvo ta naivi mergaitė, gimusi paprastoje žiobariškoje šeimoje ir ištraukusi sėkmingą numerį gyvenimo loterijoje - jos vardui teko garbė būti išraitytam magiškąja plunksna. Tačiau nuo to laiko pasikeitė tiek daug, kad ji nebebuvo tikra, ar kada nors galės į pasaulį žiūrėti taip, kaip tada.
  Buvo praėję kiek daugiau nei metai nuo Margaretos mirties.
  O viskas prasidėjo, kai ji, baltaplaukė bei gležnutė, iš pažiūros paprasta mergina, sutiko Jekateriną -  tamsią ir galingą, demonišką blogio vadę. Būdamos kartu, jos jautėsi lyg pasakoje. Tačiau kuri pasaka baigiasi palankiai ir gėriui, ir blogiui?
  Taigi, kad jokia.
  Snieguolė amžinu miegu užmigo paragavusi užnuodyto obuolio, o štai Margaretą sugundė ne mažiau pražūtingas sausainis, pakištas Jekaterinos pavaldinių, maniusių, jog albinosė susilpnino blogio vadę.
  Tačiau, kad ir kokia šalta kitais atvejais bebūtų, pastaroji negalėjo su tuo susitaikyti, neprisileido nė minties apie tai, jog jau niekada nebepajus tos šilumos, kuri jos kūne atsirasdavo tik būnant su mylimąja. Jekaterina, naudodamasi viskuo, ką turėjo: įtaka, pinigais, net savo pačios sveikata, bandė ją prikelti. Po maždaug mėnesio karštligiškų pastangų, albinosė pabudo. Pramerkė akis it tebūtų nusnūdusi menką popiečio miegelį. Tada nežinojo, kas nutiko. Tiesą pasakius, ir dabar nelabai ką nutuokė - Jekaterina atsisakė pasakoti ką nors daugiau nei tai, kad šviesiaplaukė buvo nužudyta, o vėliau prikelta. Ne itin išsamu, tiesa?
  Galima sakyti, kad šiandien buvo pirmasis Margaretos gimtadienis. Praėjo metai nuo akimirkos, kai ji atsibudo. Metai slapstymosi, metai nežinomybės. Metai be Jekaterinos, nes šioji nusprendė, kad šie santykiai kėlė per daug pavojaus, tad tik paskyrė vieną ištikimiausių pavaldinių rūpintis mėlynakės gerove. Albinosei buvo pažadėta, kad po metų ji gaus gerą darbą ir vėl galės gyventi normalų gyvenimą, tačiau Margareta nebuvo tikra, ar taip jau lengvai viskas stos į savo vėžes.
  "Baik", - mintyse save sudrausmino albinosė. - "Esi gyva ir tai pirmoji tavo naujojo darbo, kurio taip nekantravai imtis, diena. Mėgaukis."

[Edgar Jeffter]

Praėjo kelios dienos nuo paskutiniųjų įvykių, su kuriais susijęs buvo Edgar'as. Tie įvykiai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios šiandien tamsiaplaukis atkeliavo į Magijos ministeriją. Dažniausiai jis čia atklydęs praverdavo pačio ministro duris, tačiau šiandien neketino to daryti. Jaunasis von Sjuardas šiandien nebuvo tas, kuris buvo reikalingas apsigynimo nuo juodosios magijos žinovui. Tiesą sakant, jis net vylėsi, kad neteks sutikti pusvampyrio, kuris veikiausiai turėtų klausimų dėl pasiųsto gynėjo. Nepaisant to, jog jaunuolis atklydęs į Magijos ministeriją ir vengė Fasiro, nė trupučio nemėgino slėptis po kokia skrybėle ar mantijos gobtuvu.
Jaunas burtininkas liftu pasiekė ketvirtąjį lygį. Taigi, vaikinui buvo reikalingas kažkas, kas dirba Magiškųjų gyvūnų priežiūros departamente. O tas kažkas buvo skyriaus vodavė, nes Jeffter'is manė, kad šioji turės daugiausiai jam reikiamos informacijos.
Edgar'as susiradęs reikiamą kabinetą sau tyliai persiskaitė nuo ant durų kabančios lentelės pavardę, kuri skelbė ka, priklauso šis kabinetas. Atvykėlis belstis nesibeldė. Vidun neužėjo taip pat. Nemanė, kad ministerija tinkama vieta kalbėti apie tai, dėl ko čia atvyko, todėl tik pasitraukė atokiau nuo Magijos ministerijos ketvirtojo lygio vadovės durų ir kantriai laukė, kol šioji baigus darbus išeis. Laukti teko nei daug, nei mažai. Apie kokią gerą valandą. Dévertes apleidus savo darbines patalpas, jai iš paskos nusekė ir jos laukęs jaunuolis.

[Brielle Siri Devers]

Ketvirtas Ministerijos lygis rodėsi nepaliestas, o tai savo ruožtu rodėsi mažumėlę keista. Gabrielė galbūt būtų norėjusi manyti, kad Krikštamotės vaikėzai sąmoningai šį aukštą aplenkė, o antgamtikai per stebuklą nusprendė, kad sąrašai, bylos ir kiti bjaurūs popieriai, besikėsinantys į jų privačius reikalus, gali ramiai sau gulėti ir stalčiuos dulkėti toliau iki kokių nors dienų galo.
Ir tuščias, ketvirtasis Ministerijos lygis atrodė tuštokas. Jame nesidarinėjo skyrių durys, Gabrielė praeidama neišgirdo nuolatinio kikenimo, sklindančio iš už šiek tiek pravertų Dezinformacijos skyriaus durų. Departamente tirštame ore sklandė tik nejauki tyla. Moteris sumetė, kad kažkas tikriausiai ne taip, gal visus jos darbuotojus paėmė įkaitais (ji jų negelbės), o gal jos kabinete, ties kurio durimis tą akimirką ir sustojo, laukia koks nors nemalonus siurprizas.
Tačiau pravėrus duris nieko neįvyko. Kabinetas buvo nepaliestas, toks pat nuobodus, tokiomis pat sienomis ir tokiais pat langais. Stalas nukrautas popieriais, kuriuos ji paliko prieš išvažiuodama. Gabrielė atsiduso. Tikėjos visos Ministerijos nusiaubtos, kad juos kur. Pagavo šioks toks nusivylimas - jeigu jau su kuo nors mušiesi, tai muškis iki galo, ką nors sudegink, susprogdink, nepalik nei vieno nepaliesto kampo, ką jau kalbėti apie visą aukštą, kuriame kiekviena dulkelė, rodėsi, gulėjo savo vietoj.
Nutrenkusi suglamžytą ir atšiaurių Škotijos vėjų nuglostytą apsiaustą ant pasitaikiusios kėdės atlošo, Gabrielė įsėdo užu savo stalo. Akimirką spoksojusi į popierių krūvas, nukreipė žvilgsnį kitur. Darbo nebuvo, ir grečiausiai dar ilgai nebus. Kol pati jo sau nesusikurs. Apleistas departamentas irgi artimiausiu metu nežadėjo jokių uždususių asmenų, norinčių idant ji skubiai peržiūrėtų arba ką nors patvirtintų. Gabrielei buvo lemta dykinėti.
Ji negalėjo (ir turbūt nelabai norėjo) žinoti, kur pasislėpęs lindi von Sjuardas jaunesnysis, lygiai kaip nenutuokė, kur lindi Kalvinas Vagneris, su kuriuo tebuvo susidūrusi vieną kartą, o ir tą vieną nepažino (nors turėjo pripažinti, kad anas – labai žavingas vyras). Gabrielei telieka laukti. Ak, laukti, laukti. Jai rodėsi, kad visą savo gyvenimą kažko laukia. Nežinia, gal kas nors jos vietoje būtų primyžęs į kelnes iš laimės sužinojęs, kad jam atitenka visa Britanijos burtininkų valdžia nepakrutinus nei piršto. Tačiau Gabrielei pastarasis faktas kėlė susierzinimą.
Žinoma, galbūt jos mafijos didūs tikslai ir buvo įgyti šiokią tokią valdžią, tačiau ar taip tiesiogiai? Moteris būtų norėjusi šį tą gauti savo rankomis. Galų gale, rodėsi, kad tas vienintelis aukščiausiasis tikslas, kurį pasiekusi manė patirsianti laimė, tebuvo.. balionėlis.
Devertes dar kartą atsiduso ir iš rūbo kišenės išsitraukė veidrodėlį. Niekad juo dar nesinaudojo nei ji pati, nei sulaukė žinių iš Avery. Mažoji buvo pernelyg savarankiška, o ir Gabrielė jautėsi ne taip baisiai atsakinga.
Po kelių sekundžių spoksojimo į savo atvaizdą (įdubusios akys, papilkėjusi oda, raukšlelės aplink akis ir burną, o žvilgsnis irgi pavargęs) ir maždaug du kartus pakartojus mergaitės vardą, nieko neįvyko. Galiausiai moteris pasidavė. Gal ji negyva, velniai žino. Galėtų pasiųsti ir gynėją su reikalavimu pasirodyti, tačiau nusprendė, kad neverta.
Praėjo dar kelios minutės. Gabrielė pasvarstė, ar verta į stalčių sukišti kelis kišenėje besinešiojamus daiktelius. Jie liko kišenėje, o prie jų prisijungė keli, išimti iš to paties stalčiaus – sidabrinis peilis, neaiškus sulūžęs pagaliukas ir anas sąrašas, kurio kopiją ji už paslaugą atidavė. Jį kažkada sudegins.
Dar akimirka, visai neilgesingas atodūsis, ir Devertes susirinkusi apsiaustą išėjo iš kabineto. Paliko neužrakintą – jame nebuvo nieko daugiau, ko jai galėtų reikėti ir ko nenorėtų, kad pakliūtų į nepageidaujamų asmenų rankas. Moteris didžiąją dalį tokių dalykų nešiojosi kišenėje, o mažąją dalį – kitose, saugesnėse vietose.

[Liucija Andersson]

 Šaltis siautė Londono gatvėmis. Ačiū Dievui, bent sniego nebuvo. Liucija nenorėjo pagalvoti apie darbuotojų, kurie teigtų, kad pasnigus negali atvykti į darbą, skaičių. Kažkas iš ūkio skyriaus, nusprendęs pademonstruoti savo prastą humorą, už lango vis tiek patupdė gausiai apsnigtą sostinę. Net ir šerkšną stiklo apačioje nupiešė.
 Ketvirtas lygis. Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamentas. Arba bent jau taip teigė lifto balsas. Šį aukštą Liucija...pakentė. Nežinia, kas buvo baikštesni - padarai, kuriuos jie prižiūrėjo, ar patys skyriaus darbuotojai. Baltaplaukei einant koridoriumi, jie glaudėsi prie sienų, nedrąsiai linkčiodami bei sukdami akis į šalį. Visi tik ir norėjo sugrįžti į savo kvadratinį metrą arba kuo greičiau dingti iš visų sielas lėtai virškinančios Ministerijos vidurių.
 Trumpas pasibeldimas ir ministrė nieko nelaukusi įžengė į vadovo kabinetą. Lentelė ant durų, net ir ta nespėjo nustoti kvepėti sandėliu. Kad ir kaip buvo gaila, po Dévertes normalus vadovas taip ir neiškilo. Teko į kėdę sodinti pusėtinus žmogelius, kurie kuo mieliausiai būtų sulindę į tą patį urvą, iš kurio juos ištraukė tėvai. Be to, dabartinis vadoviūkštis, įtemptai sėdintis priešais ją, vis dar atsidavė šunimi. Andersson buvo bepradedanti įtarti, kad jis pats kas mėnesį palaksto ant keturių. Įtartinai apie tai įrašų nerado.
 Pokalbis buvo trumpas. Standartinės frazės, kaip „kreipkis bet kokiais klausimais“ bei „padės praėjusių vadovų užrašai bei instruktažas“ buvo išbertos ir, padėjusi šusnį popierių, prisikaupusių per kelias savaites, kol šiame kabinete rinkosi dulkės, Liucija pasuko išėjimo link.
 Atidariusi duris, baltaplaukė sustojo ir dar kartą atsisuko į ketvirtojo lygio vadovą. Tą akimirką ji svarstė, ar verta ką nors sakyti apie likantropiją.