0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Paul

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #885 Prieš 4 metus »
Iš kur čia bus logika augalų sodinime? Juk viskas ir taip aišku! Bet Emma atsakė:
-Gerai...
Nutilusi žiūrėjo, ką daro Sofija. Kaip nueina link gana didoko vazono, kaip išberia sėklas... Susidomėjusi varnanagė priėjo arčiau ir sustojo, išgirdusi Sofijos balsą:
- Ne, nenumanau, kas čia,-mergaitės akys atidžiai apžiūrinėjo keistą sėklą- Gal išaugs koks nors stambus augalas... Gal medis...
Į kitą švilpės klausimą rudaplaukė nežinojo, ką atsakyti, tad tik sumykė:
-Mhm...
Sulig tais žodžiais Emma atsisėdo tiesiog ant žemės sukryžiavusi kojas ir pabandė per maišelį pajausti sėklas. Viename buvo maždaug žirnio dydžio gruoblėtos sėklos, o kitame daugybė mažyčių sėklelių. Taigi varnanagė susidomėjo pirmuoju. Ranka jau kilo atrišti maišelio, kai jos ausys išgirdo kitą Sofijos klausimą. Ir tokį netikėtą, kad rudaplaukės ranka kelioms sekundėms grėsmingai sustingo virš maišelio. Atsidususi Emma padėjo maišelį ir atidžiai pažvelgė į naująją pažįstamą. Kas...aš...esu? Toks paprastas ir kartu sudėtingas klausimas. Mergaitės galvoje skriejo įvarios mintys. Knygos? Ne. Šeima? Ne. Tai svarbūs dalykai, bet...Iki galo neatspindi manęs. Galiausiai varnanagė prabilo:
-Aš- žmogus, kuris mėgsta ramybę, tačiau neatsisako gerų draugų.
-O kas tu?-rudaplaukė neliko skolinga.- Kas tave atspindi?- pridūrė susidomėjusi Emma.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #886 Prieš 4 metus »
Sofijai norėjosi pašokti ir paspausti Emmai ranką, nes ši atsakė. Atsakė! Šitą klausimą ji uždavė tik penkiems žmonėms ir vienintelė Emma atsakė daugiau negu "ėėėėė...nežinau". Tiesa tarp tų penkių žmonių ir pati Sofija. Susilaukusi to paties klausimo atgal ji šyptelėjo.
– Keista bet kai apie tai mąstau įsivaizduoju save kaip pilkšvus dūmus besisklaidančius ore arba drėgnus žolių stiebus, pusiau pilną sąsiuvinį, kartais sidabrinių kerų pluoštą... Aš kaip abstrakcija. Iš detalių sudėta, dar nebaigta. – antrakursė dar kartą palaistė sėklas ir atsistojo. Prisitraukė šalia stovėjusį mažesnį vazoną, vėl atsitūpė.
– Taip, tai gali būti medis. – tarė ji ramiu balsu ir į mažesnįjį vazoną įdėjo kitą sėklą. Žmogus mėgstantis ramybę, aaa? Na tuomet mums pakeliui.
Staiga pasigirdo dunksėjimas, ritmingas, garsus "tuk tuk tuk". Nustebusi antrakursė paleido kastuvėlį iš rankų ir šis nukrito pažerdamas aplinkui žemes. Dunksėjimas ėmė tilti. Sofija pažvelgė į Emmą nustebusi ir išsigandusi. Ausys savaime ėmė ieškoti garso šaltinio.
– Tai juk nėra normalu, ar ne? – paklausė.
Regis garsas sklido iš vakarinės sienos ir švilpė mažais žingsniais patraukė ton pusėn. Sustojusi priėjusi ji apžiūrėjo mūro sieną, nebuvo matyti nieko kas galėtų savaime skleisti tokį dunksėjimą. Pasigirdo dar keli, šįkart garsesni dūžiai.
– Į ką tai panašu? Laikrodį? Gyvą padarą? – Sofiją nukrėtė šiurpas išgirdus dar vieną "tuk". Mergaitė išsitraukė lazdelę.
Alochomora. – burtažodis žinoma nesuveikė, tik atsimušė į šaltą akmenį ir išblėso.
– Buvo verta pamėginti.
Dunksėjimas nutilo.
Bombardo kerus naudoti būtų neprotinga, ar ne? – ir nors klausimas nuskambėjo kaip ironija švilpė ištikrųjų svarstė apie šio burtažodžio panaudojimą.

*

Paul

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #887 Prieš 4 metus »
Dūmai? Žolės stiebai? Sąsiuvinys? Man būtų sunku įsivaizduoti save kaip daiktą... Jeigu būčiau daiktas... Tikriausiai būčiau knyga, kurią atvertus matosi balti lapai. Tačiau pasižiūrėjus į pirmąjį puslapį, jis išsimargintų keistais rašmenimis. Po ir kiti... Reikėtų turėti kantrybės juos perskaityti ir suprasti.
Emma buvo paskendusi savo mintyse, kol išgirdo keistą tuksėjimą, kurį, regis, taip pat pajuto ir Sofija.
-Žinoma, ne.-atsakė varnanagė, žiūrėdama į išsidandusią švilpę.
Pati mergaitė nelabai bijojo. Ją greičiau ėmė smalsumas, todėl rudaplaukė nieko nelaukdama nusekė paskui Sofiją. Jos sustojo prie sienos, iš kurios girdėjosi jau garsesni dūžiai.
Emma nenutuokė, kas tai galėtų būti, bet pabandė atsakyti į mergaitės klausimą:
-Nemanau, kad tai laikrodis, tai, regis gyvas padaras. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsidūrė.
Bet čia Hogvartsas... Čia visko būna... Pagalvojo škotė, kai Sofija bergždžiai pabandė ,,atidaryti'' sieną.
-Nežinau... Tikriausiai nebūtų gerai, jei sugriūtų visa siena.-tai tardama rudaplaukė išsitraukė lazdelę.
Staiga dunkstelėjo visai arti, kad net kojomis galėjai pajusti vibracijas.
 Kad ir kas tai būtų, aš noriu, kad jis mums nebetrukdytų!!!
Lyg išgirdęs Emmos mintis dunksėjimas-tuksėjimas nutolo, bet akimirksniu vėl grįžo. Šįkart jis buvo stipresnis nei anksčiau.
-Manau, kad kito pasirinkimo neturime, nebent žinai kitokių burtažodžių.
Škotė pažvelgė į Sofiją:
-Na, gal tau geriau seksis... Galėsiu prisidėti...

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #888 Prieš 4 metus »
Sofija linktelėjo Emmai, nors ir nusistebėjo, kad ši neprieštaravo jos sumanymui nuversti pusę sienos. Antrakursė iškėlė lazdelę:
– Pasilenk! – dar įspėjo, – Bombardo! – burtažodis pilkšvu šviesos blyksniu pataikė į sieną. Sekundės dalį viskas tartum sulaikė kvėpavimą, o tada garsiai driokstelėjo sprogimas ir šaltame akmenyje ištrupėjo anga. Ji buvo pakankamai plati pralysti pasilenkus, o stovint vienoje pusėje gana aiškiai matyti kita. Priešais mokines atsivėrė įėjimas į nedidelį kambarėlį. Sofija susiraukė nusivylusi.
– Čia šluotų spinta? – ji žengė žingsnį vidnun ir apžiūrėjo patalpą. Taip, kuo tikriausia šluotų spinta. Netoliese buvo durys. Antrakursė atsargiai uždėjo delną ant rankenos ir nulenkė ją žemyn. Vyriai nedėkingai garsiai sucypė ir durys atsidarė. Švilpė išlindo į kažkokiį koridorių ar laiptų aikštelę. Sofija iškart pastebėjo pasikeitimą, nebūtų sugebėjusi paaiškinti, bet...
– Ar tau neatrodo, kad spalvos čia nenatūraliai pilkšvos? – kreipėsi ji į Emmą. – Tartum iš tų senų filmų...
Vėl pasigirdo tas pats tuksėjimas. Mergaitė pašoko iš nuostabos kai pro šalį prabėgo grupelė žmonių. Pirmiausia Sofija pamanė, kad jie subėgo čionai išgirdę jų sukelto sprogimo triukšmą , bet žmonės lyg niekur nieko prabėgo pro šalį. Jie apie kažką kalbėjosi, atrodė susirūpinę, tačiau balsai skambėjo tartum aidai ilgame tunelyje, buvo sunku suprasti žodžius.
Sofija pažvelgė į Emmą.
– Šito truputį perdaug net Hogvartsui, nemanai? Ar seksime juos? – antrakursė mostelėjo tolstančios grupelės pusėn.
Švilpė Lumos burtažodžiu įžiebė lazdelės galiuką, nes nepaisant koridoriuje kabančių žibintų aplinkui tvyrojo pilka prieblanda. Antrakursė žengė kelis žingsnius tolyn, bet pastebėjusi dar vieną anomaliją stabtelėjo. Kur mano šešėlis? Aš nemetu šešėlio... O jei nemetu šešėlio vadinasi... Pro šalį praėjo dar vienas žmogus ir švilpė pamėgino paliesti jo apsiausto skverną. Ranka perskrodė medžiagą kiaurai, o žemaūgis žmogelis trumpa barzda ir riesta nosimi nė nepajutęs nuskubėjo tolyn.
Sofija pažiūrėjo į varnę norėdama išsiaiškinti ar ir Emma tokia pat vaiduokliška kaip ji pati.

*

Paul

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #889 Prieš 4 metus »
Nors Sofija prašė, kad Emma pasilenktų, mergaitė to nepadarė. Tik tik driokstelėjus sprogimui varnanagė prisiminė, kad turėjo kartu su švilpe paleisti kerus.Juk sakiau, kad prisidėsiu. Ji nei skaičiavo, nei įspėjo. Ak taip, įspėjo, bet... eh, nesvarbu. Tikėkimės, ji nepastebės, kad nepadėjau. Vis dėlto, plyšys pakankamai platus.
Atsivėrus angai rudaplaukė prasispraudė pro ją paskui Sofiją. Laukė menkas nusivylimas. Menkutę šypseną pakeitė plonas vypsnys. Tik šluotų spinta. Kur kas įdomesnės buvo keistos žalios spalvos medinės durys. Kas už jų? Švilpei atidarant duris Emma krūptelėjo. Kažkas čia negerai... Vis dėlto mergaitė nusekė Sofiją genama smalsumo.
Viskas atrodė kitaip, netgi naujoji pažįstama, netgi sienos. Ir pojūčiai kažkaip pasikeitė.
Sulaukus klausimo rudaplaukės akys nukrypo nuo sienų link Sofijos. Škotė kiek susiraukė ir tarė, išsitraukdama lazdelę:
-Taip, spalvos čia kitokios... Ir ne tik jos...
Balsą nutraukė atsklidęs tuksėjimas. Emmos akys išsiplėtė iš nuostabos, kaip netoliese prabėgo labai keisti žmonės, tarytum negirdėję sprogimo. O gal... čia ne žmonės?
-Per daug? Ne, čia tiesiog nenormalu.- varnanagė šyptelėjo,-Žinoma, kad seksim...
Švilpei įžiebus šviesą rudaplaukė pastebėjo, kad Sofija nemeta šešėlio. Jau ketino praverti burną, bet pastebėjo dar vieną pro šalį praslenkantį žmogų. Ir kaip mergaitės ranka kiaurai perskrodžia drabužio kraštą. Dar nespėjus švilpei atsisukti, Emma suprato, kad ji irgi tokia tapo. Vaiduokliška. Kitokie pojūčiai...
Mergaitė papurtė galvą ir nulėkė prie durų, vedančių į šluotų spintą. Reikėjo kai ką patikrinti. Užtrenkus duris apžiūrėjo save. Taip, čia metu šešėlį. Atsidususi ji greitai grįžo pas Sofiją:
-Atleisk, tiesiog norėjau patikrinti, ar mes tokiomis tapome neamžinai, kažkaip nesinori,- rudaplaukė šyptelėjo ir išsitraukė lazdelę,-Lumos.
Tai padariusi varnanagė pradėjo lėtai eiti koridoriumi, kurio gale pradingo keistieji žmonės-vaiduokliai. Blausų koridorių nušvietė seni žibintai, viską apšviečiantys kiek šviesesne pilka spalva. Nieko įdomaus. Aplinkui nesigirdėjo jokio garselio. Emma tikėjosi, kad švilpė seka paskui.
Staiga koridorius baigėsi. Nieko nuostabaus, juk vaiduokliai gali pereiti sienas. Bet vis dėlto mergaitė abejojo. Galiausiai pažvelgė į Sofiją, lyg tardama:,,Bandau eiti" ir nusisuko į sieną. Užsimerkė. Žengė kelis žingsnius, kurie sukėlė labai mažai pastangų. Tikriausiai tai buvo lengviausi žingsniai jos gyvenime. Rudaplaukė beveik nejuto svorio. Net mintys buvo lengvos. Bet vėl viskas apsunko. Taip ir turėjo būti.
Atsigavusi ji apsižvalgė. Tai buvo koridorius su aukštomis lubomis ir sienomis apkabinėtais senais milžiniškais portretais. Žibintai buvo tokie patys, tik, jei įmanoma, viską nušvietė daug ryškiau. Bet visur vyravo pilka spalva, o koridoriaus gale kažkas mirgėjo.
Apžiūrėjusi Emma susikaupė, darkart užmerkė akis ir vėl ,,nėrė" per sieną. Šįkart iškišo galvą ir tarė Sofijai:
-Nebijok, visai malonu. Be to, ten tęsiasi koridorius.-balsas buvo džiaugsmingas.
Grįžusi į didesnįjį koridorių varnanagė pasijuto laiminga. Ji tikrai nesitikėjo, kad užėjus į Kambarį iki Pareikalavimo tiek daug visko atsitiks. Ir kad tapsiu vaiduokle. Ar bent jau į ją panašia. Atsidususi rudaplaukė laukė Sofijos. Tikėjosi, kad šį kartą švilpė nesprogdins sienos. Dėl viso pikto škotė per kelis žingsnius atsitraukė nuo jos.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #890 Prieš 4 metus »
Sofiją kiek suerzino džiaugsmingas Emmos balsas. Po velniais, ji ką tik perėjo kiaurai sieną ir dabar kviečią mane?! Ir dar taip tartum ten lauktų didžiausia šventė?! Vis dėl to Sofija perėjo paskui varnę ir nusipurtė išlindusi kitoje pusėje. Dar jautė nemalonų nesvarumo jausmą, iki galo nekontroliuoti savo judesių ir slysti pro mūrą jai tikrai nebuvo malonu.
– Ne, visai nemalonu... – numykė mergaitė.
Ji pakėlė akis ir apžiūrėjo koridorių. Labai aukštos lubos ir didžiuliai portretai Sofijai nepatiko. Nors neslėpiant tiesos ji tiesiog drebėjo iš susijaudinimo ir susidomėjimo. Staiga pasigirdo didžiulis sunkus BUM ir trečiakursė pasilenkė užsidengdama ausis. Ji žengė kelis žingsnius į priekį.
– Iš kur jis? Negirdžiu iš kur sklinda.
Garsas vėl pasikartojo, net sienos sudrebėjo nuo smūgio. Sofija atsargiai nužingsniavo tolyn koridoriumi pasišviesdama lazdele. Gan greitai vėl pasigirdo.
– Iš ten. – Sofija mostelėjo į vieną didžiulį paveikslą vaizduojantį kažkokį viduramžių raitelį besikaunantį su drakonu. Mergaitė pamėgino pastumti rėmą, bet ranka vėl perskrodė kiaurai.
Švilpė atsiduso ir mintyse tyliai nusikeikė.
– Teks lysti.
Trečiakursė stipriai užsimerkė ir perėjo per sieną. Šita buvo storesnė negu buvusioji. Sofija atsimerkė tik pajutusi tvirtą žemę po kojomis. Prieš akis iškilo didelė salė, pasigirdo vandens šniokštimas, pakvipo muilu. Pirmiausia mergaitė pagalvojo apie spa ar kažką panašaus, bet tada apsidairė ir susiprato, kad tai tualetas. Kuo tikriausias Hogvartso tualetas, tik regis žymiai naujesnis, ką tik įrengtas.
Vėl pasigirdo BUM. Salė sudrebėjo.
– Emma, – susijaudinusi kreipėsi mergaitė, – manau mes prisiminime! Ankstyvajame Hogvartse kai buvo gyvi Rovena Varnanagė, Helga Švilpynė, Godrikas Grifas ir Salazaras Klastuolis. Tai kaip Ridlio dienoraštis... tai prisiminimas... Ar?.. – Sofija nutilo, iš lėto priėjo prie kriauklės ir smiliumi parodė į grindis. – Ar nemanai, kad šitą garsą skleidžia basiliskas?..
Staiga kriauklė ėmė leistis žemyn atverdama įėjimą. Iš, dabar jau tuščio, Paslapčių kambario išėjo aukštas, tamsiaplaukis vyras. Rankoje jis nešėsi lazdelę. Atrodė savimi patenkintas, bet kartu pervargęs ir nelaimingas. Jo tamsūs plaukai styrojo susivėlę, apsiaustas išpurvintas, rankos šlapios ir sugrubusios. Jis savaime suprantama mergaičių nematė, todėl bijoti nebuvo ko.
– Ar gali tai būti Salazaras Klastuolis? – Sofija grįžtelėjo vyro link. Priėjo arčiau ir apžiūrėjo. Jis stovėjo rimtai dėl kažko susimastęs. Tuomet staiga vėl subruzdo ir nužingsniavo link durų.
– Sekam paskui? – Sofija šyptelėjo Emmai. Ji įsijautė į nuotykį.

*

Paul

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #891 Prieš 4 metus »
Po garsaus BUM Emmai beliko tik sekti Sofiją, nes pati varnanagė neką spėjo suprasti iš judančių lūpų. Mat mergaitė nespėjo užsidengti ausų ir jos keliolika sekundžių tiesiog ,,neveikė". Aplinkui buvo neįtikėtinai tylu ir judesiai atrodė sulėtinti.
Taigi antrakursė matė, kad švilpė priėjo prie kažkokio senovinio paveikslo. Matyt, iš ten ir sklido garsas. Sulaikiusi kvapą rudaplaukė stebėjo, kaip Sofija bergždžiai bando jį atidaryti. Juk mes vaiduoklės ar kažkas panašaus, negi ji šitai pamiršo? Žiūrėdama, kaip mergaitė pradingsta sienoje, Emma patraukė paskui, patirdama tą patį palengvėjimo-nesvarumo jausmą.
Atsimerkusi varnanagė atsidūrė kažkokioje švara kvepiančioje patalpoje. Suvokus, kad tai tualetas, antrakursė norėjo prunkštelėti, bet susilaikė, nes vėl nuaidėjo bumbtelėjimas, šįkart kartu su drebėjimu. Rudaplaukė išklausiusi švilpės mintis lengviau atsiduso, nes suprato, kodėl jos tokios vaiduokliškos.
-Taip, tai iš tiesų yra prisiminimas.- škotė entuziastingai pritarė Sofijai.-  Na taip... Greičiausiai tai baziliskas, kas gi daugiau?-pridūrė Emma, pasižiūrėjusi į kriauklę.
Atsivėrus kriauklės angai ir iš jos išėjus vyrui mergaitės gavo gerą progą jį apžiūrėti. Tai ne kas kitas, kaip pats Klastuolis!
-Ar tai gali būti? Tai ir yra Salazaras Klastuolis!-sušuko varnanagė.-Ir, žinoma, mes jį seksim! - dar aktyviau atsakė rudaplaukė.
Antrakursė puolė paskui vyrą ir prasiskverbė pro beužsidarančias duris. Šįkart beskubėdama škotė taip pat pajautė nesmagumą ir susiraukė. Dabar suprantu, kodėl Sofijai tai nepatiko. Emma atsidūrė dar kitame siaurame koridoriuje. Už kelių metrų greitai ėjo Klastuolis, retkarčiais kažką šnipštelėdamas. Sparčiai žingsniuodama varnanagė atsisuko į švilpę ir paragino:
-Greičiau!
Rudaplaukei atrodė be galo svarbu nepamesti Salazaro iš akių, tačiau kai tik mergaitė atsisuko, koridoriuje vyro jau nesimatė. Po galais! Antrakursė kiek galėdama greičiau nuskuodė iki galo, iš ten galėjai sukti dviem kryptimis: kairėn arba dešinėn. Bet nei viename iš jų nesimatė nei pradingstančio šešėlio, nei girdėjosi aidinčių žingsnių. Škotė apmaudžiai tarė:
-Na štai, pametėm jį.
Sulig tais žodžiais pro mergaičių kojas pravinguriavo keletas gyvačių ir pasuko į dešinę. Keletą sekundžių Emma žiūrėjo į jas ir nieko negalvojo, bet po to pradėjo sekti paskui gyvates, nelaukdama Sofijos. Jos keliauja ten, kur Klastuolis!
Lėkdama koridoriumi varnanagė nejautė jokios baimės, jai buvo be galo smalsu, kas įvyks toliau. Rudaplaukė sustojo atsikvėpti tik prieš patį koridoriaus galą, nes matė, kur gyvatės pasuko. Kairėn. Atsipūtusi antrakursė žengė į dar vieną T raidės formos sankryžą ir pasuko galvą į kairę.
Ten atsisukęs į ją veidu stovėjo tas pats vyras ir vėl kalbėjo šnipštėliškai. Emma jau norėjo pasukti galvą dešinėn, kad suprastų, kam Klastuolis kalba, bet išgirdo garsų alsavimą. Tik dabar varnanagė pajuto, kad už nugaros yra kažkas MILŽINIŠKO ir NEPAPRASTAI PAVOJINGO. Baziliskas. Staiga škotė pradėjo baisiai bijoti ir tuo pačiu metu norėjo atsigręžti. Kodėl jie turėjo dar kartą susitikti? Nepakako to, kad išleido baziliską, tai dar reikia su juo pasikalbėti! Kažkodėl rudaplaukė pradėjo drebėti ir ji tylutėliu balsu tarė, tikėdamasi, kad Sofijai nešaus į galvą pirmiau pažvelgti dešinėn:
-Tik nežiūrėk... dešinėn... dešinėn...
Emma labai jaudinosi dėl švilpės, o pati mergaitė net neturėjo jėgų pajudėti bent kelis centimetrus.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #892 Prieš 4 metus »
Sofija vijosi varnę vos spėdama paskui. Ties sankryža mergaitę nusmelkė negera nuojauta. Salazaras Klastuolis dingo iš akių, bet netrukus pasirodžiusios gyvatės nurodė kryptį ir Emma vėl nuskubėjo tolyn. Sofija taip pat smalsavo, todėl nusekė paskui, nors viduje kažkas šnibždėjo, jog tai ne pats tinkamiausiais pasirinkimas. Ir tas kažkas kaip paprastai buvo visiškai teisus.
Staiga varnė sustojo kaip nudiegta. Prieš tai entuzijazmas ir jaudulys taip gausisiai sklidęs iš jos greitų žingsnių ir raginančio balso staiga dingo, lyg jų nė nebūtų buvę. Priešais stovėjo Klastuolis ir žvelgė tiesiai pro jas. Sofija taip pat sustojo, norėjo atsisukti, bet išgirdusi Emmos perspėjimą sustingo. Basiliskas. Net, jei tas padaras jų nematė jis visvien liko gąsdinantis. Ir... Ar jis tikrai  nepavojingas?.. Keista... Žvilgsnio atspindys paverčia akmenimi, tiesioginis žvilsnis žudo, bet kur mes? Ar ne atspindyje? Praeities atspindyje? Trečiakursė suvirpėjo ir nežvilgtelėjusi į milžinišką gyvatę priėjo arčiau draugės.
– Gal dėl viso pikto nežiūrėkime jam į akis, gerai? Net jei realiai ir neesame matomos...
Gyvatė sušnypštė, vyras susiraukė ir kažką šnypštūniškai paliepė padarui. Sofija krūptelėjo supratusi kas ką tik įvyko. Jis tikriausiai bus ką tik nužudęs Vaitoklę Mirtą... Basiliskas pajudėjo. Sofija sustingo ir be jokios priežasties sulaikė kvėpavimą. Gyvatė prašliaužė visai šalia perskrosdama jos apsiausto kraštą kiaurai. Staiga basiliskas sustojo, tartum būtų pajutęs mergaičių buvimą, jis pasuko savo didelę, grėsmingą galvą į jų pusę. Sofija stipriai užspaudė akių vokus.
– Užsimerk! – įspėjo, nors to tikriausiai nė nereikėjo.
Pasigirdo išgąsčio pilnas šūksnis ir šnipštūniškas Klastuolio balsas. Sofija nusuko galvą į kitą pusę ir atsimerkė, tikėdamasi neišvysti pilkos gyvatės fizionomijos tiesiai priešai save. Išvydo pilką sieną. Klastunyno koledžo įkūrėjas kažką piktai aiškino padarui. Mergaitė dar kairiau pasuko galvą ir pamatė ant grindų kreivai susmukusį mokinį. Iš pažiūros tik suakmenėjusį, trečiakursį. Regis jis pamatė akių atspindį lango stikle.
Gyvatė apsisuko ir ėmė slinkti koridoriumi tualeto link. Sofija čiupo Emmą už rankovės ir nusitempė link pakraščio, kas jau kas, bet tikrai netroško atsidurti basilisko viduje. Trečiakursė dar kart stipriai užmerkė akis ir kai manė padarą nušliaužus pakankamai toli pravėrė vokus.
Salazaras klastuolis nuėjo prie sustigusio mokinio, kurio veide taip ir pasiliko bežadžio siaubo mina. Vyras paniekinamai prunkštelėjo ir apsisukęs greitu žingsniu nuskubėjo koridoriumi.
– Man regis jis bėga iš pilies... – Sofija atsistojo ir priėjo prie suakmenėjusiojo. – Juo čia pasirūpins. Gyvas. Eime? – mergaitė mostelėjo draugei vydamasi už kampo bedingstantį Klastuolį.

*

Paul

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #893 Prieš 4 metus »
Per visą Klastuolio ir bazilisko pokalbį Emma prastovėjo užsimerkusi - jai pakako ir garsų, nors, aišku, nieko iš šnypštimo nesuprato. Greičiau, greičiau. Neketinu čia stovėti užmerktomis akimis visą laiką. Varnanagė atsimerkė tik tada, kai Sofija ją sugriebė už rankovės ir patraukė. Palaukusios, kol praeis padaras, jos žiūrėjo, kaip Klastuolis nueina nuo susmukusio trečiakursio. Tuo metu, kai švilpė apžiūrinėjo mokinį rudaplaukė atsiduso. Ji jau buvo kiek pavargusi, tačiau neketino grįžti. Per daug visko nutiko, kad išeičiau iš prisiminimo. Įdomu, kas nutiks toliau?Išgirdus Sofijos balsą škotė grįžo į realų pasaulį iš savo minčių.
-Eime!- gyvai atsiliepė Emma ir kartu su švilpe nusekė paskui burtininką.
Po susitikimo su bazilisku Salazaras Klastuolis pradėjo žingsniuoti siaurais ir besišakojančiais koridoriais. Sankryžose vyras net nestabtelėdavo, regis jis kelią žinojo puikiai. Kadangi burtinikas buvo aukštas, jo žingsniai buvo didesni, todėl mergaitėms nebuvo galima nė sekundėlės pailsėti, nes būtų pametusios Klastuolį iš akių.
Staiga siauras koridorius baigėsi, jo gale buvo mažos neišvaizdžios durelės, pro kurias netrukus išėjo Salazaras. Negalima delsti nė sekundės!Burtininkui dingstant už durų varnanagė kaip tik padidino greitį ir kartu su juo išlindo pro duris. Rudaplaukė nustebo atsidūrusi Hogvartso pilies kieme anksti ryte. Čia Klastuolis kelioms sekundėms sustojo, tuo pasinaudojusi Emma atsisuko į Sofiją:
-Kaip manai, ar dar verta jį sekti?

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #894 Prieš 4 metus »
– Jis bėga iš pilies, – tarė Sofija, – iš Hogvartso negalima iškeliauti oru, todėl jis tikriausiai skuba link Kiauliasodžio. – mergaitė trumpam nutilo, tada tęsė, – Aš bijau palikti pilį. Jei grįšim ir šluoštų spintoje paliktas išėjimas dings?
Vyras apsidairė ir nužingsniavo link uždraustojo miško.
– Pasirodo ne į Kiauliasodį, – šyptelėjo Sofija, – nenori būti pastebėtas.
Mergaitė pažiūrėjo atgal. Neryškios spalvos ir pilki jų atspalviai ją šiek tiek trikdė. Į lauką ėmė virsti profesoriai ir Hogvartso personalas. Žmonių sutrikę veidai, iškeltos lazdelės nesiderinančios su languotomis pižamomis ir susivėlusiais plaukais atrodė kiek komiškai. Salazaras Klastuolis mostelėjo lazdele ir išnyko. Žinoma, tai nebuvo tikras išnykimas jis tik panaudojo, kaip Sofija spėjo maskuotės kerus. Į priekį išlėkė stotingas vyras, kurį Sofija palaikė Godriku Grifu, netolies tarp daugybės nepažįstamų veidų mergaitė atpažino malonų Helgos Švilpynės veidą, kuris beveik tiksliai atitiko vadovėlio poertretus, kažkur šalia prabėgo Rovena Varnanagė, ar bent į ją panaši moteris. Atrodė keista matyti prieš šimtą ar daugiau metų mirusius žmones, bet kartu tai ir nestebino, tik dar kart įrodė magijos žavesį.
– Grįžtame. – kreipėsi Sofija į Emmą. – nebesekime jo, nebėgsime paskui visą amžinybę.
Mergaitė patraukė atgal, ji nerimavo, kad neberas išėjimo.
– Kaip ten sakoma? Palikime praeitį praeičiai...

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Kambarys iki pareikalavimo
« Atsakymas #895 Prieš 4 metus »
Dar visai anksti, auštant ir saulės spinduliams vos pradedant auksu plūsti pro visus langus ir langelius, Kupidonas jau buvo pakilęs ir gėrė antrą puodelį kavos.
Atrodė kaip visiškas pamišėlis - toks, kokį mamos trauktų nuo vaikų, niurnėdamos apie narkotinių medžiagų žalą - plaukai - paukščio lizdas, veidas sukritęs ir papilkėjęs, o eisena kaip zombio.
Tai nebuvo kankinantys košmarai ar ramybės neduodantys prisiminimai apie bjaurybes chimeras, ne, tai buvo savęs varymas kava iš didžiosios salės, kad tik pasiruošimo laiko neišnaudotų miegui. Tokios prabangos sau leisti negalėjo, tad dabar vaikščiojo knapsėdamas ir gąsdindamas pirmakursius, kurie manė pamatę piktą vaiduoklį. Tikriausiai nepadėjo ir tai, kad jis visus spoksančius apstaugdavo.
Tikriausiai labiau pyko ant savęs, negu ant jų. Niekaip neįkrimto užduoties užuominos.
Tikiuosi, kad tik ne kokie gyvūnai... - mąstė Kupidonas.
Tiesa, dabar jau turėjo planą, bet abejojo ar jis kažkuo padės, neskaitant to, kad sustiprins jo susikaupimą ir duos energijos. Tai jis tiesiog... Monro ruošėsi virti eliksyrą, kuris buvo paprasčiausiai lyg kava užpilta energetiniu, bet kadangi užuominos niekaip neįkirto (nors skaitė iki tol, kol rėkaudamas ištėškė visas knygas, kur ieškojo informacijos, į sieną) tai nieko kito ir neliko. Keli vyresni švilpiai jam buvo patarę atsinešti knyzlį ar dar kokį padarą, kuris būtų vedlys, bet Kupidonas tik nusivaipė ir pasiuntė juos mėžti hipogrifų mėšlo. Pirma, tai kvailių pagalbos jam nereikėjo, o antra - su gyvūnais nesutarė puikiai, ką tikriausiai derėjo suprasti iš to, kad jis padegė chimerą.
Ne koks eliksyrininkas iš manęs... Gal nebus taip sunku išvirti tą suknistą Strong Invigoration Draught... O jei ir bus, tai vistiek išvirsiu, šiaip ar taip tokiam kaip aš negali būt pernelyg sudėtinga.
Pagalbos vėl prašė Melijandros. Nesistebėjo kai ji sutiko - kiekvienam būtų garbė mokyti tokį kaip jis.
Jos prašė ne todėl, kad moteris jam patiko ar buvo įdomi, ne, tiesiog neblogai išmokė jį kerų ir nieko daug nesakė, kas, savaime suprantama, buvo labai gerai, nes Monro nekentė kai jam kažkas aiškino. Nežinojo kokia iš jos eliksyrininkė, bet tikėjosi, kad nebloga, nes kitaip jam teks darbuotis pačiam, spoksant į knygą ir sekant nurodymus, o tokie dalykai šeštakursiui nesisekė. Jam geriau buvo kai pamatydavo, o tada atkartodavo ir dar pasipraktikuodavo, kol nebekildavo nė menkiausios problemos. Dabar, tiesa, praktikuotis nebus kaip, išvirs arba teisingai arba ne ir žiūrės ar pavyks.
Vaikinas mynė į priekį atgal, įnirtingai galvodamas "vieta virti eliksyrus", bandydamas atverti kambarį iki pareikalavimo, bet galvą vis užtemdydavo šimtai kitų nereikšmingų minčių. Miego trūkumas ir jaudulys darė savo.
- Suknistas kambarys, - po nosimi murmėjo švilpis, dar paspartindamas žingsnį, - Atsidaryk tu, šūdo gabale!
Kažkas sugirgždėjo, ėmė kristi dulkės, priversdamos Kupidoną užsikosėti ir prie kosulio dar pridėti keiksmų laviną, o atsimerkus ir nusėdus dulkėms, priešais jį buvo didžiulės durys.
Monro tik kilstelėjo antakius, nebesistebėdamas magiškos pilies ypatumais, ir įplumpino vidun. Interjeras nebuvo kažkas ypatingo, bet sienas ramstė didžiulės lentynos, su buteliais ir buteliukais, žolėmis, akimis ir džiovintais grybais, viduryje buvo aukštas, raižytas ąžuolinis stalas ir bent trys vietos virti eliksyrams su juodais it anglis katilais.
Turbūt geriau būti ir negalėjo, - pamanė jis ir plumptelėjo ant kėdės, laukdamas Melijandros.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Kambarys iki pareikalavimo
« Atsakymas #896 Prieš 4 metus »
Kai gavo Kupidono laišką, Melijandros antakiai šovė į viršų, tačiau jauna moteris dėl to neburbėjo. Tiesiog pakilo ir dirstelėjo į kalendorių, kabantį jos kabinete, Gringotse. Diena jau buvo užkrauta darbais, Mela tyliai niurgztelėjo. Ką gi, teks kolegų pagalbos. Kaip ir pagalvojo, taip ir padarė. Išaušus tai dienai (greičiau dar prieš saulėtekį ir prieš piešaušrį), susirado bendradarbius po naktinės darbo pamainos - lobių atkeikėjai nesipurtė galimybės dirbti ir naktį - ir išdėstė savo padėtį. Kolegos, jos laimei, viską suprato ir sutiko padirbti už ją, ir Mela, kupina nuovargio ir tuo pat metu džiaugsmo, vos tik ištrūkusi iš darbo, sėdo į Hogvartso ekspresą.
Šį kartą ji nervinosi. Jei pirmą kartą žinojo, kokios tiksliai pamokos reikėjo Kupidonui, tai šį kartą - nežinojo už ko griebtis. Glaustai aprašyta užuomena Lorijan varė į neviltį - mįslių (kurios nesiejasis su jos likantropija) įminimas jai buvo tikras vargas, o kur dar bemiegė naktis. Nežinojo ar pats Monro įminė mįslę (turbūt, ne) tačiau vis dar svartė Kupidono pasirinkimą mokytis būtent tą eliksyrą. Pasirinkimas iš tikrųjų buvo neblogas - stiprus tonizuojantis eliksyras ne tik Kupidonui suteiks energijos, bet ir susikaupimo. Kas ir man šiandien nepamaišytų. Kas tikrai šiandien neveikė, tai tik Melijandros smegenys, kurios tik po penkių minučių suvokė, jog yra toks dalykas kaip miegas.
Kelionė kaip mat pagreitėjo, vos lobių atkeikėjai užmigus.
Su saulėtekiu Melijandra lėkė Hogvartso koridoriais. Galvoje buvo aišku kaip dieną, tačiau užkimšta mokymosi rūpesčiais, jog buvusi švilpė nė neatkreipė dėmesio į Hogvarsto sienas, kampus, plūstančiais nostalgiškais prisiminimais. Jauna moteris sustojo prie sienos ir giliai atsiduso - neprisiminė ar kada nors buvo užsukusi į Kambarį iki Pareikalavimo, tačiau apie šio egzistenciją nutuokė. Padėka istorijoms apie Harį Poterį. Durys girgždėdamos atsivėrė ir dvivardė įsmuko į vidų.
-Sveikas,- pasisveikino su Monro, nė nesitikėdama, jog šis bent kartą pabus mandagus,- Kaip pirmoji užduotis? - pasidomėjo, tuočtuojau akimis permesdama per pasikeitusį kambarį iki Pareikalavimo.
Savo eliksyrininkės gebėjimais negalėjo lygintis su Sorenu von Sjuardu, tačiau kelmas šiame mene irgi nebuvo - juk gi reikėjo pereiti nuodų ir vaistų egzaminą (šalia to ir kerėjimo, ir transfigūracijos, ir aritmomantijos, ir apsigynimą nuo juodosios magijos egzaminus) jog galėtų tapti lobių atkeikėja.
Lorijan čiupo šalimais pasitaikiusį vadovėlį ir pradėjo šį vartyti. Sustojo ties vienu puslapiu, pakėlė akis į bjauriai atrodantį Kupidoną. Turbūt čia ne viena aš tokia nusikamavusi. Nieko nelaukiusi, į darbą kibo Lorijan ir su žvaliu balsu išbėrė ingridientus, kurių didžiąją dalį sudarė augalai:
- Tau reikės medaus vandens, verbenos užpilo, skabėtro, čiaudulinės kraujažolės.
Atvertė kitą puslapį, susakė dar kitus ingridientus, mases. Staiga susiraukė. Per jos veidą perbėgo nevilties šešėlis. Sunkiai atsiduso:
- Ach...tai sudėtingas eliksyras...būk pasiruošęs - prie jo  reiks paplušėti šešias valandas,- niūriai vyptelėjo.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Kambarys iki pareikalavimo
« Atsakymas #897 Prieš 3 metus »
Monro koja stukseno į grindis. Gaila, kad čia nebuvo laikrodžio, negalėjo patikrinti kiek jau sugaišo laukdamas.
Būdamas vienas vis labiau ėmė abejoti savo eliksyro pasirikimu. Bandydamas apie tai negalvoti susidėjo rankas ant stalo ir ant jų padėjo galvą.
Užmigo. Tai susiprato tik išgirdęs kaip atsiveria durys. Kilstelėjo galvą ir pamatęs, kad tai ne kas kitas, o Melijandra, vėl galvą nuleido, tik kilstelėdamas ranką, parodydamas, kad gyvas ir beveik pasiruošęs dirbti.
- Nemiegu jau trečia para, - pasiaiškino Kupidonas, pagaliau pakeldamas galvą, - Bandžiau suprasti tą kvailą užuominą, bet nepavyko, - nutęsė jis, nelabai rūpindamasis ar Melijandrai iš tikrųjų įdomu.
Jai ėmus vardinti ingredientus, vaikinukas susiraukė. Gi ne ji kovėsi su tomis siaubingomis chimeromis ir ne jai dabar kojas skaudėjo.
- O pati negali surinkti? Gi geriau žinai, kaip tos suknistos piktžolės atrodė, - pareiškė šeštakursis, bet vis tiek pakilo nuo kėdės, nuslinkdamas prie vienos iš didžiulių lentynų. Neturėjo pernelyg daug energijos ginčytis, tad tik kažką, tik pačiam sau suprantamo, murmėdamas po nosimi, knisosi po lentynas ieškodamas to, kas buvo vadinama medaus vandeniu. Galiausiai rado, žinoma, aukščiausioje lentynoje. Aukštu ūgiu Monro nepasižymėjo, tad teko murmant atsitempti kėdę, pastatyti, užlipti ir nusikelti. Kitų ingredientų taip lengvai nerado, nes lentynų buvo begalės, tad vilties teikė nebent tai, kad ant jų buvo užklijuotos įskaitomos etiketės. Turbūt taip ilgai užtruko ir todėl, kad nežinojo kaip tos žolės atrodo - nei eliksyrininkas, nei žolininkas nebuvo ir greitu metu tapti netroško.
Atnešęs visus buteliukus, padėjo juos ant stalo, šalia katilo. Jis dar nebuvo užvirtas. Ar jau reikia?.. Bet čia ne kokia arbata... Aj, ką žinau.
- Tu pažiūrėk ar nereikia šitos nesąmonės užvirti, - vis tiek išlaikydamas valdingą toną, paliepė Monro. Jis buvo įpratęs būti pats sau šeimininkas ir tas, kuriam niekas neaiškina (gal todėl daugelis mokykloje dėstomų dalykų ir nesisekė) tad pabrukti uodegą ir pripažinti, kad eliksyrus virti nelabai sekasi, buvo sunkiau negu anksti atsibusti pirmadienio rytą.
Pamatęs dar ilgesnį sąrašą ingredientų sudėjavo. Tai reiškė dar daugybė beprasmio vaikščiojimo.
- Nesuprantu kodėl burtininkai išradinėja tokius sunkiai verdamus eliksyrus. Negalėtų tiesiog būt kokie du magiški ingredientai, hokus pokus, pamaišai ir viskas? - garsiai savo nepasitennkinimą išreiškė Kupidonas, ieškodamas reikiamų ingredientų. Neišlaikęs rankoje didelio butelio su kažkokiu nuopilu, nuoviru ar dar kokiu arbatą primenančiu skysčiu, jis netyčia užkliudė kelis buteliukus ir juos sudaužė. Nusikeikęs atsargiai nulipo nuo kėdės, su tuo didžiuliu buteliu, stengdamasis neįlipti į šukes. Valyti nesivargino. O kam? Daugiau niekas nenaudos šitos patalpos.
Padėjęs paskutinį ingredientą ant stalo, Monro klestelėjo ant kėdės.
- Viskas, ką dabar? Supilam viską, paliekam šešioms valandoms ir baigta? - paklausė Kupidonas, trokšdamas, kad tik greičiau viskas būtų baigta.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Kambarys iki pareikalavimo
« Atsakymas #898 Prieš 3 metus »
-Tada tau atsiųsiu bemiegio sapno eliksyro. Jis tau padės,- tarstelėjo Melijandra, nejučiomis prisimindama tą širdį geliantį rudens vakarą. Psichologinis skausmas plūstelėjo į krūtinę, Melijandra įsikandonį apatinę lūpą. Nurimk.
Piktai suniurzgė.
-Ar aš, ar tu viri, ponuli? Jei tu, tai pats ir eini ir ieškai ingridientų. Gal nežinai kaip vyksta nuodų ir vaistų pamokos?- sugriežė dantį, piktai dėbteldama į šeštakursį.
Visgi, Kupidonas pakilo ir pyktis atsitraukė. Melijandra nusuko žvilgsnį į receptą, šį nagrinėdama. Bus nuostabu,- pagalvojo ir nudrožė prie katilo.
-Reiks,- nė nekreipdama dėmesio į valdingą Monro balsą, atsakė. Jau kažką dar norėjusi pridurti, užvertė akis lubas, stengdamasi neužvošti švilpiui per makaulę su nuodų ir vaistų vadovėliu.  Įkvėpė, iškvėpė, nubraukė sruogą nuo veido.
-Klausyk, baik dejuoti. Tavo nepasitenkinimas tik dar labiau praiilgins gamybos trukmę,- nurijusi sakinį apie gyvenimo sunkumus, suniurnėjo,- Nori greičiau šiaušti su pagamintu eliksyru? Užščiaupk savo srėbtuvę. Ir dirbk.
Tą akimirką totaliai suvokė nemėgstanti šio jaunikaičio. Kaip dar Gringotse manė šį išgelbėti iš jo blogo elgesio? Tačiau vis dar nori. Nebūtai sutikusi jo antrą kartą mokyti. Ar ne? Užknisa, tai užknisa, bet jis dar gali būti geras. Gali būt.
Vilkolakė sunkiai atsiduso. Tą sekundę kažkas sudužo. Pavartė akis. Griebė lazdelę. Reparo, - mostelėjo į sudužusių buteliukų vietą, šie kaip mat vėl susiklijavo. Uch, nužudykit kažkas jos gerumą.
-Incendio, - sumosikavo po katilu.
Atsitraukė.
-Neskubėk, Kupidonai,- griežtai drėbtelėjo,- Štai, receptas. - bendė lazdelės galiuku,- Smulkiai supjaustai tą, sutrini tuos du, įmeti į katilą, pamaišai keturis kartus pagal laikrodžio rodyklę, po to keturis - prieš laikrodžio rodyklę, palieki užvirti. Įpili šito užpilo, nieko nemaišai...- vis labiau ir labiau šis eliksyras priminė žiobarų sriubą, nei arbatą, -...Įmeti susmulkintas tas žoleles.... Moki skaityti. Viską darai punktą po punkto, aš tave stebėsiu ir pataisysiu, kol kokios klaidos nepadarei. Nebandyk ginčytis - viso recepto tau nesakysiu. Turi mokytis.
Atsišliejo nuo stalo, duodama Švilpynės čempionui vietos dirbti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Kambarys iki pareikalavimo
« Atsakymas #899 Prieš 3 metus »
- Ne dėl sapnų ar košmarų problema... Dėl to, kad nesugebėjau išsiaiškinti užduoties ir dabar tiesiog verdu stiprinančią arbatėlę, nes nelabai yra kito pasirinkimo, - atsakė šeštakursis. Ne ant jos pyko. Pyko ant savęs. Visada jautėsi pilnavertiškesnis kai galėdavo pasigirti protu ir kerėjimo įgūdžiais, bet kai pasirodydavo, kad tie nepadeda, jautėsi prasčiau nei visada. Jam atrodė, kad savivertė lygu tam kiek sugebi ir kiek lenki kitus ir niekas turbūt kitaip jam nebūtų įrodęs. Galbūt kada nustos būti toks ožys, bet tam reiktų visų religijų dievų nušvitimo siaubingai jo makaulei.
- Eliksyrai nesąmonė, be to - tu geriau žinai kaip kas atrodo, - bergždžiai ginčijosi Kupidonas, visai nejausdamas pagarbos,  nors Melijandra ir buvo vyresnė. Tiesiog niekada neturėjo suaugusiojo, kuris jį įkvėptų, skatintų ar mažų mažiausiai - rūpintusi, tad apie pagarbą vyresniems nebuvo nė kalbos. Nors pats ir buvo kažkiek kaltas dėl to, bet labiausiai buvo galima kaltinti atsakingų suaugusiųjų nebuvimą jo gyvenime.
Juto, kad su kiekvienu žodžiu vis labiau pykdo Melijandrą, o tada dar labiau pačiam siutas ėmė. Juk jai garbė mokyti būsimą čempioną, o jis dar žeminosi pats prašydamas šios moters pagalbos.
Vaikinui nesisekė sekti nurodymų, jam geriausiai buvo nepagalvojus stačia galva šokti į patį veiksmo sūkurį, pirma veikti ir tik tada derintis, pirma kalbėti tada galvoti ir išvis viską atlikti be jokio racionalumo, tad medžiaga, punktas po punkto išdėstyta vadovėlyje, kėlė skausmą ir taip nuvargintoje galvoje.
- Aš pabandysiu, bet jei nepavyks tai tiesiog toj užduoty padegsiu viską ir bus baigta, - paaiškino jis, atidžiai žvelgdamas kokį ingredientą mesti pirmiausia ir tada vartydamas rankose buteliukus, - Pirmoje užduotyje įveikiau chimerą ją surišęs kerais, kurių išmokei, o tada aplink ją padaręs ugnies ratą, kad nesugrįžtų, - nė neprašytas papasakojo Monro, susikaupęs dėdamas čiaudulinę kraujažolę, kurią prieš tai tiksliai atmatavo. Kad ir kaip nemėgo nurodymų, bet nuo eliksyro smarkiai priklausė jo sėkmė. Nesinorėjo jo sugadinti. Atsargiai pildamas medaus vandenį vis žvilgčiojo į Melijandrą, tarsi laukdamas jos komentarų ir patarimų. Viską pats darė neblogai, nors neatsikimšus vienam buteliukui vos nenutėškė jo į sieną.
Praėjus trims virimo valandoms jis jau buvo nusikalęs. Skaudėjo viską. Pakraipęs galvą atsiduso ir nusivalė prakaituotą kaktą.
- Nesuprantu kaip burtininkai išsigalvoja tokių sunkių viralų, - susiraukė Kupidonas, mesdamas kažkokį augalą. Su tuo kiek idėjo darbo, tikėjosi, kad bent skonis nebus bjaurus. O gal galima maišyti su kuo nors?..
Einant penktai valandai jis vos pratardavo žodį kitą, nebeturėjo energijos net niršti. Užsikniso, geriau jau būtų išmokęs kokią stipresnę Incendio versiją. Galbūt taip ir praeis pro visas užduotis - degindamas viską. Cha, kad būtų taip lengva.
Atsargiai dėdamas paskutinį ingredientą vos neėmė maišyti prieš laikrodžio rodyklę, bet pats klaidą ištaisė, turbūt smegenims šaukiant, kad jei suklys antrą kart dėl tokio šūdo tikrai nesivargins.
- Viskas, - galiausiai visas nusikalęs pareiškė Monro, atsargiai supylęs skystį į buteliuką. Tikėjosi jo nepamesti ir dar labiau tikėjosi kad veiks.
- Už pagalbą, - mestelėjo jai dailiai supakuotą šokoladinę varlę jis, vis dar nedėkodamas. Tai varlei išleido daug taupytų pinigų, bet principai neleido burtininkei nepadėkoti. Gal ir nebuvo toks supuvęs, koks pats galvojo esąs.
Nieko daugiau netaręs išėjo.