0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Tamsos angelas
« Prieš 4 metus »
Niva Meropė Ivans buvo arogantiška turtingų tėvų duktė. Visas apgailėtinas jos gyvenimas susidėjo iš maišto prieš tėvynėje Airijoje nusistovėjusią santvarką. Šešiolikmetė mokykloje laužė taisykles, atsikalbinėjo mokytojams, nepaisė draudimų, skambučių tėvams... Gimdytojų bausmės ir areštai merginos jau apskritai nebedomino, nes ji nepaisė ir jų. Pavyzdžiui, uždraudus susitikti su draugėmis, paprasčiausiai išlipdavo pro langą, arba išlauždavo duris. Vienąkart net prigirdė patėvį valerijono lašų ir ištempusi lauke ant sniego paliko pusnuogį gulėti per naktį. Ji neapkentė jo, nes puikiai žinojo, kad šis nužudęs jos tikrą tėvą ir užgrobęs jo turtus bei žmoną. Niva Meropė Ivans pasižymėjo retu grožiu: ūgis buvo metras septyniasdešimt, svėrė vos šešiasdešimt kilogramų. Tamsiai rudi, stambiai banguoti plaukai vilnijo iki pat klubų, didelės šviesios akys kiekvieną sutiktąjį vėrė tiriamu žvilgsniu. Mergina neatsigynė vaikinų dėmesio, ir tai visus įvykius  privedė iki kulminacijos: nevykęs insidentas su patėviu, neplanuota ekskursija, netinkamas smėlio laikrodis atsidūręs jos rankoje... ir visam laikui Niva paliko savo pasaulį, mylimus žmones, kurių neturėjo. O galbūt ji buvo reikalinga kitur?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Beatrice Georgiana Riddle »
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
1 skyrius: Keršto troškimas
« Atsakymas #1 Prieš 4 metus »
***2014-ųjų metų ruduo.***
Niva jau buvo grįžusi iš mokyklos, paruošusi visus namų darbus ir gulėjo lovoje. „Mama šiandien vakarėlyje su draugėmis, grįš vėlai. Viešpatie kaip aš neapkenčiu tų vakarėlių...“ mintijo mergina tvirčiau įsisupdama į antklodę, mat už langų bestūgaujantis žvarbus rudens vėjas sugebėjo atšaldyti visą kambarį. Kaip ir jos sielą šiandien atšaldė grubios Nikolo Lorensono vilionės. Ar galite įsivaizduoti? Jis tiesiog stačiai priėjo prie Nivos ir visų akivaizdoje pareiškė, kad jos užpakaliukas dieviškas! Žinoma ji jam vožė. Ne, ne šiaip skėlė antausį, bet tikrąja ta žodžio prasme vožtelėjo į nosį, juk kitaip ir negalėjo baigtis! Rytoj greičiausiai ateis Niko tėveliai ir išsikvies josios mamą.
-Niva, miegi? – atsklido tąsus nekenčiamo patėvio balsas iš apačios. Tamsiaplaukė nesirengė atsakyti, jai buvo neįdomus jo apsimestinas rūpestis. „Greičiausiai mama prašė manimi pasirūpinti, tai vaidina puikų tėtį net neįtardamas ką žinau.“ Mąstė Niva kai pasigirdo žingsniai. Patėvis kopė laiptais link jos kambario. „Cha, nori patikrinti ar neiššokau per langą!“ mintyse nusivaipė mergina pasiversdama ant šono ir dėdamasi mieganti. Įžengęs kambarin, aukštas šviesiaplaukis vyras net nesiruošė jos tikrinti, pamatęs, jog Niva miega jis priėjo ir staigiai pačiupęs įdukrą išvyniojo iš antklodės. Jo landžios rankos ėmė tyrinėti po ilgaplaukės naktiniais.
-tu būsi mano, o ninfa... – šnabždėjo jis gašliai suspausdamas paauglės krūtį. Niva net nespėjo susigaudyti, kai jau gulėjo po vyro kūnu, o jo gličios rankos visur ją lietė.
-paleeeiiisk, tu gyvulį! – sukliko ji ir tuojaus pat ant veido pajuto chloroformo kaukę. Iš paskutinių jėgų mergaitė sulaikė kvapą ir spyrė vyrui į tarpukojį.
-aaa! Tu pacuke! – jis susirietė iš skausmo. Tuo metu Nivai pavyko tą pačią chloroformo kaukę uždėti patėviui. Pastarasis žviegdamas iš skausmo įkvėpė ir iškart neteko sąmonės. „Jis mane lietė, čiupinėjo mane...“ šaukė Nivos mintys jai bėgant į vonią. Septyniolikmetė išsitrynė ten rastais kremais ir šampūnais, tada jos krūtinėje užgimusi pabaisa įsiliepsnojo visu galingumu. „Jis norėjo mane išprievartauti.“ Spiegė ji daužydamasi ir reikalaudama keršto. „Bet juk nespėjo, jam nepavyko, tu vis dar nekalta Niva.“ Guodė pabaisą pasąmonė, tačiau grįžus iš vonios į kambarį, kuris buvo su ja sujunktas lygiai taip, kaip viešbučio apartamentuose, ir pamačius tą šlykščią, gličią bjaurastį, gulinčią jos nuosavoje lovoje, nupirktoje tėčio, pabaisa nugalėjo. Tamsiaplaukė net nesusivokė kaip nulėkė laiptais žemyn į virtuvę, iš stalčiaus pasičiupo mėsinį peilį ir it kulka grįžo į savo kambarį. To lengvučio judesio mergina nepajuto, pulsuojančios gerklės gyslos pasidavė greitai, raudonas kraujas ištiško aptaškydamas šviesią Nivos patalynę. Ji žinojo, jog žmogus jau nebegyvas ir turėtų liautis, tačiau negalėjo, atmintyje iškilo subadytas tėvo kūnas. Peilis Nivos rankoje virto teptuku, kuris raudonais dažais vedžiojo po jau mirusio vyro kūną. Kraujai paplūdo visur, bėgo nuo lovos ir terliojo raudonmedžio grindis, kurias jos tėvas čia kadaise sudėjo. „Viską jis užgrobė, viską, kas buvo mano tėvo.“ Pagalvojo Niva ir numetė įnagį ant grindų. Tada pasiėmė savo pasą, tėtės slaptai paliktą kreditinę kortelę su apvalia sumele, visomis jo santaupomis iš švarių ir nešvarių biznių, ir visas savo natų knygas iki paskutinės. Susidėjusi turtą į kuprinę dar nusileido į virtuvę, prisigrūdo maisto. Galiausiai paskambino draugei.
-Mira? Palauk. Aš visgi važiuoju su tavimi į tą ekskursiją  Hario Poterio pilyje, būsiu stotelėje po dešimties minučių. – tiesą pasakius draugė gerokai nustebo, išgirdusi, jog Niva vyksta kartu, tačiau turėjo užtektinai proto neklausinėti, kodėl draugei būtent taip susišvietė, už tai tamsiaplaukė ją ir gerbė. Išėjus iš namų Nivos širdyje tarsi kas plyšo, toks jausmas, lyg kažkas nematomas būtų nutraukęs plonytę smuiko stygą. Mergina grįžtelėjo per petį, ją persekiojo kruvinas šleifas. „Reiks išmesti šitus drabužius pirmai progai pasitaikius ir nusipirkti naujų.“ Murmtelėjo mintyse piktai pasukdama į pagrindinę gatvę. Iš čia namo nebesimatė, todėl rudaplaukė drąsiai atsisuko pamojuoti ją sekusiai kaimynės, ponios Makvyn, katei Elizabetei. Rainė niekada nėjo toliau kaip šimtas metrų nuo savo gerosios šeimininkės, per brūkšnelį, senmergės, namų, kuri be Elizabetės, deja deja, laikė dar keturiasdešimt dvi kates ir nei vieno katino. Tačiau Elizabetei matyt atrodė, jog šeimininkė myli tik ją vieną. Betgi tik per tvorą gyvenanti šešiolikinė galėjo ginčytis, jog juodąją Katrinę ponia Makvyn mylėjo labiau. Kuomet katė dingo mergaitei iš akių, šioji įsmuko į prekybos centrą ir paskubomis išsirinko juodus aptemptus džinsus aukštu liemeniu bei baltą, dailiai prigludusią maikutę ilgomis rankovėmis be jokios iškirptės, kad rudens vėjas, niekadėjas, netyčia nesusigundytų atvira moters krūtine ir nepriverstų jos leisti pinigų jo malonumams, vaistams. Dar Niva susimedžiojo šiltą mėlyną striukę ir žaliai dažytos odos aulinius aukštakulnius. Už viską atsiskaičiusi kreditine kortele išmovė pro duris. Laikrodis rodė, jog pagal susitarimą  Mira stotelėje jos lauks už minutės, taigi Ivans bėgte nubėgo link sutartos vietos. Kai draugės kabrioletas draugiškai pyptelėjęs sustojo šalimais, tamsiaplaukė nedvejodama įšoko į galą.
-kodėl nesisėdi šalia manęs? – suinkštė neva įsižeidusi vairuotoja.
-noriu persirengti brangute, štai kodėl. – flirtuodama atkirto Niva ir ėmėsi apsinuoginimo proceso. – beje, būk gerutė, pranešk kai atsidursime greitkely, jeigu aš čia tvarkydamasi kartais nepastebėčiau. – pridūrė traukdama žemyn kelnes kruvinais padalkais. Praėjo gal dvidešimt minučių, kol mažoji airė su didžiulėmis pastangomis užsimaukšlino ant savęs naujus drabužius. Senuosius susukusi į gumulą vis laukė tinkamo momento. Pagaliau, Mira įsuko į greitkelį! Pavažiavus dar kokias penkias minutes, mergiotė atsidarė langą ir gracingu, turtuolės rankutės mostu, švystelėjo kruviną gniužulą lauk. Tada, nespėjus draugei susivokti, kas ką tik įvyko, vėl kuo ramiausiai uždarė jį.
-Niva, ką tu čia darai? – šįkart nesusilaikiusi užklausė vairuotoja, jos tamsiose akyse spindėjo susirūpinimas. – dėl Merlino meilės, Ivans, atsakyk man tuoj pat!
-dėl Voldemorto nosies, nusiramink gi tu, nešauk, aš ne kurčia. Drabužius išmečiau, nes jie man atsibodo. Girdi? O dabar tau leidus kiek nors numigsiu. – užsiplieskusi atrėžė Niva, tuo pat metu tiesdamasi ant užpakalinės sėdynės. – atleisk man Mira už šiurkštumą, tiesiog nutiko kai kas baisaus ir dabar aš nenoriu apie tai kalbėti, galbūt rytoj, po ekskursijos, juk negadinsiu mudviem abiem tokios puikios pramogos. – jau švelniau prakalbo, jusdama kaip su kiekvienu žodžiu liežuvis vis labiau pinasi. Tik dabar suvokė, kokia yra išvargusi. Bet miegas neleido taip greitai nugrimzti užmarštin, ilgaplaukę galvą vis kvaršino klausimai: ką ras mama kai sugrįš iš vakarėlio? Kas su ja bus? Ką reiks daryti toliau pačiai Nivai? Kur ji dėsis? Negi reiks kažkaip pasprukti ir nuo Miros? O gal kaip tik jai viską papasakoti ir paprašyti leisti pagyventi pas ją sode? Ne, policija iškart ten apieškotų, juk išsigandusi mamytė papasakotų „geriems“ dėdėms apie dukters sąntykius su negriuke. Mira poniai Makenai Delton, kažkada buvusiai Ivans, kėlė tik nepasitikėjimą ir pasišlykštėjimą savo juoda oda. Mažoji airė smerkė motiną už tai, smerkė tą vargšę geltonkasę už daugelį dalykų: už silpnumą, nuolankumą, kantrumą... bet labiausiai, už jos priklausomybę nuo vyro. Makena Delton negalėjo apsieiti be vyriškų rankų namuose, nes nemokėjo pati įsisukti perdegusios lemputės, įkalti vinies, išgręžti skylės sienoje dar vienam paveikslui. Tai buvo nesavarankiška moteris. Tačiau nepaisant šių moteriškų jos savybių, Makena vadovavosi XVIII amžiaus turtingos damos pažiūromis, kas leido jai neapkęsti juodaodės dukters draugės.

„Neniekink silpno vaikiūkščio - gal tai liūto vaikas.”
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Beatrice Georgiana Riddle »
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
2 skyrius: Nevykusi ekskursija
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
-palikt šitą? – paklausė Mira Deinz, dvejais metais vyresnė Nivos draugė, junginėdama mašinoje esantį radijo aparatą, sustodama ties Sios daina „My love.“ Niva jau buvo prisiklausiusi pakankamai muzikos šia tema, tačiau tik nežymiai linktelėjo galva, žinodama, kaip draugei patinka Sia. Šešiolikmetė jau buvo nubudusi ir persėdusi ant priekinės sėdynės. Jau netoli sienos Mira ją pažadino klausdama, ar kartais nenorinti puodelio rytinės juodos kavos. Žinoma, Niva norėjo, todėl šią akimirką jautėsi žvali bei pailsėjusi, nors nei velnio ji ten nepailsėjo. Vos tik atmerkė akis patėvio žmogžudystės vaizdas užgriuvo it sniego lavina kalnuose, paskui kurį sekė susirūpinęs motinos veidas, policijos persekiojimai, ji pati persigandusi it ponios Makvyn katė Elizabetė... Prie sienos jų automobilio net nestabdė, matyt todėl, jog tai buvo lengvasis transportas. Miros mašinytė, tai mažas dailus sportinis kabrioletas ir Nivai čia visada trūkdavo vietos. Pati Mira penkiais centimetrais mažesnė už draugę, pečius siekiančiais šviesiai rudais plaukais ir lazdyno spalvos akimis, prie tokio automobiliuko puikiai tiko. Užsigalvojus apie draugės proporcijas daina mašinoje pasikeitė, kažin koks vyras ėmė dainuoti apie angelo ašaras, merginą suėmė graudulys.
-Girdi, Mira? Kokie gražūs žodžiai. – Nivos balsas pora kartų užlūžo, kreipiantis į draugę. – Žinai, aš čia neturiu ko palikti, aš negaliu klausytis kaip dangus verkia angelo ašaromis, jau neverkia, o rauda, kriokia! Mira, ak, Mira, kad tu žinotum, koks visas tas pasaulis išsigimęs! – iš jos akių pliaupė, o pati ji šaukė nesavu balsu. „Mano draugei prasidėjo isterija.“ Dingtelėjo vyresniajai merginai, todėl šioji tik linksėjo galva ir klausėsi Nivos droviai nudelbusi akis į vairą.
-gal išjunkt? – paslaugiai pasiteiravo tiesdama ranką link automobilyje įtaisyto grotuvo.
-nereikia. Žmonės visada nori išjunkti tiesą, nori ją užgožti, nusinešti... – žaliai mėlynos, tamsaus atspalvio Nivos akys, dabar blaškėsi lyg nerami jūra, rudaplaukė negalėjo sukonsentruoti žvilgsnio ties vienu daiktu, todėl Mira nejuokais apsidžiaugė, jog jau beveik atvažiavo į vietą. Buvo ankstus rytas, kelių valandų spūstys grąsinosi įtraukti į savo liūną jei nors vienai minutei pagausi blondinišką žioplį ir nepaskubėsi. Laimei abi merginos, sėdinčios kabriolete, nebuvo blondinės, todėl be vargo suspėjo pravažiuoti visus šviesaforus įstrigusios vos pusvalandžio kamščiuose ir be vargo laiku atsidurti miestelyje, kur kadaise vyko Hario Poterio filmavimas. Per tuos kelis gatvinius kamščius, Niva lyg ir sugebėjo nusiraminti, kas nuritino jos aštuoniolikmetei draugei akmenį nuo širdies. Privažiavusios leidžiamą ribą, jos sustojo, toliau reikėjo eiti pėsčiomis.
-Niva, gal nori palikti kuprinę mašinoje? – atsargiai paklausė Mira, truputį prisibijodama, kad gal draugės isterijos priepuolis gali būti nepraėjęs, tačiau toji jau visai susidomėjusi žvelgė į negriukę.
-tai kad ne, pati žinai, jog nesiskiriu su savo natomis nė per žingsnį, o kuprinėje apart jų, fantos butelio, kelių čipsų pokų ir kokių trisdešimties milkos šokoladų nieko neturiu. – mažąjai airei išvardinus kuprinės turinį tamsiaodė išsižiojo, perverdama Nivą keistoku, tiriamu žvilgsniu.
-Ivans, tau viskas su galva gerai? Kam tau tiek šokoladų? – paklaustoji mergiotė šaižiai nusikvatojo.
-ėdimui brangioji mano Deins, ėdimui. Nenoriu aš juk gi būti tokia perkarusi kaip rudoji Makvyn Gertrūda. – šįkart nusikvatojo ir vyresnėlė, tuo pat metu iš nuostabos kilstelėdama antakius.
-Dievaži, Niva, ta senmergė turi keturiasdešimt tris kates, ir kaip tu prisimeni jų visų vardus?! Rimtai, jei mokytumeisi Hogvartse, neabejotinai būtumei varnanagė. – Betaukšdama įvairiausius niekus Mira išlipo iš kabrioleto ir nuėjusi išsitraukė iš bagažinės savo odinę striukę. – beje, Ivans, tau tikrai praverstų susišukuoti, o tai net pats Voldemortas pamatęs pabėgtų žviegdamas. – šūktelėjo grįždama link vairuotojo durelių. Šitaip buvo nutolta nuo pavojingų temų ir Niva, jau palengvėjusia širdimi, susižvejojo kuprinėje nedidelį, kelioninį plaukų šepetį. Pažvelgusi į save užpakaliniame veidrodėlyje suprato, jog Deins teisi. Mažosios airės stambiose, tamsiai rudų plaukų bangose buvo praūžęs tikras cunamis. Gražuolė išlipo iš automobilio, jau ir taip ten maža jai vietos, o dar tokio ilgumo plaukus išsišukuoti... ne, reikėjo turėti proto. Stovėdama ankstyvo ryto prieglobstyje šešiolikmetė traukė į plaučius gryną orą ir vis braukė nedideliu šepečiu per savo storus plaukus, kurie neilgiau kaip po trijų minučių žvilgėjo tvarkingi bei gražūs. Nivai baigus tvarkytis miego prislopintą įvaizdį, merginos užrakino kabrioletą, ir išlipusios nužingsniavo pilies link.
-Kaip čia gražu!... – dairydamasi aplink alpėjo Mira, kuri tiesiog dievino Hario Poterio knygas, filmus ir apskritai viską, kas tik buvo kiek nors su juo susiję, viską, išskyrus Voldemortą. Todėl, Niva nepraleisdavo progos patraukti draugę per dantį ir papokštauti, jog jei tik visa tai pasirodytų beesanti realybė, ir jiedvi priklausytų magijos pasauliui, ji ištekėtų tik už tamsos valdovo. Tada Mira, kurios didžiausia svajonė sukurti tobulą laimingą šeimą, kas Nivos manymu šiais laikais apskritai neegzistuoja, sudrebėdavo it šaltu vandeniu perlieta, pažvelgdama į jaunesnę draugę tarsi į kokią adapterę. Joms ilgai laukti nereikėjo, jau aštuntą ryto ekskursija prasidėjo. Pilis iš ties buvo kabutėse didinga, tiesa, ji buvo didinga kompiuterio dėka, o realybėje tai pasirodė besą tik du didžiuliai angarai, kurie vis skirtingai dekoruojami, atstojo filmuose visokias sales:  išminties akmens labirintą, paslapčių kambario labirintą, koledžų bendruosius kambarius, didžiąją salę, netgi kabinetus! Juk visai nesunku perdekoruoti tarkim grifų gūžtos bendrojo kambario į klastūnyno irštvą, tereikia raudoną spalvą pakeisti žalia, o auksinę sidabrine. Tai tiek ir tebuvo iš to viso Hogvartso, iš aštuonių aukštų viso labo du didžiuliai angarai. Deja deja, tokia Hario Poterio fanė kaip Mira Deinz nei kiek nenusiminė, atvirkščiai, ji dar pati puolė domėtis kaip tuos du gardus kažkoks stebukladarys pavertė tokia didinga pilimi! Dar betrūko, jog iš tiesų būtų pradėjusi tikėti, kad magija egzistuoja. Niva vaikštinėjo su ja, skanuodama erdvę savo skeptiškomis akimis.
-pažvelk, Niva! Burtų lazdelės! Laiko atsuktuvai! – tiesiog spygavo iš pažiūros jau suaugusi mergina, tačiau Nivai anaiptol taip neatrodė. Nejaugi Mira dar sugalvotų įsigyti tą šlamštą?
-Mira, tos burtų lazdelės visiškai tokios pačios kaip dirigentų batutos, o laiko atsuktuvai, paprasčiausi smėlio laikrodžiai. – taip tarusi Niva paprašė pardavėjos paduoti ir tą, ir tą daiktą, norėdama nuleisti draugę ant žemės. – štai žiūrėk, juk čia tik smėlis. – tarė pasiutusiai vartydama vadinamąjį laiko atsuktuvą vienoje rankoje, kitoje, tuo tarpu, gniaužė burtų lazdelę. Pardavėja jau ėmė kreivai žiūrėti į ilgaplaukę, kaip šioji taršanti dekoraciją, tegu perka arba ne, užuot čia pašėlusiai kračiusi. Dar sugadins ir nepirks paskui. Vėliau viskas įvyko akimirksniu, nors Mirai pasirodė jog kaip sulėtintame kadre: vieną šimtąją sekundės ji išsižiojusi žvelgė į draugę, vartančią dešinėje rankoje laiko atsuktuvą, o kairėje spaudžiančią burtų lazdelę, Nivos  patamsėjusios žaliai mėlynos akys žaibavo įniršiu, tamsiai rudi plaukai draikėsi į šalis. Mažoji airė negriukei atrodė tarsi tikrą raganą, įkūnijanti bei pranokstanti visas jos kilniausias gyvenimo svajones. kitą akimirką aštuoniolikmetė drebančiose iš neapsakomo jaudulio rankose jau laikė fotoaparatą, pakėlė jį prie akių norėdama geriau nusitaikyti į Nivą bei įamžinti šią, kvapą gniaužiančią akimirką visam gyvenimui. Ot įrėmins ir padovanos ją tai mažai loginei žiurkytei užsispyrėlei, o kitą tokią pat pasikabins pas save namuose ant sienos. Deja, anapus objektyvo nieko nebebuvo.

 „Neniekink silpno vaikiūkščio - gal tai liūto vaikas.”
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
3 skyrius: Kitas pasaulis
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
***1944-ųjų metų ruduo.***
Niva šlumštelėjo ant grindų, skaudžiai susitrenkdama sėdynę, kad net žiežirbos pažiro į šalis.
-Mira, kas čia bu... – mergina paliko kvailai išsižiojusi, mat aplinkui nebesigirdėjo ekskursijos šurmulio, bei nesimatė šalia esančios draugės, palinkusios ties ja ir susirūpinusia išraiška klausiančios: kas nutiko? Markstydamasi tamsiaplaukė staigiai nusibraukė dulkes ir atsistojusi apsidairė. Patalpa nėmaž nepanėšėjo į tą, kurioje ką tik stovėjo: vietoj didžiulės modernios erdvės, senovinio stiliaus prieblanda; vietoj prekystalio, mokytojo stalas; vietoj krūvos žmonių, vienas vienintelis priešais ją stovintis vyras, ilgais kaštoniniais plaukais ir tokia pat barzda. – AAAlbas Dumbldoras? – instinktyviai pralemeno šešiolikmetė atpažinusi vyrą iš Hario Poterio serijos.
-Panele... – vyras nė kiek neatrodė nustebęs, tiesiog ieškojo jos veide pažįstamų bruožų, kad galėtų kreiptis tinkama pavarde. Niva užsimerkė, papurtė galvą, po to vėl atsimerkė. Deja deja, Albas Dumbldoras niekur nebuvo išnykęs, vadinasi, ji tebėra be sąmonės, tad kodėl nepasilinksminus?
-Ivans – atsakė  airė pagelbėdama Hogvartso atstovui, vis kankindama save vidiniais klausimais.
-Panele Ivans, parodykite savo lazdelę. – paprašė jis, taip suglumindamas tamsiaplaukę  dar labiau.
-ammm... tai kad aš neturiu lazdelės, aš juk sapnuoju tiesa? Susitrenkiau galvą ekskursijoje, kai parkritau ant grindų taip? Bet aš nepargriuvau, negalėjau pargriūti. – vapėjo Niva. Ir staiga visiškai susipainiojusi mergina prisiminė, kaip pašėlusiai vienoje rankoje vartė dekoratyvinį laiko atsuktuvą, norėdama kvaišai Mirai įrodyti, jog tai tik paprasčiausias smėlio laikrodis, o kitoje mojavo dirigento batuta.  Tada pajuto tebespaudžianti tuos daiktus nutirpusiuose pirštuose ir susizgribusi ištiesė burtų lazdelę profesoriui  – štai šita sere? – tarsi stropi mokinė pasiteiravo, o vyras, paėmęs  ją, tyrinėjo.
-hmmm... kukmedis... trylika su puse colio, mano fenikso plunksna... – murmėjo nereguodamas į Nivos vapėjimus, nė nepastebėdamas, jog su kiekvienu jo žodžiu, mergaitės akys plečiasi.
-palaukite! Profesoriau Dumbldorai, bet tai juk Voldemorto lazdelė! – šūktelėjo šešiolikmetė ir mintyse padėkojo Mirai, jog norėdama ją paerzinti, išmoko viską apie tamsos valdovą.
-o iš kur tu apie jį tiek žinai? – primerkdamas savo ypatingai mėlynas akis paklausė Dumbldoras.
-aš skaičiau. Visas Hario Poterio knygas ir viską, kas yra viki. – galų gale panelė Ivans visiškai sutriko. Kur ji atsidūrė? Kas čia dedasi? Nejaugi visa tai nėra sutrenktos galvos pasėkmės?
-viki... Kas tai yra? Įdomu...  – mįslingai nutęsė vyras ir pridūrė – tačiau kodėl tu neklausi kas čia vyksta, kur tu papuolei? – „Pagaliau, pagaliau jis to pasiteiravo!“ Spygavo mintyse Niva.
-kaip tik klausinėju to savęs viduje. Bet galbūt jūs paaiškinsite kiek aiškiau? – atsakė atsidusdama.
-taip. Tu tikrai nenukritai ant grindų ir nesusitrenkei galvos, tu nesapnuoji. Tu esi Hogvartse. Tos visos dekoracijos sukurtos pažiūrėti žiobarams yra tikros, kaip ir knygos, apie Harį Poterį, jose aprašyta gryna tiesa, tačiau tik burtininko rankose galėjo suveikti tie visi daikčiukai, tu ragana panele Ivans, ir tave pasirinko šioji lazdelė, Voldemorto lazdelė. Tu atvykai į XX amžių, kai Voldemortas tėra septintakursis, šiuo metu  greičiausiai Hogvartso ekspresu lekiantis čionai, su visais kitais mokiniais. Dabar 1944-ieji metai, rugsėjo pirmoji diena. Todėl dar kartą klausiu, bei prašau gerai pagalvoti prieš atsakant, ar turi ką nors bendro su būsimuoju tamsos valdovu? – jis klausė jos visiškos nesąmonės, jis paisė visiškas nesąmones, ir apskritai viskas buvo nesąmonė! Niva atsisakė tikėti tuo ką girdi, ji paprasčiausiai tuoj pabus, iškils į vandens paviršių, grįš namo, ras savo mamą ir... staiga mergina suprato, jog niekada nebegalės grįžti, jog apskritai nebenori grįžti, ji nužudė savo patėvį, ji nebeturi ten daugiau ką veikti. „O jeigu tai tikra?“ prabilo nedrąsi  mintelė galvoje. „O galbūt... galbūt tu galėtum...“ Nivos jūraspalvėse akyse sublizgo viltis.
-o iš kur jūs žinote apie Harį Poterį jeigu jis dar nė nėra gimęs? Iš kur žinot apie Voldemorto ateitį? – mergaitė suvokė, jog elgiasi nemandagiai, išbėrdama gerbiamam profesoriui tiek klausimų, prieš tai nepateikdama atsakymo į jai užduotą. Bet ką gi Niva  galėjo padaryti? Jei arogantiškos turtuolės prigimtis atsekė paskui ją net pusę amžiaus atgal? Be to, airė jau pirmai pasakė viską kaip yra.
-aš žinau panele Ivans, nes po mirties pasirinkau tokią misiją. Prisiekiau pakeisti ateitį, padaryti ją be Voldemorto, tada viena moteris parašė tas visas knygas, nors aš tik sukūriau istoriją jos galvoje. Pagal dar vieną Sibilės Treloni pranašystę, turėjo atsirasti ateities pasaulyje gimęs žmogus, kuris bus grynakraujų burtininkų meilės vaisius ir ateis visų išgelbėti. Todėl šis gyvas mano pavidalas tai žino, daugiau nebeklausinėk, tai galinga magija. kiek tau metų? – skubiai pakeitė temą profesorius.
-šešiolika. aš ragana? Ar tai reiškia, jog galiu pasilikti? Lankyti Hogvartsą? pageidaučiau į šeštą kursą? – šįkart prieš papildama krūvą klausimų Niva bent jau atsakė į užduotąjį. Mažąjai airei be galo rūpėjo atsakymai. Juk jeigu viskas tiesa, ir jei ji gali čia pasilikti, tai idialesnio varianto nė neįmanoma surasti. Čia, praitame amžiuje, magijos pasaulyje niekas jos niekada nesuras.
-į šeštą? Gal pirmiau norėtum parašyti testą? – atlaidžiai su šiokiomis tokiomis nepatiklumo priemaišomis šyptelėjo transfigūraciją dėstantis vyras grąžindamas jai burtų lazdelę, mat tuo metu, sumetė Niva, Dumbldoras dar nebuvo direktorius. Nors ilgabarzdis pasielgė lygiai taip pat, kaip neseniai ji pati, atsakydamas klausimu į klausimą, atsakymas buvo aiškus. Nivos širdis, vis dar negalėdama patikėti tuo, kas vyksta, suspurdėjo krūtinėj nelyginant įkalintas paukštelis.
-mmmgerai! – šūktelėjo sutikdama ir mostelėjo lazdele, ji nežinojo ką daro, tik labai norėjo prisėsti ant kokios nors minkštos kėdės, mat po netikėto nusileidimo per laiko dulkes tebemaudė susitrenktą užpakalį. Ilgai neteko kankintis, tuč tuojau, priešais ją stojo pūkuotas krėslas ir Niva nieko nelaukusi į jį krestelėjo, o kaštoninių plaukų savininko akys išsiplėtė iš nuostabos.
-kaip tu tai padarei? Ar tu kaip nors susijusi su Tomu Ridliu? – ir vėl išgirdo tą patį klausimą. Tiesą pasakius tai jau ėmė nervuoti tamsiaplaukę. Iš pradžių jis teigia, jog pagal pranašystę turi pasirodyti žmogus iš ateities pasaulio, o dabar veria ją tardytojams būdingu žvilgsniu? „Bet palauk, Niva,“ prabilo pasąmonė, „jis juk nesakė, jog tas žmogus tai tu.“ Suvokusi tai, tamsiaplaukė trumpam susimąstė. Galbūt iš tiesų per daug susireikšmino? Juk jei tai būtų ji, Dumbldoras žinotų, perspėtų.
-ne. Aš esu visiška žiobarė, tiesiog daug skaičiusi, mano draugė Mira, taip pat žiobarė, be galo nemėgo jūsų minėto veikėjo, todėl visąlaik ją erzindavau, kad jei tai būtų realybė, už jo ištekėčiau. Todėl ir skaičiau tiek daug, rinkau apie jį informaciją. O kaip išbūriau krėslus? Aš tenorėjau prisėsti į ką nors minkštą ir pūkuotą. – it vandenį pylė žodžius airė, norėdama kuo greičiau baigti pokalbį, kad tik profesorius nepastebėtų jos susireikšminimo, tada susivokimo bei nusivylimo. Tik dabar, Nivai pradėjo aiškėti absurdiški skirtumai tarp jos ir pranašystės: pirma, ji nėra grynakraujų burtininkų meilės vaisius; antra, ji apskritai nėra grynakraujų burtininkų vaisius.

 „Neniekink silpno vaikiūkščio - gal tai liūto vaikas.”
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
4 skyrius: Paskirstymas
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
-tu tiesiog norėjai? Užsinorėjai atsisėsti? Ar bent suvoki kas tai, panele Ivans, tai beprotiškai sudėtinga transfigūracija! Plius, tu atlikai ją panaudodama bežodžius kerus! Kas tu tokia? – Dumbldoras pakėlė balsą, kilstelėjo antakius, ir šįkart jau žiūrėjo į merginą giliai, tiriamai, nenuleisdamas skvarbaus, ypatingai mėlynų akių žvilgsnio, airė susiprotėjo, jog profesorius dabar naudojosi legilimantija, norėdamas atskleisti jos paslaptį, kurios tamsiaplaukė deja neturėjo.
-aš tiesiog daug skaičiau. – it kvaila avelė vėl numykė Niva, ir taip žinojo, jog yra užkietėjusi knygų žiurkė, tačiau niekaip nesuprato: nejaugi jis tikrai galvoja, jog ji čia atsirado savo noru, tyčia?
-tam nepakanka tiesiog daug skaityti.  Tai padarei instinktyviai, nesuvaldydama savo galių, kurių matau pas tave, apstu. Tik nesuprantu, kodėl dar lig šiol savam laike negavai laiško iš Hogvartso? Veikiausiai būsi paskirta į varno nagą, eime. – tarstelėjo jis, galantiškai siūlydamas damai parankę.
-mes einam į paskirstymo ceremoniją, į didžiąją salę? – nusistebėjo airė, jos veide sušvito išdavikiška šypsena, skelbianti palaimą. Mergaitė nieku gyvu negalėjo patikėti, jog tai tiesa, jog ji Hogvartse, jog dabar tūkstantis devini šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų metų ruduo. Nivai rodės, kad ji tuoj atmerks akis skaudančia galva kur nors ligoninėj ir viskas išnyks. Šalia bus Mira, jiedvi gardžiai pasijuoks, o tada ateis dėdė policininkas, nešinas suėmimo orderiu bei pasijuoks drauge.
-o kur gi daugiau? Visi jau susirinko. – nusišaipė transfigūracijos profesorius, išvydęs šypsena pašnekovės veide, tarsi pagaliau pričiupdamas krečiantį išdaigas mažą vaiką nusikaltimo vietoje.
-o ką sakysite, kas aš, iš kur atsiradau? Ką man sakyti kitiems? – truputėlį nusigando Niva.
-tiesiog pasakysim , kad atkeliavai iš Durmštrango, su direktoriumi aš susitarsiu. Pasakok, kad tavo tėvai žiobarai yra mirę. – mokė ją Dumbldoras vesdamasis didžiosios salės link, kur iš garso sprendžiant jau virė magiškas gyvenimas. Vyras nė pats nesuprato, kodėl rūpinasi šia neaiškiomis aplinkybėmis vidury jo kabineto išdygusia  būtybe, keliančia jam tik klaidinantį nepasitikėjimą.
-na, tai beveik tiesa, tėtis tikrai nebegyvas, o mama… - laimei, tuo metu jie peržengė didžiosios salės slenkstį ir visų akys nukrypo į atėjūnus.  Šešiolikmetė  įsistebeilijo į apniukusias patalpos lubas, o tuo tarpu profesorius greitomis pasilenkęs  prie airės ausies smalsumo pagautas šnibštelėjo:
-O tu kelintais metais gimusi? – Niva viduje sukikeno, pažinusi tikrąjį Albo Dumbldoro braižą.
-tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt aštuntais. – pralemeno ji, o žvilgsnis  tuoj pat pagavo tamsiaplaukį vaikiną, išdidžiai sėdintį prie žalia bei sidabrine spalvomis pasidabinusio stalo. Niva tyrinėjo  jį nuo galvos iki kojų, tačiau vien pažvelgus į veidą pakako suprasti, jog ji pavėlavo: tamsiai rudose akyse matėsi šiurpiai raudonos rainelės, po akimis puikavosi violetiniai ratilai, papilkėję, kadais juodi, banguoti plaukai gaubė dailų kaklą. Visa tai išdavė, jog vaikinas jau turi mažiausiai kelis horokrusus. Šalia jo sėdėjo daili šviesiaplaukė, aukšta, grakšti, liekna, liemenį siekiantys jos platinos spalvos plaukai buvo tiesūs ir spindintys, pilkos akys žibėjo iš džiaugsmo, o galbūt susižavėjimo šalia esančiu vaikinu. Aiškiai matėsi, jog panelė ten įsitaisė tyčia, iš pradžių kruopščiai tai suplanavusi. Dar dvi lieknos juodaplaukės sėdėjo iš kito blondinės šono, dailiai kontrastuodamos su ja ir, rodos, saugančios. Viena jų buvo panašaus sudėjimo kaip ir blondinė: aukšta, grakšti, o kita veikiau žemaūgė bei smulkutė. Šią kobrų gvardiją užbaigė priešais platinplaukę kniurksanti kita šviesiaplaukė, taip pat smulki, nedidukė, tačiau stebinti pagrindinę personą nemažiau už juodškes. “O mano Dieve.” Atsiduso tarp pirmakursių pasodinta Niva, ji baisiai nemėgo tokių vidurinės mokyklos privalumų: viena dailutė besmegenė pifa, o paskui ją dar kelios varnos. Keturių  klastuolių kompanija būtent taip ir atrodė. Prie naujos atvykėlės priėjo kažkokia aukštaūgė juodaplaukė profesorė griežtu veidu, dėvinti akinius kvadratiniais rėmeliais.
-kuo vardu būsi? Turiu įrašyti į sąrašą. Beje, aš, Venera  Makgonagal, Hogvartso kerėjimo profesorė, tačiau šiandien vesiu paskirstymo ceremoniją. – “Įdomu, kas jai tokia yra Minerva Makgonagal, Hario Poterio laikų transfigūracijos profesorė?” Pamintijo mergina prieš  atsakydama.
-Niva Meropė Ivans, malonu susipažinti. – vos spėjusi paspausti naujokei ranką profesorė Makgonagal pradingo minioje, po keleto sekundžių atitįsė taburetę, padėjo ant jos seną, sulopytą paskirstymo kepurę ir šioji uždainavo. Deja, dainos atvykėlei iš ateities nebuvo lemta išgirsti, mat pajuto į nugarą įsmeigtus žvilgsnius, atsisukusi pamatė: nuo grifų stalo susižavėjusius, nuo varno nago pusės, susidomėjusius, nuo švilpynės – nustebusius, o nuo klastūnyno stalo… tos trys gražuolės žvelgė į Nivą tiriamai, su pavydu bei išankstine neigiama nuostata. Iš pradžių tamsiaplaukė nesuprato kodėl, tačiau tada, pastebėjo, kaip tamsiai rudos akys raudonomis rainelėmis ryte rijo ją, liepsnodamos kažkuo, Nivai dar nepažįstamu, tarsi apsėstos pragaro ugnies.
-Niva Ivans! – sušuko profesorė Makgonagal jos vardą, tačiau šešiolikmetė  nepasijudino iš vietos, ji neišgirdo, baimė sukaustė krūtinę, sėdėjo sąstingio užvaldyta, tarsi įkalinta savotiškame transe.
-Niva Meropė Ivans! – dar kartą kerėjimo profesorė perskaitė airės vardą, ir šioji staiga susizgribusi pašoko nuo kėdės. Paknopstom pripuolusi  prie taburetės tamsiaplaukė klestelėjo ant jos. Šnabždesys aplink pranešė, jog mergina ant taburetės dabar buvo pagrindinis paskalų objektas. Todėl su begaliniu palengvėjimu ji užsidėjo kepurę užmerkdama žaliai mėlynas dideles akis. Akimirksniu balsai pradingo, žvilgsniai taip pat liovėsi varstę jos dailią figūrą, , nelyginant kas būtų mostelėjęs burtų lazdele. Nors ką gali žinoti, čia juk Hogvartsas. Vis dėlto dabar ji jautėsi saugi.
-nemėgsti pilkų žmonių? Ne, švilpynė tau netinka. Gal tada klastūnynas? Matau esi nužudžiusi žmogų, be to, moki kalbėti šnypštūniškai, bet esi žiobarų kraujo. Hmmm… varno nagas? Knygos patinka, tiesa, matau tai. Esi informacijos bei logikos vergė… tačiau? Maištininkė iš prigimties, gimusi kovoti, tikinti, kad net galingiausią prakeiksmą gali įveikti. Talentinga, be galo talentinga. Tinki trims koledžams: Grifų gūžtai, klastūnynui ir varno nagui. Tai kur norėtum pasidėti? – išklausiusi kepurės pasvarstymus Niva Ivans atsiminė akimirkas kada dairėsi po salę. Prie klastūnyno stalo sėdėjo Tomas, tačiau ir tos keturios mergšės, ne. juk jau pavėlavo jį išgelbėti, be to, nebus viena iš tokių, kaip tos trys, neskirstys žmonių pagal kraują ir nesiklausys įžeidinėjimų, kad yra purvakraujė. Bet palaukit, ką? Ji moka kalbėti šnypštūniškai? Gal ta kepurė girta?
-haaa… klastūnyną atmetei, labai protingai, logiškai. Tai gal tada varno nagas? – vis dar į ausį, tyliai, tik jos vienos paklausė Godriko Grifo kepurė, tačiau būsima šeštakursė tebegalvojo apie anksčiau ištartus šios nuskurėlės žodžius. Deja, rodės, senas galvos apdangalas nesiruošė daugiau nieko pridurti ta tema. Airė tylomis atsiduso pasiduodama, bet tik šį kartą, o tada puolė iš pasalų.
-nea. Gal aš ir knygų žiurkė, tačiau niekada nepasiduosiu, iki paskutinio atodūsio kovosiu, kol siela atsiskirs nuo kūno! – narsiai pagalvojo Niva ir kepurė ant visos salės riktelėjo.
-grifų gūžta! – sulig tais žodžiais didžiąją salę perskrodė įvairius jausmus išduodantys klyksmai.

„Neniekink silpno vaikiūkščio - gal tai liūto vaikas.”
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
5 skyrius: Nauji pažįstami
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
Niva drąsiai, rįžtingais žingsniais nuėjo iki grifų gūžtos stalo ir atsisėdo į laisvą kėdę tarp dviejų merginų, kurios skyrėsi viena nuo kitos, kaip diena ir naktis. Mergina iš dešinės buvo gražuolė, šviesūs poilgiai plaukai įrėmino apvalų, smulkių bruožų veidelį bei dideles juodas akis, liekna bei aukšta, o stalo draugė iš kairės pasirodė esanti nedidukė, apkūni šviesiai rudų, vos siekiančių pečius plaukų savininkė, akys lazdyno spalvos. Jei deivė iš dešinės prilygo toms klastūnyno amazonėms, tai kairioji kolegė prilygo nebent namų elfams. Ne, Niva neskirstė žmonių pagal grožį, jokiu būdu, tačiau palyginimas juk būtinas šioks toks, argi ne? kaip tik airė mąstė, kurią iš jų užkalbinti, kai viena merginų suskubo pirmoji. Tai buvo tiesa, grifų gūžta garsėjo bendravimu, juk neliks visai be draugių naujame gyvenimo etape. O ar tas etapas apskritai egzistuoja, dabar svarstyti neverta.
-sveika! Sveika patekus į grifų gūžtą Niva Ivans, aš Džiliana Digori, tiesiog Džila, taip pat šeštakursė . – sučiauškėjo dailioji šviesiaplaukė mielai šypsodamasi ir tiesdama naujokei ranką.
-Labas, malonu susipažinti. – suklegėjo ir Niva. Vos po kelių minučių, tarpo tarp bendrakursių nebeliko, juodvi šnekučiavosi taip, lyg būtų seniai viena kitą pažinojusios, o tik šiandien susitikusios po ilgo, maždaug šimto metų trukmės išsiskyrimo. O gal taip ir būtų? Niva tikrai nesudvejotų sužinojusi šį faktą, jei jau Hogvartsas egzistuoja, tai gal ir kelionės laiku visai nieko? Juk ji prieš valandėlę persikėlė maždaug puse amžiaus atgal, argi čia keista? Ne ne, nėra ko stebėtis.
-o kiek grifų gūžtoje  yra šeštakursių? – pasmalsavo Ivans, norėjo tuč tuojau pažinti kuo daugiau. Pažinti visus, kartu su visomis jų pinklėmis ar draugiškumo užuomazgomis. Džiliana ėmė pasakoti:
-merginos tai tik mes trys: aš, tu ir va, Elsė Vizli. – parodė blondinė į apkūniąją merginą Nivai iš kairės. – berniukų irgi nėra daug, taip pat du. – tęsė ji linktelėdama galva  į aukštaūgius vaikinus sėdinčius tiesiai priešais jas su Džila. Priešais Nivą esantį liekną rudaplaukį bendrakursė įvardino Viktoru Mideltonu, o kitą, stambų raudonplaukį, Džonatanu Fosteriu. – Fosteris kaip ir mūsų koledžo išdavikas, bendrauja su va tuo klastuoliu, Tomu Ridliu, mokyklos prestižiniu. – šnibštelėjo Džila Nivai ausin, slapčia pažvelgdama į klastūnyno stalo gale sėdintį jau anksčiau naujokės pastebėtą tamsiaplaukį. Ivans greitai pajuto naujos draugės balse suskambant slapto susižavėjimo gaideles tariant Tomo Ridlio vardą. “Nejaugi visos jos dėl jo eina iš proto? Nejaugi nei viena neturi savo galvos? Netgi gražuolė Digori?” Stebėjosi tamsiaplaukė, tačiau garsiai savo minčių, žinoma, neišreiškė. Vos tik Niva pamėgino pasekti Džilianos  žvilgsnį atsisukdama Ridlio pusėn, judviejų akys vėl susitiko, tamsiai rudos, su šiurpiai raudonomis rainelėmis akys užsiliepsnojo. Airė kuo greičiau pasistengė nutraukti kontaktą ir pažvelgė į mokytojų stalą. – Papasakok man Džila, kas čia ką dėsto? – visai nenorėjo iš pat pirmos dienos atkreipti to monstro dėmesio, reikėjo pirmiau apsiprasti su nauja aplinka, kuria ją supo, reikėjo apsiprasti su ta mintim, jog burtų pasaulis egzistuoja, jog visas tas mėšlas, kurį taip dievino Mira, tiesa. “Kodėl ne Mira čia? Kodėl aš? Jai būtų daug labiau patikę, ir ji įsimylėtų Viktorą Mideltoną, iš pirmo žvilgsnio. O kur dar ta žolytės užrūkiusi kepurytė, skleidžianti gandus, jog aš šnypštūnė? Gal, gal, nieko nesakau, mėgdavau pašnypšti ant patėvio kai užknisdavo.” Mintijo šešiolikmetė ramiai gurkšnodama moliūgų sultis.
-na, Albą Dumbldorą bei Venerą Makgonagal jau pažįsti kiek supratau. Tai va, ten sėdi Horacijus Trimitas, dėstantis mums nuodus ir vaistus. – uoliai vykdydama naujokės norus toliau čiauškėjo Džiliana, nors ir truputėlį nuliūdo, kad teko nusukti kalbą nuo gražuoliuko Tomo Ridlio. Nivos akys net susiaurėjo iš pykčio žvilgsniui užkliuvus už Trimito, juk šis prakeiktas akromantulas, dėl Merlino meilės, apšvietė Tomą apie Horokrusus, tai dėl jo kaltės berniuko išvaizda tokia suprastėjusi, o siela suplėšyta į nežinia kiek gabalų. – na, o ką dar pasirinkai be kerėjimo transfigūracijos ir nuodų bei vaistų? – paklausė naujoji draugė, nei nepastebėdama, kokiu žvilgsniu ilgaplaukė varsto jos paminėtą profesorių. Akimirkai Trimito ir Ivans akys susitiko, tačiau jam dar nespėjus nusišypsoti, airė nusisuko sutelkdama dėmesį atgal į Džila, su kuria šią minutę diskutavo.
-na, tiesa sakant, dar dalykų nepasirinkau raštu, tačiau be šių trijų žadu mokytis apsigynimo nuo juodosios magijos, magijos istorijos, aritmomantijos ir senovės runų. – suvardijo Niva. Nei nebuvo galvojusi kokius dalykus norėtų mokytis, ji apskritai nebuvo galvojusi mokytis Hogvartse, juk viskas įvyko taip netikėtai, tačiau perkračiusi atmintyje pamokų  sąrašą, greit atsirinko.
-aritmomantiją? Senovės runas? Tu rimtai? Fuuu taigi, tokie neįdomūs dalykai. – nejuokais nusistebėjo Džiliana, dailiai suraukdama savo smailią nosytę bei kilstelėdama šilkinius antakius.
-drįsčiau nesutikti. Senovės raštas yra neatsiejama mūsų dabarties dalis, o skaičiai… jie visada mane žavėjo, kur logika, ten ir aš. – mandagiai nusišypsojo šešiolikmetė blondinei ir pati klausiamai pakėlė antakius, galvos mostelėjimu parodydama, jog norėtų sužinoti šių dalykų profesorius. Apie profesorių Binsą praklausė, mat ir taip jau žinojo, tik tuo metu pastarasis dar nebuvo vaiduoklis.
-o senovės runas dėsto Viviana Magvel, štai toji kokių keturiasdešimties metų moteris, baisiai garbanotais geltonais, it kiaušinio trynys plaukais. – Džilianos mėginamą parodyti profesorę Niva pamatė iškart, mat šioji buvo įspūdinga tiek savo plaukais, kiek Dumbldoras barzda. – hmmm. O šitas grožis… - saldžiai nutįsė grifiukė, rodydama į aukštą, juodais banguotais poilgiais plaukais panašaus amžiaus kaip ir profesorė Magvel vyriškį – Čarlzas Makartis, dėsto mums apsigynimą nuo juodosios magijos. Šiaip jau tai visos mergos dėl jo iš proto eina, sklinda kalbos, kad ana ta juodškė – šįkart Digori žvilgsnis nukrypo į vieną iš platinplaukės saugotojų, sėdinčių prie klastūnyno stalo. – Kresida Lestreindž su juo pergulėjo. Nors šiaip pats Makartis mėgsta pasikabinėti prie dailių panelių. Gaila, jis mėgsta tamsiaplaukes, man nėra šancų. – dramatiškai atsiduso blondinė ir nukreipė žvilgsnį klaidžioti kitur. Niva nusipurtė, visai nenorėjo, jog tas stambokas juodškis užsimanytų atimti jai nekaltybę, kaip ir patėvis, brrr. Norėdama mintis užimti kuo kitu, negu lavonu, gulinčiu jos kambaryje, maždaug už septyniasdešimt metų į priekį, Niva vėl paklausė:
-o kas tos visos harpijos, apsupusios Tomą Ridlį? – blondinė bematant apsidžiaugė, galėsianti grįžti prie klastuolių temos, juk tai reiškė, žvilgsniu grįžti prie paties gražiausio berniuko mokykloje.
-o, o tu greitai įsimeni vardus. – užrausdama kvailai sukikeno grifų gūžtos senbuvė. Dievaži, Nivai norėjosi gerai papurtyti ją, kad atsikvošėtų. – toji smulki šviesiaplaukė priešais pagrindinę, Nensė Parkinson. – tęsė Džiliana – o kita juodškė šalia aukštaūgės Kresidos Lestreindž, Valburga Blek, vyriausia iš merginų. Kalbama, kad ji baisi tinginė, ir yra palikta septintame kurse antrais metais, nes neišlaikė nei vieno VSMT. – pritildžiusi balsą, it didžiausią Hogvartso paskalą sušnibždėjo juodaakė. – Toji paskutinė ir pagrindinė, pati gražiausia, Eleonora Melfoi, ji visada būna su Tomu, ak. – atsiduso it Džiulieta iš tos kvailos, romantinės Šekspyro dramos atlikusi kažkokį dramatišką bei itin įmantrų rankos mostą, nusisuko. Staiga, užsilaikiusį ties Eleonora Melfoi Nivos žvilgsnį, vėl pagavo tamsios akys raudonomis rainelėmis, tačiau dar joms nespėjus užsiliepsnoti, ar naująjai grifiukei nutraukti kontakto, jų savininkas atsistojo ir tarsi netekęs kantrybės dėl tik jam vienam suvokiamų priežasčių, sparčiu žingsniu patraukė raudonai auksinėmis spalvomis puošto stalo link.

„Neniekink silpno vaikiūkščio - gal tai liūto vaikas.”
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."