0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Ramiai praklausiusi ne itin malonaus baltaplaukės tono pagaliau prabilo taip pat ramiai:
-Gali laisvai sprogdint, degt, užliet, mirtinai apspjaudyt, suvalgyt, prakeikt, užkast, išraut ar kitaip suniokoti šį kambarį. Gali pradėt dabar. Gali pradėt vėliau. Kaip sau nori. Tavo veiksmų laisvės nevaržau, - kaip koks suaugęs pamintijo. Ir nustraksėjo. - Jei nori net man gali tą patį padaryt. Jei ministerijai reikės aiškintis, jau turi pasiteisinimą: aš tau leidau. - ir ne neatsigreždama toliau straksėjo. Neturėjo laiko ramiai eiti. Bėgti šuoliu bus beveik dvigubai greičiau, ypač būnant švilpės fizinės formos. Štai jau antras kelmelis lekia pro akis, trečias... ketvirtas... penktas. Ji dar kart pažiūrėjo į mažą nuotraukytę. Dar septyni tokie ir jos jau turėtų pasiekti kažkokį daiktą, iš viršaus atrodantį kaip keista akis. Štai jau pralėkė septintą kelmuką, kai po kojomis kažkas juodo sušmežavo. Laimei šmežuotojas nušliaužė toliau. Ir grįžo. Pasigirdo šnypštimas. Gyvatė... priešingai nei Šerė, Cherė beprotiškai bijojo gyvačių, vorų ir skorpionų. Ji pasleido bėgti, o gyvatė įkandin. Tuo metu kišenėse ji ėmė ieškoti lazdelės. Sugraibaliojusi iš citrinmedžio pagamintą lazdelę ji nusitaikė į gyvatę.
-Duro! - gyvatė sustingo. Šiek tiek lengviau atsidusus ji pamatė dar pulką tokių. - Mira, saugokis! - sušuko varnei ir šoktelėjo ant kelmo. Pulkas, kuris nenušliaužė iki Roanos, apspito ją ir po truputį šliaužė ant kelmo.
for the ones who dream of stranger worlds

*

Anmeya

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
Dar geriau. Švilpė atskaitė jai moralą ir nustriksėjo. Tiesiogine to žodžio prasme. Roanai beliko pavartyti akis ir nuskubėti paskui vaiką. Net pasijuto lyg būtų Cherės motina, ne esmė jog jos vienametės. Neturėdama kito pasirinkimo, Eimešvilė bėgo paskui ją. Pastebėjusi gyvates, turėjo pasiskubinti. Matydama švilpės reakciją suvokė, kad Bridon bijo gyvačių.
- Stok. Nu sustok sakau. Kvaiša. - Šaukė pavijimui, bet bičiulė jos, matyt, negirdėjo. Stebėjo, kaip ji sustingdė vieną gyvatę ir užsilipo ant kelmo. Aha. Ir be tavęs žinau, kad reiktų saugotis. Tik turiu kitų minčių dėl gyvačių. Pribėgo prie kelmo, ant kurio stovėjo vargšė rudaplaukė.
Aguamenti. Aguamenti. Aguamenti. - Apšlakstė visas gyvates vandeniu ir artėjo prie jų. Šios traukėsi - noras juk visam gyvenimui. Miročka atsargiai užlipo ant kelmo. - Pamačiusi gyvates nebėk nuo jų, o prieik prie manęs. Jos prie manęs nesiartins.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
Tiesą sakant ji girdėjo Roanos žodžius. Bet net ir jei būtų žinojusi, kad varnė nebijo gyvačių, vistiek būtų lėkusi. Juk jei sustotų bent sekundėlei, gyvatės per tą pačią akimirką jau būtų savo aštriais ir greičiausiai nuodingais dantimis įsikibusios į Cherės šlaunis ar pėdas ir sėkmingai leidusios nuodus, kurie dar nesuaugusią ir ne taip atsparią viskam Švilpukę per penkias akimirkas būtų nužudę. Dar nesustojo dėl tos kvaišos. Jei tai būtų mokytojas, tėtis, mama ar dar kuris nors suaugęs, ji paklausytų, bet vienmetės merginos, kuri dar drįsta ją įžeidinėti - na jau ne. Liko apsimesti, jog varnė per silpnai šaukia, kas jai visai pavyko. Tai kas, kad ji protingesnė, tai kas, kad ji... nežinau. Suaugiškesnė už mane - nieks neturi teisės mane įžeidinėti. Juk pagal vaikų gėrovės įstatymus... ai. Jie pas burtininkus negalioja... vistiek. mintyse dėliojo Vyšnia. Kai mergaitė atbėgo ir nubaidė gyvates, švilpei dingtelėjo, jog ji galėtų būti juodoji magė. Am. Manau, kad tu būsi pikta, net labiau nei dabar, kai atostogaudama per atostogas kažkur pamačiusi terariume gyvatę siųsčiau tau pelėdą su užrašu ,,Matau gyvatę. Sakei nebėgti, o kviesti tave. Tai va kviečiu. Skubiai. O tai tuoj nueisim prie kito eksponato" mintijo ji.
-Na ką. Tu vadas. - nepatenkintai su atodusiu pasakė. Bet nepatenkinta ne dėl to, kad bijojo, jog varnė nuves savais keliais. O dėl to, kad jau užkniso čia nieko neveikti ir pyktis. Tik vieno nesuprato. Kam tas vanduo? Nejau ji, su savo naujais sportbačiais turės kapstytis per purvyną?
for the ones who dream of stranger worlds

*

Anmeya

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
- Incendio. - Išdžiovino sušlapintą žemę. - Nesuprantu ko šis prakeiktas kambarys išvis mus pasirinko. - Garsiai išsakė nuomonę ir nuėjo tolyn, paskui tuos pačius kelmus, kartkartėmis stebėdama ar Cherė šalia. Jei gyvatės pasirodys, prie Roanos nesiartins - tas pats noras iš astronomijos pamokų. Galų gale dvi antrakursės priėjo reikiamą vietą. Tai buvo dar viena laukymė tik čia nebuvo statulos. Čia buvo tiesiog aikštė greičiausiai iš baltojo akmens kaip ir statulos. Visos baltos plytelės buvo išraižytos kažkokiais neaiškiais ženklais, o vidury, vidury buvo dvi vietos.
Roana palikusi Cherę toje aikštėje apžiūrėjo apylinkes, o švilpiukei nurodė su jos užburtuoju dronu dar sykį nufotografuoti vietą iš paukščio skrydžio. Grįžusi pasiėmė nuotrauka ir pamatė jog ši miškas kaip koks kvadratas ir kiekvienam kampe yra statulos, o aikštė yra vidury miško. Prie kiekvienos statulos buvo tie patys kelmai. Miročka nusitempė bendrakursę į aikštės vidury ir pastačiusi ją į vieną vietą, pati atsistojo į kitą. Žemė sudrebėjo ir iš 4 pusių, 4 statulų į jas "atskriejo" spindulis, kuris lyg atsitrenkė į apsauginį šydą. Tada mergaitė pasijuto lyg būtų palietusi nešyklę ir persikėlė į tą patį gobelenų koridorių. Nė neatsisveikinusi su švilpe, nuėjo savais keliais.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
   Mmmm, tos malonios tylos ir ramybės minutės, kai aptinki europiečių patinų ir patelių (Hayato neseniai buvo atradęs šį būdą išsireikšti apie jo nekenčiamą rasę, todėl begaliniai ja didžiavosi ir panaudodavo beveik visada, kada tik mąstydavo apie juos - retas atvejis, žinant jo begalinius gebėjimus susitelkti ir įsiminti) dar neužkariautą kambarėlį.
   Aišku, šitas buvo šlykštus ir iš pradžių japonui per nugarą kirmėlės lakstė iš pasibjaurėjimo netvarka. Vėliau - paprasti apsitvarkymo kerai. Šitų trumpam užteko, nors juodaplaukiui regėjosi, kad tuoj ir vėl dulkės nuguls į savo vietas. Čia buvo grynų gryniausia jų dauginimosi ar regeneracijos (ar spawn'o, kaip sakyti madingiau) vieta.
   - Išvalyti žmonijos šiukšles... Užprogramuoti nusižudyti valytojus, - burbėjo sau po nosim, bemėgindamas uždegti degtuką. Degėsi sunkiai, mat dėžutė buvo sudrėkusi. Hayato neatsiminė, kodėl.
   Cigaretė, viena iš paskutinių, kurias dar turėjo Hogvartse. Mažyčiai gyvenimo malonumai. Šiaip jau varniūkštis patalpoje nerūkė, ne, jis buvo inteligentas, o ne koksai chamas europietis, tačiau šito urvo, šitos europiečių landynės jis patalpa nelaikė iš principo. Labiau urvu, kad ir patobulintos architektūros ir kiek ilgiau stovinčiu. Vis tiek urvu.
   - Mažasis ryklys, hm... Pelėdų kepsneliai... - dudeno Hayato, atsipalaidavęs stebeilydamas į lubas. Ne dangus, bet vis šis tas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hayato Shinohara »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 314
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
 Liucija nežinia ką veikė su paprasta šluota ir kibiru, kuriame dar buvo šiek tiek vandens. Švilpė tiesiog bimbinėjo koridoriais, visiškai nenorėdama grįžti į bendrąjį kambarį, o ir seselė ją išvijo iš Ligoninės sparno sakydama, kad mergaitė turi neapleisti savo mokslų. Ir ką dabar veikti? Apsimesti, kad esi labai užsiėmęs žmogus.
 Vis pasiremdama šluota it kokią lazda, baltaplaukė sparčiai žingsniavo koridoriumi, o jos niūniavimą kartais papildydavo kibiras, atsimušdamas į koją. Gal taip ir būtų ji pražingsniavusi pro paslėptas duris, jei ne tas keistas garsas, sklindantis iš už gobeleno. Tarsi kažkas kalba, o gal ir... Nežinia, tiesiog skleidžia žemus garsus?
 Susidomėjusi, Liucija priėjo arčiau ir jos nosį pakuteno rūkalų smarvė. Na, dabar mergaitė tikrai neišlaikė ir įsiveržė į "paslėptą" kambarį.
 Patalpoje stovėjo kažkas, kas ir skleidė tą keistą garsą ir nuodingus dūmus. Nusikosėjusi, švilpė trinktelėjo šluota tai žmogystai per galvą.
-Patalpose nerūkoma.
Smarvė graužė akis ir gerklę, tad netrukus Liucija dar ir nusičiaudėjo, beveik tiesiai ant nepažįstamojo.
Hanukkah Sameach!

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
   Susižavėjusios siauros akys tyrinėjo varganą kylantį ir besisklaidantį dūmelį. Gal iš tikrųjų reikėjo išlaikyti pagarbą net laukinių urvams, ką gi čia? Bet bestoviniuodamas atsirėmęs į sieną ir pilnais plaučiais traukdamas į save tą pilką dujinės būsenos chemiją japonas kai ką suprato. Kambaryje dūmai nesisklaidė, todėl techniškai jis stovėjo gigantiškame nuosavame debesyje. Na, gal ne tokiame ir gigantiškame - nedideliame, kambario dydžio. Nenatūraliai kampuotame. Bet visgi nuosavame...
   - Debesėlis, - plačiai šypsojosi Hayato, teatrališkai perbraukdamas ranka per orą ir glostydamas debesies šoną.
   Gal jis buvo debesies širdis, o spingsulė cigaretės gale - siela? Ką ta siela, kokia siela! Jis - japonas, inteligentas! Sielos tėra europiečių iš-mis-las!
   Smūgis per laimingą Tokijo kopūstą (ne Pekino, nes anas, jei ką, yra Kinijos sostinė) ir varniukas persikreipusiu veidu žvelgė į jo debesin įsibrovusią mažvaikę.
   - Patalpose! - griausmingai, demonstratyviai nusikvatojo jis, trumpam nužvelgdamas kone pusmetriu už jį žemesnę mergaitę.
   Kibiras ir šluota, šluota ir kibiras. Ne tik, kad apgailėtina rasė, bet dar ir smirda žiobariškai. Gėda visai magiškajai pasaulio bendruomenei! Kodėl baltieji laikomi ta pačia rūšim, kaip ir azijiečiai?
   Su begaliniu pasišlykštėjimu ir šiurkštumu aukštaūgis išplėšė iš švilpukės rankų šluotą ir tėškė tolyn.
   - Ar... - ketino pasiteirauti, ar tėvai neužsiėmė jos auklėjimu, bet susiprato, kad laukinės to klausti beprasmiška. - Esi ragavusi testralio kepsnio? - išpūtė dūmą jai tiesiai į veidą.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 314
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
 Nosį vis dar niežėjo, nežinia ar nuo dulkių, ar nuo smirdalų. Bet ilgas, paslaptingas padaras nieko nesakė ant jo rūbų nusėdus mergaitės čiaudalams ir mikrobams. Gal pamiršo, kad tokie egzistavo. Ir štai, jam atsisukus, Liucija pamatė, kad priešais ją stovi neįprastos išvaizdos vaikinas. Žinoma, vyresnis. Ir kažkoks keistas - ši, mažame, izoliuotame burbule užaugusi švedė niekada nebuvo mačiusi kitos rasės žmogaus. Anglija su šiuo dalyku irgi nelabai padėjo. Bet tik su tokiais keistais padarais šis saulės spindulėlis susimušdavo. Ir dar tas jo juokas, kvaila cigaretė tarp pirštų ir nemalonus žvilgsnis - švilpė norėjo dar kartą trinktelėti dulkina šluota tam keistuoliui, tik šįkart į marmūzę.
-O tu urve gyveni, kad kambario neskiri nuo lauko?-laidydama piktus žvilgsnius į smilkstančią nuodų lazdelę kalbėjo Liucija. Netikėtai praradusi savo ginklą-valymo įrankį, baltaplaukė žioptelėjo. Na štai, sudie, brangioji. Baltaplaukė dar stipriau suspaudė savo mažoje baltoje rankelėje kibirą. O tas baltas paršelis išpūtė tuos šlykščius šlykščius dūmus jai tiesiai į veidą! Liucija nusikosėjo ir žengė žingsnį atgal.
-Tu testralį matęs? Iš kurios vietos tas kepsnys?-keistai žiūrėdama į dar ją erzinti pradėjusį vaikiną nedrąsiai paklausė baltaplaukė. O tas prakeiktas dvokalas jo rankoje vis smilko ir smilko. Na jau ne, jai gana. Mergaitė išplėšė cigaretę juodaplaukiui iš rankos ir įmetė į kibirą. Liūdnai šnypšdama, cigaretė nuskendo, išleisdama paskutinį savo dvokiantį kvapą. Kiekvieno rūkaliaus tragedija.
Hanukkah Sameach!

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
   Hayato vėl išdidžiai nusikvatojo - kaip ironiška iš europietės laukinukės išgirsti klausimą, ar jis gyvena urve, ir ar sugeba skirt patalpą nuo lauko. Japonas jau buvo pasidavęs mėginti auklėti šitą kvailą rasę, tad ir šįkart užsičiaupė, verčiau laiką paskirdamas kokiems prasmingesniems pamąstymams apie debesis ir savo būtį vieno iš debesų viduje.
   Įdomu, ar vilkolakio gaurai padegti irgi suformuoja debesėlį? Gaila, kad tą vieną vilkolakę Uždraustajam miške jis pabedė, o ne padegė. Iškvėpęs ypatingai skanų dūmą, susimąstė, ar dūmus galima matuoti gurkšniais. Techniškai juk dūmas irgi yra tam tikra prasme ryjamas, tik gal ne ten, kur įprastas maistas... Ar debesį galima vadinti dievų maistu?
   - Aš mačiau jį, be abejo, - išpūtė krūtinę japonas. - Tik ar tu matei jų žavingas akis? O dėl kepsnio - tai kvailas klausimas! - pašiepė jis ir tučtuojau apšvietė mergaitę savo išmąstymais: - Iš subinės, ji mėsingiausia.
   Tik šitokio nedėkingo įžūlumo Hayato jau nesitikėjo netgi iš europiečio jauniklės. Jis dramatiškai sumostagavo rankomis, pagarbiai akimis nulydėjo liūdnai užsibaigiantį debesėlio mamos gyvenimą, o tuomet tūžmingai įsirėmęs į šonus nužvelgė mažąją kambario lankytoją. Kumščiai niežtėjo kaip galva, pilna utėlių, - šitaip jam norėjosi išvanoti šiai žioplei šonus. Tik labai jau tas būtų barbariška.
   - Už šitai tu nusipelnai bausmės, - pranešė jis pasišlykštėjimo pilnu balsu, dviem gelsvais pirštais suimdamas mergaitės smakrą ir kilstelėdamas jį. Į akis žiūrėti nemėgo, todėl žiūrėjo į kaktą. - Galbūt Nukryžiavimas visai tiktų? - suvebleno mąsliai, gal juokais, gal ne visai. - Papasakok man istoriją iš savo genties apie debesis, - atsikrenkštęs ištarė jis, minčių srautui staiga pasisukus kita kryptim, veidas trumpam nugiedrėjo.
   Pirštus dabar jis atitraukė - nebuvo malonu liestis prie tokios bjaurasties.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 314
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
 Liucija nusičiaudėjo (šįkart į delną) ir bandė prisiminti, kaip atrodo testralis. Ne, kažkas čia negerai.
-O tikrai esi matęs testralį? Jų užpakalis vieni kaulai, jau ant šonkaulių daugiau mėsos. Ir jie labai mieli. Vienas mane uostydamas vis baksnojo, kai netyčia sutikau miške,-kažkur mėlynomis akimis klajodama kalbėjo mergaitė. O štai, cigaretės mirtis iššaukė tikrai įdomią vaikino reakciją. Na, žymiai įdomesnę nei jo tie postringavimai apie testralius. Užgesus smarvės šaltiniui, Liucija galėjo tikėtis, kad netrukus šis nuodingas rūkas prasisklaidys. Bet to reikėtų palaukti dar kelias valandas, mat šiame kambaryje langų nebuvo ir tie dusinantys čiuptuvai galėjo keliauti tik pro siaurą durų plyšį į koridorių. Ir todėl abi žmogystos stovėjo pilkame debesėlyje, kuris kuteno gerklę ir graužė akis.
 Bausmės? Gal tik dabar Liucija suprato, kad galbūt labai rimtai prisidirbo. Tas rūkalius buvo žymiai už ją vyresnis, tad jam susitvarkyt su tokiu spirgu kaip ji būtų tas pats, kas paspirti pakelės akmenėlį. Mergaitė norėjo nustumti tuos šlykštaus žmogaus šlykštesnius pirštus nuo savęs, bet ramiai stovėdama žiūrėjo į vaikino akis. Kažkas viduje neleido jai supanikuot, net kai jai grasino nelabai malonia bausme. O ir istorijų apie debesis baltaplaukė nelabai žinojo. Nieko tokio, kažką tuoj sukurps.
-Debesis?-Liucija beveik paspringo tuo žodžiu. Priešais ją stovinčio psichopato nuotaikos dažniau nei Hogvartso profesoriai.-Na, sakoma, kad debesis kažkas išaudžia. Jau nepamenu kas, bet turbūt moteris. Bet būtų logiškiau, jei ne austų, o veltų, matu debesys nėra plokšti. Kodėl tu apie tuos debesis susidomėjai?
Hanukkah Sameach!

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
   Ir su sekunde Hayato veidas paraudo iš įniršio, o kumščiai susispaudė iki krumplių pabaltavimo - tik dar kiek ir pokštelės švilpiukei į snukį. Dar vienos muštynės?..
   - Tu kuo mane laikai? - paklausė grėsmingai jis, šalia to dar pažerdamas visą krūvą necenzūrinių japoniškų epitetų. - Tikras japonas niekada, NIEKADA gyvenime nešnekės apie tai, ko nežino! - patikino jis vis dar pakėlęs toną ir grėsmingai pasilenkdamas arčiau mergiūkštės veido. - Jei nesi girdėjusi apie testralių fermas, tai čia jau tavo išsilavinimo spraga, - dėstė, net nekreipdamas dėmesio apie laukinės postringavimus apie testralių mielumą.
   Buki europiečiai! Juk kai manai, jog kažkas yra mielas, čia pasireiškia tavo tylioji, alkana ir laukinė asmenybės pusė! Jei manai, kad kažkas yra mielas, tu paprasčiausiai nori jį suėsti!
   Hayato giliai įkvėpė debesies, automatiškai užversdamas akis aukštyn, bet nusivylęs atsiduso, teišvydęs uždūmytas lubas. Vis dar neapsisprendė, ar smagiau sėdėti debesyje, ar į jį žiūrėti.
   - Išaudžia... - svajingai suvapėjo Shinohara, šiltai ir jaukiai nusišypsodamas mergaitei. - Kaip gražu, kaip įdomu, - tęsė jis. - Net jūsų kultūra... Ech... - atsiduso, staiga pagautas jausmų ir buvo beapkabinąs nepažįstamąją, kuomet suprato, jog ką tik vos visas nesusitepė.
   Surimtėjęs atsikrenkštė ir pažvelgė į mergaitės veidą labai rimtai, tarsi norėtų ką įspūdingo pasakyti, pavyzdžiui, „aš - tavo tėvas“.
   - Debesys - tauriausia mūsų pasaulio detalė, gyvenimo prasmė ir filosofija. Ar esi kada... - nutęsė jis ir tuomet susidomėjo kažkuo kitu - perbraukė per įtrūkimą ant sienos. - Kaip laukinė kultūra... - sumurmėjo jis ir trinktelėjo į sieną kumščiu.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 314
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
 Vaikinui pakėlus balsą, Liucija išsigando, žioptelėjo ir žengė atgal. Bet bent jau dabar mergaitė žinojo, kodėl jis taip keistai atrodė. O visi azijiečiai tokie neprognozuojami? Žinoma, negali spręsti apie visą  tautą pagal vieno psichopato postringavimus, bet tokia nelabai maloni nuomonė jau formavosi baltaplaukės galvoje.
-Nešūkauk, ne lauke gi stovim,-nepatenkinta garsiai nuskambėjusiu išstypėlio balsu, sumurmėjo švilpė. Ir taip pat greitai kaip buvo atvesti į pokalbį iš jo iššokavo testraliai ir jų vietą užėmė debesys. Tie patys debesys, kuriuos danguje audė arba vėlė kažkokia moterėlė. Atsargiai stebėdama nepažįstamojo reakciją, Liucija žengė arčiau durų. Ne, ji visiškai nenusiteikusi rizikuoti savo gyvybe būdama šalia šio žmogaus. Visi tie keisti žodžiai, nuotaikų pasikeitimai ir žvilgsniai tik ir rėkė apie pavojų. Galbūt Liucija ir būtų ištrūkusi iš prirūkyto kambario, jos ranka beveik lietė durų rankena, bet vaikinui trenkus kumščiu į sieną instinktyvus noras padėti kitiems paėmė viršų. Kibiras skaudžiai sudejavo, kai buvo numestas ant žemės, ir mergaitė vėl priėjo prie žmogystos.
-Nesusižeidei?-paklaususi, baltaplaukė paėmė vaikino ranką, kuri prieš kelias akimirkas susitiko su siena. Regis, švilpė pamiršo jo keistą ir neprognozuojamą elgesį, mat dabar liko tik nuoširdus noras padėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Liucija Andersson »
Hanukkah Sameach!

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
   Hayato, ko gero, būtų mėgavęsis šios mergaitės išgąsčiu ir beveik visai akivaizdžiu noru dėti į kojas iš šios nu jau tikrai labai saugumu ir jaukumu dvelkiančios vietos. Deja, kartkartėmis jam kildavo ųiokių tokių problemų su žmonių emocijų ir ketinimų suvokimu, tad ir šiuo atveju šie gabumai jam nepasireiškė.
   - Pf, - niekinančiai purkštelėjo Hayato, net nežiūrėdamas į žioplą europietę, drįstančią jam aiškinti, koks garsumas kalbant ir dėstant mintis yra tinkamas.
   Nepasakytum, kad japonas būtų buvęs gudrus - iš įkarščio pylė į sieną kaip už tėvynę, niekas, regis, netrakštelėjo, bet prispausti skaudantį kumštį prie krūtinės prisireikė automatiškai.
   Kvaili europiečiai, - mintyse prakeikė šitą tragišką ir dėl viso pasaulio blogio kaltą žmonių giminę. Koks absurdas, kad jie visi priklauso tai pačiai homo sapiens grupei! Šitą išvadą turbūt baltųjų tariami mokslininkai padarė, kitaip neįmanoma.
   - Nnn... - numykė Hayato, kai staiga jo delną sučiupo švilpės ranka.
   Inteligencijos užteko, kad įžvelgtų šviesą šito vaikio širdy - nors ir neregėtai bukas ir nelaimingai rasei priklausantis, bet...
   - Oho... - nusistebėjo Shinohara, žengtelėdamas atatupstas ir vos sugebėdamas išlaikyti ranką europiečio jauniklės letenose iš tos pagarbos, mat mintis apie jų purvinumą vertė pašiurpti. - Kuo tu vardu? - paklausė jis, susižavėjęs šiuo rūpestingumu.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 314
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
 Nekreipdama dėmesio į visus vaikino mykimus ir taip toliau, Liucija atsargiai laikė jo ranką. Švelniai palenkė pirštus tikrindama, ar viskas dar juda kaip priklauso.
-Tuoj patins. Pasisekė, kad niekas netrakštelėjo. Krumplius sudėtinga tinkamai atgal sustatyti,-kalbėdama mergaitė išsitraukė lazdelę. Tokius sumušimus, net ir lengvesnius kaulų lūžius, švilpė jau mokėjo sutvarkyti, tad, mostelėjusi lazdele, tarė Episkey ir sugniaužė vaikino riešą, kad šis, pajutęs šaltį, netrinktelėtų jai netyčiom į veidą. Jei būtų buvę jie dabar Ligoninės sparne, baltaplaukė būtų tiesiog užtepus gydančio tepalo ir leistų juodaplaukiui pasėdėti su pasekmėmis, bet buvo kaip buvo, o kadangi ji negalėjo net pirmos pagalbos suteikti (vargu, ar ši žmogysta būtų nusiteikusi sumuštą ranką laikyti prie šalto kibiro), teko jį pagydyti. Nusprendusi, kad ranka jau sveika, gyva ir jos nereikės po gydymo amputuoti, mergaitė ją paleido.
-Liucija. Ir patarimas - netrankyk sienų. Seselė tokių nesąmonių labai nemėgsta. Visuomet užtepa tos melsvos pastos ir išveja,-švilpė pasislėpė lazdelę po apsiaustu. Kad ir koks nemalonus ir neprognozuojamas vaikinas jai atrodė, neįsitikinusi, kad viskas tikrai gerai, Liucija nenorėjo jo palikti.-Kaip ranka? Dar skauda?
Hanukkah Sameach!

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
   Hayato tauriai kentėdamas susiraukė iš skausmo, kol beveik pusmetriu už jį mažesnė mergyčka tyrinėjo sadistiškai numylėtus krumplius. Nei sudejavo, nei aiktelėjo - tikras japonas, tikras vyras. Į sieną irgi pylė kaip tikras vyras.
   - Jo, žinau šitą, - išdidžiai linktelėjo Hayato.
   Jei ir nežinojo tiesiogiai, japono sieloje egzistavo visos įmanomos tiesos, tik europiečių absurdo rūkas apsunkindavo praregėjimą, tad techniškai jis nemelavo. Apskritai japonai juk nemeluoja, tad nėra ko čia netgi svarstyti apie tat.
   Shinohara įtariai nužvelgė šąlančią savo ranką, tačiau nusprendė maloningai pasitikėti šia mergaite. Šiaip ar taip, europiečiai juk nekelia didelės grėsmės tikriems japonams
   - Malonu, Liucija, - kažkaip keistai ištaręs tą vardą Hayato suglaudė delnus ir žemai nusilenkė švilpei daktariukei. - O aš - Hayato. Gali kreiptis kada nors, jei prireiks... - nutęsė lyg ir paslaptingai, bet tai tebuvo iliuzija.
   Iš tiesų jo mintys tiesiog jau buvo peršokusios kitur.
   - Ženkim į laukus, kur kovosim dėl vilties, nors daugiau jos nebėra... Vaike, atidžiau, daužo grambuoliai šarvus, aršiai zvimbia jų sparnai, - gėrėdamasis savo poezija deklamavo Hayato, žodį ar kitą įterpdamas ir japonišką. Sveikąja ranka priešais save pamojavo į šoną, mat kažkodėl panoro per debesį geriau matyti susižavėjusį Liucijos žvilgsnį. - Poezingumas vs drama? - paklausė jis netikėtai.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“