0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 215
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #105 Prieš 1 metus »
 Beaumont prikando savo lūpą. Jo žvilgsnis buvo ties mergina sėdinčia šalia jo. Ši žaidė su auskarais it neturėdama veiklos.
- Supratau. Na, transfigūracija sunkus mokslas, tad iš pirmo karto gali nepavykti. Tai normalu, - pasakė buvęs Švilpynės koledžo mokinys. - Taigi mums reikia surasti ką nors ką galėtume transfigūruoti, - ištarė jaunasis profesorius mąstydamas ir veldamas savo plaukus. Rudaplaukiui mąstant apie transfigūraciją, mergina atsirėmė į jo petį. Mėlynai pilkų akių savininko mintys iš karto ištuštėjo. Mergina iš karto išblaškė visą vaikino dėmesį. Išgirdęs varnės atodūsį, profesorius užvertė vadovėlį.
- Panašu, kad tu esi pavargusi. Gal transfigūraciją pasimokysim kokią kitą dieną? - pasiūlė prancūzas su viltim žvelgdamas į merginą. Ir pats mokyti nelabai norėjo.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Neprisijungęs Élise Juliette Charron

  • VII kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #106 Prieš 1 metus »
  Élise dar akimirką mąstė apie šį vakarą, apie josios norus su arbata praleisti ramiai šį laiką ant sofutės. Ši buvo nežmoniškai išsiilgusi namų, tik ir tetroško greičiau pasimatyti su mama, greičiau sulaukti pilnametystės ir dingti iš salyno. Atgal į Liuksemburgą. Ją nervino anglų kalba, nervino niūrus oras ir tik protarpiai pasirodanti saulutė. Ši pasiilgo močiutės gardumynų vos grįžus į Betemburgą. Ak, o visi ten palikti draugai. Net per vasaros atostogas savo gimtinėje pabuvo vos savaitę, vėliau turėjo grįžti į Londoną. Tėvas, dirbantis tarptautinėje įmonėje. Ir ką jis joje gero nuveikė? Užteršė dar labiau pasaulį? Paskatino dar labiau klimato atšilimą? Tikrai taip. O dar visa ta organizacija apsimeta itin ekologiška ir kovojanti su visu teršalų pasauliu. Nejuokaukit, Élisei ne penkeri, ši jau supranta, koks iš tiesų yra pasaulis ir kokios tos žiobariškos įmonės.
  Taip įsigalvojusi net krūptelėjo. Išgirdusi Rafaelio klausimą su kažkokia neaiškia viltimi, prancūzaitė linktelėjo. O gal ir ne. Niekas ten jos nesuprato, kai ši rūpinosi tik savo minčių karalyste.
- Žinoma,- pratarė ir buku žvilgsniu įsispoksojo į knygų lentyną.
  Prikandusi lūpą sulaikė ašaras. Ji niekada neverkdavo, sau to paprasčiausiai neleisdavo. O ir šiuo metu pratrūkti norėjo mažiausiai. Tai tik skaudus išsiilgimo jausmas. Va, ką reiškia pernelyg prisirišti prie mamos. Žinoma, ir suprantamas jos prisirišimas, jos mama Juliette - nuostabi. Rodos, be trūkumų. Nieko nebesakė. Tik nutilo, rodos, net nebekvėpavo. O kažkur pasąmonėje užsinorėjo dar vieno puodelio liepžiedžių arbatos.
mais le soleil se couche et tout redémarre

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 215
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #107 Prieš 1 metus »
 Rafael tiesiog sėdėjo ant sofos mąstydamas apie viską. Mąstė ar jis tikrai geras profesorius? Ar jam reikia būti Hogvartse? Gal Beaumont pavardę nešiojančiam vaikinui tiesiog laikas grįžti į Prancūziją ir ten įsidarbinti lyg paprastam žiobarui? Nors jis negalėtų. Magija irgi buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Be jos vaikinui gyventi tikrai nepatiktų. Tada jo gyvenime magijos baisiausiai trūktų. Rudaplaukio lūpas paliko gilus atodūsis. Jis mąstė ir apie savo tėvus. Kas jie? Kur jie? Juk dabar jis bibliotekoje, galėtų paieškoti ko nors apie juos.
- Kodėl norėjai mokytis Hogvartse? - paklausė klausimo iš galima sakyti oro. Jam tai pasirodė kiek įdomu, o atrodė, kad apie tai kol kas dar nekalbėjo. Visiška tyla net kiek nervino vaikiną, tad jis bandė užvesti pokalbį.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Neprisijungęs Élise Juliette Charron

  • VII kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #108 Prieš 1 metus »
  Prireikė akimirkos susitvarkyti su vidujais ošiančiais uraganais. Élise žvilgtelėjo į Rafaelį, kuris, rodėsi, bandė užmegzti pokalbį. Norėjo ironiškai susijuokti dėl šitokio klausimo, tačiau susiprato, jog pats profesorius nieko nežinojo, tad galėjo pasirodyti šiek tiek nemandagi.
- Nenorėjau,- atvirai prabilo.- Dėl tėčio darbo vis turim kraustytis, mielai būčiau pasilikusi Betemburge. Grįžusi praeitai vasarai ten, buvau apsisprendusi, jog mokysiuosi Biobetonse, tačiau tėvai tam nepritarė, ale, liko ne tiek daug, tai lik Hogvartse ir panašiai,- gūžtelėjo pečiais.- O kodėl tu nusprendei dėstyti čia?
  Kad jau čia prasidėjo dvidešimt vienas klausimas, tai kodėl gi ne. Élise nesiskundė bendravimu, jai to labai trūko, tačiau ir atsiverti pernelyg daug nenorėjo. Prancūzaitei užteko ir to, jog Sebastianas jau ją ingredientų sandėliuke turėjo raminti ir valyti šiai ašaras. Tad ir dabar, pasakodama, kodėl mokosi čia, susiturėjo nekalbėti su kokia nors paniekos gaidele balse.
  Siektelėjo atšalusios arbatos, gurkštelėjo. Ne, nebuvo skani, tačiau išdžiūvusiai gerklei pagelbėjo.
mais le soleil se couche et tout redémarre

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #109 Prieš 1 metus »
Hogvartso pilis vakarėjant stūksojo pilka ir iš šono atrodė kiek baugiai. Saulė jau leidosi už horizonto, o mėnulis atvirkščiai - vis kilo viską apšviesdamas melsva šviesa. Hogvartso viduje mokyniai po pamokų vaikščiojo kas sau, laukdami vakarienės. Didžioji salė kol kas buvo tuščia ir laukė į ją atitrepsėsiančiu mokynių, kurie bus išalke po ilgos dienos su pamokomis. Biblioteka, bendrieji koledžų kambariai ir koridoriai buvo pilni šen bei ten šiurinėjančiu vaikų. Bet už vis daugiausia lankėsi bibliotekoj. Varnanagiai, klastuoliai, grifai ir švilpinukai - visi. Čia jie ruošėsi daryti namų darbus, kadangi bibliotekiininkė visą laiką reikalaudavo tylos, ir taip būdavo žymiai lengviau susikaupti. Transfiguracijos, kerėjimų, apsiginimo nuo juodosios magijos, herbalogijos, eliksyrų, astronomijos ir daug daug kitų mokimosi knygų lentynų buvo apsėstos mokynių.



Evelina įėjo į Hogvartso biblioteką. Namų darbus jau buvo padariusi, todėl čia atėjo tik paskaityti. Praėjusi pro mokimosi lentynas, nuėjo link nuotikių skyriaus. Nuotikių knygos buvo jos mėgstamiausios. Lentyna buvo pilna knygų apie burtininkų nuotikius. Evelina išsitraukė dar atrodo neskatyta knygą. Apsidairė ramesnės vietelės paskaitymui. Visi staleliai šalia lentynų buvo užsėsti mokinių. Staiga Evelina pastebėjo tuščia vietele. Tai buvo rusvos spalvos sofutė atokiau nuo viso triukšmo, stovinti viena ir tuščia. Grifiukė priėjo ir apsidairė ar niekas neketina čia sėstis. Atrodo dar nebuvo pastebėjusi bibliotekoj šios sofutės. Atsisėdo ant jos, sofutė buvo minkšta ir šilta. Mergaitė nežynojo kodėl sofa buvo šilta, bet galvoje turėjo du variantus. Arba neseniai ant jos buvo sėdėta, arba ji labai rūpinosi savo "sėdėtojų" patogumu. Galbūt tai stebuklinga sofutė atsirandanti kai jos labiausiai reikia? Evelina pati nusijuokė iš savo minties. Apsižiūrėjo sofute. Ant jos rusvos medžiagos buvo keletas dėmelių ir keli įplišimai. Sofa atrodė gan senoka, tačiau patogi. Visai šalia sofutės plytėjo langas. Už jo buvo matyti Hogvartso pilies kiemas. Mergaitė apsižvalgė aplink biblioteką. Atrodė, kad ji vienintelė mato šią sofute. Arba visi tiesiog buvo per daug isiknibe į darbus ir nematė parasčiausiu dalykų. Šiaip ar taip, Evelina dėl to tik apsidžiaugė, nes dabar mažiausiai troško, kad kas nors prieitu. Nenorėjo būti dėmesio centre. Dar kartą apsižvalgiusi šyptelėjo. Ši iš niekur atsiradusi sofutė ją išgelbėjo. Grifiukė patogiau įsitaisė ant jos. Nugara atrėmė į sofutės atlošą. Šis buvo minkštas ir atpalaiduojantis. Daug žadantis tam kas į jį ketindavo atsisėsti. Evelina nulenkė galvą į knygą. Ji panoro juoktis. Įsižiurėjusi į viršelį pamatė jog šią knygą irgi yra skaičiusi. Nuėjusi link lentynos išsitraukė knygą pavadinimu "Džordžijos nuotykiai trolių šalį". Gūžtelėjusi pečiais Evelina grįžo prie sofutės. Atsisėdusi ant jos pradėjo knygą. Knyga buvo įdomi ir įtraukianti. Kaip ir visos nuotikių knygos pamanė.
Už pilies langų vis labiau temo. Mėnulis jau išsiskyrė savo šviesumu ir melsvumu. Pilies languose įsižiebė vis daugiau šviesų. Iš Uždraustojo miško galėjai pamanyti, kad pilis tai didžiulė žibintų virtinė vis artėjanti prie jo ir bandanti sutrukdyti jo ramybe ir šviesą.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #110 Prieš 1 metus »
Koks nelinksmas jausmas. Vienatvė. Dauguma šį jausmą tikriausiai labai gerai žino, gerai žinojo ir Christina. Mergaitė save laikė tobula, nuostabia mergina (mergaite), tačiau vis tiek, neturėjo draugų, turėjo vienintelę draugę Mailą ir Bubnį, na ir Katherinę. Taip ir tęsėsi krikščionės gyvenimas, pamokos, miegas, atsikalbinėjimas naktį prieš profesorius. Ar toks gyvenimas įdomus? Nelabai. Pati princesė planavo išvykti iš Hogvartso, dažniau lankyti pilį ir galbūt grįžti į karališką gyvenimą. Žinoma, to nesinorėjo daryti, nenorėjo palikti savo nuostabiosios motinos, kuri įsivaikino ją kai ji buvo tik pirmakursė. Kartu, su šiomis mintimis garbanė ėjo link bibliotekos, pasiimti kokią nors knygą apie meilę ir vartaliodama verkti grifų gūžtos bendrajame kambaryje. Tas kambarys, visad Christinai kažką primindavo, tik negalėdavo suprasti ką. Tik žinojo tai, jog jai nepatinka miegoti tenai, per daug raudonos spalvos, negražios užuolaidos. Aukštų batų žingsniai girdėjosi per visą koridorių. Mergaitė įsišiepė. Buvo kiek keista, bet šį kartą mokinė nesinešė fenekų, nešėsi su savimi tik rankinuką, o jame gal dešimt lūpų blizgių, kartu su veidrodėliu. Grifiukė užėjo vidun, nuėjo prie lentynos ir pasiėmė savo mėgstamiausią knygą. Atsisėdusi ant sofutės, užkėlė koją ant kojos ir įdėmiai skaitė.



*

Neprisijungęs Shiro Spiderfig

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • „Voras viską verpia iš savęs.“
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #111 Prieš 1 metus »
Tai buvo dar viena neįprasta diena Hogvartse. Kaip prie žiobariškų tradicijų pratusiam berniukui, naujas mokyklos gyvenimas atrodė tarsi kažkas iš fantastinių filmų, ar knygų. Buvo sunku suvokti, jog dabar yra šio magiško pasaulio santvarkos dalimi... Jog ateityje taps pilnaverčiu burtininku... Dar tiek daug dalykų nežinojo, o mokyklos šurmulys visai neleido susikaupti! Kur tik pažiūrėsi - skraidantys vaiduokliai, kalbantys paveikslai, gausos moksleivių ir burtų, ir nors tai žavėjo vaikį, tačiau dabar jam reikėjo ramybės. Atokios vietos, kurioje galėtų susidėlioti mintis ir galbūt net pasidomėti burtininkų visuomenės istorija. Būtų gerai, jei egzistuotų kokia pagalbinė knyga pavadinimu "Hogvartsas kvailiukams: 101 būdas išgyventi magų pasaulyje", tačiau tai tik bergždžia svajonė. Visgi galbūt bibliotekoje atrastų kitokių knygų suteiksiančių žinių apie jį supantį pasaulį, tad gerai apsvarstęs savo veiksmų planą nusprendė pasukti tikslo link.

Įžengęs į biblioteką išvydo vaizdą kaip įprastą: sėdinčią bibliotekininkę, savaime judančias plunksnas, kitus moksleivius skaitančius, arba darančius namų darbus, dar keletą po patalpą slampinėjančių mokinių, tačiau į veiksmo centrą Shiro lįsti nekėtino. Baltaplaukis buvo gana kuklus berniukas, nemėgo išsišokti ir vengė žmonių mat niekada nežinojo kaip jie reaguos į vaikio išvaizdą ir keistus pomėgius. O jaunuolis buvo gana šiurpaus gymio mat turėjo ilgus baltus plaukus, išblyškusią odą, apdžiuvusias lūpas ir juodus raukšlėtus paakius, atrodė it koks vampyras. Tai buvo dar viena priežasčių laikytis atokiau nuo bendraklasių.

Pėdindamas pro knygų lentynų labirintą tolumoje pastebėjo nedidelę rusvą sofutę. Ši stovėjo pakankamai nuošalioje vietoje, tad pilnas susidomėjimo vaikėzas nusprendė prisėlinti arčiau.
- Galbūt čia galėsiu prisėsti paskaityti, - sumurmėjo sau panosėj. Rankoje jau laikė nuo vienos iš lentynų nugriebtą knygą, tai buvo leidinys nupasakojantis Hogvartso istoriją, tad Shiro nekantravo suleisti akis į puslapius. Tik priartėjęs pastebėjo smulkų siluetą, tai buvo mergaitė, tamsių garbanotų plaukų, skaitanti knygą ir pasidėjusį rankinę...
- Pirmakursė? Ne, gal antrakursė? - susimąstė bandydamas įžvelgti merginos būdo bruožus, - Jei ji čia jau sėdi turbūt teks ieškoti kitos vietos... Tačiau vargu ar rasiu geresnę...
Svarstydamas tolimesnį veiksmų planą jautėsi nejaukiai, tačiau galų gale nusprendė prieiti arčiau garbanės. Droviai, tyliu balsu ir vengdamas akių kontakto prabilo:
- L-Labas, nieko prieš jei aš prisėsiu? Turiu knygą...
Vos užbaigęs sakinį pakėlė savo laikomą leidinį tiesiai prieš panelės akis. Ant knygos išgraviruotu raštu buvo užrašytas pavadinimas "Hogvartsas ir jo istorija".

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #112 Prieš 1 metus »
Kaip ir visad, knyga skaitėsi kuo puikiausiai, nors būtų mieliau ją perskaičius kur nors ant palangės, su vaizdu pro langą. Čia nebuvo labai patogu ir dar darėsi šalta. Trūko fenekų, šilumos. Dar trukdė skaityti garbanos, kurios krito į akis. Aišku, tai nebuvo bėda, nes rankinėje buvo gumyčių daugiau nei lūpų blizgių, bet ar surišti plaukai atrodo gražiau? Christinos nuomone, ne. Princesė vis vartaliojo knygą, kol nusibodo. Tiesą sakant, kai kuriuose vietose net nebuvo įdomu, o mintys nuskrisdavo kažkur toli. Užvertusi knygą, jau planavo eiti kur nors pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro, galbūt į uždraustąjį mišką, o galbūt prie ežero. Antras variantas buvo tinkamesnis ir priimtinesnis karališkosios šeimos atstovei. Uždraustajame miške, yra vabalų, voriukų, gal dar kokie knisiai vaikšto! Užtat tenai mergaitei ir nepatiko. Minutei, grifė atsijungė nuo realybės, o vėliau, sugrįžusi pamatė baltus plaukus. Panašius plaukus, kaip pas Sabriną Spellman, šauniąją ir nepakartojamą pusseserę. Į tai labai nekreipė dėmesio, eilinis mokinys ir tiek. Bet nužvelgusi jį, nuo apačios iki viršaus, šiek tiek sutriko. Nu ir stilius... Žinoma, visi turėjo savo stilių, ir dėl to neturi būti problemų, bet, kadangi, mergaičiukė buvo per daug princesiška, įsivaizdavo žmones visai kitaip. Su švarkais, kaklaraiščiais, blogiausiu atveju raudonais megztukais. Taip, šitaip vaikščiodavo vyrai pilyje. Ir Christinos manymu taip vaikščioti turėtų visi vaikinai. Pati negalėdavo nešioti kelnių ar džinsų, tiesiog negalėjo. Vienintelė apranga būdavo pas krikščionę- sijonai, suknelės. Mėlynos akys stebėjo berniuką ir žiūrėjo, ką jis darys. Ar tiesiog pasiėmęs knygą išeis, ar kur nors prisės. Norėjosi užkalbinti, pasišnekučiuoti. Vis dėl to, nebuvo labai kas veikt, o knyga visgi nepatiko. Greitai, kol jis tikriausiai nepamatė, Christina pasidažė lūpytes, pasišukavo plaukus ir lygiai atsisėdo. Prieš visus žmones, turėjo atrodyti gražiai, dailiai. Negalėjo atrodyti kaip mumija. Priėjus berniokui, riedlentininkė nusimetė garbaną ant peties. Ar aš su juo elgsiuosi mandagiai? Ne.- Pagalvojo apie išdidumą ir žvilgtelėjusi į akis, tarė kelis žodžius.
-Gal ir nieko prieš,- Šyptelėjo ir pasislinko į kairę pusę.- Aišku, kad su sąlyga, manai, kad leisiu tau sėdėti prie manęs tiesiog? Turėsi man padaryti šukuoseną, beje, man patinka tavo plaukai,- Netikrai pagyrė ir išsitraukė iš rankinės pilną plaukų gumyčių.



*

Neprisijungęs Shiro Spiderfig

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • „Voras viską verpia iš savęs.“
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #113 Prieš 1 metus »
Nuleidęs prieš akis rodomą knygą baltaplaukio ir merginos žvilgsniai susitiko, kad ir kaip mėgintų išsisukti, tačiau akių kontaktas šiuo atveju buvo neišvengiamas. Dabar aiškiau pastebėjo ir pašnekovės veido bei kūno bruožus: padažytos lūpos, mėlynos it tušas akys, ilgos garbanos, elegantiška laikysena, išties mergaitė atrodė labai karališkai, tarsi būtų susiruošusi į kokią prabangią puotą. Berniukas akimirksniu suprato, jog kalba su turtingu, aukšto lygio asmeniu, tad nusprendė savo toną pakeisti į kiek įmanoma pagarbesnį. Shiro kilo iš vidutinės žiobarų šeimos, abu tėvai dirbo padorius darbus, tad vaikis niekada nepatyrė skurdo sunkumų, tačiau taip pat niekada nesimėgavo prabanga. Turėjo įprastus daiktus, įprastą drabužių asortimentą, įprastus pusryčius, pietus bei vakarienę. Jei ne keista išvaizda ir pomėgiai, vaikinas būtų paprastas ir niekuo neišsiskiriantis vaikas. Išgirdęs, jog prisėsti galės tik įvykdęs tam tikrą sąlygą sunerimo, tamsios jaunuolio akys išsiplėtė, o širdis pradėjo tuksenti daug greitesniu intervalu nei prieš keletą akimirkų. Vylėsi, jog tai nebus kokia nors neįgyvendinama užduotis, tad išgirdęs merginos prašymą ir net komplimentą liko droviai nustebintas!
- Ačiū... - kiek paraudęs tučtuojau nuleido akis į grindis. Apart mylinčių tėvų, niekas niekada nėra gyręs berniuko išvaizdos, tad nė nenutuokė kaip priimti šį pagyrimą. Visgi toks garbanės poelgis leido vaikiui ja labiau pasitikėti.
- Ji atrodo kaip geras žmogus, - susimąstė mintyse prieš prabildamas.
- Plaukus... Galėčiau Jums juos supinti, tik reikės šukų, - atsargiai paėmęs vieną iš panelės ištrauktų plaukų gumyčių prisėdo ant sofutės. Savąją Hogvartso istorijos knygą jau buvo pasidėjęs ant kelių, ją teks paskaityti vėliau.

Nors vaikis nebuvo nuostabus plaukų prižiūrėtojas, mat pačio šukuosena buvo netvarkingai surišta į kuoduką, tačiau ilgus plaukus dėvi jau ne vienerius metus, todėl yra bandęs juos pinti. Stengdamasis išlaikyti kuo ramesnį toną, kad neparodyti savo susigėdijimo, baltaplaukis paprašė:
- A-Apsisukite...
Apdairiu rankos judėsiu palietė mergaitės garbanas.
- Kuo Jūs vardu? Aš... Shiro. Iš Švilpynės koledžo.


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #114 Prieš 1 metus »
Jų buvo visokiausių spalvų, raudonų, mėlynų, žalių. Prisiminimuose, Christina turėjo nemažai gerų šukuosenų ir dar būdavo taisyklė, jog pilyje vaikščioti paleistais plaukais- griežtai draudžiama. Ta taisyklė tikriausiai buvo pati nemėgstamiausia princesei. Kadangi, galva tikrai svaigo, ilgaplaukė gurkštelėjo savo rožių arbatos, nuo kurios dar labiau svaigo galva. Reikėjo tik šalto, su ledukais vandens, kurį geria kiekvieną rytą. Deja, tokio su savimi nepasiėmė. Sėdėdama šalia berniuko, mokinė pajautė įraudį, ko labai nemėgo. Išraudonuodavo tik prie tų žmonių, kurie būdavo mandagūs, mandagūs su princese ir pirmi užkalbindavo. Tuo tarpu šis žmogus tą ir padarė. Atrodo, kad ir Shiro buvo išraudęs. Statyti jam savo įsakymus ar nekankinti? - Pasvarstė ir trumpam užsimerkė. Akys buvo kiek pavargusios nuo knygos skaitymo. Išgirdusi žodį "ačiū", dar labiau nustebo. Ne prašom,- Pasakė mintyse, nenorėdama to sakyti garsiai.
-Puikiai tiktum būti tarnu,- Tarstelėjo ir išsitraukė raudonas, karališkas šukas, kurias turi dešimt metų.- Supink man kasytes,- Paprašė. Jums? Man dvylika...- Dar labiau sutriko ir paraudo.  Jautėsi, lyg būtų karalienė, o šis jausmas buvo geras. Nepešė plaukų, kaip pavyzdžiui senelė Rosa... toks jausmas, kad nupešdavo visus plaukus kaip kokiai vištai. Christina pasisuko ir sukryžiavo kojas. Nors ir neleisdavo kažkam liesti savo plaukų, tačiau jie taip trukdė, kad net tingėjosi susipinti. Kai baigsis žaidimas pavadinimu ,,Kirpykla", planavo pasišnekučiuoti su šiuo nematytu burtininku ir šio bei to paklausti. Iš tiesų, Christina vis darėsi silpnesnė ir labiau turinti pasitikėjimo žmonėmis. O ar tai buvo gerai? Grifiukė nežinojo, tik jautė, jog labai, labai keičiasi. Shiro? Ir vardas įdomus... Išskirtinis žmogus... Savo vardo atskleisti nelabai norėjo, nes pati manė, jog šis vardas nėra itin gražus ir žavus. Ir pavardė pačiai nelabai patiko. Bet klausimo irgi nesiruošė ignoruoti.
- Aš Christina, Shiro,- Trumpai prisistatė, rimtu tonu.- Iš grifų gūžtos, o klausyk... iš kur kilęs būsi? Beje, vadink mane tiesiog princese Christina, nes pasijaučiu sena,- Nusijuokė ir pasidomėjo berniuku. Buvo įdomu iš kur jis kilęs, vis dėl to, vardas tikrai ne dažnas. Už lango galima buvo pamatyti tamsumą, buvo jau vėlus vakaras. Sėdėti bibliotekoje buvo pats jaukumas.



*

Neprisijungęs Shiro Spiderfig

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • „Voras viską verpia iš savęs.“
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #115 Prieš 1 metus »
Gavęs šukas pagaliau galėjo kibti į darbą. Švelniai laikydamas už garbanotų sruogų palengva brūkštelėjo šukomis taip ištiesindamas mergaitės žvilgančius plaukus. Į komentarą apie būvimą tarnu neatsakė nieko. Pasirodo vaikio nuojauta buvo teisi, vien sprendžiant iš prabangių daiktų ir jos žodžių - mergina sėdinti prieš jį tikrai buvo iš karališkos šeimos. Tačiau baltaplaukiui neatrodė, jog tai ką dabar daro būtų galima pavadinti tarnyste. Jis vykdo sąlygą, už kurią paskui galės paskaityti knygą. Juolab, jautėsi laimingas galintis kažkuo padėti. Vien sėdėti šalia mokinės, kuri nevengia jaunuolio ir nesityčioja, atrodė taip neįprasta, jog prireikė net keletą kartų sumirksėti bandant įsitikinti ar nesapnuoja. Kol kas Hogvartsas vaikino akyse buvo daug aukščiau už bet kokias žiobariškas mokyklas, tai stebėtinai jauki vieta. Tačiau galbūt tokią atmosferą suteikė ir šiltas tamsus vakaras bibliotekoje.
- Kasytes... - susimąstęs pakartojo rudaplaukės žodžius, - Turiu idėją.
Baigęs šukuoti atsargiais rankos mostais atskyrė plaukų sruogą į tris dalis ir ėmėsi pynimo. Dėliodamas plaukų pluoštus vieną ant kito stengėsi būti kuo kruopštesnis. Pradėdamas nuo galvos viršugalvio bei pamažu leisdamasis žemyn.
- Malonu susipažinti, princese Christina, - pagarbiai linktelėjo galvą tarsi norėdamas atsiprašyti už tai, jog privertė pasijusti senesnei nei ji iš tikrųjų yra. Nuo šiol į mergaitę kreipsis taip kaip priklauso.
- Aš gimiau žiobarų šeimoje, Anglijoje... - atsakė į panelės klausimą toliau tęsdamas pinti antrą kasą, - Mano mama japonė, tad turiu japonišką vardą.
- O kaip t-tu? - šiek tiek sutriko, kad šįkart nereikėjo naudoti pernelyg pagarbaus tono, tačiau norėjo tęsti pokalbį, - Nežinau nieko apie karalystes...
Vos po kelių akimirkų Shiro užbaigė pinti. Panaudojęs dvi baltas gumytes, iš plataus plaukų gumyčių asortimento, surišo ties supintų plaukų galo. Šitaip dvi kasos laikysis tvirčiau ir neišsipainios vaikštant.
- Baigta... Manau, tau tinka, - davė komplimentą, norėjo nusišypsoti, tačiau jautėsi pernelyg droviai. Paraudęs tučtuojau patraukė rankas nuo princesės plaukų.


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 550
  • Taškai: 97
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #116 Prieš 6 mėnesius »
Pagaliau pasibaigė pamokos. Pagaliau laisvas laikas. Nors toks jis ir laisvas, kai laukia visas kalnas namų darbų. Bet, kaip visada. Alanas atsivertė savo užrašus, tada pažiopsojo į juos ir užvertė. Tuo labiau, kad buvo susitaręs čia susitikti su Henrieta. Visus užrašus berniukas sudėjo atgal į kuprinę, o ją pagrūdo toliau, kad nebadytų jam akių ir neprimintų apie viską, kas ten laukia.
Prie sofutės jis buvo pristūmęs staliuką. O ant jo stovėjo du puodeliai su dangteliais. Juose buvo šilta kakava. Žinoma, jis nežinojo, ar Henrieta mėgsta kakavą, bet, kadangi jos čia atsinešė sau, tai ir jai paėmė.
Alanas patogiai įsitaisė senoje sofutėje. Ant peties tūnojo Gringo, jo voveraitė. Dėl kurios jis nežmoniškai džiūgavo. Tą Voverę Nusipirko visai neseniai. Vieną vakarą, po pamokų, kartu su Auriu išėjo iš mokyklos į miestą. O ten jis jam ją ir nupirko. Dabar, berniukas pamažu mėgino prisijaukinti voveraitę. Toji dar buvo labai baikšti ir Alanas pradėjo visur ją nešiotis. Gringo tupėjo jam ant peties kol kas ramiai. Tas buvo keista, nes ji dažniausiai mėgindavo kur nors pabėgti.
Pagaliau raudonplaukis išvydo ateinančią Henrietą ir iš tolo jai nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • V kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 47
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #117 Prieš 6 mėnesius »
  Henrieta linksmai žingsniavo bibliotekos link. Ji taip nekantravo pasikalbėti su Alanu ir pagaliau šį tą sužinoti apie Adrijo atsiradimą mažajame veidrodėlyje. Grifė, kažkur labai giliai, net vylėsi, kad draugas bus pasiiėmęs veidrodėlį su savimi. Visgi Adrijas taip pat buvo Poter draugas. Be to, apie šmėklos likimą trylikametė sužinojo tik šiandien ir tai tikrai buvo didžiulė staigmena.
  Eidama kilimu, po kuriuo slėpėsi liukas vedantis į slaptą bibliotekos skyrių, Henrieta nusišypsojo. Jos galvoje iškilo prisiminimas kaip Alanas bandė atverti liuką ir įkrito į tamsą. Kaip grifė tuomet išsigando! O vėliau dar teko susidurti su demonu Vendigo. Čia vėl iškilo prisiminimas kaip Adrijas Alano kūne suteikė jai apsaugą nuo šėtono, nors ir trumpalaikę. Už šį poelgį Poter kol kas negalėjo atsilyginti, tačiau galbūt kada nors pavyks suteikti jam laisvę?
  Prisimindama nuotykį poezijos knygelėje Henrieta pastebėjo nedidelę sofutę prie knygų lentynos, ant kurios sėdėjo Alanas. Nusišypsojusi mergina patraukė draugo link ir atsisėdo šalia. Ant stalo pritraukto prie sofutės stovėjo du puodeliai su kakava. Grifė mėgo kakavą. Nors dabar jau dažniau rinkdavosi kavą, tačiau karts nuo karto pasilepindavo ir šilta kakava.
  Poter atsisuko į draugą.
- Sveikas, - pasisveikino.
Henrietos veide švietė šypsena. Merginos galvoje sukosi daugybė klausimų, kurių norėjo paklausti, tačiau pirmiausia nusprendė išklausyti, ką Alanas nori papasakoti. Geriau pradžiai neapipilti grifo klausimų lavina. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 550
  • Taškai: 97
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #118 Prieš 6 mėnesius »
Henrietai įsitaisius šalia, Alanas pastūmė jai šiltą puodelį.
- Labas, nežinau ar mėgsti, bet vis tiek paėmiau. - Šyptelėjo. Gringo tarytum atgijo išvydusi mergaitę ir sučirškusi šoko Alanui ant kelių. Tas vos spėjo sugauti voverę. Ji dar kiek palakstė ir pagaliau vėl įsitaisė savo pernykštėja vietoje.
- Kaip tavo vasara? - Pradėjo nuo paprasčiausio klausimo, atėjusio į galvą.
- Labas Henrieta. - Pasigirdo slopus balsas iš Alano kuprinės.
- Užsikišk Adrijau. Klausyk Henrieta, mums reikia rimtai aptarti ką su juo daryti.
- Aš noriu dalyvauti savo teisme. Alio, išleisk mane iš kuprinės girdi?
toliau protestavo Adrijas.
- Aš tave sudaužysiu supratai?
- Tai neįmanoma. - Atrėžė tas.
- Žinai ką jis man ištaisė per paskutinę pamoką? Kai vyko herbologija? Jis pasinaudojo mano galiomis įsivaizduoji?
- Aš atsiprašiau. Daug kartų. Aš nežinojau, kad...
- Dar dabar jaučiu to padarinius. Ir man tai nepatinka. - Apskritai ši diena nebuvo labai gera. Juk Alanas gavo laišką apie mamos būklę nuo tėvo. Gavo jį ne per pusryčius, kaip visada būna didžiojoje salėje, o būtent po pietų. Nuo tada viskas sekėsi prastai. O dar tas Adrijas.
- Henrieta, jeigu trumpai. Kai mes bėgome nuo Vendigo, Adrijas ištrūko iš mano kūno, nes pagal visus dėsnius tame pasaulyje ten galėjo apsigyventi trumpai. Tada, jis pateko į veidrodėlį, kuris buvo vieno iš Vendigo tarnų rankose. Tu matei jį. O aš atsišaukiau jį kerais Nuo to laiko jis yra pas mane. Ir man atrodo, kad jau pradedu to gailėtis.
- Alanai, ištrauk mane iš kuprinės. Noriu dalyvauti šiame pokalbyje po galais. - Senkleris pasilenkė ir pasiėmė nutrenktą kuprinę. Tada, atsegė mažajį skyrių ir paėmė veidrodėlį. Ir tėškė jį ant stalo.
- Laimingas?
- Ne. - Atsakė siela.
- Adrijas vis tiek turi su manimi kažkokių sąsajų, jeigu sugebėjo panaudoti mano galias. Turi ir man nepasakoja.
Pagaliau Alanas ir Adrijas nutilo. Gana tarpusavy ginčytis. Pagalvojo jis. Jau ir taip viskas labai pasikeitė. Dar ryte per magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką viskas buvo puiku. Bet ne dabar.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • V kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 47
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #119 Prieš 6 mėnesius »
  Henrieta klausėsi Alano ir Adrijo ginčo. Žinia, kad Adrijas kažkokiu būdu sugebėjo naudotis Alano galiomis gąsdino. Tikrai reikėjo imtis veiksmų, kad tai liautųsi. Tačiau visų pirma reikėjo, kad šmėkla papasakotų apie savo sąsajas su grifu, nes kitaip nebus galima nė galvoti apie viso šito pabaigą.
  Poter pažvelgė į ant stalo nutėkštą veidrodėlį. Reikėjo kažkaip prakalbinti Adriją, nes dabar abu draugai sėdėjo ir tylėjo. Grifė ėmė mąstyti kokia tema gebėtų prakalbinti šmėklą ir staiga prisiminė savo pasisėdėjimą su Dori knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyriuje.
  Ženklais parodžiusi Alanui, kad pamėgins prakalbinti Adriją pakeisdama temą Henrieta prabilo:
- Na, ką gi, gal kol kas nekalbėkime apie jūsų nesutarimus? Taip tik susigadinsime nuotaiką. Turiu kai ką papasakoti.
Grifė trumpam nutilo, tačiau neužilgo tęsė:
- Prieš keletą dienų mudvi su Dori lankėmės knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyriuje ir aš užtikau vieną knygą apie demonus. Man apžiūrinėjant viršelį knyga nukrito ir atsivertė puslapis su veidrodžiu. - Poter padarė pauzę ir pasižiūrėjo į Adriją. - Manau jūs abu suprantate į ką vos neįklimpome su Dori. Laimei laiku spėjau užversti knygą.
  Henrieta galutinai nutilo. Mergina tikėjosi, kad Adrijas ims kalbėti ir Alanas neims jo tildyti. Būtų gerai, jei jis pats įsilietų į pokalbį. Gal taip pavyktų prakalbinti šmėklą ir sužinoti  daugiau apie jo ryšį su grifu.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras