0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #120 Prieš 3 metus »
Mergina dar niekada nebuvo kažkam trenkusi. Nors ir taikė merginai su užsimota lazda, pataikė į ten pat kur ir taikėsi - galvą, tačiau ne su ginklu, o alkūne. Nežinojo ko tikėtis iš pirmojo smūgio, tačiau tas keistas kaulo į kaulą garsas merginai nepatiko. Jis ją sukrėtė ir jį prisimins dar ilgai. Buvo kraupiau net už smaugiamos merginos veidą. Greitai jos mintis buvo nutrauktos kritimo ant žemės. Jau antras kartas šiandien. Tai nepadėjo išsaugoti savo loginio mąstymo ir ji vėl perkreipus ranką taukštelėjo lazda tamsiaplaukiai per pakaušį.
Iš keisto, įsiūčio transo ją truputį išmušė Deoiridih. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Gulėdama šalia smulkios merginos gavo ir iš kojos į galvą, bet ir truputį įsijungė blaivus mąstymas. Suprato, kad ją ima apleisti jėgos, vis dėl to sportininkė nebuvo. Pritrūko ir kvapo ir ėmė mausti raumenis. Matė ir tai, kad abi buvo per daug užsispyrusios nustoti ir susitaikyti. Norėjo baigti kovą, tačiau irgi nenorėjo būti silpna ir pasiduoti pirma. Palikusi animagę gulėti ant žemės, sukaupė visas likusias jėgas ir liepė savo raumenimis ją pakelti. Skaudėjo visą kūną. Buvo tikra, kad liks ne viena mėlynė ir ne vienas nubrozdinimas. Tačiau išmetė šias mintis tikėdamasi, kad skausmas praeis. Nepraėjo. Šviesiaplaukė vos pastovėjo ant tirtančių kojų. Jau buvo pradedanti galvoti apie pasirinkimą pasiduoti ir griūti ant žemės, tikintis, kad jos priešininkė ją paiks ramybėje.
Bet užsispyrusi buvo per daug, todėl ėmė žvalgytis po pavėsinę. Čia atėjo ne per seniausiai, o atrodė lyg būtų praėjusi ne viena valanda. Kiekvienas pavėsinės kampas buvo jai pažįstamas. Tikriausiai todėl, kad daugumoje buvai išsivoliojusi. Ironiškai, prie ginčo pradžios, dažyto suoliuko gulėjo animagės lazdelė. Savos neturėjo, bet dėl to nesijaudino, svarbiausia buvo pasiekti šią ir panaudoti ją ginčui užbaigti. Užbaigti taip, kad nepasirodytu silpna.
- Nori? - Iškėlusi lazdelę pamojavo merginos link.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #121 Prieš 3 metus »
Deoiridh dejavo. Niekaip negalėjo prisiminti, nuo ko čia viskas prasidėjo, bet dabar ji buvo tikra: kad ir kas tai buvo, tai nėra verta šitokio skausmo. Tik atsiminė, kad vadino šitą Žan.. Žen... Želatiną ar kokia ji ten pikčiurna. Vadinasi, ji tokia ir buvo. Deja, dabar svarbiau buvo kažkokiu būdu apmalšinti skausmą, o tai padaryti tikėtinai galėjo tik su tos pačios pikčiurnos pagalba.
Šią mintį dar labiau paskatino faktas, kad ji netruko atsistoti. Deoiridh atrodė, kad ji čia gulės dar labai ilgai, kol iš viso teiksis krustelėti, o štai ta Ž... kažkas ten sau patenkinta žvalgėsi po pavėsinę! To leisti nebuvo galima, deja, nuovargis ir skausmas darė savo. Grifiukė užsimerkė ir pasidėjo galvą ant grindų. Deja, tai nebuvo labai patogu, tad teko vėl ją pakelti.
Ir ji tai padarė tą akimirką, kai bendrakoledžė sugalvojo dar labiau paerzinti. Deoiridh dūsaudama atsisėdo.
- Turėkis, - apsimesdama abejinga burbtelėjo ji. Prisiminė, iš kur gavo tą lazdelę. Vis dėlto nepaisant to, kad pardavėjas nebuvo pats maloniausias, magiškuoju pagaliuku mergaitė buvo patenkinta. Ir tikėjosi, kad to vyruko daugiau sutikti nereikės. Taigi buvo akivaizdu, kad lazdelę kažkaip atgauti reikia. Deja, ji nė neįsivaizdavo, kaip galėtų tą padaryti: kūnas buvo toks sudaužytas, kad ji ir krustelėti nepajėgė, ką jau kalbėti apie naują kovą.
Laimei, nelabai toli gulėjo kažkas panašaus į burtų lazdelę. Kadangi jos ginklas šiuo metu buvo "saugiai" įsitaisęs priešininkės rankose, tai galėjo reikšti viena: tas, kuris guli ant žemės, priklauso ne kam kitam, o būtent Žanetai. Kilstelėjusi antakius Deoiridh per didžiausius vargus ištiesė ranką ir šiaip ne taip pasiekė pagaliuką. Pažvelgusi į koledžo draugę ir vis dar neketindama stotis tarstelėjo:
- O pati ar nori? Mano lazdelei svetimi nepatinka, galime mainytis.
Tiesą sakant, Deoiridh tikėjosi, kad šviesiaplaukė sutiks su pasiūlymu ir pagaliau teiksis iš čia nešdintis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #122 Prieš 2 metus »
Žiema prasidėjo gana netikėtai, bent Noelei taip atrodė. Rugsėjis pasibaigė vos prasidėjęs. Ką jau kalbėti apie sekančius du rudens mėnesius. Švilpei laikas visada bėgo nepastebimai. Ji neskubėjo gyventi, atvirkščiai. Ji buvo labai lėtas žmogus. Vos patekusi į Hogvartsą ir bandanti apsiprasti mergaitė jau čia prabuvo tris mėnesius. Ir! Vis dar nesugebėjo priprasti prie visko. Rikas tik palinksėdavo galvą nepatenkintas ir tylėdavo. Noelė jam buvo svarbesnė už viską pasaulyje, todėl su šeimininke ginčytis prasmės nematė. Nors ir ginčų pas juos nei karto nebuvo. Voras tupėjo pirmakursės kišenėje, šiai palikus Švilpynės kambarį. Jau buvo kokia dešimta ryto. Ir vėl šeštadienis. Ji dievino šeštadieninius pasivaikščiojimus. Jie buvo nuostabiausia savaitės dalis. Ypač esant čia, Hogvartse. Kur neveikia televizoriai ir nėra mėgstamiausių knygų. Eidama, Harper susimąstė. O kas... jeigu Markas Tvainas buvo burtininkas? Šovė netikėtai mintis, prisiminus taip ir nepabaigtą skaityti knygą „Princas ir Elgeta“. Sunkios pilies durys girgždėdamos prasivėrė išleisdamos vienuolikmetę. Mėlynų akių savininkė giliai įkvėpė šviežio oro. Visa aplinka buvo nuklota nuostabaus, balto kaip kvarcas sniego. Tik priešaky matėsi šioks toks takelis, vedantis į skirtingas vietas. Ne visiems burtininkams įdomu sėdėti pilyje. Pėdsakai vedė link vartų, kažkas ėjo į Kiauliasodį. Kiti pėdsakai vedė į skirtingas Hogvartso apylinkės vietas. Ežero pakrantę, Uždraustąjį mišką, Pelėdyną. Noelė pasirinko vieną ir jau esančių takelių ir nužingsniavo link ežero pakrantės. Neilgai trukus ji atrado pavėsinę. Ši jau nebuvo tuščia. Tamsiaplaukė mergaitė. Atrodo panašaus amžiaus. Reikia susipažinti! nusprendė Angelica. Naujos pažintys visada yra įdomus dalykas. O dar jeigu su žmogumi yra apie ką pasikalbėti. Tai ideali draugystė. Nors idealių draugysčių dabar vargu ar sugebės rasti kas nors net su Žemės dydžio mikroskopu. Visos pažintys turi savų trūkumų ir niekas to nepakeis. Tokie jau žmonės.
Mergaitė artėjo prie pavėsinės. Nepažįstamoji jos nepastebėjo, ar bent taip leido sau mąstyti Elė. Voras išlindo iš kišenės ir susidomėjęs apsižvalgė. Nepamatęs nieko įdomaus savo akiai (ar akims, kas ten žino tuos vorus), vėl pasislėpė gana gilioje ir šiltoje žieminės mantijos kišenėje. Rikas nusprendė pasilikti pilyje ir nugirdęs švilpės mintis jau gailėjosi savo pasirinkimo.
- Labas! - priėjusi prie kitos mergaitės tarė, - aš Noelė! O tu kuo vardu? - šypsodamasi ištiesė ranką. Štai ir nauja jos draugė. Bus su kuo dirbti per pamokas poromis!

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #123 Prieš 2 metus »
Po siaubingos nakties, norėjosi išeiti iš mokyklos, kur nors pabūti vienai su savo mintimis. Juk ji jau vampyrė, naujas gyvenimas ir nauji planai. Savo rankinėje turėjo du maišelius, triušių kraujo, nors žmonių kraujas galbūt ir buvo skanesnis ir daugiau galėdavai gauti energijos. Nuobodžiaudama mokykloje ir nenustodama galvoti kas tapo, nebegalėjo išverti su šiomis mintimis, tad nusprendė nueiti kur nors pasivaikščioti, nors ir buvo oras ne koks. Užsimaukšlinusi violetinę kepurę, paltą ir batelius, išėjo iš mokyklos teritorijos. Į plaukus pūtė vėjelis, tačiau tai netrukdė antrakursei. Po penkiolikos minučių, Spellman prisėdo netoli ežerėlio ir atsigėrė dieninio kraujo. Puikus skonis, puikus. išgėrusi visą maišelį kraujo, pasitaisė savo sruogą ir nusišypsojo pasauliui. Nors ir buvo vampyrė, bet žinojo, jog ji vis tiek liko tas pats žmogus, šokėja Veronica. Tuomet varlytės pradėjo kutenti Veronicos rankas, o mergaitė tik nusikvatojo. Pėpa, Senjori, Lana, Albertai, Jonai jūs gi mano šeima. Švelniai paglosčiusi Pėpą, išgirdo kažkokius vaikiškus balsus. Taip pat, pamatė ir mergaitę kuri kiek išgąsdino vampyrę. Išpūtusi akis, pasižiūrėjo į mergaitę.
- La... Labas, aš Veronica, Veronica Spellman. - Šaltu tonu atsakė ji.
Mergaitė tik netikra šypsena šyptelėjo ir ištiesė ranką taip pat kaip ir Noelė. O ne... O ne.. Veronica, laikykis, laikykis.... prašau, nereikia, juk ji dar tik maža mergaitė, juk aš nenoriu jos nuskriausti.. aaa... ką daryyyyt?
   

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #124 Prieš 2 metus »
Zoey lėtai žingsniavo ežero pakrante. Ant uniformos ji vilkėjo juodą megztinį su gobtuvu. Gobtuvo šešėlis slėpė jos veidą, tad iš šono niekas nepagalvotų, jog čia eina švilpė vardu Zoey Richter. Mergaitė atsiduso ir kiek paspartino žingsnius. Galiausiai pasiekė vietą, kurioje turėtų būti viena. Juk rytais šitoje pavėsinėje beveik nebūdavo mokinių. Visi įprastai sėdėdavo pamokose.
Mergaitė nuo savo galvos nusitraukė gobtuvą ir apsižvelgė. Rytas iš tiesų buvo gražus. Sniegą apšvietė žieminė saulė, tad daugelyje vietų sniegas blizgėjo. Nors Richter prie širdies daug labiau buvo pavasaris, ji nesiskundė žiema. Ji juk galėjo vilkėti megztinius visai nesibaimindama klausimų tokių kaip: kodėl vilki megztinį? Ar kodėl tu su ilgarankoviu drabužiu? Juk lauke šilta.
Blondinukė į rankas paėmė šiek tiek sniego. Iš jo suformavo dailų kamuoliuką, kurį padėjo šalimais. Norėjo jį laikyti rankose iki ištirpimo, bet nenorėjo per daug sušalti, kadangi lauko gaivuma jai pradėjo patikti daug labiau nei pilis. Plius pilyje daug mokinių, o pastaruoju metu jai dideli susibūrimai keldavo kažkokį nemalonų jausmą.
Žalsvų akių savininkė pasitvarkė savo plaukus surištus į netvarkingą uodegą. Kažko imantraus su plaukais nė nemanė daryti, kadangi neturėjo tam jokio noro.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #125 Prieš 2 metus »
Elliw žingsniavo. Kur? Kodėl? Kokia viso šito prasmė? Tai jau buvo detalės, kurios visiškai nėra reikalingos. Svarbu buvo tai, kad Elliw ėjo. Pamačiusi kažkokią mergaitę ji pasitikrino, ar turi rankose teleskopą. Jei tai neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija, galės gerai trinktelėti į galvą. Jei tai Liucija, Sabrina ar Joana trečioji, jos tikrai neatsisakys sutaisyti teleskopo (tiesa, Elliw neprisiminė, ar jis šiuo metu yra sudužęs). Kad tai gali būti kokia nors kita mergaitė (ar iš viso ne mergaitė), velsietė nė nesusimąstė. Ne, šiame pasaulyje egzistavo tik šešios mokinės. Trys iš jų buvo labai geros, trys - tiesiog neįtikėtinai bjaurios mergiūkštės. Tiesa, kažkur egzistavo ir Poore, bet Elliw jo jau seniai nematė, tad tas baisus profesorius pamažu pradėjo nykti iš Elliw atminties (ko gero, nuo to tik geriau jam).
Taigi Elliw ėjo mergaitei iš paskos ir tikėjosi, kad ji vis dėlto pasirodys nesanti viena iš tų bjaurių mergiūkščių. Kaip būtų nuostabu vėl susitikti Joaną trečiąją! Elliw jos nematė jau labai seniai. Su viltimi, kad ten bus kaip tik ta draugė, velsietė skubėjo mergaitei iš paskos. Kelis kartus nusivertė ant žemės, bet skubiai stojosi ir ėjo toliau.
Pasiekusi kažkokią pavėsinę Joana trečioji, kuri, deja, nebuvo Joana trečioji, atskleidė savo tapatybę. Elliw ilgai spoksojo į ją ir stengėsi prisiminti, ar kada teko susidurti. Gerai buvo bent tai, kad tai tikrai nebuvo nė viena iš tų trijų neįtikėtinai bjaurių mergiūkščių.
- Gal žinai, kur Liucija arba Joana trečioji? - paklausė Elliw mergaitės. Argi yra logiškesnis būdas pradėti pokalbį su žmogumi, kurį galbūt matai pirmą kartą gyvenime (arba ne)?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Elliw Gwawr Dwynwen Goff »
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #126 Prieš 2 metus »
Zoey žvelgė į tolį. Ji mąstė apie vieną dalyką. Ar profesoriai pastebėtų, kad ji tiesiog dingo jei ji dingtų? Greičiausiai ne. Juk ji ta tyli pilka pelytė.
Jos lūpas paliko tylus atodūsis. Ji norėjo nebemąstyti apie viską kas jai nutiko, bet negalėjo. Kažkodėl vien tik liūdnos ir blogos mintys lindo jai į galvą. Nors kitokių minčių ji niekada neturėdavo. Juk ji neturėjo dėl ko galvoti pozityviai. Na, nebent dėl Dailės ar Markizo, bet nei vienas iš jų juk neskaito jos minčių. Niekas negali skaityti jos minčių, tad mintys gali būti ir liūdnos.
Staiga pavėsinėje pasigirdo balsas. Zoey jis buvo labai girdėtas. Ji ėmė šokinėti per prisiminimus kol galiausiai prisiminė šitą balsą. Tai buvo Elliw. Ta mergaitė su teleskopu. Richter pavardės savininkė su ja susipažino atrodo virtuvėje ar kur koridoriuje. Tikslios šimtaprocentinės vietos ji neprisiminė, bet tikrai prisiminė teleskopą.
- Am, aš nepažįstu Joanos, o Liucijos jau ilgą laiką nemačiau ir pati. Kodėl jų ieškai? - paklausė mergaitė norėdama tęsti pokalbį. Nesuprato kodėl Elliw uždavė tokį klausimą, bet šiek tiek norėjo pasikalbėti. Staiga jos nenoras bendrauti tiesiog dingo. Ji norėjo šiek tiek pabendrauti su kažkuo.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #127 Prieš 2 metus »
Elliw spoksojo į mergaitę ir bandė prisiminti, ar ką nors jai sakė. Ko gero, ne. Bet kodėl tuomet ji kalba? Velsietė visai sutriko. Neatrodė, kad ši šviesiaplaukė yra panaši į vieną iš trijų bjauriųjų mergiūkščių. Ar gali būti, kad ir jai kažkas negerai su galva? Elliw susirūpino, bet netrukus nebežinojo, ko čia rūpinasi, tad nustojo. Svarbiau buvo tai, kad ši keista mergaitė nepažįsta Joanos trečiosios!
- Bet... - pradėjo sakinį klastuolė, bet pamiršo, ką ketino sakyti. Teliko užsičiaupti.
- Kur Liucija ir Sabrina?! - garsiai sušuko ji piktai žiūrėdama į mergaitę. Tai, kad ji niekaip neranda trijų draugių buvo tik neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos kaltė! Taigi dabar Elliw turėjo labai svarbią misiją: reikėjo rasti tas tris bjaurias mergiūkštes ir pranešti naujieną. Laimei (?), Elliw netruko tos naujienos pamiršti, nors atmintyje išliko faktas, kad bjauriąsias mergiūkštes reikia rasti.
- Kur yra neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija? - griežtai paklausė velsietė. Ji neprisiminė, kad atsekė čia paskui mergaitę, neprisiminė, kad ji čia buvo. Kitaip sakant, Elliw manė čia (kad ir kur tas čia) esanti viena. Ji apsižvalgė tikėdamasi pamatyti kurią nors iš bjaurybių, bet pamatė tik kažkokią nematytą mergaitę.
- Ką tu čia veiki? - nustebusi ir kiek išsigandusi paklausė Elliw. Reikėjo skubiai apsispręsti, ką daryti. Tikriausiai buvo verta paeiti kiek toliau nuo tos galbūt pavojingos mergaitės. Deja, Elliw susipainiojo ir netyčia kaip tik priėjo prie jos. Užkliuvusi išmetė iš rankų teleskopą. Pasigirdo pernelyg gerai pažįstamas trakštelėjimas. Buvo galima pasidžiaugti bent tuo, kad prieš tai teleskopas buvo sveikas. Galbūt.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #128 Prieš 2 metus »
Blondiniškų plaukų savininkė pasitvarkė savo rankoves, kadangi šios kiek pakilo. Ilgos rankovės jai visada buvo prieglobstis. Su jomis šilta, gera ir saugu. Atrodo, kad jos tiesiog saugo ją nuo viso pasaulio. Lyg mylimo žmogaus ar draugo apkabinimas.
Staiga Elliw sušuko. Zoey šoktelėjo išsigąsdama. Ji neapkentė rėkimo. Jis jai primindavo vaikų namus ir tetos namus. Rėkimas jai buvo lyg trenkimas rykšte vergams.
- Net neįsivaizduoju kas ta Sabrina ir kur ji su Liucija yra, - tarė tyliu tonu. Norėjo rėkti, bet nedrįso. Vis tik Elliw gerai nepažinojo, tad negalėjo žinoti kaip ji elgsis Zoey taip pat rėkus ir panašių dalykų. Juk galėtų trenkti ar kažką kito padaryti. Plius tas didelis teleskopas irgi šiek tiek gąsdino, kadangi jei Elliw trenktų juo, Zoey greičiausiai tiesiog atsijungtų.
- Neįsivaizduoju kur yra ir šios keistais vardais pavadintos mergaitės, - sumurmėjo. Iš tiesų vardai tokie kaip Ne neLiucija skambėjo keistai. Greičiausiai tai pravardės... pagalvojo žalsvų akių savininkė pasitvarkydama savo plaukus.
- Ką aš čia veikiu? Aš čia sėdžiu, - atsakė į klausimą, bet kuo toliau, tuo klausimai buvo keistesni. Richter pavardės nešiotoja ėmė manyti, kad šiai mergaitei tikrai trūksta keletos varžtelių. Juk ji elgėsi super keistai.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #129 Prieš 2 metus »
Elliw vis labiau ir labiau stebėjosi. Ši mergaitė gal ir nebuvo labai pavojinga, bet ji tikrai buvo keista. Kaip galima nepažinoti ne tik Joanos trečiosios, bet ir Sabrinos? Ne, čia tikrai kažkas buvo negerai, ir Elliw reikėjo išsiaiškinti, kas. Dar svarbiau buvo sužinoti, ar teleskopui gresia pavojus, nors neatrodė, kad ši tyli mergaitė būtų nusiteikusi ką nors daryti. Bet nuostabi Elliw logika pakuždėjo, kad tokie ir yra pavojingiausi teleskopams, tad nutarė brangenybę saugoti.
- Ar tu iš viso ką nors žinai? - paklausė velsietė, kai šviesiaplaukė mergaitė (deja, tai nebuvo Liucija) pasakė kažko nežinanti. Klastuolė jau neprisiminė, ko ta mergaitė nežino, bet vis tiek jautėsi sutrikusi. Šitas susitikimas buvo pernelyg keistas. Mergaitė buvo visiškai nesuprantama. Ji neatrodė esanti tokia bjauri kaip tos trys neįtikėtinos mergiūkštės. Bet ji nepažinojo nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios! Kaip tai įmanoma?! Elliw nežinojo, kaip dabar elgtis.
O ir koks jai skirtumas, ar šita mergaitė sėdi, ar stovi? Kodėl ji tai sako? Jai tikrai negerai su galva apsisprendė velsietė. Svarbiausia dabar buvo išsiaiškinti, ar jai verta padėti, ar situacija yra pernelyg beviltiška.
- Sėdėk, - abejingai pratarė Elliw, nors jau neprisiminė, kodėl tą sako. Gal reikėjo patylėti? Šito rudaplaukė, deja, nežinojo. Išties - kaip jai geriau elgtis? Apsimesti, kad šita mergaitė yra normali? Ko gero, taip, galima bandyti. Bet kaip apsimesti, kad mergaitė normali, kai tai akivaizdžiai nėra tiesa? Elliw susimąstė.
- Gal tau reikia pagalbos? - paklausė velsietė, nors neprisiminė, kodėl sako būtent taip. Ji kilstelėjo teleskopą, tad buvo galima suprasti: siūloma pagalba, ko gero, buvo neblogas trinktelėjimas į galvą.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #130 Prieš 2 metus »
Richter pavardę nešiojanti mergaitė nežinojo ką jai dar reikėtų sakyti, tad ji galėjo tik tylėti. Tai buvo pats geriausias variantas daugelyje situacijų. Ypač situacijoje kai profesorius ko nors klausia, o tu nežinai atsakymo. Nors jos profesoriai retokai ko nors ir beklausdavo, kadangi žinodavo, jog Zoey neatsakys.
- Taip, žinau tai ką man reikia žinoti, - ištarė susiraukusi. Kažkodėl Zoey buvo labai pikta dėl tokių klausimų. Jie juk netgi buvo ir nemandagūs. Kaip galima klausinėti tokių klausimų kai nori bendrauti? Juk įprastai reikia klausti ramių klausimų tokių kaip pavyzdžiui: koks tavo mėgstamiausias užkandas ar kokia tavo mėgstamiausia spalva, bet ši klastuolė klausė iš tiesų elgėsi keistai. Na, keistumas nėra blogai, bet kartais to keistumo per daug. O kai keistumo per daug reikalai visai prasti.
Blondinukė pažvelgė į savo riešus. Kaip seniai ji dėvėjo marškinėlius ar buvo atsiraitojusi rankoves. O, įdomu ar ji iš viso vis dar turi kokių nors trumparankovių marškinėlių? Greičiausiai ne.
- Pagalbos? Aš abejoju ar dabar kas nors dar gali man padėti, - nuoširdžiai pasakė mergina pasitvarkydama savo plaukus. Ji iš tiesų kuo toliau, tuo labiau nebematė vilties. Tiesiog kam? Kam jai kovoti toliau jei viskas bus taip pat. Bet tada tylus balselis jai pasakydavo, kad viskas gali pasikeisti ir Zoey įgaudavo vilties. Taip jos gyvenimo ratas ir sukosi.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #131 Prieš 2 metus »
Ta mergaitė buvo nemandagi. Elliw neprisiminė, kad būtų kažko klaususi, tad ko šita keistuolė raukosi? Tuo labiau, kad pati šnekėjo visiškai nesuprantamus dalykus. Velsietė jautėsi sutrikusi ir nė neįsivaizdavo, kaip išspręsti šitą problemą. Galbūt jai galėjo padėti teleskopas, bet nesinorėjo parodyti turint didžiausią brangenybę. Šita šviesiaplaukė mergaitė, kuri nebuvo Liucija, buvo kažkokia įtartina. Elliw niekaip negalėjo suprasti, kas jai negerai. Tokiais atvejais dažnai praverčia geras trinktelėjimas teleskopu į galvą, bet šita mergaitė… Ne, velsietė jos pernelyg bijojo. Jau neprisiminė, kodėl taip jaučiasi, bet jausmas buvo būtent toks.
- Kodėl aš turėčiau tau padėti? - visai sutriko Elliw, kai keistoji mergaitė vėl pradėjo kažką sapalioti. Velsietė puikiai žinojo, kad visokios bjaurios mergiūkštės ją pačią laiko keista, nors niekaip negalėjo prisiminti, kodėl. Vis dėlto šita mergaitė buvo nepalyginamai keistesnė. Galbūt ji šneka su savimi ir nė nepastebėjo, kad šalia yra kitas žmogus? Tiesa, faktas, kad šviesiaplaukė šnekėjo, jau buvo išnykęs iš Ellow atminties, tad ji susirūpinusi žvelgė į keistuolę be jokios suvokiamos ar nesuvokiamos priežasties.
- Ar tu žinai, kad aš čia esu? - paklausė ji pamiršusi, kad žiūri į mergaitę. Skubiai žvilgtelėjo į savo teleskopą, bet atrodė, kad jam yra viskas gerai. Tiesą sakant, astronomijos prietaisas buvo vienintelis šio pasaulio gyventojas (?), kurį Elliw suprato. Su juo visada galima protingai pasišnekėti. O štai visokios keistos ir bjaurios mergiūkštės gyvenimą darė tikrai sunkiai suprantamą.
- Ar tu turi teleskopą? - paklausė velsietė staiga prisiminusi, kad čia (kad ir kur tai bebūtų) yra ne viena. Galbūt pavyks grąžinti pokalbį į jai suprantamą plotmę?..
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #132 Prieš 2 metus »
Šviesiaplaukė įkišo ranką į kišenę ir pradėjo žaisti su peiliuku esančiu kišenėje. Ji nervinosi ir jai reikėjo nusiraminti, o kito būdu nežinojo. Na, žinojo. Jai reiktų tiesiog pjauti, bet to daryti šalimais keistos klastuolės negalėjo. Juk ji nors ir keista, supras, kad Zoey daro negerai, kad žalioja save. Matys kraują, o kraujas yra blogai. Visi žino, kad kraujas yra blogai.
- Aš nežinau, kodėl turėtum. Tu juk to klausei, tad tau ir atsakiau, - pasakė Richter pavardės nešiotoja kaip reikiant susinervindama dėl šios kiek kvailos situacijos. Juk tai iš tiesų užknisa. Dėl šių priežasčių ji ir atsiduso.
- TAIP, AŠ ŽINAU, KAD TU ESI ČIA. AŠ NEKVAILA! -sušuko Zoey. Ji tiesiog išsiliejo ant Elliw dėl savo užkniaužtų jausmų: skausmo, liūdesio, pykčio, nerimo ir daug kitų blogų emocijų. O blogos emocijos visada išsiveržia lyg koks nors ugnikalnis.
- Teleskopą aš turiu. Greičiausiai, - jau kiek nurimusi tarė. Dabar jai buvo gėda dėl to, kad užsipuolė mergaitę. Ji tam neturėjo teisės, bet Richter tiesiog susinervino ir užsiplieskė, o dabar norėjo pradingti iš čia. Juk prisidirbo.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #133 Prieš 2 metus »
Elliw jautėsi sutrikusi. Neprisiminė, kodėl ji čia yra. Neprisiminė, ką ta keista mergaitė čia daro. Ar ji kelia grėsmę teleskopui? Toks variantas buvo visiškai įmanomas, ir tai gerokai gąsdino. Pasaulyje buvo per daug bjaurių mergiūkščių, keliančių pavojų astronomijos prietaisams. Šita tikrai buvo viena iš tokių. Vadinasi, Elliw misija aiški: kažkokiu būdu apsaugoti savo teleskopą nuo šitos akivaizdžios grėsmės.
Ir kodėl ta mergaitė turi šnekėti kažkokias nesąmones?! Elliw jos tikrai nieko neklausė. Juk tokio svarbaus dalyko nepamirštų, ar ne? Vadinasi, šita mergaitė nusišneka! Tiesa, velsietė netrukus pamiršo šią šaunią išvadą, tad dabar buvo dar labiau sutrikusi. Visiškai negalėjo suprasti šios situacijos, todėl norėjosi eiti… kažkur, turbūt ieškoti teleskopo, nes klastuolė neprisiminė, ar turi brangenybę su savimi.
Deja, šaunusis planas buvo labai negražiai sugadintas. Ta bjauri mergiūkštė pradėjo rėkti! Elliw visai supyko: ji su bjaurybe nesikalba, argi būtina taip nemandagiai elgtis?!
- Tau reikėtų pasimokyti mandagumo iš teleskopo, - rėžė Elliw pr nusisuko. Neprisiminė, kodėl, bet buvo itin pikta. Bent jau iki tos akimirkos, kai keistoji mergaitė (Elliw jos tikrai nepavadino bjauriąja mergiūkšte, ar ne?) pasisakė turinti teleskopą. Blogos nuotaikos kaip nebūta: velsietė net nušvito iš džiaugsmo.
- Tu turi teleskopą! - patenkinta pranešė ji, pamiršusi, kad mergaitė pridūrė ir kitą žodį, kuris turėjo neleisti būti tokiai tikrai. - O kur jis?
Elliw jautėsi patenkinta. Galbūt jos teleskopas pagaliau susirado draugą? Vis dėlto gyventi vienam turėjo būti liūdna. Ypač tokiame pasaulyje, kur buvo pilna bjaurių mergiūkščių, tik ir besitaikančių kirsti iš savo galvos tiesiai teleskopui į vamzdį.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #134 Prieš 2 metus »
Zoey iš tiesų nesuprato tos mergaitės esančios čia psichologijos. Ji buvo kažkokia nesuprantama ir keista. Galbūt tau ji atrodo keista, nes ji yra ypatinga, o tu nesi ypatinga pasakė Richter jos pasąmonėje esantis įkyrus balselis, kuris dažnai jai neduodavo ramybės. Tas balselis pastoviai ją įskaudindavo ir sunervindavo.
- Taip, pasimokysiu, būtinai, - tyliai sumurmėjo jau pati nebesuprasdama ką sako. Ji kaip reikiant susinervino dėl to balselio ir apskritai dėl visko. Norėjo tik apsiverkti ir ,,padailinti'' savo riešus dar keliomis žaizdomis.
- Prašau, imk teleskopą, - sumurmėjo Zoey padėdama jį ant žemės. Po to mergina ir karto pasileido tekina iš pavėsinės. Jai verkiant reikėjo grįžti į švilpynės mergaičių kambarį.