0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 751
  • Taškai: 52
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #135 Prieš 8 mėnesius »
Nors per tą laiką, kada pradėjo bendrauti su Gruode, iš tiesų ją pamėgo, ši mergina turėjo vieną gerokai erzinančią savybę. Ji pernelyg mėgo pamokslauti ir aiškinti, kaip gyventi. Taip, gali būti, kad jai rūpi, bet kur netrukus keturiolikos sulauksiantis paauglys (jau ne mažvaikis!) praleis savo atostogas, vis dėlto yra ne jos reikalas. Labiausiai norėjosi kaip tik tai ir pasakyti, tačiau Gruodės balsas veikė kažkaip raminamai. Taigi Eion tylėjo ir svarstė, kiek galėtų papasakoti.
- Su profesoriumi... Levinsu šnekėtis nereikia, - prisivertė ištarti tą pavardę nepasakęs nieko blogesnio. - O škotpalaikis yra tas kvailys magijos istorijos profesorius. Nemanau, kad tu gali mane suprasti. Nesakau, kad turėjai lengvą vaikystę, tačiau turėjai, kas tave gina ir myli. Aš neturėjau nieko. Aplinkui mane buvo tik žmonės, kurie... Kurie... Na, jie mane... Skriaudė. Ir visai nesvarbu, ką apie mane galvoja direktorė.
Kad ji gera, klastuolis nė kiek neabejojo. Ja pasitikėjo, tačiau nepakankamai, kad nueitų pranešti, kad per profesoriaus Levinso pamokas yra kaltinamas nebūtais dalykais.
- Nes aš jiems nerūpiu! - staiga sušuko Eion. Pyko ne ant Gruodės, o ant profesorės Keit, kuri berniuką, regis, visai pamiršo. Na, profesoriaus Senklerio jis vengė pats, bet naudojosi tuo, kad turi ant ko pykti. - Padėjo, o po to pamiršo! Kodėl visi galvoja, kad man staiga nebereikia nieko? Aš tik noriu... - sakinys liko neužbaigtas. Pasakyti, kad nori turėti žmogų, kurį galima apkabinti, buvo drovu. Pabandė paaiškinti dar kartą: - Keliavau į užsienį, buvo smagu. Bet tada profesor... - šį kartą teko pertraukti save per vidurį žodžio, bet turbūt jau buvo per vėlu. Gruodė tikriausiai supras, kad kalbama apie kažką iš profesorių ir tyliai nusikeikęs žengė kelis žingsnius šalin. Viskas buvo per daug sudėtinga.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 442
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #136 Prieš 8 mėnesius »
Rimeikaitei atrodė, kad kaip tik reikėtų su juo kalbėtis. Kad ji gal galėtų paaiškinti kažką profesoriui Levinsui. Pabandyti pakeisti jo nusistatymą. Bet pabijojo, kad su savo aiškinimais supykdys Eion. Profesorius Levinsas ar bet kuris kitas mokytojas, kuris Eion nepatiko Dabar nebuvo svarbiausias reikalas.
Gruodę irgi skriaudė. Ir dar dėl to, ko ji negalėjo pakeisti. Bet Eion buvo teisus. Ji turėjo mamą ir tėtį. Kuriems visada rūpėjo ir kurie atidavė jai tiek daug.
- Aš galiu bent dalimi suprasti kaip sunku yra pasitikėti žmonėmis. Žinai, kai atėjau į šitą mokyklą. Na buvo labai baisu. Prisimenu vieną iš pirmųjų savo pamokų čia. Tai buvo kerėjimas. Reikėjo nueiti į klasės priekį ir nuo stalo paimti plakatus ir juos priklijuoti. Aš negalėjau to padaryti. Man tai atrodė taip baisu eiti kažkur. Lįsti iš savo suolo klasės gale ir eiti kartu su visais. O apie kerėjimą išvis šiurpu buvo ir pagalvoti. Bet tada prie manęs priėjo kita mokinė ir paragino mane eiti ir paimti tuos plakatus. Ir aš nuėjau. Žmonės moka griauti vieni kitus. Bet ne visi taip daro Eion.
Jam pakėlus balsą krūptelėjo. Bet suprato, kad pyktis nėra skirtas jai. Gruodė nežinojo ką į tai pasakyti. Tikrai neįsivaizdavo kokie žodžiai dabar derėtų. Mergina suprato, kad jos vienatvė ir Eion vienatvė yra labai skirtingos. Bet Varnė norėjo jam padėti. Tik nežinojo kaip.
- Nežinau. Aš nežinau kodėl žmonės taip elgiasi. - Liūdnai ištarė ji. O tada paklausė.
- Vienoje pamokoje sakei, kad vasarą buvai sutikęs profesorių Senklerį. Tada mes nebaigėm kalbėtis. Tai tu su juo kažkur išvykai ar ne? Ir jis tave paskui paliko? - Tai atrodė baisu.
- Aš norėčiau kaip nors tau padėti. Ką nors pakeisti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 751
  • Taškai: 52
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #137 Prieš 8 mėnesius »
Netrukus Gruodė pradėjo pasakoti apie savo karjeros Hogvartse pradžią, ir Eion susigėdo. Pats jų pažintį pradėjo taip, kad dabar turėtų gerai save nubausti. Tikrai tuo nesididžiavo, bet magijos pasaulyje susidurdamas su įvairiais žmonėmis suprato vis daugiau. Tai buvo jo būdas gintis nuo pasaulio ir blogų žmonių. Geriau jau visi nekenčia ir šalinasi, o ne apsimeta, kad yra geri, o po to palieka.
- Bet tu įveikei save, - pratarė. Dėl šito jautė merginai labai didelę pagarbą. Vis dėlto jų situacija buvo visai kitokia. Jo gyvenimas mažai priklausė nuo jo paties. Net ir negrįžęs į Airiją, kurioje patyrė tiek kančių, praėjusią vasarą susidūrė su tomis pačiomis problemomis.
- Žmonės yra blogis. Iš jų geriau nieko gero nesitikėti, tada nenusivilsi, - nurimęs ištarė Eion. Žinojo tikintis, kad Gruodė jo nenuskriaustų, bet vis tiek atkakliai kartojo sau, kad ir iš jos galima laukti kažko blogo. Žinoma, niekada to nesakys, bet labai gali būti, kad ji pati viską suprato.
- Ne, tai ne profesorius Senkleris, - atsiliepė mintyse keikdamas savo plepumą. Kodėl iš viso kažką pasakojo? Apsidairė po koridorių svarstydamas, ar nevertėtų vėl bandyti pasprukti. - Jį sutikau netyčia. O tas žmogus man žadėjo... Na, mes pakeliavome, bet aš maniau, kad...
Sakinio taip ir neužbaigė. Kad mintyse profesorę Keit beveik vadino mama, buvo vienas gėdingiausių dalykų gyvenime. Ji jau parodė tikrąjį savo veidą.
- Tu negali man padėti. Niekas negali, - tyliai pridūrė Eion svarstydamas, kokia šito pokalbio prasmė.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 442
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #138 Prieš 7 mėnesius »
- Na, galbūt. Man jau išties geriau. Bet žinai, nežinia kas būtų, jei tą kartą būčiau niekur neėjusi su ta mergaite. O paskui šalinčiausi ir kitų. Gal tebebūčiau tokia pati, kokia atvykau į Hogvartsą. Gal ir tau ši mokykla parodo kažkokių galimybių kažką pakeisti? Labai baisu žengti į nežinomybę ir kažkuo pasitikėti. Bet kartais verta. - Bandė pakeisti jo nuomonę Gruodė.
- Žmonių yra visokių. Gerų ir blogų. Kartais taip liūdna, kad kai kurie žmonės sutinka daugiau blogesnių ir nebepasitiki niekuo kitu. - Iš ties ką dabar daryti? Ką jai daryti? Gruodė manė, kad tėvai sutiktų leisti Eion pagyventi pas juos. Jai nepatiko mintis, kad prieš jo valią eis pas direktorę ir klos viską, ką jie aptarė. Na ne viską, bet kai ką teks pasakyti. Bet kaip ji gali leisti jam eiti kažkur. Kas bus, jei Eion kas nors sužeis, jei jis badaus. Galėjo nutikti labai daug baisių dalykų. Ir tada jai šovė šiokia tokia mintis. Bet dabar jis pasakojo apie kitus dalykus, todėl kol kas nieko apie tai nesakė.
- Tikrai? Siaubinga, kai kas nors laužo savo pažadus. - Ji nebuvo tikra Ar tai ne profesorius Senkleris. Dabar jau visai susipainiojo. Bet pagaliau galėjo jam pasiūlyti šį bei tą.
- Gal ir galiu bent kažkiek tau padėti. Turiu santaupų. - Taupėsi šluotai. Bet tai tik daiktas, kurį galės nusipirkti kitą kartą. - Tu galėtum pagyventi Kiaurame katile. Ten juk nelabai brangu. Manau pinigų užtektų visai vasarai. Visada galima rasti kokią nors išeitį.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 751
  • Taškai: 52
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #139 Prieš 7 mėnesius »
- Kas būtų, jeigu būtų, - gūžtelėjo Eion. Taip, galbūt Gruodė būtų nedrąsi, užsidariusi. Ir galbūt kai jis priėjo prie jos tam, kad pasityčiotų, būtų buvusi įskaudinta. Tada jis neturėtų draugės. Bet viso to nėra. Jie čia ir dabar stovi šiame koridoriuje ir šneka baisiai sudėtingomis temomis. Bet Gruodė aiškiai nesuprato vieno - jis nenorėjo prisileisti jokių žmonių. Jam to nereikėjo. Ar bent jau taip berniukas tvirtino pats sau, nors akivaizdžiai buvo visai kitaip.
- Gerų žmonių yra vienetai, bet tu esi viena iš jų, - atvirai pasakė Eion, tačiau tai tikrai nereiškė, kad jis priims kažkokią pagalbą. Pagyventi su šitos merginos tėvais? Tai jau ne, tai iškeltų pernelyg daug klausimų. Jau užteko to, kad praėjusią vasarą gyveno profesoriaus Senklerio bute. - Bet aš susitvarkysiu. Nepražūsiu, - dar pridūrė. Vis dėlto netrukus pasigirdęs pasiūlymas tiesiog pribloškė. Žinoma, Eion tikrai neketino priimti pinigų, bet kurį laiką tiesiog nerado ką pasakyti. Kodėl Gruodė tai siūlo? Kodėl ji turėtų mokėti už jį? Ne, čia kažkokia nesąmonė.
- Aš tikrai neimsiu tavo pinigų, - galiausiai sugebėjo atsakyti niekaip nesuprasdamas, kodėl atsirado toks pasiūlymas. Tai blogiau nei gyventi su jos tėvais ar profesoriumi Senkleriu.
- Gruode, man tikrai viskas bus gerai. Ačiū už rūpestį, bet nėra būtina tai daryti, - staiga pradėjo kalbėti Eion vildamasis, kad mergina supras jo nenorą toliau kalbėtis. - Geriau išmesk visa tai iš galvos, - dar pridūrė.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 442
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #140 Prieš 7 mėnesius »
Niekas negelbėjo. Visiškai niekas. Eion laikėsi savo vesdamas ją neviltin.
- Miela, jei taip manai. Bet ir manimi tu deja nepasitiki. - Pasakė tai, ką galvojo. Kaip galėtų viską išmesti iš galvos? Net pikta pasidarė. Kaip jis tai įsivaizduoja? Žinojo, kad visą vasarą neturės ramybės jeigu žinos, kad Eion bastosi kažkur be vietos.
- Galėčiau tau tuos pinigus paskolinti jeigu jau šitaip. Kada nors kai turėsi darbo baigęs mokyklą galėsi gražinti. - Beviltiškai mėgino Varnė.
- Eion. Pagalvok. Turim dar laiko iki atostogų.  - O jei visgi nepavyks nieko pakeisti? Na. Tada teks padaryti ką privalau. Gruodė bijojo dėl jo saugumo. Ir nenorėjo užsikrautisau šitokios atsakomybės. Į tokius Eion planus negalėjo žiūrėti pro pirštus. Todėl suprato. Jei jis per laiką iki atostogų nepersigalvos, jai teks eiti pas direktorę.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 751
  • Taškai: 52
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #141 Prieš 7 mėnesius »
Kuo jis parodė, kad nepasitiki Gruode? Žinoma, iki galo pasitikėti negalėjo niekuo, tačiau kaip mergina tą suprato? Kaip jis išsidavė? Pradėjo apie tai galvoti, bet atsakymo taip ir nerado.
- Galbūt, - tarstelėjo. Daugiau čia nebuvo ką ir pridurti.
O Gruodė, pasirodo, užsispyrusi. Kaip ji nesupranta, kad jis neims tų pinigų? Jau žiojosi piktai atkirsti, bet laiku prikando liežuvį. Ši mergina norėjo jam gero.
- Ačiū. Bet ne. Aš to nedarysiu, - nusiraminęs pratarė. Netrukus tęsė: - Taip, turime laiko iki atostogų. Aš per jį pagalvosiu, ką daryti, ar gerai? Labai prašau - dabar nieko nedaryk. Jeigu nerasiu išeities, kartu nueisime pas direktorę pasikalbėti. Ar gali padaryti man tokią paslaugą?
Dabar norėjosi kuo greičiau sprukti ir pasislėpti. Sunkus tai buvo pokalbis, tačiau Eion žinojo: pažado laikysis. Nežinia, ką sakys direktorei, mat neabejojo, kad sprendimas neatsiras. Tačiau vis tiek pas ją nueis.
- Man... Man jau reikia eiti, - neužtikrintai ištarė. Mintyse spėliojo, ar nebus nemandagu, jeigu tiesiog paliks Gruodę vieną. Ir ar reikėtų padėkoti? To nežinojo, tad galiausiai nužingsniavo koridoriumi tolyn taip daugiau nieko ir nepasakęs.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 442
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #142 Prieš 7 mėnesius »
Ši diena ir pokalbis turbūt buvo vienas didelis žingsnis jų draugystėje. Tik kur jis vedė. Pirmyn ar atgal. Tai turbūt parodys tik laikas.
Eion skolintis pinigų irgi nenorėjo. Ji jau visai nebežinojo ką daryti. Turbūt visgi turės pasielgti taip, kaip nenorėjo. Bet išgirdus tai, ką jis pasakė tas beviltiškumo jausmas vos atitolo. Gruodei bent kiek palengvėjo gavus draugo pažadą.
- Gerai. Aišku. Aš visai netrokštu eiti prieš tavo norus. - Ar jis laikysis savo pažado? Dabar to nežinojo. Bet labai norėjo, kad viskas būtų kaip jie susitarė.
- Gerai. Iki Eion. - Neprieštaravo Varnė. Klastuolis nuėjo. JI irgi patraukė koridoriais. Dar nesugalvojo kur eina. Prašau ištesėk savo pažadą. Galvojo mergina. Ji ir laukė atostogų, dabar dar labiau. Nes norėjo žinoti kaip viskas baigsis. Bet kartu ir bijojo, kad Eion vėl persigalvos. O ji turės viena eiti pas mokyklos direktorę.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 494
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #143 Prieš 5 mėnesius »
Pirmąją dieną Eliotas atsikėlė gerokai prieš pamokas. Labai norėjo pradėti tyrinėjimus. Ir šiandien būtinai tai darys kartu su Oliveriu. Jie atvažiavo kartu ir pateko į tą patį koledžą. Tai berniukui bylojo, kad jie privalo bent jau pradėti šią kelionę kartu. Kol kas draugų daug neturėjo, nes Hestijas pasirodė esantis labai keistas. Taigi išsitempė Oliverį iš lovos ir patraukė koridoriais. Čia viskas buvo labai stebuklinga, ir Eliotas nenustojo žavėtis. Dabar netgi jam pasidarė kiek apmaudu, kad šalia nėra tėčio. Kas atsakys į milijoną iškilusių klausimų? Mielai būtų nuėjęs pažadinti Aurio, bet neįsivaizdavo, kur galėtų jį rasti. Taigi teks kankintis nežinioje, o vėliau užpilti tėčio draugą klausimais.
- Žiūrėk, judantys paveikslai, - patenkintas pranešė broliui, kai nutapyta sena ponia jiems pamojavo. Atsakęs tuo pačiu išdidus pirmakursis nusišypsojo. - Ji draugiška. Kaip manai, gal kuris nors paveikslas galėtų daugiau papasakoti apie Hogvartsą?
Paėmęs Oliverio ranką Eliotas nutempė jį tolyn ir vis labiau patenkintas kartais vis šūktelėdavo iš susižavėjimo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 669
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #144 Prieš 5 mėnesius »
Pirma naktis buvo siaubingai sunki. Oliveris taip pasiilgo mamos ir tėčio, kad didžiojoje salėje negalėjo nieko praryti. Lova buvo patogi, tačiau žinojimas, kad kambaryje be jo ir Elioto yra dar keli berniukai, trikdė. Norėjo kažką pasakyti broliui, bet išsigando, kad kiti jį išgirs. Taigi palindo po antklode ir tyliai verkė. Įsivaizdavo, kad Eliotas palaikytų jį niekam tikusiu bailiu, bet nieko negalėjo padaryti. Pernelyg norėjo namo. Kaip jis čia išgyvens?
Beveik nepamiegojęs Oliveris visai nenorėjo eiti klaidžioti po mokyklą, bet Eliotas atrodė esąs užsispyręs. Mielai būtų pasakęs, kad jie viską dar spės apžiūrėti, bet nenorėjo pyktis. Dvynys buvo vienintelis artimas žmogus šioje didelėje pilyje, tad tikrai geriau pasaugoti draugystę.
- Aš noriu… - pradėjo Oliveris, kai Eliotas pasisveikino su paveikslu. Bijojo pasakyti norintis namo, bet atrado būdą išsisukti: - Miego. Aš blogai išsimiegojau.
Deja, tai visai nepadėjo, ir brolis jį nutempė kažkur. Ar paveikslai gali kažką papasakoti, Oliveris neįsivaizdavo. Nieko apie tai nesakė.
- Jeigu mes kažkur nuklysime, nerasime reikiamo kabineto, - pabandė atvesti Eliotą į protą. Nė nežinojo, kokia bus pirma pamoka. Tiesiog labai norėjo grįžti į kambarį ir dar kartą išsiverkti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 494
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #145 Prieš 5 mėnesius »
Oliveris neatrodė itin entuziastingas, kas gerokai stebino. Negi jam visai neįdomu patyrinėti šitą mokyklą? Apie tai Eliotas svajojo jau kokius penkiolika metų, o štai broliui, regis, visai nerūpi.
- Pamiegosi kitą kartą! Dabar turime svarbesnių užduočių, - nekantriai aiškino Oliveriui Eliotas. Pats išsimiegojo tiesiog puikiai. Sapnavo, kaip su Auriu eina mokyklos koridoriais ir patiria galybę nuotykių. Sapno metu nė karto nepagalvojo apie brolį. Ar gali būti taip, kad ilgainiui jie vis mažiau laiko leis kartu? Tai būtų šiek tiek liūdna - vis dėlto Eliotas dvynį mylėjo.
- Ar seniai čia kabi? - paklausė vieno maloniai atrodančio senučiuko. Jis pradėjo pasakoti istoriją, kuri baisiausiai sudomino. Eliotas išpūtęs akis klausėsi ir negalėjo patikėti savo laime. Jis pagaliau Hogvartse. Tai buvo labai keista, tačiau kartu ir įdomu.
- Norėčiau ir aš būti pakabintas ant sienos, - patenkintas pasakė tam paveikslui, ir jame nupieštas vyras draugiškai nusijuokė.
- Visada gali ateiti pas mane pasišnekėti, - dar pasakė, kai Eliotas pradėjo tempti Oliverį tolyn.
- Rasime mes tą kabinetą, - kiek nekantriai atsakė Oliveriui Eliotas. Pamokos jam dabar rūpėjo mažiausiai. Pamatė šarvus ir pripuolė prie jų. - Geras!
Pačiupinėjo ranką, ir šarvai gailiai sucypė. Tai šiek tiek išgąsdino, ir Eliotas atsitraukė. Atrodė, kad gal ką padarė ne taip.
- Man čia patinka, - pranešė broliui vis dar spoksodamas į šarvus.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 669
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #146 Prieš 5 mėnesius »
Aišku, Eliotui nelabai terūpėjo, kaip jis jaučiasi. Gerai, kad nepasakė norintis namo. Tada brolis visai nesuprastų, ir pasidarytų dar liūdniau.
- Bet man reikės mokytis. Per pamokas negalėsiu miegoti, - neryžtingai stengėsi nepasiduoti Oliveris, bet juto pralaimėjęs. Žinoma, smagu, kad Eliotas nori tyrinėti kartu su juo, bet ar būtina tą daryti taip anksti? Galėtų eiti pasivaikščioti po pamokų. Tada aptartų įspūdžius iš jų ir viską apžiūrėtų. O dabar…
- Ne, tu man reikalingas ne ant sienos, o šalia, - gerokai išsigandęs pasakė Oliveris, kai Eliotas išreiškė itin keistą norą. Paveikslas juokėsi, bet taip ir nebuvo aišku, ar jis šaiposi, ar yra draugiškas. Tai, kad tie nei gyvi, nei negyvi žmonės galėjo kalbėti ir turėti emocijas, gerokai trikdė. Kaip ir daugelis dalykų šitoje mokykloje.
Paveikslui pasakius, kad Eliotas visada gali ateiti pasišnekėti, Oliveris nusiminė. Va ir atsirado draugas, kuris bus daug įdomesnis už jį patį. Brolis ateis čia pliurpti, o jis liks vienas.
- Mes čia atvažiavom mokytis, Eliotai, - priminė broliui, kai pasirodė, kad pamoka ir kabinetas jam nelabai terūpi. - Eliotai!
Bet jis jau susidomėjo šarvais. Jie visai nebuvo skirti mokytis, tad viskas darėsi vis blogiau. Negi brolis nė neketina stengtis? Cypimas šiek tiek išgąsdino, bet jis neužsitęsė, tad Oliveris kiek atsipalaidavo.
- Taip, čia įdomu. Bet… - bandė paprieštarauti broliui, bet sakinio neužbaigė. Nenorėjo būti palaikytas dar didesniu nuoboda.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 494
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #147 Prieš 4 mėnesius »
Kodėl Oliveris taip užsispyręs kartoja, kad mokysis? Na gerai, čia mokykla, bet juk pirmą mėnesį, du, o gal ir visus metus galima nuveikti ką nors įdomesnio? Kodėl brolis toks susitelkęs ties mokslais? Burti galima išmokti ir be pamokų. Jeigu būtų namuose atsivertęs kokį vadovėlį, jau turbūt mokėtų visokiausių burtažodžių.
- Klausyk, tu buvai įlindęs į knygas. Jau turbūt bandei kokius nors burtažodžius ir neparodei man! Nagi, parodyk ką nors!
Dabar labiausiai norėjo pamatyti, kaip Oliveris buria. Net apie šarvus negalvojo, tačiau staiga vėl į juos atsisuko. Galvojo, kaip užkalbinti, bet kažkodėl nesisekė.
- Ar seniai čia stovit? - galiausiai paklausė, bet tas metalo gabalas neatsakė. Eliotas kiek paspoksojo į šarvus ir galiausiai atsisuko į brolį.
- Eime kur nors kitur? - paklausė ir čiupo už rankos. Dar nežinojo, kur eis dabar, tačiau širdis troško patirti dar daugybę nuotykių.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 494
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #148 Prieš 4 mėnesius »
Smagiausias dalykas prieš pamokas būdavo šmirinėti koridoriais ir ieškoti nuotykių. Žinoma, smagiau būtų tą daryti su Oliveriu ar draugais, tačiau tiek brolis, tiek kiti pirmakursiai bijodavo pavėluoti į pamokas (kas Eliotui dažniausiai ir nutikdavo), todėl kartu neidavo. Ką gi, jam gerai ir vienam. Kartais.
Šiandien nutarė susirasti tą draugiško senučiuko paveikslą ir pasikalbėti su juo. Mokykloje buvo jau porą mėnesių, jau ne visai naujokas. Norėjo tuo pasigirti. Deja, ilgokai nepavyko jo rasti - tik išėjęs iš Klastūnyno bendrojo kambario pasuko ne į kairę, o į dešinę, tad kiek susipainiojo. Bet galiausiai jau galėjo garsiai sušukti:
- Labas! Vos tave radau! Net pamaniau, kad kur persikraustei.
Senučiukas nusišypsojo, nors atrodė kažkoks liūdnas. Eliotas to nepaisė ir tęsė toliau:
- Ar gali patikėti, kad aš čia jau du mėnesius? Oliveris vis dar nori namo, o man Hogvartsas labai patinka! Bet būtų įdomu pamatyti, kaip viskas atrodė tavo laikais.
Norėjo dar kažką sakyti, bet galiausiai pastebėjo, kad paveikslas kažkoks liūdnas. Jau norėjo pliurpti toliau, bet teikėsi paklausti:
- Ar kas nors atsitiko?
- Mano drobės kokybė labai suprastėjo, gali būti, kad mane nukabins, - liūdnai atsakė senučiukas. Eliotas susiraukė:
- Ne! Tu esi pats geriausias paveikslas! Su kuo aš kalbėsiu, jeigu tavęs čia neliks? Negalima!
Senučiukas gūžtelėjo pečiais ir liūdnai šyptelėjo. Eliotas žiūrėjo į jį ir nutarė: būtinai suras direktorę ir pasakys jai, kad šis paveikslas privalo likti savo vietoje. Ryžtingai sulinksėjęs galva nusisuko nuo vyriausio turimo draugo ir patraukė koridoriumi tolyn. Ėjo pas direktorę, nors nė neįsivaizdavo, kur galėtų ją rasti.