[Esmeralda Aukso Gija]

Rafaeliui pradingus Esmeralda vis dar skuodė, kaip beprotė, o atsigręžusi pamatė, kad Dori jau nebe tokia išsigandusi ir paprasčiausiai eina. Mergaitė sustojo ir pradėjo giliai alsuoti, tik dabar pajuto, kaip smargiai daužosi jos širdis. Kol ilgaplaukė vis dar veikiama adrenalino bandė atsipūsti, prie jos jau buvo priėjusi Dori ir uždavė Esmeraldai du klausimus. Pirmasis buvo įdomus, o antrasis - vidutinis.
- Rafaelis... Jis... - jos balsas skambėjo kvailokai dėl kvėpavimo. - Taip... Jis mano draugas iš klastūnyno. Kažkada su viena varniuke būdama tokioje pievoje radau įdomiai atrodančią dėžutę, ji mane bandė atkalbėti, kad neimčiau jos ir aš beveik patikėjau ja, tačiau sunku buvo atsispirti pagundai... Taip ir susipažinau su juo ir dar dviem tokiais. Asmira... ne Asami, ji iš Varno Nago ir dar su tokiu nuobodyla iš Švilpynės koledžio. Man Rafas labiausiai patinka, nes jis draugiškiausias. Keista, aš jo niekada nebūčiau paskyrusi į Klastūnyną, jis neturi tam tikrų bruožų. Asami, ji tokia protinga gražuolė, bet labai jau rimta. Jai patinka Ikas... Mikas. Bet Asami labai nemėgsta Rafo, nes jis iš Klastūnyno. Nors nesuprantu, aš manau kad nėra skirtumo, iš kokio koležo yra tavo draugas. Man patinka įdomūs žmonės, kaip kad tu. Tada aš visada su malonumu bendraučiau su klastuole ar klastuoliu. - Esmeralda užvertė galvą dangun ir sužibo pirmoji žvaigždė. - Kepurė sako, kad klastuoliai protingi, klastingi, siekiantys naudos sau, tačiau manau, kad kiekvienas turi ano ar kito koledžo savybių. Vieni mažiau, kiti daugiau. Na, tai dar susimatysim!

[Dori Mendel]

- Na, klastuoliai... - susimąstė Dori. - Klastuoliai žodžių kišenėje neieško, - tarė pirmakursė. - Žinai, bet šiandien įsitikinau, kad koledžas tikrai ne viskas, - pritarė Esmeraldai. - Man su tavimi patiko, esi šauni! Ir tikrai ne nuoboda! - sukikeno. - Susimatysim rytoj ryte prie garbingojo stalo, galėsim per pusryčius profesoriams įteikti šitą, - iškėlė aukštyn dėžutę.
Mergaitės priėjo pilį ir išsiskyrė. Dori nupėdino požemių link prieš tai dar užsukusi į virtuvę. Ji siaubingai norėjo valgyti. Sukimšusi kelias bandeles ir išgėrusi stiklinę moliūgų sulčių pirmakursė patraukė Klastūnyno link. Buvo tokia pavargusi. Širdy kažkas dar dunktelėjo pagalvojus apie nuotykį ir rytojaus rytą, tačiau vienuolikmetė nebeleido sau apie tai mąstyti. Ne dabar, pasakė sau mintyse ir nuėjo miegoti.

[Elodie Gold]

 Rodės, britės savaitgalio rytas pagaliau bus vienas iš tų retųjų, kurie būna iš tiesų geri. Ji galėjo kiek tik nori išsimiegot, negana to - išsimiegot gerai! Tai buvo retas nutikimas jos gyvenime, tad iš šiandienos tikėjosi taip pat gero. Bet, kaip ji mėgsta pasakyti - nebūna to gero, kas neišeitų į blogą. Užtat, šiandien tasai blogas dalykas buvo kiek kitoks. Bet deja, blogesnis nei įprasta. O tai buvo Elodie's katės Mochos tiesiog išnykimas į bala žino kur. Ši nebuvo ant savo lovelės, nebuvo nei ant ar po pačios varnanagės lova, išvis nebuvo jos nė ženklo niekur visame mergaičių miegamąjame. Jai net teko iškeiksnoti keletą bendrakoledžių berniukų bendrąjame kambaryje, beieškant pūkuotosios. Bet ši lyg į vandenį prapuolus. Aišku, iš pradžių antrakursė apie tai per daug negalvojo, ką gali žinot, gal katė tiesiog išėjo pasivaikščiot, gi katės taip daro. Bet juodaplaukė turėjo įtarią nuojautą, kad šį sykį viskas nebuvo taip paprasta. Ir jos įtarimai buvo patvirtinti.
 Apieškojus visus "ant" ir "po" kampus, esančius Varno Nago bokšte, ji jau liūdnokai sėdėjo ant savo lovos, prie pat Mochos gulimos lovelės. Atsirėmusi alkūnėmis į kojas, ji žvelgė žemyn, belaikant delnais kaktą. Ir štai tada mergaitės rudos akys pastebėjo nedidelį kamputį kažkokio lapuko, bekyšantį iš po katės pagalvės. Staigiai pastarąją numetusi, ji susiraukusi suėmė lapelį pirštais. Ant šio buvo katės pėdos antspaudas su užrašu.

Namelis miško gale. Pavakarė. Ten ją rasi.

Gold labai sutrikusi žvelgė į popiergalį. Jis toks.. nerišklus? Bet kodėl? Kokiam idiotui reiktų... Dvylikametė žvilgtelėjo į laikrodį ant stalelio šalia lovos. Rodė beveik penktą valandą. Logiškai pagalvojus, tai ir buvo beveik reikiamas metas. Varnė dar ilgokai delsė, svarstydama į kokią peklą ji buvo besivelianti. Bet prisiminus mylimiausiąją augintinę, ji visgi pasiryžo.
 Tad po visų šitų nesusipratimų ji jau žingsniavo žalumos tankumyne. Reikėjo tai perlipti šaką, tai perlysti po peraugusia šaknimi, tai susivaldyti nedribt ant žemės veidu, nuo kai kur slidaus purvo. Vienu žodžiu, aplinka miestietę ne itin žavėjo. Kadangi būdama idiotė nepasiėmė rankinio laikrodžio, dabar neturėjo jokio supratimo, kiek laiko taip eina, nes per šakų ir lapų tankumynę nėjo net dangaus žmoniškai pamatyti. Nors ir daug žalumos jau buvo geltonėjantys bei raudonėjantys, vistiek kaip prilipę ant medžių buvo. Varnanagės pėdos jau buvo bepradedančios skaudenti nuo plokščiapadžių batų, visiškai netinkamų tokiems žygiams. Rodės, visos svajos, kad šiandiena bus gera, parodė juodaplaukei vidurinįjį pirštą. Na, išskyrus tik tai, kad dabar ji jau matė kažkokios trobelės siluetą netoliese. Bet sustingo, pastebėjusi žmogaus suluetą pro šakų tankumynę, irgi artėjant link minėtosios trobelės.

[Meghan Natali Pritz]

Slinko tingus šeštadienio rytas ir Meg bergždžiai ieškojo, ko nusitverti. Visi jos draugai mokėsi arba buvo kažkur išėję, tačiau švilpiukė neturėjo nuotaikos nei vienam, nei kitam. Nors rudaplaukė miegojo gana ilgai, ji tikrai nebūtų atsisakiusi dar kelių valandėlių miego. Tačiau, kaip visada tokiais atvejais, užmigti nepavyko. Grieždama dantimis Meghan išlipo iš savo minkštutėlės lovos ir išsliūkino iš bendrojo kambario į biblioteką - gal pavyks prastumti laiką ką nors skaitant ar darant namų darbus.
Vėlyvą popietę Meg grįžo į Švilpynės mergaičių miegamąjį. Mergaitė buvo pavargusi, nors nieko labai ypatingo nedarė. Bet vis dėlto mokytis nėra toks lengvas darbas. Ypač šeštadienį. Rudaplaukė klestelėjo ant savo lovos ir pasirėmė rankomis galvą. Tačiau jai kaip mat teko atsistoti, nes švilpiukė pajuto, kad ji ant kažko (kas nebuvo lova) atsisėdo. Atsistojusi mergaitė pažvelgė į lovą ir kaip mat pamatė raštelį, kurio prieš tai nebuvo pastebėjusi. Meg paėmė popieriaus skiautelę į rankas ir ištiesino.

Namelis miško gale. Pavakarė. Lauksiu tavęs.
X

X? Kas tas X? Visas Meg nuovargis dingo kaip nebuvęs. Švilpiukės galva įnirtingai dirbo, mėgindama išsiaiškinti, kas tas keistasis X ir kodėl jis (ar ji) nori su Meg susitikti. Tačiau mergaitė nieko nesugalvojo. Matyt, detektyviniai sugebėjimai, jei ilgai jų nenaudoji, dingsta. Rudaplaukė dirstelėjo į laikrodį, esantį ant jos staliuko. Šiek tiek po penktos vakaro. Temo kiek po šešių, tad švilpiukė nusprendė, kad dabar būtų pats tinkamiausias laikas keliauti.
Sekundėlę Meghan buvo kilusi mintis neiti - ką tu žinai, kas gali atsitikti. Tačiau šią mintį kaip mat nurungė nuotykių troškimas ir nuobodulys. Ilgai nesvarsčiusi Meg užsimetė savo juodąjį apsiaustą (naktys jau buvo vėsios), raštelį įsikišo į kišenę ir, griebusi savo lazdelę, išdundėjo iš miegamojo trenkdama durimis.
Leidžiantis saulei Meg žingsniavo miško tankme. Saulėlydis. Rudaplaukės mėgstamiausias paros metas. Dienos pabaiga, nakties pradžia. Tobulasis viduriukas tarp dviejų visiškai nesuderinamų laikų. Dominuojanti aukso spalva. Tikrasis grožis. Nerasi saulėlydžio, kuris būtų negražus. Kiekvienas buvo vis kitoks, tačiau vis tiek vienodai ypatingas.
Miške tvyrojo prieblanda, kai Meg nusigavo prie namelio miško gale. Jame nieko nebuvo, net šviesa nedegė. Švilpiukė nusipurtė. Vis dėlto, kad ir kokia bebaime dėjosi, mergaitė buvo ne pati drąsiausia. Ji daug ko bijojo, o ir dabar, viena, tamsoje, Uždraustajame miške, nesijautė labai drąsiai.
Meg apsidairė ieškodama kokių nors paslaptingojo X pėdsakų. Kažkur tolumoje, tarp medžių, kažkas sušmėžavo.
- Lumos. - sušnabždėjo švilpiukė, išsitraukusi savo lazdelę. Jei jau teks su kažkuo aiškintis santykius ar grumtis, geriau jau iš karto matyti su kuo.
Meghan lėtai ir atsargiai ėmė artintis prie šmėžuojančio silueto. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai žmogus (jei galvojate, kad tai ir taip aišku, negyvenote magijos pasaulyje. Čia tau pasiseka, jei tamsoje susitinki žmogų, o ne kažkokį keistą padarą), regis, mergaitė. Daugiau rudaplaukė nieko nesugebėjo įžiūrėti, nes dar buvo per toli, o eiti arčiau ji nedrįso. Tad sustojusi už gerų trijų metrų mergaitė tyliai sužnabždėjo:
- Kas tu?