0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Alanas klestelėjo šalia Dori ant palangės. Siuntiny pasidėjo ant kelių.
- Dingas miega kambary. Galvojau greit apsisuksiu pasiimsiu siuntinį ir viskas. O čia štai Hogvartsas man iškrėtė išdaigą. Sakai bandei išeiti ir nieko... Hm, keista, Auris mano pusbrolis sakė, kad įmanoma išeiti pro ten, kur atėjai. Matyt nusišneka. Auris dažnai nusišneka jis tarkim aiškina, kad koridorius pastatytas tik tam kad... - Ir Tada Alanas užsičiaupė, mat nenorėjo aiškinti Dori apie tas nesąmones, kurias jam aiškina pusbrolis.
- Net nežinau kas čia yra. Matyt knyga, kurios prašiau tau.  - Skubiai nukreipė temą. Pavartė siuntinį rankose.
- Galim pažiūrėti, vis tiek nežinau kaip dingti iš čia, tai koks skirtumas. Gal ką vėliau sugalvosime.
Ir jis atidarė dėžutę. Viršuje rado laišką, ant voko išvydo pažįstamą keverzišką raštą. Taip raides ringavo tik jo sesutė, kurią buvo pradėjęs mokyti rašyti ir skaityti. Laiškas jį nudžiugino, bet Alanas padėjo jį atgal, nusprendęs paskaityti vėliau. Tada ištraukė knygą. Toji buvo didelė, stora ir atrodė prabangi. Odiniais viršeliais, pavadinimas parašytas aukso raidėmis.
- O čia jau tau. Ta nuobodybė. Imk. Tik nepraganyk niekur, nes oi...
Ir dar dėžutėje rado kelis pakelius šokoladinių varlių ir mėtinių kipšiukų. Ir dar ten buvo gražiai įpakuotų mamos keptų pyragėlių dėžutė.
- O, šitas jau gerai. Nori? Pasistiprinsim ir sumąstysim kaip dingt iš čia.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
- Kam pastatytas koridorius? - nepraleido pro ausis Dori. - Ką Auris aiškina?
Jis tikrai suveikė man tą knygą? Dori akys sužibo ir ji stebėjo, kaip Alanas pakuoja siuntinį. Pirmiausia pasimatė kažkoks vaikiškas raštas. Regis, tai buvo laiškas.
- O kiek tu turi brolių ir seserų, Alanai?
Gal Dori to jau ir klausė, tačiau, deja, to neprisiminė. Tą vakarą pamiškėje prie ežero ji galvojo tik apie gryno kraujo tėvus ir didžiulį dvarą.
- Ačiū, - Mendel atsargiai paėmė knygą.
Kaip gera buvo liesti šią seną, prabangią, tikriausiai iš kartos į kartą skaitytą grynakraujų burtininkų knygą. Ak, kaip tai nuostabu! Sekundėlę Dori užsimerkė ir priglaudė knygą prie krūtinės uosdama tikros odos kvapą. Ar čia tikras auksas?
- Tikrai labai ačiū, - nuoširdžiai tarė. - Pažadu saugoti.
Dori nusijuokė, kai iš dėžutės iššoko pora šokoladinių varlių.
- Taip, ačiū, - pasakė mergaitė ir paėmė vieną pyragelį.
Jau seniai Mendel niekam tiek kartų nedėkojo. O pyragėlis buvo neapsakomai skanus.
- Ar juos kepė tavo mama? - kramtydama paklausė mergaitė.
Čia pasidarė taip jauku ir gera. Anei jokio klastuolio, jokio žmogaus, prieš kurį Dori turėtų atrodyti atsaini, įžūli ir dar visokia kitokia, nors kartais tokia iš tiesų būdavo. Dori pabaigus valgyti pyragėlį gerklėje pasijuto kažkoks gniužulas. Akys prisikaupė ašarų. Dvylikmetė bandė kąsti sau į lūpą. Ji negalėjo leisti sau pravirkti. Dėl Merlino barzdos, tiesiog negalėjo. Tiesiog... Alano šeima yra grynakraujų klastuolių... ir nepaisant to, kad Alanas yra kitoks, jis grifas ir grifiškas, tėvai jam siunčia lauktuves... Jeigu mano tėvai taip nemenkintų manęs, jog esu ragana, galbūt ir aš mažiau nekęsčiau žiobarų.
Viskas kaupėsi tamsiaplaukės viduje. Dori buvo linkusi manyti, kad tai ji brėžė liniją tarp savęs ir tėvų, nes kai sužinojo esanti burtininkė, jautėsi gerokai pranašesnė už visus, kurie negali burti. Tačiau ir tėvai buvo ne ką geresni. Jie ne tik, kad nesidomėjo Dori gyvenimu Hogvartse, bet ir liepė uždaryti lagaminą ir nerodyti jo turinio jiems akyse, o mama grasino sutraiškyti Džo... Per atostogas Dori apsimetė, kad bendrauja su žiobarų vaikais, bet kai mama sužinojo, kad tai buvo melas, dvylikmetė sulaukė antausio. Ašaros vis labiau tvenkėsi Dori akyse. Galiausiai ji padėjo ant palangės knygą ir užsidengusi delnais veidą pradėjo verkti. Verkimas buvo toks stiprus, mergaitė tiesiog kūkčiojo ir nieko su savimi negalėjo padaryti. Regis, kad sprogo burbulas, kuris pūtėsi daugiau nei pusantrų metų.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
- Nesvarbu, ką pliauškia Auris. - Nukirto Alanas ir gailėjosi kam išvis apie tai prakalbo.
- Turiu seserį Frederiką, jai penkeri.
Prisiminus ją, berniukui pasidarė nyku. Ką ji veikia? Ar tėvai jai randa laiko?
- Pyragėlius kepė mama. Tai nutinka labai retai, kai ji yra namie, o ne komandiruotėse.
Juodviems suvalgius po pyragėlį, nutiko tai, kas Alaną išmušė iš vėžių. Dori, kuri jam atrodė stipri ir pasitikinti savimi pravirko. Ir taip graudžiai. Ar ką padariau ne taip? Toptelėjo mintis. Bet ne, tikriausiai kas kita. Alanui išties tai buvo svarbu, norėjo ją išklausyti ir paguosti.
- Dori, kas? Ar nori pasikalbėti? Ar galime pasikalbėti kas tave slegia? Tik tarp mūsų gerai? Žinau, tu manęs beveik nepažįsti, Nežinai ar gali pasitikėti, bet... Jei nori, tikrai galime pasikalbėti.
Mintyse jam iškilo daug dalykų. Kaip ji slepia šypseną, Kaip gali piktai pakalbėti ir vis tiek eiti kartu ieškoti šuns, kuris pavogė burtų  lazdelę. Galbūt ji bendrauja su manimi tik todėl, kad aš grynakraujis, Bet man nerūpi, nes nėra ji tokia, kokią vis bando save pateikti. Gal tai mano skubotos išvados ir viskas...
Jis tylėjo, žinojo, kad atkakliai klausinėjama tikrai neprabils.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Dori girdėjo, kad Alanas jos klausinėja, tačiau keletą minučių ji negalėjo nustoti kūkčioti ir nepakėlė galvos aukštyn. Galiausiai dvylikmetė ėmė po truputį ramintis. Apsiaustu ji nusivalė ašaras, bet pakelti galvą buvo tokia gėda. Tai sumautai gėdinga, po velnių, galvojo klastuolė. Tačiau jai neliko nieko kito kaip atsidengti veidą. Niekur nedingsi.
Dar prieš dešimt minučių Dori taip džiaugėsi, kad Alanas čia, tačiau dabar būtų atidavusi viską, jog berniukas nebūtų pasirodęs.
- Nenoriu apie tai kalbėtis, - šaltai atsakė tamsiaplaukė.
Ne, ji tikrai nenorėjo imti pasakoti savo skausmo dėl tėvų atstūmimo. Ji tikrai nenorėjo imti pasakoti svarstytinų priežasčių, kodėl taip nekenčia žiobarų. Tiesą pasakius, Hogvartse nebuvo nei vieno žmogaus, kuriam Mendel galėtų apie tai papasakoti. Meg žiobarus gynė, Deoiridh išvis nemėgo tokių veblenimų, su Levanda jos per menkai pažįstamos, o prieš Henrietą būtų nesmagu dejuoti dėl tėvų, nes grifė išvis jų neturi. O Alanas? Kartais atrodydavo, kad Alanas galbūt ir neteistų mergaitės, tačiau jis, regis, norėjo būti visiems toks geras, tiesiog per geras, ir Dori tikrai nežadėjo jam atsiverti tiek, jog šis galėtų pasiekti jos sielos gelmes, nes jis vis tiek jos nesupras.
Todėl mergaitė tik sėdėjo ir žiūrėjo į tolį.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
To aš ir tikėjausi. Pagalvojo.
Tvyrojo tyla. Ne ta jaukioji, bet slogi. Alano galvoje virė mintys. Menkai mudu pažįstami, gal prisidarau per daug išvadų bet... Dėl ko kilo visa tai? Ar ką nors priminė naminiai pyragėliai? Gal namų ilgesys? O gal tai, jog ryšys su tėvais vis silpnesnis? O gal visai kas kita. Iš kur man žinoti, apie ką galvoja Dori Mendel. Alanas vėl pagalvojo apie Aurį, kuris pasakytų jam, jog geriausia dabar būtų palikti šitą nusiverkusią mergiotę ir susirasti kelią iš čia. Auris... Pusbrolis, kurį kadaise Alanas labai mėgo ir gerbė bet... Prieš dvejetą metų pamatė tai, kas įstrigo į galvą visam laikui. Berniukas visada buvo draugiškas, paprastas vaikas, bet kai netyčia pamatė, kaip Auris panaudojo nukryžiavimo kerus... Nuo tada negalėjo visiškai negalėjo pakęsti smurto. Bet ne... apie tai jis niekada negalvos... Apie tą klykiančią merginą. Niekada. Dori staiga užplūdęs liūdesys atnešė tuos prisiminimus, Bet jiems ne metas.
Grifiukas galvojo ką dabar galėtų pasakyti, žinojo, kad jos nekamantinės, bet negalėjo juk nieko nedaryti.
- Tu žinai, kad aš esu, ir jei reikės, susirasi mane. - Tiek ir tepasakė, nenorėjo daugžodžiauti.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
- Mano tėvai mane labai, kaip čia pasakius, mylėjo, - pakankamai nurimusi ir tartum pati nejausdama, ėmė kalbėti Dori. - O, jie irgi turtingi, tik žiobarų pasaulyje, ne burtininkų. Kol buvau, pasak jų, normalus vaikas, tol ir gyvenimą turėjau normalų. Tačiau kai jie sužinojo, jog aš esu ragana... - dvylikmetės balse pasigirdo kartėlis. - Aš tau nemoku pasakyti, kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žinai, aš irgi dėl kai kurių dalykų buvau kalta. Patekau į Klastūnyną. Taip, tikriausiai tu žinai, kad klastuoliškumo man nestinga, - prisiminė žiobarotyros pamoką ir Alano reakciją į Dori elgesį. - Ir jaučiausi daug kuo pranašesnė už savo tėvus bei apskritai visus žiobarus. Tačiau dar praeitais metais vis tiek viduje tikėjausi, kad jie pasidomės, ką aš čia veikiu. Po velnių, aš tik vaikas, paauglė mergaitė, ar keista, kad sužinojus, jog esu ypatinga, man pačiuožė iš laimės stogas? Bet jiems buvo vienodai! Nors ne, po velnių. Ne vienodai. Jiems tai nepatiko! Ir net labai! Mama norėjo užmušt mano vorą. Pamačiusi judančias nuotraukas pasišlykštėjo ir liepė daugiau nieko nerodyt, kas susiję su magija. Sakė, kad aš nenormali, ir kad gal išvis čia yra kokia sekta, šita mokykla. Jiems nebeįdomu, ko man reikia mokyklai, dabar visas priemones perku arba iš savo santaupų, arba nugvelbiu iš jų. Jie nori man kišti žiobariskus drabužius, žiobariškus daiktus, žiobariškus draugus... Užtat mane jau vemti verčia visi žiobarai!
Dori pasidarė lengviau. O, išrinktasis Poteri, kaip dabar jai buvo širdyje gera. Tartum šimtas akmenų nuo jos nukritę būtų.
- Kodėl pradėjau bliauti? Tiesiog... tu irgi esi kitoks savo šeimoje, ar ne? Jeigu visi tikrai buvo klastuoliai... Aš žinau, ką reiškia Klastūnynas. Tačiau nepaisant to, kad patekai į Grifų gūžtą ir esi perdėtai geras, - dabar jau Dori šyptelėjo ir pavartė akis. - Dėl Merlino barzdos, Alanai, tu tikrai manei, kad kažkas bloga per žiobarotyros pamoką gali nutikti? Čia magijos mokykla, aš per pirmą magiškų gyvūnų priežiūros pamoką vos nepaskendau, - prisiminė, kaip tada bijo, - bet tu priprasi... Čia gali būti pavojinga. Net per pamokas. Tačiau ir mes ne paprasti... Turime tokią galią...
Dori užsigalvojo. Nukrypai nuo temos, kvėša.
- Aš tik norėjau pasakyti, kad... kad tu ir Klastūnynas skiriatės kaip herbologas nuo kvidičininko, tačiau nepaisant to tavo tėvai tavęs ne tik, kad neišsižada, bet ir siunčia tau lauktuves... Pyragėlis tikrai buvo žiauriai skanus, - nusijuokė, - bet jis privertė mane pradėti žliumbti, tiesiog...
Dori po truputį ėmė linksmėti.
- Žinau, kad jeigu pati būčiau geresnė savo tėvams, galbūt viskas būtų šiek tiek kitaip. Bet aš nenoriu. Tokia jau esu. Klastuolė. Savo draugams esu gera. Žinai, galėčiau daug dėl jų paaukoti. Bet tie, kurių nemėgstu, - antrakursės akys sužaibavo. - Tie, kurie su manimi elgiasi blogai. Kurių galų aš jiems turėčiau būti gera? Tarp jų ir savo tėvams.
Dori užtilo. Kam tu jam šitiek pasakojai? O jeigu jis ims ir papasakos kažkam kitam? O jeigu dabar pradės pamokslauti, kad gali būti gera ir bla bla bla. Tačiau Dori vis tik jautėsi milijoną kartų geriau pagaliau išliejusi ilgą laiką kauptus jausmus ir mintis.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Berniuką užplūdo Dori žodžiai. Jis nemanė, kad šiandien jie apie viską pasikalbės, bet tai jį džiugino. Dori situacija su tėvais lyg atvirkščia maniškei. Pagalvojo. Jie man perša magiškus dalykus, o jai žiobariškus. Alanas puikiai žinojo ką reiškia tas jausmas, kai esi visiškai iškritęs iš savo šeimos.
- Po galais Dori, Aš tave suprantu. Kai tave kas nors mėgina sugrūsti į rėmus, na supranti, ką noriu pasakyti. - Ir kuo dabar jos mamai nusikalto vargšas voriukas? Pamanė jis.
- Tikriausiai tavo tėvai labai bijo magijos. O kaip tu apie tai sužinojai? Tiesiog gavai laišką? O gal koks nors mokytojas ar direktorė atėjo pas tave į namus ir viską papasakojo?
Suprato jis ir tai, kad mergaitė pasijuto ypatinga sužinojusi apie savo galias. Daug žmonių svajoje tokias turėti, tai ko čia stebėtis?
- Gal tavo tėvai kaip ir manieji po kurio laiko panorės tave priimti, tik kad tai gali jau būti per vėlu. Ar bandei su jais kada ramiai pasikalbėt? Žinoma, jei jie absoliučiai nenori tavęs girdėti tada...
Jis susimąstė ar sakyti Dori kas tada su juo dėjosi per tą pamoką. Et, atvirumas už atvirumą.
- Dori, aš žinau. Mes burtininkai, Bet... Aš tik... Kartais perdėtai reaguoju. Tiesiog...  Vieną kartą pamačiau tai, ko man nereikėjo matyti. Nors gal ir gerai, kad pamačiau. Aš pamačiau koks yra nukryžiavimo kerų poveikis kitam žmogui. Tai yra baisu, siaubinga. Ir seniau mano šeimoje dėdavosi visokie dalykai, kurie man nepatiko. Įvairios kalbos, Ir šiaip... Bet tik jau ne kito žmogaus kankinimas nedovanotinais kerais.
Jis padarė pauzę, nusprendė, kad jau itin daug prikalbėjo. Bet juk norėjosi būti atviram, jei kitas žmogus toks pat su tavimi.
- Aš jau toks. Man patinka, kai žmonės aplink mane yra laimingi. Man tiesiog atrodo, kad šitame pasaulyje labai daug pykčio, reikia daugiau juoko.
Puikiai pasakyta, dabar ji tikriausiai pagalvos, kad aš visai... Na, bet kas pasakyta tas pasakyta.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Po galais, Dori, aš tave suprantu, ausyse mergaitei skambėjo Alano balsas. Iš tiesų, gerai pagalvojus, klastuolė ir grifas turėjo vieną didelį panašumą: savo šeimose jie nebuvo suprasti. Žinoma, Dori manė, kad Alanui šimtą kartų labiau pasisekė, mat jo tėvai kad ir pyko, tačiau vis tiek siuntė jam pyragėlius. Be to, Mendel galvojo, kad Alanas yra iš dalies pats kaltas: kurių galų būna toks geras? Juk jeigu Dori būtų grynakraujė klastuolė, ištekėjusi už irgi grynakraujo klastuolio, tikrai iš sūnaus norėtų išvaryti grifiškumą, jeigu šis tokio turėtų. Tačiau dvylikmetė jokiais būdais nenorėjo pripažinti to, kad jos tėvai ir apskritai visi žiobarai nėra kalti dėl to, jog paprasčiausiai yra žiobarai.
Kai Alanas paklausė Dori apie tai, kaip mergaitė sužinojo apie magiją, tamsiaplaukės mintys nuklydo į prisiminimus. Ir dar ji spėjo pagalvoti apie vieną judviejų panašumą: jie abu mėgsta ir klausti, ir pasakoti. Tai mergaitei labai patiko, nes Hogvartse iki šiol ji nelabai buvo atradusi žmogaus, su kuriuo galėtų taip atvirai pasikalbėti, kuris taip domėtųsi jos istorija ir neslėptų savosios.
- Taip, - atsakė Dori, - man tiesiog atėjo laiškas. Aš iškart jį parodžiau tėvams. Šie buvo šoke, tačiau tuo pačiu... šiek tiek nusiramino. Matai, kad kažkas su manimi kitaip, jaučiau ir aš, ir tėvai nuo pat mažens. Kartais man supykus susprogdavo visos lemputės namuose ir panašiai. Tėvai visada sugalvodavo, kaip taip pateisinti kitais dalykais, tačiau viduje visi žinodavome, kad tai mano darbas. Bet aš to kontroliuoti visiškai negalėjau. Kartą mane nusiuntė net pas žiobarų psichiatrą ir per konsultaciją sprogo paveikslas, buvęs virš to psichiatro galvos... Žodžiu, kai tėvai sužinojo, jog aš esu ragana, iš pradžių šiek tiek net nusiramino, nes suvokė, jog nesu psichiškai nesveika ar apsėsta, - nusijuokė. - Tačiau turėti savo šeimoje raganą jiems teikia ne ką didesnį malonumą... Jie dabar sako, kad vis tiek man labai negerai, kad visi burtininkai yra nenormalūs, tik dabar jie žino mano diagnozę...
Dori suraukė antakius.
- Žinai... Žinai, nors vieną kartą yra buvęs toks keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Man buvo gal dešimt metų ir aš ėjau iš žiobarų šventės, kuri buvo mieste ir kurioje buvau su draugėmis, namo. Eidama pamačiau kažkokią moterį. Mes buvome viena priešais kitą ir netrukus turėjome prasilenkti. Tačiau man pasidarė taip nejauku... Moteris į mane spoksojo įkyriu žvilgsniu. Kai jau buvo metas prasilenkti, ji sustojo. Kažkodėl sustojau ir aš. O, ar tik nebūsi Dellegardi, garsiai pasakė ji. Tai buvo labiau teiginys, o ne klausimas. Aš labai išsigandau ir roviau tolyn. Džiaugiuosi, kad ji manęs nesivijo. Grįžusi namo bandžiau per žiobarų kompiuterį ieškoti informacijos apie tą pavardę, tačiau nieko neradau... Cha, nemanau, kad man kada nors išeis pasikalbėti su savo tėvais, - šyptelėjo Dori reaguodama į tolimesnius draugo žodžius. - Aš tartum jaučiu, kad jau viskas prarasta...
Regis, akimirką Alanas buvo susimąstęs. Dvylikmetei buvo įdomu, ką jis toliau sakys. Nedovanoti kerai? Mendel akys užsidegė smalsumu. Kartą Dori bandė nedovanotinus kerus. Norėjo pašalinti vilką, kuris ją ir Meg tikrai būtų užpuolęs. Žinoma, nužudymo užkeikimas dvylikmetei nesuveikė, ir vilkas tikrai buvo bepuoląs mergaitę, tačiau ji spėjo surakinti jam kojas. Bet kai Alanas pasakojo apie nukryžiavimo užkeikimą, Dori neaplankė teigiamos emocijos, kaip ji manė, kad būtų klausantis tokio pasakojimo. Alano balsas skambėjo taip, kad ir pačią Dori nukretė šiurpas galvojant, koks turėtų būti tų kerų poveikis. Dori dažnai vaizduodavosi esanti labai drąsi ir taip toliau, tačiau mergaitė iš tikrųjų nei suprast nesuprato tam tikrų dalykų, kurie yra skirti labiau suaugusiems nei vaikams, įskaitant ir nedovanotinus kerus bei jų poveikį. O Alanas, regis, jau matė tą kraupų vaizdą, kuris paliko didelę žaizdą jo širdyje.
Abu vaikai šiek tiek patylėjo. Šiaip jau Dori nebijojo užbombarduoti klausimais Alaną, tačiau dabar ji dvejojo. Nebuvo tikra, ar dera klausti. Ir šį kartą Mendel jautė jau nebe smalsumą. Jai iš tikrųjų rūpėjo, ką konkrečiau matė Alanas. Kaip tai jį paveikė, o gal veikia iki šiol? Ir kas ten dėdavosi jo šeimoje? Mendel ir vėl nukretė šiurpas. Pirmą kartą per visus pokalbius su Alanu ji nepavydėjo berniukui dėl jo šeimos ir nejuto noro joje atsidurti.
- Alanai... - po tylos prabilo mergaitė. - Ar tu... ar tu galėtum papasakoti plačiau... apie... apie tai, ką matei kenčiant, kai buvo panaudoti... kerai. - Dori kalbėjo labai atsargiai. - Kas ir į ką juos paleido? Dėl Merlino barzdos, kodėl? Ir ką tu darei? - Mendel ėmė kalbėti šiek tiek drąsiau. - Kas dar seniau dėdavosi tavo šeimoje?..
Padariusi trumpą pauzę antrakursė pridūrė:
- Beje, o kaip tu sužinojai, kad mokysiesi Hogvartse? Tikriausiai jau buvo aišku nuo pat mažų dienų?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Besiklausant Dori Alaną lankė dvejopi jausmai. Jis nusišypsojo, kai ji papasakojo apie tuos magijos proveržėlius. Įsivaizdavo žmogų, virš kurio galvos staiga sprogsta paveikslas. Bet šiaip. Nieko linksmo, kai tėvai šitaip apie tave mano.
- Na gerai, jie sako, kad magija nenormalu ir panašiai. Bet ar jie tau aiškina kodėl po šimts ji yra nenormali ir bloga? Kodėl jiems taip atrodo? - Išgirdęs tolimesnius jos žodžius Alanas staiga įsitempė. Mintyse išvydo berniūkštį Aurio draugelį. Kiek man tada buvo? Gal treji metai, gal ketveri. Jis mėgo mane gainiotis ir tik Auris neleisdavo jam to daryti.
- Ar tikrai ta moteris sakė šitą pavardę? Dori, Delleghardžiai labai sena magų šeima. Auris turėjo draugą iš jų tarpo. Manau mano tėvai irgi juos pažinojo. Tai sena šeima labai gerbiama, o ypač juodųjų magų tarpe. Bet jie dingo. Arba aš nieko apie juos nežinau. Vieni sako, kad gal jie Askabane, kiti, kad kažkur išvyko. Keista, kodėl toji moteris tave priskaitė prie jų? keista...
Tada Dori uždavė jam tuos visus klausimus apie jo paties šeimos purvinas paslaptis. Berniukas išties nežinojo ar reikia apie viską kalbėti. Bet šiaip neatrodė, kad pasakojimas apie nedovanotinus kerus Klastuolei patiko, ar kad sužavėjo ją. Be to, norėjo su ja būti atviras.
- Apie tai, kad mokysiuosi šioje mokykloje žinojau visada ir tik laukiau laiško.- Jis trumpam nutilo. Širdį užliejo liūdesys, nes prisiminė kaip kadaise jam reikėjo Aurio, kaip norėjo būti toks, koks jo pusbrolis. Pasitikintis savimi, protingas ir sąmojingas.
- Kas vyksta mano šeimoje? Prisiklausau kalbų apie gryno kraujo pranašumus. Vyksta konkurencija kas gi turės aukštesnes pareigas ir užims geresnę vietą magijos pasaulyje. Yra ir tokių, kurie praktikuoja juodąją magiją ir mano, kad purvakraujams magijos pasaulyje ne vieta. Aš tiesiog cituoju ir viskas.
Jis pagalvojo nuo ko pradėti.
- Mano tėvas išmestų mane iš namų jei ne mama. Ji nudobtų tėvą, jeigu jis taip padarytų. Nežinau kodėl jie susituokė, matyt tai tiesiog jų šeimų suplanuota santuoka, o gal ir ne. Tiesiog jie skirtingi žmonės. Mano mama dirba daug taip, bet ji myli mus su seserimi ir linki mums laimės. O tėvas... Aš tau sakiau, kad pas mane ateina draugų žiobarų. Bet neaiškinau tau, kad mano tėvas beveik niekada jų nemato, nes būna išvykęs. O jei mato tada... Kartais aš jo nesuprantu, kartais jis net su jais pasikalba, bet kartais po jų apsilankymų nesikalba su manimi. Vieną kartą su tėvu žiauriai susipykome. Seniai, prieš penkerius metus. Taigi tuomet, jis mane apkūlė.
Jis nutilo. Velniai rautų, visi tie žodžiai liejasi kaip vanduo.
- Po to karto vis mėgina su manimi versti naują puslapį. Mudu gyvename normaliai, bet... Na o tai, ką mačiau... Auris buvo man kaip vyresnis brolis. Mus skiria net devyneri metai, bet jis daug laiko leido su manimi. Mokė mane visko, na žodžiu. Jis ir mama buvo artimiausi žmonės man visoje šeimoje. Ir vieną kartą, klaidžiojau vienas miške. Jis auga netoli dvaro. Yra gana tankus. Išgirdau kažką ir priėjau. Buvo naktis, bet gana šviesu, nes vasara. Pamačiau merginą, kuri gulėjo ant žemės. Auris, jis iškėlė lazdelę. Buvo taip įsijautęs, kad nieko aplink nematė. Tada ištarė burtažodį ir toji mergina sukliko taip... Na taip gailiai. Ji tampėsi maldavo jo nustoti, o jis pasakė, kad pati žino už ką. Tada aš žengiau į tą proskyną. Ir puoliau jį. Mudu griuvome ant žemės. Aš neatsimenu ką tiksliai aš jam sakiau, kažką tikrai sakiau. Dori, kad būtum mačius jo veidą... Jis net neatrodė piktas, veikiau baisiai nustėręs, kad aš jį užtikau. Jis irgi man kažką aiškino. O ji gulėjo tyli sustingusi. Mačiau jos veide mėlynes. Tada aš atsikėliau ir aš tada.
Jis vėl nutilo, nes buvo gėda pasakyti, kad pabėgo gilyn į mišką.
- Dori, aš tada pabėgau. Nulėkiau kažkur į mišką, Auris lig ir mėgino mane vytis, bet manau jam labiau rūpėjo ta mergina. Aš pabėgau ne iš baimės, Aš tiesiog... Bėgau nuo visko, nuo to, ką mačiau. Ar tu supranti, ką aš noriu pasakyti? Grįžau tik ryte namo, Auris tuo tarpu gyveno pas mus, nes tėvai buvo išvykę ir jie žinojo, kad jis puikiai su mumis sutaria. Taigi, jis jau buvo namie. Dori, aš nežinau kodėl tai vyko ir nežinau kas tai merginai nutiko. Apie viską kalbėjausi net su tėvu, bet jis man liepė neplepėti niekų ir sakė, kad išsigalvoju. Matyt visi čia viską žino, tik ne aš. Bet aš tai išsiaiškinsiu. Aš sužinosiu ką išdarinėja mano giminaičiai.
Paskutinis sakinys nuskambėjo išties ryžtingai.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Dori nusijuokė.
- Alanai, tu tikriausiai pastebėjai, kad aš... na, dažnai būtų emocionali ir impulsyvi. Nejau manai, kad man tuo metu rūpi, kodėl jie taip mano? Kai jie pradeda, aš pasiuntu! Jie vadina mane nenormalia, nors patys yra nenormalūs! Taip jiems ir pasakau! Ir dar pasakau, kad vieną dieną juos užbursiu!
Suknisti žiobarai! Kaip jie su manim, taip ir aš! Tiesą pasakius, Dori nutuokė, kodėl tai tėvams taip nepatinka. Ar Dori norėtų, sukūrusi šeimą su burtininku, kad jos šeimoje gimtų nevertėlis? Žinoma, ne! Tikriausiai ir Dori tėvai norėjo, kad mergaitė būtų tokia, kaip ir jie. Kad galėtų draugams girtis jos pasiekimais mokykloje ir panašiai. O kuo dabar jie galėjo pasigirti savo nusususiems draugams? Laimėtomis kvidičo rungtynėmis?
Staiga Alanas sukluso.
- Taip, - iškart atsakė Dori. - Tikrai minėjo būtent Dellegardžių pavardę.
Dori širdis suspurdo. Ji klausėsi grifo žodžių. Kartais, tyliai tylutėliai, mergaitė apie tai pagalvodavo. O gal Delleghardžiai yra kokie tai jos mamos ar tėčio giminaičiai, burtininkai, kurių jos tėvai nekentė ir dėl to taip nemėgo magijos bei visko, kas su ja susiję? Galbūt anksčiau yra nutikę kažkas, ko Dori nežinojo? Tačiau vis dėlto iki šiol Mendel buvo linkusi manyti, kad ji išsigalvoja ir kad ta moteris pasitaikė tiesiog beprotė. Tačiau dabar... Dabar, kai ji papasakojo apie tai Alanui ir šis pasakė, kad Dellegardžiai yra garsi burtininkų šeima... juodųjų magų šeima? Čia kažkas ne taip...
Bet netrukus mergaitės mintys nukrypo, ji įdėmiai ėmė klausytis Alano pasakojimo. Iš pradžių atrodė visai nieko, mat konkurencija, juodosios magijos praktikavimas ir grynakraujiškumas Mendel žavėjo. Tokios šeimos ji pavydėjo grifui, mergaitei tai neatrodė kažkas blogo. Tačiau kai berniukas ėmė pasakoti apie savo tėvą, jai pasidarė šiek tiek liūdna, nes jautė iš Alano sklindantį liūdesį. Regis, jis nebuvo laimingas dėl savo tėvo pažiūrų ir elgesio, tai jam trukdė namuose būti savimi. Bet visumoje tai dvylikmetei neatrodė kažkas baisaus.
Kai Alanas pasakojo apie tai, kaip užtiko pusbrolį naudojant prieš merginą nedovanotinus kerus, Dori ir vėl apėmė kažkoks šleikštulys. Buvo taip nemalonu klausytis. Tačiau toje istorijoje tiek daug klaustukų. Kodėl Auris paleido tuos siaubingus kerus į merginą? Galbūt ji kažkuo jam labai nusikalto? Ir ką turėjo omenyje Alanas sakydamas, kad jis sužinos, ką išdarinėja jo giminaičiai? Ar jis jautė, kad jie nuo berniuko kažką slepia? Tai žinoma, pagalvojo Dori. Juk Alanui yra tik vienuolika ir jis tikrų tikriausias grifas. Nejau ir taip nėra aišku, kad jis man nieko juodo nepapasakos? Ką jis gali žinoti, ką išdarinėja vyresni jo giminaičiai? Tokia informacija greičiausiai jam visiškai neprieinama... Dori atsiduso.
- Tikriausiai suaugę kažką nuo tavęs slepia. Slepia nuo tavęs, slėps ir tavo sesers. Žinai, neva vaikams nereikia žinoti ir bla bla bla. Suaugėlių reikalai, - pavartė akis. - Tačiau tu vis tiek gali bandyti kažkaip išsiaiškinti. Pavyzdžiui, paieškoti kokių nors įdomių daiktų ir panašiai, - svarstė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
- Taip Dori, aš suprantu, kad tu ant jų supyksti. Aš tik svarstau kodėl jiems tai nenormalu. Žinai juk, žiobarai kuria filmus, pasakas, istorijas apie magiją. Man tiesiog keista, kad jie taip reaguoja, kad nenori domėtis tavimi ir laiko tai kažkokiu išsigimimu, na diagnoze kabutėse. Na gerai, baimė tarkim, bet jie vis tiek turėtų po truputį domėtis o čia... Keista, kad jie to taip nepakenčia. Juk šitaip jie netenka tavęs. Man atrodo, čia daug didesnis nuostolis, nei tai, kad tu ragana.
Alano galvoje virė daug minčių. galvojo apie Aurį, apie tėvą, prisiminė tą kivirčą su juo. Tėvas baisiai supyko, nes jis papasakojo Enrikai apie magiją. Mąstė berniukas ir apie tą kitą seną giminę.
- Žinai, būtų labai įdomu pasiaiškinti kodėl toji moteris sieja tave su Delleghardžiais. O kas dėl maniškių. Atsimeni, aš tau prie ežero pasakojau apie senus paslėptus vudu užrašus. Noriu juos rasti. Gal mano šeima vėl ką nors su tuo suka nežinau. Noriu žinoti ir kas buvo toji mergina. Auris vis dar mėgina prie manęs prisigretinti, bet aš jo vengiu. Gal reiktų nevengti. Gal tada daugiau sužinosiu. Bet įsivaizduoji Dori, net po to, ką mačiau aš jo pasiilgstu. Tikriausiai Auris į siuntinį įdėjo šitą knygą, kurią tau daviau. Maniau tėvo teks prašyti ilgai ir man labai keista, kad ji taip greit atsirado pas mane. Taigi, tikriausiai tėvas ne namie. Matyt Auris dvare ir gavo mano laišką.
Berniukas liūdnai atsiduso. Nejučiomis ištraukė sesers laišką, parašytą ant paprasto popieriaus lapelio. Alanas pavartė jį rankose. Galvojo kokia gi ji užaugs? Akimis perbėgo pirmas eilutes ir staiga įsitempė.
- Ot velnias, Frederika susirgo slibinraupiais.
Nerimastingai pasakė.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Dori atsiduso. Ji niekada nesvarstė, kodėl jos tėvai yra nusiteikę prieš magiją. Tiesiog plūdo pykčiu dėl to ir ėmė jų neapkęsti. Bet Alanas pasakė vieną taiklią mintį: dvylikmetės tėvai tikrai turėtų po truputį imti viskuo domėtis. Deja... Situacija kuo toliau, tuo labiau darėsi komplikuota, bet Dori nenorėjo daug apie tai galvoti. Jai buvo lengviau pasakyti, kad jos tėvai - suknisti žiobarai.
- Ai... žinai, tegul eina tie mano tėvai...
Mendel riebiai riebiai nusikeikė. Šią akimirką kažkodėl jai buvo svarbesnė Alano šeima.
- Iš tiesų tau būtų naudinga imti bendrauti su Auriu, - susimąstė. - Ir... na, nežinau, galbūt pavaidinti šiek tiek kitokį prieš jį ir savo tėvą, - ėmė mokyti draugą klastuoliškumo, - kad jie imtų tavimi labiau pasitikėti, kitaip į tave žiūrėti.
Įdomu, kodėl tas Auris bando prisigretinti Alanui, jeigu Alanas toks gerietis? Gal ir Auris nėra jau toks blogas? Kaip Dori buvo smalsu, kas ten atsitiko su ta mergina!
- Gal tada pavyktų ką nors sužinoti, - mirktelėjo.
Dori užisinorėjo pažinti Alano šeimą. Ir mamą, ir tėtį, o ypač pusbrolį Aurį. Tamsiaplaukė tikėjo, kad jai pavyktų išpešti kokios nors informacijos. Ir vis tik, kokia faina šeima, pamanė Mendel nepaisant to, kad išgirdo ir išties baisių dalykų. Paslaptys žadino jos smalsumą.
Draugas išsitraukė tą prikeverzotą laišką.
- Slibin... slibin kuo? - pakėlė antakį Dorį.
Dėl Merlino barzdos, užtat ir nekenčiu savo tėvų. Per juos nežinau net ir turbūt elementariausių dalykų. Tačiau Dori jau buvo ir gerai nuverkusi, ir išsikalbėjusi. Ji neketino vėl praskysti. Todėl pagavo netoliese šuoliuojančią šokoladinę varlę, be gailesčio ją sukramsnojo, ir laukė, kol prabils Alanas.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Dėl šio pokalbio Alanas pamiršo net tai, kad juodu čia galima sakyti įkalinti. Juk  nežino kaip iš čia išeiti.
Šis vakaras jam atrodė ypatingas. Berniukui patiko, kad jie taip nuoširdžiai pasikalbėjo apie viską. Ir apie Dori gyvenimą ir jis pats  pirmą kartą kam nors pasakojo apie taip slegiantį nutikimą miške. Ir  Net tai, kad pabėgo. Niekam, net Enrikai nepasakojo apie nukryžiavimo kerus. Gal todėl, kad nenorėjo gąsdinti. Jau ir taip Enrika prisibijojo Alano tėvo.
- Taip, teisingai. Man taip ir reikia elgtis. Reikia leisti su jais daugiau laiko ir visa kita. - Kaip jis norėjo su Auriu praleisti daugiau laiko, bent jau kažkada to labai norėjo, o dabar? O jeigu Auris nužudė tą merginą? Grįžo prie savo ankstesnių apmąstymų jis. Bet net jei taip, jei noriu ką nors išsiaiškinti, turiu įsilieti į savo šeimą kiek įmanoma.
- Slibinraupiai bjauri liga. Gali būti net mirtina. Kyla didelis karštis ir atsiranda tokie bjaurūs skauduliai.
Jis nenorėjo galvoti apie tai, kad seseriai gali nutikti kas nors blogo. Ji persirgs ir pasveiks. Sakė jis sau.
- O ką tu galvoji daryti dėl Delleghardžių? Mėginsi aiškintis ką nors apie juos?
Alanui buvo tikrai įdomu kuo Dori  susijusi su ta juodųjų magų šeima.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
- Taip ir padaryk, - pritarė berniukui, - net jei tau kažkas nepatiks tavo šeimos elgesyje, vaidink, kad patinka. Tada jie bus su tavimi atviresni. Kaip ten sako žiobarai, draugus laikyk arti, o priešus laikyk dar arčiau.
Dori, tu ką, visai pakvaišai? Dėl Merlino barzdos, tu panaudojai žiobarų posakį lyg niekur nieko?!
- Na, gal ir burtininkai šitaip sako, - pasitaisė ir gūžtelėjo pečiais.
Kelias minutes Dori patylėjo galvodama apie Alano sesę ir slibinraupius. Iš pavadinimo tai nepasirodė rimta liga, gal net truputį juokinga. Kažkas kaip žiobariški vėjaraupiai, pamanė Mendel. Dėl Dievo meilės, ir vėl tu apie žiobarus?! Po sekundės klastuolė išpūtė akis. Dėl kokio Dievo, Dori? Taip sako žiobarai! Dėl Merlino, o ne dėl Dievo! Kas tau darosi?!
- Viskas bus gerai, - netikėtai pasakė. - Tavo sesė pasveiks ir viskas bus gerai. O tu sirgai slibinraupiais?
Kai Alanas paklausė apie Delleghardžius, Dori šiek tiek susimąstė.
- Ak, nežinau, Alanai. Nežinau. Per tiek laiko neišsiaiškinau, manai, pavyks išsiaiškinti ką nors dabar? Galbūt reikės paieškoti kur nors bibliotekoje informacijos apie juos ar šiaip, jeigu jie sena burtininkų šeima. Bet nemanau, kad jie bus kuo nors su manimi susiję. Gal tikrai ta moteris buvo tiesiog kvankštelėjusi. O jeigu ir bus susiję, kas iš to? Net jeigu jie būtų kokie nors kurio nors iš mano tėvų giminaičiai, na... koks skirtumas... juk maniškiai vis tiek tik žiobarai, - balse skambėjo nusivylimas.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Klaidingasis koridorius
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Taip. Jei noriu ką nors sužinoti, tai teks daug dėl to padaryti. Galvojo. Dar nežinojo ką darys su tomis žiniomis. O tikrai, ką darysiu? Na jei ir sužinosiu tai, kas man nepatinka, ką nueisiu ir kam nors apie tai papasakosiu? Jam tai atrodė keista. Na, pirma reikia sužinoti, paskui matysiu kaip kas.
- Taigi, puikus posakis. Žiobariškos patarlės kartais visai nieko. - Nusišypsojo Alanas.
- Labai tikiuos, kad Frederika greit pasveiks.  Aš pats slibinraupiais nesirgau. - Jis net nusipurtė.
Ir vėl mintimis grįžo prie tos senos keistos dingusios šeimynos.
- Nežinau. Kažkaip abejoju, kad kažin kokia ragana atėjo prie tavęs ir ėmė su tavimi kalbėtis. Na nebent jai tikrai visai blogai su galva. Žinai, reikia paieškoti senų nuotraukų. Tikriausiai jų yra net šitoje senoje knygoje.
Jis mostelėjo ranka į ant palangės gulinčią knygą.
- Dar matyt nuotraukų yra ir kur nors bibliotekoje istorinėse kronikose ar šiaip. Žodžiu nuotraukose gal įžvelgtum kokį panašumą su jais supranti? Gaila aš pats tesu matęs tik Aurio draugužį ir tai gana senokai. Na ir jo tėvus akies kraštu. Šiaip stengdavausi nesipainioti jiems po kojomis. Jei norėsi ką nors išsiaiškinti, galėsiu tau padėti pavartyti senas knygas.
Įdomu, kiek jau valandų. Pagalvojo jis.
- Man atrodo reikia pabandyti iš čia išsigauti. O tai liksime čia amžiams. - šyptelėjo berniukas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »