[Luna Gardner]

Leisti laiką Uždraustajame miške, apipintą įvairiausių Hogvartso pilyje pasakojamų istorijų, skirtų išgąsdinti pirmakursius ir taip šiuos atbaidyti nuo draudžiamos vietos, jau seniai buvo įprasta. Tykantys pavojai, laukiantys už kiekvieno kampo, nė akimirkai neleidžiantys prarasti budrumo, ir keista ramybė, sklindanti, regis, iš kiekvieno medžių karalijoje augančio augalėlio, keistai ramino. Įprastai nerami minčių jūra čia rasdavo ramybę. Persekiojančios problemos ir rūpesčiai trumpam pasimiršdavo.
Iškvėpusi plaučiuose sušilti spėjusį orą, kiek patogiau įsitaiso ant gana aukšto akmens, augančio šalimais galingo ir nebe pirmąją dešimtį skaičiuojančio gluosnio. Į šio kamieną įremta nugara puikiai juto visus medžio žievės nelygumus, tačiau į tai nekreipė dėmesio.
Šalimais gulintis rudai pilko kailio vilkas ramiai snūduriavo pasidėjęs kailiu apaugusį snukutį sau ant letenų. Suprasti, jog laukinei gamtai priklausantis žvėris net ir snausdamas išliko budrus, nebuvo sunkus. Miško tylą sudrumstus kokiam nors garsui žaliai pilkos akys akimirksniu prasimerkdavo nužvelgdamos teritoriją. O kelis kartus kiek toliau samanas sukrebždenus, regis, ilgaausiui padarėliui, šis staigiai kilstelėdavo galvą, tačiau tuomet supratęs, jog joks pavojus vis dėl to negręsia, tingiai nusižiovavęs sugrįždavo į ankstesnę pozą.
Prie dešinės kojos besiglaudžiantis vilko kūnas skleidė malonią šilumą, spėjusią užlieti visą varnės kūną. Kilstelėjusi ranką kelis kartus perbraukė per purų, kiek susivėlusį kailį. Nors keturkojis miško plėšrūnas neparodė jokio ženklo, jog jam skirtas dėmesys patinka, tačiau jau nebe pirmus metus laiką leidžianti su kiek keistoku augintiniu, mergina puikiai žinojo, jog neįprastas poelgis plėšrūnui patiko.
Paslėpusi safyro spalvos akis ir leidusi tamsai užlieti visas mintis, kelias akimirkas paprasčiausiai sėdėjo apie nieką negalvodama. Išvijusi visas mintis, kaip įmanoma toliau. Deja, atsimerkti ir kryptelėti galvą privertė jau kurį laiką ramybės neduodantis garsas. Nusprendęs, jog erzinantis triukšmautojas privalo liautis ir pagaliau leisti tylai ir vėl įsivyrauti Uždraustajame miške, rudai pilko kailio vilkas liuoktelėjo ant žemės ir it šmėkla ėmė sėlinti, regis, naujos aukos link.
Nulydėjusi nutolstantį augintinį žvilgsniu ir vėl užmerkė akis klausydamasi to, kas netrukus turėjo įvykti. Spėjimas, jog mažasis ilgaausis nusprendė išsikasti urvelį, leido manyti, jog vos po kelių akimirkų pasigirs tylus, vos girdimas cyptelėjimas, o tuomet patenkintas savimi ir nusprendęs parodyti savo laimikį šeimininkei, grįš Delgadas. Deja, praėjus dešimčiai minučių jokio cyptelėjimo nepasigirdo. Įprastai tokio laiko tarpo užtekdavo ne tik sumedžioti grobį, tačiau grįžus sušveisti šį.
Stryktelėjusi nuo akmens ir sparčiais žingsniais atsekusi vilko kvapą stabtelėjo. Netoliese išsiviepęs ir patenkintas savimi stovėjo, ne, ne Delgadas, o jau kartą sutiktas klastuolis. Klastuolis, rankoje laikantis burtų lazdelę ir žvelgiantis į duobę.
Suprasti, kas neseniai įvyko, ilgai netruko. Užteko itin tylaus viauktelėjimo, jog mergina suprastų, kad Dafydd stebėjo duobėje įkritusį vilką.
Puikiai sužaista...
-Ar neturėtum susirasti sau lygaus priešininko?-šaltas balsas perskrodė medžių karaliją. Neketindama leisti Dafydd pasinaudoti burtais, tamsiaplaukė išsitraukė savąją lazdelę, nukreipdama šią į vaikinuką,-Expelliarmus,-magijos pasauliui priklausanti lazdelė nuskriejo kelis metrus į šalį, palikdama klastūnyno globotinį be ginklo.
Duobėje ne itin patogiai įsitaisęs žvėris kelis kartus liūdnai viauktelėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Turbūt to ir reikėjo tikėtis. Tokia rūpestinga mergina kaip Luna tikrai nepaliks savo gyvūnėlio vieno. Juk vargšelis gali pasiklysti Uždraustajame miške. Jam gali kas nors atsitikti. Čia laksto tiek daug baisių padarų, kurie tik ir ieško, kaip vargšiuką nuskriausti.
Tad nėra ko stebėtis, kad Dafydd nespėjo ilgai pasidžiaugti šia pergale. Jis ne tik nespėjo net išbandyti nelemtųjų kerų. Vyrukas nespėjo net įsitikinti, kad sugautasis vilkas ir yra tas, kurį norėjo pagauti klastuolis. Jam vis dar žiūrint į duobę pasigirdo moteriškas balsas. Velsiečiui net nereikėjo pažiūrėti, kas čia šneka - buvo ir taip aišku. Kas gi dar puls ginti kažkokio vilkpalaikio? Mintyse Dafydd nusikeikė, tačiau šį kartą balsu jausmų neišreiškė. Tačiau lazdelei ištrūkus iš rankos jis nebeištylėjo:
- Kokie mes gudrūs. Atimti ginklą ir tada apsimesti, kad suradome lygiavertį priešininką.
Praėjęs susitikimas su šita mergina nebuvo malonus. Ir, deja, vilkas tebuvo palyginus menka smulkmenėlė. Juk po to buvo akrokažkas, ligoninė, kur Luna netgi teikėsi jį aplankyti... Ką jau kalbėti apie drakoną. Tačiau raudonplaukis tikrai neketino varnei priminti, kodėl praėjęs susitikimas buvo ne iš tų, kuriuos norisi prisiminti. Daug geriau buvo apsimesti, kad taip buvo tik dėl to, jog šita mergina, kaip ir visi kiti žmonės, tiesiog juodai erzina.
- Ak, čia tavo augintinis? - pašaipiai paklausė Dafydd. Buvo įsitikinęs, kad mergina supras, kad būtent šis vilkas ir buvo klastuolio tikslas. Juk ji priklauso Varno Nagui. O ten kvailiai nesimoko. Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Dabar velsiečiui buvo svarbiau neparodyti absoliučiai jokios baimės. Ir, žinoma, atgauti lazdelę, gulinčią bjauriai toli.
Raudonplaukis pradėjo mąstyti. Jis, žinoma, paprasčiausiai galėjo nueiti ir pasiimti ginklą. Tačiau puikiai suprato, kad Luna gali taip pat paprastai jam to neleisti. Tada velsietis tik dar labiau apsijuoks. Tačiau nieko nedarydamas jis nieko nepeš. Staiga į galvą šovė mintis.
- Jeigu tu man leisi atsiimti lazdelę, galėsim būti lygiaverčiai priešininkai, - pasiūlė Dafydd. Tikėjosi, kad varnė sutiks su šia sąlyga. Žinoma, jeigu tai galima pavadinti sąlyga. Buvo tik vienas būdas tam išsiaiškinti: keliauti lazdelės link ir tikėtis, kad Luna burtais nenuskraidins jos dar toliau. Ką gi. Jeigu ji tai padarys, klastuoliui teks apsimesti, kad jis to ir laukė, ir iš visko tik pasijuokti. Žinoma, Dafydd neprisipažins, kad kažkokia varnė jį pergudravo.
Tad velsietis ramiausiai, netgi pasišvilpaudamas, patraukė lazdelės link. Kurį laiką ši gulėjo nejudėdama. Tačiau Dafydd puikiausiai suprato, kad Luna ją iškeldinti gali bet kurią akimirką. Kad ir tada, kai velsietis jau bus pasilenkęs jos paimti. Tačiau raudonplaukis priėjo ir ramiai pakėlė lazdelę. Viduje pajuto tikrą palengvėjimą, tačiau tikėjosi, kad Luna to nesupras.
- Galime manyti, kad esame lygūs, ar ne? - atsisuko Dafydd į Varno Nago mokinę ir patraukė atgal prie duobės. Žinoma, vilkas tebebuvo ten. Klastuolis suprato, kad Luna neleis nieko blogo padaryti tam nelemtam vilkui. Jeigu jau nepaleidžia jo vieno palakstyti po mišką, kur jau ten žiūrės, kaip vargšelis yra skriaudžiamas... O gal jie laksto kartu? paklausė savęs Dafydd ir pašiurpo. Bandė prisiminti, kokia gi dabar Mėnulio fazė. Ir ar vilkolakiai dienos metu atrodo kaip žmonės net ir per pilnatį. Deja, į nė vieną iš šių klausimų atsakymo Dafydd neturėjo. Tad teko tikėtis, kad mergina nepavirs į vilką ir neužpuls jo kitais - ne itin įprastais - būdais.
Klastuolis nutarė, kad bus geriausia merginos tiesiog nepaisyti. Jis be galo norėjo išbandyti kerus, girdėtus per pirmąją transfigūracijos pamoką. Tad nukreipė lazdelę į vilką ir, nepaisydamas Lunos buvimo, ištarė:
- Partialis evanesco!
Dafydd neprisiminė, koks tiksliai turi būti judesys, tad ore nupaišė kažką panašaus į n raidę. Taikėsi vilkui į galvą.

[Luna Gardner]

Suprasti, kaip stipriai sužeistas ir ar sužeistas duobėje įkritęs vilkas, nebuvo itin lengva. Nors Dafydd "meno kūrinys" neatrodė gilus arba bent jau negilus vilkui, mat, pasinaudojus tvirtomis galinėmis kojomis ir atsispyrus nuo žemės iššokti iš šios būtų buvę vieni juokai, vis dėl to Delgadas to nepadarė. Liko tūnoti spąstuose, kas leido suprasti, jog žaliaakis vis dėl to sužeistas, o liūdnas viauksėjimas, sklindantis iš duobės, tai tik dar kartą patvirtino.
Vos prieš kelis metus išgyventas įvykis ir vėl kartojosi, tačiau šįkart Delgadas buvo sužeistas varnės dėka. Leidusi Dafydd išvysti vilką, o po to užsitraukusi šio nemalonę, net ir po bandymo išgelbėti jo gyvybę, suteikė puikią progą įvilioti žaliaakį keturkojį į spąstus. Regis, neitin malonus susitikimas neišnyko iš klastunyno globotinio atminties. Tiesa, vargu ar merginą, auginančią vilką, persekiojantį akromantulą ir milžinišką drakoną įmanoma pamiršti. Vis dėl to atleisti tai, jog Dafydd sužeidė Delgadą, neketino.
Miško karalijoje nuskambėjus vaikino balsui, safyro spalvos akys nukrypo į šį kiek prisimerkdamos.
-Nesakiau, jog esi man lygus,-įžeidžiančiai atkirto į pateiktą repliką. Išdidumas ir vėl pasivijo tamsiaplaukę, tačiau šįkart ne kaip alfą, o merginą, trokštančią atkeršyti už Delgadui paspęstus spąstus ir šio sužeidimą.
Kraujagyslėmis tekantis įniršis privertė pamiršti gražias manieras, vis dėl to vaikinui pasiūlius leisti jam atgauti burtų lazdelę, neprieštaravo. Pamokyti mažąjį klastuolį atrodė itin įdomi pramoga. Metų skirtumas ir žinių bagažas gerokai skyrėsi, tad tikimybė, kas laimės būsimą kovą, žinoma, jei tik tokia bus, mat, Dafydd žingsniuojant pasiimti magijos pasauliui priklausančio pagaliuko, Luna mintyse peržvelgė visus žinomus kovos burtažodžius, jog visa tai truktų, kuo trumpiau, buvo aiški.
Nors ne vieną kartą kilo mintis pasinaudoti Accio burtažodžiu ir burtų lazdelę pagriebti tiesiai iš Dafydd rankų, vis dėl to liko stovėti. Juk bent viltį dera palikti tam, kuris netrukus pralaimės?
-Manau, tai nuspręsime, kiek vėliau,-gūžtelėjo pečiais nutaikydama savo burtų lazdelę į vaikiną, tačiau šio užuot nukrypusi į merginą, nusitaikė į viauksintį vilką. Nuskambėjęs burtažodis akimirksniu privertė ramiai krūtinėje plakančią širdį daužytis it pašėlusią. Kelios, o tiksliau visos šių metų nelankytos pamokos žinių apie naujus burtažodžius nesuteikė, tačiau klastuolis, regis, progos išmokti naujų triukų, nepraleido.
-Relasio,-tikėdamasi, jog Dafydd burtažodis nesuveiks, panaudoja kitą. Šio pagalba netoliese stovintis vaikinukas bloškiamas į toliausiai stovėjusį medį. Abejonių, jog smūgis buvo pakankamai stiprus, neliko, mat, kamieną saugančios žievės išsilakstė į visas puses.
-Accio lazdelę,-žingsniuodama link klastunyno globotinio, ištarė dar vieną burtažodį, neketindama leisti nukreipti burtų lazdelę dar kartą į vilką. Sugavusi Dafydd magijos pasauliui priklausantį pagaliuką, šyptelėjo.
-Gal derėtų tą patį burtažodį, kurį panaudojai Delgadui, išmėginti su tavimi?-kryptelėjo glavą safyro spalvos akis įsmeigdama į vaikiną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atsiėmęs lazdelę Dafydd jautėsi gerokai tvirčiau. Svarstė, kodėl Luna leido tai padaryti. Kita vertus, koks skirtumas? Svarbiausia, kad lazdelė yra klastuolio rankose ir galima pagaliau padaryti tai, kas planuose buvo nuo pat pirmos transfigūracijos pamokos.
Deja, vis dėlto reikėjo pirmiau pasipraktikuoti su kuo nors kitu. Kokiu nors miegančiu klastuoliu berniukų miegamajame. Dafydd prisiminė į draugus atkakliai besipiršusi Emetą Rafaelį kažkokį ten. Žinoma, jų susitikimas baigėsi ne itin draugiškai. Tačiau tai būtų puikus būdas jam atkeršyti, ar ne? Nesvarbu, kad keršyti nebuvo už ką, velsietis paprasčiausiai gailėjosi, kad neišbandė tokių sudėtingų burtų su kuo nors kitu. O gailesčio priežastis buvo paprasta: jam visiškai nieko neišėjo. Vilkas, atrodo, į burtažodį net nereagavo.
Deja, mergiūkštė taip ramiai į situaciją negalėjo pažvelgti. Klastuolis jau seniai suprato, kad mergos yra isteriški padarai, kurie gali bet kada pradėti laidyti burtažodžius, jeigu tik pamanys, kad kas nors gresia kokiems nors kvailiems jų mylimiems daiktams, gyvūnams ar dar kokioms nors nesąmonėms. O čia juk užpultas ne kas kitas, o mergužėlės mylimiausias vilkas... Tad Dafydd visai nenustebo, kai kerai pataikė tiesiai į jį. Taip pat visai nenustebo ir dėl to, kad kerai suveikė puikiai. Trenkęsis į medį klastuolis neteko amo. Smūgis buvo tikrai stiprus. Dafydd netgi pagalvojo, kad gal nuvertė medį, į kurį atsitrenkė. Nuo smūgio klastuolis buvo suklupęs. Atsistoti prireikė nemažai laiko. Nugara buvo varstoma skausmo. Žinoma, velsietis nė neketino prisipažinti varnei, kad ji neblogai atsikirto. Raudonplaukis žvilgtelėjo į medį. Laimei, tas tebestovėjo. Nors atrodė keistai nudrožtas. Vos tik Dafydd spėjo nustebti, kad, ko gero, taip įvyko dėl to, kad jis trenkėsi į medį, raudonplaukis išgirdo šaukiamuosius kerus. Ir vėl. Žinoma, lazdelė vėl nulėkė pas Luną. Dafydd net nebuvo pastebėjęs, kad ją pametė. Prieš pakildama į orą ji gulėjo per porą metrų nuo klastuolio. Jis tik sunkiai atsiduso. Nusisuko nuo Lunos ir pradėjo svarstyti, ką daryti dabar.
- Gali mėginti, - galiausiai abejingai pratarė Dafydd. Jis, žinoma, visai nenorėjo išbandyti partialis evanesco savo kailiu. Tačiau buvo tikras, kad Luna, nepasirodžiusi toje pamokoje, iš pirmo karto nieko nenuveiks. Net ir ši mergina to nesugebės. Tad reikėjo sugalvoti, ką daryti toliau.
Dafydd apsimetė, kad labai skauda, ir atsisėdo. Vis dar buvo nusisukęs nuo Lunos, tikėjosi, kad ji nematys, ką jis daro. Stengdamasis kuo mažiau judėti, įsikišo į kišenes kelis už kumštį kiek mažesnius akmenis. Dejuodamas klastuolis atsistojo. Kadangi skausmas tebevarstė nugarą, net nereikėjo labai apsimetinėti. Galiausiai jis atsisuko į Luną. Deja, ji buvo gana toli, tad teko eiti artyn. Žinojo, kad jeigu praleis netikėtumo momentą, nieko padaryti nebepavyks. Tad klastuolis koja už kojos artinosi prie merginos. Kai pagaliau nutarė, kad dabar bus pajėgus numesti akmenį iki jos, staigiai sustojo ir, išsitraukęs iš kišenės, vieną po kito paleido du akmenis tiesiai į Luną. Paspartinęs žingsnį priėjo prie duobės ir, stengdamasis nepaisyti skausmo, paleido dar du akmenis į ten tebetupintį vilką. Kišenėje liko dar vienas akmuo, turintis aštrią briauną. Dafydd užtruko vieną akimirką, kol išsirinko auką. Tačiau suprato: jeigu pašalins iš čia Luną, galės su vilku daryti ką nori. Tad vėl atsisuko į merginą ir paleido akmenį į ją. Žinoma, vilkiškos prigimties mergina tikrai nestokojo vikrumo. Tačiau ir Dafydd pasižymėjo tuo pačiu.
- Kvaiša, - paleidęs paskutinį akmenį burbtelėjo Dafydd. Netrukus girdėjosi tik vilko unkštimas.

[Luna Gardner]

Įniršis liepsnote liepsnojo brangakmenio spalvos akyse. Visus šešerius metus, beveik septynerius, mokydmasi Hogvartse nebuvo sutikusi to, kuris burtais kėsintųsi į bejėgį padarą. Žinoma, drakono Dafydd nesirinko. Ne tik dėl to, jog turbūt vis dar abejojo jo egzistavimo, tačiau baimė, pasirinkti tokį pavojingą priešininką, neleido. Gartas ne tik būtų pavojingas priešininkas, tačiau vos per akimirką pačirškintų taip, jog iš klastuolio teliktų pelenai.
Miško tankmėje nuskambėjus abejingam Dafydd balsui mergina rauktelėjo antakius. Vargu ar vaikinas išties norėjo išmėginti neseniai atlikti bandytus kerus savo kailiu. Vaikščioti be galvos ar be vienos kojos nebūtų buvę itin lengva. Deja, koją eilinį kartą pakišo pamokų nelankymas ir vaikinas tai puikiai suprato. Nedalyvaudama naujojo profesoriaus pamokoje Luna ne tik praleido naujo burto paaiškinimą, bet ir jo panaudojimą. Nė neįsivaizdavo, kokį rankos judesį derėtų atlikti, mat, akivaizdu, jog Dafydd profesoriaus iki galo nebus išklausęs, tad pasikliauti matytu bandymu - nedera.
Klastunyno globotiniui atsisėdus ant šaltos žemės ir atsukus nugarą, mergina rauktelėjo antakius. Kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjo bandydama suprasti, kas privertė vaikiną taip pasielgti, kai galiausiai safyro spalvos akys užfiksavo rankoje suspaustą akmenį, netrukus pradingstantį vienoje iš Dafydd kelnių kišenių.
Jis turbūt juokauja...
Nejudėdama iš vietos, net tuomet, kai žaliaakis pakilo nuo samanomis apaugusios žemės, kryptelėjo galvą atidžiai stebėdama vaikiną. Žinojo, ką šis ketina padaryti, tad tereikėjo sulaukti tinkamos akimirkos ir panaudoti dar vienus kerus. Šitai laukti ilgai netruko, mat, prisiartinęs vaikinas paleido du akmenis tiesiai į merginą.
-Bombardo,-taikiniais virtę klastuolio "ginklai" susprogo į daugybę dalių. Deja, numatyti, ką vaikinas ketino daryti toliau, nepavyko. Šiam paleidus kitą porą akmenų į Delgadą Luna stipriai sukando dantis. Iš kiek toliau esančios duobės pasigirdo garsus urzgimas. Net jei Dafydd ir pataikė į vilką, šis nebeketino ir toliau inkšti.
Sutelkusi visą dėmesį į girdimą garsą nepastebėjo paskutinio akmens, lekiančio tiesiai į ją. Panaudoti burtus per vėlu. Vis dėl to paskutinę akimirką smūgio pavyko išvengti, deja, pasekmių - ne. Aštri briauna perrėžė jautrią veido odą palikdama aiškų įbrėžimą.
-Incarcerous,-nebeketindama ir toliau žaisti su klastuoliu kilstelėjo ranką, laikančią burtų lazdelę. Nors mintis panaudoti kiek kitokį burtažodį viliojo, vis dėl to sukelti skausmo neketino.
Vaikino kūną apraizgius grandinėms ir pargriovus ant žemės plačiai šyptelėjo. Netrukus iš duobės iššoko ir rudai pilko kailio vilkas. Tamsus skystis sruveno šio galine koja nudažydamas ir purų kailį. Regis, krisdamas keturkojis bus užkliudęs šaką.
Laikydamas sužeistąją koją ore, Delgadas urgzdamas nužvelgė ant žemės gulintį vaikiną, o tuomet kryptelėjo galvą savo šeiminkės link. Kruvinas snukis leido suprasti, jog Dafydd sviesti akmenys nepralėkė pro šalį.
Įniršį merginos akyse pakeitus liūdesiui tamsiaplaukė žengė kelis žingsnius arčiau augintio rankomis švelniai perbraukdama per kruviną kailį.

[Džeimsas Greywindas]

Kai sugriebė du pirmakursiai už apykaklių, kitoje miško pusėje driokstelėjo nedidelis sprogimas. Džeimsui atsisukus į tą pusę, sutrikę, paraudusiomis nosimis šniurkščiojantys grifiukai pasekė profesoriaus pavyzdžiu.
- Į pilį, - transfigūracijos profesorius paleido neūžaugas žvilgsniu jau skenuodamas niūrą medžių tankmę, - dabar pat.
Vyro nemalonaus balso sugniuždyti mokinukai kluptelėję kuo skubiau puolė bristi sniego paklode tolyn. Jie bėgo beveik neverkdami, savo koledžui prapylę keturiasdešimt taškų ir užsidirbę areštą pas ūkvedį.
Tuo tarpu Džeimsas mąstė. Kuomet iš akių dingo rudaplaukės berniukų galvos ir Grifų Gūžtos šalikai iki kelių, jis pasitvarkė pirštines, rankovėje užčiuopdamas naująją vyšnios lazdelę. Kas ir kas ten buvo, jos prireiks. Mintyse suurgzdamas, jog nekenčia profesoriaus darbo, buvęs auroras nubrido link gūbrio ir batams neklimpstant pragariškame sniego gylyje, pasileido ristele. Su kiekvienu žingsniu tarp juodų Uždraustojo miško galiūnų nardė Greywindas.
Senas geras Uždraustasis miškas. Per ketverius metus čia lankėsi gal tik du kartus – kuomet pilyje siautė Antrasis Hogvartso mūšis ir tada, kai ėjo susitikti su senojo eliksyrininko dukra. Abu įvykiai nebuvo malonūs, abu vertėjo pamiršti, uždaryti, paskandinti giliausiame ežere, jei ne ši suknista diena. Uždraustasis miškas. Bet mokinių po kiekviena išvarta, kuriuos, be abejojo, turėjo gaudyti jis, nes Turner per didelė nevėkšla, Makdak nesirodo kelinta diena, o Lorijan buvo užsiėmusi savais reikalais, tuo tarpu ūkvedys valo ketvirto aukšto koridorius nuo tokių snarglių kaip tie du mokinukai iš jo senojo koledžo. Kam daugiau beliko? Kitų profesorių nėra, antri metai mokykloje karaliauja mokytojų deficitas. Ateina sunkūs laikai.
Psichai. Jie bėga iš Azkabano?
Vyras juodais varno plaukais sustojo, ranka pasiremdamas į žaibo suskaldytą kamieną. Užsimerkė varydamas tą siaubą šalin. Malonu nebuvo. Ne dabar. – pramerkęs akis pagalvojo nužvelgdamas siaurėjančių medžių eilę. Jautė, jog artėja ir neklydo: orą perrėžė kerų pavadinimas. Greywindas išsitraukė lazdelę. Medžiotojai? Atskalūnai burtininkai? Vilkolakiai? Bus matyti. Į kraują plūstelėjo adrenalinas, profesorius švelniai suspaudė lazdelę. Kaip Dumštrange...
Kai po batais sugirgždėjo sniegas ir jis žengė iš medžių siluetų, bjauriai randuotas veidas pasikeitė nuo šaltai negyvo iki veido žmogaus, gavusio ne ugninės stiklą, bet moliūgų sulčių stiklinę – suirzęs ir juodai tūžmingas. Jam atsibodo šitie vaikai, šitie idiotai, šitie mažvaikiai...
Llewellyn pamatė iškart. Supančiotas Incarcerous kerų berniokas buvo bejėgis ir vėl prisidirbęs iki kaklo. Šalimais stovėjo liekna mergina juodais plaukais – viena iš Hogvartso pirmūnių, Igorio minėta kartu su Vasariu, ji pirštais lietė kruviną vilką. Aikštelė kvepėjo pačiomis kvailiausiomis peštynėmis.
Nebylūs šaukiamieji kerai ištraukė iš aukštos varnanagės rankų abiejų paauglių lazdeles ir Greywindas staigiu mostu jas sugavo, pirštiniuota ranka suspausdamas ąžuolo ir šermukšnio medieną. Kitu pasukimu išnyko pančiai nuo koledžo auklėtinio, nors ranka labiau kilo abiejų mokinių pavertimui į šeškus nei gelbėjimo intencijai ir moralų sakymui. Džeimsas pakėlęs apžėlusį smarką karčiai nužvelgė paauglius.
– Aš jus galiu paversti avinais ir palikti čia, galiu sulaužyti jūsų lazdeles ir jus nužudyti, – kitaip nei per transfigūracijos pamokas jis nekėlė balso; tonas vilkosi pažeme, ropštėsi grėsminga, duslia nata. Jis nejuokavo, iš kūno galėjai išskaityti šį juodą užsiknisimą žaisti šį apgailėtiną žaidimą, – galėčiau. – Raveno von Sjuardo žudikas kilstelėjo lūpas, paslėpdamas vaikų lazdeles mantijos klostėse. – Pažeidėte taisykles, ką tik prapylėte savo koledžams taškus ir užsidirbote profesorių svarstymą, sveikinu. Galite rašyti savo tėveliams, jog paliktumėm bent egzaminams išlaikyti.
Transfigūracijos profesorius sutiko Gardner ryškiai mėlynas akis. Jos buvo neįprastos ir slepiančios paslaptį.
– Pakuokitės. Lazdelių negausite iki kitos savaitės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, buvo naivu tikėtis, kad Dafydd paleisti akmenys pataikys merginai į galvą. Vis dėlto tenka pripažinti, kad ji nekvaila. Na ką gi. Bent jau vilkiūkštis gavo kaip reikiant. Ir, atrodo, paskutinis akmenėlis šiek tiek pataikė ir Lunai. Klastuolis suprato, kad tai daryti yra kvaila, kad su burtų lazdele galima nuveikti daug daugiau. Deja, šio ginklo neturint tenka griebtis kitokių. O tai buvo geriausia, ką tuo metu gebėjo sugalvoti velsietis.
Vis dėlto mergina nieko nelaukdama nukreipė lazdelę į Dafydd. Jis nespėjo išsigąsti ar pajusti ko nors kito, kai kūną apsivijo grandinės ir jis pargriuvo. Klastuolis mintyse keikėsi, tačiau balsu neištarė nė žodžio. Jis tikrai neleis šitai mergiotei džiaugtis tariama pergale. Naudojasi tuo, kad yra vyresnė? Ką gi, tegul. Tuo labiau, kad ji net ne žmogus. Kaip paprastas mirtingasis gali ką nors jai padaryti? Akivaizdu - kitą kartą teks griebtis klastos. Nepaisant to, kad šiuo momentu padėtis atrodė visiškai be išeities, Dafydd jau pradėjo svarstyti, kaip reikės atkeršyti Lunai. Pamažu galvoje ėmė regztis planas.
Nespėjus sugalvoti nieko konkretaus klastuolis pajuto, kad yra laisvas. Jau norėjo pašokti ant kojų, tačiau vos kryptelėjęs galvą pamatė ne ką kitą, o Klastūnyno vadovą Džeimsą Greywindą. Reikia pastebėti, kad velsietis pasijuto kiek nejaukiai. Juk buvo akivaizdu, kad profesorius stos į Lunos pusę. Dėl visko kaltas bus jis - Dafydd. Nesvarbu, kas čia įvyko, nesvarbu, ką sakytų jis. Aišku, kad gera mergaitė Luna Gardner negali būti kažko prisidirbusi, kai šalimais stoviniuoja Dafydd Llewellyn. Velsietis atsiduso. Jis puse ausies klausėsi, ką kalbėjo profesorius, tačiau jam tai ne itin rūpėjo. Iki tol, kol Greywindas užsiminė apie tėvelius. Tai be galo supykdė klastuolį. Jis pašoko ir išrėkė:
- Aš neturiu tėvelių! Rašykit jiems ką tik norit. Nereikia man tų egzaminų! Galiu nešdintis iš čia kad ir dabar pat!
Dafydd, tiesą sakant, ne itin norėjo būti išmestas iš Hogvartso. Tokiu atveju jam tektų grįžti namo. Motina, žinoma, nebūtų patenkinta. Tačiau koks skirtumas, kai namuose paradui vadovauja ne kas kitas, o patėvis? Motinai vyresnysis sūnus ne itin rūpi. Tereikėtų atkentėti likusį laiką iki septynioliktojo gimtadienio. Mažiau nei dveji metai. Ką gi, juk jis išgyveno vienuolika metų prieš atvažiuodamas čia. Tad kaip nors ištvers ir likusius dvejus. Vis dėlto jis tikėjosi, kad apsimesdamas, kad jam tai nerūpi, sugebės apsisaugoti nuo išmetimo pavojaus.
- Galit laužyti lazdelę, galit žudyti, - kiek ramiau pratęsė Dafydd. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad normaliam žmogui tokios paauglio kalbos turėtų sukelti nerimą: penkiolikmečiui nesvarbu, kai kažkas sako, kad jis gali būti nužudytas? Tačiau Džeimsas Greywindas juk nėra normalus žmogus, tad jam bus nė motais. Klastuolis nenorėjo išeiti iš miško. Tik jau ne kartu su Luna ir Greywindu. Nenorėjo matyti akyse nei vieno, nei kito. Velsietis susimąstė. Galėtų tiesiog greitu žingsniu išeiti pirmas. Tačiau... Tada atrodys, kad jis kažko bijo. Ne, taip negalima. Dafydd ramiausiai vėl atsisėdo ant žemės ir pradėjo laukti, ką darys Luna. Tikėjosi, kad ji teiksis ramiai nešti iš čia muilą. Tokiu atveju ir Dafydd galės ramiai palikti mišką ir gal bent kartą ne visiškai įsiutinti Klastūnyno vadovą.

[Luna Gardner]

Vasaros įdegį pamažu prarandanti oda nusidažė tamsiu žvėries krauju. Atviros žaizdos kraujavo, o klampus skystis nutekėjęs kailiu krisdavo ant žėrinčiu sniegu pasidabinusios žemės. Akinančiai baltos, tačiau akiai neįžiūrimos snaigės ištirpdavo vos tik šiltas kraujas pasiekdavo jų paklodę.
Lėtai atitraukusi rankas nuo kruvino kailio, kilstelėjo burtų lazdelę, tačiau burtažodžiui nespėjus išsprūsti iš rausvų merginos lūpų, dėmesį patraukė tolumoje nuaidėjęs balsas. Lėtai pakilusi nuo šalčiu dvelkiančios žemės ir išsitiesusi visu ūgiu, įsmeigė brangakmenio spalvos akis į tai, kas artėjo jų link. Abejonių, jog tai buvo ne žmogus, nekilo. Tylus sniego šiugždėjimas, keliamas kietų batų paviršiaus, pranešė apie besiartinantį dvikojį. Teliko suvokti, kas šis ir kokias pareigas užimą.
Puikią vilkolakės uoslę pasiekus vyriškiems kvepalams, susimaišiusiems su žiemos šalčiu, kandžiojančiu jautrią veido odą, o netrukus iš šešėlių pasirodžius randuotam vyriškio veidui, safyro spalvos žvilgsnis įsmigo į naująjį pokalbio dalyvį. Šis, kaip ir du pirmieji, draugiškų emocijų nerodė. Randuotą veidą puošė suirzusi grimasa.
Išsitiesusi visu ūgiu, tačiau vis dar neatitraukdama rankos nuo Delgado, kryptelėjo galvą į Dafydd, tebegulintį šaltuose sniego pataluose. Palikti šio taip neketino, net jei labai norėjosi. Deja, tuo spėjo pasirūpinti pasirodęs klastūnyno profesorius. Ištraukęs abi magijos pasauliui priklausančias lazdeles, vyriškis netruko paleisti ir savo koledžo globotinį iš jį laikiusių grandinių.
Nuostabu...Turbūt tai vienas iš Greywindų šeimos požymių...
Lėtai pakreipusi galvą profesoriaus pusėn, įsmeigė safyro spalvos žvilgsnį į randuotą veidą. Likusios žymės bylojo apie išgyventas kovas. Galbūt, jei nejaustų Greywindams neapykantos, o priešais stovintis vyriškis būtų malonesnis, išklausytų ilgus pasakojimus apie varginusias, daugybės jėgų pareikalavusias kovas.
Profesoriui pagaliau prabilus, mergina nė akimirkai nenuleido žvilgsnio. Brangakmenio spalvos akys dvelkė šalčiu ir neapkynata. Profesorius aiškiai parodė, jog abu paaugliai bus nubausti. Vis dėl to tamsiaplaukė į tai per daug dėmesio nekreipė. Juk vos prieš kelis metus vienam iš profesorių buvo padegusi apsiaustą. Viskas baigėsi tuo, jog buvęs Varno Nago vadovas paprasčiausiai paleido merginą. Tikėtis, ko nors kitą ir šįsyk, neverta. AKivaizdu, jog Džeimsas nebuvo vienas iš tų, kurie mėgo vaikus, tad gaišti laiko su jais, neturėtų.
Visiškai ramiai stovėdama žvilgtelėjo į šaukti ėmusį vaikiną. Kurtinantis balsas perskrodė ramybėje skendinčią miško karalystę. Dafydd priminė žmogų, kuriam visiškai nerūpėjo, kas nutiks. Regis, visą šį laiką klastunyno globotinis ne iš malonumo su visais elgėsi taip grubiai ir nedraugiškai.
Kelias akimirkas pašūkavęs žaliaakis nurimo atsisėsdamas ant žemės. Palydėjusi šio veiksmus žvilgsniu Luna žvilgtelėjo į profesorių. Laikas bėgo, tačiau nei vienas žodis iš rausvų merginos lūpų neišsprūdo. Safyro spalvos akys vis dar dvelkė tuo pačiu lediniu šalčiu.

[Džeimsas Greywindas]

Čia Uždraustasis miškas, ne Londono parkas ir ne Kiauliasodžio „Trys Šluotos“, bet Dafydd arba pritrūko sveiko proto, arba užsigeidė iškelti sceną pavojingiausio miško pakampėje.
Jei ši scena priklausytų Džonui Lukui Viljamsui Greywindui, jis delnais sudėtas rankas nukreiptų žemyn, sučiauptų lūpas ir prisimerkęs surauktų veidą, o kažkur gerklėje užstrigusiu balsu atsidusęs prabiltų:
„- Ar galit baigt rėkt? Jau ketviras kartas, žmonės, turėkit sarmatos, atsibodo, jau visai originalumo neturit. Kas čia, mandragorų daržas?“
Tuomet reikėtų prisiminti Ginger, Atkins, o'Ceallachain ir prirašius Llwellyn su būdvardžių ir veiksmažodžių krūva aprašyti visų šių klyksmų skirtumas-panašumus-ateities perspektyvas-užknisimo lygį ir užuojautą geriausiam savo draugui. Problema tame, jog vieta pilkų granito akių buvo žemės rudumo, vieta šviesių – juodi, o Džonas ir šiaip plaštaka buvo aukštesnis už Džeimsą ir plius viena pastabėlė, randų neturėjo. Nedidukėje aikštėje atokiausioje miško pakampėje batus sniege murkdė Džeimsas Rafaelis ir šis vis dar trynėsi čia, Uždraustajame miške.
Transfigūracijos profesorius prajuko, žengtelėjo atgal ir pernelyg švelniai tarė:
- Tai kodėl tuomet tu čia stovi, jei tau vienodai?
Llewellyn visada pasižymėjo ne auksiniu elgesiu, bet sugebėjimu eiti prieš sistemą. Per pamokas tinginiavo, o dabar tiesiog atsisėdęs romesniu tonu toliau tęsė visišką abejingumo politiką visais klausimais. „Nuostabu“ už tradicijų tąsą ir „siaubinga“ už elgesį. Tai vadinasi Klastūnynas ir klastuolis, kuriam kažkas negerai?... Visgi, nesvarbu. Daugiau pamatys.
- Kelkis. – akies krašteliu stebėdamas mišką jau įprastai šaltu ir griežtu balsu jis gargždai iškošė. Po penktakursio riksmo medžiai nutilo, sniegas negirgždėjo, grįžto tyla. Kaip žmogus matęs pakankamai, ėjęs per baugius reikalus, suvokė, jog po tokios pertraukos ir vėl būti panašiame mėšle nebuvo linksma. Kibirkštėlė ištrūkti degė kažkur po kulnais, nors bjaurią veido išraišką galėjai priskirti tiesioginiam norui nematyti vaikų fizionomijų bent iki senatvės, jei šios, žinoma, sulauks. Baugi miško, pavojų ir prisiminimų atmosfera it lubos traiškė Džeimso pečius, nors baimė netvino iš jo kūno kalbos ir nepylė švino į kojas. Atrodė pakankamai atsipalaidavęs, tačiau priemaišą galėjo užuosti bet kuris magiškos prigimties žvėris.
Gardner. Ji trykšte tryško neapykanta ir tuo šalčiu, kuriuo dalinosi pats vyras su mokiniais ir aplinkiniais kiekviename žingsnyje, jei šie ne šeimos nariai. Ji nepratarė nė žodžio, nesitraukė nuo vilko. Juodaplaukė panašėjo į rimtą priešininką, kuriam trūksta tik dar kelių metelių ir patirties. Greywindas sutiko merginos žvilgsnį. Galbūt, jei tai būtų karo laukas, Dumštrangas, Antrasis Hogvartso mūšis ar Demonų skerdynės, jis su mielu noru stotų į dvikovą. Į dvikovą iki mirties. Tokie jaunikliai pavojingi, užtat įdomūs. Visgi Hogvarstas turi ką parodyti po septynerių metų.
- Skylės neišdeginsi, Gardner. – priminė merginai vyras pakeldamas lazdelę. – Ir aš sakiau eiti pilin.
Apsimetėlio Alastoro Ruknos metodai įžengė į trasą - penktakursis virto šešku, tačiau pilnatis iškišo savo veidą tarp juodų debesų...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Profesorius Greywindas reagavo savo stiliumi. Ramiai ir taip, tarsi jam niekas nerūpėtų. Dafydd jau seniai suprato, kad šį žmogų nėra paprasta sujaudinti. Neaišku, kas turi atsitikti, kad Greywindui rūpėtų. Dėl šios priežasties profesoriaus užduotą klausimą penkiolikmetis paprasčiausiai ignoravo.
Sėdėdamas ant žemės jis susimąstė: ar transfigūracijos profesorius ką nors pajustų, jeigu kokia nors proga susitiktų su Miona? Ar jos istorija bent kiek paliestų jo širdį? Jeigu, žinoma, Klastūnyno vadovas tokią turi. Dafydd nutarė, kad, ko gero, ne. Ko gero, nei širdies, nei ko nors panašaus į gailesį to žmogaus krūtinėje neverta ieškoti. Tad neverta ir stengtis.
Klastuolis sėdėjo ant žemės. Jis girdėjo, kaip jam buvo liepta keltis. Bet jeigu tas padaras nieko nejaučia, kodėl reikia daryti kažką, ką jis sako. Teoriškai jis neturėtų jausti ir pykčio. Dafydd pradėjo gilius apmąstymus: kodėl, po galais, profesorius Greywindas yra pajėgus pykti ir rodyti panieką, jeigu, iš visko sprendžiant, jis tėra bejausmis akmens ar dar kokios nors nesąmonės gabalas?
Savaime aišku, Varno Nago mokinė nesiteikė išeiti iš miško, nors ir buvo liepta. Kad to nepadarė Dafydd, atrodė visiškai normalu. Tačiau Luna Gardner? Klastuolis jautė kažkokį šaltį, tvyrantį tarp Lunos ir profesoriaus. Jam kilo įtarimas, kad tai nėra tik ta panieka, kurią Greywindas, atrodo, jaučia absoliučiai visiems aplinkui. Tačiau gilintis nenorėjo. Pernelyg nekentė jų abiejų - tiek profesoriaus, kuris erzino vien savo egzistavimu, tiek merginos, kuri, aišku, nė akimirkai nepaliko savo prakeikto augintinio.
Dėl kažkokių priežasčių velsietis vis tik atsistojo. Jis sakė sau, kad tai padarė tikrai ne dėl paliepimo keltis. Vis dėlto greičiausiai buvo kaip tik taip. Nors ir nenorėjo pripažinti net sau, raudonplaukis savo koledžo vadovo prisibijojo.
Kurį laiką vaikinas nesuprato, kas atsitiko. Pirmiausia pagalvojo, kad profesorius užleido kažkokius haliucinacijas sukeliančius kerus. Mat Dafydd pradėjo atrodyti, kad jis turi keturias kojas ir uodegą. Ar aš turiu manyti, kad esu tas prakeiktas vilkas, per kurį viskas čia ir įvyko? paklausė savęs klastuolis, tačiau netruko suprasti, kad už vilką jis yra gerokai mažesnis. Dafydd svarstė, ką daryti, tuo labiau, kad neturi lazdelės. Aišku, net ir ją turėdamas nelabai ką paveiktų, tačiau gal bent jau pavyktų sustingdyti profesorių ir tada galvoti, ką daryti toliau? Ir tada velsietis išgirdo profesoriaus žodžius. Šeškais. Juos pavertė į šeškus. O jis turi tokią teisę? be galo pasipiktino Dafydd, nė nesusimąstydamas, kad jis pats neturi teisės būti Uždraustajame miške, stumdytis ir kitaip trukdyti pamokų. Klastuolis įtūžo. Žinoma, nebuvo paprasta valdyti staiga dvi papildomas kojas įgijusi kūną. Tad pati pirma idėja, kuri atėjo į galvą klastuoliui - užpulti profesorių - nuplaukė. Jis žengė kelis žingsnius į priekį, kol suprato, kaip veikia vaikščiojimas keturiomis. Tada visu greičiu pasileido miško tankmės pusėn.

[Luna Gardner]

Riksmai nutilo. Vėjas, kelis kartus praūžęs pro aukštai iškeltas medžių šakas, besistiebiančias link debesų paslėpto mėnulio, dingo. Skambėję balsai, nuvinguriavę sniegu nuklotu žemės paviršiumi, paliko savo savininkus išsisklaidydami pavojumi atsiduodančiame miške. Medžių karalija paskendo mirtinoje tyloje. Ir tik būtybė, turinti antgamtinę klausą, galėjo girdėti keturių širdžių dūžius.
Kiek kryptelėjusi galvą, trumpam atitraukdama žvilgsnį nuo priešais stovinčio profesoriaus, žvilgtelėjo į šalia stovintį vilką. Vos matomai praverti nasrai draugiškų jausmų nerodė. Sužeista galinė koja, kurios kailis pamažu vis labiau mirko nuo besisunkiančio kraujo, ir akmenų sudraikytas snukis nesutrukdė parodyti priešiškumo. Nors mergina įtarė, kad žvėris mielai išluptų gabalą mėsos iš neseniai šūkavusio vaikino ar randuoto profesoriaus, tačiau komandos nebuvimas ir ne toks jau didelis pavojaus jausmas, regis, privertė likti vietoje.
Kelias akimirkas stebėjusi šalia stovintį augintinį atsargiai atitraukė ranką. Geltonos, gintarą primenančios akys įsmigo į tamsiaplaukę. Nerimas, jog profesorius sugalvos pamokyti ne tik mokinius, tačiau ir sužeistą gyvūną, mat, pasitikėjimo klastūnyno vadovu nejautė, tiesa sakant, mieliau būtų susitikusi su Igoriu, privertė imtis priemonių. Rausvos žaviosios anglės lūpos neprasivėrė, tačiau komandą žvėris suprato. Nepatikliai nužvelgęs priešais stovintį vyriškį ir kiek toliau ant šaltos, mažomis snaigėmis nuklotos žemės sėdintį vaikiną, vilkas nenoromis patraukė gilyn į miško tankmę. Abejingumo savo šeimininkės sprendimu nejautė, tačiau nenoras palikti ją vieną verste vertė likti ir pulti tuos, kurie stovėjo šalia. Vis dėl to netrukus rudai pilkas kailis dingo nakties tamsoje.
Likusi tarp dviejų vyriškosios lyties atstovų kryptelėjo galvą į Džeimso Greywindo pusę. Brangakmenio spalvos akys ir vėl įsmigo į jį. Žvilgsniai susidūrė. Galbūt, jei viduje jaustų baimę, o alfos genai bent trumpam pasitrauktų, nusuktų akis į šalį žengdama pilies link. Deja, grįžti į pilį, kai artinosi pilnatis, buvo per daug pavojinga. Be to, regis, Džeimsas buvo puikus priešininkas, net jei užėmė profesoriaus pareigas.
Miško tankmėje nuaidėjus 24-tuosius metus einančio vaikino balsui, mergina trūkteli pečiais, tačiau progos sulaukti atsakymo nesuteikė. Neketino nė praverti lūpų, jog atsakytų į kurią nors Džeimso frazę. Draugiškų jausmų nejautė nei vienas, tad aušinti burną nematė reikalo.
Vis dėl to netrukus rausvos lūpos prasivėrė, tačiau ne tam, jog ištartų, ką nors. Merginos veide spinduliavusį šalį pakeitė nuostaba. Neseniai nuo žemės pakilęs vaikinas dabar buvo mielo padarėlio kailyje. Tiesa, pavertimas į šešką turėjo, kaip reikiant žeminti.
Kiek sutrikusi žvilgtelėjo į profesorių. Abejonių, jog šis ketino taip pat pasielgti ir su ja, nekilo, tačiau pasitraukę debesys, leidę aukštai danguje šviečiančio mėnulio šviesai užlieti tamsoje skendintį mišką, sustabdė Klastūnyno vadovą. Viduje nubudo žvėris. Galingas ir nekantraujantis ištrūkti.
Tyliai aiktelėjusi suklupo ant kelių. Vienu metu ėmę lūžinėti visi 206 kaulai privertė kęsti deginantį skausmą. Nors virsmas įgaunant žvėries formą buvo nebe pirmas, tačiau skausmas kiekvieną kartą atrodydavo vis didesnis. Stipriai sukandusi dantis užmerkė akis. Safyro spalvos akys paskendo tamsoje.
Kelios akimirkos, regis, prilyusios ištisiems metams, priminė siaubingą, agonijos ir skausmo pilną mirtį, kai galiausiai viskas nurimo. Skausmas dingo, šį pakeitė nauja jėga.
Lėtai atmerkusi tamsoje žėrinčias safyros palvos akis pilko kailio vilkė žvilgtelėjo į priešais stovintį vyriškį. Viduje lyg gyvatė susirangė noras atsispirti galinėmis kojomis nuo šalčiu dvelkiančios žemės ir perplėšti randais nusėtos personos kaklą.
Nė nedvejodama nustūmė šią mintį, kaip įmanoma giliau į pasąmonę. Pulti neketino, net jei profesorius troško paverti ją šešku.
Šachas ir Matas, Džeimsai.
Visiškai rami, neberodydama jokių emocijų, tik leidusi šalčiui ir toliau karaliauti žėrinčiose akyse, atsigulė ant sniegu nuklotos žemės. Išdidžai iškelta galva, galingas vilkės kūnas ir romus stotas neleido suabejoti, jog pilkakailė - alfa.
Šone sugirgždėjus sniegui kryptelėjo galvą. Šėšku pavirtęs Klastūnyno globotinis, kaip įmanydamas skuodė į miško tankmę.

[Džeimsas Greywindas]

Dafydd tapo gražiu tamsiai rudu šešku, kurio striuka uodegytė pasipustė per pusnis miško gilumon. Sumanė išsigarbinti, deja, per lėtai. Šaukiamieji kerai buvo velniškai parankūs ir naudingi, kaipgi tu jų nepanaudosi?
Šiurkštūs, išblyškę pirštai sugriebė šešką už pakarpos, kai merginos veidą perkreipė nuostaba, sutrikimas, o akys darkart susmigo į Džeimsą. Tokia reakcija – toks nepasiruošimas, galima sakyti, nuvylė vyrą. Prastai. – jis pamanė, nes tikėjosi geriau. Net jei lazdelės ši ir neturėjo. Tačiau mėnulis išlindo iš debesų marškos, o Rafaelis nusikeikė.
Gyvendamas JAV, mėnulio ciklą sekė kone fanatiškai. Tai reiškė krūvą melo, nerimo ir vienatvės dienų. Tačiau po trylikos religingai kartu pragyventų metų bei dar po keturių matant vienas kito snukį Hogvartso koridoriuose, keliai išsiskyrė, tikrinimas nudulkėjo.
Luna tamsoje nerėkė. Jos pavertimas skausmingas, bet ne pirmas, ne pirmas matytas ir Džeimso, bet toks pat šlykštus žiūrėti, toks pat pavojingas. Būtų užsimerkęs, jei gerkle tekėtų oras. Tai ir Igoriui... – šmėstelėjo galvoje, kai daryti staigius judesius buvo lygu mirčiai. Todėl jis tik išsitiesė, lazdelės nekėlė. Vengė tiesioginio akių kontakto. Kaip elgtis su vilkolakiais numanė.
Sugirgždėjo sniegas, vilkolakei atsigulus. Akies krašteliu nepaleisdamas žvėries Džeimsas nuleido ranką su šešku sau labiau už klubo. Ji buvo stulbinamai rami, jos akyse žėrėjo sugrįžęs šaltas išdidumas.
- Makdak davė antivilkinio? – ramiai juodabarzdis paklausė, nors širdis velniškai varinėjo kraują. Ji nepuolė, reiškiasi atsakymas tik vienas.
- Gerai. – tarė su azarto gaidele. Pagaliau suprato, kodėl Džonui taip patiko šitas jaudulys ir pavojus. Visiškai negalvoji apie praeitį. Tau reikėjo čia būti.
Lėtai kryptelėjęs galvą dešinėn – bandė nuspręsti per kur geriau reikėtų išsinešdinti blogiausiu scenarijumi ir sustojo it perlietas šalto vandens.
--
- Labutis,- šyptelėjo, atsigręždama į naują porininką. - Junko Enoshima, malonu. - Pilkai mėlynos akys žybtelėjo pirmojoje kerėjimo pamokoje apie termoreguliacinius kerus.
--
„Junko Enoshima.“
Tai nutiko prieš dešimt metų. Dešimt suknistų metų prieš šiandieną, kai patyrė hipotermiją buvusio profesoriaus Izaac Reinher pamokoje. Žinoma, nuo Junko, jo porininkės praktikos metu, dar žinomos kaip Karasuna, rankos. Vyras liūdnai šyptelėjo. Šiek tiek per daug, bet ko gi nebūna per tas pamokas? Jis, tarp kitko, nesikuklindamas nušniojo jo laikais mokytojavusio Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus augintinės – gyvatės – galvą. Ir jei gerai pamena, lygtais gavo lyg ir areštą, kuris, kaip tiems laikams būdinga, išėjo šiek tiek ne areštu, o susirinkimo vieta artėjančiam mūšiui Demonų metro pasiruošti.
Tai ir tu. –  jau nebe skaisčiai mėlynomis, bet rudomis akimis nužvelgė šalimais esančiame medyje išrėžtą porininkės tapatybę. Tamsa nesugebėjo visiškai paslėpti. – Negyva.
Džeimsas tvirčiau suėmė Dafydd už kiauniniams būdingos pakarpos, tačiau ne iš liūdesio, pykčio ar apgailestavimo. Šiek tiek prisiminimų, bet neskauda, ar ne? Tvirtai spausdamas lazdelę galiausiai susirado Lunos akis, – nors, rodos, antivilkinio eliksyras tekėjo jos krauju, pasitikėti nagų, dantų ir nuodų, įvarančių košmarą likusiam tavo varganam gyvenimui, tvariniu buvo daugiau nei šiek tiek nerealu – tačiau tik trumpam. Tas randuotas veidas tiesiog beviltiškai prastai slėpė tą troškimą susidurti dvikovoje. Mirtinoje dvikovoje. O dabar, tegu jie skirstosi į savo kampučius verkti dėl gyvenimo sunkumo ir prisiminimų žiaurumo. Aišku, jei Luna Gardner leis ir niekas šią naktį netaps nei vilkolakiu, nei Skutelio hilerių praktikantų bandymų mėsa, nei kompostu Uždraustajam miškui.
Kitąkart.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu Dafydd itin nesisekė susidūrus su Džeimsu Greywindu esant žmogumi, kodėl kas nors turi pasikeisti tada, kai jis yra šeškas? Savaime aišku, koledžo vadovas neleido klastuoliui pasprukti į mišką. Deja, keturios kojos nepridėjo pakankamai greičio, kad pavyktų išsisukti nuo šaukiamųjų kerų, kuriuos Greywindas netruko ir panaudoti.
Būti kito žmogaus rankose buvo itin keista. Geras klausimas, ar Dafydd yra tekę tai patirti: juk labai gali būti, kad mieloji motinėlė neužsiėmė tokiais niekais net ir tada, kai sūnus buvo visai mažas. Net jeigu ir užsiėmė... To nedarė pakankamai ilgai, kad Dafydd tai prisimintų.
Dėl šios priežasties raudonplaukis, tiksliau sakant, rudakailis, jautėsi be galo nejaukiai, tad iš paskutiniųjų bandė išsprūsti. Kelis kartus taikėsi įkąsti Greywindui į ranką, deja, tas buvo pernelyg gudrus.
Bespurdėdamas Dafydd sugebėjo pamatyti kažkokį keistą judesį toje pusėje, kurioje, jo žiniomis, turėjo būti Luna. Iš pradžių šeško kūną įgijęs mokinys pagalvojo, kad ir merginą ištiko toks pat likimas. Deja, neatrodė, kad ji mažėtų. Nustojęs spurdėti Dafydd pakreipė savo mažą galvytę į tą pusę. Regėti šeško akimis buvo keista, klastuolis nelabai ką suprato. Tačiau viena buvo aišku: Luna virsta kažkuo, kas tikrai nėra šeškas. Dafydd pajuto keistą baimę ir vėl pradėjo spurdėti, tačiau šį kartą tam, kad galėtų įlįsti į to paties Džeimso Greywindo kišenę.

[Luna Gardner]

   Neteisingas sprendimas...
   Safyro spalvos akys akylai stebėjo gana dailaus kailiukio žvėrį, pradingstantį sniego pusnyse. Žinoma, vos kelioms akimirkoms, mat, profesorius nė neketino taip lengvai paleisti nusėdėjusio mokinio. Panaudoti šaukiamieji kerai ir varšgas rudakailis atsidūrė tvirtose rudakio gniaužtuose.
   Toli nubėgai.
   Puikiai žinojo, jog Dafydd negirdės galvoje nuskambėjusio sarkastiško balso, tačiau susilaikyti nuo kandaus pastebėjimo atrodė tiesiog per sunku.
   Keli nedideli garų kamuoliai nuolat pasirodydavo, vos plaučiuose sušilęs oras būdavo iškvėpiamas lauk. Kelias akimirkas miške karaliavo tyla. Girdėjosi tik pašėlusiai plakančios širdys. Viena priklausė šešku paverstam mokiniui, kita - randuoto veido savininkui.
    Tu bijai...Velniškai bijai...
    Kryptelėjo galvą. Safyro spalvos akys įsmigo į rudakį, visais įmanomais būdais vengiantį akių kontakto. Regis, priešais stovintis profesorius nebe pirmą kartą susidurė su vilkolakiu. Elgsena puikiai leido tai suprasti, vis dėl to baimė niekur nedingo.
   Antgamtinę klausą sudirginus vyriškam balsui, keistai ramiam, nors krūtinėje plakanti širdis išdavė ką kitą, pilku kailiu padengtas kūnas sujudėjo sniego pusnyse, tačiau nuo žėrinčios paklodės nepakilo.
   Nenuvertink manęs, Džeimsai...
   Klausimo vyriškis neišgirdo. To ir reikėjo tikėtis. Žmonės nesupranta tai, ką gali suprasti tik nakties žvėrys, pasirodžius baltaskruostei pilnačiai.
    Akimirką kūną persmelkė keistas jausmas. Noras, jog čia būtų Džes, Ana, Semas ar kuris nors kitas Pusmėnulio gaujos narys. Tiesa sakant, sutiktų net ir su Igio buvimu. Šis bent jau suprastų tai, kas sakoma. Būtų proga pasikandžioti primenant, kas nutiko. Deja, nei vieno iš paminėtųjų čia nebuvo ir teko taikstytis su tuo.
   Tingiai pakilusi iš savo vietos pasipurtė. Nedideli vandens lašeliai, spėjęs ištirpti sniegas, nugulė į šalia esančią baltą paklodę. Kilstelėjusi galvą paskutinį kartą žvilgtelėjo į preišais esantį vyriškį. Rudos akys degte degė noru stoti į dvikovč ir išbandyti savo jėgas. Turbūt mergina ir būtų taip padariusi, tačiau nei vieta nei laikas nebuvo tinkami. Jėgos taip pat.
   Atlaikiusi Džeimso žvilgsnį, tarsi sutikdama priimti galbūt kada nors ateityje įvyksiančią dvikovą, pasisuko į kairę, netrukus dingdama už storų medžių kamienų. Tai, kas nutiks Dafydd ir ką profesorius su juo ketino daryti, mažiausiai rūpėjo pilkakailei.
   Jis nusipelnė to.

[Delilah Luella Grant]

Pirmi metai Hogvartse. Pavasaris. Niūri, bet vis labiau atgimstanti ir žaliuojanti gamta, apšviesta prieš kelias akimirkas pradėjusios kilti saulės. Gaivus, bet palto reikalaujantis vėjelis, švelniai kedenantis šviesius, vos pečius siekiančius plaukus. Įdomi, bet jau spėjusi įgrįsti mokyklos rutina. Kraują kaitinantis noras laužyti taisykles, prieštaraujantis beveik visiems pirmakursės įsitikinimams ir nusistatymams.
Delilah bėgo link miško. Bėgo nuo varginančios rutinos, košmariškų sapnų, siaubingų minčių ir... nuo pačios savęs. Uniforma pasiliko kažkur miegamajame, jos vietoje šiltai kūną gaubė geltonas megztinis. Kelnės buvo itin laisvos, tad buvo dar lengviau bėgti. Skruostai vis labiau raudo. Sunku pasakyti dėl ko – dėl bėgimo, dėl šaltoko vėjo ar dėl vis labiau pasiteisinančių pastangų pamiršti savo egzistenciją ir leisti gyvenimui gyventi pačiam, neprašant žaliaakės pagalbos.
Bemiegės naktys tapo dar vienu dalyku, kurį dviejų vardų savininkė stengėsi nuslėpti nuo aplinkinių, nuo pasaulio... Kaip ir visko permąstymas. Ir padirbtos emocijos. Būtų paprasčiausia pasakyti, kad Luella slėpė save nuo visko ir visų. Manote, kad tai blogai? Ne, su tuo viskas gerai. Tai vadinama savisauga. Tylėdama ji saugojosi nuo visų nereikalingų klausimų, užduodamų netikrų žmonių. Žmonių, kurie apsimeta, kad rūpinasi, bet tavo atsakymo net nesistengia išgirsti.
Miško pakraštys. Grant nesustojo. Nė kiek nesumažindama greičio įlėkė į mišką. Pradėjo lėtinti tik susivokus, kad deguonies atsargos senka. Miškas vis labiau tankėjo, tad teko nustoti bėgti ir „kelionę“ pratęsti einant, nes tikimybė užkliūti už kokios iš žemės išsikišusios šaknies ar nuo kitų atsiskyrusios šakos vis labiau didėjo. Kylančios saulės beveik nebesimatė, bet jos ir nereikėjo – išsiplėtę vyzdžiai pastebėjo kiekvieną detalę, tad Delilah greitai suvokė, kad medžiai buvo vis siauresni. Pagaliau visiškai sustojusi pirmakursė atsiduso ir apžvelgė aikštelę. Gražu. Šalta, bet gražu. Pasimėgavusi tylia ramybe, Švilpynės mokinė sutriko supratusi, kad nežino kur tiksliai yra. Bet baugino ne tai. Baugino faktas, kad ji nežino, kas gali ją pamatyti (ir netgi užpulti).
Mintyse pradėjusi save peikti už neatsakingumą ir netikrą drąsą bei pasiryžimą tokiems taisyklių laužymams, dvivardė prisėdo ant šalia buvusio kelmelio. Jos tuščias žvilgsnis buvo nukreiptas į artimiausią krūmokšnį. Olivia tikriausiai vis dar saldžiai snaudžia miegamajame... Arba jau prabudusi kurkia.