0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #120 Prieš 2 metus »
Oi kaip gerai. Labai gerai. Galvojo Adrijas. Henrieta ką tik padarė jam didelę paslaugą. Dabar Volkeriui tereikia tik įpilti žibalo į ugnį ir Alanas pamirš, kad pyksta. Juk tas vaikis nemoka ilgai pykti.
Tuo metu Alanas sėdėjo ir sukiojo puodelį tarp delnų. Kažkaip šiais metais užgriuvo daug nykių dalykų. Didžiausias, Frederikos mirtis. Mamos išsekimas, Enrikos išsikraustymas ir dar Adrijas. Bet tada, berniuką pasiekė Adrijo žodžiai.
- Henrieta, ar tu dažnai galvoji apie Vendigo? Žinok, labai keista, kad knyga atsivertė būtent skyriumi apie jį. Ir dar tau. Juk tu jį matei, Gal Vendigo dažnai apie tave pagalvoja. Tiksliau sakant apie mus visus tris. Juk niekas per daugelį metų taip puikiai nebuvo pasprukęs jam iš po nosies. Taigi, pagalvok ir pasakyk man, ar dažnai apie jį pagalvoji? - Gal Vendigo ant jų nusispjauti. Adrijas tiesiog suko temą nuo jo paties darbų ir viskas. Bet šiaip, tame buvo ir tiesos. Keista, kad Vendigo paliko juos ramybėje. Juk jis demonas, gali keliauti tarp pasaulių. Sapnais, knygomis, o jei apie jį dažnai galvoji, tada pats prisišauki iš ano pasaulio.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #121 Prieš 2 metus »
  Henrieta apsidžiaugė prabilus Adrijui. Kol kas šmėkla kalbėjo gana noriai. Gal vis dėlto pavyks vėliau pakreipti temą prie jo ryšio su Alanu? Tačiau kol kas stengėsi pati apie tai per daug negalvoti ir grįžti į pokalbį su Adriju apie Vendigo.
  Draugui paklausus ar dažnai pagalvoja apie demoną, Henrieta susimąstė. Kad ir kaip būtų norėjusi atsakyti neigiamai, grifė suprato, kad apie Vendigo pagalvoja dažniau nei būtų reikėję. Poter niekaip nesisekė pamiršti demono. Kartais net atrodydavo, kad jis kažkur netoliese. Kad stebi ir kažko laukia. Apie tai pagalvojus merginą nukrėtė šaltis.
  Adrijo žodžiuose buvo nemažai tiesos. Kodėl Poter akį užkliudė būtent knyga apie senovės demonus? O vėliau, atsivertė skyrius apie Vendigo? O ypač puslapis su veidrodžiu, traukiančiu į save? Nejau Vendigo nori atkeršyti?
  Henrieta pažvelgė į veidrodėlį ant stalo ir tarė:
- Na, tiesą sakant dažniausiai negaliu nustoti galvoti apie Vendigo. Kad ir kaip stengsiuosi jį užmiršti, kažkokia nematoma jėga jį primena, kai nė nesitiki apie jį pagalvoti. Bet Adrijau, nejau manai, kad Vendigo privertė knygą atsiversti būtent skyriumi apie jį ir puslapiu kuriame buvo įklijuotas veidrodis? Ar gali būti, kad jis nori mus susigrąžinti?
  Henrieta nebuvo baili. Tačiau nuo minties, kad Vendigo gali bandyti juos įkalinti veidrodyje nukrėtė šaltis. Poter mintyse iškilo demono figūra. Grifė nenorėjo jo prisiminti, tačiau mintis buvo sunkiau nukreipti nei kada nors. Vėl pakėlusi akis trylikametė sustingo. Jos žvilgsnis įsmigo į veidrodį kabantį ant bibliotekos sienos kiek tolėliau. Akimirką pasirodė, kad veidrodyje pasirodė demono figūra. Trečiakursė nusprendė, kad greičiausiai jai pasivaideno ir norėjo nusukti žvilgsnį. Tačiau nebegalėjo. Kažkokia paslaptinga jėga laikė ją sukausčiusi.
  Staiga veidrodyje vėl pasirodė Vendigo ir nebeišnyko. Henrieta su siaubu žvelgė į demoną. Jis šypsojosi ir ta šypsena darė jį dar kraupesniu. Poter ausyse pasigirdo jo juokas ir galiausiai jį pakeitė pašaipūs žodžiai:
- Sveika jaunoji panele, kaip malonu vėl susitikti.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #122 Prieš 2 metus »
Matai kaip būna.  Aš tik šiaip plepu, o čia pasirodo rimtas reikalas. Svarstė Adrijas. Henrieta dažnai galvoje apie Vendigo, O čia tas pats, kas jį šauktis pas save.
- Aišku. Jeigu tu apie jį dažnai galvoji tai demonas tai jaučia. Na ir kaip jau sakiau pyksta ant mūsų. Negalvok apie jį. Stenkis vos kas mesti tą padarą sau iš minčių. Jeigu jis tau vis tiek ten vaidensis, tada... Hm... Na, tada imk šauktis vienos iš gerųjų indėniškų dievybių. Jų vardai labai jau sudėtingi. Tarkim gali bandyti galvoti apie Manitu. Gal tai tau padės nuvyti Vendigo.
Alanas klausėsi viso to ir šiurpo. Nejau Vendigo persekioja Henrietą? O kodėl manęs ne? Aišku tai gerai, bet jam pasidarė neramu dėl draugės. Ir kaip ir manė Adrijas jis pamiršo savo pasipiktinimą siela. Bent jau kol kas.
- Gerai, bet kaip jį nuvyti? Ką mums daryti, kad tas demonas dingtų iš mūsų gyvenimų? - Paklausė Alanas Adrijo.
Tik tas nieko nespėjo atsakyti. Gringo staiga baimingai sučirškė ir puolė Alanui po megztiniu. O Henrieta atrodė labai nusigandusi. Adrijas ir Alanas nieko nematė.
- Kas? - Paklausė Alanas. Henrieta su siaubu žvelgė į veidrodį.
- O varge, man atrodo, kad Vendigo nori ją apsėsti. - Niūriai pasakė Adrijas.
- O ką daryti? - Baimingai šūktelėjo Senkleris.
- Henrieta, jeigu tu dar mus girdi, pasistenk įsikibti į savo gerus prisiminimus. Į draugus. Pabandyk galvoti apie Manitu. Neleisk jam tavęs užvaldyti. - Skubiai išbėrė Volkeris.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #123 Prieš 2 metus »
 Henrieta iš visų jėgų stengėsi atsiriboti nuo demono. Tačiau tai tapo daug sudėtingiau nei paprastai. Dabar, kai prieš akis matė demono atvaizdą tai buvo žymiai sunkiau. Aplinkinis pasaulis tarsi išnyko. Aplinkui buvo regėti tik tamsa ir veidrodis su Vendigo. Vėl pasigirdo juokas ir Poter jėgos pamažu seko.
  Staiga trylikametė išgirdo Adrijo žodžių nuotrupas. Jis kažką kalbėjo apie gerus prisiminimus, tačiau nieko kito grifė nesuprato. Sukaupusi paskutines jėgas, kurių dar neišsiurbė demonas grifė pabandė prisiminti ką nors laimingo. Henrietos akyse iškilo laikas leistas su tėvais, žaidimai, vasara praleista su Dori. Linksmi nuotykiai Hogvartse.
  Henrieta lyg per miglą girdėjo piktą Vendigo staugimą. Dabar jos mintyse buvo pilna šviesos, prieš akis plaukė laimingiausios merginos dienos ir trylikametė ėmė tikėti, kad pavyks išsigelbėti. Ir kai liko tiek nedaug, prieš Poter akis iškilo ta baisi scena, matytą kai merginai buvo devyneri. Jos mama paleido bandomus kerus ir nutiko nelaimė. Grifė dabar matė mirusius tėvų kūnus, laidotuves ir kelionę į vaikų namus, žinant, kad visame pasaulyje nėra jokio tavo giminaičio.
  Staiga tamsa vėl apglobė merginą. Kad ir kaip stengėsi Henrieta nebegalėjo jos praskleisti. Dabar Vendigo žinojo skausmingiausią Poter prisiminimą ir tuo naudojosi. Dar keleta akimirkų ir grifė nieko nebegalės padaryti.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #124 Prieš 2 metus »
- Henrieta! - Šaukė ją abu ir Adrijas ir Alanas vienu balsu. Bet ji nekreipė jokio dėmesio.
- Alanai, turim keistis.
- K...Ką?
- Trumpam, aš paskui tikrai sugražinsiu tau kūną, prižadu. - Ne. Ne. Alanas negalėjo to leisti. Jis negalėjo. Nepasitikėjo Adriju, jau nebe.
- Nė už ką.
- Alanai, prašau. Tu nori išgelbėti savo draugę? - Ir ką? Aš esu savanaudis Senkleris. Tiksliau būsiu. Šį kartą nenoriu būti tuo, kuris beatodairiškai neria į kitų problemas.
- Ne. - Nukirto berniukas. Paliko Adriją ant stalo ir atsikėlęs puolė prie bibliotekos durų. Nusprendė išeiti ir viską pamiršti.
Bėgo kiek galėdamas greičiau, kad neatsisuktų. kad nesugrįžtų ir nepasirašytų šiai avantiūrai.
- Alanai, tu nužudysi tą merginą girdi? Jis ją pasiims amžiams. - Alanas troško užsikimšti ausis. Norėjo negirdėti. Bet negalėjo. Niekaip.
Tada, kai Auris kankino kažkokią moterį nukryžiavimo kerais, jis pabėgo. Paspruko todėl, kad negalėjo pakelti, jog tai jo pusbrolis, jo autoritetas tai daro. O dabar, ar paliks ją Vendigo?
Alanas sugrįžo. Atsisėdo atgal.
- Gerai. - Tyliai pasakė.
Senklerį sukaustė Adrijo akys. Tamsios ir gilios. Jis vėl pasijuto mieguistas, vėl jautė tą siaubingą jausmą, kai skrieja lauk iš savo kūno, savo buveinės.
Dabar jis atsirado veidrodėlyje, o Adrijas jo kūne.
Volkeris mikliai puolė veikti. Paėmė Henrietai už rankos.
- Nusisuk nuo jo. Eik su manimi Henrieta, tu nesi Vendigo žaisliukas. - Švelniai pradėjo kalbėti. O tada, ėmė berti Navahų kalba. Jis šaukėsi Manitų, prašė, kad dvasia pastiprintų merginos jėgas ir ryžtą. Kartu suliejo ir užkalbėjimus, turinčius nuvyti Vendigo šalin.
Alanas veidrodėlyje klausėsi to nesuprantamų žodžių srauto ir pamažu pasijuto ramiai. Pasijuto galingai, nes sutiko jai padėti. Pajuto, kad toji geroji dvasia, kurią atkakliai šaukė Adrijas dabar yra kažkur netoli.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #125 Prieš 2 metus »
  Henrieta nejautė aplinkinio pasaulio. Ji negirdėjo draugų šauksmų. Ji negalėjo girdėti. Viskas ką ji matė, regėjo buvo tas siaubingas prisiminimas, kurį ji regėjo devynerių. Tėvų mirtis. Grifė negalėjo ilgiau žvelgti į šį vaizdą, norėjosi šaukti, atsiplėšti nuo Vendigo, tačiau ji jau buvo praradusi nemažai jėgų. Poter dar šiaip ne taip laikėsi tačiau tai neturėjo ilgai trukti. Demonas išsunkė didžiąją dalį trečiakursės jėgų ir mergina nebegalėjo ilgiau atsilaikyti. Viskas baigta.
  Staiga pasigirdo tylus, vos girdimas kuždesys. Prisiminimas kaip mat dingo ir dabar buvo matyti tik piktas demono veidas. Jis nebesišypsojo. Vendigo žvelgė kažkur į tamsą už Henrietos, ten kur turėjo būti šviesus pasaulis. O kaip grifė norėjo ten sugrįžti!
  Kuždėjimas stiprėjo ir Poter su džiaugsmu suvokė, kad su kiekvienu garsiau girdimu nesuprantamu žodžiu, aplink tvyranti tamsa sklaidosi. Staiga plūstelėjo ryški šviesa ir pasigirdo piktas Vendigo stūgsmas.
  Vos Henrieta pajuto, kad jos nebelaiko demono galios, greitai nusuko žvilgsnį šalin. Grifė nė už ką nebenorėjo pakliūti į Vendigo nagus. Kaip gera buvo vėl matyti aplinkinį pasaulį. Poter nusukus žvilgsnį, jos akys įsmigo į veidrodėlį ant stalo kuriame buvo Alanas. Alanas?! Trylikametės galvoje pasipylė klausimų lavina. Kaip Alanas pakliuvo į veidrodėlį? Jei Alanas ten kur pasidėjo Adrijas? Mergina pažvelgė į šalia sėdintį draugą. Henrieta neabejojo, kad Alano kūne ir vėl sėdi Adrijas.
- Adrijau, ką, po galais, tu veiki Alano kūne?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #126 Prieš 2 metus »
Abudu vaikinai atsiduso iš palengvėjimo. Kad Vendigo pranyko, ir Henrieta vėl buvo su jais.
- Ką Ką veikiu? Atostogauju žinok... Tave gelbėju Poter. Ką daugiau. - Nusivaipė tas. Dieve mano, kaip gera turėti rankas, kojas. Kaip gera turėti kūną. Galvojo jis. Adrijas paleido merginos ranką. Pasirąžė. Jautė, kad po megztiniu tūno voveraitė. Nuostabu, noriu kūno. Noriu, be galo.
- Prašyčiau dabar atiduoti man tai, kas priklauso. - Pasigirdo nuo stalo.
- O kodėl aš turėčiau? - Adrijas nenorėjo. Dabar niekas, tik jis pats galėjo spręsti ar paliks tai, ką dabar turi ar ne. Nėra jokių laiko limitų, nieko. Niekas negali iš čia išvyti.
- Kuo aš kaltas, kad tu toks mulkis lengvatikis? - Alanas pasiuto, bet ką galėjo padaryti?

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #127 Prieš 2 metus »
  Henrieta džiaugėsi atitrūkusi nuo Vendigo, tačiau dabar iškilo kita problema. Adrijas vėl buvo pakeitęs Alano sielą ir atsisakė grįžti į veidrodį. Na, grifė ir pati nebūtų norėjusi amžiaus pasilikti veidrodėlyje, tačiau atimti kito žmogaus kūną buvo ne tas pats.
- Adrijau, prašau nesielk kvailai. - tarė Poter. - Jau kartą norėjai atimti kūną iš Alano ir mes visi trys vos netapome Vendigo tarnais. Manau dabar reikėtų kuo mažiau pyktis tarpusavyje.
  Poter nutilo ir pažvelgė į Adrijo akis. Mergina tikėjosi, kad draugas pasielgs teisingai. Alanas pasielgė labai drąsiai atiduodamas Adrijui kūną, kad galėtų padėti jai. Dabar Henrieta net suabejojo ar buvo verta tokio jo poelgio. Tačiau Alano pasiaukojimo dėka ji dabar nėra Vendigo vergė, tad reikėjo padaryti viską, kad Adrijas vėl grąžintų grifui jo vietą.
  Adrijui nedingstant iš Alano vietos Henrieta tyliai atsiduso ir vėl prabilo:
- Adrijau, juk tu žinai, kad jei neišeisi pats, aš galiu tave išvyti kerais. Juk tu prisimeni, kaip paleidau į tave kerus. Bet prašau, jei tu vis dar tas Adrijas kuris net ir šimtą metų praleidęs veidrodyje paaukojo tikrą gyvenimą tam, kad suteiktų man apsaugą nuo Vendigo, atsikeisk su Alanu. Ir patikėk, aš padarysiu viską, kad anksčiau ar vėliau galėtum vaikščioti žeme savo kojomis.
Poter nutilo ir vylėsi, kad jos žodžiai Adrijui turės nors kokią reikšmę.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #128 Prieš 2 metus »
Adrijau, prašau nesielk kvailai. Siuto jis mintyse atkartodamas Henrietos žodžius. Niekas jo nesupranta niekas! Ar jis norėjo atsirasti pas Vendigo? Ne. Viską padarė jo motina. Ar tie vaikai supranta koks jausmas šimtą metų sėdėti veidrodyje? O prieš tai juk dar vieną šimtmetį tarnavo Vendigo. Kodėl aš turiu atiduoti kūną? Kodėl turiu jį palikti?
Iš pradžių, kai prašė Alano pasikeisti vietomis, tikrai nemanė ilgai nesugrįžti į veidrodėlį. Bet dabar, kai pajuto vėl, ką tai reiškia: Jausti plakant širdį, jausti savo rankas ir kojas, nebūti pavidalu... Kada tie vaikai sugražins man tikrą pavidalą? Ir kaip?
Henrieta ir Adrijas žvelgė vienas kitam į akis. Adrijas pyko, be galo nekentė savo gyvenimo ir visko, kas čia vyksta. Alanas veidrodėlyje tylėjo. Adrijas atsiduso. Ar galiu atimti iš to vaiko gyvenimą? Juk jau neblogai jį pažįstu. Jis visą gyvenimą troško turėti draugų. Niekada nieko neturėjo. Iš pradžių, Senklerių dvare buvo ujamas neturtingas vaikas. Paskui skurdas, o vėliau Vendigo.
Visą tą metą, kai jis galvojo niekas nepratarė nė žodžio. Adrijas paėmė į rankas veidrodėlį. Ne, juk tai ne jo rankos ar ne? Bet dabar jos jam pakluso. Taigi, laikė jį ir vėl Alano ir jo paties akys susidūrė. Adrijas Paliko svetimą kūną ir viskas stojo į savo vietas.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #129 Prieš 2 metus »
   Henrietai iš karto palengvėjo kai Adrijas su Alanu atsikeitė vietomis. Šmėkla iš karto pakilo grifės akyse. Mergina nežinojo ką reiškia šimtą metų išbūti veidrodyje. Negalėjo žinoti. Tačiau neabejojo, kad jausmas nebūtų geras. Ir vien greta sėdinčių draugų dėka ji to nesužinojo. Kokia dėkinga ji jiems dabar buvo!
  Henrieta prisiminė savo pažadą. Mergina tvirtai nusprendė, kad stengsis bet kokiu būdu suteikti Adrijui kūną. Trečiakursė suprato, kad ši užduotis nebus lengvai įgyvendinama, tačiau grifė nesiruošė neištesėti šio pažado. Ypač po šio Adrijo poelgio. Ji padarys viską, kad ištesėtų pažadą.
  Tuomet Henrieta prisiminė pradžioje Alano paminėtą įvykį per herbologijos pamoką. Dabar, Adrijo gebėjimas naudotis Alano galiomis, atrodė daug realesnis nei prieš tai. Tačiau Poter nebenorėjo tardyti Adrijo. Bent jau šią akimirką, kai dvasia ir vėl neteko kūno. Gal vėliau jis pats nuspręs pasisakyti? Bet kokiu atveju, mergina norėjo kol kas palikti jį ramybėje.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #130 Prieš 2 metus »
Adrijas ir vėl savo vietoje. Vėl... Jautėsi dabar dar blogiau, nei seniau. Kodėl aš toks mulkis? Juk galėjau pasilikti ir viskas.
- O judu mažiai neatsipalaiduokit, Vendigo gali pasirodyti bet kada. Negalvokit apie jį. O jei taip jau gausis, tada meskit tas mintis šalin. Taip pat patarčiau vengti smarkių konfliktų, nes kai pyksite demonas irgi gali jus lengvai paveikti.
Alanas atsiduso. Jie tik norėjo paklajoti po biblioteką, o štai kas čia iš viso to išėjo. Buvo gera vėl atgauti save. Bet kartu ir liūdna. Nes jis šiuo metu nežinojo ar nori, kad Adrijas būtų šalia jo. Gal man viską mesti ir tikrai jį atiduoti Auriui? Juk mudu turim tą ryšį, aš jo nenoriu. Visai nenoriu.
- Ar tu gerai jautiesi? - Paklausė Alanas Henrietos.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #131 Prieš 2 metus »
  Henrieta sėdėjo ir buvo paskendusi savo mintyse. Nuotaika dabar tikrai nebuvo gera. Visi tie įvykiai su Vendigo ir Adriju nebuvo labai džiugūs. O juk čia turėjo būti ramus pasisėdėjimas po pamokų. Tačiau dabar situacija tikrai buvo įtempta. Buvo matyti, kad Alanas nelabai nori pasilikti Adriją. Poter negirdimai atsiduso.
  Henrieta klausėsi Adrijo žodžių apie pykčius ir, kad jie gali prišaukti Vendigo, tačiau grifės galvoje vis vien nesustodamos sukosi mintys. Mergina prisiminė, kad visas šis chaosas su demonais ir šmėklomis užvirė jiems nuėjus į biblioteką. Na, taip. Jiedu su Alanu norėjo surasti į save traukiančių knygų ir galbūt leistis į nuotykį. Tačiau Poter dabar jau mieliau būtų pasirinkusi likti Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje.
  Vis dėlto kai kas iš to nuotykio buvo, ko Henrieta nebūtų norėjusi pamiršti. Adrijas. Na, taip jis kartais padaro klaidų, nepranešęs naudojasi Alano galiomis, vis dar gali pakeisti jo sielą, tačiau Poter nemanė, kad jis blogas. Tiesiog, jis kelis šimtmečius buvo vienas ir neturėjo draugų. Mergina nemanė, kad jis kaltas, jog trokšta turėti kūną. Daugiausia kaltės turėtų prisiimti jo motina, ir iškvietusi demoną.
  Alanui paklausus kaip jaučiasi, Henrieta išniro iš apmąstymų.
- Gerai, - tarė Poter.
Ji tikrai jautėsi gerai. Tačiau galvoje sukosi daugybė minčių. Atsisukusi į grifą, mergina tyliai, kad negirdėtų Adrijas paklausė:
- Ką planuoji daryti su Adriju?
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #132 Prieš 2 metus »
Henrietos klausimas pakibo jo galvoje. Alanas nežinojo ką atsakyti. Jis norėjo pabaigti reikalus su Vendigo ir Atiduoti Adriją Auriui. Ir tegu tas daro kaip išmano. Bet... Vėl tai, kad Volkeris juk žmogus. Su savo jausmais, savo norais. O iki to meto, kai jis pasinaudojo berniuko galiomis, tas net nemanė niekam jo atiduoti. Norėjo suteikti jam laisvę ir viskas.
- Nežinau. - Nuoširdžiai atsakė.
- Neįsivaizduoju. - Pridūrė.
Tuo tarpu, kai jie kalbėjosi, Adrijas tūnojo savo vietoje. Galvojo apie kažką, į nieką nežvelgdamas. Iš pradžių svarstė apie savo motiną, kuri ten pasiliko. Bet dabar, toji atrodė labai tolima. Tikriausiai jie niekados nebesusitiks. Gal Vendigo ją net sunaikino. Tada dar pasvarstė, kad veikiausiai dėl tos savo kvailos klaidos, kai per pamoką pamėgino pasinaudoti Alano gebėjimais keliaus pas jo pusbrolį, kuris nieko negalvodamas sudegins jį pragaro ugnimi. Ir Adrijas nukeliaus į nebūtį. O ne, bus dar blogiau, jis išvis išnyks. Po galais, kodėl taip padariau? Tiesą sakant, jis net negalvojo, kad taip greitai pavyks panaudoti Senklerio galias. Šitai lėmė tai, kad Jie leido labai daug laiko kartu. Emocinis ryšys labai daug reiškė tokiems, kurie jau kartą buvo susikeitę vietomis. Taigi savo mintyse klajojantis Adrijas negirdėjo kitų dviejų pašnekesio.
- Nenoriu jo sunaikinti, bet aš nežinau ką man daryti. - Pasakė Alanas Henrietai.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #133 Prieš 2 metus »
  Henrieta sėdėjo ir žvelgė į Adriją. Ji suprato kodėl Alanui kilo abejonių. Grifė tikrai nebūtų norėjusi, kad Adriją sunaikintų, tačiau reikėjo rasti kokią nors išeitį. Buvo aišku tik viena, draugai nebegali ilgiau likti kartu.
  Poter atsiduso. Kol kas į galvą nekilo jokia naudinga idėja. Bėda ta, kad reikėjo išeitį atrasti kuo greičiau, antraip teks atsikratyti dvasios. Mergina susikaupė ir ėmė mąstyti. Alanas geriausiai pažinojo Adriją, tačiau su juo likti nebegalėjo. Tačiau... Henrietos akys nušvito. Į galvą šovė nuostabi mintis. Kas jei Adrijas kurį laiką praleistų su ja? Taip jis galėtų likti nesunaikintas. Be to, mergina taip pat buvo pažįstama su Adriju, tad pernelyg didelio pavojaus nebūtų. Sunkiausia būtų paslėpti jį nuo kitų merginų, miegamajame, tačiau tai būtų galima įgyvendinti.
  Beliko, kad Alanas sutiktų. Henrieta žinojo, kad jis jau ima nebepasitikėti Adriju ir vargu ar norės jį palikti Henrietai. Tačiau, be jos, dvasią pažinojo tik Dori. O iš jųdviejų šmėklą geriausiai pažinojo Poter. Tai buvo priimtiniausias kelias iš dviejų galimų. Kitas būtų atiduoti Adriją Auriui ir atsisveikinti amžiams. Tad reikėjo nors papandyti pasiūlyti grifui šį variantą.
- Alanai, - pradėjo mergina. - Manau, kad Adrijas laikinai galėtų pabūti su manimi. Be mudviejų apie jį žino tik Dori, o kitiems jį palikti būtų nesaugu.
Trylikametė tikėjosi, kad Alanas sutiks, nes daugiau jokia mintis neatėjo į galvą.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #134 Prieš 2 metus »
Roma vaikščiojo po biblioteką. Ji netikėtai prie vienos lentynos pamatė rausvą sofutę. Tiesa didžioji jos dalis buvo nusitrynusi, bet Romai nebuvo skirtumo. Ji pasiėmė bet kokią knygą. Ją pasiėmė iš šalia buvusios lentynos. Ji įsitaisė sofutėje ir pradėjo skaityti. Roma netyčia pastūmė sofutę atgal ir atsidarė skylė grindyse. Joje Roma pamatė daug laiptų. Jų pabaigos nesimatė. Roma be jokios abejonės pradėjo jais lipti žemyn. Jų čia buvo gal kokie keli tūkstantčiai, o gal ir daugiau. Greičiausiai daug daugiau. Kai Roma pagaliau baigė lipti pasimatė durys. Jos buvo stiprios medinės durys. Roma galvojo, kad bus jas atidaryti, bet kai ji švelniai stumtelėjo duris šios atsidarė. Kambaryje buvo kokios penkios sofos, bet jos buvo naujos ir labai minkštos.