[Elena Lovegood]

 Elena sėdėjo ir žvalgėsi po kambariuką.
,,Negi jis negali būti bent truputį didesnis?”
,,Nagi, El, nesiskūsk. Pati čia atejai. Vos jį pamačius galėjai iškart išeit.” Išgirdusi šiuos Lulu žodžius, ketvirtakursė tik pavartė akis ir nebekreipė į ją dėmesio.
 -Na taip, tu teisus. Manęs nekenčia mano mamos sesers šuo,- sukikeno metamorfmagė,- kažkada jam ant uodegos netyčia užlipau. Bet aš nekalta. Mane pastūmė. Jam iš kart reikėjo trauktis,- balsu nusijuokė ketvirtakursė. Atsisėdusi patogiau, pilkaplaukė pradėjo klausytis Dylan’o.
 -Na... Su tavo šeima yra įdomiau,- jam baigus kalbėtis leptelėjo Grifė,- mano mama yra aktorė žiobarų pasaulyje. Kaip buvau maža mane ir mano mama užpuolė vilkolakis. Mano mama tapo vilkolake, o man vilkolakis tik apdraskė kaklą, taip palikdamas randus kurie niekada neužgis,- pasakojo Elena ir paėmusi už maikutės krašto patraukė ją žemyn, taip parodydama tris, ilgas linijas. Supratusi jog Dylan’as jau tai pamatė, Grifė savo maikutę paleido.
 -O mano tėtis dirba garsioje mados įstaigoje. Jo tėvas buvo metamorfmagas. Aš iš jo ir paveldėjau savo metamorfmagijos galias,- nusišypsojo mergina ir pasižiūrėjo į savo Vengrijos Ragauodegę.

[Dylan Frendlin]

Švilpis dar kartą nužvelgė visą nedidukę sandėliuko patalpėlę. Ji neatrodė jauki, tačiau jei čia nebūtų šviesos, vaikinukas seniausiai būtų iš čia išsinešdinęs. Dylan'as niekuomet nepasižymėjo drąsa. Ir protingomis savo mintimis. Jos buvo suprantamos tiems, kas puikiai įkando sarkazmą.
Randai, kuriuos parodė Elena nebuvo tokie baisūs, tačiau siaubas, kurį turėjo patirti, persismeigė iki švilpio ir šis trumpam susimąstė, nugirsdamas vieną kitą žodį. Išties, jis girdėjo kiekvieną šios metamorfmagės žodį. Šie burtininkai, metamorfmagai, Dylan'o dėmesį traukė nuolat.
- Na, ne taip jau nuobodu su tavo šeima, - šyptelėjo vaikinukas. - Niekad nepritapau prie žiobarų, nors to troško mano mama. Žinoma, turėjau pradėti žiobarų pradinę, o vat joje prasidėjo mano pirmosios linksmybės.
Vaikinukas nutraukė kalbėjimą vienoje įdomiausių vietų. Bent jau jam taip pasirodė, kai akys užkliuvo už keturkampės obuolių/braškių saldainių - pupelių dėžutės. Jis netroško valgyti, bet šį pakelį atidarė.
- Norėtum? - ištiesė ranką, kad ši pasiimtų bent kelis saldainiukus, - na, jau būdamas pirmoje žiobarų mokyklos klasėje pusiau ir dar nepataisomai padalinau kriauklę. Kaip tai padariau, nepamenu, bet aš vienintelis kikenau, - šyptelėjo į burną įsimesdamas kelias saldžias pupeles.

[Elena Lovegood]

 Grifė stebėjo kiekvieną Dylan’o judėsį. Kaip jis žvalgosi po kambariuką, kaip klausosi Elenos kalbų. Staiga iš jo išgirdusi tai, ką mažiausiai tikėjosi girdėti. Metamorfmagė nusišypsojo ir pažiūrėjo tiesiai vaikinui į akis.
 -Negi tave domina tokių gėbėjimų turintys žmonės?- sukikeno raudonakė. Elena vis sugrįždavo prie minties, ar jiems jau nereikia eiti atgal į bendruosius kambarius. Tačiau jos tokias mintis nutraukė vaikino balsas.
 -Na... Aš lankiau žiobarų pradinę mokyklą. Man ten tikrai nepatiko. Nes kaip vaikai pamatydavo jog galiu keisti savo išvaizdą, pradėdavo manęs bijoti,- balsu nusijuokė Elena. Staiga Dylan pasiūlė Grifei saldainiukų. Ji jų nelabai norėjo, tačiau nenorėjo kad paskui reikėtų alkanai sėdėti bendrajame kambaryje.
 -Na... Manau pasiimsiu vieną ir pažiūrėsiu ar nepradeda temti,- nusišypsojo mergina Švilpiui ir priėjo prie durų. Sušnabždėjusi burtažodį, kuris atrakina duris, Elena atidarė jas. Išvydusi jau tamsius koridorius, LoveGood akys išsiplėtė.
 -Žinai, gal jau reikėtų eiti, nes kaip tik tokiu metu vaikšto profesoriai ir ieško vaikų, kurie dar ne savo koledžo bendruosiuose kambariuose,- tyliai pasakė Grifė ir atsisukusi į Dylan’ą jam nusišypsojo,- na, galėsim pratęsti mūsų pokalbį kitą kart, o dabar aš jau einu, nes tikrai nenoriu gauti pikto laiško iš mamos. Iki susitikimo, Dylan’ai,- nusišypsojo jam Grifė ir partraukė link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.

[Dylan Frendlin]

Jis tyliai kramsnojo saldainius, nors beveik pilną pakelį Dylan'as įsidėjo sau į kišenę. Bent jau mąstė juos pasidėti, kad galėtų turėti ko užkrimsti vėliau. Laikas, atrodė, sustingo. Galbūt bėgo greitai, galbūt lėtai, tačiau švilpis šioje patalpėlėje sugebėjo pabėgti nuo visų pamokų bei namų darbų, leisdamas laikų tekėti, bet tuo pačiu ir savotiškai stovėti vietoje.
- Metamorfmagai man visuomet buvo įdomūs, - pagavo raudonų akelių žvilgsnį, - mano tėvo teta buvo metamorfmagė. Kasdien keisdavo plaukų spalvą. Kartais, net jos pačios negalėdavau pažinti.
Per rankas nubėgęs neaiškus šiurpuliukas, privertė marškinėlius atraitoti bei nuleisti rankoves žemyn.
- Na, nemanau, kad koks nors burtininkas buvo mėgiamas ar pritapęs prie žiobarų, o ypač tose mokyklose, - leido paimti saldainių bei galop juos pasidėjo. Tuomet švilpis akimis nulydėjo Eleną. Laikas, kurį čia praleido, pasirodė tik trumputė akimirka, savita, parodanti, jog gyvenime ten kur nieko nesitiki, pamatysi tai, ką prisiminsi.
- Mhm, tikrai tamsu, - pakėlė galvą aukščiau bei ištempė kaklą, o akies kraštelį pamatė tą tamsą koridoriuje, - iki.
Dylan'as nespėjo daugiau nieko sušnabždėti. Dar pasimatysim.
Kur nors. Švilpis lėtai atsistojo, o dėžė, ant kurios jis sėdėjo, lengvai susvyravo. Išlįsti pro duris nebuvo sunku. Tekankino klausimas, kaip tyliai nusigauti iki miegamųjų. Galbūt jam pasisekė, mat Švilpynės miegamieji visai netoli didžiosios salės, o tiksliau, virtuvės. Kuo tyliau privėręs duris, bet jų neužrakinęs, Dylan'as patraukė link Švilpynės bendrojo kambario per svajingai keistą tamsą koridoriuje.

[Sara Nikolė Keyes]

Mergina neskubėdama judėjo link Didžiosios Hogvartso salės, atėjus į ją  Sara nematė labai daug mokinių ar mokytojų sėdinčių prie stalų. Įėjus pro dideles duris penktakursė iš karto pasuko link varno nago stalo prie kurio beveik nebuvo šio koledžo mokinių.
Suvalgiusi lėkštėje buvusį nedidelį kepsnį mergina greitais žingsniais išėjo iš salės, pasuko į kairę, vėliau į dešinę, ten paauglė pamatė nedideles dureles, pro kurias Nikolė ūgiu vos pralįstų. Mėlynaplaukė smalsumo vedama įėjo į nedidelę patalpą, kuri buvo apšviesta vienintelės, mažos lemputės.
Patalpa, labiau primenanti sandėliuką, buvo nedidukė, joje sutilptų mažiausiai nuo vieno iki daugiausiai dešimties lieknų žmonių. Sandėliuke nebuvo labai daug vietos sėdėti ar tuo labiau, gulėti. Ant grindų mėtėsi keletą knygų su nušiurusiais, apiblukusiais viršeliais.
Nikolė neilgai patalpoje buvo viena, po keletos minučių, pro duris į patalpą įėjo varnanagė, vardu Eleizija su kuria kartu dirbo per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką.
-Sveika.-linksmai pasisveikino.-Kaip sekasi? Kaip mokslai?-uždavė keletą klausimų susitikimo proga.
Ir atsisėdo ant nelabai šaltos žemės, prieš tai patraukdama keletą pasitaikiusių knygų.

[Eleizija Stigler]

Apsivilkusi paprastus plėšytus džinsus, marškinėlius ir šiltą megztinį, varnė paliko sau už nugaros Varno Nago bendrąjį kambarį ir patraukė link didžiosios salės. Pilyje vyravo silpnas triukšmas, bet jis panelei varnei visiškai netrukdė. Kelios plaukų sruogos buvo užkritusios jai ant vienos veido pusės ir ji tyčiai jų nepatraukė šalin. Jai patiko būti tokiai.
Įėjusi į salę, apsidairė ir padarė išvadą, kad didžiojoje salėje mokinių ir profesorių buvo mažokai. Visada jų čia būdavo pilna, bet šis sykis, kaip pati įsitikino, buvo kitoks.
Netikėtai Eleizija pastebėjo mažas, menkas durytes, esančias salės gale. Susidomėjusi patraukė jų link.
Eiti ilgai nereikėjo. Kai jau stovėjo prie pat jų, švelniai suėmė už rankenos ir, tyliai atidariusi, šmurkštelėjo vidun. Atsigręžusi norėjo apžiūrėti naują vietą, tačiau nustebo, silpnai šūktelėjo, nes pastebėjo čia esant dar vieną būtybę.
-Labas, Sara, - virpančiu balsu tarė ji. -Nesitikėjau čia kažką sutikti.
Pasitaisiusi megztinį, atsisėdo priešais kitą varnę ant grindų.
-Sekasi, sakyčiau, gerai. Mokslai irgi puikiai. Pastaruoju metu ypač herbologija susidomėjau. O tau kaip? Seniai jau besimatėm - pateikė šį faktą Sarai ir įkvėpė šviežio deguonies į plaučius.

[Sara Nikolė Keyes]

Eleizijai įėjus į sandėliuką, ji nepasakė kažko labai daug, bet to ir nereikėjo.
-Na aš ir nesitikėjau, kad kas nors šią vietą aptiks.
Vėliau varnanagė atisėdo priešais Sarą. Atsakymo į merginos užduotus klausimus penktakursė klausėsi pakankamai įdėmiai, netrukus ir pati Nikolė papasakojo:
-Na Varno nagui uždirbau nemažai taškų ir pakankamai aktyviai dalyvavau pamokose, ne kaip praeitais mokslo metais.Taip seniai matėmės, smagu vėl susitikti.-šyptelėjo, prisiminus kaip praeitais metais dalyvavo pamokose.-Ką galėtum papasakoti? Gal kažkas įdomaus nutiko per pastarąsias dienas? Na man turbūt, kaip visada nenutiko nieko naujo ar įdomaus, tik  pramogavau su draugais, mokiausi ir vaikštinėjau po pilį.-Mėlynplaukė dar kartą prisiminė, kaip per magiškų gyvūnų priežiūros pradėjo kalbą apie Aleną, bet per daug neišsiplėtus pokalbis apie vaikiną pasibaigė. Tada mergina mintyse padėkojo Eleizijai, ji nenorėjo, kad kas nors nugirstų jų pokalbį, o vėliau išpasakotų švilpiui. Na jau ne. Nikolė atidžiai stebėjo kitos varnanagės judesius.

[Ella Moon]

Ella su knyga žingsniavo per salę, dairydamasi kokio jaukaus kampelio. Staiga ji pastebėjo mažas dureles. Atsargiai timtelėjo rankeną žemyn ir durys atsivėrė. Patalpoje buvo tamsu, bet šilta ir jauku. Kaip tik tai, ko ieškojau patenkinta pagalvojo pirmakursė. Ji apžiūrėjo čia sumestus daiktus. Sandėliuko gale mėtėsi paveikslų rėmai, seni kvidičo marškinėliai su skylėmis ir daug daiktų, kurių ji anksčiau nebuvo mačiusi. Sandėliuko priekyje, lentynose, gulėjo senos knygos, su nebeįskaitomais pavadinimais. Daugelis puslapių buvo išplėšti arba apipilti neaiškiais viralais. Mergaitė suradusi minkštą krėslą, jame atsisėdo ir atsivertė knygą. Ak, kaip aš galėjau pamiršti.
— Lumos, — vos girdimai ištarė Ella. Jos lazdelės gale užsidegė švieselė.
 Mergaitę išgąsdino atsiveriančių durų garsas. Ji tuoj pat paslėpė lazdelę ir stengėsi nekvėpuoti.

[Amber Lee]

Amber pavalgė greičiau už kitus vaikus ir soti nužingsniavo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Pasukusi už kampo staiga pastebėjo mažas dureles. Amber nusprendė, kad tai koks nors sandėliukas ir jau norėjo žygiuoti toliau, tačiau smalsumas nugalėjo. Grifiukė pravėrė duris ir žvilgtelėjo. Tamsu. Amber lėtai įžengė pro dureles.
-Lumos, -sušnibždėjo mergaitė. Užsidegė silpna švieselė ir Amber apsidairė. Aplinkui buvo pilna senų sulūžusių suolų, nepataisomai sugadintų kvidičo šluotų, grėblių bei kažko, iš ko buvo likusios tik padrikos šukės. Staiga iš lazdelės sklindanti šviesa apšvietė baltą veidą.
-Ne, aš nenoriu mirti! Ne!- išsigandusi sušuko Amber ir puolė prie durų. Deja, ji pamiršo, kad sandėliukas buvo pilnas įvairių niekniekių ir ranka užkabino kažkokį keistą daiktą. Ant vargšės grifiukės užgriuvo gal tuzinas grėbliakočių ir ji neteko sąmonės.

[Ella Moon]

Mergaitė išvydusi kažką šviečiant tiesiai jai į veidą, prisidengė rankomis, bandydama įžiūrėti. Viso labo ji matė tik lazdelę, ir jos gale šviečiantį žiburėlį. Nespėjusi suvokti kas vyksta, Ella išgirdo mergaitės balsą, ir krentančius daiktus. Pagaliau atsitokėjusi ji paklausė:
— Kas čia?
Neišgirdusi atsakymo, ji vėl iškėlė lazdelę ir apsidairė. hm, šitos grėblių krūvos čia nebuvo... O, kažkas po ja šviečia! Ji atsargiai pakėlė kelis grėblių kotus ir nustebo išvydusi ten mergaitę panašaus amžiaus.
— Kas tu tokia ir ką čia veiki? — tyliai paklausė Ella. Neišgirdusi atsakymo ji atsargiai pamosavo ranka mergaitei prieš veidą. Atrodo ji be sąmonės. Ką man dabar daryti? Ella nenorėjo palikti jos čia gulėti, tad atsargiai bandė ją pakelti. Jei ir pakelsiu, nutempti iki ligoninės nepavyks. Tad pirmakursė vėl sėdo į minkštąjį krėslą ir tyliai sumurmėjo:
— Na, teks laukti kol atsibusi...

[Amber Lee]

Amber atsimerkė. Ką? Kur aš?. Grifiukė ne juokais išsigando. Tuomet jai į galvą pradėjo plūsti prisiminimai. Prisiminus, kaip išsigando veido, Amber mintyse nusijuokė. Kokia aš naivi. Juk giltinė neegzistuoja. Tuomet Mergaitė nusipurtė. O jei..? Pala, ar aš iš viso gyva? Ji atsargiai pajudino kairę ranką. Aha, visgi nemiriau nusišaipė iš savęs grifiukė. Amber lėtai atsistojo. Visos galūnės buvo visiškai nutirpusios. Tuomet vėl prisiminė baltąjį veidą. Mergaitė atsikrenkštė ir išsigandusios šešiametės balseliu pasiteiravo:
-Atsiprašau, ar čia kažkas yra? -nesulaukusi atsakymo sušuko.- Ei tu, kad ir kas esi, išlįsk! Nes... moku... karatė. Chaja!
Nusijuokusi ir nusprendusi, kad visa ta istorija su veidu buvo tik jos pačios fantazija, Amber jau ruošėsi eiti, kuomet sandėliuko gale išgirdo balsą.

[Ella Moon]

Sėdėdama tame sename krėsle ji prabuvo gal valandą ar dvi. Jau tuoj reiks eiti miegot, o aš vis dar sėdžiu čia ir laukiu, kol nepažįstamoji atsikels. Staiga mergaitės mintis nutraukė verčiami grėbliakočiai. Ella paslėpė lazdelę ir tyliai laukė. Ko? Ji pati nežinojo. Išgirdusi ploną balsą pirmakursė pažvelgė į vietą, iš kurios sklido balsas. Mergaitė nieko neatsakė. Pala, ką? Nepažįstamoji moka karatė? Ella mintyse nusijuokė. Pamačiusi, kaip siluetas stojasi, ji prakalbo.
— Labas.
 Tyla. Praėjo kelios sekundės ir ji toliau kalbėjo:
— Ilgokai laukiau kol pabusi. Ką sapnavai? — Ella nusišypsojo, bet, žinoma, nieko nesimatė tokioje tamsoje, — Koks tavo vardas? Kokiam koledžui priklausai?
 Mergaitė užvertė knygą ir laukė atsakymo. O kas jei ji neatsakys? Tiesiog paims ir išeis?..

[Aleksas82]

Norėdamas pasislėpti nuo šurmulio Aleksas tyliai įsliukino į jau pirmoje dienoje Hogvartse atrastame sandėliuke. Čia buvo jauku ir ramu. Gilbert dažnai užsukdavo čia norėdamas pabūti su savimi ar tiesiog pailsėti nuo kitų mokynių ir mokytojų balselių. Vaikis tikėjosi, kad dar niekas be jo šios vietos nežino ir jis čia galės pasiskaityti Julian rastą knygą apie vilkolakius.
-Lumos , - garsiai ištarė Aleksas norėdamas ryškiai apšviesti ką tik atverstą knygą, bet staiga pasigirdo keistas miaukimas ir rankose laikyta knyga buvo išmesta. Iš prieblandos išlindo baltas, kaip ką tik nukritęs purus sniegas katinas ir Aleksas piktai pašnairavo į jį.
-Azarai? Ar neturėtum dabar saugiai vartytis mano lovoje varnių kambaryje?

[Alehandro Murrell]

  Mergaitė visdar neoažinodama Hogvartco nusprendė išeiti pasivaikščioti ir bent kiek pažinti milžiniško dydžio mokyklą. Visgi jeigu ji nieko nežinos vos mokslo metams prasidėjus jai tekrų vėluoti į kiekvieną pamoką. Ši mintis prmakursėe tikrai neviliojo tad vis dėlto şi jau žygiavo Hogwartco koridoriais. Jos tamsios akys su susidomėjimu žvalgėsi aplink. Ji tikrai labai graži ir jauki nors ir milžiniška. Pagalvojo mergaitė ir linktelėjo sutikdama su savo mintimis.
  Dėja, bet bėgęs vaikų būrėlis užkliudė Malią, taip sutrukdydami jos ekskursiją po mokyklą ir grižejomuosi ja bei apversdami ją. Krisdama ši virto ir netyčiomis atidarė kažkokiais duris įkrysdama į tą kambarėlį. Ši apsižvalgė. Tai buvo sandėliukas. Pažvelgusi į kitą pusę ji pamatė mokinį, kurio veidas buvo menkai aošviestas nuo iš lazdelės einančios śviesos ir kiek krūptelėjo išsigandusi bei iš burnos jai išsprudo :
- O šūdas.
  Išsigandusi mergaitė nusikeikė, bet atsigavusi atsistojo.
- Atleisk. Tiesiog mane nuvertė ir... na tikiuosi supranti. - Bandė pasiaiškinti žaliaplaukė nors jai tai ir nekaip pavyko...

[Aleksas82]

Alekso barnį su katinu nutraukė atsidariusios durys ir įvirtusi mergina. Vaikinas kruptelėjo nuo netikėtino pasirodymo ir paspyrė Azarą į šoną. Katinas šnypštelėjo berniukui, bet šiam tai dabar nerūpėjo. Gilbert apšvietė merginą ir vos susilaikė ne žagtelėjęs. Žaliaplaukė buvo pasakiškai graži. Aleksas! Tu turi merginą! Štai ir pasigirdo vidinis varniaus balselis. Vaikinas trinktelėjo sau per žadną ir lyg niekur nieko nusišypsojo merginai.
-Suprantu,-po kiek laiko atsakė Aleksas,-naujokė?
Mergina atrodė šiek tiek panaši į kažką, bet vaikis neprisiminė tiksliai į ką. Ji panaši, į Milla. Tavi merginą, besmegeni Ir vėl pasirodė Gilbert vidinis balselis. Vaikis nenorėjo pasirodyti nenormalus, bet nesusilaikė.
-Tylėk,-tyliai sušnypštė savo balsui. Dabar kai Aleksas kalbėjosi su savimi, trenkė sau per veidą ir paspyrė katiną atrodė tikrai kaip nevisprotis. Vaikis tikėjosi, kad mergaitė nepamanys taip apie jį ir gal būt šiandien vaikis turės naują draugę.