[Dori Mendel]

- Gerai, - atsakė ji draugui omenyje turėdama senas knygas. - Ačiū tau, Alanai, - sekundėlę paglostė grifo petį.
Dori kurį laiką vėpsojo į knygą. Galbūt tikrai joje ras kažką naudingo, na, arba bent įdomaus. Dvylikmetė pagalvojo, kad būtų visai neblogai ją pavartyti Klastūnyno bendrajame kambaryje. Knygos savininkui tai būtų garbė, klastuolio knyga, kurios puslapiai sklaidomi Klastūnyne, pamanė tamsiaplaukė ir paėmė veikalą bei paglostė jo viršelį. Tačiau šiandien Mendel jau jautėsi per daug pavargusi mąstyti. Pokalbis su Alanu buvo be galo atviras ir nuoširdus, bet gerokai klastuolę išvargino. Mergaitė įsivaizdavo, kaip pasidės knygą lovoje po pagalve ir eis pailsėti... Ir čia jos širdis suspurdo: juk mes įkalinti! Ties tais žodžiais ir Alanas prabilo apie tai, jog reikėtų iš čia ištrūkti.
Dori šoktelėjo nuo palangės ir pribėgusi prie durų, pro kurias atėjo, jas atvėrė. Įbėgo tą klasę ir po minutėlės grįžusi tarė:
- Ten tikrai nėra išėjimo. Tikrai!
Ir vėl antrakursę apėmė šiokia tokia panika. Ji ėmė galvoti, kokius kerus galėtų panaudoti norėdama rasti išėjimą ar panašiai. Kažkur smegenų gilumoje gulėjo burtažodis, parodantis slaptas duris ar kažką tokio, bet šią akimirką Mendel jo niekaip nepavyko prisiminti.

[Alanas Senkleris]

Dori pasakė, kad klasėje išėjimo nėra. Tada Alanas nutaikė savo lazdelę į duris.
- Flagrate. - Ant jų pasirodė ugninis kryžius.
- Taip nepaklysim. Durys juk keičia vietą.
Pasakė ir ėmė naršyti. Atidarė vienas duris. Čia spingsėjo mažutė liepsnelė, kabanti palubėje.
- O čia tai bent! - Šūktelėjo berniukas bruzdėdamas viduje.
- Kiek čia visokio šlamšto prikišta oho.
Sandėliukas buvo nedidelis. Visai mažas. Ir užverstas daiktų kalnu.
- O Dori, radau tikrą lobį!
Linksmai šūktelėjo ištraukdamas apdulkėjusį vandens šautuvą. Matyt kas nors jį čia seniai pamiršo. Pagalvojo jis. Išėjimu čia nė nekvepėjo, užtai buvo kitų įdomių dalykų.
Alanas nupūtė dulkes nuo šautuvėlio ir ėmė leisti į jį vandenį.
- Aguamenti. - Pakartojo kelis kartus ir pistoletas buvo pilnutėlis vandens. Berniukas jau buvo visas dulkėtas. Išlindo iš ten ir pasakė.
- Ką manai apie ledinį dušą Dori? - Ir nusitaikė į mergaitę.

[Dori Mendel]

Ugninis kryžius? Alanas mane stebina. Dori pakėlė antakį. Kryžius, ir dar iš ugnies, buvo labiau klastuoliškas, o ne grifiškas ženklas ir mergaitė nejučiom šyptelėjo.
Draugas atrado kažkokį sandėliuką. Mendel atėjo ir įkišo nosį pažiūrėti. Tikrai, sandėliukas buvo toks prigrūstas įvairaus šlamšto, kad net akys raibo. Antrakursė tikėjo, kad tarp jo vis tik bus ir kokių nors įdomių, ar net vertingų, daiktų. Tačiau nespėjus imti nagrinėti, Alanas parodė tą savo neva rastą lobį. Tai buvo žiobariškas vandens šautuvas. Na, nebent ir ypatingi vaikai su tokiais žaisdavo, tačiau mergaitė tuo labai abejojo. Čia tikrai bus žiobarų daiktas. Ji iš dalies net supyko. Ką, dėl Merlino barzdos, Hogvartse veikia žiobariškas žaislas? Kas drįso šitaip suteršti šią magišką vietą ir į ją atsitempti tą nesąmonę?
Alanas, regis, jautė azartą. Jis jau visas buvo dulkėtas ir pildė tą šautuvą vandeniu.
- Na, - galvojo, ką atsakyti draugui, - vaikystėje esu su tokiais šautuvais žaidusi, - gūžtelėjo pečiais. - Tikriausiai numanai, ką aš galėčiau manyti apie žiobarų žaislus, - nusijuokė.
Alanas buvo vos vieneriais metais jaunesnis už Dori, tačiau Dori nei šiais, nei praeitais metais netraukė tokie žaidimai. O grifas ir su rogutėmis čiuožti norėjo, na, gerai, jei ne mano lazdelė, būtų buvę visai smagu ir, regis, mielai būtų sužaidęs vandens karą. Aš juk negaliu vieną dieną bandyti nužudyti vilko oloje, o kitą užsiimti tokiais žaidimais, pamanė klastuolė. Galbūt Alanas įpratęs žaisti su savo sese, todėl tai jam atrodo įprasta?
Mendel, išsitraukusi burtų lazdelę, paleido iš jos švelnią vandens srovę. Tada susikaupė ir pabandė iš tos srovelės kai ką padaryti.
- Bulijux vandentikius, - ištarė ji pati stebėdamasi, kaip jai jau antrą kartą praverčia Sabrinos mokyti kerai.
Virš Alano galvos susikaupė didžiulis didžiulis vandens debesis. Mergaitė šyptelėjo, mat nesitikėjo, kad pavyks iš pirmo karto. Ji nei neketino to vandens paleisti ant Alano, ir pati nenorėjo sušlapti, nes jai niekada nepavykdavo iki galo išsidžiovinti nei savęs, nei draugų, o nežinia, kiek laiko dar mokiniams teks čia praleisti.
- Ką manau apie ledinį dušą? Manau, kad dušas bėga iš viršaus, - mirktelėjo ir pasiūbavo debesį.
Mergaitė išgirdo, kad kažkas tame sandėliuke sukrebždėjo, tačiau pažiūrėti negalėjo, nes būtų nukreipusi dėmesį nuo vandens debesies ir jį paleidusi.

[Alanas Senkleris]

- Oi ne, dušas tikrai ne ten. - Pasakė ir norėjo aptaškyti Dori nuo galvos iki kojų, bet tada sukluso. Kas ten po galais baldosi? Matyt Salazaro Klastuolio šmėkla neranda ramybės. Nusivaipė mintyse ir nusisuko pažiūrėti kas ten vyksta.
Ir jam teko staigiai atšokti, nes Berniuko link stryktelėjo sena bjauri šluota. gal krentanti žvaigždė, o gal dar senesnė.
- Po galais, man atrodo užkliudžiau tą kvailą kambarį, iš kurio negalima nieko imti. Vėliau aš tau papasa... - Iš kambario pasipylė daiktai. Dar kelios senos šluotos, knygų kaugė. Atriedėjo kamuolys. Atitarškėjo aplūžę kastuvai, kauptukai ir panašūs daiktai, gal kada naudojami kokio ūkvedžio ar gal net herbologo. Ten buvo ir dar daug visko. Daiktai ėmė supti juos abu žiedu. Šimts slibinų, sujudinau visą širšių lizdą. Bambėjo jis mintyse.
Iš kambario į ritinį susuktas išriedėjo senas apiplyšęs gobelenas ir prisilietė prie Grifiuko rankos. Tada staigiai išsitiesė ir apvyniojo jį nuo galvos iki kojų.
Alanas bandė nusiplėšti tą bjaurybę nuo savęs, o gobelenas sunkus ir dvokiantis kažkuo senu spaudė ir veržė vis labiau. Kas galėjo pagalvoti, kad atversiu kapinyno duris. Siuto jis. Daiktų barškėjimas darėsi vis garsesnis. Alanas seniai jau numetė šautuvėlį, kuris irgi ėmė ridinėtis grindimis ir taškyti vandenį.
Pirmakursis sugrabaliojo savo burtų lazdelę kišenėje ir dusliu prislopintu balsu pasakė.
- Mo... Mobiliarbus gobeleną. - Sunkus gobelenas pakilo oran. Alanas įkvėpė šviežio oro, o tas kvailas daiktas nukrito ant žemės.

[Dori Mendel]

Staiga Alano link kažkas atskrido, tačiau Dori žinojo: ji negali nukreipti nei akių, nei energijos, nei apskritai dėmesio nuo to sumauto debesies, nes kitaip ir ji, ir grifas bus šlapi nuo galvos iki kojų. Tamsiaplaukė akies krašteliu pamatė, kad tai yra šluota, ir tuomet debesis susverdėjo, tačiau mergaitė sugebėjo jį sviesti tolyn. Vos tik tai padarė, debesis subliuško ir visos koridoriaus grindys kone paskendo vandenyje. Dvylikmetės batai jau buvo šlapi. Nu va, pridirbau, subarė save mintyse.
- Kokį kambarį? - susidomėjo Dori.
Tačiau kalbėtis nebebuvo kada. Vaikus ėmė supti įvairiausi daiktai! Mendel pasijuto išties nejaukiai. Ar daiktai juos gali nuskriausti? Juk tai neturėtų būti baugiau už kokius nors padarus, tiesa? Dėl Merlino barzdos, juk čia tik daiktai, nusišaipė mergaitė, tačiau ties ta mintimi Alaną įsuko kažkoks gobelenas.
Šiaip jau pavojaus atvejais Dori nebuvo linkusi klykti. Ji veikdavo. Burtų pagalba. Tačiau vaizdas buvo tiesiog kraupus. Alanas kybojo neaukštai ore spaudžiamas to gobeleno, kurio nelaikė niekas. Iš mergaitės lūpų pasigirdo siaubingas riksmas. Gobelenas pats dorojo berniuką ir atrodė, kad jį tuoj pribaigs. Mergaitė suprato, kad tiesiog negali nei sprogdinti, nei kaip kitaip naikinti gobeleno, nes tokiu atveju ji naikins ir savo draugą. Ką, po velnių, man daryti?! Kol Dori panikavo bandydama sugalvoti, kokie kerai padėtų Alanui, vaikus apsupę daiktai ėmė drebėti ir viskas atrodė kaip per žiobarų siaubo filmą. Tą pačią akimirką Alanas pats sugebėjo išsilaisvinti iš to gobeleno ir šis pakilo dar aukščiau į orą.
- Bombardo! - suriko Dori nutaikiusi burtų lazdelę į gobeleną.
Gobelenas sprogo ir jo skutai ėmė kristi žemyn tartum lietus. Bet snausti vis dar nebuvo kada, mat susprogdinus gobeleną kiti daiktai dar labiau pašėlo. Kai kurie jų taip pat paliko į orą ir sprogo savavališkai, o įvairūs indai, tokie kaip lėkštės, stiklinės ir net arbatinukai su puodais ėmė skristi į mergaitę. Ši apsiginti nespėjo, todėl atsitūpė ir susigūžė. Akimirksniu ėmė skaudėti galvą ir nugarą, nes indai į klastuolę skrido su jėga ir be gailesčio.

[Alanas Senkleris]

Aplinkui telkšojo vandens klanas. O garsai buvo tokie smarkūs, tarytum vyktų koks karas.
Susprogus gobelenui daiktai regis dar labiau įniršo. Indai žiauriai puolė Dori, O Alanas neįsivaizdavo ką daryti. Na ir kas, kad žinojo kai ką apie šį kambarį? Tai veikiau labiau gąsdino, o ne padėjo.
Mergaitė susigūžė, o į ją pasileido daiktų spiečius. Pats Alanas dabar buvo gana laisvas. Ir nesugalvodamas nieko geriau šoko pirmyn, prie Dori ir pamėgino užstoti nuo tų daiktų, kad bent jau ne viskas kristų ant jos.
Iš kambario iščiuožė dar ir senas mokyklinis stalas, jis lėkė link vaikų taškydamas vandenį.
Alanas čiupo Dori už rankos ir ėmė temti tolyn. Pikti įsiutę daiktai juos vijosi. Prakeikimas, kaip šitaip galima... Kaip galima užkerėti. Kaip iš vis į galvą gali šauti tokios nesąmonės? Na aišku, nieko čia stebėtino kai pagalvoji.
Alanas atplėšė kažkokias duris. Beveik visas jau blokavo daiktai, kurių atrodo čia tik daugėjo.
Taigi, jis įlėkė kartu su Dori į tą patalpą ir užtrenkė duris. Abu buvo apsibraižę, už durų piktai tarškėjo pamišę daiktai.
- Šitas kambarys... Auris sakė, jog kalbama, kad jį užkerėjo pats Tomas Ridlis, kai čia mokėsi. Ir neklausk kam. Matyt tai mielas jo pokštas. Rado daiktų sandėliuką ir padarė smagų darbelį. Nežinau kaip juos sukišti atgal.
Išbėrė berniukas vienu atsikvėpimu.

[Dori Mendel]

Alanas bandė užstoti Dori ir apsiėmė ne vieną ir ne du daiktų smūgius, skirtus mergaitei. Ar koks klastuolis būtų taip pasielgęs? Veikiausiai ne. Ar Dori būtų taip pasielgusi? Dėl Merlino barzdos, vargiai. Tamsiaplaukė pajuto, ką reiškia grifiška širdis.
Daiktai, regis, apsiraminti neketino. Dabar jau į vaikus skrido ne tik indai, tačiau kas papuolė. Alanas ėmė tempti Dori kaži kur, ir galiausiai bendražygiai kažkur ėmė bėgti. Dvylikmetė tik laikė rankoje draugo skolintą knygą stipriai stipriai. Net ir tokioje situacijoje buvo pasiryžusi šią saugoti. Kad tik nepamestų! Ne tik dėl to, kad norėjo paskaityti. Ką pagalvotų ir ką darytų Alano tėvas, jei Dori knygą praganytų?
Vaikai atsidūrė kažkokiame kambaryje. Į jo duris su didele jėga trankėsi daiktai. Koridoriuje girdėjosi tikra sumaištis. Mendel pagalvojo, kad nežinia kas būtų galėję nutikti, jeigu ji tą sandėliuką būtų apžiūrėjusi viena.
- Colloportus, - tarė nutaikiusi burtų lazdelę į duris ir šiose užsirakino spynos.
Dori nebuvo tikra, kad tai padės apsisaugoti nuo pasiutusių daiktų ar kitų šios vietos blogybių, ypač tuo atveju, jeigu čia kadais pasidarbavo Voldemortas. Antrakursė žinojo, kad yra pavojuje, tačiau mintis, jog tokių eibių prikrėsti čia galėjo ne kas kitas, o juodžiausias visų laikų magas, kai buvo mokinys, na, mergaitei teko pripažinti... tokia mintis ją žavėjo. Bet po sekundėlės Mendel ir vėl supanikavo. O jeigu dabar jie patys negalės iš šio kambario išeiti ir bus įkalinti ne tik koridoriuje, bet čia? Tačiau dabar mergaitė to tikrai netikrins...
Šiek tiek atsikvėpusi Dori apsidairė po kambarį. Tai buvo tartum senoviška svetainė. Tamsus ąžuolinis stalas per vidurį. Aplink jį - nemažai raštais margintų fotelių. Daug spintelių ir knygų lentynų. Židinys.
Dori atsisėdo ant vieno iš fotelių ir atsikvėpė. Bent jau kol kas čia buvo ramu. Pagalvojo, kad galbūt reikėtų užkurti židinį, nes patalpa pasirodė vėsi. Tačiau nedrįso, bijojo ko nors pridirbti.
- Na ir dienelė, ar ne? - paklausė Alano. - Kaip mes iš čia išeisime?
Už kambario durų vis dar girdėjosi siaubingas triukšmas.

[Alanas Senkleris]

Alanas sudribo į fotelį priešais Dori. Atrodo tik dabar pajuto dieglius ten, kur trenkė daiktai. Prakeiktas Voldemortas su savo netikusiais pokštais. Jei tu dabar čia būtum aš tikrai... Et, ką aš jam galėčiau padaryti...
Kambarys buvo pasiutiškai šaltas. Įdomu, kuriose dar vietoje tas mulkis bus pasidarbavęs?
Alanas pastebėjo, kad Dori išsaugojo knygą. Jis apie ją buvo visiškai pamiršęs ir pajuto draugei dėkingumą, nes jei knyga dingtų... Ji buvo vienetinė, užburta taip, kad negalėtum padauginti jokiais kerais. Taigi tėvas pasiustų, jei jo kolekcinė knygą dingtų.
- Dienelė tai tikrai super. Dar sakyčiau pigiai atsipirkome.
Daiktai toliau darė chaosą, išeiti iš čia būtų tikrai kvaila.
- Kaip manai, ką galvojo Voldemortas? Na vis tiek kažkaip tuos daiktus reikia numaldyti. Jei tarkim jis pats netyčia užkabintų ką nors sandėlyje, tai nemanau, kad norėtų visa tai patirti. Nors matyt Voldžiui nebūdavo tokių smagių nesusipratimų. Tiesą sakant visai nenoriu iš čia eiti. Gal tie daiktai patys apsiramins.
Alanas tuo labai giliai abejojo. Galvoje sukosi mintys. Jei tikrai tai buvo Ridlio darbas, tai ar nebus jis sugalvojęs ko blogiau. Na tarkim, kad reikia kokios aukos, kad daiktai liautūsi, arba dar kažko. Staiga, jam šovė mintis.
- Ei, o gal juos veiktų Immobulus burtažodis? Gal jis juos užšaldytų ir sustingdytų. Sustink kerai tikriausiai netinka, nes jie veiktų tik po vieną daiktą. O Immobulus juos visus. Kaip manai verta pabandyti?

[Dori Mendel]

- O tu manai, kad jau atsipirkome? Man baisu pagalvoti, kas gali nutikti toliau, - atsiduso. - Tikiuosi, mums nereikės čia apsigyventi, - pajuokavo, tačiau tame juoke šmėstelėjo neramumas.
Dori glostė knygos viršelį, o tada Alanas paklausė, kaip ji mananti, ką galvojo Tamsos Valdovas, kai atliko šituos darbelius. Jei atliko. Mendel susimąstė.
- Ką jis galvojo? O, jis tikriausiai tada buvo visai mažas. Kaip mes, - Dori susiraukė supratusi, kad pavadino save ir Alaną mažais. - Na, jis kaip ir turėjo būti viename iš pirmųjų kursų. Nes tai atrodo kaip išdaiga. Ar ne? Kurių galų Voldemortui reikėtų užkeikti daiktus skirsti į taikinį? Tik skristi. Jeigu jis būtų ką nors čia slėpęs, - samprotavo, - tikrai nebūtume taip lengvai iš ten pabėgę. Juk tai didžiausias visų laikų juodasis magas, Alanai, - tai tariant klastuolės balse jautėsi pagarba. - Jeigu Tamsos Valdovas iš tiesų čia buvo atklydęs, manau, kad jis buvo dar labai jaunas ir tiesiog norėjo pasilinksminti, bet kodėl šituo labai abejoju, ar Voldemortas kada nors gyvenime apskritai būtų norėjęs linksmintis? Taip, jis irgi buvo vaikas, bet jis tai jau tikrai buvo kitoks. Labai kitoks. O gal pasipraktikuoti kerus. Taip, greičiausiai jis čia mokėsi kerų galvodamas apie savo ateitį, - nusprendė dvylikmetė. - O apie tai, kas bus toliau, - mergaitė ėmė juoktis. - Kurių galų jam galvoti apie pasekmes? Jis padarė tai ir išėjo. Manau, kad jam mažiausiai rūpėjo, kas užkliudys šiuos daiktus. Manau, kad jis nei pagalvot nepagalvojo, kad galėtų čia įkliūti pats. Užtat jis ir yra toks garsus, Alanai. Jis padarė tiek daug dalykų. Nemanau, kad galima tiek daug pasiekti, - susizgribo. Alanui tai nepatiks. - Na, turiu omenyje, tiek daug nuveikti, jeigu galvosi apie tuos, kurie įklius arba pats bijosi įkliūti. Todėl aš niekada nebūčiau gera juodoji burtininkė, - nuramino draugą, - nes aš tiesiog per daug apie viską galvoju.
Dori dar kurį laiką žiūrėjo į tolį galvodama apie Voldemortą. Ar tai tikrai jis užbūrė tuos daiktus? Jeigu tai tai jis ir norėjo kažką paslėpti, Dori ir Alanas nebūtų taip lengvai iš tos vietos pasprukę. O jeigu jis tai darė besipraktikuodamas, kai buvo gal Dori amžiaus arba vos vos vyresnis... Ar vaiko kerai gali išlikti metų metus ir taip puikiai veikti? Ar Dori sugebėtų taip kažką užburti? Dėl Merlino barzdos, ne. Niekaip. Bet juk Voldemortas buvo ypatingas. Tačiau ir Dori gera kerėtoja. Kaži, ar čia lankėsi Voldemortas, nusiminė Dori. Tačiau viduje kažkur dar kirbėjo viltis. Man būtų garbė.
Mendel mintis pertraukė Alano siūlymas dėl kerų panaudojimo.
- Žinoma! - akimirksniu atsakė. - Labai gerai idėja!
Taip, Alano idėja pasirodė puiki. Tačiau ką dabar daryti, tiesiog imti ir atverti duris? Dori ėmė svarstyti, kaip viskas turėtų atrodyti, bet iš židinio pasigirdo kažkoks garsas. Širdis į kulnus nusirito. Ar jie ir šiame kambaryje nėra saugūs? Kas atsitiks dabar?
Su didžiule baime rankose, kojose ir sieloje Dori atsistojo. Ji tiesiog ėmė tirtėti. Vis tik dar visur skaudėjo nuo smūgių iš tų nelemtų daiktų. Ar vaikams teks dar kažką ištverti ir dar su kažkuo susidurti? Kambarys prabangus. Jis neatrodo vaikiškas. Neatrodo kažkoks niekam nereikalingas šlamštas, kaip kad tas sandėliukas. Galbūt dabar teks stoti akis į akį su tikrai šiurpiais, nevaikiškais dalykais? Dori rankoje gniaužė burtų lazdelę. Ne, ji šį kartą nepasiduos. Ji nesigūš ir nebandys pabėgti. Ji kovos.
Apie tai galvodama tamsiaplaukė ėjo židinio link, tačiau prieiti prie jo nespėjo. Iš jo išskrido gal šimtas šikšnosparnių ir ėmė kaip patrakę duotis po kambarį. Mendel žinojo, kad šie yra mėgėjai įsivelti į plaukus, todėl dengėsi galvą. Nors prieš kelias akimirkas dvylikmetė sakė, kad kovos, tačiau netrukus jau buvo už vieno iš fotelio. Atsitūpusi ir susigūžusi ji bandė save saugoti.

[Alanas Senkleris]

Taip, Dori teisi. Mes dar nė velnio neatsipirkome. Mes įkalinti čia ir išeiti būtų kvailystė. Net jei ir bandytume burti, juk daiktai dar vis brazda už durų.
- Taip. Žinoma, jam nerūpėjo jokios pasekmės. Gal tai buvo mėginimas treniruoti galias, bet žinai, man taip neatrodo. Tie daiktai nori mus užmušti. Kad ir tas prakeiktas gobelenas. O indai... Dabar juk nėra jokio taikinio, mes čia, o tie daiktai ten vis dar mėgina įsiveržti. Gal Voldemortas, jei žinoma tai jo darbas, norėjo pažaisti su kokiais pirmakursiais. Juk mokykloje jis buvo žinomas kaip geras žmogus ar ne? Galėjo čia atvilioti kokį mažių ir pažiūrėti ar gerai veikia jo kerai. Ir pasimėgauti to žmogaus kančiomis. Ir žiūrėk, mudu  įkliuvome ar ne? Na aš žinoma prisidirbau ir dabar mes čia. Nežinome ką daryti. Arba žinoma jis čia ką nors paslėpė. Arba dar kas nors.
Pasiūlyti būdą pabėgti tai jis pasiūlė, bet atverti durų Alanui absoliučiai nesinorėjo.
Tada, kaži kas sutraškėjo židinyje. Ir iš jo pasipylė visas debesis šikšnosparnių. Jie cypavo ir plakė savo sparneliais.
Alanas stryktelėjo nuo fotelio, nes pajuto aštrius dantukus. Jie įsikirto į petį. Berniukas suaimanavo iš skausmo, mėgino atplėšti padarą ir Alanui regis pavyko.
- Immobulus! - Šūktelėjo, bet kerai kažkodėl neketino veikti. Arba aš negebu jų paleisti, arba šikšnosparniai kažkokie užkerėti. Tada, kažkas garsiai dunkstelėjo į duris. Galbūt pamišęs stalas. Ir jos subraškėjo. Sunkusis daiktas trinktelėjo dar kelis kart ir duryse pasirodė didelis plyšys, pasipylė medžio nuolaužos.
Dori tupėjo už fotelio, ją supo spiečius šikšnosparnių.
- Dori, po šimts dink iš ten greičiau! - Vos tik duryse pasirodė plyšys, daiktai svetainėje irgi sujudo. Ir didelis fotelis pamažu pajudėjo mergaitės pusėn.
Jei tai Voldemorto darbas, tada tai padaryta tikrai ne veltui. Alanas kovojo su savimi kelias brangias sekundes. Ant jo pečių, į plaukus tūpė šikšnosparniai. Berniukas jautė, kaip jų aštrūs dantukai sminga į odą. Daiktai plūdo pro skylę, ją didindami, stalai ir foteliai karingai pajudėjo. Jeigu tai Voldemorto darbas, tada aš gal ir žinau ką daryti.
Alanas įsivaizdavo gyvatę. Matė ją kuo puikiausiai. Tuomet prabilo šnypštūniškai. Liepė daiktams ir šikšnosparniams liautis.
Ir pamažu viskas ėmė rimti. Šikšnosparniai aptūpė berniuką, bet neatrodė pavojingi. Daiktai sustingo. Alano širdis pašėlusiai daužėsi. O galinėje kambario sienoje pasirodė siauros medinės durelės.
- Tik niekam nesakyk, kad tai galiu. Prašau. - Išmikčiojo jis.

[Dori Mendel]

Dori matė, kaip Alanas kenčia dėl šikšnosparnių. Nežinia kodėl, tačiau pačią mergaitę šikšnosparniai puolė šiek tiek mažiau nei grifą. Galbūt jie jaučia, kad aš klastuolė? Alanas pabandė burtais sustabdyti šikšnosparnius, tačiau nepavyko. Velniava. Netrukus ir aplink tamsiaplaukę skraidė tie paukščiai, o mergaitė klykdama ėmė blaškytis po kambarį. Vienas paukštis jai įsegė į ranką, tad dvylikmetė ėmė jį smaugti, bet nesėkmingai, mat tada šis jos ranką ėmė dar labiau kapoti.
Durys jau buvo išlaužtos ir dabar kambaryje skraidė ne tik šikšnosparniai, bet ir daiktai, įskaitant ir šio neva saugaus prieglobsčio baldus. Mendel ėmė šaudyti įvairius kerus, kokie tik šmėstelėdavo mintyse, tačiau tie kerai neveikė! Dėl Merlino barzdos, jie neveikė! Antrakursė pradėjo panikuoti ir toje sumaištyje dairytis Alano. Neliks nieko kito, kaip tik bėgti. Ranka vis dar tvirtai laikė knygą, tolėliau matėsi Alanas. Metas sprukti, nutarė mergaitė, tačiau nei nepajudėjusi akimirksniu sulaikė kvapą. Gyvatės šnypštimas. Iš Alano lūpų. Akimirksniu nurimę daiktai. Šikšnosparniai, sutūpę prie Alano tartum jo pavaldiniai. Ką tik pasirodžiusios durelės. Tai bus išėjimas. Ir tu jautiesi didesne klastuole už jį? Ką jis, dėl Gringotso goblinų, veikia Grifų gūžtoje?
Daiktai ėmė tvarkytis. Jie išskrido. Baldai susistatė į vietas. Šikšnosparniai nuplazdėjo atgal į židinį ir dingo, o židinyje užsikūrė jauki ugnis. Durys susitaisė. Dori greitai pažvelgė į abejas duris: į tas, pro kurias vaikai atėjo, ir į naujai atsiradusias.
- Colloportus! Colloportus!
Klastuolė užrakino ir vienas, ir kitas duris. Kad tik nesugalvotų pabėgti, nusigando mergaitė, mat Alanas pasirodė pasimetęs. Dori greitai pribėgo prie jo. Nežinia, ką norėjo daryti. Apkabinti, kad jis tai moka. Apšaukti, kad yra grifas. Apkaltinti, kad anksčiau nepasakė. Giliai kvėpuodama ji tarė:
- Nesakysiu! Ar seniai tai gali? Visada galėjai? Ar tai žino tavo tėvai? Ir kodėl, dėl sodo nykštukų, tu toj Grifų gūžtoj...

[Alanas Senkleris]

Kambarys pasidarė jaukus ir šiltas. Ant berniuko pečių tupėjo taikutėliai šikšnosparniai. Tiesą sakant ta kvaila baimė ar kaltės jausmas ar dar kažkas greit dingo. Alanas pasijuto didingai? Ne. Na ne, bet tiesiog... Galingai, štai, koks tai buvo jausmas. Šikšnosparniai šovė į židinį. Ir viskas nutilo. Ir ko dabar pradėjai? Dievaži Alanai, kartais tu tikrai...
Dori užrakino duris. Jis matė, kokia ji susijaudinusi. Grifas klestelėjo ant patogaus fotelio ir net nusišypsojo.
- Kam dabar užrakinai tas duris? - Paklausė.
- Po šimts, tuojau žinosi visą mano biografiją nuo A iki Z. - Alanui staiga sugrįžo visai nebloga nuotaika.
- Ai. Nekreipk dėmesio. Tiesiog šnypštūnai... Na žinai, kalbos dažnai apie juos sklinda. O tai, kad turiu šią galią žinau jau labai seniai. Kažkada gal kai buvau ketverių išvykome į šeimos iškylą su mama ir tėčiu. Buvo ir Aurio šeima. Auris kaip visada pasiėmė mane pasivaikščioti. Ir tu gi žinai koks aš laimės kūdikis. Jei jau gali kas nutikti, tai ir nutiks. Va kaip ir šiandien. Užkabinau šautuvėlį ir še tau kad nori. Tai žodžiu, ėjome miško keliuku ir Aš išgirdau kažką plūstantis. Labai susidomėjau ir nėriau pažiūrėti kas ten. O ten rangėsi gyvatė. Labai nepatenkinta, nes nuo jos paspruko grobis. Aš išsigandau, pamaniau, kad ji man įgels. Bet žinoma nieko neatsitiko. Mudu įsispoksojome vienas kitam į akis ir aš pirmą kartą netyčia prabilau šnypštūniškai. Prašiau jos šliaužti sau, o toji taip ir padarė. Kad tu būtum mačiusi Aurio veidą tuo metu. Taigi, visi labai džiūgavo. Nes mūsų šeimoj šnypštūnai gimsta labai retai. Dabar aš esu vienintelis toks giminėje. Tėvas taip džiaugėsi. Bet kaip žinai vėliau aš jį nuvyliau. Pas mus šeimoje gimsta mokančių gyvačių kalbą todėl, kad esame susigiminiavę su pačiais Gontais. Manau apie juos tikrai žinai. Aišku, jie jau visi išmirę. Tai va taip ir yra. O tau nejau keista, kad aš esu Grifų Gūžtoje? Koks iš manęs Klastuolis Dori?

[Dori Mendel]

- Kam užrakinau duris? Tiesiog pamaniau, kad gali pasprukti, - nusijuokė ir atsisėdo į fotelį greta draugo.
Dori klausėsi, ką Alanas pasakoja apie pokalbį su gyvate, jeigu tą bendravimą galima taip pavadinti. Žinoma, Alano giminė ne šiaip sau sena burtininkų giminė, bet turi sąsajų su pačiu Voldemortu. Tamsiaplaukė taip nekantravo pradėti skaityti tą knygą! Kaži, ar ten kas nors bus paminėta apie Senklerius? Tai žinoma, kad bus! O kaip kitaip!
Alanas dabar jautėsi šiek tiek kitaip, bent jau taip atrodė. Kažkas jo veide ir kūno kalboje bylojo apie didžiavimąsi, tačiau tai Dori nei sekundėlei nesukėlė jokių neigiamų emocijų, mat ir ji Alanu didžiavosi. Tiesa, jautėsi ir pavydo, tačiau šis buvo baltas. Dvylikmetė džiaugėsi už draugą, ypač dėl jo tėvo, nes tai tartum pretekstas gerbti Alaną, tačiau tuo pačiu ir pyko, nes... na... jis tiesiog per daug geraširdis. Bent jau taip atrodo. O gal jis tik dabar toks.
Dėl Merlino barzdos, ar aš tai ištariau garsiai? Dori galvojo, kad apie Grifų gūžtą ji garsiai nieko nepasakė. O gal jis skaito ir mintis? Neįmanoma! Tačiau jeigu ir skaitytų, šią akimirką tai nebūtų trukdis. Mat Dori šiandien jautė jam tokią didelę pagarbą, kad būtų net visai smagu, jeigu Alanas tai pajaustų. Bet liaupsinti Mendel neketino. Tai ne jai.
- Kad tu Grifų gūžtoje, man visai nekeista, - šyptelėjo ir prisiminė Alano grifiškus poelgius tiek šiandien, tiek per žiobarotyrą. - Tiesiog man keista, kad tu esi toks, koks esi. Pripažinsiu, buvau pagalvojusi, o gal tu įvaikintas? Tačiau labai abejotina, kad šeima, kuri gerbia gryną kraują, taip pasielgtų. Juk jie nerizikuotų savo gimine, ar ne? Bet šis dalykas tai paneigė. Tu tikrų tikriausias Senkleris, tačiau kitoks nei tavo šeima. Per geras, - mintyse pridūrė.
Keista buvo žiūrėti į Alaną. Dar prieš kokias keturiasdešimt minučių jis norėjo žaisti žiobarišku vandens šautuvu, o prieš penkias minutes kalbėjo šnypštūniškai. Mendel vis dar buvo lengvame šoke. Bet jautėsi laiminga. Ji sėdėjo patogiai susirangiusi fotelyje. Rankos buvo apkabinusios kelius. Židinyje spragsėjo šildanti ugnis. Čia buvo taip gera, kad daugiau niekur kitur ir nesinorejo būti.

[Alanas Senkleris]

Šaunumėlis buvo drybsoti išsipleikus puikiame fotelyje. Židinyje degant ugniai. Betrūko tik pyragėlių su visais kitais saldumynais, bet jie pražuvo kažkur koridoriuje ir Alanas neketino jų eiti ieškoti.
- Na, man keista, kad būtent aš galiu susišnekėt su gyvatėmis. Tikriausiai aš atrodau tam pats netinkamiausias žmogus iš savo šeimynos. - Berniukas nusišypsojo prisiminęs šį tą smagaus.
- Kai susirieju su tėvu, kalbu su juo tik šnypštūniškai. Kaip jis tada siunta.
Dabar jau tikriausiai nieko nebegalėtų nutikti, Galvojo. Nebent tu ir vėl prisiveiktum. Nusišaipė mintyse. Taigi jis visai atsipalaidavo.
- Ačiū labai, kad išsaugojai tą knigiūkštę. Aš pats tai šimtu procentų būčiau ją praganęs.
Pasakė.
- Kaip tu manai ar už tų durų išėjimas? O gal ten kas nors įdomesnio. - Alano vaizduotę pagavo mintys apie ką nors slapta ir įdomaus. Ar tau dar ne per daug smagumynų nutiko?

[Dori Mendel]

- Taip, tikrai, - atsakė Dori Alanui susimąstydama. - Keista, kad būtent tu. Bet gal tau tai kaip primininas... Na, kad nepamirštum, kas tu esi. Iš kokios šeimos, - kilstelėjo antakį.
Senos, garbingos, grynkaraujės burtininkų šeimos, mintyse dar pagalvojo mergaitė. Jeigu Alanas susišneka su gyvatėmis, greičiausiai jis tikrai kažkuo ypatingas. Tikrai, kodėl jis? Kai giminėje apstu klastuoliškesnių kandidatų. Mendel užsimanė pabandyti draugui ką nors išburti. Tačiau ji suprato, kad šią akimirką tikrai to nesugebės, mat buvo išties ne tik pavargusi, bet jau ir išsekusi.
Šiltai pasėdėjus minkštame fotelyje pasijautė toks stiprus nuovargis, kad Dori paprasčiausiai užsimanė į lovą. Taip taip, ji jau net nebeeis valgyti. Eis tiesiog miegot.
Dvylikmetė nusikvatojo, bandydama įsivaizduoti, kaip Alanas ginčijasi su tėčiu šnypštūniškai, o šis nervuojasi. Po to minutėlę patylėjusi ir glostydama tos storos knygos viršelį, įsižiūrėjo į tas mažytes, prabangias duris.
- Tikiuosi, kad ten išėjimas, - tarė. - Šiandienai nuotykių jau pakanka.
Tamsiaplaukė atsiduso ir atsistojusi nuėjo prie durelių. Širdis daužėsi. O jeigu ten vis tik dar slypi kokie nors pavojai? Pavyzdžiui, šimtas Alano draugių gyvačių? Gniauždama burtų lazdelę Mendel atidarė dureles. Laimei, ten buvo mokyklos koridorius.
- Na ką, šnypštūne, metas grįžti į saugesnes Hogvartso erdves, - pasakė draugui ir išlindo į pirmo aukšto koridorių.