0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #75 Prieš 3 metus »
- Taip, ruošiuosi egzaminui, bet knygas apie žiobarus skaitau ir savo noru, nes man patinka žiobarai. Jų gyvenimas kur kas pilnesnis išradimų, technologijų. Jie kur kas dažniau susiduria su iššūkiais, su jais įdomiau gyventi. O tau patinka žiobarai? - pasidomėjo Parker. Ji manė, kad mergaitė pasišaipys iš jos minčių, pasityčios ir neatsakiusi į Nikol klausimą išeis, bet nepaisant to vienuolikmetė norėjo sakyti tiesą. Tad taip ir padarė. Ji įsmeigė akis į Žaną, laukė jos atsakymo. Tada ji nebegalėjo sėdėti tyloje, žiūrėdama į Mokslinčę, tad nusisuko į knygą ir pradėjo skaityt ir užsirašinėti svarbius faktus, kuriuos reikės išmokti ir jie turbūt pravers per egzaminą. Staiga mergaitė pajuto, kaip Žana geria sultys, turbūt moliūgų ir ji nebegalėjo ištverti nepažiūrėjus. Kai atsisuko, varniukė jai pasiūlė sulčių.
- Labai ačiū! - padėkojo Nikol ir gurkštelėjo sulčių, tada nusivalė į nosinaitę (kurią visada nešiojasi) lūpas, išteptas sultimis ir pasižiūrėjo į Žaną.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #76 Prieš 3 metus »
Nikolė kabėjo apie žiobarus ir manęs paklausė klausimo. Žana valandėlę pasvarstė kaip gi čia jai gražiau atsakyti, bet pasijutusi nemaloniai tarė:
-Žiobarai yra įdomūs padarai, kiek keisti sakyčiau. Neesu jų fanė, man jie yra padarę skaudžių dalykų, tačiau tikrai sutinku, kad jie įdomūs.
Tada nemaloniai nusišypsojo ir gėrė savo moliūgų sultis, kurių paprašė ir bendrakursė.
-Kalbėjai apie žiobarotyros egzaminą tiesa? Na jeigu nori galiu tau papasakoti apie juos, nes...nes...nes mano tėtis yra žiobaras, - Žana nemaloniai nusišypsojo.
-Man labai gėda dėl savo tėvo, dabar jis man neša maišyto kraujo burtininkės vardą ir tai yra labai negerai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #77 Prieš 3 metus »
- Suprantu tave. Bet būtu įdomu paklausyti apie žiobarus, ne, tik nepradėk, galvoti, kad aš nieko apie juos nežinau, aš tikrai daug žinau, tiesiog sakau, kad būtu įdomu sužinoti dar daugiau, - nusišypsojo Nikol. Tada ji išsitraukė, o gal tiksliau pasiruošė, pieštuką ir užrašų knygelę ir žymėjosi viską, ką įdomaus arba negirdėto užsimindavo Žana. Po kiek laiko Nikolės užrašinėje nebeliko vietos, bet ji vis tiek klausėsi varniukės. Jai buvo taip įdomu klausytis apie įvairius žiobarų išradimus Jų gyvenimas turbūt įdomesnis, tiek daug įvairių išradimų. Galiausiai nuskambo varpas ir Nikol padėkojusi Žanai už informaciją, susirinko daiktus ir paskubėjo iš bibliotekos į astronomiją. Ji visą kelią galvojo apie šviežią informaciją.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #78 Prieš 3 metus »
Žana sumišo, kai jos pradėjo klausinėti tiek klausimų, šita varniukė yra geriausia bendraklasė, kurią esu sutikusi. Žana nustebusi pradėjo pasakoti apie žiobarus:
-Žiobarų gyvenime yra svarbiausia telefonai, tai lyg mažos dėžutės iš kurių gali nusiųsti pelėdą ar paskambinti, bet jų kainos tai labai baisios 1000 galeonų už vieną, o jeigu suges tai ir naują pirkti reiks. Dar jų būna įvairiausių rūšiu, maži, dideli, geltoni, raudoni, mėlyni. Na rasi ko tik nori.
-Dar žiobarai turi ir kompiuterius, realiai taspats kaip ir telefonas, tik didesnis ir su klaviatūra, kaina irgi dar didenė, bet per jį bent jau darbą padaryti gali, -tęsė pasakojimą Žana.
-Na dabar eime į egzaminą,- pasiųlė Mokslinčė.
Žana tikėjosi, kad buvo įdomu, nes atrodytų kaip kokia kvailė, jeigu ji jau būtų tai žinojusi...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Gustav Sahib Fugleberg

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #79 Prieš 3 metus »
Gustav čia lankėsi dažnai, tikriausiai net per dažnai. Tiesą sakant žiobarai jam net nerūpėjo, tačiau tai buvo tyliausias ir mažiausiai lankytojų sulaukiantis bibliotekos kampas. Turėtų būti liūdna, kad net ir šiais laikais burtų mokykloje į žiobarus žiūrima kiek neigiamai ar bent nuobodžiai, be didelio susidomėjimo. Berniukas ir pats nieko ypatingo juose nematė (apart to fakto, kad pats buvo žiobarų kilmės (na bent kiek jis žinojo)), tačiau dėl to nepergyveno, nes tai jam leido daugiau laiko praleisti nuo svetimų akių ir bergždžių bandymų susibendrauti. Vienintelis šio skyriaus trūkumas buvo tai, kad jame nebuvo patogių sėdėjimo vietų. Tiksliau jų nebuvo visai. Švilpiui tikrai sunkumų nekėlė sėdėjimas ant žemės, tačiau po kurio laiko jo kaulėtą kūnelį pradėdavo mausti, jei skausmus kentėdavo kitą dieną atrasdavo e. Pačių mėlynių nebijodavo, kaip tik jausdavosi jų nusipelnęs, joms keičiant spalvas jas tyrinėdavo. Aplinkiniai į jį žiūrėdavo keistai žvilgsniais, bet iki kol su juo nekalbėdavo, jam būdavo tas pats. Na gal ne tas pats, vis dėlto būtent dėl tokių žvilgsnių ir slėpdavosi knygų apie Žiobarus skyriuje.
Spoiler alert.
We die in the end.
Atticus.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #80 Prieš 3 metus »
Davidas panikavo. Jam buvo siaubingai baisu! Jis pasiklydo. Tai buvo blogiausias dalykas, kurį galima įsivaizduoti! Galiausiai Davidas atsidūrė bibliotekoje. Ar čia galima rasti Hogvartso žemėlapį? Ak, kaip tai būtų gerai! Berniukas klaidžiojo tarp lentynų, bet nieko panašaus į tai, ko jam reikia, nerado. Ech, na jam ir nesiseka! Siaubinga baimė pradėjo kamuoti Davidą. Ką jam daryti dabar?!
Beslankiodamas tarp lentynų Davidas pamatė kažkokį baltapūkį berniuką, tad staigiai sustojo. Ar jis rado progą priversti tėtį didžiuotis? Tai būtų nuostabu! Ilgą laiką tiesiog stebėjo nepažįstamąjį ir netrukus gavo nusivilti: neatrodo, kad jis turi ką nors, kas būtų vertas pavogti! Davidas nepagalvojęs garsiai atsiduso. Susiprato tik po kelių akimirkų: juk tas berniukas tikriausiai atodūsį išgirdo! Neliko nieko kito, tik atsidusti dar kartą.

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Na ką gi Luna ir vėl ėjo į biblioteką kiek kartų ji jau ten buvo net pati negalėjo suskaičiuoti ir nors atrodė , kad ji jau viską matė čia vis dar buvo vietų ir lentynų prie kurių Evanns net nebuvo priėjusi ir taip pat buvo labai daug žmonių su kuriais susipažino ar tiesiog bendravo. Kad ir kaip ten bebūtų Luna šią nuostabią dieną vėl žingsniavo į jis vadinamą rojų. Nors ką ten planavo veikti mergina nė velnio nenutuokė. Evanns buvo tikrai labai geros nuotaikos todėl tikrai nebuvo prieš susitikti su kokiu nors nauju žmogumi , bet ir nebuvo prieš tiesiog paskaityti viena. Po kiek laiko pagaliau priėjusi prie bibliotekos durų  Luna jas šyptelėjusi atvėrė ir įžengė pro duris nebe pirmą kartą galvodama kur jai eiti šį kartą. Evanns atsargiai ėjo apžiūrinėdama lentynas ir skyrius ir galvojo kur jau buvo , o kur dar ne. Man įdomu ar aš nieko neužknisu čia taip dažnai lankydamasi? - Paklausė savęs mintyse švilpiukė ir kaip tik pastebėjusi tokį skyrių kuriame dar niekada tikrai nebuvo ir kuris iš tikrųjų pritraukė Lunos dėmesį. Oho kiek čia visko įdomaus dabar tikrai galėsiu viską abai lengvai išsiaiškinti apie žiobarus kadangi tėvai nelabai mėgo kalbėti apie tai. - Mintyse nusistebėjo Evanns pribėgusi prie knygų lentynos apie žiobarus ir skaitydama knygų viršelius. Manau šitas laikas praleistas čia dabar bus tikrai labai smagus..
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
Levanda ieškojo, kur čia padėjus savo sėdimąją, kad aplinkui būtų tylu ir niekas jai netrukdytų. Biblioteką buvo okupavę mokiniai, mat tokią niūrią ir lietingą popietę niekas nenorėjo net nosies galiuko į lauką kišti. Tad, tradiciškai, čia susirinko visi moksliukai, miegaliai, ar šiaip plepalus ir šilumą mėgstančios tauškalės. Jos ir buvo blogiausios. Tikros tironės savo skariais raganiškais balsais gadindamos visą bibliotekos harmoniją, kuri vyravo tarp moksliukų, lėtai bet atkakliai verčiančių vieną knygos lapą po kito, ir miegalių, kurie, tyliai ir tolygiai pūtė į ūsą.
Klastuolė klestelėjo ant palangės prie knygų apie žiobarus skyriaus. Nors jie nei kiek jai nerūpėjo, tačiau šiandien tai buvo tyliausias bibliotekos skyrius. Apsidairiusi, ar niekas jos nestebi, iš apsiausto užančio išsitraukė savo pitoną. Šiam maloniai šildant tiek kaklą, tiek kelius, ji pradėjo skaityti naują knygą, vis retkarčiais prikišdama ją prie nosies, mat nieko nebuvo geriau, kaip naujos knygos kvapas, sumišęs su bibliotekos senienų kvapu.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Atrodo, paskutiniais mokslo metais būtų laikas susikaupti ties mokslais ir dažniau apsilankyti bibliotekoje. Bet tik ne Deoiridh. Grifė ir toliau vengė tos patalpos lyg ji būtų koks raupsuotas padaras ar, dar blogiau, Elliw. Ne, geriau jau valkiotis ežero pakrante ar nuslinkti į Kiauliasodį nei sėdėti knygomis nukrautame kambariūkštyje, kur nuobodos moksliukai tūno sukišę nosis į puslapius.
Vis tik šiandienos oras neleido išlįsti į lauką, o Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje vyravo pernelyg didelis triukšmas. Po to, kai Sigurdas baigė Hogvartsą, koledžo bokšte paprasčiausiai nebuvo ką veikti, tad ten Deoiridh neužsibūdavo. Nuoširdžiai nenorėdama sutikti Matthew mergina slankiojo koridoriais, kol galiausiai pasuko ten, kur ją aptikti tikimybė mažiausia - į biblioteką. Neturėjo su savim nei kokio vadovėlio, nei pergamento lakšto, bet, kita vertus, ne mokytis į biblioteką ir ėjo. Čia paprastai būdavo pakankamai tylu, kad galėtum apie ką nors pamąstyti. Prisiminti smagias akimirkas ir pagalvoti apie tai, kad po mažiau nei metų šios bibliotekos nebematys.
Vos pasiekusi knygų karalystę Deoiridh gavo stipriai nusivilti: šiandien čia buvo labai daug gerų vaikučių, kurie atkakliai mokėsi. Ar apsimetė, kad mokosi. Norėjosi juos garsiai aprėkti ir liepti nešdintis, bet nevertėjo į save atkreipti dėmesio. Susiraukusi Deoiridh slankiojo tarp lentynų, kol galiausiai pasiekė kiek ramesnę vietą. Jau norėjo nusižiūrėti kokį patogesnį krėslą, kuriame galėtų įsitaisyti, kai pamatė itin nemielą vaizdą: pernelyg gerai pažįstamus raudonus gaurus. Pirštai jau slydo į kišenę trauktis lazdelės, bet grifė laiku juos sustabdė. Ar ten… gyvatė? neslėpdama pasišlykštėjimo paklausė ji savęs. Tokioms beprotėms kaip ta kvėša tokie augintiniai, žinoma, yra pats tas. Reikėjo tik juos abu gerai pagąsdinti.
Iš artimiausios lentynos pagriebusi knygą (“Kodėl žiobarų pasaulis yra toks nuostabus?”) gerai nusitaikė ir galiausiai švystelėjo tiesiai kvėšai į galvą. Skubiai pačiupusi dar vieną metė pirmajai iš paskos.
Deoiridh veidą nušvietė savimi patenkinta šypsena.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
Besimėgaujant vienu iš didžiausių gyvenimo malonumų, jai į makaulę kažkas pataikė. Ir nespėjus susivokti, kas tai buvo, mergina susilaukė antro smūgio. Gavusi minutę atsikvošėti, ji išvydo dvi ant žemės gulinčias knygas, o pakėlusi akis pamatė ir rupūžės snukutį. Nors, žinant ją, tai buvo ne snukutis, o visas išsivėpęs snukis.
- Laba diena ir tau, suprantu, kad nemoki skaityti, tad vienintelis užsiėmimas, atitinkantis tavo intelekto lygį, yra knygų mėtymas. Bet žinai, žiobarų knygelės turi gražių paveiksliukų, kurie tau gali pasirodyti netgi įdomūs. Ką manai? - dabar ir Marchetti veide pasirodė šypsena. Ji suprato, kad su grife reikia kalbėti kaip su mažu vaiku, nes, akivaizdu, kitos kalbos ji nemoka (na, išskyrus urvinių).
Mėgaudamasi savo triumfo akimirka, mat ji pagaliau sugebėjo dorai atsikirsti varlei, iš lentynos ištraukė vaikišką pasakų knygą ir nutėškė jai po kojom:
- Manau, tau šita tiks, - nutaisiusi sarkastišką ir perdėtai malonią veido išraišką, tarstelėjo.
Mintyse klastuolė vylėsi, jog jos nesusimuš bibliotekoje, o, tuo labiau, nepradės svaičiotis kerais. Ji neturėjo tam nuotaikos ir jėgų, mat vos paspruko iš paskutinių jų peštynių Didžiojoje salėje. Ant jos dilbio dar nebuvo spėjusi sugyti žaizda. Marchetti nebuvo itin gera kerėtoja ir peštukė. Akivaizdu, jos priešininkė tai irgi užuodė. Tačiau ko jau ko, bet savo savigarbos ir kontrolės ji prarasti nežadėjo. Gal šita mergiotė ir sutverta tokiom nesąmonėm, bet Levanda tikrai pasižymėjo didesniu protu.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
Deoiridh nežinojo esanti tokia taikli. Gaila, kad per kvidičą sekėsi toli gražu ne taip puikiai… Nors gal ir ne. Nušnioti tos kvaišos galvą yra kur kas svarbiau nei pataikyti kvailą kritlį. Grifė nežinojo, ar nori, kad raudongaurė sužinotų, kas ją taip pašventino, bet slėptis nė neketino ir jau netrukus buvo pastebėta.
- Paveiksliukai? - “nuoširdžiai” nusistebėjo Deoiridh, tarsi būtų pirmą kartą išgirdusi tokį stebuklą. Panašu, kad Levanda nutarė labai šauniai atsikirtusi. Tokių malonių žmonių kaip ta raudongaurė kvėša nuvilti negalima, tad grifė nutarė kurį laiką apsimesti, kad įsižeidė. Nuleidusi akis nežiūrėjo į priešę ir, atrodė, bandė neapsiverkti. Visa ši situacija buvo keistai sudėtinga, mat iš tiesų mergina viduje tiesiog plyšo juokais. Na, bet tai vėplai kol kas šito žinoti nereikia.
Prie kojų nukritus knygai Deoiridh “išgąsdingai” pašoko. Pažvelgė į raudongaurę ir pamatė tą pernelyg patenkintą savimi snukį. Susiraukusi iš pasišlykštėjimo rudaplaukė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į knygą:
- Wingardium leviosa!
Knygiūkštė pakilo į orą. Deoiridh kreivai nusišiepė ir paėmė ją į ranką. Atsivertusi bet kurį puslapį žengtelėjo Levandos link. Ketino garsiai ir lėtai perskaityti kelis sakinius, kad ta kvėša bent ko nors išmoktų. Vis tik laiku susiprato, kad tokie žmonės kaip šitas perpuvęs obuolys, stypsantis šalia, švaistomo laiko nenusipelno. Na jau ne, grifė tikrai nepradės mokyti šitos kvaišelės skaityti. Jeigu per tiek laiko nesugebėjo išmokti daugiau nei knygų mėtymas ant grindų (aš bent jau paleidau knygiūkštes jai į galvą!), akivaizdu, kad yra visai beviltiška.
Vis dėlto žingsnis, žengtas raudongaurės link, nenuėjo veltui: Deoiridh skambiai užvertė knygelę ir kaukštelėjo ja per raudonus gaurus. Gali būti, kad jie pernelyg sušvelnino kvailai makaulei skirtą smūgį, bet tai merginai nelabai terūpėjo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #86 Prieš 2 metus »
Marchetti suprato, kad animagė ją perkando ir dabar žaidžia tą patį "žaidimą", apsimesdama buka. Tokiame amplua ji turėjo jaustis it savame kailyje. Visgi penktakursė kiek nusivylė, man tikėjosi, kad jos žodžiai labiau pakirs kvėšą.
Bjauri mergiūkštė trenkė jai su knyga per makaulę. Nors smūgis ir nebuvo stiprus, tačiau jos akiratyje pasirodė kelios žvaigždutės. Levanda instinktyviai ranka bandė uždengti pitono galvą, kuri dabar slėpėsi po apsiausto skvernu. Na, matyt, varlių atmintis, kaip ir žuvų, labai trumpa ir šita bjaurybė vėl pamiršo, kad yra ir kitų užsiėmimų be knygų svaidymo...
Tuomet jai į galvą šovė mintis: juk grifė, turbūt, net nepastebėjo pitono, kuris slėpėsi po mantija. Levanda prisiartino prie rupūžės ir tarstelėjo:
- Žinai, knygelėms skauda, kai jas taip daužai, - išsivėpė lyg šnekėdama su dvejų metų vaiku, tuo pat metu po mantija ieškodama augintinio. Vos tik baigė sakinį prikišo pitoną prie merginos ir šis nieko nelaukęs apsirangė aplink jos juosmenį.
Levanda, prisiminė jų dviejų "susitikimą" Didžiojoje salėje. Nors tuomet pasipūtėlė susidorojo su išburta gyvate, tačiau galėjo prisiekti, kad matė priešės veidu praslenkant šiokio tokio jaudulio šešėlį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Levanda Marchetti »
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #87 Prieš 2 metus »
Dori jau buvo trylika. Try-li-ka. Ką tai reiškė? Tai reiškė, jog mergaitė jau kaip ir nebebuvo vaikas. Na, bent jau nesijautė vaiku. Ir būtų visai gėdinga, jeigu kas nors ją užtiktų su šitokia krūva skanėstų. Trečiakursė šiandien norėjo prisiėsti, tačiau didžiojoje salėje buvo gėda, o virtuvėje šiandien zujo per daug mokinių. Todėl Mendel atsargiai prisikrovė pilną kuprinę skanėstų ir ėmė galvoti, kur galėtų nueiti ir niekieno nepastebėta sušlamšti visą tą ėdesį.
Klastuolė galvojo apie tai, kad gėdingiausia būtų susitikti ką nors iš bendrakoledžių. Todėl nutarė tyliai nusliūkinti į biblioteką ir ne į bet kokį, o į knygų apie žiobarus skyrių. Susitikti kitą klastuolį čia tikimybė turėtų būti išties menka, ar ne?
Pasiekusi kelią į tą skyrių apie didžiausius pasaulyje idiotus Mendel pradėjo kraustyti kuprinės turinį. Išsitraukė šokoladinį keksiuką, iškart porą pyragėlių su plikyto kremo įdaru.
- Kvaila kuprinė, - tyliai suniurnėjo. - Reikėjo jai išsipurvinti?
Nieko nelaukusi atsikando keksiuko, o po to - pyragėlio. Atrodė juokingai, nes ėdė du saldumynus iš eilės. Jautė, kad išsiterliojo, tačiau neturėjo kaip nusivalyti burnos, nes abi rankos buvo užimtos. Nieko nieko, susitvarkysiu kažkur tarp žiobarų knygų.
Taigi, Dori įžengė į tą skyrių ėsdama ir jau norėjo ieškoti kokios nors kėdės, o gal net fotelio ar sofutės, kai... kai suprato, kad kažkas šiame skyriuje jau buvo.
Vienas pyragėlis Mendel netyčia iškrito iš rankos. Ji žinojo, kad atrodė tiesiog apgailėtinai. Tikrai ne taip, kaip turėtų atrodyti trečiakursė klastuolė. Visa išsimozojusi, su saldumynais rankose ji vėpsojo į Deoiridh, kurį ką tik dėjo į galvą Levandai, ir į pastarąją, kuri, regis, ant grifės užsiundė savo pitoną.
Dori stovėjo ir negalėjo pajudėti. Buvo kaip suakmenėjusi. Deoiridh ir Levanda yra pažįstamos, ir, regis, priešės?! Ir mano pyragėlis nukrito.
Regis, merginos atėjūnės nematė. Dori nusprendė tyliai pasišalinti, nes nenorėjo veltis į dviejų jai svarbių žmonių ginčą. Tačiau dabar Mendel žinojo: pasirodo, Levanda ir Deoiridh yra priešės.
Mergaitė išsliūkino iš bibliotekos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Walgunas Levinsas

  • VII kursas
  • *
  • 243
  • Taškai: 58
Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #88 Prieš 1 metus »
  Walgunas atėjo į biblioteką. Norėjo pasiskaityti apie žiobarus. Ne todėl, kad daugiau apie juos sužinotų. Jis ir pats buvo maišyto kraujo, todėl tikrai dag žinojo apie žiobarus. Jam tai buvo lengvas dalykas, nes visgi daug metų gyveno apsuptas žiobarų. Didžiąją dalį visai be magijos. Dabar jis tenorėjo pasiskaityti apie žiobarus iš burtininkų pusės. Norėjo sužinoti kaip juos apibūdina burtininkai. Berniukas žinojo, kad dalis burtininkų apskritai nekenčia žiobarų, o kai kurie netgi nekenčia ir burtininkų iš žiobarų šeimų. Walgunas neseniai sužinojo, kad tie, kurie jų nekenčia juos vadina purvakraujais. Šis žodis smogė berniukui giliai į širdį. Taip, jo kraujas nebuvo visiškai purvinas. Tik dalis jo, tačiau iš kitų vaikų, o ypač klastuolių vis išgirsdavo jį vadinant purvakrauju. Taip, aš bandydavau gintis, kad esu maišytas, tačiau nors ir tai tiesa niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Kodėl kai kurie kiri mokiniai elgiasi taip blogai? Kas jiems kituose neįtinka? Pagalvojo berniukas. Taip, jis savęs nelaikė purvakrauju, tačiau kartais vis tiek papykdavo ant mamos, kad ji žiobarė ir jis dėl to susilaukdavo patyčių. Taip, jis žinojo, kad jei jis būti grynakraujis kiti vaikai vis tiek rastų kitų priežasčių iš jo šaipytis, tačiau to sau nenorėjo pripažinti. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis nenorėjo bendrauti su mama. Taip, prie to dar stipriai prisidėjo tai, kad jie su ja labai pykosi, o ji dar ir ilgą laiką neleido Walgunui matytis su tėčiu, tačiau dalį to tikrai sudarė jos prigimtis. Berniukas ir pats manė, kad vaikai, kurių kraujas nebuvo maišytas buvo geresni už jį. Manė, kad tie, kurių giminėse seniai tik butininkai sugeba daug daugiau už jį ir dėl to berniukas vis save kaltindavo, kad nesugebėjo gimti kitoje šeimoje. Tačiau tai nepadėdavo, nes jis tuo pačiu labai mylėjo tėtį.
  Atėjęs į skyrių, kuriame knygos buvo tik apie žiobarus berniukas pradėjo vieną iš jų vartyti. Ilgai nesirinko. Neturėjo norėjo ilgai rinktis knygų, todėl tiesiog paėmė pačią pirmą, kuri pasitaikė jpo akyse. Jam tas puikiai tiko, nes iki šiol nebuvo nieko skaitęs iš šio skyriaus. Apskirtai neskaitė jokios knygos apie žiobarus, todėl jam nebuvo skirtumo kokia knyga. Nebuvo skirtumo ir todėl, nes norėjo perskaityti visas iš eilės. Jis mėgo skaityti, tačiau jei knyga būdavo neįdomi jis skaityti tiesiog nesugebėdavo, todėl iškart ją mesdavo šalin. Taip daryti jau buvo įpratęs, nes tikrai negalėdavo pakęsti knygų, kurios jam nebūdavo įdomios, o tokių, tiesą sakant, pasitaikydavo labai dažnai. Vien tai jam apsunkindavo skaitymą, nes neįdomią knygą jis galėdavo skaityti ir keletą mėnesių. Žinoma, pasitaikydavo ir savaičių kai jis išvis nieko neskaitydavo, tačiau tokių pasitaikydavo vis rečiau ir tai labai džiugino berniuką, nes jis nenorėjo su skaitymu tiesiog stovėti vietoje, nes žinojo, kad žinios iš knygų jam gali labai pagelbėi gyvenime. Su šiomis mintimis jis toliau skaitė knygą, kuri bent kol kas jam tikrai buvo labai įdomi.
Parduodu Valentino Pašto Prekę: 1 vnt - 6 sikliai, 3 vnt - 1 galeonas.

*

Rensa

Ats: Knygų apie žiobarus skyrius
« Atsakymas #89 Prieš 1 metus »
  Rensa kažkokiu nežemišku būdu atsidūrė bibliotekoje. Na, ne kažkokiu. Ji pati ten atėjo, tačiau tiksliai nežinojo kodėl, nes už lango šiltai švietė saulutė, o švelnus vėjelis silpnai pūtė ir neleido pernelyg sukaisti. Buvo tiesiog nuostabus oras pasėdėti kieme ar nueiti prie ežero. Buvo nuostabus oras viskam išskyrus sėdėjimą niūrioje pilyje. Būtent todėl varniukė neįsivaizdavo kodėl atėjo į biblioteką. Biblioteka buvo mėgstamiausia jos vieta pilyje, tačiau tikrai nebuvo geresnė už kiemą. Tačiau Rensa jau atėjo ir dabar neneorėjo tiesiog apsisukti ir grįžti, todėl nusprendė pasiimti kokią nors knygą, o tada nueiti į kiemą ir paskaityti po kokiu nors medeliu. Būtų tiesiog nuostabu. Pagalvojo Cavallon pavardės savininkė. Ji labai mėgo skaityti ir tiesiog be galo mėgo gamtą, todėl biblioteka, o po to ir kokia vietelė gamtoje jai buvo tiesiog rojus, todėl ji tikėjosi, kad šiandien jai pavyks šiuos du dalykus sulipdyti į vieną. Na, tiesą sakant, ji nemanė, kad gali būti neįmanoma jų puikiai sulipdyti į vieną, todėl visai ramiai užėjo į biblioteką, nes žinojo, kad čia visiada ras nuostabią knygą, kuri gali įtraukti tave į magišką kelionę arba tiesiog suteikti nuostabių žinių, kurias galima išgauti minties ir knygos pagalba keliaujant po tolimiausius pasaulio ir visatos kampelius. Ta galia galima nusikelti į Amazonę ir paieškoti milžiniškų vikšrų ar gyvačių, galima nusikelti į atvirą vandenyną ir sužvejoti kokių žuvų ar pamatyti kokį rykliuką, galima atsidurti gyvačių saloje ir susipažinti su begalėms paprastų ar nuodingų gyvačių, o paskui kuo greičiau iš ten nešdintis. Išties knyga buvo vienas nuostabiausių dalykų, kurį buvo išradęs žmogus. Bent jau Rensai būtent taip atrodė. Taip ir ne kitaip.
   Rensa praėjo knygų ape kerėjimą, eliksyrus ir nuodus, transfigūracijos skyrius. Ėjo toliau apie nieką negalvodama. Neįsivaizdavo kokios knygos galėtų norėti. Net neįsivaizdavo apie ką. Atrodė, kad šiuo metu tai visiškai neturėtų būti svarbu. Rodės, dabar užtektų pasivaikščioti po biblioteką, kad ji atsiskleistų visomis nuostabiausiomis savo spalvomis, o paskui ir užsisklęstų, kad galėtų ramiai sulaukti kito mokinio, kuris taip pat norėtų ją pamatyti tokią kokios dar nebuvo matęs. Biblioteka tuo ir buvo nuostabi ir Rensai patiko. Ji kiekvieną kartą ją pamatydavo vis kitomis spalvomis, nes kiekvieną kartą nueidavo vis į kitą skyrių, o jis tas skirtingas, bet tuo pačiu ir nuostabias spalvas ir sukurdavo.
  Po kiek laiko oranžinių plaukų savininkė pamatė skyrių, kuris labai patraukė jos dėmesį. Tiesa, prie to skyriaus jau stovėjo vienas berniukas. Tai buvo skyrius apie žiobarus. Pati Rensa buvo grynakraujė ir nepažinojo jokio gryno žiobaro. Taip, ji pažinojo kelis mokinius, kurių abu tėvai buvo žiobarai ir dėl to susilaukdavo patyčių, tačiau jie dažniausiai nieko apie gyvenimą žiobarų pasaulyje ir pačius žiobarus nepasakodavo. Rodos, norėdavo pamiršti, kad žiobarai išvis egzistuoja ar kada nors egzistavo, todėl mergaitė ir beveik nieko nežinojo apie žiobarus. Na taip, žiobarotyros pamokose kažką apie juos sužinodavo, tačiau to jai tikrai nepakako. Ji norėjo ko nors daugiau.
  Priėjusi ji pamatė, kad jis skaito knygą, kuri greičiausiai buvo būtent iš šio skyriaus.
- Labas, kokią knygą skaitai? Norėčiau daugiau sužinoti apie žiobarus. Tad gal galėtum ką nors parekomenduoti? Beje, aš Rensa, o tu kuo vardu? - tarė mergaitė draugišku balsu. Ji išties norėjo susipažinti su dar kažkuo, nes tikrai norėjo susirasti kuo daugiau draugų, o jų šiuo metu tikrai neturėjo labai daug. Ji greitai apžvelgė keletą knygų, kurios gulėjo lentynoje, tačiau vis tiek neįsivaizdavo kurią norėtų paskaityti.