[Dori Mendel]

Kai Alanas prakalbo apie biblioteką, Dori viduje kažkas sukirbėjo. Ji prisiminė, kaip anksčiau mėgdavo skaityti, na, kol dar gyveno su netikrais savo tėvais žiobarais, ir kaip kiekvieną kartą apsilankiusi Hogvartso bibliotekoje sau sakydavo, kad ras laisvą minutėlę ir ateis paskaityti.
Prisiminė, kaip su Meg ieškojo tenais informacijos apie fanagetus. Tačiau dabar šitie prisiminimai buvo be galo toli ir jeigu kas nors Mendel paklaustų, ar ji mėgsta skaityti, ji nedvejodama atsakytų, kad ne. Ak, kaip viskas keičiasi, mintyse pagalvojo trylikmetė. Bibliotekoje žaliaplaukė buvo tikriausiai tada, kai su Henrieta kalbėjosi apie demonus.
- Gerai, galėsim nueiti, - sutiko ir įdėjo šluotą atgal į spintą.
Dori taip pat klestelėjo ant sofos. Alanas prabilo. Norėjo kažką sakyti, bet... bet nepabaigė. Į galą visai kažką nuskiedė. Klastuolei sudunksėjo širdis. Ar yra kažkas svarbaus, ko Alanas jai nesako? Galbūt susiję su ta pačia šluota? Galbūt raudonplaukiui gresia koks nors pavojus?
- Ar viskas gerai? - susirūpinusiu žvilgsniu į draugą pažiūrėjo mergaitė.

[Alanas Senkleris]

Taigi buvo nutarta, kad informacijos jie eis ieškoti į biblioteką. O ką daugiau daryti? Alanas tikrai manė, jog mokyklos biblioteka jiems pateiks visus atsakymus kas ir kaip yra su ta šluota.
- Tai nieko, o kas negerai? Viskas gerai. - Pasakė jis. Apie savo jausmus kalbėti dabar jis netroško ir net nežinojo kaip pradėti ir išvis... Todėl nusuko temą visai kiton pusėn.
- Bet žinok jeigu čia tikrai Aurio šluota, tai jis pasius. Žiauriai pasius. Tikrai nori į tai veltis? - O jeigu čia tikrai koks naujas atradimas? Jeigu ji rimtai ten gulėjo daugybę metų? Ką gi ir vienaip ir kitaip buvo įdomu. Šluota čia tikrai galės ilgai gulėti, niekas jos čia neaptiks. O jeigu Auris rimtai paliko ją sandėliuke, tai buvo visai išsiblaškęs. Aš jo vietoj tokių nesąmonių nebūčiau daręs nors... Ką čia gali žinoti.

[Dori Mendel]

Alanas ir vėl atrodė šiek tiek pasimetęs, tačiau tas pasimetimas pasirodė esąs kažkoks jaukus. Mendel netyčiom sukikeno. Pasijuto taip, tartum Alanas jaustų jai kažkokią simpatiją. Mergaitės širdį aplankė labai malonus jausmas.
- Tikrai noriu į tai veltis, - besišypsodama atsakė žaliaplaukė. - Tegul siunta tas Auris. Bet ir mes ne pėsti, ar ne? - mirktelėjo.
Dori norėjo ir vėl atsiremti į grifą kaip ir prieš tai, tačiau nebedrįso. Dar spėsiu, mintyse pagalvojo ji. Tylėdama ji suvalgė pyragėlį ir atsigėrė sulčių. Tačiau tyla nebuvo nejauki. Jautėsi ramuma.
Galiausiai Mendel sutvarkė stalą, susipakavo visus daiktus ir atsistojo.
- Tai ką, bendraamži Senkleri, - nusišypsojo draugui. - Kviečiu jus kišti snapą laukan.

[Alanas Senkleris]

- Ir teisingai, tegu pasiunta tas Auris. Žinos kaip daryti visokias nesąmones. Kitą kartą tegul susirandą geresnę slėptuvę savo šlamštui. - Pasakė jis. Na gal reikėjo pabandyti kaip nors atkalbėti Dori, bet... Pirma, jis žinojo, kad nieko neišdegs. Antra. Turėjo viską išsiaiškinti ir taškas.
Kambarėlį apgobė jauki ir rami tyla. Jie sėdėjo sau ir valgė. Paskui Dori ėmė tvarkytis. O išgirdęs jos kvietimą eiti laukan jis nusišypsojo ir atsikėlęs nuo sofos išėjo iš kambario iki pareikalavimo.
Puiki diena. Pamanė. Tikėjosi, kad dar bus daug tokių mielų gražių akimirkų.
- Puikūs metai. Turime beveik savo hipogrifą ir savo bendrąjį kambarį. - Pasakė Alanas. Jautėsi laimingas. Reikės nupiešti ką nors. Dar nežinojo ką norėtų, bet kai prisės tai padaryti vaizdas iškils mintyse ir tada reikės jį perteikti.
Jie nuėjo savais keliais, o kambarys liko tuščias ir vėl laukė naujų pageidavimų.

[Alanas Senkleris]

Alanui patiko šitas kambarėlis. Tik jei pirmą kartą čia apsilankius jis priminė Grifiukų bendrąjį kambarį, tai dabar turėjo panašumo ir į jo koledžo kambarį, ir į Klastūnyno.
Jie su Dori čia ateidavo. Atsinešdavo ko nors skanaus iš virtuvės ir ko nors šilto atsigerti. Taip buvo ir šiandien.
Kambaryje veikdavo viską, kalbėdavo, mokydavosi.
Dabar vaikinas sėdėjo su ja ant sofos. Jis bandė konspektuotis užrašus apie nuodus bei vaistus. Juk reikėjo pasiruošti egzaminams.
- Ir kas iš to, jei vis tiek neišlaikysiu tos nesąmonės. - Pradėjo skųstis jis. Nustojo rašyti. Norėjo trenkti šitą sąsiuvinį ant stalo ir pamiršti.
- Kaip tau pasisekė Nuodų ir vaistų egzaminas? - Paklausė. Nedaug liko, reikėtų juk susirašyti ir pamiršti iki tos dienos, kai prisiminsiu, kad reikia paskaityti tuos užrašus.

[Dori Mendel]

Jiedu sėdėjo savo slaptoje vietelėje. Šitas kambariukas buvo viena iš tų vietų, kur Dori ir Alanas pabūdavo netrukdomi. Nes visur kitur šmirinėjo tiek kiti mokiniai, tiek profesoriai.
Šiandien tamsiaplaukė jautėsi rami. Nors dar vakar dieną ji rami nebuvo. Vakare miegamajame merginos kalbėjosi apie artėjančias atostogas. Kur jas praleis. Ko norės dovanų Kalėdoms. Ką apskritai veiks per šventes. O ką apie tai galėjo pasakyti Dori? Kad grįš į suknistą vaiknamį? Ta vieta jau pradėjo Mendel šiek tiek užknisti, nors anksčiau ji visai džiaugėsi vaikų namais, ten esančiu pastovumu. Tačiau vis dėlto paauglė nesijautė pilnavertė. Ką ji darys? Šliesis prie Senklerių, o gal prie Juzefo? Bet jeigu Juzefas leis laiką su Walgunu, mintyse pagalvojo. Net Juzefas turi kažkokį artimąjį, su kuriuo gali pabendrauti. Galiausiai - net ne vieną. Tėvus, brolį, Sakurą ir sūnų. Tai kas, kad jis gyvena vienas. Bet jis tikriausiai nėra vienišas. O Dori...
Ir kai miegamajame klastuolės nutilo, o ausis pasiekė ramus jų miego šnopavimas, šešiolikmetė iš lagamino išsitraukė peiliuką ir tyliai jo galiuku pjaustinėjo kairės rankos riešą. Tą akimirką širdį pasiekė ramuma ir ji užmigo.
Dori riešas jau turėjo nemažai žymių. Ir kartais mergina pagalvodavo, o kas, jeigu nepavyks jų išnaikinti? Pora randelių buvo išties ryškūs. Ar ji šito ateityje nesigailės? Tačiau Mendel tiesiog negalėjo sustoti. Pajutus tą vienatvę ir pagalvojus tai, jog ji neturi šeimos ir nei vieno artimojo, šitas veiksmas jai buvo tarsi terapija.
- Naaa, - numykė Dori, kai Alanas paklausė apie egzaminą.
Iš tiesų ji vos išlaikė nuodus ir vaistus, tačiau nenorėjo blogai nuteikti grifo, nors tas egzaminas ir buvo siaubingai suknistas.
- Juk žinai, kad išlaikiau visus egzaminus, - tarė stengdamasi nesigilinti. - Ir tu išlaikysi. Dar daug laiko. Ką veiksim šeštadienį? - norėjo nukreipti temą nuo nuodų ir vaistų.
Kadangi Alanas nustojo konspektuotis užrašus, mergina prisislinko arčiau ir prie jo prisiglaudė. Kairės rankos megztinio rankovę nevalingai patraukė žemyn - dažnai taip darydavo, kai nepasipuošdavo apyranke.

[Alanas Senkleris]

Alanas visgi numojo ranka į užrašus ir jie atsidūrė ant staliuko. Ir ten pasiliko pamiršti ilgam laikui.
Vaikinas Patogiai įsitaisė. Jai prisiglaudus užliejo maloni šiluma. Ir mokslai pasislinko dar toliau ir pasiliko kažkur minčių užkabariuose.
- Na taip žinau, kad išlaikei. Bet man tą kvailą egzaminą reikia išlaikyti bent jau taip, kad gaučiau geriau nei tikėtasi. Bet to tiesiog nebus. - Jis truputį padvejojo, bet pagaliau paklausė.
- Kaip manai ar Juzefas galėtų pabandyti man ką nors paaiškinti per kurias nors atostogas? - To žmogaus nematė ištisus metus. Nelabai troško sutikti, bet... Jei jam pavyktų išmokyti Alaną bent jau tiek, kad eliksyrai išeitų bent vidutiniškai, Būtų puiku, tiesiog nuostabu. Alanas negalėjo suprasti kodėl dažniausiai jie gaunasi tiesiog siaubingi. Juk verda tai juos pagal receptą.
- Šeštadienį? Nežinau. - Reikėjo mokytis. Juk VML egzaminai artėjo tiesiog pasiutiškai greitai. Bet jis norėjo pabūti kartu su Dori ir bent kelias valandas paskirti tik sau ir jai. Dabar didelę laiko dalį ir surydavo mokslai.
- O ką norėtum veikti? Gal nori eiti į mišką paslidinėti? - Jau buvo sniego. Artėjo žiemos atostogos. - Ar aš tau pasakojau, kad antrame kurse susipažinau su vienu iš akromantulų? Jis dar buvo mažas. Radau jį užstrigusį po audros, po išverstu medžiu. Aš jį iš ten ištraukiau. Ir mes visai neblogai sutariam. Tie vorai moka kalbėti juk žinai. Kaip tik ketinau jį kada aplankyti. Iš virtuvės paimti gerą gabalą mėsos ir jam nunešti. Kartais žiemą sunku kažką sumedžioti, tai maistas jam pravers. Norėtum jį pamatyti?

[Dori Mendel]

Dori atsiduso, kai Alanas pasakė, jog neišlaikys egzamino geriau nei tikėtasi. Norėjosi padrąsinti, pasakyti, kad viskas bus gerai, bet Mendel vis tik žinojo, kad taip nebus. Jie abudu su Alanu buvo siaubingi eliksyrų virėjai. Ji žinojo, kad jeigu Alanas nori gerai išlaikyti egzaminą, privalo dirbti išties labai daug.
- Juzefas? - kiek nustebo Mendel, mat paprastai apie plikį jie nebesikalbėdavo. - Taip, manau, kad tikrai padėtų. Žinai, jis juk padėjo ir Gruodei, be to, dabar yra šiek tiek pasikeitęs, kai pradėjo vėl bendrauti su tuo savo sūnumi, na, žinai juk, Walgunu.
Walguną Alanas pažinojo, nes jie abu šiais metais priklausė kvidičo komandai. Tiek apie Juzefą Dori ir Alanas ir tesikalbėjo.
- Tapo rimtesnis ir atsakingesnis, - toliau čiauškė. - Man pasiųsti jam pelėdą? - paklausė. - Akromantulą pamatyti tikrai norėčiau. Bet ar jis mane priims? Girdėjau, kad akromantulai šiaip jau nėra labai draugiški, - nusijuokė.
Slidinėti Dori nelabai norėjo. Šiuo metu vienintelis sportas, į kurį ji koncentravosi, buvo kvidičas. Artėjo rungtynės. Ir jos bus ne su kuo kitu, bet su Grifų Gūžta.
- Gal slidinėjimą atidėkim po rungtynių, gerai? Nebent galim paskraidyti, tačiau aš noriu pailsėti, o ne ruoštis varžyboms. Jau ir taip nežinau, kaip turėsiu žaisti, kai mano priešininkas būsi tu, o dar ir Henrieta su Juzefo sūnumi, - šyptelėjo.

[Alanas Senkleris]

Alanui ir pačiam buvo keista, kad paminėjo Juzefą. Bet jeigu visgi jis galėtų padėti... Bet kodėl jis turėtų tai daryti?
Ir visgi tas žmogus jam atrodė toks neperprantamas. Užsiėminėjo su Gruode. Bendravo su Dori, su kuria tikrai neprivalėjo bendrauti. Juk jie nebuvo kokie giminaičiai. O dar ta iškyla. Juk tada tikrai smagu buvo. Kodėl tada jis vežėsi svetimus vaikus paiškylauti, kai neprivalėjo to daryti. Ši jo asmenybės pusė. Ir ta, kuri nužudė žmogų bei kuri įkišo kažkokį siekėją mokinėms atrodė nesuderinamos tarpusavy.
- Na... Na gerai, parašyk. Užsimink, kad jei kada turės laiko, galėtume susitikti. Gal man pačiam jam parašyti. Nežinau. - Artėjo kvidičas. Alanas apie jį labai daug stengėsi negalvoti. Jam labiau rūpėjo VML egzaminai.
- Juk tai tik žaidimas. Pažaisim, pasilinksminsim ir tiek. Juk tam ir yra varžybos. Koks skirtumas, kas laimės. - Pradėjo dėstyti savo mintis apie žaidimą Senkleris.
- O, šitas tai tikrai priims. Jam tik duok ko valgomo ir taps geriausiu draugu pamatysi. Aš ir nesiruošiu eiti į pačią akromantulų tirštumą. Mes turim savo susitikimo vietą. Tie vorai tokie protingi. O šitą pažystų nuo mažumės. Nuo tada, kai jį ištraukiau iš po nuvirtusio medžio. - Vaikinas paėmė Dori už rankos.
- Aišku gerai. Galim šeštadienį pabūti čia ar kur kitur. - Pasakė. Pirštais švelniai glostydamas jos odą.
- Galėsiu pasiimti čia kokius užrašus ir pasimo... - Nutilo per pusę žodžio. Nes užčiuopė jas. Iškilias linijas. Einančias lygiagrečiai viena kitos. Pajuto jas tada, kai panėrė ranką šiek tiek giliau po megztinio rankove.
- Dori, kas čia dabar? - Paklausė. Balse pasijuto jaudulys, norėjo atraitoti tas rankoves iki galo ir pamatyti ką slepia jos oda.
- Kas čia? - Pakartojo vėl.

[Dori Mendel]

- Gali ir pats, - atsakė. - Jei nori, galiu ir aš. Kaip pasakysi, taip ir padarysiu, - mirktelėjo.
Dori matė, kad Alanas yra susirūpinęs. Tačiau kitaip ir būti negalėjo. Jam artėjo labai svarbūs egzaminai ir jis privalėjo gerai išlaikyti nuodus ir vaistus, o šie jam nesisekė.
- Kvidičas nėra tik žaidimas! - susiraukė. - Na, gal tau ir yra. O man ne. Žaidžiau visose rungtynėse nuo pat antro kurso. Ir juk turi pripažinti, kad neblogai, ar ne? - nesugebėjo sulaikyti prasiveržiančio šypsnio. - Gerai, aš noriu susipažinti su tuo akromantulu, - sutiko.
Ir tada atsitiko kai kas neplanuoto. Kai kas negero. Alanas, glostydamas Dori ranką, pakišo delną po jos megztinio rankove ir pajuto juos... Pajuto randus.
Šešiolikmetė greitai ištraukė ranką. Bet ne taip greitai, kad raudonplaukis nebūtų pajutęs. Kvailė. Kodėl neužsisegei apyrankės, kaltino save mintyse.
Tą akimirką Mendel pašoko. Dešinė ranka saugojo kairę, dabar rankovėje buvo paslėpti net ir pirštai. Susizgribusi, kad per jautriai sureagavo, ji vėl atsisėdo, tačiau šiek tiek tolėliau. Rankas sukryžiavo.
- Nieko, - atsakė ramiu balsu, nors viduje jautėsi sumišusi. - Susižeidžiau per transfigūraciją, - pamelavo prisiminusi, kaip Sakura anksčiau nuolat per šią pamoką susižalodavo rankas.
Galvoje ėmė suktis planai, ką reikės daryti. Galbūt naudoti kažkokias maskuojamas makiažo priemones, patobulintas kerais? Kaip aš galėjau šitaip susimauti, kaip galėjau leisti, kad jis pastebėtų, toliau kaltino save.
Paslapčių nuo Alano Dori neturėjo. Tik šitą. Ji norėjo, kad tai ir toliau liktų jos paslaptimi. Paslaptimi, kurią žino tik pati Dori.
- Tai koks ten to akromantulo vardas? - paklausė. - Gal jau eikim? Tau reikia mokytis. Su tuo akromantulu tu man priminei, kad aš nepadariau magiškų gyvūnų priežiūros namų darbų, - pabandė nusijuokti. - Tai va, aš gal juos padarysiu, tu pasimokysi nuodus ir vaistus, tada vėliau susitiksim? - Dori ir vėl atsistojo, tik šį kartą nepašokdama. Ji norėjo kuo greičiau lėkti iš čia ir apgalvoti, ką darys toliau. Kaip išsisuks.

[Alanas Senkleris]

- Gal parašysiu aš. Juk man reikia Juzefo pagalbos. Tai jo ir paprašysiu. - Pasakė. Dėl kvidičo jie gal nelabai sutarė. Bet Alanas to neėmė į galvą.
- Bet juk varžybos skirtos mokiniams prasiblaškyti ir pasilinksminti ar ne. - Tarė. - Aišku. Žaidi puikiai. Aš nieko ir nesakiau dėl to.
Visi pasaulio akromantulai dabar Alanui nerūpėjo. Dori reakcija buvo tokia, kad jis iškart susirūpino dar labiau.
- Tu nurimk gerai? - Pasakė. Ji dabar staiga užsinorėjo skirstytis. O juk tikriausiai jei nebūtų užtikęs tų randų, abu būtų čia sėdėję dar kokį šimtą metų. Dori atrodė išsigandusi. Lyg užtikta darant kažką negero. Arba ką nors slapto.
Pirmas dalykas, kurį norėjo padaryti, tai pasinaudoti kerais. Kurie perplėštų tas rankoves. O tada jis pamatytų viską, ką Dori taip slepia.
- Dori, Tai ne transfigūracijos žaizdos. Aš žinau. Esu tikras. Nori nuo manęs pabėgti? Matau tai. Kas atsitiko? Kaip tu iš tikrųjų susižeidei? - Raudonplaukis ištraukė saugą iš po drabužių. Tą mažutį amuletą, kuris jau taip seniai kabojo ant grandinėlės. Ir kurį nešiojo jau ne vienerius metus.
- Juk tu žinai, kad visada tave palaikysiu. - Tarė. Saugas žvilgėjo vaikinui tarp pirštų.

[Dori Mendel]

- Parašyk, - nusišypsojo. - Ne, ne, ne. Kvidičas nėra nei linksmybė, nei prasiblaškymas, - nesutiko Dori. - Alanai, tai kur kas daugiau! Nugalėtos rungtynės koledžui reiškia didelę garbę, - garsiai dėstė savo mintis.
O paskui tamsiaplaukės širdį pasiekė kaltė. Regis, Alanas nenutuokė, jog Dori susižeidė pati. Tyčia. Labiausiai kaltės jausmas pasijuto tada, kai vaikinas išsitraukė saugą. Tada Mendel prikando lūpą.
- Nesu tokia silpna, kaip tu galvoji, - pasakė. - Nejau siūlai įvykus bet kokiam menkniekiui tave kviesti? Nieko baisaus neatsitiko, tikrai. Susižeidžiau ir tiek. Užgis. Pamiršk.
Bet ji žinojo, kad jis nepamirš. Ji tiesiog žinojo. Galiausiai, ar pati Dori pamirštų? Ar nesijaudintų, jeigu užčiuoptų ant Alano riešo žaizdą, o jis nenorėtų sakyti, iš kur tai atsirado? Žinoma, Dori dar sugebėtų ir kokių nesamonių prisigalvoti, pavyzdžiui, kad jis ją išdavė su kita mergina ir kad toji pasiuto, jog jis nesutinka oficialiai pristatyti jų santykių, todėl jį apdraskė. Ar panašiai.
Aišku, Alanas taip negalvoja. Dori įtarė, kad grifas tiesiog mano, jog šešiolikmetė kažkur susižeidė ir nenori sakyti, kad jis nesijaudintų. Tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau, pasakė sau mintyse. Ir vis dar saugojo savo ranką.

[Alanas Senkleris]

- Silpna? - Pratarė. Nerimo bangos kilo vis labiau. Norėjosi atsistoti ir pradėti minti ratais po kambarį. Bet prisivertė sėdėti ramiai.
- Kodėl aš turėčiau taip manyti? Paprasčiausiai. Tiesiog. Man neramu. O tu dar taip keistai reaguoji.  Tie randai senoki taip? Spėjo apgyti. - Staiga jam į galvą atėjo viena mintis, tiesiog siaubinga mintis.
- O gal tu taip reaguoji todėl, kad nežinai iš kur jie? - Pradėjo įgarsinti tą mintį, dėl kurios pasidarė dar labiau neramu. O jei tos žaizdos ant jos rankų atsirado staiga? Ir Dori nenori man to sakyti. Juk ir aš nelabai troškau jai aiškinti apie Adriją. Ir tai kaip jis prisikėlė. Nenorėjau, kad jai būtų neramu. Tai gal dabar tas pats vyksta.
-  O jei tai tie žmonės, kurie persekiojo tavo mamą. Jeigu tai koks prakeikimas? - Pagaliau pabaigė jai aiškinti apie tai, ką galvojo. Gal ir nebūtų taip sureagavęs, bet ji pati savo elgesiu parodė, kad čia kažkas negerai. Ne kokios paprastos pamokoje gautos žaizdos ar dar kas. O kas nors rimčiau.

[Dori Mendel]

Dori atsisėdo šalia Alano. Apsikabino jį, bet ranką vis tiek saugojo. Raudonplaukis, regis, ėmė prisigalvoti visai nebūtų dalykų. Dabar be reikalo jaudinsis, pagalvojo mergina mintyse. Tačiau jeigu pasakysiu, kad žaloju save, juk jaudinsis ne ką mažiau. Gal net daugiau, galvoje užbaigė mintį.
- Alanai, - prabilo. - Neprisigalvok. Aš žinau, iš kur tos žaizdelės. Tau tikrai nėra ko nerimauti. Niekas manęs neskriaudė ir joks tai prakeiksmas. Per savo žioplumą susižeidžiau, man gėda ir tiesiog nenoriu apie tai kalbėti, - atsiduso. - Tu geriau galvok apie egzaminus, o ne apie šitą nesąmonę. Tikrai. Nieko čia nėra. Ruoškis egzaminams, galėsim aplankyti akromantulą, o šitą įvykį pamiršk, gerai? Arba leisk man pirmą kartą pabūti užmaršintojos vaidmenyje, - pabandė pajuokauti.

[Alanas Senkleris]

- Žaizdelės? - Ji tuos iškilius randelius vadina tiesiog žaizdelėmis? Ne, nurimti Alanas niekaip negebėjo. Gal ir perdėjo manydamas, kad tai koks prakeikimas. bet ką jam galvoti, kai ji taip reaguoja?
Alanas labai nenorėjo pasinaudoti kerais, kurie perplėštų jai rankoves. Nenorėjo šitaip elgtis. Troško gauti atsakymus iš pačios Dori. O ne šitaip. Dabar vaikinas šiek tiek atsitraukė nuo jos. Norėjo žvelgti merginai į akis.
- O tu ar pamirštum, jei aptiktum tai ant mano odos? Žinai, kai apie tai prakalbome pasirodė, kad sužinojau baisiausia tavo paslaptį. Tarytum kas nors būtų sprogę. Kažin ar taip reaguotum, jei būtum tiesiog susižeidusi. Taigi prašau atsakyk ar pamirštum, jei aš taip elgčiausi? - Ar perdedu dabar? Galbūt. Bet man atrodo, kad ne. Ar susipyksime dėl mano klausinėjimų? Galbūt. Galvojo laukdamas Dori atsakymų į jo klausimus.