[Michelle Rivera]

Švilpė, sėdėjusi ant krėslo, nutarė išsitraukti knygą, kurią buvo pasiėmusi iš Hogvartso bibliotekos. Knygos pavadinimas buvo ,,Vandeniniai augalai ir jų ypatybės". Turėtų būti įdomu!!!
Po maždaug dešimties minučių skaitymo geltonplaukė nebebuvo viena unikaliame kambariuke. Kartu su Michelle buvo mergaitė moteris. Dvylikametė šiek tiek išsigando, nes pagalvojo, kad ji čia negalėjo būti. Nu, bet pagalvok, jei nebūtum galėjus čia ateiti, būtų kažkoks ženklas pranešantis tai. Ai nu jo, gerai sakai!
Trumpam pasišnekėjusi su savimi antrakursė jau norėjo stotis ir eiti iš šio kambariuko. Deja, buvo per vėlu. Ja pastebėjo ir net užkalbino. Pala, ji profesorė?! Nedaryk nesąmonių Michelle!
- Sveiki! Aš esu Michellė Rivera. Esu antrakursė ir tikrai ateisiu į jūsų pamokas, - nusišypsojo italė.
- Man Hogvartse labai patinka, o jums? - mandagiai paklausė mergaitė.

[Dori Mendel]

Dori ėjo paskui Alaną, kuris ją vedė į kambarį iki pareikalavimo. Šitą vietą mergaitė jau gerai žinojo iš visų mokinių. Buvo linkusi landžioti po įvairias pilies vietas, tačiau kambaryje iki pareikalavimo nesilankė dar nei karto.
- Žinai, aš nesu buvusi kambaryje iki pareikalavimo, - pripažino trylikmetė. - Keista, ar ne?
Draugai atsidūrė jaukiame kambarėlyje. Jis buvo apvalus. Aplink daug kas buvo ryškiai raudonos spalvos. Dori įsivaizdavo, kad kažkaip panašiai turėtų atrodyti Grifų Gūžtos kambarys. Tikriausiai taip ši vieta atrodo dėl to, kad šiandien aš sugalvojau pasveikinti Alaną. Mendel galvojo, kad jam turėtų būtų gražu. Nors tikra dėl to nebuvo.
Kambarėlyje stūksojo dvivietė sofa ir apvalus stalelis. Trečiakursė ant to stalelio numetė savo kuprinę. Nežinojo, sveikinti dabar ar kai vaikai suras šluotą. Nusprendė, kad tegul Alanas parodo jai šluotą, tačiau prieš užsiimant su ja ji berniuką pasveikins.
- Alanai, o kur tu padėjai tą šluotą?
Tik to paklausus prie sienos atsidūrė didžiulė didžiulė spinta.
- Na, žinai. Keistas kambarys, - išplėtusi akis pasakė. - Beje. Aš irgi turiu žiurkę, - nusišypsojo ir iš kišenės išsitraukė pliką peliuką. - Čia yra plikoji naminė žiurkė. Ją man padovanojo tas keistuolis Juzefas, kuris sakė, kad tu pasakei Auriui, jog man patiko tavo žiurkė, ir Auris pakuždėjo tai tam plikiui. Gali patikėti? Jo vardas Maksas, - Mendel paleido peliuką ant sofos.

[Alanas Senkleris]

Draugai priėjo kambarį iki pareikalavimo ir keletą kartų praėję pro sieną su gobelenu pateko vidun. Alanas nustebo, mat kai jis čia buvo atėjęs slėpti šluotos kambarys atrodė visai kitaip.
- Oho, jis dabar beveik kaip Grifų gūžtos bendrojo kambario mini versija. - Nusišypsojo jis ir klestelėjo ant sofos.
- Šiaip niekada nebūčiau sumąstęs čia slėpti šluotos, bet dar rudenį su Henrieta darėme jai sapnų gaudyklę dėl Vendigo. Ji sugalvojo, jog galėtume čia tai padaryti ir nekristi niekam į akis. O paskui, kai aš radau šluotą pagalvojau, jog nėra geresnės slaptavietės už šią. Tik dabar nematau spintos, kurioje yra šluota. Kambarys atrodo visai kitaip, nei tada, kai aš čia buvau. - Bet Dori paklausus apie šluota toji spinta ėmė ir atsirado kambaryje.
- Oho, nuostabi magija ar ne? Tikrai ypatingas kambarys. Kai čia buvau, kambarys atrodė milžiniškas, pilnas spintų ir daiktų. O į šią aš ir įgrūdau šluotą. - Bet jos traukti Alanas neskubėjo. Mat Dori parodė jam savo augintinį.
- Geras. Tikrai sakiau apie tai Auriui. Koks mielas žiurkiukas. - Nusišypsojo jis. Norėjo dar paklausti apie tą susitikimą su Juzefu , bet pagalvojo kad gal vėliau.
- Būtų įdomu juos supažindinti. - Pasakė jis ir Iš kišenės išsiėmė Judį, kuris jau buvo kiek ūgtelėjęs. Jis irgi paleido gyvūnėlį ant sofos ir ėmė juos stebėti, kad nesusipeštų.

[Dori Mendel]

Regis, Maksas buvo draugiškas su Alano žiurkiuku. Vis dėlto pas Juzefą augo dar su dvidešimt žiurkių. Maksas buvo nemaža žiurkė, nes kai Dori ją gavo dovanų, ši jau buvo suaugusi, nors ir jauna.
- Eee... Alanai, - kreipėsi mergaitė. - Aš nepamiršau, kad šiandien tavo gimtadienis, - nusišypsojo.
Išvykos į Kiauliasodį metu Dori pamatė labai įdomų dalykėlį, kuris vadinosi rašiūnas. Rašiūnai esti tik poromis. Vieną rašiūną turi vienas žmogus, kitą - kitas. Tai yra nedidelis įrėmintas paveikslėlis, tačiau tuščias. Kai žmogus parašo tekstą savo rašiūne, rašiūne porininke tas tekstas atsiranda ir būna tol, kol kitas nepradeda rašyti atsakymo. Taip galima susirašinėti su kitu žmogumi esant visiškai skirtingose vietose. Žinoma, šitas rašiūnas nebuvo brangus. Tai kaip vaikiškas žaislas. Mendel pinigų jau nebeturėjo, bet sugebėjo parduoti likusias šokoladines varles kažkokiam pirmakursiui ir taip prasimanė bent kiek pinigėlio. Tikroji Dori mama kažką minėjo apie banko sąskaitą Gringotse. Žaliaplaukė labai laukė tos akimirkos.
Rašiūnų rėmelių spalvą Mendel išrinko oranžinę. Supakavo rašiūnus į dovanų popierių, kurį nugvelbė pasiknisusi vienos miegamojo draugės daiktuose. Tiesą pasakius, galvojo pavogti Alanui saldumynų, tačiau žinojo, kad grifui tai nepatiktų, todėl nusprendė to nedaryti. Žinoma, saldumynų nuėjusi į Devynių medų parduotuvę pati sau prisivogė sočiai. Gal ir juos parduoti, mintyse pagalvojo.
- Taigi, sveikinu tave, - garsiai tarė įteikdama dovanėlę, kurią išėmė iš kuprinės. - Čia yra rašiūnai. Galėsi duoti kažkokiam draugui ir susirašinėti.
Aišku, jeigu duosi Robertai, aš tave nudėsiu, pridūrė galvoje.
Tuomet klastuolė iš kuprinės ištraukė stiklinį butelį moliūgų sulčių ir du puodelius bei pintinę pyragėlių su plikytu kremu. Šituos su malonumu davė elfai ir dar sakė kuprinę paskui atnešt išvalyti, todėl trylikmetė tikrai nesijauti padariusi ką nors negero.
Mendel jautėsi šiek tiek nesmagiai, mat Alano dovana, kurią mergaitė gavo savo gimtadienio proga, buvo daug ištaigingesnė, tačiau Dori nelabai mokėjo nei daryti kokių nors rankdarbių, nei piešti, o kišenėse švilpė vėjai.

[Alanas Senkleris]

Širdį užplūdo džiaugsmas ir jis išsišiepė iki ausų. Pasijuto labai laimingas ir kažkokia šluota, kurios atėjo parodyti Dori nukeliavo kažkur į antrą planą.
Judis Riešutas mikliai užuodęs pyragėlius nukurnėjo jų pusėn, Bet Senkleris jį sugavo ir įsidėjo į kišenę.
- Labai ačiū. Aš ir nesitikėjau. Aš pamiršau, kad šiandien mano gimtadienis. - Kažkodėl visi namiškiai atrodo jį pamiršo. Net ir Auris.
Alanas ir neabejojo kam norėtų duoti savo rašiūną. Todėl pasakė.
- Norėčiau vieną duoti tau. Žinai, vasarą, na net neaišku kur tu būsi. Jei reiktų skubiai susirašyti ar ką. O pelėdos laukti juk reikėtų. O ant jo bus galima greit parašyti ir gauti atsakymą. - Be to panorėjus susitikti... O tai nutikdavo labai dažnai. Nereikės jos ieškoti per visą pilį. Arba nereikės laukti prie Klastūnyno bendrojo kambario. Užteks tik parašyti ir viskas.
Taigi, jis išvyniojo rašiūnus ir vieną ištiesė Dori.
- Imk. - Pasakė. Nuo veido vis nenyko šypsena.

[Dori Mendel]

Alanas išsišiepė iki ausų, o tai buvo geras ženklas. Dori taip pat atsakė šypsena.
- Pamiršai? - nustebo. - Juokauji!
Žaliaplaukė negalėjo patikėti, kad kažkas iš Senklerių galėtų užmiršti savo gimtadienį, nes įsivaizdavo, kad tą ypatingą dieną jau nuo pat ryto gimtuvininkas būna užkrautas šūsniais brangių dovanų. Nejaugi tėvai ir Auris jo dar nepasveikino? Tuomet galbūt ruošia kažkokią ištaigingą staigmeną antrojoje dienos pusėje?
- Ačiū, - padėkojo Dori ir nurimo supratusi, kad Alanas nepuls susirašinėti su Roberta.
Mintyse ėmė lėkti vaizdiniai, kaip Dori guli lovoje Klastūnyno mergaičių miegajame ir prieš miegą rašosi su Alanu. Bet ką. Po kelis žodis. Apie tai pagalvojusi trylikmetė sukikeno.
Alanas jau buvo susipakavęs savo pelę, tačiau Maksas kažkur pasidėjo, bet tą akimirką tai klastuolei nelabai rūpėjo. Žiurkiukas jai patiko, tačiau bent kol kas nebuvo toks brangus kaip Džo. Be to, Juzefas tų pelių turi visą tuntą, todėl esant reikalui tikrai galėtų parūpinti kitą. Visai tu beširdė, mintyse pagalvojo. Prisiminė, kad Džo buvo pamiršusi kelias dienas ir palikusi jį kankintis lagamine.
Dori klestelėjo ant sofos ir pripildė stiklines moliūgų sulčių. Atsikandusi pyragėlio vis tik paklausė:
- Kaip galėjai pamiršti savo gimtadienį? Juk tu Senkleris. Galvojau, tokia dieną nuo pat ryto tavęs pelėdos nepaliks ramybėje.

[Alanas Senkleris]

Nuotaika buvo tiesiog puiki. Alanas sėdėjo šalia Dori, kirto pyragėlį, o ant stalo stovėjo stiklinė su sultimis.
- Nežinau. Aš nesu labai populiarus Senkleris. - Pasakė abejingai. Nors dėl Aurio ir mamos buvo liūdnoka. Alanas nežinojo, kad pusbrolis ir mama norėjo pasveikinti jį kitą dieną, sužinos apie tai vėliau.
- Koks skirtumas. - Dar pridūrė. Truputį savo pyragėlio įtrupino Judžiui Riešutui, kuris krebždėjo kišenėje. Ten tuojau pat pasidarė ramu.
Jam labai knietėjo išbandyti rašiūną, todėl paėmė jį, iš kitos apsiausto kišenės išsitraukė tušinuką ir parašė jame.

Laaabai ačiū! Viskas tiesiog super.

Dar pripiešė išsiviepusį veidą. O tada paklausė.
- O kur Maksas pradingo? Nematau jo ant sofos. Ar jis moka savo vardą ar į jį atsišaukia? Tikriausiai dar ne? Jei neseniai jį turi.

[Dori Mendel]

- Populiarus Senkleris? - pakalė antakį mergaitė. - Džiaukis, kad tu išvis esi Senkleris, - nusijuokė. - Ne taip, kaip aš, kažkokia negirdėta Mendel, - vis dar juokėsi.
Alanas parašė rašiūne. Dori pasiėmė savąjį ir netrukus jame atsirado draugo rašyti žodžiai bei piešta grimasa. Mendel nusišypsojo, paėmė iš grifo tušinuką ir atrašė:

Tikiuosi, kad veiks ilgiau nei savaitę.

Ir nupiešė besijuokiantį veiduką.
- Nežinau, kur ta mano pelė, - gūžtelėjo pečiais. - Tegu kuičiasi.
Kažkaip kuo toliau, tuo labiau Dori jautė, jog Maksas jai nėra toks svarbus kaip voras, tačiau per daug nesuko dėl to galvos. Tačiau nenorėjo, kad Alanas galvotų, jog žiurkiukas mergaitei visai nerūpėjo, todėl pridūrė:
- Dar nemoka, tačiau jis mėgsta taip pasibastyti. Aš jį paleidžiu. Jis niekur nedings, - patikino, nors iš tiesų visiškai nebuvo dėl to tikra.
Žaliaplaukę apėmė malonus tingulys. Ji pagalvojo, kad tai turbūt pati ramiausia vieta, kurioje jai teko būti su Alanu. Juk jie visada kaip du našlaitėliai turi glaustis ant kokių nors suoliukų koridoriuose ar kažkokiuose sandėliukuose. O čia buvo taip jauku. Gražus kambarys, patogi sofa.
- Žinai, kaip būtų smagu, jeigu mokytumėmės viename koledže, - pasakė ir užsisvajojo.
Tikrai, jiedu su Alanu galėtų kiekvieną vakarą praleisti jaukiai prie židinio ant minkštų sofučių ir foteliukų. Kita vertus, ar jie vienas kitam nepabostų nuo ištisinio bendravimo? Na, Dori tai Alanas tikrai nepabostų, bet kaip mergaitė jam? Mokymasis atskiruose koledžuose turėjo ir privalumų. Būdavo smagu vienas kito ieškoti, o atsisveikinus vakare klastuolė taip pasiilgdavo Alano. Atrodydavo, kad į skirtingus pasaulio kraštus jie keliauja mažiausiai metams.
- Galėsime dažniau čia ateiti, - pasakė.
Pasidarė taip gera ir ramu, kad Dori nejučiom padėjo Alanui galvą ant peties ir užsimerkė. Pasėdėjusi taip kelias minutes ir pradėjusi jausti nuo berniuko kūno sklindančią šilumą jį susizgribo ir susigėdusi tiesiog šoko nuo sofos.
- Taip kaip ten su ta šluota? - staigiai paklausė, o žandai buvo vos vos paraudę. - Gal nori sulčių? - stengėsi nukreipti dėmesį.
Paduodama Alanui stiklinę sugebėjo aplieti jam kelnes.
- Oi, - tarstelėjo.

[Alanas Senkleris]

Apie populiarius Senklerius ar dar kažką panašaus dabar jis visiškai netroško kalbėti. Taigi nieko ir nebeatsakė ta tema. Tada perskaitė savo rašiūne atsiradusį tekstą ir pasakė.
- Manau, kad veiks kur kas ilgiau. - Tikėjosi, kad tikrai veiks ir kad jie galės dar ilgai susirašinėti. Dori pasakė, kad Maksas dažnai klaidžioja. Na, pyragėliai jį tikrai privilios. Pagalvojo jis. Kada nors tikrai išlys juos užuodęs.
- Tikrai būtų smagu mokytis viename koledže. - Pasakė. Jau daug kartų apie tai galvojo. Kartais dar pasvarstydavo apie paslapčių kambaryje Salazaro Klastuolio pasakytus žodžius. Kad jų draugystė netruks ilgai, nes jie priklauso skirtingoms pusėms. Ką tas senis išmano? Kaip visada piktinosi jis.
- Žinai, dabar galima sakyti, kad turime savo bendrąjį kambarį. - Linksmai pridūrė. Vieta buvo išties jauki. Alanas sėdėjo patogiai atsirėmęs į sofos atlošą. O kai Dori paguldė galvą jam ant peties į širdį atslinko visiška ramybė. Kažkokia idilė supo juos abu. Alanas panoro paglostyti jos plaukus. Norėjo šitaip sėdėti ilgai, o jo pirštai klajotų jos plaukų sruogose. O jeigu ji tada supyktų ir paklaustų ką aš čia dabar išdarinėju? Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Bet ne ta nejauki, ji buvo rami, ir tiesiog nereikėjo kalbėtis. Ir staiga viskas dingo.
Dori staigiai pašoko iš vietos. Alanas atsitokėjo iš savo svajų. Pajuto, kad veidas kaista.
- Ką tokio? - paklausė, mat visai pamiršo tą šluotą.
- Kokią dar šluo... Ai tą... Tai gerai taip tuojau parodysiu. - Bėrė jis greitakalbe. Sulčių dabar visiškai nesinorėjo, bet jis tik linktelėjo ir ji per skubėjimą apipylė jam kelius.
- Kad tave... - Tyliai pasakė ir išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę.
- Tergeo. - Skubiai panaikino sultis.
Prieš kelias sekundes sklandžiusios ramybės neliko nė ženklo. Taip keistai Senkleris jautėsi pirmą kartą. Norėjo, kad ta nuostabi akimirka sugrįžtų ir kartu troško sprukti.
Jis perėjo per kambarį, atlapojo spintos duris ir ištraukė tą šluotą. Ji buvo visa išbraižyta keistais simboliais. Susikertančiomis linijomis, kažkokiomis figūromis.
- Štai ji. - Pasakė, nors ir taip buvo aišku.

[Dori Mendel]

Dori buvo siaubingai gėda. Kurių galų ji padėjo galvą ant Alano peties? Ką dabar grifas pagalvos? Jis atrodė irgi pasimetęs. O jeigu jam šitas klastuolės veiksmas labai nepatiko? O jeigu jis įsimylėjęs Robertą ir dabar nebenorės su Mendel bendrauti, nes galvos, kad jis jai patinka?
Grifas išvalė išsipylusias sultis. Kambariuke pasijuto kažkokia keista sumaištis, bet, regis, abu draugai bandė elgtis kaip niekur nieko. Galiausiai Alanas iš spintos ištraukė šluotą. Tuo pačiu metu žaliaplaukė pamatė palei spintą lakstančią žiurkę.
- Maksai! - sušuko ir pribėgo prie pelės.
Ši, regis, dar bandė sprukti, tačiau Mendel greit pasilenkė ir čiupo augintinį.
- Kur čia bastaisi? Ir dar bėga jis nuo manęs, - pyktelėjusi įsimetė žiurkiuką į kišenę.
Kartais ta pelė Mendel užknisdavo. Tikrai.
Dori paėmė iš Senklerio šluotą ir visa sumaištis dingo. Mergaitė suraukė antakius ir ėmė apžiūrinėti šluotkotį. Ant jos buvo išraižyta daug kažkokių simbolių, tačiau Dori niekaip negalėtų pasakyti, ką jie reiškė.
- Manai, ši šluota tikrai Aurio? - paklausė. Jau nuo to vakaro Kiauliasodyje, kai mergaitė apie ją sužinojo, ji labai abejojo, kad šluota galėtų būti apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus. - Net jei ir taip, o jeigu... o jeigu ji užkeikta juodaja magija? Galbūt Auris gavo užduotį ją atkeikti, - svarstydama variantus žvilgtelėjo į Alaną. - Kaip manai, ar ji mus kažkur nuskraidintų?

[Alanas Senkleris]

Šluota atrodo truputį pataisė padėtį. Bent jau buvo galima elgtis taip, lyg niekur nieko. Bet Alanui dabar ji rūpėjo mažiausiai. Vaikinukas vis dar skendėjo tose mintyse, kurios buvo užplūdusios per tas kelias ramybės kupinas minutes. O jeigu būčiau išdrįsęs pasielgti kaip norėjau? Kas tada būtų nutikę? Aišku čia yra du variantai arba vienas, arba kitas. Bet o jeigu ji būtų supykusi? Bet gi pati padėjo galvą man ant peties. Bet kaip kartais sakydavo jo draugas Jokūbas, kuris buvo vyresnis už Senklerį trejetu metelių. Tų mergiočių nesuprasi. Tu manai vieną, o jos išvis kitaip galvoja. O Jokūbo posakiais ir nuomone Alanas kliovėsi.
- EEE... - Nutęsė raudonplaukis. Ką ji ten sakė apie tą šluotą?
- Tai bet kam tada Auris atėjo į sandėlį jos ieškoti? Tai yra ne jos ieškoti, o kažko rasti? Nu vienu žodžiu supranti. Aišku aš nežinau, gal ji riogsojo sandėliuke jau šimtas metų ir aš atradau kažkieno kaip nors užburtą šluotą. Bet abejočiau tokiu dalyku. Būtų įdomu pabandyti su ja pakilti. - Jei pasiūlysiu skristi, tai Dori tikriausiai sutiks. Beveik visada įsivelia su manimi į visokius nutikimus.
- Aš norėčiau pabandyti su ja skristi. Nors sveikas protas sako to nedaryti.

[Dori Mendel]

Regis, Alanas vis dar buvo šiek tiek pasimetęs. Dori knietėjo sužinoti, ką draugas galvojo, tačiau dabar protingiausia buvo visą dėmesį sutelkti į šluotą.
- Auris yra apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, - pasakė Dori. - Nemanai, kad daiktą, kurį jis ten paslėpė, būtų užkerėjęs taip, kad kiti taip lengvai nerastų?
Apie tai žaliaplaukė jau buvo nemažai galvojusi. Ji tikrai netikėjo, kad transporto priemonė yra vyresniojo Senklerio.
- Man atrodo realiau, kad ji ten išties riogsojo šimtą metų, - nusišypsojo trečiakursė. - Bet žinai, bet kuriuo atveju tai yra įdomu, ar ne? Ji tikrai nepaprasta.
Grifas pradėjo kažką užsiminti apie skridimą. Per Mendel kūną perėjo malonūs virpuliukai. Ar laukė dar vienas nuotykis?
- Tai žinoma, kad bandykime! - pritarė mergaitė. - Būtinai! Juk jeigu ji Aurio, tai mes jį šnipinėsime, o jeigu ne jo, vis tiek smalsu, - sukikeno.
Dori padėjo šluotą ant žemės ir paruošusi delną įsakmiai tarė:
- Op!
Tačiau šluota - nei krust.
- Nesupratau? - susiraukė trylikmetė. - Op! Aš pasakiau OP! - jau susinervinusi suriko.
Ta šluota, ji nei neketino pajudėti. Dori ją nestipriai paspyrė.
- Nesąmonė. Ar tik nebus žaislinė? - ėmė svarstyti, nors į žaislinę ji tikrai nebuvo panaši. - Pabandyk tu, - pasiūlė draugui.

[Alanas Senkleris]

- Žinai, gal Auris ir atrodo kaip rimtas žmogus, bet kartais pridirba nežinia ko. Aš manau, kad jis net negalvojo, kad kas nors ims, ateis į sandėliuką, ras šluotą ir pabandys ją užkerėti taip, kad ji parodytų kokius nors kerus. Jis galvojo, kad ją puikiai ir saugiai čia paliko. Bent jau man taip atrodo. Bet žinoma gali ir kitaip būti. Aš visai mielai tapčiau žmogumi, atradusiu šimtą metų išgulėjusią keistą užkerėtą šluotą. - Nusišypsojo Senkleris.
Skristi Dori žinoma sutiko, O Alanas ir nemanė, kad kitaip galėtų būti. Mudviems dažnai trūksta proto balso. Pagalvojo ir vėl nusišypsojo. Jis stebėjo, kaip draugė bando priversti šluotą atsirasti jos rankoje, bet toji gulėjo ir tiek.
- Keista. - Pasakė Alanas. Tada pakėlė šluotkotį.
- Ką gi, pabandysiu tiesiog kilti ir viskas. Jei kas atsitiktų, Visi mano eskizai, piešiniai ir gyvūnai atitenka tau. - Pasakė tai su šypsena ir apžergęs šluotą atsispyrė nuo žemės.
Bet galėjo spirtis kiek patinka, nes šluota nė krust.
- Žinai, gal tikrai koks senas ražas ir tiek. - Jis atrėmė ją į sieną ir klestelėjo ant sofos.
- Kažkokia nesąmonė. - Pasakė.

[Dori Mendel]

- Na, tu Aurį geriau pažįsti nei aš, - gūžtelėjo pečiais. - Man jis atrodo labai jau rimtas žmogus, nors šiaip gi žinau, kad nėra toks visiškas rimtuolis, ypač po to karto, kai užtikome jį ir Juzefą besimėgaujant tauriuoju gėrimu, - nusijuokė.
Raudonplaukis perėmė šluotą.
- Eik jau, ką tu čia šneki! - draugiškai kumštelėjo grifui į petį. - Duosiu aš tau eskizus, - nusijuokė. - Nieko tau neatsitiks!
Tačiau po to pasakymo Dori širdis dunksėjo stipriau, bet ilgai jaudintis neteko. Su šluota nepavyko pakilti ir Alanui. Vieną akimirką Mendel pagalvojo, kad jeigu mokiniai skris šia šluota, tai bus dar arčiau vienas prie kito nei tada, kai skrido ant hipogrifo nugaros. Tai įsivaizdavus Mendel kūnu perbėgo malonūs šiurpuliukai, tačiau tuo pačiu apie save priminė realybė: ta šluota neveikia. Dori ir vėl ją paėmė į rankas, apžiūrinėjo.
- Tikrai nesąmonė, - pritarė. - Bet... bet ji atrodo gera. Kokybiška ir tvirta. Dar tie raižiniai... Tai tikrai ne šiaip koks šluotraižis, - žaliaplaukė prikando lūpą.
Mergaitė padėjo šluotą ant žemės ir nutaikė į ją burtų lazdelę.
- Winggardium leviosa.
Šluota, viena pati, pakilo. Ir leidosi valdoma Dori. Ilgai klastuolė nežaidė, nuleido ją atgal ant žemės.
- Gerai. Šita šluota pasiduoda kerams, tačiau nesileidžia, kad su ja kažkas skirstų. Po velnių, kodėl? Ką reikia daryti, kad ji mums pasiduotų?

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo ir žiūrėjo kaip Dori varinėja tą šluotražį. Pats neišmąstė nieko doro. Kas neleidžia tai šluotai pakelti žmogaus į orą? Kodėl ji išraižyta tais simboliais? Tų klausimų kilo daug, o atsakymų buvo nulis.
- Matau tik vieną dalyką, ką mes galim padaryti. Reikia eiti į biblioteką ir paskaityti apie šluotas, kerus, kuriais jos gali būti užburtos. Nes aš tai tikrai nežinau kas tai per reikalas, kodėl ji neveikia. - Šiaip imtų ir pasiklaustų pusbrolio, bet negalėjo dabar to padaryti. Mat kaip tik ir manė, kad tai jo darbas. Kad jis užkerėjo tą šluotą ir paslėpė sandėliuke.
- Kol kas tikriausiai įgrūskim ją atgal į spintą ir tegul ten guli, kol kažką išsiaiškinsime. - Jis įsipylė sulčių į stiklinę ir atsigėrė. Mintys vėl nuklydo visai ne prie tos šluotos. O prie Dori ir visko, kas šiandien dėjosi.
- Žinai, aš tau norėjau pasakyti kad... - Jis nutilo.
- Kad visai mums gerai pasibaigė, galėjo gi tai būti koks rimtas prakeikimas, sužeisti mus. - Išpoškino visai ne tai, ką išties norėjo pasakyti.